Atsiskaitymu su pirkėjais apskaita
“Atsiskaitymų su pirkėjais apskaita ir analizė”
APSKAITOS KURSINIS DARBAS
TURINYS
ĮVADAS 3
1. ATSISKAITYMAI SU PIRKĖJAIS 4
Atsiskaitymai grynaisiais 5
1.2 Atsiskaitymai negrynaisiais 5
1.2 Atsiskaitomieji dokumentai 6
2. ATSISKAITYMO BŪDAI 8
2.1 Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais 9
2.2 Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais lietuvoje 10
3. PARDAVIMO – PIRKIMO SUTARTYS 12
3.1 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai 13
3.2 Diskonto politika 13
3.3 Diskontai ir nuolaidos 14
3.4 Pardavimų diskontai 14
3.5 Prekybos nuolaidos 16
3.6 Faktoringas 17
4. TRUMPALAIKIS TURTAS ANTRA KLASĖ 21
5. IĮ OFFICE 11 „Onija“ ATSISKAITYMAI SU PIRKĖJAIS 22
5.1 Ūkinės finansinės operacijos 23
5.2 Pardavimų apskaita 24
5.3 Pirkimo – pardavimo sutartys 25
5.4 OFFICE 1 „Onija“ taikomos pardavimo nuolaidos 26
5.5 OFFICE 1 „Onija“ parduotų prekių grąžinimas. 27
IŠVADOS IR SIŪLYMAI 29
NAUDOTA LITERATŪRA 30
PRIEDAI 31
Pirmas priedas PVM sąskaita – faktūra 31
Antras priedas Kasos pajamų orderis 32
Trečias priedas Kasos išlaidų orderis 33
Ketvirtas priedas pirkimo – pardavimo sutartis 34
ĮVADAS
Viena iš svarbiausių kiekvieno prekybinio sandorio sąlygų –
atsiskaitymo forma, apimanti aatsiskaitymo būdą, laiką, vietą ir mokėjimo
valiutą. Pasirinkti tinkamą atsiskaitymo būdą svarbu kiekvienai sandorio
šaliai, nes jų interesų konfrontacija ir lemia atsiskaitymo būdų įvairovę.
Pardavėjas suinteresuotas, kad už patiektas prekes būtų kuo greičiau
sumokėta ir prekių nuosavybes teisę patvirtinančius dokumentus jis turėtų
iki to momento, kkol pirkėjas sumokės visą sutartyje numatytą sumą. Pirkėjui
svarbu laiku gauti prekes ar bent dokumentus, patvirtinančius nuosavybės
teisę į jas, ir mokėjimą atidėti kuo vėlesniam momentui. Šios aplinkybės
yra viena iš dokumentinių atsiskaitymo būdų atsiradimo priežasčių.
Pardavimo pajamos gali būti įvertinamos tik už pačią preke (paslaugą)
gauta arba gautina grynųjų pinigų arba jų ekvivalentu suma.
Darbo tikslas – remiantis moksline literatūra, statistine medžiaga,
dokumentais, įstatymais, spauda bei Internetu, savo darbo metu gauta
patirtimi – atlikti IĮ „Onija“ pirkėjų atsiskaitymų tyrimą.
Šio darbo objektas IĮ „Onija“ užsiimanti kanceliarinių prekių, biuro
įrangos ir kompiuterinės technikos mažmenine prekyba, pirkėjų
atsiskaitymai.
Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
1. Apibrėžti atsiskaitymų su pirkėjais esmę.
2. Palyginti atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais.
3. Apibūdinti atsiskaitymo būdus, dokumentus.
4. Atlikti IĮ „Onija“ atiskaitymų su pirkėjais tyrimą.
Šio darbo temos aktualumas – pasireiškia tuo, kad pavieloti
atsiskaitymai gali ne tik sutrikdyti normalią įmonės veiklą, bet ir
padaryti didelių nuostolių. Šie praradimai iš karto pasireiškia pinigų
trūkumu. Vėlesniais laikotarpiais dėl sutrikusių atsiskaitymų įmonė gali
prarasti tekėjų pasitikėjimą ir klientų susidomėjimą.
1. ATSISKAITYMAI SU PIRKĖJAIS
Savininkas, įregistravęs įmone, gali plėtoti ūkinę veiklą: gauti iš jos
pajamas ir daryti išlaidas, kurios padeda šias pajamas uždirbti. Visi
įmonės savininko veiksmai, susiję su pinigų uždirbimu ir gamybos
išlaidomis, vadinami ūkinėmis finansinėmis operacijomis arba trumpiau –
ūkinėmis operacijomis.
Visi piniginiai veiksmai – ūūkinės operacijos – turi būti įforminami
atitinkamais dokumentais (sąskaitomis, važtaraščiais, pavedimais, čekiais
ir kt.) ir fiksuojami tam skirtuose registruose (žurnaluose, knygose,
žiniaraščiuose ir kt.) šiais tikslais:
1. kad neužmirštu, kada ir kokia ūkinė operacija atlikta, kokia tos
ūkinės operacijos vertė;
2. žinotu, ar apsimoka daryti išlaidas tai ar kitai paslaugai teikti;
3. žinotu, kiek uždirbta pajamų per tam tikrą laikotarpį ir kiek
reikėjo padaryti išlaidų šioms pajamoms uždirbti;
4. galėtu sudaryti reikalaujamą atskaitomybę, apskaičiuoti
apmokestinamąsias pajamas ir sumokėti į biudžetą priklausančius
mokesčius.
Atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes, įmonės savininkas privalo
organizuoti ūkinių operacijų apskaitą, daryti buhalterinius įrašus į
apskaitos registrus ir sudaryti reikalaujamą atskaitomybe.(7. 184)
Kiekviena įmonė privalo fiksuoti visus su pinigais susijusius veiksmus.
Vedant ūkinių operacijų apskaitą, nepakanka vien suregistruoti ūkinių
operacijų dokumentus. Visas šias operacijas reikia atitinkamai įvertinti,
sugrupuoti, atsižvelgti į atsargų likučius, pirkėjų skolas, apskaičiuoti
PVM ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų galima teisingai nustatyti
apmokestinamąsias pajamas. Be to, įmonių savininkai dažnai savo asmenines
lėšas naudoja prekėms, medžiagoms ir kitoms vertybėms įsigyti ar sumokėti
už paslaugas. Šias ir daugelį kitų ūkinių operacijų reikia tinkamai
įforminti ir apskaityti, kad nenukentėtų ne tik savininko, bet ir valstybės
interesai.
Stambesnėse įmonėse, kurios (yra PVM mokėtojos), privalo ne paprastai
registruoti ūkines operacijas, o vesti sudėtingesnę apskaitą, kurioje
ūkinių operacijų atspindėjimo registruose įrašai tvarkomi pagal tam tikrą
sistemą, vadinamą dvejybiniu įįrašu.(7. 184)
Nuo to, kaip sutvarkyta atsiskaitymų tarp ūkio subjektų sistema,
priklauso labai daug kas – net paties verslo plėtojimo sėkmė. Pavieloti
atsiskaitymai gali ne tik sutrikdyti normalią įmonės veiklą, bet ir
padaryti didelių nuostolių. Šie praradimai iš karto pasireiškia pinigų
trūkumu. Vėlesniais laikotarpiais dėl sutrikusių atsiskaitymų įmonė gali
prarasti tekėjų pasitikėjimą ir klientų susidomėjimą. Sutrikę atsiskaitymai
tiesiogiai mažina ir įmonės galimybes gauti paskolą.
Piniginius atsiskaitymus sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:
1. atsiskaitymai grynaisiais pinigais;
2. atsiskaitymai įvairiais grynuosius pinigus keičiančiais dokumentais.
(7. 186)
Atsiskaitymai grynaisiais
Grynieji pinigai yra paprasčiausia ir seniausia atsiskaitymų priemonė.
Grynųjų pinigų padidėjimas didina įmonės likvidumą, leidžia tuojau pat
naudotis gauta suma.
Atsiskaitymas grynaisiais paprastai vykdomas tuo pat metu, kai gaunamos
prekės, todėl kyla mažiausiai problemų dėl verslo partnerių tarpusavio
nepasitikėjimo.
Deja, atsiskaitant grynaisiais pinigais iškyla nemažai sunkumu:
1. nepatogu nešiotis dideles pinigų sumas (juos galima pamesti, juos
gali pavogti ir pan.);
2. pinigų perskaičiavimas atima daug laiko;
3. sudaromos palankios sąlygos nuslėpti pajamas, ypač tada, kai
pirkėjas sumoka pinigus už prekę ir nereikalauja įmokėti į kasą
pinigų, priėmimo dokumento ir pan.
Taigi, kaip matome, atsiskaitymas grynaisiais pinigais turi daugiau
trūkumų nei privalumų. Todėl, nors įmonės bei organizacijos ir gali
atsiskaitinėti grynaisiais, ši atsiskaitymų rūšis tampa nepopuliari.
Normalioje rinkoje atsiskaitymai grynaisiais pinigais dažniausiai taikomi
mažmeninėje prekyboje, paslaugų sferoje, nors ir čia jų įtaka mažėja.
Priešingai, atsiskaitymai grynaisiais pinigais dominuoja šešėlinės rinkos
operacijose. Jų pagausėjimas – tai šešėlinės rinkos indikatorius, rodantis
šios rinkos pagyvėjimą. (1. 72)
1.2 Atsiskaitymai negrynaisiais
Atsiskaitymai negrynaisiais vykdomi perkeliant pinigines lėšas iš
vienos įmonės atsiskaitomosios sąskaitos į kitos įmonės atsiskaitomąja
sąskaitą. Grynųjų pinigų apyvarta pakeičiama bankų įrašais. Atsiskaitymai
negrynaisiais, sudarydami didžiąją pinigų apyvartos dalį išstumia iš
cirkuliacijos stambias pinigų sumas. Tai leidžia sumažinti jų emisiją,
cirkuliacijos kaštus pinigams spausdinti, transportuoti, saugoti,
skaičiuoti ir pan. Atsiskaitant negrynaisiais, bankams susidaro palankios
sąlygos kontroliuoti įmones, jų veiklą. Taip pat jie leidžia valstybės
lygmeniu per kredito sistema apskaityti ir kontroliuoti visuomeninio
produkto gamybą ir paskirstymą, sukaupti operatyviąją informaciją.
