Audito testų ir procedūrų tyrimas

Turinys

ĮVADAS 3

AUDITO TESTŲ APIBŪDINIMAS, REIKŠMĖ IR KLASIFIKAVIMAS 3

AUDITO PROCEDŪROS 6

DUOMENŲ TIKRINIMO PROCEDŪROS 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13ĮVADAS

Šiuo metu audito svarba ir vaidmuo auga, nes nuolat auga poreikis

turėti tikslią informaciją apie ūkinių subjektų veiklą. Visuomenė vis

labiau įsisąmonina, kad nuo audito labai daug priklauso verslo sėkmė. Kad

auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir įgyvendintų savo tikslus,

būtina, kad jis būtų atliktas tiksliai ir teisingai, tik tada galės

atspindėti realią situaciją. Todėl norint gauti gerą rezultatą didelę

reikšmę, visame audito procese, įgyja audito procedūros ir testai.

Audito testų tikslas – surinkti pakankamai tinkamų ir patikimų audito

įrodymų, kad jais remdamiesi auditoriai galėtų parengti išvadas pagal

užsibrėžtus audito tikslus. AUDITO TESTŲ APIBŪDINIMAS, REIKŠMĖ IR KLASIFIKAVIMAS

Testai plačiąja prasme – tai tam tikros užduotys, pratimai ir

veiksmai, kuriais nustatoma reiškinio, proceso operacijos, veiklos kokia

nors savybė. Audito teorija testus apibūdina kaip veiksmus įrodymams gauti

ir objektyvioms išvadoms padaryti. Auditorius naudoja testus tam, kad

galėtų gauti įrodymus ir padaryti objektyvias ir pagrįstas išvadas.

Kai kurie audito mokslo atstovai, ypač – praktikos darbuotojai

tapatina audito testus ir procedūras. To nereikėtų. Procedūra – tai

veiksmų, reikalingų kam nors atlikti ar patikrinti, tvarka. Taigi,

auditorius atlikdamas testą gali pasirinkti tam tikrą atlikimo tvarką.

Audito testą gali sudaryti kelios procedūros arba ta pati procedūra gali

būti panaudota keliuose testuose. Paprastai kiekviena procedūra naudojama

tam tikram audito testo tikslui. Audito testus galima sugrupuoti į du

tipus:

• Kontrolės testai.

• Finansinės informacijos tikrinimo testai.

[pic]

Kontrolės testai – tokie, kurie pateikia audito įrodymus apie įmonės

vidaus kontrolės sitemos tinkamumą ir efektyvumą. Jie būna dviejų tipų:

vidaus kontrolės sistemos sukūrimo tikrinimo testai ir vidaus kontrolės

sistemos veikimo tikrinimo testai.

Vidaus kontrolės sukūrimo tikrinimo testų pagrindinis tikslas –

nustatyti, ar įmonės vidaus kontrolės sistema buvo tinkamai sukurta, kad ne

tik aptiktų ir ištaisytų reikšmingas klaidas ir netikslumus, bet ir

neleistų jiems pasireikšti.

Vidaus kontrolės sitemos veikimo tikrinimo testų tikslas – nustatyti,

ar sukurta vidaus kontrolės sitema: iš tikrųjų egzistavo, ar efektyviai

veikė visą audituojamąjį laikotarpį.

Testai skirstomi į pasitikėjimo ir savarankiškus priklausomai nuo to,

kas juos atlieka – auditorius ar vidaus audito tarnybos darbuotojai.

Pasitikėjimo testai skirti gauti pagrįstą apsidraudimą, jog vidaus

kontrolės sitema, kuria pasitiki auditorius, veikia. Pasitikėjimo testai

dažniausiai pateikiami vidaus audito tarnybos darbuotojams. Jų prašoma

surinkti konkrečią skaitmeninę informaciją arba atsakyti į tam tikrus

klausimus. Jei vidaus audito tarnybos pateikta medžiaga neprieštarauja

faktiškai būklei, tai auditorius gali pasitikėti vidaus kontrolės

funkcionavimo efektyvumu. Jei pasitikėjimo testai rodo priešingą

informaciją negu surinkto auditorius, tai būtina išsiaiškinti tų

prieštaravimų priežastis. Auditorius, kuriam pasitikėjimo testai kelia

abejonių, privalo pats patikrinti vienokįar kitokį faktą, kad išsklaidytų

abejones, t.y. jis turi atlikti daugiau savarankiškų testų.

