Atsargų auditas

Turinys

Įvadas 3

Atsargų audito reikšmė 5

Ypatybės ir sunkumai 6

Audito nuoseklumas 6

Atsargų įsigijimas 7

Atsargų laikymo, išdavimo ir naudojimo auditas 9

Atsargų apskaitos būdų įvertinimas 10

Atsargų įkainojimo metodų įvertinimas 11

Inventorizacija 12

Išvada 14

Literatūra 15Įvadas

Nuo 2001 m. liepos 01 d. įsigaliojus naujam akcinių bendrovių įstatymui, ne tik akcinės bendrovės, bet ir daugelis uždarųjų akcinių bendrovių privalo atlikti metinės finansinės atskaitomybės auditą. Ši nuostata taikoma pradedant 2001 metų finansine atskaitomybe.

Auditas privalomas ne visoms uždarosioms akcinėms bendrovėms, bet toms, kurios atitinka bent dvi iš įstatymo nurodytų sąlygų: bendrovės pardavimų pajamos per ataskaitinius metus turi viršyti 5 mln. litų, vidutinis ssąrašinis darbuotojų skaičius bendrovėje per ataskaitinius metus turi būti ne mažesnis kaip 50, o bendrovės balanse pateikta turto suma turi viršyti 2,5 mln. litų. Pagal statistikos duomenis šiuo metu šalyje yra apie 10 tūkst. uždarųjų akcinių bendrovių, kurių atitinkami rodikliai viršija įstatyme nurodytuosius, taigi joms finansinės atskaitomybės auditas privalomas. Tačiau nereiškia, kad mažesnės įmonės, kurių rodikliai nesiekia minėtųjų auditas yra nereikalingas, jos apie jį taip pat turi pagalvoti.

Pagal akcinių bendrovių įstatymą tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę rinkti audito įmonę aar atšaukti jau pasirinktą ir nustatyti audito paslaugų apmokėjimo sąlygas.

Audito paskirtis ir tikslas – patikrinti, ar teisingai parengta įmonės metinė finansinė atskaitomybė, nustatyti ar joje pateikti duomenys atitinka realią įmonės finansinę būklę ir metinės jos veiklos rezultatus. Todėl atliktas auditas yyra garantas bendrovės akcininkams, kreditoriams, kitiems išoriniams informacijos vartotojams, galiausiai pačiai bendrovės administracijai, kad metinėje finansinėje atskaitomybėje pateiktais duomenimis galima pasitikėti. Todėl ir priimti sprendimus, pavyzdžiui, dėl uždirbto pelno skirstymo ar bendrovės plėtojimo, remiantis audituotos finansinės atskaitomybės duomenimis yra daug saugiau.

Atliekant auditą vertinami kliento įmonėje taikomi apskaitos principai pagal Lietuvos Respublikos buhalterinę apskaitą reglamentuojančius norminius aktus, teikiamos konsultacijos buhalterijos darbuotojams. Sudaroma galimybė audituojamos įmonės buhalteriams, vadovaujant audito įmonės specialistams, patiems patobulinti apskaitos sistemą taip, kad ir po patikrinimo ūkiniai faktai būtų teisingai registruojami apskaitoje.

Yra kitų svarbių aplinkybių, skatinančių bendrovių vadovus pagalvoti apie auditą, pagal akcinių bendrovių įstatymą, akcininkų grupė, abejodama įmonės vadovybės veikla ir norėdami įsitikinti, ar nėra nemokumo ar tyčinio bankroto požymių, ar nešvaistomas bendrovės turtas, nesudaromi nuostolingi sandoriai, nnepažeidžiamos akcininkų teisės, įskaitant ir nepagrįstą darbo užmokesčio išmokėjimą, turės teisę pareikalauti audito patikrinimo išvadų arba sudaryti sutartį su audito bendrove dėl įmonės veiklos patikrinimo, o įmonė privalo padengti tokio patikrinimo išlaidas, jeigu pasitvirtina įtarinėjimai dėl neteisėtos įmonės administracijos veiklos.