Teisingai ir racionaliai organizuoti atsiskaitymai negrynaisiais turi
esmine reikšmę įmonės finansinei drausmei stiprinti. Laiku baigti
atsiskaitymai sudaro sąlygas nepertraukiamai lėšų apytakai, galimybę laiku
atsiskaityti su savo tiekėjais, finansų bei banko įstaigomis, darbuotojais.
Tokiu būdu atsiskaitymai negrynaisiais ne tik atspindi ūkinius sandorius,
bet ir aktyviai juos veikia. Taigi jie yra ekonomiškai reikšmingi, kadangi
padeda:
1. skatinti produkcijos realizavimą savalaikius atsiskaitymus ir
nepertraukiama lėšų apytaką;
2. sudaryti sąlygas vienai įmonei kontroliuoti kitą, o bankams – jas
abi;
3. spartinti dokumentų ir apyvartiniu lėšų apyvartumą, tuo mažinant
materialinius ir laiko nuostolius.
Vykdant atsiskaitymus negrynaisiais pinigais vadovaujamasi keliais
principais.
Pirma, siekiama pinigų judėjimą susieti su materialinių vertybių
apyvarta, ją kontroliuoti atsiskaitymais.
Antra, paprastai bankas nurašo pinigus nuo
pirkėjo sąskaitos tik jam
sutikus ar pavedus. Tai yra svarbi ūkiniu sutarčių drausmės laikymosi
kontrolės sąlyga.
Trečia, įmonės moka tiekėjams savomis ar banke pasiskolintomis lėšomis.
Bankų įstaigos yra atsiskaitymu tarpininkės. Jos ne tik atlieka
atsiskaitymų technines operacijas, bet ir aktyviai juos organizuoja bei
kontroliuoja. Tai padeda stiprinti ūkinių sutarčių ir mokėjimų drausmę. (1.
73)
1.2 Atsiskaitomieji dokumentai
Atsiskaitymo būdas parenkamas laisvai. Fiziniai ir juridiniai asmenys
atsiskaitymo būdą, taip pat konkretu mokėjimo laiką, akceptavimą nurodo
savo sutartyse. Atsiskaitymų dokumentų sumos neribojamos. Bankai apmoka
atsiskaitomuosius dokumentus iš įmonių sąskaitų, atsižvelgdami į lėšų
likutį. Išimtiniais atvejais, kai įmonės sąskaitoje nėra lėšų likučio,
bankas gali suteikti paskolą. Ji suteikiama atsižvelgiant į kliento mokumą.
Jei bankas negarantuotas, kad paskola bus grąžinta, jis gali jos nesuteikti
ir seniems banko klientams. Norėdamas įsitikinti, kad įmonė yra moki,
tiekėjas gali pareikalauti įmonės veiklos balanso ar kitų finansinių
ataskaitų.
Atsiskaitomieji dokumentai yra kelių rūšių:
1. mokėjimo pavedimai;
2. mokėjimo reikalavimai-pavedimai;
3. mokėjimo reikalavimai bei juos pakeitę debeto reikalavimai;
4. dokumentinis akredityvas;
5. dokumentinis inkaso;
6. akceptuoti pavedimai;
7. inkasiniai – pavedimai;
8. atsiskaitymai vekseliais;
9. atsiskaitymai čekiais;
10. kreditinės ir debetinės kortelės ir kt.
Atsiskaitomieji dokumentai turi atitikti standartų reikalavimus ir
juose turi būti šie rekvizitai:
1. Dokumento pavadinimas.
2. Dokumento numeris ir data. Metai ir diena rašomi skaitmenimis, mėnuo
– žodžiu.
3. Mokėtojo banko ppavadinimas ir kodas.
4. Mokėtojo pavadinimas, jo sąskaitos banke numeris.
5. Lėšų gavėjo pavadinimas, jo sąskaitos banke numeris.
6. Lėšų gavėjo banko pavadinimas ir kodas.
7. Suma skaitmenimis ir žodžiais.
8. Lėšų paskirtis.
Pirmasis dokumento egzempliorius turi būti pasirašytas įmonės
pareiginių asmenų, turinčių teisę tvarkyti sąskaitą banke, ir patvirtintas
jos spaudu. Fizinių asmenų atsiskaitomieji, dokumentai patvirtinami vienu
sąskaitos savininko parašu.
Atsiskaitymuose yra naudojami dokumentų originalai. Čekiai ir vekseliai
turi būti užpildomi tik rašalu. Ištaisymai atsiskaitomuose dokumentuose
neleidžiami.
Lėšos iš mokėtojo sąskaitos nurašomos pagal pirmąjį atsiskaitomojo
dokumento egzempliorių, išskyrus akceptuotus pavedimus arba dokumentą,
perduotą telefaksu.
Atsiskaitymai negrynaisiais grupuojami pagal mokėjimo atlikimo režimą.
Šiuo požiūriu atsiskaitymai skirstomi į:
1. reguliarius mokėjimus (pastovius pavedimus ar tiesioginį
debetavimą);
2. tarpusavio reikalavimu įskaitymus.
Pagal tai, už ką atsiskaitoma, yra prekiniai ir finansiniai
atsiskaitymai. Teritoriniu požiūriu atsiskaitymai būna vietiniai
(nacionaliniai) ir tarptautiniai. Atsiskaitymo agento statusas apsprendžia
pačios atsiskaitymo sistemos statusą – mažmeninė ar didmeninė atsiskaitymo
sistema.(6. 12)
2. ATSISKAITYMO BŪDAI
Piniginiuose atsiskaitymuose dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir bankas.
Kiekvienas dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko funkcija yra
suprasti tu motyvų bei poreikiu skirtumus ir padėti surasti optimaliausią
variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti.
Pardavėjo tikslas – kuo greičiau gauti užmokestį už parduotas prekes ar
paslaugas. Todėl pardavėjas stengiasi sutarti dėl jam palankiausio mokėjimo
termino. Pardavėją pirmiausia domina pinigų cirkuliacijos maksimizavimas ir
nuostolių minimizavimas parduodant prekes kkreditan.
Pirkėjo tikslas – gauti užsakytas prekes ir paslaugas bei atsiskaityti
už jas kuo vėliau. Pirkėjas siekia, kad įsigytos prekės atitiktų tam tikrus
kokybės standartus.
Taigi kiekviena įmonė stengiasi taip tvarkyti savo atsiskaitymus, kad
pinigus iš klientų gautų kuo anksčiau, o su tiekėjais atsiskaitytų kuo
vėliau. Tada laisvas lėšas įmonė gali investuoti į kitas programas ir
padidinti pelną.
Banko tikslas -garantuojant savo klientams greitus, racionalius,
ekonomiškus ir patogius atsiskaitymus, maksimizuoti savo pelną iš mokėtojų
paslaugu. Bankas turi gerai įvertinti su tokiomis paslaugomis susijusią
riziką.
Vadinasi, pasirenkant mokėjimo būdą. pirmiausia atsižvelgiama į šiuos
kriterijus:
1. rizikos laipsnis (apmokėjimo/prekių negavimo rizika),
2. patogumas (turi būti patogu ir lengva naudoti pasirinktą būdą),
3. kaina (turi būti priimtina atsiskaitymo būdo kaina),
4. komercinis (pasirinktas atsiskaitymo būdas turi turėti pranašumų
prieš konkurento pasirinktąjį).
Pasirinktas atsiskaitymo būdas negali idealiai atitikti visų šių
kriterijų. Pavyzdžiui, pasirinkus saugiausią atsiskaitymo būdą, už jį teks
daugiau mokėti.
Prieš pasirinkdamas atsiskaitymo būdą. pirkėjas (pardavėjas) turi
numatyti, su kokia rizika jis susidurs, pasinaudojęs šiuo būdu. Tada jis
turi įvertinti rizikos laipsnį bei norą jį toleruoti.
Antra vertus, atsiskaitymo riziką sąlygoja ne tik pasirinkto konkretaus
mokėjimo būdo ypatumai, bet ir bendresnio pobūdžio veiksniai, verčiantys
daryti atitinkamas praktines korekcijas.
Jeigu vykdant vietinius atsiskaitymus pardavėjas didesniu ar mažesniu
laipsniu priklausomas nuo pirkėjo bendro finansinio pajėgumo, jo pinigų
srautų, t. y. realiai egzistuoja ppartnerio įsipareigojimų nevykdymo rizika,
pasireiškianti tuo, kad skolininkas paprasčiausiai gali paskelbti bankrotą,
gali susiklostyti jam nepalanki ekonominė padėtis, dėl nesugebėjimo ar net
nesąžiningumo gali nesumokėti skolos sumos, tai vykdant komercinius
sandorius su užsienio partneriu rizikos veiksnių yra daugiau. Čia prisideda
valiutinė rizika, juridinė rizika, politinė (krašto) rizika, ne paskutinį
vaidmenį vaidina asmeninis bendravimas, nepakankamas kitos šalies papročių,
tradicijų žinojimas ir pan. (5. 85)
2.1 Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais
Mokėjimo pavedimas apibūdinamas kaip įmonės nurodymas savo bankui
pervesti atitinkamą sumą iš jos sąskaitos į pinigų gavėjo sąskaitą. –
Atsiskaitydamas mokėjimo pavedimais, mokėtojas išrašo mokėjimo pavedimą, t.
y. Nustatytos formos blanką:
Mokėjimo pavedimas forma
Atsiskaitant mokėjimo pavedimais procedūra parodyta. Jame matyti, kokiu
būdu, atsiskaitant mokėjimo pavedimais, pinigus gauna pardavėjas.
Šis atsiskaitymo būdas – tai paprasčiausias mokėjimas iš einamosios
sąskaitos. Pačioje prekybinėje operacijoje komerciniai dokumentai yra
naudojami, tačiau jie nėra siunčiami per bankus. Tokio tipo atsiskaitymuose
bankas neturi jokių papildomų įsipareigojimų. Čia jis veikia kaip
paprasčiausias tarpininkas tarp mokėtojo ir pinigų gavėjo.
Mokėjimo pavedimais galima atsiskaityti už prekes, paslaugas, grąžinti
kreditą, mokėti palūkanas, mokesčius, atlikti kitus mokėjimus.