Būtina pabrėžti, kad pasitikėjimo testais tikrinama kontrolės sitema,

o ne konkrečios ūkinės operacijos. Auditorius privalo įregistruoti visus

prieštaravimus ir nukrypimus,kuriuos atskleidė pasitikėjimo testai. Tiriant

tų nukrypimų priežastis auditoriui reikia įvertinti tokius dalykus: ar

nukrypimas yra tik atskiro pobūdžio, ar jis reprezentuoja analogiškų

nukrypimų visumą, ar rodo galimas klaidas apskaitos įrašuose. Auditorius,

gaves paaiškinimus, kad šis nukrypimas – atskiro pobūdžio, privalo tai

patvirtinti duomenimis, gautais atliekant testus ateityje. Jei paaiškinimai

ar ateities testai patvirtins, kad tikrinamoji kontrolė buvo netinkama,

auditorius negali ja pasitikėti. Šiomis aplinkybėmis auditorius negali

apriboti savarankiškų testų atlikimo. Išimtis galima tik tuo atveju, jei

jis nustatytų alternatyvias kontrolės priemones, kuriomis galima

pasitikėti.

Jei gautas pasitikėjimas kontrolės veikla, auditorius turi

užtikrinti,kad jis buvo efektyvus visą tą laiką, kada buvo reiškiama

nuomonė. Pasitikėjimo testai, padaryti preliminariose stadijose, turi būti

pagrįsti testais likusiai finansinių metų daliai ateityje. Šie papildomi

testai turi būti baigti baigiamoje audito stadijoje.

Manoma, kad. daug dėmesio skirti pasitikėjimo testams netikslinga. Šie

testai dažniausiai atliekami siekiant pagerinti santykius tarp kliento ir

auditoriaus, ugdant bendrą tam tikrų klausimų supratimą. Pasitikėjimo testų

reikšmė išauga ar padeda atskleisti tam tikrus įmonės veiklos ar apskaitos

sitemos trūkumus, atvirai parodo tikrąją būklę ir neturi jokio tikslo ką

nors nuslėpti. Neretai pasitikėjimo testai padeda auditoriui nustatyti

pagrindinius klausimus, kuriems tikrinti reikia daugiausia laikoir pinigų.

Finansinės informacijos tikrinimo testai – tai testai, kurie pateikia

įrodymus apie finansinės atskaitomybės reikšmingas klaidas ir netikslumus.

Jie yra trijų tipų: ūkinių operacijų, sąskaitų likučių ir analitiniai

testai.

Ūkinių operacijų testai susiję su ūkinių operacijų tikrinimu. Jie

daromi tikrinant dokumentus ir apskaitos registrus. Pavyzdžiui, taip galima

atrankos būdu patikrinti prekių išsiuntimo dokumentus sulyginant juos su

pardavimo žurnalu. Patikrinimo tikslas – nustatyti, ar visos išsiųstos

prekės įregistruotos pardavimo knygoje.

Sąskaitų likučių testai naudojami “Didžiosios knygos” sąskaitoms

detalizuoti, pavyzdžiui, patvirtinant gautinas apmokėjimų sumas, parodytas

pagalbinėje knygoje pagal individualius vartotojus.

Analitiniai testai naudojami:

1. audito planavimo procese – kad auditorius galėtų suprasti kliento

įmonės verslo ypatybes ir nustatyti galimas rizikos sritis;

2. baigiant auditą – kad įsitikintų, jog finansinė atskaitomybėvisais

reikšmingais atžvilgiais atitinka auditoriaus nuomonę apie kliento

verslą ir būtų galima surašyti objektyvią išvadą.