Įmonių finansinę atskaitomybę gali tikrinti tik audito įmonės. Auditorius, turintis auditoriaus pažymėjimą, bet nedirbantis audito įmonėje, finansinės atskaitomybės atlikti negali. Metinės finansinės atskaitomybės patikrinimo rezultatas yra nepriklausomo auditoriaus išvada apie audituotos atskaitomybės duomenų teisingumą. Ta nedidelis, dažniausiai vieno puslapio, dokumentas. Auditoriaus iišvada ir negali būti išsami, nes ji yra audituotos finansinės atskaitomybės sudedamoji dalis, o juk atskaitomybė yra skirta išoriniams vartotojams – esamiems ir potencialiems savininkams, valdžios institucijoms, kredito įstaigoms. Todėl, siekiant išsaugoti komercines paslaptis, finansinėje atskaitomybėje nėra pateikiami konfidencialūs duomenys, kurių paskelbimas galėtų pakenkti įmonės veiklai.

Auditoriai darydami auditą patikrina ilgalaikį turtą, atsargas, pirkėjų skolas, pinigus, savininkų nuosavybę bei įsipareigojimus tiekėjams, valstybės iždui, kredito institucijoms, darbuotojams, socialiniam draudimui ir kitus įsiskolinimus. Šiame darbe norėčiau išnagrinėti atsargų auditą.Atsargų audito reikšmė

Atsargos – trumpalaikis turtas, kuris vienąkart dalyvauja gamybos ar aptarnavimo procese ir ne pamažu (kaip ilgalaikis turtas), bet iš karto sunaudojamas įmonės veikloje uždirbant pajamas. Jos gali būti panaudotos produkcijai gaminti, paslaugoms teikti, gali būti skirtos parduoti ar perparduoti. Pagal įmonės veiklos pobūdį jos disponuoja skirtingomis atsargomis. Gamybinės įmonės dažniausiai naudoja 4 grupių atsargas:

1. žaliavos ir atsargos;

2. komplektavimo gaminiai ir pirkti pusfabrikačiai;

3. nebaigta gamyba;

4. pagaminta produkcija.

Prekybos įmonės disponuoja prekėmis, skirtomis parduoti ir įmonės aptarnavimo reikmėms tenkinti. Nuo atsargų, kuriomis įmonė disponuoja, priklauso audito metodika.

Atsargų auditas – vienas atsakingiausių ir sudėtingiausių audito sričių. Atsargos daugelyje įmonių sudaro didžiausią trumpalaikio turto lyginamąjį svorį. Be to atsargų asortimentas būna labai didelis, taip pat didelis apyvartumas. Atsargos laikomos įmonės sandėliuose gali pasenti, sugesti, užsistovėti arba pasenti dėl technologinės pažangos. Tačiau ssvarbiausia, kad įmonės dažnai naudoja skirtingus įkainojimo metodus skirtingoms atsargų rūšims. Dažnai atliekant atsargų auditą pasitaiko klaidų ir apgaulės atvejų.

Auditorius atlikdamas auditą turėtų atkreipti dėmesį į:

• ar visos gautos atsargos teisingai užregistruotos, ar teisingai jos perduotos į gamybą, parduotos ar sunaudotos savoms reikmėms;

• ar atsargos parodytos apskaitoje tikrai egzistuoja, ar jos perduotos konsignaciniais pagrindais;

• ar sandėliuose esančios atsargos yra pilnos komplektacijos, ką geriausiai galima nustatyti dalyvaujant atsargų inventorizacijoje ir taikant sekančius testus:

o pasirinkti iš apskaitos atskiras pozicijas ir nuėjus į sandėlį atlikti kontrolinį skaičiavimą (tai turėtų įrodyti atsargų pilnumą);

o galima atrinkti sandėlyje saugomas atsargas, atlikti kontrolinį skaičiavimą ir patikrinti su inventorizacijos duomenimis.

Taip pat audituojant atsargas reikia išsiaiškinti kokį atsargų įkainojimo metodą naudoja įmonė.Ypatybės ir sunkumai

Kadangi atsargų kiekiai yra gan dideli, todėl auditoriai susiduria su sunkumais:

• Suskaičiuoti visas atsargas praktiškai neįmanoma, todėl būtina atranka. Be to labai svarbu teisingai parinkti tikrintinas atsargas bei nustatyti jų skaičiavimo procedūras;

• Sunku atpažinti atsargas, t.y. auditorius negali turėti tiek patirties, kad galėtų nustatyti atsargų tapatumą, todėl turi pasitikėti sandėlininkų, prekių žinovų, inžinierių paaiškinimais, tačiau ir pats auditorius turi ieškoti būdų identifikuoti atsargas. Tačiau vienas iš sunkiausių dalykų yra nustatyti nebaigtos gamybos apimtis, dėl ko turėtu konsultuotis su specialistais;