Pavedimas galioja 10 dienų, neskaitant išrašymo dienos. Jis rašomas
trim egzemplioriais, jei mokėtojas ir lėšų gavėjas turi sąskaitas tame
pačiame banke. Pirmasis egzempliorius naudojamas kaip memorialinis orderis
mokėtojo banke, antrasis įteikiamas lėšų gavėjui, trečiasis, patvirtintas
banko darbuotojų parašais ir spaudu, grąžinamas mokėtojui. (3.79)
Jei mokėtojo ir lėšų gavėjo sąskaitos yra skirtinguose bankuose,
pildomi keturi pavedimo egzemplioriai. Pirmasis egzempliorius naudojamas
kaip memorialinis orderis mokėtojo banke, antrasis ir trečiasis, nurašius
lėšas, siunčiami lėšų gavėjo bankui. Čia antrasis egzempliorius naudojamas
kaip memorialinis orderis lėšoms į gavėjo sąskaitą įskaityti ir lieka
banke, o trečiasis įteikiamas lėšų gavėjui. Ketvirtasis egzempliorius
grąžinamas mokėtojui.
Atsiskaitant su keletu gavėjų, turinčių sąskaita tame pačiame banke,
naudojamas suvestinis mokėjimo pavedimas. Jis skiriasi nuo paprastojo
mokėjimo pavedimo tuo, kad čia į vieną dokumentą surašomi duomenys apie
mokėtinas sumas keliems gavėjams.
Bankas, gavęs mokėjimo pavedima, apmoka jį iš karto. Jeigu mokėtojo
sąskaitoje nėra pakankamai pinigų, mokėjimas atidedamas, kol bus sukaupta
reikiama suma. Jeigu pinigų trūksta, atsiskaitoma tokiu eiliškumu:
mokesčiai, atlyginimai, mokėjimai bankui ir kt. (3. 75)
2.2 Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais lietuvoje
Mokėjimo pavedimas – labiausiai paplitusi Lietuvoje atsiskaitymo tarp
ūkio subjektų forma, nes yra nesudėtingas jo vykdymas ir garantuojamas
greitas pinigų gavimas. Pinigų gavimo terminas respublikos ribose yra viena
darbo diena. Jei lėšų siuntėjo bankas pervedimą įvykdo iki 13°° valandos,
lėšų gavėjo sąskaitoje pinigai parodomi tą pačią dieną. Pavedimai po 13°°
valandos kliento sąskaitoje atsispindės kitą darbo dieną.
Mokėjimo pavedimo vykdymo procedūroje dalyvauja dvi pusės ir kas vienai
pusei yra privalumas, atitinkamai kitai pusei gali būti trūkumas.
Atsiskaitant mokėjimo pavedimu, pirkėjas (mokėtojas) yra padėties
šeimininkas, galintis pasirinkti mokėjimo terminą ir sumą. Mokėtojas be
banko įsikišimo laisvai disponuoja atsiskaitomosios sąskaitos lėšomis.
Pasirenkant
atsiskaitymą pavedimais, labai svarbu profesionaliai parengta
sutartis, būtinai numatanti atsiskaitymo sąlygas. Žinoma, niekada netrūksta
norinčių naudotis svetimais pinigais kuo ilgiau. Sutartyje būtina numatyti
realias sankcijas už delsimą, nes baudomis ir delspinigiais realiai turi
rūpintis pats tiekėjas. Tiesa, pagal 1997 m. liepos 2 d. priimta
Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 str. 4 skirsnį, bankų
įstaigos tikrina, ar produkcijos gavėjai laiku apmoka atsiskaitomuosius
dokumentus. Jei išaiškinama, jog atsiskaitomieji dokumentai buvo pateikti
ne laiku, produkto gavėjai ne ginčo tvarka .moka 0,2 proc. baudą už
kiekvieną pradelstą dieną. Tačiau bankas praktiškai nnegali nustatyti, kada
gavėjas turi apmokėti, jei pasirinkta mokėjimo forma yra pavedimas. Tokiu
atveju bankas, priimdamas pavedimą, turėtų reikalauti sutarties kartu su
apmokėjimo tvarka ir dokumento, pagal kurį apmokama. Paprastai pats
mokėtojas nesiunčia pavedimo, jei sąskaitoje nėra pinigų, nors bankai gali
priimti ir apskaityti tokius dokumentus. Pasaulyje populiaru taikyti
diskontus už tvarkingą arba išankstinį atsiskaitymą.
Lietuvoje sutartyse numatyti terminai vykdomi gana blogai, nes daugumai
įmonių atsiskaityti yra sunku dėl apyvartinių lėšų stygiaus. Pavedimai
dažnai vėluoja, ir tiekėjas turi raginti mokėtoją vykdyti įsipareigojimus.
Antraip lėšų gavėjas pinigų gali sulaukti nežinia kada (galioja taisyklė,
kad pinigus pirma gauna tas, kuris daugiausia ragina).
Atsiskaitant pavedimais labai svarbu žinoti, ar klientas patikimas,
kokia jo finansinė būklė ir pan. Jei pavedimas ne išankstinis, tai tiekėjas
prisiima visą apmokėjimo riziką. Atsiskaityti pavedimais nėra patogu, jei
dominuoja nedidelės sumos ir atsiskaitinėti reikia dažnai. Už pavedimą
(kaip už banko paslaugą) moka mokėtojas – pinigų siuntėjas.
Taigi mokėjimo pavedimas turi savų privalumų ir trūkumų:
Privalumai:
1. atsiskaitant pavedimais, nereikia naudotis grynaisiais pinigais;
jeigu keli klientai turi sąskaitas tame pačiame banke, mokėtinas
sumas patogu surašyti į vieną dokumentą, t. y. atsiskaitymui naudoti
su-‘ vestinį mokėjimo pavedimą;
2. neturint sąskaitoje reikiamo pinigų kiekio, mokėjimo pavedimai
suteikia galimybę pervedinėti dalimis.
Trūkumai:
1. nors į gavėjo sąskaitą pinigai pervedami tą pačią dieną, kai bankas
gauna pavedimą, tačiau lėšų gavėjui tenka laukti 5—10 dienų, kol jį
pasiekia pavedimo nuorašas su informacija, kas tuos pinigus
sumokėjo;
2. kol pardavėjas neįsitikina, kad pinigai sumokėti, nenori išsiųsti
prekių, nes nežino pirkėjo mokumo, todėl prekių gavimas užtrunka;
3. atsiskaitant pavedimais, pirkėjas nenori mokėti pinigų, kol dar
negavo prekių;
4. nepasitikėjimas bankais: lėšų gavėjas nėra tikras, ar įrašytus į
sąskaitą pinigus galės panaudoti, ar bankas nebankrutuos,
įšaldydamas jo pinigus.
3. PARDAVIMO – PIRKIMO SUTARTYS
Mažmeninėje prekyboje pirkimai vyksta pagal pirkėjo ir pardavėjo žodinį
susitarimą. Didmeninėje prekyboje pirkėjas už prekes iš karto nesumoka,
todėl pardavimai įforminami specialia pardavimų- pirkimų sutartimi. Joje
aptariami dviejų pusių įsipareigojimai ir prekių išsiuntimo bei mokėjimo
sąlygos. Išsiimtus prekes be sutarties, nebus juridinio pagrindo reikalauti
skolų. Jokie teisiniai aktai tokių situacijų nereglamentuoja. Kiekvienos
ūkinės sutarties privalomi rrekvizitai: sutarties pavadinimas, jos dalyvių
bei sutarties objekto tikslus pavadinimas. Prieš sutarties sudarymą įmonė
turi pasidomėti savo biznio partneriu, t.y. ar tai veiksnus fizinis asmuo,
ar užregistruotas juridinis asmuo, kokia jo finansinė atskaitomybė, ar tai
mokus partneris. (8.105)
Sutartyje turi būti numatytos visos prekių pateikimo sąlygos, terminai
ir garantijos. Jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, laikoma, kad prekės bus
pateikiamos pirkėjui iš įmonės pardavėjos, prekių atsivežimo išlaidas
apmoka pats pirkėjas. Gali būti numatytos kitos sąlygos: sudėtingas ir
brangus įpakavimas, draudimas, jo paskirstymas tarp pirkėjo ir pardavėjo ir
kt. Turi būti numatytos tam tikros garantijos: pvz., pardavėjo
įsipareigojimas atsakyti pirkėjui už defektus, kurie egzistavo prekių
pardavimo momentu, bet paaiškėjo vėliau. Išaiškėjus trūkumams, galima
išsiųsti trūkstamas prekes arba anuliuoti sutartį. Dažniausiai taikomos
sankcijos – produkcijos grąžinimas ir jos nukainavimas. Nukainojimo sąlygos
turi būti aptartos. Pvz.: tam tikrose ribose galima nukainoti nedalyvaujant
pardavėjo atstovui (paprasčiausiai pranešama pardavėjui apie kainos
pakeitimą).
Ypač svarbi sutarties dalis – prekių kaina ir mokėjimo sąlygos.
Sąskaita išsiunčiama kartu su prekėmis arba vėliau, bet ne anksčiau. Tai
susiję su pajamų pripažinimu. Išrašant sąskaitą, labai svarbu, kad būtų
laikomasi sutartinių pasižadėjimų. Gali būti nurodoma, po kiek dienų po
sąskaitos išrašymo pirkėjas turi sumokėti, nurodomos nuolaidos (diskontai).
Jeigu pirkėjas nepatikimas, galima reikalauti sumokėti iš anksto arba
reikalauti atidaryti akredityvą, t.y. rezervuoti lėšas. Į šiuos pinigus
negali niekas pretenduoti, todėl, gavęs pranešimą apie akredityvo
atidarymą, pardavėjas gali drąsiai ssiųsti prekes.
Svarbią reikšmę turi ir pati atsiskaitymo forma. Galima reikalauti
sumokėti iš anksto, t.y. pirkėjas, gavęs (arba dar negavęs) iš pardavėjo
siunčiamų prekių dokumentus, duoda nurodymą savo bankui pervesti pinigus iš
savo atsiskaitomosios sąskaitos į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą,.
Galima taip pat atsiskaityti vekseliais, čekiais ir kt.
Labai svarbus klausimas, kuris turi būti aptartas pirkimo – pardavimo
sutartyse – nuosavybės teisės pasikeitimas. Jeigu šis klausimas neaptartas,
laikoma, kad nuosavybės teisę į prekę pirkėjas perima iš pardavėjo tos
prekės perdavimo momentu. Tačiau tai rizikinga, nes, pvz., pirkėjo bankroto
atveju pardavėjas gali neatgauti prekės. Todėl sutartyje kartais numatoma,
kad prekė pirkėjo nuosavybėn pereina tik po to, kai už ją užmokama. (8. 79)
Sutartyje turi būti ir kiti formalūs rekvizitai: sutarties surašymo
data, pasirašymo vieta, atsakingų asmenų pavardė ir kitos papildomos
sąlygos.