Auditorius, ketindamas naudoti analitinius testus, turi įsitikinti

jų patikimumu. Audito teorijoje nagrinėjant analitinių testų patikimumo

lygį pabrėžiama, jog jie turi būti naudojami laikant, kad santykiai tarp

rodiklių egzistuoja ir toliau egzistuos, jeigu neatsiras juos nutraukiančių

aplinkybių. Analitinių testų patikimumas labai priklauso nuo auditoriaus

profesinės kompetencijos, nuo jo atlikto rizikos įvertinimo. Norėdamas

patikrinti analitinių testų patikimumą auditorius gali panaudoti kitus

audito testus ir procedūras. Analitiniais testais siekiama ne tik padėti

auditoriui suplanuoti kitus testus, gauti informaciją apie tam tikrų

duomenų patvirtinimą, bet ir įgyti didesnį supratimą apie įmonės ūkinę

finansinę veiklą, jos problemas ir perspektyvas. AUDITO PROCEDŪROS

Audito procedūros naudojamosnumatytiems testų tikslams pasiekti. Jų

parinkimas pirmiausia priklauso nuo audito tikslų, apimties ir sudėtingumo.

Tam tikriems audituojamiems objektams, sritims ir klausimams patikrinti

gali būti naudojamos skirtingos procedūros. Parenkant procedūras ir jų

skaičių svarbu atsižvelgti į riziką, įvertinti jos pasireiškimo galimybes

ir pasekmes. Todėl negali būti vienodų procedūrų visiems audito atvejams.

Kiekvieną kartą auditorius pasirenka procedūras, padedančias pasiekti

numatytus audito tikslus. Įrodyta, kad nuo procedūrų parinkimo ir naudojimo

labai priklauso audito darbo organizavimas ir kokybė. Kiekvieną audito

procedūrą galima atlikti įvairiai. Jos atlikimo pobūdį ir tvarką nustato

pats auditorius. Pavyzdžiui, apklausos procedūrą auditorius gali atlikti

raštu ir žodžiu, apklausti vieną žmogų auba grupę, panaudoti technines

garso įrašymo priemones ir pan.

Audito literatūroje nėra vieningos nuomonės dės procedūrų pavadinimų,

jų paskirties ir skaičiaus. Daugelis auditorių nurodo apie 7 -10 audito

procedūrų. 500 tarptautiniame audito standarte „Audito įrodymai pateikiamos

5 audito procedūros:

1. tikrinimas.

2. tiesioginis apžiūrėjimas (stebėjimas).

3. apklausa ir patvirtinimai.

4. perskaičiavimas.

5. analitinės procedūros.

Įvertinus auditorių nuomones ir audito praktiką tikslinga pateikti tokią

audito procedūrų klasifikaciją:

1. tikrinimas.

2. apklausa.

3. patvirtinimas.

4. skaičiavimai ir perskaičiavimai.

5. atranka.

6. stebėjimas.

7. analitinė apžvalga.

8. įvertinimas.

9. prognozavimas.

Trumpai apžvelgsiu šių procedūrų paskirtį.

▪ Tikrinimas. Audito metu naudojami du tikrinimo būdai:

dokumentinis, natūrinis.

Atliekant dokumentinį tikrinimą laikomasi tokios tvarkos:

1. įvertinama finansinės atskaitomybės sudarymo kokybė;

2. tikrinama „Didžioji knyga“ ir įvairūs apskaitos registrai;

3. tikrinami pirminiai dokumentai, naudojant atrankos ir

kompleksinį būdus.

Dokumentai tikrinami keliais aspektais:

▪

apžiūrima ir įvertinama dokumentų forma;

▪ tikrinamas dokumentų išrašymo būdas (ranka ar techninėmis priemonėmis);

▪ tikrinama dokumentų juridinė galia, t.y., ar jie turi visus privalomus

rekvizitus;

▪ nagrinėjamas ūkinių operacijų atvaizdavimo dokumentuose tikslumas ir

teisingumas;

▪ nustatoma, ar laiku ir tiksliai išrašyti dokumentai;

▪ patikrinami dokumentuose nurodyti matavimo vienetai, konkrečių vertybių

kiekiai, kainos ir sumos, atliekami aritmetiniai skaičiavimai;

▪ tikrinama, ar teisingai ištaisytos klaidos, ar nėra klastojimo požymių.