• Taip pat sudėtinga nustatyti atsargų vertę. Sunku nustatyti pasenusių, praradusių vartojimo savybes atsargų vertę;

• Įmonės darbuotojai ddirbantys su atsargų apskaita ir jų kontrole dažnai nežino kaip jos atrodo ir kur panaudojamos. Dėl šių priežasčių jie net neįtaria, kad jos gali būti pavogtos. Auditorius turi patikrinti praėjusių metų pabaigos, ataskaitinių metų pradžios ir pabaigos bei kitų metų pradžios atsargų pirkimus, pardavimų bei vidaus judėjimo operacijas, jog įsitikintų, kad visos jos apskaitytos reikiamu laikotarpiu.Audito nuoseklumas

Svarbu nuosekliai atlikti atsargų auditą, nes neturint nuoseklumo schemos darant auditą mėtomasi nuo vieno klausimo prie kito. Siūloma naudoti šiuos atsargų audito etapus:

1. gavimo;

2. išdavimo;

3. naudojimo.

Tačiau auditoriui reikia įvertinti atsargų įkainojimo ir apskaitos būdus, dalyvauti inventorizacijoje ir panašiai.

Labai svarbu nustatyti vidaus kontrolės vykdytojus bei jų pareigingumą., ar yra įmonėje sudaromi atsargų pirkimo planai: kas atsakingas už jų sudarymą, kokiam laikotarpiui jie sudaromi, ar dažnai vadovybei pateikiamos ataskaitos apie atsargų judėjimą bei jų faktinį kiekį, už kokį laikotarpį sudaromos ataskaitos, kas atsakingas už šių ataskaitų analizę ar tikrinami faktiški duomenys su planiniu atsargų įsigijimu ar pardavimu. Taip pat turi būti įvertinta įmonės inventorizacijos tvarka, ar dažnai ji atliekama, kas jose dalyvauja, kas peržiūri inventorizacijos aprašus.

Taip pat tikrinama ar įmonėje sudaromi nelikvidžių ir užsistovėjusių atsargų sąrašai. Pagal nustatytas procedūras užsistovėjusioms ir nelikvidžioms atsargoms turėtų būti suformuoti atidėjimai. Šių atidėjimų suma mažinama atsargų vertė balanse. Atidėjimai atsargoms formuojami pagal

vidinę įmonės priimtą politiką (pavyzdžiui atsargoms užsistovėjusioms sandėliuose daugiau nei 90 dienų gali būti formuojamas atidėjimas 25 procentams užsistovėjusių atsargų vertės, ilgiau nei 120 dienų – 50 procentų vertės, ir 150 dienų 100 procentų, arba kitomis proporcijomis).Atsargų įsigijimas

Audituojant atsargų įsigijimą auditorius turi peržiūrėti atsargų įsigijimo dokumentus ir įsitikinti ar nebuvo taisymų. Gali pasitaikyti, kad užpajamuojami mažesni kiekiai. Užpajamuoti mažesnį kiekį galima padidinus perkamos produkcijos vieneto kainą ir sumažinus atsargų kiekį, o bendrą sumą palikus nepakeistą. Kai kurios vertybės perkamos pagal vvieną matavimo vienetą, o užpajamuojamos pagal kitą.

Tikrinamas ir atsargų įsigijimo procesas. Jį sudaro atsargų poreikio nustatymas, užsakymas, atsargų gavimas, patikrinimas, priėmimas ir registracija. Svarbu įsitikinti ar įmonės atsargų gavimo kontrolės sistema veiksminga.. atsargų kiekis tikrinamas perskaičiuojant, sveriant arba matuojant. Nustatant gautų atsargų kokybę kontroliuojantis asmuo turi įsitikinti ar transportuojant medžiagas jos nebuvo sugadintos. Taip pat audituojamos tiekėjams grąžinamos atsargos, nustatant kokios, kiek ir dėl kokių priežasčių atsargos buvo grąžintos tiekėjams.