3.1 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai
Kitas pajamas sumažinantis straipsnis – parduotų prekių grąžinimai ir
nukainojimai. Nei viena įmonė nėra garantuota, kad už visas jos išsiųstas
prekes pirkėjas sumokės visą sumą. Gali būti brokuotų prekių arba gali būti
grąžinamos ir kokybiškos prekės, jeigu pirkėjas susidarė klaidingą įspūdį
apie jas iš katalogo. Jeigu įmonė prekiauja greitai gendančiomis prekėmis,
pirkimo-pardavimo sutartyje ji gali iš anksto numatyti, kad leidžia
pirkėjui sumažinti prekės kainą be pardavėjo atstovo.
3.2 Diskonto politika
Diskontas – tai centrinio banko kreditų suteikimas kredito
institucijoms, perkant iš jų vekselius.
Diskontavimas – tai išankstinis tam tikrų palūkanų atskaitymas nuo
nominaliosios vekselio vertes. Bankai paprastai skolinasi iš centrinio
banko diskontuodami savo vekselius (naudodami vyriausybės vertybinius
popierius kaip užstatą), bet jie gali esant tam tikroms sąlygoms,
diskontuoti antrą kartą kai kuriuos vekselius, kuriuos buvo diskontavę savo
klientams. Taigi kartais naudojamas rediskontas.
Atitinkamai diskonto politika vadinama planinga emisijos bankų veikla,
tenkinant diskonto kredito reikalavimus.
Yra skiriamos keturios diskonto politikos priemonės:
1. Atsisakymas imti spekuliatyvaus pobūdžio vekselius.
2. Vekselių terminų sutrumpinimas.
3. Diskonto procento (normos) reguliavimas.
4. Diskonto kreditų suvaržymai.
Paskutinės dvi priemonės 3 ir 4 yra daug svarbesnės diskonto politikoje
nei pirmosios dvi, kadangi diskonto procento didinimas ar mažinimas reiškia
diskonto kredito sąlygų pakeitimą ne tik emisijos banke, bet faktiškai ir
visoje šalyje, nes įtakojant centriniam bankui, diskonto procentas
susireguliuoja visoje šalyje. Žemas procentas reiškia pinigu kreditą ir
skatina visa ūkio veiklą. Diskonto procentą pakėlus, didėja bankų
refmansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų
rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina
palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to
mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje pinigų kiekis ir jų
paklausa.
Tačiau praktiškai Lietuvos bankas šiuo metu neatlieka vekselių
diskonto. Priežastis – vekselių apyvarta yra nedidele, todėl netikslinga
taikyti diskontą.
Siekiant pagyvinti vekselių apyvartą mūsų šalyje, reikėtų sudaryti jai
palankesnes teisines sąlygas ir populiarinti šios atsiskaitymo formos
privalumus.
Vekselių
rediskontas turėtų būti pigiausias komercinių bankų
finansavimo šaltinis, tačiau rediskonto palūkanų norma neturėtu labai
nukrypti nuo tarpbankinės rinkos palūkanų normų.
Iš pradžių galima būtų rediskontuoti tik komercinius vekselius,
diskontuotus banku, kurie vykdo visus Lietuvos banko nustatytus banko
veiklos riziką ribojančius normatyvus ir kitus reikalavimus.
Vekselių rediskonto politika Lietuvoje bus diegiama atsižvelgiant į
tai, kokiomis kryptimis plėtosis vekselių apyvarta Europos Sąjungoje ir
kokios konkrečios pinigų politikos priemonės bus suteiktos būsimajam
Europos centriniam bankui.
Nors dabartinis diskontinis kreditas yra nuolatinio skolinimosi
priemonė, kurią savo iniciatyva gali naudoti ES kredito įstaigos,
atsižvelgdamos į tam tikras kiekio ribas, sprendimas vykdyti ilgesnio
laikotarpio finansavo operacijas priklauso-Europos centrinio banko
kompetencijai.
3.3 Diskontai ir nuolaidos
Prekių (materialios produkcijos ar paslaugų) pardavimui skatinti jas
parduodanti įmonė gali naudoti įvairius būdus ir priemones. Pardavimo
skatinimo būdai gali būti įvairūs: prekių nuolaidų taikymas jų pirkėjams,
premijos, mokamos daugiausia prekių parduodantiems įmonės darbuotojams,
konkursai, loterijos ir pan. Kiekviena iš šių priemonių yra savita,
skirtingai efektyvi ir turi atitinkamą ekonominę išraiškų. Atskirai aptarti
įprastas prekybos nuolaidas ir kol kas dar nelabai plačiai įmonių taikomus
pardavimo diskontus, kaip vieną iš nuolaidų rūšių, norisi dėl to, kad
skiriasi prekybos nuolaidų ir diskontų esme. Prekybos nuolaidos paprastai
taikomos prekių pardavimų apimčiai didinti (ar norint išparduoti
nebereikalingas, pasenusias prekes), o pardavimų diskontai yra finansinė
priemonė, skatinanti spartesnį pirkėjų atsiskaitymą, kai prekės parduodamos
skolon. (11. 33)
3.4 Pardavimų diskontai
Pardavėjas, pardavęs prekes skolon ir norėdamas kuo greičiau iš pirkėjo
gauti uždirbtus pinigus, gali suteikti jam nuolaidą, jei šis atsiskaitys su
pardavėju anksčiau termino, nustatyto sąskaitoje faktūroje arba sutartyje.
Tokios nuolaidos suteikimas vadinamas diskontavimu, o pati nuolaida –
diskontu. Pirkėjui tai yra pirkimo, o pardavėjui – pardavimo diskontai.
Kad pirkėjas galėtų pasinaudoti diskontu, pardavėjas pirkimo-pardavimo
sutartyje arba sąskaitoje turi nurodyti normalaus atsiskaitymo už skolon
parduodamas prekes laikotarpį ir sumą. Tai pat prekių pardavimo kainas
diskontavimo sąlygomis. Pavyzdžiui, įrašas „2/15, n30 reiškia, kad normalus
atsiskaitymo terminas yra 30 dienų. Simbolis „n“ reiškia, kad atsiskaitant
per tiek dienų, kiek nurodyta po šio simbolio, jokios nuolaidos (diskontai)
netaikomos. Tačiau pirkėjas, atsiskaitęs per trumpesnį laikotarpį, šiuo
atveju – ne vėliau kaip per l 5 dienų nuo prekių pardavimo dienos,
pervedamą pinigų sumą gali sumažinti 2 procentais („2/15″), t. y. galima
taikyti diskontą.
Kuriems pirkėjams suteikti diskontavimo galimybę, o kuriems ne,
sprendžia pardavėjai. O pirkėjai turi apsispręsti, ar pasinaudoti jiems
suteikiamu diskontu, jeigu tokia galimybė suteikiama. Ir vieni, ir kiti
paprastai vadovaujasi savo išskaičiavimais. Abiem atvejais reikia
įvertinti, ar apsimoka gauti (mokėti) pinigus anksčiau taip sumažinant
gaunamą (mokamą) pinigų sumą. Jeigu prekybos įmonei aktualu nuolatos turėti
atitinkamą pinigų kiekį, kad galėtų sumokėti už perkamas perparduoti
prekes, išmokėti atlyginimus darbuotojams ir įvykdyti kitus piniginius
įsipareigojimus, tokią diskontavimo sistemą taikyti prasminga. Tiktai
reikia gerai apskaičiuoti taikomą diskontavimo procentą, kad juo
diskontavus pirkėjų mokamas sumas įmonei tokia veikla (diskontavimas)
apsimokėtų. (7. 186)
Taigi diskontai, kaip specifinė nuolaidų rūšis, yra daugiau finansine
priemonė, nes viena – parduoti prekes, o visiškai kas kita – susitarti su
pirkėju, kad jis sumokės už tas prekes, pavyzdžiui, ne po mėnesio ar po
dviejų, bet per kelias dienas. Todėl diskontus dar galima pavadinti
finansinėmis nuolaidomis. Pirkėjai ir pardavėjai diskontais tarsi
kredituoja vieni kitus: vieni greičiau gauna pinigus, kuriuos vėl galės
paleisti į apyvartą, kiti anksčiau sumokėdami sutaupo dalį mokamos sumos.
Tokių diskontų taikymas kelia tam tikrų reikalavimų ir jų apskaitai.
Kadangi iki pinigų gavimo momento pardavėjas nežino, ar pirkėjas pasinaudos
diskontais, pardavimo diskontai apskaitoje užregistruojami tik tada, kai
gaunami pinigai (į banko atsiskaitomąją sąskaitą arba į įmonės kasą).
Registruojant diskontus apskaitoje reikia sutartyje ar PVM sąskaitoje
faktūroje nurodyti atsiskaitymo sąlygas, pinigų mokėjimo dokumente jas taip
pat reikia tinkamai pažymėti.
Kaip matote, siekiant didinti pardavimų apimtį, norint turėti kuo
daugiau nuolatinių pirkėjų, taip pat skatinant pirkėjus greičiau
atsiskaityti už skolon pirktas prekes, gali būti taikomi įvairus būdai,
pavyzdžiui, įvairios prekybos nuolaidos ir diskontai. Svarbu tik įvertinti
kiekvienos tokios priemonės ekonominį efektą ir taikyti ją tik tada, jeigu
ji duos ekonominę naudą, t. y. įmonei padės uždirbti pelną. (15.)
3.5 Prekybos nuolaidos
Viena populiariausių pardavimų skatinimo priemonių yra prekybos
nuolaidos. Galima išskirti net kelias jų rūšis: sezoninės, šventinės,
apyvartos, nnuolatinių klientų ir kt. Svarbiausias prekybos nuolaidų tikslas
yra pritraukti kuo daugiau naujų pirkėjų ir skatinti esamus pirkėjus pirkti
tam tikras prekes iš tos pačios prekybos įmonės (tapti nuolatiniais
pirkėjais), taip pat pirkti prekes didesniais kiekiais. Norint pasiekti šį
tikslą, pirmiausia reikia įvertinti nuolaidų taikymo galimybes. Svarbu, kad
dažnas įmonės parduodamų prekių kainų mažinimas netaptų nuolatinis, nes
pirkėjai gali išsiugdyti įprotį pirkti prekes tik tada, kai kainos
sumažinamos, o tai įmonei vargu ar apsimokės. Taip pat svarbu nustatyti
tinkamą nuolaidos dydį. Paprastai pirkėjai, apsipratę su įvairių firmų
taikomų nuolaidų gausa, atkreipia dėmesį tik į gana dideles nuolaidas. O
svarbiausia yra tikrinti, kad pardavimų (pajamų) padidėjimas kompensuotų
pajamų (ir pelno) praradimą dėl sumažintos kainos, nes priešingu atveju
visos pastangos nueis perniek.
