Atsargų valdymas

Turinys

Įvadas 2

1. Atsargų apibūdinimas 3

1.1. Atsargų paskirtis 3

1.2. Atsargų rūšys 6

2. Atsargų valdymas 7

2.1. Pagrindiniai atsargų valdymo principai 7

2.2. Atsargų sudarymo uždaviniai 9

2.3. Klasikiniai atsargų modeliai 12

2.4. Atsargų nustatymas kintamomis sąlygomis 15

3. Atsargų laikymo sąnaudos 20

4. Atsargų įtaka įmonės pelningumui 23

5. Teorinių žinių taikymas praktikoje 25

Išvados 27

Literatūra 30Įvadas

Įmonės, užsiimančios gamybine arba prekybine veikla, turi atsargas,

kuriose yra įdėta didelė dalis įmonės kapitalo. Kiekviena įmonė, norėdama

pelningai funkcionuoti, turi vykdyti atsargų valdymo politiką. Ši politika

apima optimalaus dydžio atsargų sudarymo problemą, taip pat techninių ir

organizacinių sandėliavimo operacijų racionalų tvarkymą.

Siekiant, kad atsargos būtų kuo artimesnės optimalioms, jas reikia

planuoti. Atsargų planas glaudžiai siejama su prekybos įmonės prekių

realizacijos ir pirkimo planais.

Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo

atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių lėšų „išlaisvinimas“

padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai

ar veiklos procesų efektyvumui gerinti. To pasiekti įmonėms gali padėti

keli praktiniai atsargų valdymo žingsniai:

kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų

poreikį artimiausiam laikotarpiui. Tai padeda išvengti papildomų

(nenumatytų) žaliavų užsakymų, gamybos stabdymo ar atsargų pertekliaus.

Efektyvus planavimas leistų ne tik palaikyti optimalų atsargų lygį, bet ir

sumažinti sąnaudas, susijusias su papildomais užsakymais ar perteklinių

atsargų sandėliavimu;

palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams, priklausomai

nuo to, kaip greitai jos gali būti papildytos ir kiek jos yra svarbios

vykdomai veiklai;

ieškoti galimybių padidinti pardavimų skyriaus darbo lankstumą, kas leistų

laiku reaguoti į kliento poreikius, palaikant įmanomai žemą atsargų lygį

mažiausiais kaštais;

detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas

susijusias sąnaudas. Gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, dalies komponentų

surinkimas pačioje įmonėje yra brangesnis negu jų įsigijimas iš tiekėjų.

Tokiu būdu didelę atsargų dalį ir jų valdymą būtų galima perkelti šių

komponentų surinkėjui;

atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių, apimant

pardavimus, gamybą, paskirstymą, marketingą ir net pagrindinius klientus,

tai padės identifikuoti problemines vietas bei palengvins atsargų poreikio

prognozavimą.

Prekybos įmonės atsargų dydis tiesiogiai priklauso nuo prekių užsakymo

dydžio. Kuo dažniau ir mažesniais kiekiais galima užsakyti ir gauti prekes,

tuo mažesnis atsargų lygis. Bet tokia atsargų valdymo politika ne visada

bus ekonomiška. Todėl būtina detaliau nagrinėti ekonomiškai pagrįstų

užsakymo dydžių nustatymą. 1. Atsargų apibūdinimas

1.1. AAtsargų paskirtis

Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės,

kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėse

išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

– žaliavos;

– komplektavimo gaminiai;

– pagaminta produkcija;

– prekės, skirtos perparduoti.

Atsargos tarnauja įvairiems firmos tikslams:

– teikia masto ekonomiją. Išlaidos sumažėja, jeigu firma dideliais

kiekiais perka žaliavų, gamina ir transportuoja prekes. Pavyzdžiui,

jeigu gamintojas siekia sumažinti produkcijos vieneto kainą

įsigydamas didelį kiekį atsargų, tai pastarosios yra būtinos.

Medžiagų vieneto transportavimo kaštai yra mažesni, jei iš karto

vežami dideli kkiekiai. Todėl dažnai atsargos susidaro siekiant

sumažinti transportavimo išlaidas. Didelis pagamintų prekių kiekis

laikomas tarpiniuose sandėliuose, vartotojų išdėstymo vietose.

Egzistuoja ekonominis kompromisas tarp gamybos ir atsargų laikymo

sąnaudų. Gamindama didelius produkcijos kiekius, įmonė įgyja

pranašumą lyginant su kitomis įmonėmis, nes visiškai panaudoja

gamybinius pajėgumus, kas leidžia pasiekti mažesnes vieneto gamybos

sąnaudas. Gamybas dideliais kiekiais leidžia keletą tarpinių

sandėlių papildyti atsargomis, dar prieš parduodant visas prekių

atsargas suteikia galimybę derinti laiką ir papildyti tuos

tarpinius sandėlius, kurie nebeturi atsargų. Gamyba mažais

kiekiais, priešingai lemia trumpą gamybos ciklą ir didesnius

kaštus. Tačiau didelį pagamintų prekių kiekį yra sunku greitai

realizuoti, todėl padidėja atsargų laikymo sąnaudos. Kai gamyba

vyksta nepilnu pajėgumu, dažni gamybos pokyčiai neleidžia gauti

pelno, nes firma disponuoja nepakankamu produkcijos kiekiu

vartotojų poreikiams tenkinti. Tada prarastų pardavimų ir atsargų

papildymo išlaidos turėtų būti derinamas su investicijomis, kurios

mažina išlaidas ir atsiranda dėl ilgo produkcijos gamybos ciklo.

– teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybes. Paklausa yra

netolygi, tačiau kompanijai pigiau išlaikyti vienodą gamybos lygį,

nei jį tai didinti, tai mažinti, atsižvelgiant į paklausos

svyravimus. Nes sezoninė paklausa ar pasiūla skatina firmą ieškoti

investicijų. Per tam tikras sezonines šventes, tokias kaip šv.

Kalėdos, Motinos diena, šv.Velykos ar pan., specifinių tai šventei

produktų gamintojai pparduoda daug gaminių. Jeigu gamintojai didintų

gamybos apimtis tik tokių masinių švenčių metu, specifinių gaminių

gamybos kaštai būtų labai dideli, svyruotų darbo jėgos poreikiai.

Todėl gamintojams parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą

ir darbo jėgą, nustatyti produkcijos savikainą įvairiais metų

periodais, o sezonines prekes saugoti sandėlių šaldytuvuose,

esančiuose šalia gamyklų. Atsargos leistu suderinti paklausos

svyravimą ir tolygų gamybos ritmą. Bet, kita vertus, įmonės

produkcijos paklausa gali būti palyginti stabili visus metus,

tačiau žaliavas pristatyti įmanoma tik tam tikrais metų laikais,

kaip vaisių ir daržovių konservų gamyboje, arba kai žaliavas,

geriau pirkti kai jos yra pigios. Tokiu atveju yra kaupiamos

žaliavų atsargos, kurios užtikrina tolygią gamybą.

– teikia apsaugą nuo nestabilios paklausos. Paklausos svyravimai

sudaro daug keblumų, užtikrinant normalų žaliavų ar prekių kiekį

gamyboje ar prekyboje. Tokių svyravimų neįmanoma prognozuoti

visiškai tiksliai. esant transporto priemonės gedimui, žaliavos

tampa nebeprieinamos ir gamyba gali sustoti. Įvertinus visas šias

apl.inkybes, atsargos yra kaupiamos klientų poreikiams tenkinti

tada, kai tiekimo procesas būna pertraukiamas. Atsargų laikymas

turi duoti naudos, todėl reikia gerai įvertinti jų naudingumą ir

sąnaudas laikant jas. Kartais žaliavų perteklinės atsargos

sukaupiamos tikintis, kad ateityje jos pabrangs ir yra pelningiau

pirkti dabar ir laikyti perteklių.

– teikia specializacijos privalumų. Įmonės specializuojasi gaminti

tik tam tikrus produktus ar komponentus, kurie vėliau

transportuojami į regioninius sandėlius. Šiuose sandėliuose

formuojami užsakymai iš įvairių produktų pagal klientų

pageidavimus. Gamybos apimčių bei transportavimo ekonomija

kompensuoja atsargų laikymo sąnaudas.