Atliekant natūrinį tikrinimą laikomasi tokios tvarkos:

▪ suskaičiuojami pinigai;

▪ suskaičiuojami brangieji mmetalai;

▪ atliekamas kito ilgalaikio ir trumpalaikio materialaus turto

patikrinimas;

▪ atliekamas nematerialaus turto patikrinimas.

Tiek dokumentinis, tiek natūrinis tikrinimas suteikia įvairaus

patikimumo lygio audito įrodymus, todėl tikrinimus reikia atlikti

kruopščiai ir atsakingai.

Apklausa – tai reikiamos informacijos ieškojimas apklausiant kliento

personalą arba trečiųjų šalių asmenis. Apklausa gali būti atliekama raštu

arba žodžiu. Svarbiausioms problemoms išsiaiškinti apklausą tikslinga

daryti raštu arba įrašant į magnetofono juostą. Auditorius turi įsitikinti,

ar tikslūs vadovybės ir kitų darbuotojų atsakymai, ir nuspręsti, kokius dar

reikėtų atlikti veiksmus. Apklausos duomenys, jeigu jie gerai išanalizuoti,

gali suteikti auditoriui daug iki tol jam nežinomos informacijos arba

patvirtinti jau turimą. Gerai atlikta apklausa padeda atlikti auditą

kryptingiau ir per trumpesnį laiką. Apklausą atliekantis auditorius turi

visada atsiminti, kad žodinė informacija, gauta neoficialių pokalbių metu,

yra nereikšminga. Rekomenduojama, kad auditorius apklausų daugia.u patyrusių

įmonės darbuotojų arba trečiųjų šalių asmenų.

Patvirtinimas – tai procedūra, kuria siekiama patvirtinti ar paneigti

tam tikrą informaciją, dėl kurios tikslumo ar buvimo auditorius abejoja.

Šią informaciją dažniausiai raštu suteikia trečiosios šalys (bankai,

kreditoriai, tiekėjai, mokesčių inspekcijos ir kt.). auditorius turi

stengtis gauti kuo daugiau tiesioginių patvirtinimų.

Patvirtinimai svarbi ir daugeliu požiūriu reikšminga audito procedūra, nes

suteikia dokumentuotą audito įrodymą iš išorės šaltinių. Patvirtinimai taip

pat dažnai naudojami kaip įrodymas apie informacijos stautų, didinančių

sąskaitų likučius, egzistavimą ir tikslų atspindėjimą bei informacijos

srautų, mažinančių sąskaitų likučius, pilnumą ir tikslų atspindėjimą.

Gautinų sumų (išduotų pasklų) privalomas audito testas daugelyje pasaulio

šalių. Patvirtinimai dar suteikia informaciją apie tiesiog nepatvirtintus

dokumentuose dalykus, pavyzdžiui, kliento įsipareigojimų likučio

patvirtinimas suteikia įrodymus, kad visi ankstesni atsiskaitymai yra

apskaityti.

Skaičiavimai ir perskaičiavimai – daugiausia aritmetiniai sudėties,

atminties, daugybos ir dalybos veiksmai, kuriuos naudoja auditorius,

siekdamas įsitikinti, ar tikslūs ir patikimi kliento atlikti skaičiavimai

dokumentuose, apskaitos registruose ir finansinėse ataskaitose.

Skaičiavimai ir perskaičiavimai daromi suradus klaidų, įtarus apgaulę,

abejojant vienokia ar kitokia kliento informacija. Dėsninga, kad ne visi

kliento skaičiavimai būna tikslūs. Rekomenduojama daugiau skaičiavimų ir

perskaičiavimų daryti audituojant netipines ir masines operacijas.

Atranka – procedūra, kurios metu auditorius atrenka ir tiria vos dalį

visuminės informacijos, dažniausiai atspindinčios įvairiarūšius reiškinius

ir operacijas. Auditorius, naudodamas atrankos procedūrą, turi įvertinti

klaidų tikimybę visuminėje informacijoje bei nustatyti rizikos laipsnį. Jei

auditorius nustato, kad klaidos tikimybė visuminėje iinformacijoje yra, tai

jis turi atlikti didesnę atranką.