Labai svarbu teisingai nustatyti atsargų užpajamavimo datą, t.y. kada perkama pprekė pereina įmonės nuosavybėn arba kada parduodama prekė pereina pirkėjo nuosavybėn. Labiausiai šis klausimas iškyla kai prekiaujama su užsienio įmonėmis registruojant operacijas pagal INCOTERMS (angl. International Comerce Terms –Tarptautinės prekybos sąlygos) sąlygas. Kadangi prekės nuo vienos įmonės iki kitos keliauja ggan netrumpą laiką turi būti apspręsta sutartimi pagal kokias INCOTERMS sąlygas prekės bus pristatytos. Tarptautinėse prekybos sąlygose apibrėžta prekių perėjimas iš pardavėjo pirkėjui momentas, pateikiamos standartizuotos pardavėjo ir pirkėjo pareigos.

Siekiant teisingai įkainoti perkamas prekes ar nustatyti pardavimo pajamas, būtina tiksliai žinoti atitinkamos operacijos įvykdymo laiką (datą) bei pagal tai pasirinkti lito ir užsienio valiutos santykį.

1 lentelė Prekių pristatymo išlaidų pasiskirstymas tarp pardavėjo ir pirkėjo esant skirtingoms INCOTERMS 2000 sąlygoms

INCOTERMS sąlygos Išlaidų apmokėjimo paskirstymas tarp pardavėjo ir pirkėjo

Pardavėjas Transportavimo iki pirkėjo nurodytos išsiuntimo vietos išlaidos Eksporto procedūrų išlaidos Prekių pakrovimo į vežėjo transportą išlaidos Transportavimo iki pirkėjo šalies išlaidos Draudimo (transportavimo metu) išlaidos Importo procedūrų išlaidos Transportavimo iki galutinės paskirties vietos išlaidos Pirkėjas

EXW

FCA

FAS

FOB

CFR

CIF

CPT

CIP

DAF

DES

DEQ

DDU

DDP

Pardavėjo apmokamos išlaidos

Pirkėjo apmokamos išlaidos

Prekių pardavimo-pirkimo operacija turi būti registruojama tuo metu ir tos dienos oficialiu llito ir užsienio valiutos santykiu, kada operacija laikoma įvykusia, tai yra kai rizika ir nuosavybės teisės į prekes pereina iš pardavėjo pirkėjui. Tuo laikotarpiu, kai prekės išvežamos iš pardavėjo įmonės sandėlių (pardavėja yra Lietuvos įmonė), bet dar negali būti laikomos parduotomis, rekomenduojama jas apskaityti atskiroje sąskaitoje „Atsargos kelyje“. Kai prekės faktiškai parduodamos, registruojamos pardavimų pajamos (pardavimo kainą įvertinant tos dienos oficialiu lito ir užsienio valiutos santykiu) bei parduotų prekių savikaina (jeigu įmonė taiko nuolat apskaitomų atsargų metodą).

Jeigu Lietuvos įmonė yra ppirkėjas (importuotojas), tada prekių pirkimo registravimą ji taip pat turi susieti su nuosavybės teisių (į prekes) įgijimu. Kai įmanoma, rekomenduojama nupirktas, bet pirkėjo įmonės dar nepasiekusias prekes apskaityti atskiroje sąskaitoje „Atsargos kelyje“. Jeigu prekių pirkimo momentu įmonės buhalterija negauna tai patvirtinančių dokumentų, jas registruoti apskaitoje teks tik sulaukus krovinio ir prekes užpajamuoti įmonės sandėliuose.

Atsargų užpajamavimas labiausiai aktualus kai prekės gaunamos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje ar pradžioje. Atsargos turi būti užpajamuotos tuo momentu, kada jos pereina pirkėjo nuosavybėn, nes turi būti parodyta realūs įsipareigojimai tiekėjui ir r.ealiai priklausantis turtas. Panaši situacija ir su parduotomis prekėmis, pajamos turi būti pripažintos tuo momentu kai prekės nuosavybės teise pereina pirkėjui, tuo pačiu nurašant parduotų prekių savikainą.Atsargų laikymo, išdavimo ir naudojimo auditas

Atliekant atsargų laikymo auditą būtina patikrinti, kaip įrengtos vertybių laikymo vietos, ar jos sudėtos pagal grupes ir rūšis taip, kad būtų galima greitai surasti reikalingas materialines vertybes ir nesuklysti jas išduodant. Auditoriui reikia pasikalbėti su materialiai atsakingais asmenimis, darbininkais ir sužinoti kokia jų nuomonė apie laikomas materialines vertybes, jų laikymo sąlygas, racionalų panaudojimą. Pagal gautą informaciją galima spręsti kur ieškoti neūkiškumo ar grobstymo faktų.