– teikia gamybos atsargų privalumus. Gamybos procesas yra

nenutrūkstamas – atlikus vieną operaciją, produktas keliauja į kitą

darbo barą, po kurio atliekama sekanti operacija. Jeigu vieno baro

įrengimai sugenda arba išsiderina, gali sustoti visa technologinė

linija. Todėl jau esančios gamybos atsargos laikinai „užkemša“

atsiradusius pertrūkius, susidariusius dėl gedimo. Taip pat

skiriasi ir operacijų atlikimo greitis. jeigu nebūtų atsargų

kažkurioje gamybos grandies vietoje produkto pastoviai trūktų, o

kitur jis sudarytų perteklių.

– atsargos veikia kaip buferis. Atsargos esančios įvairiose

paskirstymo grandinės vietose, sušvelniną konfliktus tarp

paskirstymo kanalo subjektų: tiekėjų ir žaliavų pirkėjų, žaliavų

pirkėjų ir gamintojų, gamybos ir marketingo, marketingo ir

paskirstymo, paskirstymo ir tarpininkų, tarpininkų ir vartotojo.

Šie tiekimo kanalo subjektai tarpusavyje fiziškai yra nutolę viens

nuo kito, todėl atsargos suteikia prekei laiko ir vietos

naudingumą.

1 schema. Atsargų judėjimas tiekimo kanalais

Schemoje pavaizduotas atsargų judėjimas tiekimo kanalais. Šis

judėjimas vyksta dviem kryptimis – ištisinės rodyklės parodo pagrindinį

srautą „tiekėjas-gamintojas-tarpininkas-vartotojas“, o punktyrinės rodyklės

parodo atgalinį, arba dar vadinama reversinį, srautą, tai prekių

grąžinimai, panaudotų medžiagų perdirbimas. 1.2. Atsargų rūšys

Atsargos, pagal kaupimo priežastis, skirstomos į tokias

rūšis:

✓ Ciklo atsargos. Tai atsargos, esančios „apyvartoje“ – jos mažėja,

yra papildomos, vėl mažėja ir t.t. Ciklo atsargos reikalingos

paklausai tenkinti, t.y. tada, kai įmonė gali tiksliai numatyti

paklausą ir papildymo laiką. Pavyzdžiui, jei per dieną nuolat

parduodama 20 vienetų produkto ir kas 10 dienų atsargos papildomos,

atsargų, kol neviršijamos ciklo atsargos, neprireiks. Kai paklausa

ir papildymo laikas nekinta ir yra žinomi, užsakymai tvarkomi taip,

kad prekės būtų atvežamos tada, kai parduodamas paskutinis

vienetas. Taigi atsargos nereikalingos, kol neviršytos ciklo

atsargos. Vidutinės ciklo atsargos lygios pusei užsakymo kiekio.

Nagrinėjamo pavyzdžio vidutinės ciklo atsargos bus 200 vienetų.

✓ Tranzito atsargos. Tai tokia atsargų dalis, kuri vežama iš vieno

punkto į kitą. Jos gali būti traktuojamos kaip dalis ciklo atsargų,

net jei jos ir neskiriamos parduoti ar kaip pervežamas krovinys,

kol jos pasiekia galutinį punktą. Skaičiuojant atsargų priežiūros

kaštus, tranzito atsargos turėtų būti traktuojamos kaip atsargos,

esančios krovinio pervežimo maršruto pradžioje. Jų negalima vartoti

(parduoti) ar vėliau perkrauti į kitą transporto priemonę. Jų

išlaidų skaičiavimas priskiriamas siuntėjo atsargoms.

✓ Rezervo atsargos. Rezervo atsargų paprastai laikoma daugiau nei

ciklo atsargų. Manoma, kad dalis atsargų (vadinamosios vidutinės

atsargos) turėtų būti skirta nedideliems paklausos ir papildymo

laiko svyravimams padengti. Nors paklausos ir pristatymo svyravimo

ribos nėra tiksliai žinomos. Joms nustatyti taikomi įvairūs

prognozavimo metodai. Kuo tikslesnis planavimas ir prognozė, tuo

mažiau kompanijai reikia lėšų rezervo atsargoms. Jeigu prognozė

tiksli, galima laikyti mažiau rezervo atsargų.Vidutinės atsargos

paprastai laikomos atsargų laikymo teritorijoje ir jas sudaro pusė

užsakymo dydžio ir tranzito atsargos.

✓ Rizikos atsargos. Atsargų gali būti daugiau, nei jų reikia

paklausai patenkinti. Tokios atsargos gali atsirasti, kai perkama

daug dėl kiekio nuolaidų, prognozuojamo kainų kilimo ar medžiagų

trūkumo, norint išvengti galimo streiko. Kartais dėl gamybos

ekonomijos vietoje produkcijos, kuri turėjo paklausą, pradedama

gaminti kita. Be to, kai kurios prekės gali būti gaminamos tam

tikrais sezonais arba vienodu pajėgumu palaikant stabilią gamybos

apkrovą ir darbo jėgą laukiant sezoninės paklausos.

✓ Sezoninės atsargos. Sezoninės atsargos yra panašios į rizikos.

Tai sezono pradžiai sukauptos atsargos siekiant palaikyti stabilią

darbo jėgą ir gamybos apkrovą. Pavyzdžiui, žemės ūkio produkcija

arba rūbų sezoninės kolekcijos.

✓ Nenaudojamos atsargos. Tai atsargos, kurios nebepatenkina esamos

paklausos. Nepaklausios gali būti visos kompanijos atsargos arba

paklausios gali nebūti tik tam tikrame regione. Tokias atsargas

įmonei naudinga parduoti jų saugojimo vietose arba pervežti

parduoti kitur. 2. Atsargų valdymas

2.1. Pagrindiniai atsargų valdymo principai

Atsargos sudaro įmonės apyvartinio kapitalo dalį. Pavyzdžiui, 20% gamybos

įmonių ir 50% didmenininkų kapitalo yra investuota įį atsargas. Svarbiausias

atsargų valdymo tikslas – keičiant atsargų lygiu ir mažinant bendrąsias

logistikos sąnaudas, padidinti įmonės pelningumą.

Klientų poreikiai ir reikalavimai didėja, todėl įmonės priverstos laikyti

žymiai daugiau atsargų. Pristatymo reikiamu laiku, užsakymo ciklo

trumpinimo koncepcijos leidžia sumažinti atsargų kiekius ir kartu išlaikyti

gana aukštą klientų aptarnavimo lygį.

Atsargos turi būti suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai

palaikyti. Tam tikslui vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos

atsargos (produktai, prekės, žaliavos) turi būti užsakyti, kiek

kiekvienąkart ir kaip dažnai užsakyti, kad būtų patenkinti klientų

poreikiai ir kartu sumažinamos visuminės logistikos sąnaudos.

Yra trys sąnaudų tipai, kurie turi būti įvertinti nustatant atsargų lygį:

□ sandėliavimo sąnaudas, kuria sudaro tokios išlaidos: laikymo,

krovimo, draudimo, mokesčių, moralinio nusidėvėjimo, vagysčių ir

kapitalo už produkcijos pirkimą palūkanos. Šios sąnaudos didėja kartu

su atsargų lygiu. Kad sumažintų saugojimo išlaidas, vadybininkai daro

nedidelius, bet dažnus užsakymus.

□ užsakymo sąnaudos, kurios atsiranda vykdant užsakymą, taip pat

priskaičiuojamos komercijos skyriaus personalo, ryšių ir buhalterinio

darbo išlaidos. Mažinant šias išlaidas galima stambinant užsakymus ir

mažinant jų skaičių.

□ pasibaigusių atsargų nuostoliai, patiriami dėl prarastų pardavimų,

kai norimas produktas yra neprieinamas, išlaidos, susijusios su

atidėtais užsakymų įvykdymais, arba išlaidos, susijusios su gamybos

proceso sustojimo dėl gamybos žaliavų trūkimo. Šiuos nuostolius yra

sunkiausia apskaičiuoti, bet jie neabejotinai yra patys svarbiausi,

kadangi jie susiję su klientais, kai sušlubuoja atsargų valdymo

strategija.