Nuolaidas pirkėjams pagal jų suteikimo momentą galima suskirstyti į dvi
grupes:
1. nuolaidos, suteikiamos prekių (paslaugų) pardavimo momentu;
2. nuolaidos, suteikiamos pardavus prekes po tam tikro laiko.
Kaip pardavimo metu suteikiamų nuolaidų pavyzdį galima pateikti
mažmeninėje prekyboje taikomas sezonines, šventines kainų nuolaidas.
Pavyzdžiui, virtuves baldais prekiaujanti įmonė paskelbė velykinę akciją,
kurios metu virtuvės baldų komplektai parduodami taikant 10 proc. nuolaidą.
Tokios nuolaidos paprastai taikomos mažmeninėje prekyboje, kai galutiniai
vartotojai skatinami pasinaudoti reklamos akcijos metu galiojančiomis
mažesnėmis pardavimo kainomis. Kainos nuolaida paprastai nurodoma šalia
ankstesnes prekės pardavimo kainos įrašant naująją, kad pirkėjai
akivaizdžiai pamatyti skirtumą. (11. 32)
Pardavimo metu suteikiamoms nuolaidoms galima priskirti ir nuolaidas
nuolatiniams įmonės prekių ar paslaugų pirkėjams. Ši nuolaidų rūšis
paplitusi parduodant prekes tiek kitoms įmonėms, tiek fiziniams asmenims.
Dažnai tokiais atvejais pastoviems klientams išduodamos nuolaidų kortelės
su nurodyta tam tikra pastovaus dydžio nuolaida nuo visų ar tam tikrų
įmonės teikiamų paslaugų ar parduodamų prekių. Be to, tokios nuolaidos gali
būti taikomos tiek mažmeninėje prekyboje, kai parduodama vienetais arba
labai mažomis prekių partijomis galutiniams prekių vartotojams, tiek
didmeninėje prekyboje, kai prekės parduodamos didesniais kiekiais ne
galutiniams prekių vartotojams, o mažmeninės prekybos arba ir kitoms
didmeninės prekybos įmonėms. Šių nuolaidų esmė yra ta, kad pirkėjui,
perkančiam daugiau prekių arba nuolat perkančiam jas iš to paties
pardavėjo, suteikiama nuolaida, išreiškiama procentais nuo parduotų prekių
kainos. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kai tai yra kainos nuolaida, o ne
paprastas prekių kainos mažinimas.
Kartais prekybos nuolaidos suteikiamos ne tiesiogiai mažinant už
perkamas prekes (paslaugas) mokėtiną sumą, bet leidžiant pirkėjui nemokamai
(ar beveik nemokamai) papildomai išsirinkti prekių ar paslaugų už suteiktos
nuolaidos sumą. Kadangi pardavimo nuolaida suteikiama pardavimo momentu,
pardavėjas tuo metu jau žino pajamų sumą, kurią gaus pardavęs prekes ar
suteikęs paslaugas su nuolaida. Kitaip tariant, pardavėjo apskaičiuota
kaina su nuolaida ir bus ta suma, kurią sumokės pirkėjas. Pardavimo
nuolaidos, pirkėjams suteikiamos pardavimo momentu, įmonės vedamoje
finansinėje apskaitoje neapskaitomos, laikantis nuostatos, kad pardavimo
kaina yra galutinė kaina atėmus suteiktą nuolaidą (nuolaidos išskiriamos
tik pardavimo dokumentuose: PVM sąskaitose faktūrose,
sąskaitose faktūrose,
kasos aparatų kvituose), lodei įmonės vadovai iš finansinės apskaitos
duomenų negaus informacijos apie per tam tikrą laikotarpį pirkėjams
suteiktų nuolaidų, t. y. negautų pajamų, sumą. Tačiau tokią informaciją, be
to, atitinkamai detalizuojant pagal prekes, pardavimo regionus, pardavimų
vadybininkus ir kitais aspektais, galima kaupti menedžmento (vadybos)
apskaitoje, jeigu ją įmonė yra įsidiegusi. (11.33)
Nuolaidos, kurios suteikiamos po prekių pardavimo fakto, nėra labai
populiarios. Dažniausiai tokios nuolaidos teikiamos pirkėjams, per tam
tikrą laikotarpį nupirkusiems atitinkamą kiekį (ar už atitinkamą pinigų
sumą) prekių. Jos dar vadinamos nuolaidomis nuo pardavimų apyvartos arba
apyvartos nuolaidomis. Nuolaidoms po pardavimo fakto turi būti skiriamas
reikiamas dėmesys, nes suteikiant apyvartos nuolaidas tenka kaupti
informaciją apie per tam tikrą laikotarpį kiekvienam pirkėjui parduotų
prekių vertę (sumą). Tokių nuolaidų registravimui keliami ir tam tikri
mokesčių bei buhalterinės apskaitos reikalavimai. Kadangi šios nuolaidos
suteikiamos jau po pardavimo fakto, įforminto atitinkamais apskaitos
dokumentais (PVM sąskaita faktūra), pardavimo nuolaidų sutikimo sąlygos
turi būti aptartos sutartyse su pirkėjais. Vadovaujantis dabar
galiojančiais įmonių apskaitą ir mokesčių apskaičiavimą reglamentuojančiais
norminiais aktais, tokioms nuolaidoms fiksuoti turi būti naudojami
atitinkami kreditiniai arba debetiniai dokumentai.
Tik tinkamai ddokumentavus ir apskaitoje užregistravus minėto pobūdžio
nuolaidas, suteiktomis nuolaidų sumomis galima mažinti parduotos prekės
pardavimo pajamas, kurios pradžioje buvo užregistruotos be nuolaidų. Nuo
mažesnių pajamų, be abejo, bus mokami ir atitinkamai mažesni pelno, kelių
ir pridėtinės vertės mokesčiai.
Nuolaidos prekių ar paslaugų pirkėjams taip ppat gali būti suteikiamos
kaip kompensacija už sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ne laiku ar
nekokybiškai. (11.31)
3.6 Faktoringas
Faktoringas yra populiari prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo
paslauga, teikiama įmonėms, kurios susiduria su prekybai ir gamybai plėsti
skirtų lėšų stygiumi. Tai ypač aktualu sparčiai augančioms mažoms ir
vidutinėms įmonėms.
Faktoringas – piniginio reikalavimo, atsiradusio pardavus prekes ar
paslaugas, perleidimas faktoringo įmonei už pinigus. Faktoringo įmonė –
pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam prekių pardavėjas perleidžia
reikalavimo teises į prekių pirkėjo apmokėjimus už prekes. Lietuvoje
faktoringo paslaugas teikia bankai arba bankų dukterinės įmonės.
Faktoringo procese dalyvauja trys šalys. Viena šalis – tai prekes
parduodanti įmonė. Antra šalis – minėtas prekes perkanti įmonė. Trečia
šalis – faktoringo įmonė. Faktoringo įmonė už tam tikrą mokestį superka iš
prekių pardavėjo prekių pirkėjams išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir
avansu perveda tam tikrą dalį sąskaitos faktūros sumos. Likusią sumą,
atskaičiusi palūkanas, faktoringo įmonė prekių pardavėjui sumoka tuomet,
kai prekių pirkėjas atsiskaito su faktoringo įmone numatytais pirkimo –
pardavimo sutartyje su prekių pardavėju terminais.
Daugumos prekes parduodančių įmonių atstovai, kurie naudojasi faktoringu,
pabrėžia tai, kad šis apyvartinių lėšų finansavimo būdas nereikalauja
papildomo turto įkeitimo, kas labai aktualu sparčiai augančioms įmonėms. Be
to, faktoringo įmonei perduodamas įsipareigojimo administravimas leidžia
sukruti nemažą pridėtinę vertę įmonei. Imdama paskolą banke, įmonė pati
atsako už paskolos grąžinimą, o pasirinkus faktoringo paslaugą reikalavimo
teisė apmokėti už parduotas prekes perduodama faktoringo įįmonei. (12.)
Lietuvoje naudojamos šios faktoringo rūšys:
1. Vidaus ir tarptautinis faktoringas:
a) vidaus faktoringo operacijos vykdomos tada, kai faktoringo proceso
dalyviai yra vienoje šalyje. Faktoringo procesas vyksta pagal
anksčiau aprašytą principą;
b) tarptautinio faktoringo operacijos yra atliekamos tuo atveju, kai
vienas iš faktoringo proceso dalyvių yra kitoje šalyje. Šiuo atveju
faktoringo procese dalyvauja keturios šalys:
c) prekių pardavėjas, vadinamas Lietuvos eksportuotoju;
d) prekių pirkėjas, vadinamas užsienio šalies importuotoju;
e) prekių pardavėjo faktoringo įmonė, vadinama Lietuvos faktoringo
įmone;
Prekių pirkėjo faktoringo įmonė, vadinama užsienio šalies faktoringo
įmone.
Lietuvos eksportuotojas savo reikalavimus per Lietuvos faktoringo įmonę
perleidžia užsienio šalies faktoringo įmonei. Lietuvos faktoringo įmonė
avansu perveda Lietuvos eksportuotojui tam tikrą dalį sąskaitos faktūros
sumos. Užsienio šalies faktoringo įmonė vykdo reikalavimus savo valstybėje
pagal Lietuvos eksportuotojo ir užsienio šalies importuotojo tarpusavio
pirkimo – pardavimo sutartį. Užsienio šalies importuotojas nustatytu laiku
moka įmokas savo šalies faktoringo įmonei, kuri gautus pinigus perveda
Lietuvos faktoringo įmonei. Kai užsienio šalies importuotojas visą pinigų
sumą už prekes per savo šalies faktoringo įmonę perveda Lietuvos faktoringo
įmonei, pastarasis sumoka Lietuvos eksportuotojui po avanso likusią sumą.
(13.)
2. Atviras ir uždaras (konfidencialus) faktoringas:
a) esant atvirajam faktoringus, prekių pirkėjas informuojamas apie
reikalavimo teisės perleidimą faktoringo įmonei;
b) esant uždarajam (konfidencialiajam) faktoringai, prekių pirkėjas
neinformuojamas apie reikalavimo teisės perleidimą faktoringo
įmonei.