Tuo pačiu reikia išsiaiškinti, kaip laikomos atsargos kurios įsigyjamos skirtingu laiku ir skirtingomis kainomis. Dažniausiai šios atsargos susimaišo, ir jas nurašant įį gamybą ar parduodant nebegalima atskirti kokiomis kainomis jos pirktos. Idealus variantas – kai faktinis atsargų judėjimas atitinka jų vertės didėjimą.

Audituojant atsargas reikia nustatyti ar sandėlininkas užtikrina atsargų saugumą, ir ar teisingai tvarko atsargų judėjimo apskaitą. Ar greitai ir tiksliai gali pasakyti atakyti yra atsargų likutis? Reikėtų palyginti sandėlyje esančių atsargų kiekį su jų numatytais minimaliais kiekiais. Jeigu jų yra per daug lyginant su numatytu limitu, tai būtina, kad jos būtų kuo greičiau išduotos gamybai arba prekybiniams padaliniams, o, jeigu mažiau – reikia nedelsiant papildyti jų atsargas.

Tikrinamas ir sunaudojimo normų teisingumas. Reikia patikrinti ir atsargų išdavimo limitų laikymąsi. Jei nebūna nustatyta tvarka atsargų išdavimui, atsiranda neūkiškumo ir piktnaudžiavimo faktų. Tikrinant medžiagų sunaudojimo normas, žiūrima ar šios normos senai buvo peržiūrimos.

Atsargų sunaudojimas gamyboje tikrinamas tokiu būdu. Pagal išlaidų dokumentus nustatoma, koks kiekis konkretaus pavadinimo žaliavos ir medžiagų buvo išduotas gamybai, o pagal atiduotus į sandėlius gatavos produkcijos pajamų dokumentus nustatoma, kiek per tam tikrą laiką pagaminta gaminių iš dominančių žaliavų ir medžiagų. Dauginant pagamintos produkcijos kiekį iš žaliavų sunaudojimo normos nustatomas jų sunaudojimo dydis. Gautasis kiekis gali nesutapti su išduotų iš sandėlio atsargų kiekiu, kadangi dalis žaliavų ir medžiagų gali būti sugadinta, dalis – nesunaudota ir likti cechų sandėliuose. Tokiu aatveju reikia atsižvelgti į nesunaudotus likučius laikotarpio pradžioje. Jeigu išduotų iš sandėlių žaliavų ir medžiagų kiekis sutampa su auditoriaus apskaičiuotu kiekiu, nebėra prasmės tikrinti visų vertybių, judėjimo pagal pirminius dokumentus, jeigu šie dydžiai iš esmės skiriasi, vadinasi priežastis galima bus nustatyti patikrinus žaliavų ir medžiagų judėjimo dokumentus visų jų buvimo įmonėje laikotarpiu.

Atsargos yra apyvartinio kapitalo sudedamoji dalis. Todėl svarbu ieškoti būdų taupiau naudoti atsargas, trumpinti jų buvimo įmonėje laiką, paspartinti apyvartumą. Tikslinga apskaičiuoti atsargų apyvartumo rodiklius ir juos palyginti su praėjusių laikotarpių rodikliais.Atsargų apskaitos būdų įvertinimas

Reikia įvertinti kokį būdą naudoja įmonė atsargoms apskaityti: ar periodiškai apskaitomų atsargų, ar nuolat apskaitomų atsargų būdą.

Naudojant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, visos įsigytos atsargos įregistruojamos debetuojant pirkimų sąskaitą. Perduodant prekių atsargas įregistruojamas tik pajamų uždirbimas. Todėl ataskaitinio laikotarpio pabaigoje būtina inventorizuoti įmonėje esančias atsargas, t.y. jas suskaičiavus rezultatus palyginti su buhalterijos duomenimis.

Naudojant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, reikia apskaičiuoti parduotų prekių savikainą. Taikoma tokia formulė:

Atsargų likutis laikotarpio pradžioje + Per laikotarpį pirktos atsargos – Atsargų likutis laikotarpio pabaigoje = Per laikotarpį parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina

Pagrindinis šio būdo trūkumas – ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atliekant inventorizaciją visos nerastos prekės laikomos parduotomis arba sunaudotomis. Tačiau atsargų gali sumažėti ir dėl vagysčių, natūralaus prekių sumažėjimo ir kt.. Be to nepateikiama ataskaita apie pelno formavimą per ataskaitinį

laikotarpį, nes iki jo pabaigos nežinoma parduotų prekių savikaina.