Tinkamas atsargų valdymas atsiliepia įmonės pelningumui. Problemos,

atsiradusios dėl atsargų valdymo neefektyvumo, deskridituoja įmonės vardą:

✓ klientų netekimas. Įvertinant tai, kad klientams reikiamiems

daiktams įsigyti turi alternatyvas, pasibaigusios atsargos nebus ilgai

toleruojamos. Nepaisant to, kad klientai kurį laiką išliks lojalūs,

tačiau jie pagaliau nukreips savo veiklą į tą tiekėją, kuris reikiamas

prekes turi nuolat.

✓ Didėjantis atšauktų užsakymų skaičius. Atšaukti užsakymai reiškia,

kad klientai turi laukti savo prekių. Kaip jau anksčiau minėta,

pirkėjai, ypač išsivysčiusių rinkų, nenori laukti. Gal jie šiek tiek

ir palauks, tačiau nuolat susidurdami su atidedamais užsakymais ras

alternatyvius šaltinius. Taigi didėjantis atidėtų užsakymų skaičius

gali reikšti didėjančias pasibaigusių atsargų tendencijas, kas lemia

pardavimų praradimus.

✓ Stabilus atidėtų užsakymų skaičius su didėjančiomis investicijomis į

atsargas. Aišku, jei atsargų kiekis didėja, tai atidėtų užsakymų

skaičius turėtų mažėti. Tačiau jei šio pokyčio nėra, tai įmonėje

saugojama per didelis netikslingų atsargų kiekis.

✓ Periodinis sandėliavimo plotų trūkumas. Prekių pristatymas anksčiau

negu reikia sukelia daug problemų. Problema ta, kad nėra kur jų sudėti

ir įmonė greičiau gali susidurti su didesnėmis nei planuota atsargų

priežiūros išlaidomis. Tokia padėtis susiklosto dėl klaidingų

paklausos prognozių, dėl nelanksčios logistinės sistemos arba

sukaupiant ne tas prekių atsargas, kurių reikėtų (pvz., tas, kurios

nepaklausios).

✓ Santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais. Jeigu gamintojas

negali nuolat tiekti prekių savo tarpininkams, tai atsiras pirkėjų,

negalinčių įsi.gyti reikiamų prekių ir galutiniai tiekimo grandinės

nariai, atstovaujantys vartotojui, patirs nuostolių. Pakartotinai

atidedami vartotojo užsakymai dėl nelanksčios prekių judėjimo

politikos gali nulemti tiekimo grandinės narių apsisprendimą

atsisakyti užsakymų arba apskritai rasti naujus tiekėjus.

Dažnai atsargų lygis gali būti sumažintas vienu iš žemiau išvardintų

būdų:

1. Daugiapakopis atsargų planavimas. ABC analizė yra tokio planavimo

pavyzdys.

2. Užsakymų įvykdymo laikų analizė.

3. Pristatymo laiko analizė. Tai gali sąlygoti vežėjų pakeitimą arba

derybas su turimais vežėjais.

4. Produktų su maža apyvarta atsisakymas.

5. Užsakymo dydžių ir pardavimo nuolaidų analizė.

6. Grąžintų prekių tvarkymo procedūrų peržiūrėjimas.

7. Produktų pakeitimo procedūrų gerinimas.

8. Pakartotinų užsakymų priėmimo procedūrų peržiūrėjimas.

9. Nepilnai įvykdytų užsakymų priežasčių analizė.

10. Klientų poreikių detali analizė.

Daugelyje įmonių investicijos į atsargas mažinamos trumpinant užsakymo

ciklo laiką.Tam įdiegiamos progresyviausios užsakymų valdymo sistemą. Jeigu

klientą siūloma užsakymo ciklo trukmė patenkina, tai laikas sutaupytas

užsakymo perdavimui, įvedimui ir išpildymui, gali būti panaudotas

detalesniam atsargų valdymo planavimui. Tai ženkliai sumažins atsargų lygį

firmoje.

Atsargos yra dalis kompanijos turto, kuris laikomas žaliavų, nebaigtos

gamybos ir pagamintų prekių forma. Įmonė investuoja į atsargas tam tikrą

kiekį savo lėšų. Šios lėšos yra užšaldomos

iki produkcijos realizacijos

momento. Todėl prieš priimant sprendimus reikia įvertinti logistikos

sistemos struktūrą, kliento aptarnavimo lygius, paskirstymo centrų

išdėstymą, atsargų lygius, atsargų laikymo sąnaudų sumažinimas padidina

kitas sąnaudas. 2.2. Atsargų sudarymo uždaviniai

Atsargų dydis kiekvienoje prekybos įmonėje priklauso nuo bendrųjų

prekybos prekių atsargų sudarymo uždavinių ir nuo kiekvienos įmonės veiklos

sąlygų. Bendrieji atsargų sudarymo uždaviniai, išreiškiantys esminę atsargų

formavimo paskirtį prekyboje, yra šie:

1. Išlyginti prekių gamybos ir vartojimo bei šiems procesams

atstovaujančius prekių pirkimo ir pardavimo laiko skirtumus. Dėl

gamtinių arba gamybinių-techninių sąlygų ypatumų daugelio prekių

gamyba ir vartojimas nesutampa.

2. Išlyginti gamybos ir vartojimo teritorinius nesutapimus. Kai kurios

prekės gaminamos tik tam tikrose vietose, gerokai nutolusiose nuo

vartojimo rajonų. Nevienodas pramoninių prekių gamybos išdėstymas dėl

specializacijos, susidariusių gamybos tradicijų. Dėl to irgi reikia

sudaryti tam tikro dydžio atsargas.

Atsargų sudarymas yra išimtinai įmonių viduje vykstantys procesai.

Atsargos sudaromos jas priimant ir sandėliuojant. Sudarant ir laikant

atsargas, svarbu teisingai išspręsti du klausymus:

1. Nustatyti teisingą, tai yra ekonomiškai pagrįstą atsargų dydį. Čia

turimas galvoje ekonomiškai pagrįsto atsargų dydžio nustatymas.

Kokios turi būti įmonės atsargos, kad kiti veiklos procesai vyktų

kuo ekonomiškiau?

2. Racionaliai talpinti atsargas jų laikymo vietose (sandėliuose). Čia

pirmiausia turimas galvoje teisingas sandėlių darbų organizavimas

ir t.t.

Įmonės atsargų dydis priklauso nuo jos dydžio, asortimento, prekių

tiekimo ssąlygų, paklausos intensyvumo ir kitų specifinių veiklos sąlygų.

Atsargų dydžiui išreikšti naudojami absoliutūs ir santykiniai rodikliai.

Absoliutūs rodikliai gali būti: atsargų kiekis vienetais, tonomis, metrais

ir t.t. Vertingesni yra santykiniai atsargų dydžio rodikliai, leidžiantys

susieti įmonėje laikomas atsargas su kuriuo nors įmonės dydį

charakterizuojančiu rodikliu.

Įmonės dydį charakterizuoja prekių apyvarta, personalo skaičius, sandėlių

ar prekybos salės plotai. Priklausomai nuo to, koks požymis įmonės dydžiui

išreikšti pasirenkamas, galima apskaičiuoti tokius santykinius atsargas

charakterizuojančius rodiklius:

a) Vidutinių atsargų santykis su prekių apyvarta

Šis santykis gali būti išreikštas procentais arba apyvartos dienomis.

Jis charakterizuoja atsargų lygį. Atsargų valdymo įvertinimui galima

naudoti atsargų apyvartumo dienomis rodiklį, kuris parodo, vidutiniškai per

kiek dienų pasikeičia atsargos.

Atsargų apyvartumas dienomis = (Atsargų vidurkis / Savikaina) x 365

Vidutinės atsargos paprasčiausiu būdu surandamos kaip aritmetinis atsargų

metų pradžioje ir pabaigoje vvidurkis. Tiksliau vidutinė metinė atsargų suma

apskaičiuojama iš 5 dydžių: atsargų metų pradžioje ir kiekvieno ketvirčio

pabaigoje, tada surandamas jų vidurkis.

b) Vidutinių atsargų dydis, tenkantis vienam dirbančiajam

Jis nustatomas dalijant vidutines prekių atsargas iš dirbančių asmenų

skaičiaus.

c) Atsargų dydis, tenkantis 1 kv.m. sandėlių arba prekybos ploto

Apskaičiuojama dalijant vidutines atsargas iš viso sandėlių ploto.