3. Faktoringas su regreso tteise ir be regreso teisės:
a) pasirinkus faktoringą su regreso teise, lėšos išieškomos iš
prekių pardavėjo, jeigu prekių pirkėjas neatsiskaito su
faktoringo įmone. Prekių pardavėjas faktoringo sutartyje
įsipareigoja apmokėti prekių pirkėjo neapmokėtas sąskaitas
faktūras arba perpirkti jas iš faktoringo įmonės;
b) pasirinkus faktoringą be regreso teisės, prekių pardavėjas
neatsako už prekių pirkėjo nemokumą, nemokumo riziką
perduodamas faktoringo įmonei.
Faktoringas suteikia galimybę:
1. neįkeisti jokio turto ir gauti lėšų finansuoti prekybą,
2. užtikrina nuolatinius pinigų srautus ir supaprastina
pinigų srautų planavimą,
3. sumažina skolų administravimo sąnaudas,
4. leidžia daugiau dėmesio skirti pagrindinei įmonės
veiklai.
Faktoringą sudaro:
1. prekybos finansavimas (70-90 proc. sąskaitos-faktūros sumos);
2. kliento sąskaitų-faktūrų administravimas ir pirkėjų skolų apskaita;
3. kliento pirkėjų kredito rizikos vertinimas ir mažinimas.
Faktoringo operacijų tipai
1. Atviras faktoringas – kai pirkėjas informuojamas apie
reikalavimo teisės perleidimą bankui.
2. Su regreso teise – jei pirkėjas neatsiskaito, lėšos
išieškomos iš pardavėjo.
3. Be regreso teisės – pardavėjas neatsako už pirkėjo
nemokumą. Šiuo atveju bankas prašo apdrausti gautą
prekinį kreditą arba pateikti kitų papildomų garantijų.
Pagrindiniai faktoringo privalumai pardavėjui:
1. galimybė gauti skubų finansavimą apyvartinėms lėšoms;
2. suteikiamas finansavimas neįkeičiant turto;
3. pagerėja skolininkų atsiskaitymo drausmė;
4. padidėja pardavimų apimtys;
5. pagerėja įmonės likvidumas;
6. palengvėja pinigų srautų planavimas;
7. sumažėja sskolų administravimo sąnaudos;
8. sudaroma galimybė pasinaudoti tiekėjų siūlomomis nuolaidomis už
išankstinį mokėjimą;
9. lengviau konkuruoti – galima pasiūlyti ilgesnius mokėjimo
terminus ir tokiu būdu padidinti prekybos apimtį,
pagerinti atsargų planavimą;
10. bankas pateikia detalias pirkėjų atsiskaitymų ataskaitas.
Pagrindiniai faktoringo privalumai pirkėjui:
1. sukuriamos sąlygos gauti ilgesnį mokėjimo atidėjimą;
2. lengviau pritraukti naujus tiekėjus;
3. padidėja perkamoji galia, nenaudojant kitų finansavimo šaltinių;
4. palengvėja pinigų srautų planavimas.
Pagrindinės faktoringo sąlygos
1. sutarties laikotarpis – iki 12 mėnesių (gali būti pratęstas šalims
susitarus),
2. faktoringo avansas – 70-90% nuo sąskaitos-faktūros sumos,
3. faktoringo palūkanos – atitinka trumpalaikio kredito
palūkanų normą (palūkanos skaičiuojamos nuo avanso
sumos),
4. sąskaitos administravimo mokestis – 0,1%-0,3% (min. 10
lt) nuo sąskaitoje-faktūroje užfiksuotos sumos
(priklausomai nuo administravimo sudėtingumo, laidavimo
sąlygų, pirkėjo rizikos ir pan.),
5. faktoringo sutarties mokestis – iki 1% nuo faktoringo limito,
6. maksimalus sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas – iki 120
dienų (šalių susitarimu ir ilgiau),
7. dokumentų nagrinėjimo terminai – 1 savaitė,
8. minimali sąskaitos-faktūros suma.
Visi mokesčiai už faktoringo paslaugas apmokestinami PVM. (14.)
4. TRUMPALAIKIS TURTAS ANTRA KLASĖ
20 sąskaita Atsargos skirta apskaityti įmonės turimoms
atsargoms – žaliavoms, medžiagoms, komplektuojantiesiems
gaminiams, nebaigtai gamybai, pagamintai produkcijai ir prekėms, skirtoms
perparduoti (išskyrus perparduoti skirtą ilgalaikį turtą). Ji
detalizuojama atsižvelgiant į įmonės
informacinius poreikius.
21 sąskaita Ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti naudojama
nekilnojamojo ir kito įsigyto ar įmonėje pagaminto ilgalaikio turto,
skirto perparduoti, apskaitai.
22 sąskaita Išankstiniai apmokėjimai skirta apskaityti sumoms,
iš anksto sumokėtoms tiekėjams už atsargas ar kitą turtą, kurį įmonė gaus
vėliau, taip pat iš anksto sumokėtam pelno
mokesčiui. Šiai sąskaitai nepriskiriamos avansu apmokėtos nuolat
besikaupiančios sąnaudos.
23 sąskaita Nebaigtos vykdyti sutartys skirta įmonės vykdomų
statybinių bei visų kitų ilgalaikių kontraktų vertės apskaitai.
24 sąskaita Prekybos skolos skirta su įmonės prekybine
veikla (prekių, paslaugų ir savos produkcijos pardavimu) susijusių
skolų aapskaitai. Įprastas šių skolų grąžinimo terminas
– ne ilgesnis kaip 12 mėnesių.
25 sąskaita Kitos per vienerius metus gautinos sumos skirta
trumpalaikių skolų, nesusijusių su įmonės prekybine veikla,
apskaitai.
26 sąskaita Investicijos ir terminuoti indėliai skirta
trumpalaikių investicijų, terminuotų indėlių bei supirktų nuosavų akcijų
apskaitai.
27 sąskaita Pinigai banke ir kasoje skirta visų įmonės turimų
piniginių lėšų ir jų ekvivalentų apskaitai.
29 sąskaita Sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos
skirta uždirbtų, bet dar neapmokėtų pajamų ir iš anksto apmokėtų sąnaudų
apskaitai. Išankstiniams apmokėjimams už prekes ar paslaugas apskaityti
skirta sąskaita Nr. 22 Išankstiniai apmokėjimai.
5. IĮ OFFICE 1 „Onija“ ATSISKAITYMAI SU PIRKĖJAIS
Įmonė OFFICE 1, jos padalinys įsikūręs Tauragėje, tai yra vienintelė
OFFICE 1 kartu su ,,Onija“ parduotuvė Tauragės rajone. OFFICE 1 išvystė
unikalią prekybos biuro reikmenimis sistemą. Sistema apima pprekybos centrų,
„tiesioginių ir kontraktinių“ pardavimų bei paslaugų teikimo klientui
aspektus. OFFICE 1 teikia visapusišką ir pilną raštinės reikmenų,
kompiuterinės ir biuro technikos, eksploatacinių medžiagų, biuro baldų, o
taip pat paslaugų biurui, tokių kaip laminavimas, kopijavimas,
spausdinimas, įrišimas ir kt. pasirinkimą po vienu stogu.
OFFICE 1 – tai trumpiausias prekės kelias nuo gamintojo iki galutinio
vartotojo be jokių tarpininkų. OFFICE 1 perka dideliai kiekiais ir taip
sutaupo pirkėjų lėšas, siūlydamas prekes, įsigytas mažesniais kaštais. Tai
leidžia pasiūlyti smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms mažas kainas bei
puikų prekių užsakymo ir pristatymo servisą, o stambioms įmonėms
„kontraktinius“ pardavimus.
Įmonė Office 1 didžiausią dėmesį skiria verslo klientams, rūpinasi kad
būtų platus prekių asortimentas, prekiauja naujausia kompiuterinę technika
ir org. technika. Įmonės darbuotojai nuolat dalyvauja įvairiuose mokymuose,
įgyja daugiau patirties kaip sudominti klientą savo prekėmis. Įmonės
savininkė nuolat analizuoja pinigų srautus, rūpinasi įmonės įvaizdžio
kūrimu ir operatyviai sprendžia iškilusias problemas. Ieško būdų ir
galimybių prekių asortimento plėtimui.
Office 1 yra prestižiškiausia šios srities įmonė Tauragės apskrityje.
Parduotuvės savininkė nuolat rūpinasi įmonės reputacija ir prestižu. Taip
pat savininkė kiekvieną mėnesį 30-čiai populiariausių prekių ypač sumažina
kainas. Nuolatiniams klientams pastoviai nemokamai įteikiami nauji katalogų
numeriai.
Apskaitai vesti įmonėje naudojama apskaitos programa ,,Navision“ – tai
buhalterinės apskaitos ir verslo valdymo programinės įrangos paketas,
sukurtas MS ACCESS bazėje, dirbantis MS WINDOWS 3.1, 3.11, WINDOWS 95,
WINDOWS NT ir WINDOWS XP aplinkoje.
,, Navision“ –– daugiavartotojiška sistema, skirta apskaitai tvarkyti mažose
ir vidutinio dydžio prekybinėse bei gamybinėse įmonėse.
Įmonėje apskaitos procesas vyksta taip:
➢ tik gavus prekes jos yra užpajamuojamos, suskaičiavus jų tikslų
kiekį.
➢ Visos prekės yra griežtai skaičiuojamos, tam kad po to nebūtų jokių
trūkumų.
➢ Kiekviena prekė turi savo atskira barkodą (navižiną), ir kiekviena ji
yra parduodama tik pagal jį.
Mėnesio gale, ar praėjus kokiai noras akcijai ar loterijai, prekės vėl yra
perskaičiuojamos, taip yra pažiūrima ar netrūksta prekių, jeigu trūksta,
aiškinamasi kodėl. Taip vykdoma apskaita.
Visose įmonėse, atlikus ūkinę operaciją arba tam, kad ji įvyktų
sudaromas, šią operaciją įforminantis juridinę galią turintis pirminis
dokumentas. Visos ūkinės operacijos turi būti įformintos pirminiais
dokumentais, priešingu atveju, apskaitos požiūriu, jos laikomos neįvykusiu
ir nėra juridinio pagrindo joms registruoti apskaitoje. Jis yra duomenų
apie ūkinę operaciją, registravimo apskaitoje, pagrindas. Tvarkant įmonėje
apskaitą labai svarbu tinkamai pasirinkti apskaitos registrus, kuriuose bus
fiksuojami ir kaupiami apskaitos duomenys. Nuo to ar sėkmingai pasirinktas,
labiausiai įmonės poreikius atitinkantis apskaitos organizavimo variantas,
gerokai priklauso įmonės valdymo sistemos funkcionavimas.