Stebėjimas – procedūra, naudojama visais audito etapais. Jos metu

stebimi įmonės vadovybės ir darbuotojų veiksmai, vertinami jų požiūriai tam

tikrais klausimais. Pavyzdžiui, auditorius gali stebėti, kaip įmonės

darbuotojai atlieka vidaus kontrolės funkcijas, išmoka darbo užmokestį,

inventorizuoja atsarga ir kt. apibendrintai stebėjimą galima apibūdinti

kaip vizualią kliento veiklos ir buveinės apžiūrą. Stebėjimas dažniausiai

naudojamas siekiant įsitikinti procedūrų, kurios negali būti pagrįstos

dokumentais, atlikimu.

Analitinė apžvalga – surinktos informacijos apie įmonės finansinę

veiklą nagrinėjimas, siekiant sudaryti išankstinę nuomonę (audito planavimo

etapu) arba galutinę nuomonę (baigus auditą). Darant analitinę apžvalgą

detalizuojami ir apibendrinami rodikliai. Rodiklių detalizavimas –

sintetinių rodiklių skaidymas pagal formavimo veiksnius, kokybinius

požymius, vietą ir laiką, sudedamąsias dalis. Apibendrinimas – detalizavimo

rezultatų įvertinimas ir informacijos parengimas sprendimams, išvadoms ir

pasiūlymams priimti. Apibendrinant naudojama tik svarbiausia informacija,

gauta detalizuojant rodiklius. Rodikliai tiriami vertikaliai ir

horizontaliai, apskaičiuojant jų struktūrą ir dinamiką. Be to, atliekant

analitinę apžvalgą skaičiuojami įvairūs sntykiniai rodikliai. Analitinę

apžvalgą galime laikyti analitinių testų sudėtine dalimi. Analitinė

apžvalga neužtikrina, jog ją atlikus bus išaiškinti konkretūs neatitikimai,

ji tik padeda rasti tas sritis, kuriose gali būti neatitikimų.

Įvertinimas – tam tikroms sumoms apskaičiavimas naudojant kokią nors

metodiką, kai kitų būdų sumai nustatyti nėra arba juos naudoti netikslinga.

Priklausomai nuo objekto sudėtingumo įvertinimai gali būti paprasti. arba

kompleksiniai. Paprasti įvertinimai dažniausiai pagrįsti viena nesudėtinga

formule, pavyzdžiui, valdymo išlaidų paskirstymu laikotarpiais.

Kompleksiniams įįvertinimams reikia specialių žinių, todėl auditorius turi

užtikrinti ne tik naudojamos metodikos tinkamumą ir skaičiavimų tikslumą,

bet ir darbuotojų profesinį pasirengimą. Įvertinimai pagrįsti tam tikromis

prielaidomis. Auditorius turi nustatyti, ar tos prielaidos pagrįstos. Kai

auditoriaus įvertintas dydis skiriasi nuo dydžio, įtraukto į finansines

ataskaitas, jis turi nuspręsti, ar tas skirtimas yra klaida. Pagrįstas

nesutapimas neturi būti laikomas klaida, priešingu atveju auditorius turi

pareikalauti, kad vadovybė klaidą ištaisytų.

Prognozavimas – tai tikslinis informacijos tyrimas siekiant numatyti

galimus ateities įvykius ir galimas jų pasekmes. Ši procedūra svarbi

rengiant pasiūlymus kliento veiklai gerinti.

Kai kurie autoriai prie savarankiškų audito procedūrų priskiria vadinamąją

„nukirtimo“ arba „atkirtimo“ procedūrą (cut-off). Ši procedūra rodo: turto

ir įsiskolinimo fiksavimą tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai turtas buvo

įsigytas, o įsiskolinimai atsirado, pajamų ir sąnaudų fiksavimą tuo

ataskaitiniu laikotarpiu, kai jos turėjo būti pripažintos. Visos iki

ataskaitinių metų pabaigos įvykusios ūkinės operacijos turi būti

užfiksuotos tuose ataskaitiniuose metuose, o naujųjų metų pradžioje

įvykusios operacijos negali būti įtrauktos į praėjusių metų finansines

ataskaitas.