Norint nustatyti ekonomišką atsargų dydį, reikia siekti optimalaus tokių

įmonės veiklos faktorių kaip personalas, prekės ir patalpos naudojimo.

Tačiau pagrindinis vaidmuo, vertinat atsargų dydį, tenka atsargų

rodikliams, apskaičiuojamiems susiejant atsargas ir prekių realizaciją.

Juos įprasta vadinti atsargų apyvartumo rodikliais. Šis rodiklis

apskaičiuojamas dalijant prekių realizaciją, arba prekių pirkimą, iš

vidutinių atsargų sumos. Pavyzdžiui, metinė prekių apyvarta 250 (tūkst.

Lt), vidutinės metinės prekių atsargos – 50 (tūkst. Lt), tai

Šis rodiklis įmonininkui parodo, kad vidutiniškai atsargos per metus

pasikeičia 5 kartus.

Atsargų apyvartumas [pic]kartai per metus

Apyvartu.mo trukmė parodo, kiek vidutiniškai dienų įvyksta atsargų

pasikeitimas, tai yra jų atsinaujinimas. Šis rodiklis taip pat rodo, kiek

vidutiniškai dienų per metus prekės būna sandėlyje, ir taip įšaldo

kapitalą. Jis skaičiuojamas dviem būdais: 1) taip kaip ir vidutinių atsargų

santykis su prekių apyvarta

Atsargų apyvartumas [pic]dienos

arba 2) dalijant metų dienų skaičių iš atsargų apyvartumo kartais

360 : 5 =72 dienos

Atsargų lygio rodiklis apskaičiuojamas taip:

Atsargų lygis [pic]%

Šis rodiklis parodo vidutinį atsargų pavidalu įšaldyto kapitalo santykis

su realizacijos suma.

Įmonės atsargų dydžio ir sudėties reguliavimas yra sudėtinė atsargų

valdymo politikos dalis. Ši politika apima optimalaus dydžio atsargų

sudarymo problemą, taip pat techninių ir organizacinių sandėliavimo

operacijų racionalų tvarkymą. Optimalaus atsargų dydis labiausiai priklauso

nuo prekių pirkimo organizavimo, nuo to, kaip dažnai, kokio dydžio

partijomis gaunamos nupirktos prekės. Optimaliomis atsargomis laikytinos

tokios, kai bendra nuostolių dėl per mažų ir per didelių atsargų suma yra

minimali. 2.3. Klasikiniai atsargų modeliai

1. Ekonomiško užsakymo kiekio (EOQ) modelis. Tai užsakomų atsargų

kiekis, optimizuojant pagal užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas.

Pasinaudojant pagrindiniu EOQ modeliu galima numatyti užsakymo dydį

vienetais, pavaizduotą 2 schemoje. Tai leidžia sumažinti visumines atsargų

sąnaudas (sandėliavimo ir užsakymo) tokiose situacijose, kuriose paklausos

ir pristatymo laikas yra tiksliai žinomas.

2 schema. Ekonomiškas užsakymo dydis

EOQ gali būti apskaičiuotas pagal šią formulę:

[pic];

čia: EOQ – užsakomų vienetų kiekis, P – užsakymo tvarkymo išlaidos, D –

metinė produktų paklausa vienetais, C – metinės atsargų sandėliavimo

produktų vertės išlaidos procentais, V – vidutinė vieno atsargų vieneto

kaina.

Pavyzdžiui, jei užsakymo tvarkymo išlaidos (P)=100 Lt, metinė paklausa

(D)=10 000, metinės saugojimo išlaidos (C)=20% ir atsargų vieneto kaina

(V)=200 Lt, tai:

[pic] vienetai.

Suskirstę šį kiekį pagal vidutinius poreikius, vadybininkai pastebės,

kad per metus vidutiniškai užsakymą reiks pakartoti 45 kartus. 1 lentelėje,

panaudojant duotus skaičius, pateikiami skirtingi užsakymų variantai taip

pat, kad EOQ iš tiesų yra mažiausių išlaidų kiekis.

1 lentelė. Ekonomiško užsakymo kiekio galimi variantai

|(Q) |(D/Q) |(Lt) |išlaidos | |

| | |(Q×P) |(1/2Q×V×C) | |

| | | |(Lt) | |

|50 |200 |20,000 |1,000 |21,000 |

|100 |100 |10,000 |2,000 |12,000 |

|200 |50 |5,000 |4,000 |9,000 |

|250 |40 |4,000 |5,000 |9,000 |

|300 |34 |3,400 |6,000 |9,400 |

|400 |25 |2,500 |8,000 |10,500 |

|500 |20 |2,000 |10,000 |12,000 |

|1,000 |10 |1,000 |21,000 |21,000 |

Iš lentelės parodymų galima daryti prielaidą, kad ekonomiškiausias

užsakymo dydis bus esant 200 ir 250 vienetų, kuriuos sudaro minimaliausios

išlaidos lyginus su kitais užsakymo dydžiais. Pagrindinį modelį galima

išplėsti skaičiuojant transportavimo tarifus, transportavimo tarifų

nuolaidas, atsargas, esančias kelyje ir privačius vežimus. Pavyzdžiui, iš

anksto sutarto dydžio (svorio) krovinių transportavimo tarifai yra mažesni

už tuos, kurie taikomi paprastai gabenant minimalius ar didesnius krovinių

kiekius (svorius). Dėl to atsargas valdant, asmuo, atsakingas už sprendimo

dėl transportuojamų prekių priėmimą, turi apsvarstyti, kaip mažų kiekių

tarifai darys įtaką visuminėms išlaidoms. Taigi, be nagrinėjamų

sandėliavimo ir užsakymo organizavimo išlaidų, vadybininkas turi įvertinti,

kaip sumažėsiančios transportavimo išlaidos paveiks bendras išlaidas ir

užsakymo atitikimą.

EUQ modelį galima taikyti tik tada, kai patenkinamos šios sąlygos:

1. Paklausa yra pastovi ir jo dydis yra iš anksto žinomas.

2. Atsargos papildomos periodiškai tuo pat metu.

3. Atsargų įsigijimo kaina nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei

nuo laiko.

4. Transportavimo sąnaudos nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei

nuo laiko.

5. Visiškai patenkinama paklausa.

6. Nėra atsargų, esančių kelyje į užsakymo vietą.

7. Kiekvieno produkto atsarga nesusijusi su kito produkto atsarga.

8. Galima planuoti veiklą kiek nori laiko į priekį.

9. Kapitalo dydis neribojamas.

Nors šios sąlygos gali pasirodyti per griežtos efektyviam modeliui

sukurti, tačiau, kad ir kai.p bebūtų, yra situacijų, kuriose šie užsakymų

parametrai sutampa. Įsigyjant

paprastą produkciją, kaip pavyzdžiui aliejus

ir majonezas, EOQ veiks labai gerai, nes šie dalykai yra nebrangūs ir

tikrumo prielaida nėra pagrindinio svarbumo reikalas. Taip pat įmanoma

neesmingai pakeitus pagrindinį modelį skaičiuoti gautas nuolaidas dėl

perkamo kiekio ar transportavimo. Kadangi nuolaidos sumažina vieneto kainą,

keisis ir EOQ. Šios modifikacijos padeda modelį padaryti dar naudingesnį

realiose gyvenimo situacijose. Jis paskaičiuojamas pagal formulę:

[pic][pic]

čia: Q1 – maksimalus kiekis, kuris gali būti užsakytas, siekiant gauti

nuolaidų; r – kainos nuolaida proc., jeigu užsakomas didelis kiekis; D –

metinė paklausa (vnt.); C – mmetinės atsargų laikymo išlaidos (%); Q0 – EUQ

iki koregavimo (t.y. dar negavus nuolaidų).

2. Fiksuoto kiekio modelis. EUQ atveju – kai darome prielaidą, kad

paklausa nekinta, užsakymai pateikiami vienodais laiko tarpais. Atsargos

užsakomos, kai atsargų kiekis sumažėja iki tam tikro atsargų lygio taško.

Kiekvieną kartą užsakomas EUQ atsargų.

3. Fiksuoto intervalo modelis. Atsargos papildomos pastoviai tam tikru

laiku, pvz., kas savaitę. Užsakomas kiekis skiriasi nelygu atsargų rūšis,

tačiau jeigu tiekėjas yra tas pat, sutaupoma dėl transportavimo ir užsakymo

kiekio nuolaidų.