Sąskaitos apskaitoje atlieka klasifikavimo funkciją, tuo pat metu jos
naudojamos kaip ir apskaitos registre. Valdant įmonę reikalinga informacija
apie tai, kokios operacijos kada ir kokiu nuoseklumu įvyko, todėl
apskaitoje duomenys apie jas turi būti kaupiami nuosekliai, pagal įvykimo
eiliškumą. Šią funkciją atlieka chronologinis apskaitos registras –
bendrasis žurnalas, kuriame nuosekliai rregistruojamos operacijos. Duomenys
imami iš pirminių dokumentų. Užregistruotus dokumentus būtina susisteminti
– perkelti į sąskaitas.
PVM sąskaitai – faktūrai dar privalomas įmonės PVM mokėtojo kodas, PVM
tarifai ir sumos. Sąskaitos – faktūros blankų komplektą sudaro du
egzemplioriai, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka
prekės pardavėjui. (Žr. 1. Priedas)
Kasos pajamų orderis taip pat priskiriamas prie pirminių apskaitos
dokumentų. Kasos pajamų orderių užpajamuojamas grynųjų pinigų įnešimas į
įmonės kasą. Jis išrašomas pinigų priėmimo į kasą dieną. Įmonės, kurios
atsiskaitydamos su pirkėjais naudoja kasos aparatus, kasos pajamų orderio
po kiekvienos operacijos nerašo. Dienos pabaigoje išrašomas vienas kasos
pajamų orderis, visai per dieną gautai pinigų sumai. Kasos pajamų orderis
sudarytas iš dviejų dalių: paties orderio ir jo rekvizitų. Užpildytas kasos
pajamų orderis lieka įmonėje o kvitas atiduodamas pinigus įnešusiam
asmeniui. (Žr. 2. Priedas)
Kasos išlaidų orderis surašomas fiksuojant grynųjų pinigų išmokas iš
kasos. Jis turi būti išrašomas kiekvieną kartą išmokant pinigus,
nepriklausomai nuo to ar yra kitų šias išlaidas patvirtinančių dokumentų,
tarkime gautų sąskaitų, kasos aparatų čekių ar kvitų. (Žr. 3. Priedas)
5.1 Ūkinės finansinės operacijos
Visi įmonės savininko veiksmai, susiję su pinigų uždirbimu ir gamybos
išlaidomis, vadinami ūkinėmis finansinėmis operacijomis.
Visi piniginiai veiksmai – ūkinės operacijos įforminamos atitinkamais
dokumentais (sąskaitomis, važtaraščiais, pavedimais, čekiais ir kt.) ir
fiksuojamos tam skirtuose registruose (žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose
ir kt.) šiais tikslais:
1. kad neužmirštu, kada ir kkokia ūkinė operacija atlikta, kokia tos
ūkinės operacijos vertė;
2. žinotu, ar apsimoka daryti išlaidas tai ar kitai paslaugai teikti;
3. žinotu, kiek uždirbta pajamų per tam tikrą laikotarpį ir kiek
reikėjo padaryti išlaidų šioms pajamoms uždirbti;
4. galėtu sudaryti reikalaujamą atskaitomybę, apskaičiuoti
apmokestinamąsias pajamas ir sumokėti į biudžetą priklausančius
mokesčius.
Įmonės finansininkas organizuoja ūkinių operacijų apskaitą, daro
buhalterinius įrašus į apskaitos registrus ir sudaro reikalaujamą
atskaitomybe.
Visas šias operacijas atitinkamai įvertina, sugrupuoja, atsižvelgia į
atsargų likučius, pirkėjų skolas, apskaičiuoja PVM ir atlieka kitus
veiksmus, kad būtų galima teisingai nustatyti apmokestinamąsias pajamas.
Įmonė, yra PVM mokėtoja, todėl ūkinių operacijų atspindėjimo
registruose įrašai tvarkomi pagal tam tikrą sistemą, vadinamą dvejybiniu
įrašu. Dvejybiniu įrašu vadinamas kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas
vienos sąskaitos debete, o kitos kredite.
5.2 Pardavimų apskaita
Prekybinių įmonių veiklos esmė yra ta, kad jos perka prekes ir vėliau
jas perparduoda kitoms įmonėms. Prekių judėjimui registruoti įmonės gali
pasirinkti nuolat arba periodiškai apskaitomų atsargų būdus.IĮ OFFICE 1
„Onija“ naudoja prekių apskaita nuolat apskaitomų atsargų būdu.
Prekių likutis laikotarpio pradžioje + Per ataskaitinį laikotarpį nupirktos
prekės – Parduotų prekių savikaina = Prekių likutis laikotarpio pabaigoje.
IĮ „Onija“ atliekamas:
1. užsakymų gavimas ir registravimas;
2. sąskaitą pirkėjams išrašymas;
3. prekių išsiuntimas;
4. pardavimų registravimas apskaitoje;
5. prekių grąžinimas ir nukainojimų registravimas;
6. apmokėjimų
registravimas.
Užsakymai priimami per prekybos agentus, elektroniniu paštu, telefonu.
Visi užsakymai registruojami užsakymų žurnale.
Įmonė informaciją, susijusią su pardavimais, saugo kaip komercinę
paslaptį. Pelno (nuostolio) ataskaitoje pardavimo pajamų suma pateikiama
apibendrintais skaičiais.
Kad prekės būtų geriau perkamos, pardavėjas gali tiekti jas pirkėjams
nereikalaudamas už jas sumokėti tuoj pat.
Įmonėje naudojami prekių pardavimo būdai:
1. pardavimai išsimokėtinai;
2. pardavimai suteikiant prekybos nuolaidas;
3. prekių mainai.
Pardavimai išsimokėtinai reiškia, kad pirkėjas, gavęs prekes, turi
sumokėti už jas pardavėjui ne visą sumą iš karto, bet dalimis per tam tikrą
laikotarpį.
Pardavimų suteikiant prekybos nuolaidas atvejai gali būti labai
įvairūs. Svarbiausias tikslas yra pritraukti kuo daugiau naujų pirkėjų ir
skatinti esamus naudotis to paties pardavėjo paslaugomis arba pirkti iš jo
didesnį prekių kiekį.
Prekių mainai – tai pirkėjo ir pardavėjo susitarimu prekių tiesioginis
keitimas į kitas prekes, o ne į pinigus. Pardavimo – pirkimo sutartyje
nustatoma, kokiomis prekėmis žadama mainytis, būtinai nurodoma, kokia
sandorio suma.
5.3 Pirkimo – pardavimo sutartys
Kai kurie pirkėjai už prekes iš karto nesumoka, todėl pardavimai
įforminami specialia pardavimų – pirkimų sutartimi. Joje aptariami dviejų
pusių įsipareigojimai ir prekių išsiuntimo bei mokėjimo sąlygos. Išsiimtus
prekes be sutarties, nebus juridinio pagrindo reikalauti skolų. Jokie
teisiniai aktai tokių situacijų nereglamentuoja. Kiekvienos ūkinės
sutarties privalomi rekvizitai: sutarties pavadinimas, jos dalyvių bei
sutarties objekto tikslus pavadinimas. Sutartyje turi būti numatytos visos
prekių pateikimo sąlygos, terminai ir garantijos. Jeigu sutartyje
nenumatyta kitaip, laikoma, kad prekės bus pateikiamos pirkėjui iš įmonės
pardavėjos, prekių atsivežimo išlaidas apmoka pats pirkėjas. Numatomos tam
tikros garantijos: pvz., pardavėjo įsipareigojimas atsakyti pirkėjui už
defektus, kurie egzistavo prekių pardavimo momentu, bet paaiškėjo vėliau.
Taikomos sankcijos – produkcijos grąžinimas ir jos nukainavimas.
Nukainojimo sąlygos turi būti aptartos. Ypač svarbi sutarties dalis –
prekių kaina ir mokėjimo sąlygos. Sąskaita išsiunčiama kartu su prekėmis
arba vėliau, bet ne anksčiau. Išrašant sąskaitą, svarbu, kad būtų laikomasi
sutartinių pasižadėjimų. Gali būti nurodoma, po kiek dienų po sąskaitos
išrašymo pirkėjas turi sumokėti, nurodomos nuolaidos. Jeigu nepatikimas
pirkėjas, galima reikalauti sumokėti iš anksto arba reikalauti atidaryti
akredityvą, t.y. rezervuoti lėšas. Į šiuos pinigus negali niekas
pretenduoti, todėl, gavęs pranešimą apie akredityvo atidarymą, pardavėjas
gali drąsiai siųsti prekes. (Žr. 4. Priedas)
Svarbią reikšmę tturi ir pati atsiskaitymo forma. Galima reikalauti
sumokėti iš anksto, t.y. pirkėjas, gavęs (arba dar negavęs) iš pardavėjo
siunčiamų prekių dokumentus, duoda nurodymą savo bankui pervesti pinigus iš
savo atsiskaitomosios sąskaitos į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą,.
Galima taip pat atsiskaityti vekseliais, čekiais.
Labai svarbus klausimas, kuris turi būti aptartas pirkimo – pardavimo
sutartyse – nuosavybės teisės pasikeitimas. Jeigu šis klausimas neaptartas,
laikoma, kad nuosavybės teisę į prekę pirkėjas perima iš pardavėjo tos
prekės perdavimo momentu. Tačiau tai rizikinga, nes, pvz., pirkėjo bankroto
atveju pardavėjas gali neatgauti prekės. Todėl sutartyje kartais numatoma,
kad prekė pirkėjo nuosavybėn pereina tik po to, kai už ją užmokama.
Sutartyje turi būti ir kiti formalūs rekvizitai: sutarties surašymo
data, pasirašymo vieta, atsakingų asmenų pavardė ir kitos papildomos
sąlygos.
5.4 OFFICE 1 „Onija“ taikomos pardavimo nuolaidos
Įmonė taiko tokias pardavimų nuolaidas:
1. sezoninės,
2. šventinės,
3. apyvartos,
4. nuolatinių klientų.
Svarbiausias prekybos nuolaidų tikslas yra pritraukti kuo daugiau
naujų pirkėjų ir skatinti esamus pirkėjus pirkti tam tikras prekes iš tos
pačios prekybos įmonės (tapti nuolatiniais pirkėjais), taip pat pirkti
prekes didesniais kiekiais. Svarbu yra tikrinti, kad pardavimų (pajamų)
padidėjimas kompensuotų pajamų (ir pelno) praradimą dėl sumažintos kainos,
nes priešingu atveju visos pastangos nueis perniek.