Nuolat apskaitomų atsargų būdo esmė – fiksuojamas kiekvienas atsargų pirkimo ir pardavimo atvejų. Tačiau ir šiuo būdu apskaitomų atsargų inventorizaciją daryti reikia, nes gali pasitaikyti grobstymo atvejų. Todėl prieš sudarant metinę atskaitomybę turi būti atlikta prekių inventorizacija. Inventorizacijos duomenys lyginami su apskaitoje užfiksuotais duomenimis. Duomenys turi sutapti, o jei nesutampa reikia ieškoti priežasčių.

Nuolat apskaitomų atsargų būdu taikoma tokia formulė:

Atsargų likutis laikotarpio pradžioje + Per laikotarpį pirktos atsargos – Per laikotarpį parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina = Atsargų likutis laikotarpio ppabaigoje

Šis būdas turi privalumų: galima apskaičiuoti kiekvienos pardavimo operacijos pelningumą, kontroliuoti kiekvienos prekių rūšies judėjimą, analizuoti konkrečių klientų užsakymus, sudaryti kiekvieno mėnesio ar trumpesnio laikotarpio pelno ir nuostolio ataskaitą.Atsargų įkainojimo metodų įvertinimas

Pasaulyje naudojami šie atsargų įvertinimo metodai:

1. FIFO – pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos atsargos kurios anksčiau nupirktos;

2. LIFO – pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos atsargos kurios vėliausiai nupirktos;

3. Vidutinių kainų metodas – kai visos prekės (tiek parduotos, tiek neparduotos) įvertinamos vidutinėmis jų įsigijimo kainomis. Taikant nuolat apskaitomų atsargų metodą vidutinė kaina skaičiuojama po kiekvieno ppirkimo, taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą vidutinė atsargų kaina apskaičiuojam laikotarpio pabaigoje.

4. Konkrečių kainų metodo esmė – konkrečios kainos naudojamos konkrečioms atsargoms įkainoti.

5. HIFO (anglų k. – „highest-in, first-out“) atsargos turinčios didžiausią pirkimo ar gamybos vertę, pirmiausia suvartojamos. Tikslas balanso sudarymo dieną ppasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę.

6. LOFO (anglų k. – „lowest-in, first-out“) atsargos turinčios mažiausią pirkimo ar gamybos vertę, pirmiausia suvartojamos.

7. GIFO (anglų k. – „group-in, first-out“) savo gamybos produktai ar atsargos, gautos iš atitinkamos grupės kompanijų, suvartojamos ar parduodamos pirmiausia. Ši tvarka užtikrina, kad konsoliduotos kompanijos neturės dalinių atsargų metų gale. Ši nuostata svarbi rengiant grupines ataskaitas.

8. GILO (anglų k. – „group-in, last-out“). Šis metodas – tai mažmeninio pardavimo suma atėmus bendrą pelną. Jis naudojamas kai sunku nustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais.

9. LCM (anglų k. – „Lowr cost of market“ – „mažiausios rinkos kainos metodas“). Jis naudojamas įkainoti atskiroms atsargoms ar atsargų grupėms, kurių rinkos kaina dėl tam tikrų priežasčių nukrito žemiau jų įsigijimo savikainos.

Lietuvoje gerai žinomi FIFO, LIFO, vidutinių kainų iir konkrečių kainų atsargų įkainojimo metodai.

Klaidos padarytos įvertinant atsargas, turi didelį ir ilgalaikį poveikį . netiksliai įvertinant atsargas neteisingai apskaičiuojama parduotų prekių savikaina, netiksliai sudaromi pelno nuostolio ataskaita, balansas. Klaidingas likutis perkeliamas į kitą laikotarpį.Inventorizacija

Galimi 2 auditoriaus dalyvavimo variantai inventorizuojant atsargas:

1. auditorius stebi, kaip dirba kliento personalas inventorizacijos metu;

2. auditorius pats skaičiuoja atsargas.