Užsakymo dydžio nustatymas yra glaudžiai siejama su prekių pirkimo

planavimo, perkamų prekių kiekio nustatymu. Todėl vadybininkai, gerindami

savo įmonės efektyvumą, pasirenka jų įmonei būdinga optimalaus užsakymo

dydžio modelį.

Bet norint turėti atsargų dydį svarbu ne tik žinoti, kiek užsakyti, bet

ir kada užsakyti. Tokie sprendimai priklauso nuo įvairių sąlygų. Tai ir

užsakymo įvykdymo trukmė, ir sandėlių pajėgumas, ir pirkėjų paklausos

intensyvumo svyravimai ir t.t. Paprastai užsakymo momentą parodo tam tikras

atsargų dydis: kai esančios sandėlyje atsargos jį pasiekia, pateikiamas

prekės užsakymas. Pavyzdžiui, užsakymo įvykdymo trukmė yra 5 d., vidutinė

paklausos per 1 d. apimtis 100 vnt., tai

5 x 100 = 500 vnt.

Vadinasi naujas užsakymas bus daromas kai atsargų bus likę 500 vnt.

Tačiau praktikoje yra žinoma, užsakymo momento nustatymas garantuoja

paklausos patenkinimą tik 50%. Tam, kad būtų garantuojamas didesnis

paklausos patenkinimo lygis, nustatomos rezervo atsargos. Kuo labiau

skiriasi tam tikrais periodai paklausa, tuo didesnės turi būti rezervo

atsargos. Norėdami apsidrausti nuo apyvartos praradimų, kartais

prekybininkai nustato dvigubo dydžio rezervines atsargas, palyginti su

vidutine paklausa per užsakymo įvykdymo trukmę. 2.4. Atsargų nustatymas kintamomis sąlygomis

Atsargų užsakymo kiekis ir laiko pristatymas priklauso nnuo tam tikrų

faktorių, tokių kaip paklausos ir pristatymo laiko kitimas. Skirtingais

atvejais prekybininkai palieka skirtingų dydžių rezervo atsargas, norėdami

užtikrinti prekių apyvartumą. 3 schemoje nagrinėjama užsakymo dydžio įtaka

vidutiniam atsargų lygio kiekiui, kai paklausa ir pristatymo laikas

nekinta.

3 schema. Užsakymo dydžio įtaka vidutiniam atsargų lygio kiekiui, kai

paklausa ir pristatymo laikas nekinta

Šioje schemoje parodyti skirtingi užsakymų kiekiai, kai paklausa ir

pristatymo laikas nekinta. Kasdien parduodant ir užsakant tam tikrą vienetų

skaičių, kai pristatymo laikas nekinta, vidutinės atsargos bus lygios pusei

užsakymo.

Kitaip vykdomi rezervo atsargų užsakymo uždaviniai esant kintamoms

sąlygoms. 4 schemoje parodytas vidutinių atsargų dydis, kai kinta paklausa.

4 schema. Vidutinių atsargų dydis, kai kinta paklausa

Iš šios schemos matyti, kad jeigu vidutinės atsargos, kai paklausa ir

papildymo laikas pastovūs, yra 100 vnt., pristatymo laikas nekinta – 10

dienų. Tačiau jei paklausa būtų 25 vnt. per dieną vietoj numatytų 20,

atsargos būtų išeikvotos per 8 dienas (200/25). Įmonė 2 dienas neturėtų

atsargų. Taip susidarytų 50 vnt. trūkumas (2 d. x 25 vnt.). Jei

vadybininkai numatytų, kad maksimalus galimas paklausos nukrypimas bus „+“

ir „-“ 5 vnt., tai rezervo 50 vienetų atsargos apsaugotų įmonę nuo galimo

atsargų trūkumo. Vadinasi šiuo atveju reikėtų sukaupti 150 vnt. (100 + 50)

atsargų.

5 schemoje parodytas vidutinių atsargų dydis, kai kinta atsargų

papildymo laikas.

5 schema. Vidutinių atsargų dydis, kai kinta atsargų papildymo laikas

Iš šios schemos matyti, kad paklausa yra pastovi (20 vnt. per dieną),

tačiau papildymo laikas gali skirtis „+“ arba „-“ 2 dienos. Jei užsakymas

būtų pristatomas 2 dienomis anksčiau, tai turimos atsargos prilygtų

dvylikos dienų atsargoms arba 240 vnt. Kadangi paklausa yra pastovi, t.y.

20 vnt. per dieną, 40 vienetų atsargų dar lieka rezerve, kol bus

pristatytas naujas užsakymas. Tačiau jei užsakymas būtų įvykdytas pavėlavus

2 dienas, tai dvyliką dienų įmonėje jau būtų susidaręs 40 vienetų (2 d. x

20 vnt.) atsargų trūkumas. Jei vadybininkai numatytų, kad atsargų

pristatymas užtruks ne daugiau kaip 2 dienomis ilgiau, tai 40 vienetų

rezervo atsargų užkirstų kelią atsargų trūkumui. Šiuo atveju vidutinis

atsargų kiekis sudarytų 140 vienetų (100 + 40).

Daugeliu atveju susiduriama su situacija, kai kinta ir paklausa, ir

papildymo laikas. Paklausa retai būna pastovi, o papildymo laikas svyruoja

dėl tiekėjų klaidų, transportavimo sutrikimų, gamybos problemų ir kitų

priežasčių. Toks atvejis nagrinėjamas 6 schemoje.

6 schema. Vidutinis atsargų dydis, kai kinta tiek paklausa, tiek papildymo

laikas

Šioje situacijoje matoma, kad paklausa ir papildymo laikas yra

nepastovūs. Paklausa (25 vnt. per dieną) viršija prognozės maksimumą (20

vnt.). Laukiamas užsakymas pristatomas 2 dienomis vėliau, t.y. vietoj

numatytų 10 d. pristatymo laiko pailgėja iki 12 d. Rezultatas – 4 dienas

įmonė neturi atsargų ir praranda klientus ar užsakymus. Jei vadybininkai

norėtų apsisaugoti nuo atsargų trūkumo dėl paklausos ir papildymo laiko

svyravimų, įmonė turėtų sukaupti 100 vienetų rezervo atsargų, o vidutinis

atsargų kiekis sudarytų 200 vienetų (100 + 100). 3. Atsargų laikymo sąnaudos

Atsargos sudaro esminę įmonės turto dalį, todėl jų perteklius gali

sumažinti bendrąjį pelningumą dėl šių priežasčių:

✓ grynasis pelnas mažėja dėl išlaidų, susijusių su atsargų laikymu,

tokių kaip draudimas, mokesčiai, sandėliavimas, vertės ir paklausos

sumažėjimas, jeigu įmonė skolinasi pinigus išskirtinai atsargoms

finansuoti;

✓ bendrasis turtas išauga dėl investicijų į atsargas, kas sumažina

turto apyvartumą ar galimybę investuoti į kitą labiau pelningą

turto rūšį.

Daugelis įmonių neskaičiuoja atsargų laikymo sąnaudų. Vietoj sąnaudų

paprasčiausiai yra imama investuotų lėšų palūkanų norma, pridedant išlaidas

atsargų draudimui ir mokesčius.

Atsargų laikymo sąnaudas sudaro daug skirtingų elementų. Prie atsargų

laikymo sąnaudų reikia priskirti tik tas sąnaudas, kurios priklauso nuo

laikomų atsargų kiekio. Atsargų laikymo sąnaudų struktūra pavaizduota 7

schemoje.

7 schema. Atsargų laikymo sąnaudų struktūra

1. Kapitalo sąnaudos. Atsargos užšaldo pinigus, kurie gali būti

panaudoti kitoms investicijoms. Faktiškai visos įmonės stengiasi sumažinti

atsargas, kadangi pripažįsta, kad perteklinės atsargos neigiamai veikia

įmonės verslo ekonominius rezultatus.Įmonė turi nuspręsti, kokią grąžos

norma yra įšaldoma grynųjų pinigų pavidalu atsargose. Kai kuriais tam

tikrais atvejais, tokiais kaip žemės ūkio produktų finansavimas (lėšos),

gali būti panaudotos sezoniniam atsargų kaupimui finansuoti. Produktai

privalo būti paruošti ir laikomi taip, kad jie visiškai atitiktų visus

vartotojų reikalavimus ir poreikius iki kito sezono pradžios (iki naujo

derliaus). Šiuo atveju atsargų kaupimas yra trumpalaikis, ir faktinės

skolinimosi išlaidos yra imamos kaip piniginės lėšos. Didmenininkams ir

mažmenininkams tiesioginiai nuostoliai dėl atsargų valdymo atsiranda

atsargas išėmus iš prekybos ar sandėlių ir atsargas perkėlus į kitą vietą.