Kainos nuolaida paprastai nurodoma šalia ankstesnes prekės pardavimo
kainos įrašant naująją, kad pirkėjai akivaizdžiai pamatyti skirtumą.
Pardavimo metu suteikiamoms nuolaidoms galima priskirti ir nuolaidas
nuolatiniams įmonės prekių ar paslaugų pirkėjams. Ši nuolaidų rūšis
paplitusi parduodant prekes tiek kitoms įmonėms, tiek fiziniams asmenims.
Dažnai tokiais atvejais pastoviems klientams išduodamos nuolaidų kortelės
su nurodyta tam tikra pastovaus dydžio nuolaida nuo visų ar tam tikrų
įmonės teikiamų paslaugų ar parduodamų prekių. Kartais prekybos nuolaidos
suteikiamos ne tiesiogiai mažinant už perkamas prekes (paslaugas) mokėtiną
sumą, bet leidžiant pirkėjui nemokamai (ar beveik nemokamai) papildomai
išsirinkti prekių ar paslaugų už suteiktos nuolaidos sumą. Pardavimo
nuolaidos, pirkėjams suteikiamos pardavimo momentu, įmonės vedamoje
finansinėje apskaitoje neapskaitomos, laikantis nuostatos, kad pardavimo
kaina yra galutinė kaina atėmus suteiktą nuolaidą (nuolaidos išskiriamos
tik pardavimo dokumentuose: PVM sąskaitose faktūrose, sąskaitose faktūrose,
kasos aparatų kvituose), todėl įmonės vadovai iš finansinės apskaitos
duomenų negaus informacijos apie per tam tikrą laikotarpį pirkėjams
suteiktų nuolaidų, t. y. negautų pajamų, sumą. Tačiau tokią informaciją, be
to, atitinkamai detalizuojant pagal prekes, pardavimo regionus, pardavimų
vadybininkus ir kitais aspektais. Tik tinkamai dokumentavus ir apskaitoje
užregistravus nuolaidas, suteiktomis nuolaidų sumomis galima mažinti
parduotos prekės pardavimo pajamas, kurios pradžioje buvo užregistruotos be
nuolaidų. Nuo mažesnių pajamų, be abejo, bus mokami ir atitinkamai mažesni
pelno, kelių ir pridėtinės vertės mokesčiai.
Nuolaidos prekių ar paslaugų pirkėjams taip pat gali būti suteikiamos
kaip kompensacija už sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ne laiku ar
nekokybiškai.
5.5 OFFICE 1 „Onija“ parduotų prekių grąžinimas.
Nei viena įmonė nėra garantuota, kad už visas jos išsiųstas prekes
pirkėjas sumokės visą sumą. Gali būti brokuotų prekių arba gali būti
grąžinamos ir kokybiškos prekės, jeigu pirkėjas susidarė klaidingą įspūdį
apie jas iš katalogo.
Pvz.: Parduotų prekių grąžinimai
1. 2005 m. sausio 31 d. įmonei grąžino 1 nekokybišką kompiuterį.
Sąskaitų korespondencija:
D 5093 Parduotų prekių grąžinimai 1940
K 271 Atsiskaitomoji sąskaita 1940
D Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai K 1940
Įmonės valdytojams svarbu žinoti, kiek ir kokių prekių grąžinama,
kokios prekės nukainojamos. Tai svarbu nustatant parduotų prekių grąžinimo
priežastis bei kaltininkus.
Todėl įsivedama sąskaita 5093 Parduotų prekių grąžinimai ir
nukainojimai (-). Jos debete per ataskaitinį laikotarpį kaupiamos parduotų
prekių grąžinimo ir nukainojimo sumos. Laikotarpio pabaigoje bendroji
debeto apyvartos suma atimama iš pardavimų pajamų apimties. Tokiu būdu
parodoma tikroji uždirbtų pajamų suma.
Pvz., pirkėjas už vasario 5 d. jiems išsiųstas prekes atsiuntė ne 1200
Lt, bet 1100 Lt, kartu pranešdamas, kad dėl prastos kokybės prekės buvo
nukainotos. Apskaitoje atliekama tokia sąskaitų korespondencija:
D 27 Pinigai
1100
D 5093 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai
100
K 2411 Pirkėjai
1200
Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, Pinigų ir Pirkėjų sąskaitų
likučiai atsispindi balanso turto dalyje. Parduotų prekių grąžinimų ir
nukainojimų sąskaita uždaroma per Pajamų ir sąnaudų suvestinę.
Atliekama sąskaitų korespondencija:
D 391 Pajamų ir sąnaudų suvestinė
100
K 5093 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai
100
Tikrai uždirbtomis pajamomis per ataskaitinį laikotarpį galima laikyti
pardavimų sumą, kuri apskaičiuojama iš bendrosios pardavimų sumos atėmus
pardavimų diskontus ir parduotų prekių grąžinimus ir nukainojimus. Ši suma
vadinama grynaisiais pardavimais.
IŠVADOS IR SIŪLYMAI
1. Apžvelgusi literatūrą, išsiaiškinau, kas yra atsiskaitymai su
pirkėjais, kokios vyrauja sistemos, kuo jis svarbus organizacijoms,
darbo našumui bei rezultatams, kuo jis įtakoja organizacijos pelną
arba nuostolį.
2. Grynieji pinigai yra paprasčiausia ir seniausia atsiskaitymų priemonė.
Atsiskaitymas grynaisiais paprastai vykdomas tuo pat metu, kai
gaunamos prekės, todėl kyla mažiausiai problemų dėl verslo partnerių
tarpusavio nepasitikėjimo. Atsiskaitant negrynaisiais, bankams
susidaro
palankios sąlygos kontroliuoti įmones, jų veiklą. Taip pat
jie leidžia valstybės lygmeniu per kredito sistema apskaityti ir
kontroliuoti visuomeninio produkto gamybą ir paskirstymą, sukaupti
operatyviąją informaciją.
3. Piniginiuose atsiskaitymuose dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir bankas.
Kiekvienas dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko
funkcija yra suprasti tų motyvų bei poreikių skirtumus ir padėti
surasti optimaliausią variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti.
Pardavėjo tikslas – kuo greičiau gauti užmokestį už parduotas prekes
ar paslaugas. Pirkėjo tikslas – gauti užsakytas prekes ir paslaugas
bei aatsiskaityti už jas kuo vėliau. Pirkėjas siekia, kad įsigytos
prekės atitiktų tam tikrus kokybės standartus.
4. Atsiskaitomieji dokumentai yra kelių rūšių: mokėjimo pavedimai;
dokumentinis akredityvas; atsiskaitymai čekiais; kreditinės ir
debetinės kortelės ir kt. Atsiskaitomieji dokumentai turi atitikti
standartų reikalavimus ir juose turi būti visi rekvizitai.
Atsiskaitymuose yra naudojami dokumentų originalai. Čekiai ir
vekseliai turi būti užpildomi tik rašalu. Ištaisymai atsiskaitomuose
dokumentuose neleidžiami. Fiziniai ir juridiniai asmenys atsiskaitymo
būdą, taip pat konkretu mokėjimo laiką, akceptavimą nurodo savo
sutartyse. Atsiskaitomuosius dokumentus bankai apmoka iš įmonių
sąskaitų, atsižvelgdami į lėšų likutį.
5. Sužinojau, kad OFFICE 1 „Onija“ įmonėje naudojami prekių pardavimo
būdai: pardavimai išsimokėtinai; pardavimai suteikiant prekybos
nuolaidas; prekių mainai.
6. Siūlyčiau pirkėjų skolas vertinti pagal atsiskaitymo laikotarpius:
• neskolingi;
• skolingi nuo 11 – 10;
• skolingi 11 – 30;
• skolingi 31-60 ir daugiau.
Skolininkai kurių mokėjimo terminas daugiau kaip 60dienų, laikoma
beviltiška skola (priklausomai nuo pirkėjų būklės). Šias skolas pagal
sutartis perduoti skolų išieškojimo agentūrom.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Ališauskaitė – Paulavičienė J. Atsiskaitymai dokumentiniais
akredityvais. Apskaita ir mokesčių apžvalga. 2005, nr. 3,. ISBN 1392-3722
2. Cyril Pat Obi Verslo finansų pagrindai. Kaunas, 1999. 299 p. ISBN 9986-
13-605-9
3. Gudaitienė O. Apskaitos pradmenys. Vilnius, 2002. 109 p. ISBN 9955-9418-
3-9
4. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 1997. 430 p.
ISBN 9986-487-35-8
5. Valužis K. Apskaita, mokesčiai, atskaitomybė. Vilnius, 1996. 375 p. ISBN
9986-454-08-5
6. Valužis K. Apskaitos metodika. Vilnius, 1999. 518 p. ISBN 9986-454-38-7
7. Valužis K. Apskaitos sistema. Vilnius, 2000. 581 p. ISBN 9986-454-44-1
8. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. VVilnius, 2001. 433 p. ISBN 9986-
752-88-4
9. Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pradmenys. Vilnius, 2004. 317 p.
ISBN 9955-491-69-8
10. Sveginienė L. Pardavimo pajamų apskaita. Apskaita ir mokesčių apžvalga.
2003, nr. 11,. ISBN 1392-3722
11. Sveginienė L. Nuolaidūs laimi. Vadovo pasaulis. 2003, nr. 6,. ISBN 1392-
4761
12. Specialus pasiūlymas, besinaudojantiems faktoringu [interaktyvus ] Ūkio
bankas, 2005 (žiūrėta 2005-03-28) .Prieiga per Internetą:
http://www.ub.lt/index.php.
13. Faktoringo samprata [interaktyvus ] Vilniaus bankas, 2005 (žiūrėta 2005-
03-25) .Prieiga per Internetą: http://www.vb.lt/inside.
14. Faktoringas[interaktyvus ] Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo
plėtros agentūra, 2005 (žiūrėta 2005-03-29) .Prieiga per Internetą:
http://www.svv.lt/index.php/
15. Kreditai ir faktoringas[interaktyvus ] Šiaulių bankas, 2005 (žiūrėta
2005-03-29) .Prieiga per Internetą: http://www.sb.lt/article/
PRIEDAI
Pirmas priedas PVM sąskaita – faktūra
Antras priedas Kasos pajamų orderis
Trečias priedas Kasos išlaidų orderis
Ketvirtas priedas pirkimo – pardavimo sutartis