Dažniausiai naudojami šių variantų deriniai. Tačiau gali būti ir trečias variantas, – kai auditorius pasikliauja įmonės darbuotojų atliktos inventorizacijos duomenimis ir inventorizacijoje nedalyvauja. Kaip jam pasielgti auditorius nusprendžia pats atsižvelgdamas įį atsargų kiekius ir jų ypatybes, vidaus kontrolės efektyvumo. Tačiau svarbiausia, kad auditorius įgytų pakankamus ir patikimus įrodymus apie atsargų buvimą, bei įsitikintų ar įmonės vadovybė nustatė procedūras, kuriomis remiantis bent kartą per metus atliekama atsargų inventorizacija, ar jos duomenys teisingi. Jei auditorius negali dalyvauti inventorizacijoje po to jis turi atlikti kelis kontrolinius skaičiavimus, kad įsitikintu inventorizacijos efektyvumu. Kai atsargos laikomos keliose vietose auditorius turi nuspręsti kurioje vietoje atlikti kontrolinius skaičiavimus, įvertinti tų sandėlių rizikos dydį.

Galimos įvairios kontrolinių skaičiavimų procedūros. Atsitiktinai pasirinkus keletą atsargų iš inventorizacijos aprašo, paprašyti parodyti atitinkamą atsargą ir perskaičiuoti šios atsargos vienetus. Galima daryti atvirkščiai: atsitiktinai pasirinkus atsargas esančias sandėlyje, perskaičiuoti jos vienetus, o po to paprašyti parodyti aprašus.. rekomenduojama patikrinti didžiausias inventorizacijos aprašo sumas su atsargų įsigijimo dokumentais.

Jeigu įmonės atsargos įkeistos auditorius turi gauti patvirtinimą iš trečios šalies dėl įkeistų atsargų kiekio ir būklės.Išvada

Baigus auditą rengiamos auditoriaus išvados. Auditoriaus išvados būna kelių rūšių, atsižvelgiant į tai, kokią apie audituojamą atskaitomybę jis reiškia. Išvadoje auditorius gali išdėstyti besąlyginę, arba, kitaip, tariant, teigiamą nuomonę, kuri reiškia, kad tikrintos finansinės atskaitomybės duomenys visais reikšmingais atžvilgiais teisingai atspindi įmonės finansinę būklę ir jos veiklos rezultatus. Tam tikrais atvejais auditorius gali pareikšti sąlyginę arba neigiamą nuomonę, o kartais, neturėdamas galimybės ppatikrinti visus reikiamus duomenis, gali net atsisakyti reikšti nuomonę apie atskaitomybę – tai irgi yra viena iš galimų išvados rūšių.

Atsargų auditavimas taip pat gali duoti neigiamą auditoriaus nuomonę tais atvejais, jeigu būtų rastas atsargų trūkumas sandėliuose arba jos būtų neteisingai nurašomos, bei daugelis kitų atvejų.

Baigiant darbą turiu pasakyti, kad darant atsargų auditą visų pirma auditorius turi nusistatyti ruošiamo daryti audito nuoseklumą, apibrėžti nuo ko bus pradėtas daryti auditas, kokia jo eiga ir kuo reikėtų baigti.

Darant auditą turi būti ne tik dalyvaujama atsargų inventorizacijoje, bei tikrinama ar tikrai atsargos yra sandėliuose bei gamybiniuose cechuose. Taip pat sutikrinama kokiais kiekiais ir kokia verte jos saugomos įmonėje, kad nebūtų sukčiavimo ar klaidų , nes pasitaiko atvejų, kai užpajamuojamos atsargos ta verte, kurios nurodytos sąskaitoje, pakeičiant kiekius.

Taip pat auditorius tikrina atsargų įsigijimo, jų judėjimo bei nurašymo atvejus taikant konkrečius testus, bei tikrinant su pirminiais dokumentais.

Nuosekliai, tam tikrais etapais , auditoriaus darbai garantuoja daug didesnį audito efektyvumą, greitesnį darbų atlikimą, mažiau daromų klaidų, o taip pat labiau išvengiama konfliktų su klientu, nes visos suplanuotos procedūros būna suderintos su užsakovu.

Visuomenė vis labiau įsisąmonina, kad nuo audito labai daug priklauso verslo sėkmė. Kad auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir įgyvendintų savo tikslus, būtina, kad jis būtų aatliktas tiksliai ir teisingai, tik tada galės atspindėti realią situaciją.Literatūra

1. „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“ 2000 gruodis

2. „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“ 2001 rugsėjis

3. Jonas Mackevičius „Audito teorija ir praktika“ 1999 m.

4. LR audito įstatymas 1999 m. birželio 15 d. Nr. VIII-1227