Buhalteriškai atsargos gali būti apskaitomos keliais būdais:

1. FIFO metodu. Pirmas į – pirmas iš. Pirmiausiai naudojamos anksčiau

įsigytos atsargos, todėl parduotų prekių atsargų savikaina rodo iš

seniau turimų atsargų savikainą.

2. LIFO metodu. Paskutinis į – pirmutinis iš. Pirmiausiai sunaudojamos

vėliausiai įsigytos atsargos, todėl parduotų prekių atsargų

savikaina pagrįsta vėliausiai įsigytų atsargų savikaina.

3. Vidurkio metodu. Tai naujai nupirktų prekių atsargų vertės ir

seniau buvusių atsargų vertės vidurkis.

LIFO, FIFO ir vidurkio metodai yra taikomi tik finansinėje-

buhalterinėje apskaitoje. Skaičiuojant atsargų laikymo sąnaudas, atsargų

vertė nustatoma žymiai paprasčiau. Atsargų skaičius padaugintas iš

standartinių arba faktinių produkto gamybos (arba įsigijimo) sąnaudų, plius

transportavimo sąnaudos. Be to, reikia pažymėti, kad vienkartinis gatavos

produkcijos atsargų sumažinimas atsargas.

2. Atsargų aptarnavimo išlaidos. Jas sudaro nuosavybės mokesčiai

(jeigu tokie yra), draudimo įmokos ne tiek nuo atsargų kiekio, kiek nuo to,

iš kokių medžiagų pastatytas sandėlis, kada pastatytas ir pan. Draudimo

sąnaudos gali būti skaičiuojamos kaip draudimo išmokų už praeitus metus

suma, išreikšta procentais nuo dabartinės atsargų vertės.

3. Sandėliavimo sąnaudos. Jų dydis priklauso nuo sandėlio nuosavybės

formos:

a) gamyklos sandėlio sąnaudos, kurios dažniausiai pastovios.

Jeigu ir kinta, tai priklauso ne nuo atsargų kiekio, o nuo

to, kiek produktų praeina per sandėlį. Kintamas sąnaudas

reikia ppriskirti prie atsargų laikymo sąnaudų, pastovios ir

priskirstytosios sąnaudos nesiejamos su atsargomis.

b) viešojo sandėlio sąnaudos, kurios savo ruožtu, skirstomos į

aptarnavimo sąnaudas (prik.lauso no to, kiek prekių buvo

atvežta ir kiek išvežta) bei saugojimo sąnaudas (priklaus nuo

saugojimo laiko). Aptarnavimo sąnaudos, kurios sudaro

didžiąją sandėliavimo sąnaudų dalį, reiktų priskirti prie

sandėliavimo sąnaudų, o saugojimo sąnaudas – prie atsargų

laikymo sąnaudų, nes viešųjų sandėlių įkainiai keičiasi,

kintant saugomų atsargų kiekiui.

c) nuomojamieji sandėliai, prie atsargų laikymo sąnaudų

priskiriamas nuomos mokestis. Sandėlio nuomos mokestis,

paprastai priklauso nuo atsargų kiekio, nes nuomojamas tam

tikras pastovus sandėlio plotas.

d) nuosavo sandėlio sąnaudos. Dauguma šių sąnaudų yra nekintamos

ir priskiriamos prie sandėliavimo sąnaudų grupės. Tik tą

sąnaudų dalis, kuri uždarius sandėlį dingsta, gali būti

priskiriama prie atsargų laikymo sąnaudų.

4. Atsargų rizikos sąnaudos. Rizikos išlaidos kiekvienos įmonės

skiriasi, tačiau visose firmose jos yra skirstomos į:

a) pasenimo sąnaudas – pasenusių prekių atsargų savybės

pablogėja ir jų nebeįmanoma parduoti už normalią kainą. Tai

atsitinka, kai prekių atsargos laikomos ilgiau nei jų

gyvavimo ciklas. Sąnaudos yra lygios skirtumui tarp pradinės

kainos ir kainos, už kurią dar įmanoma prekę parduoti;

b) apgadinimo sąnaudas – atsiranda transportuojant ir saugant

atsargas;

c) dalinio praradimo sąnaudos – atsargos gali būti prarastos dėl

vagysčių, prekės gali būti nusiųstos ne tam klientui. Žemės

ūkio produkcija, gamtinės rūdos, birūs kroviniai gali būti

prarandami transportuojant bei pakraunant ir iškraunant.

d) pervežimo sąnaudos – jeigu atsargas sunku realizuoti vienam

regione, jas stengiamasi pervežti į kitą. Jeigu yyra per daug

atsargų ir jas reikia pervežti į kitą vietą – sąnaudos

priskiriamos prie atsargų laikymo sąnaudų. Tačiau, jei

atsargos pervežamos, kad būtų išvengta atsargų trūkumo,

sąnaudos priskiriamos transporto sąnaudoms.

Bendrosios atsargų saugojimo išlaidos turi būti apskaičiuotos

įvertinant visus išlaidų komponentus, parodytus 2 lentelėje.

2 lentelė. Atsargų saugojimo išlaidos

| |ai | | |

Daugelio įmonių vadybininkai bando gerinti įmonės rentabilumą didinant

atsargų apyvartą. Bet noras padidinti atsargų apyvartą neįvertinant nei

bendrųjų logistinės sistemos, nei tam tikrų veiklų išlaidų gali lemti

rentabilumo sumažėjimą. 4. Atsargų įtaka įmonės pelningumui

Atsargos daro įtakos įmonės finansams, o finansinė veikla susieta su

gaminamo gaminio (prekių) paklausa. Paklausa nulemia gamybos (pardavimo)

planus.

Didžiausia problema yra ta, kad paklausa yra nepriklausoma ir

ją sunku prognozuoti. Pardavimų prognozė yra labai svarbus atsargų valdymo

aspektas. Vienas iš prognozavimo metodų – pirkėjų apklausa. Tačiau ji yra

gana brangi, o gaunama informacija būna nepakankamai tiksli. Kitas

variantas – apklausti pardavėjus, pardavimo vadybininkus, bei šios srities

ekspertus. Tai gana greitas ir nebrangus informacijos gavimo būdas. Tačiau

gauta informacija nėra visiškai objektyvi. Jos gali būti atliekamos

naudojantis duomenimis iš atsargų saugojimo vietos. Šie duomenys įmonei

reikalingi atliekant atsargų užsakymo analizei, ne viena prognozė

negarantuoja 100%, bet jų pagrindu įmonė kontroliuoja atsargų apyvartumą ir

ar verta pirkti tas pačias atsargas ar ieškoti naujas. Šiuo metu vis

populiaresnė tampa laiko faktoriaus strategija. Jos tikslas – kuo labiau

sutrumpinti laiko tarpą tarp žaliavos gavimo ir galutinio produkto

pristatymo vartotojui. Kuo šis laikas trumpesnis, tuo mažiau svarbus yra

prognozės tikslumas, nes įmonė gali greičiau reaguoti į paklausos pokyčius.

Kai kurie gaminiai (gamybinėse įmonėse) gali turėti ir priklausomą ir

nepriklausomą paklausą. Nepriklausomos paklausos gaminių užsakymams valdyti

naudojamos dvi sistemos:

1. Fiksuoto gaminių kiekio, skaičiaus sistema.

2. Fiksuoto laiko sistema.

Fiksuoto kiekio sistemoje atsargų dydis nuolat kontroliuojamas

ir kai atsargos sumažėja iki nustatyto lygio, daromi nauji užsakymai

atsargoms papildyti. Reguliavimo parametrais šioje sistemoje yra užsakymo

taškas ir užsakymo dydis. Fiksuoto laiko sistemoje atsargoms papildyti

daromi užsakymai lygiais periodais. Užsakomas produkto kiekis yra

nepastovus dydis ir ši sistema geriau tinka atsargoms sudaryti, kai maža

gaminio kaina, o išlaidos atsargoms laikyti didelės. Atsargų su priklausoma

paklausa valdymo sistema remiasi gamybos planu. Šio planavimo tikslas yra

sudaryti tik dabartiniam gamybos planui reikalingų medžiagų atsargas.

Priklausomos paklausos valdymo sistemoje atsargoms planuoti sudaromas

detalus gamybos planas, tiksliai apskaičiuojama medžiagų vertė, nustatomos

tikslios atsargų normos ir laikas, per kurį turi būti atliktas užsakymas.

Kad gamyba nuolat turėtų reikiamas atsargas daroma gamybinės ūkinės veiklos

analizė.

Analizės tikslas – atrasti pačius ekonomiškiausius gamybos

aprūpinimo atsargomis būdus. T.y. reikalingas medžiagas, žaliavas,

elementus pristatyti laiku, aplenkiant sandėlius, laikymą ir t.t. Tokiam

gamybos būdui reikia atlikti daug skaičiavimų, tiksliai organizuoti gamybos

procesus, pasitelkiant automatizuotas ir automatines valdymo sistemas.

Automatizuota ir integruota užsakymų apdorojimo sistema, kuri renka

informaciją apie paklausą, prognozuoja ir planuoja gamybą, leidžia

sutrumpinti tam tikrus užsakymo ciklo elementus ir pagreitinti atsargų

papildymą.

Efektyvios informacinės sistemos leidžia sumažinti atsargų

kiekį, o padidėjus paklausai – operatyviai papildyti atsargas.

Atsargų kiekio sumažėjimas gali pagerinti įmonės investicijų grąžos

ir pelningumo rodiklius:

1. Sumažinus atsargų laikymo sąnaudas padidėja pelningumas. Taip pat

padidėja ir pelno norma, nes gaunama daugiau pelno iš to paties

pinigų kiekio.

2. Pagerėja įmonės turto grąžos rodikliai.

3. Padidėja atsargų apyvartumo koeficientas.

Bet, reikia pastebėti, kad beatodairiškas atsargų lygio mažinimas

(siekiant sutrumpinti apyvartumą) gali turėti neigiamų pasekmių – pablogėti

klientų aptarnavimo kokybė ar dėl žaliavų trūkumo sutrikti gamybiniai

procesai. Todėl vertinant atsargų valdymo .efektyvumą reikia atkreipti

dėmesį ir į neįvykdytų užsakymų, prastovų dėl žaliavų trūkumo skaičiaus

dinamiką, atsargų valdymo kaštų pokyčius ir pan. Įmonėje palaikomas atsargų

lygis turi būti minimalus, tačiau užtikrinantis ekonomišką ir

nepertraukiamą darbo procesą. 5. Teorinių žinių taikymas praktikoje

Praktinė užduotis grindžiama teorinėmis žiniomis. Įmonė ir jos veikla

yra netikri, todėl duomenys nėra tikslūs. Praktinėje užduotyje labiau

akcentuojama į atsargų užsakymo dydžio paskaičiavimą.

UAB „Ateities vizija“ yra didmeninės prekybos įmonė prekiaujanti

kanceliarinėmis prekėmis bei kompiuterio dalimis. Įmonė naudoja ekonomiško

užsakymo kiekio (EOQ) modelį.

Nagrinėjamame ppavyzdyje įmonė turi paskaičiuoti optimalaus užsakymo

dydį dviejų rūšių prekėms: bevielė pelės ir markerių užsakymams. Užsakydama

bevieles peles, įmonė turi atsižvelgti į tokias sąlygas:

1) Prekės ketvirčio paklausa bus apie 10500 vienetų. Vieno vieneto

pirkimo (kainoraštyje) kaina yra 25 Lt.

2) Kadangi įįmonė yra didmeninė ir turi pastovų tiekėja, tai pastarasis

suteikia šiai įmonei nuolaidas užsakant tam tikro dydžio prekes

(%):

✓ užsakant po 2625 vnt. ( 25% viso kiekio), nuolaida – 2

✓ užsakant po 3465 vnt. (1/3 viso kiekio), nuolaida – 3,5

✓ užsakant po 5250 vnt. (50% viso kiekio), nuolaida – 4,5

3) Didžioji dalis transporto išlaidų – 90% – nepriklausomai nuo prekių

gavimo iš šio tiekėjo dažnumo ir sudaro 1,2% gaunamų prekių sumos.

Likusi transporto išlaidų dalis priklauso nuo gavimo dažnumo. Visos

transporto išlaidos bus tokios:

✓ kai užsakymų skaičius 4 – 4500 Lt

✓ kai užsakymų skaičius 3 – 4211 Lt

✓ kai užsakymų skaičius 2 – 3850 Lt

4) Užsakymo kaštai susideda iš užsakymo įforminimo (pokalbiai

telefonu, telefakso ryšio paslaugų apmokėjimas ir kt.), užsakymo

įvykdymo kontrolės ir kai kurių kitų išlaidų. Jų vidutinis dydis,

tenkantis kiekvienam užsakymui, nepriklausomai nuo jo dydžio, yra

680 Lt.

5) Atsargų laikymo kaštai (Ci), skaičiuojant 1 vienetui per vieną

atsargų laikymo dieną sudaro 0,80 Lt.

Vadybininkams reikia nustatyti optimalų užsakymo dydį (įvertinus, kad

nuo užsakymo dydžio priklauso nuolaida tai prekei).

|Variantai |I |II |III |

|Užsakymų skaičius (k=10500/Q) |4 |3 |2 |

|Užsakymo dydis |265 |3500 |5250 |

|Prekių pirkimo kaštų apskaičiavimas |

|Visa pirkimo suma |262500 ||262500|262500 |

|Kiekio nuolaida, % |2 |3,5 |4,5 |

|Atskaitoma kiekio nuolaida |2550 |9188 |11813 |

|Prekių pirkimo suma be nuolaidos |257250 |253312|250687 |

|+ Transporto kaštai |45550 |4211 |3850 |

|+ Užsakymo kaštai |2720 |2040 |1360 |

|Prekių pirkimo kaštai |264520 |259563|255897 |

|Atsargų laikymo kaštų apskaičiavimas |

|Vidut. prekių atsargos (Av=Q/2) |1312,5 |1750 |2625 |

|Apyvartumo trukmė, d. (90/K) |22,5 |30 |45 |

|Atsargų laikymo kaštai (Av x Ci x 90 d.) |9450 |12600 |18900 |

|Prekių pirkimo ir atsargų laikymo kaštų suma |274 |272,2 |274,8 |

Kaip matyti iš lentelėje pateikto pavyzdžio, ekonomiškiausias yra II

variantas, kai visas sutartas ketvirčiui prekių kiekis 10500 vnt. bus

gaunamas dalimis po 3500 vnt. III varianto pranašumą, susijusį su didesne

kiekio nuolaida ir mažesniais transporto bei užsakymo kaštais,

nekompensuoja padidėję atsargų laikymo kaštai. I varianto mažesni atsargų

laikymo kaštai nekompensuoja padidėjusių transporto ir užsakymo kaštų.

Markerio atsargų užsakymui pasinaudosime EOQ formule atsižvelgiant į

tai, kad užsakymo tvarkymo išlaidos (P)=30 Lt, metinė paklausa (D)=25 550,

metinės saugojimo išlaidos (C)=20% ir atsargų vien.eto kaina (V)=10 Lt, tai:

[pic] vienetai.

Užsakymo dydžio nustatymas siejamas su prekių pirkimo planavimu.

Vadybininkai turi nustatyti ne tik kiek užsakyti prekių, bet ir kada būtent

tai reikia padaryti.

Norint užsakyti bevieles peles yra žinoma, kad užsakymo įvykdymo

trukmė 10 d., vidutinė paklausos per 1 d. apimtis 2250 vnt., vadinasi:

10 x 250 = 2500 vnt. užsakymo momentas.

Markerių įvykdymo trukmė 5 d., vidutinė paklausos per 1 d. apimtis 70

5 x 70 =350 vnt.

Iš gautų paskaičiavimų vadybininkai daro išvadą, kad:

– bevieles peles reikia užsakyti kai sandėlyje lieka 2500 vnt., o

sekančio optimaliausias užsakymo dydis, reikalaujantis ko mažesnių

sąnaudų, bus 3500 vnt.

– markerius reikia užsakyti, kai sandėlyje lieka 350 vnt., o

optimaliausias užsakymo dydis bus 876 vnt. Išvados

Pagrindinis atsargų valdymo tikslas – garantuoti pusiausvyrą tarp

klientų aptarnavimo ir atsargų laikymo sąnaudų. Įmonės dideles pinigų sumas

„užšaldo“ atsargose. Nuo tinkamo atsargų valdymo priklauso įmonės veiklos

pelningumas, o jei tai gamybos įmonė, gamybinio proceso tęstinumas.

Tam, kad įmonės galėtų normaliai funkcionuoti ir netrukdomai vykdyti

savo veiklą, reikėtų spręsti atsargų valdymo klausimus: kiek galima

tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų poreikį

artimiausiam laikotarpiui; palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems

produktams; detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo

ir kitas susijusias sąnaudas; atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių

veiklos sričių.

Atsargos įmonėse laikomos materialinėmis vertybėmis. Jos įmonei

padeda įgyvendinti tokius tikslus, kaip: masto ekonomija, paklausos ir

pasiūlos subalansavimą, apsaugo nuo nestabilios paklausos, specializacijos

privalumus, gamybos atsargas.

Atsargos skirstomos į rūšis: ciklo, reikalingos paklausai tenkinti,

tuo atveju kai įmonė gali tiksliai numatyti paklausą ir papildymo laiką;

tranzito, ta atsargų dalis, kuri vežama iš vieno punkto į kitą; rezervo,

reikalingos tuo atveju, kai kinta pasiūla arba/ir pristatymo laikas;

rizikos, daug atsargų perkama dėl nuolaidų, prognozuojamo kainų kitimo ar

medžiagų trūkumo; sezoninės, kaupiamos vieno sezono metu, o vartojamos –

kito; nenaudojamos, tokios kurios neturi paklausos.

Atsargos suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai palaikyti.

Todėl vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos atsargos turi būti

užsakytos, kiek ir kaip dažnai tai reikia daryti, kad būtų kliento ir

įmonės poreikiai. Vienas iš atsargų valdymo tikslų – keičiant atsargų

lygius ir mažinant bendrąsias logistines sąnaudas, padidinti įmonės

pelningumą. O nustatant atsargų lygį, turi būti įvertinamos tokios

sąnaudos: sandėliavimo, užsakymo, pasibaigusių atsargų nuostoliai. Taip pat

į atsargų valdymą reikia žvelgti ir kaip į įmonės gero vardo išlaikymą, juk

dėl neefektyvaus atsargų valdymo galima prarasti klientus.

Tam, kad taip neatsitiktu, vadybininkai planuodami gamybos arba pardavimo

planus, turi sudaryti atsargų uždavinius, kuriais išreiškiama esminė

atsargų formavimo paskirtis: išlyginti prekių gamybos ir vartojimo bei

šiems procesams atstovaujančius prekių pirkimo ir pardavimo laiko

skirtumus; išlyginti gamybos ir vartojimo teritorinius nesutapimus. Įmonės

atsargos priklauso nuo jo dydžio, o pačios įmonės dydį charakterizuoja

prekių apyvarta, personalo skaičius ir pan. Sprendžiant kokie požymiai

pasirenkami apibūdinant įmonės dydį, galima apskaičiuoti tokius santykinius

atsargas charakterizuojančius rodiklius kaip: vidutinių atsargų santykis su

apyvarta (apibūdinantis atsargų lygį); vidutinių atsargų dydis, tenkantis

vienam dirbančiajam; atsargų dydis, tenkantis 1 kv.m. sandėlių arba

prekybos ploto. Šie rodikliai padeda vadybininkams įvertinti

atsargų dydį,

siejant jas su prekių realizacija.

Įmonės reguliuodamos atsargų kiekį sandėliuose, remiasi į optimalaus

dydžio atsargų sudarymo problemos sprendimą. Šiai problemai spręsti

naudojami klasikiniai atsargų modeliai. Pagrindinis iš jų yra ekonomiško

užsakymo kiekio modelis. Tai užsakomų atsargų kiekis, optimizuojant pagal

užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas. Tokio modelio dėka mažinamos

visuminės atsargų sąnaudos tokiose situacijose, kuriose paklausos ir

pristatymo laikas tiksliai žinomi. Toks paskaičiavimas galimas dviem būdais

žinant reikiamus rodiklius: sudarant lentelę iš kelių variantų ir

paskaičiavus, išrenkamas tas, kuris parodo mažiausias užsakymo sąnaudas

arba formulės pagalba. Būtent šis modelis yra atspindimas praktinėje

užduotyje, kai vadybininkams reikia paskaičiuo.ti dviejų rūšių prekių

optimalaus užsakymo dydį. Taip pat šis modelis gali būti patobulintas

įvedus tam tikrus rodiklius kaip, nuolaida didesnio kiekio užsakymui.

Taip pat dar naudojami fiksuoto kiekio modelis (esant prielaidai, kad

paklausa nekinta, užsakymai pateikiami vienodais tarpais) ir fiksuoto

intervalo modelis (atsargos pildomos pastoviai tam tikru laiku). Bet žinomi

ekonomiškiausia užsakymo dydį negana,atsargų valdymo politikoje, reikia

taip pat žinoti ir kada daryti tą užsakymą, norint patenkinti kliento

poreikius. Tai skaičiuojama žinant užsakymo įvykdymo trukmę ir vidutinės

paklausos per 1 dd. apimties sandaugos pagalba. Šio uždavinio sprendimas

taip pat pateikiamas praktinėje užduotyje.

Gyvenime nėra visiškai idealiu sąlygų, todėl ir įmonės, valdydamos savo

atsargas, turi turėti prielaidų, kad atsiranda kintamos sąlygos. Šios

sąlygos charakterizuoja vidutinių atsargų dydžio nustatymą. Esant

skirtingom sąlygom, įmonė daro skirtingas rezervo aatsargas.

Atsargos sudaro esminę įmonės kapitalo dalį, todėl jų perteklius gali

sumažinti bendrąjį pelningumą. Įmonėms privalu paskaičiuoti ir atsargų

laikymo sąnaudas, kurias sudaro keturios stambios sąnaudų grupės: kapitalo,

atsargų aptarnavimo, sandėliavimo, atsargų rizikos. Šios grupės, savo

ruožtu, skaidomos į smulkesnes grupeles. Prie atsargų laikymo sąnaudų

reikia priskirti tik tas sąnaudas, kurios priklauso nuo laikomų atsargų

kiekio.

Įmonės atsargos daro įtaką jos finansams, o finansinė veikla siejama su

gaminamo gaminio arba parduodamų prekių paklausa. Ši paklausa ir nulemia

gamybos arba pardavimo įmonės planus. Svarbiausia, kad paklausa yra

nenuspėjamas dalykas ir ją sunku prognozuoti. Todėl prekybos įmonės

savininkai naudojasi tam tikrais prognozės metodais – pirkėjų arba pačių

vadybininku, žmonių, užsiimančių realizacija, apklausa. Šių apklausų

duomenys reikalingi prognozuoti gaminių (prekių) perkamumo ir tolimesnių

atsargų pildymo reikalingumui. Gamybinėse įmonėse paklausa išreiškiama

kitaip ir atsargų užsakymo skaičiavimai priklauso nuo įįvairių faktorių.

Nors atsargų kiekio sumažėjimas ir gali pagerinti įmonės investicijos

grąžos ir pelningumo rodiklius, bet beatodairiškas jų mažinimas gali turėti

ir neigiamų pasekmių.

Todėl įmonėje turi būti palaikomas minimalus atsargų lygis, tačiau

turintis užtikrinti ekonomišką ir nepertraukiamą darbo procesą. Literatūra

1. Mackevičius V. Komercijos pagrindai. – Vilnius, 1992. – 199 p.

2. Mačernienė D. Atsargų apskaitos praktiniai aspektai // Apskaitos, audito

ir mokesčių aktualijos. – ISSN 1392-4087. – 1998, geg. 5, 12, 19, 26.

3. Palšaitis R. Logistikos pagrindai. – Vilnius, 2003. – 268 p.

4. ŽŽidonis Ž. Verslo logistika. – Vilnius, 2002. – 146 p.