Praktika rodo, kad kartais įmonių vadovai manipuliuoja „cut-off“

operacijomis metų pabaigoje, norėdami dauti didesnį ar mažesnį pelną.

Pavyzdžiui, pirkimų sąskaitoje nurodžius vėlesnę datą galima jas išimti iš

ataskaitinių metų ir perkelti į ateinančius metus.panašiai galima ištaisyti

datas pardavimų sąskaitose ir į ataskaitinių metų operacijas įtraukti kitų

metų dokumentus. Tokios ir panašios manipuliacijos turi įtakos pelnui.

Auditoriai turi atsakingai ir kruopščiai parinkti audito procedūras.

Ne visoms audito sritims tinka viena ar kita procedūra. Be to, auditoriai

turi įvertinti duomenų, gautų naudojant vieną ar kitą procedūrą, svarbumą,

pakankamumą ir patikimumą. Auditorius, pasirinkdamas konkrečias audito

procedūras, turi įvertinti jų veiksmingumą. DUOMENŲ TIKRINIMO PROCEDŪROS

Tarptautiniuose audito standartuose yra numatytos šių tipų

procedūros: inspekcija, stebėjimas, apklausa, patvirtinimas, analizė.

Audito prajtikoje vartojama ir daugiau specialių terminų audito procedūroms

nusakyti. Apžvelgsiu kai kuriuos iš jų.

▪ Patikrinimas natūra leidžia identifikuoti kiekį ir

kokybę fizinio patikrinimo ar suskaičiavimo natūra būdu.

Kartais jis vadinamas tiesiog skaičiavimu (pinigų kasoje,

vertybinių popierių, atsargų skaičiavimo testai ir kt.)

▪ Tvirtinimas yra vienas iš apklausos tipų. Auditorius iš

kitų kompanijų as asmenų gauna raštiškus informacijos

patvirtinimus. Tvirtinimas dažnai taikomas vietoj

tikrinimo natūra procedūrų (kasos ar banko depozitų

debitorinio įsiskolinimo ir kt.).

Šiam būdui reikia tokių kontrolės priemonių:

1. kliento personalas parašo raštą ir įteikia auditoriui

patikrinti ir išsiųsti.

2. auditorius savo parašu patvirtina informacijos

reikalavimą. Asmeniškai įdeda raštą į voką, užrašo

savo atgalinį adresą ir išsiunčia.

3. parvirtinta pareikalautoji informacija

užanspauduotame voke įteikiama auditoriui.

Inspekcija yra bendras terminas dokumentų apžiūrai apibūdinti.

Inspektuojamos sutartys, draudimo polisai, nuomos sutartys, susirinkimų

protokolai. Auditorius pasidaro svarbias ištraukas iš šių dokumentų.

Kartais per šią procedūrą daroma tik dokumentų apžvalga., jie

paprasčiausiai perskaitomi. Dokumentų apžiūra apibūdinama tokiais darbų

terminais: patvirtinimas ir trasavimas.

Patvirtinimo reikia, kai

tikrinama, ar buhalteriniai įrašai

patvirtinti pirminiais dokumentais, ar nėra įrašų sąskaitose be dokumentų.

Tikrinimo kryptys: įrašas ( dokumentas (pvz., tikrinant nuosavybę,

inspektuojamos gamintojų sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai).

Trasavimas yra atvirkščias patvirtinimui. Kryptis: dokumentas ( įrašas

(pvz., transporto dokumentai sutirinami su pardavimų įrašais). Dabar

tikrinama, ar visų dokumentų duomenys parodyti apskaitos registruose.

Darbo pakartojimas – kliento padaryto kanceliarinio kasdienio darbo

atlikimas iš naujo. Tai registrų vedimo ir jų sutikrinimo su pirminiais

dokumentais bei kiti darbai. Kartais pakartotinai atliekami kalkuliacijų

perskaičiavimai. Taigi įrašai sutikrinami su atitinkamomis sąskaitomis ir

nusidėvėjimo aapskaičiavimų perskaičiavimais.

Skenavimu atidžiai vizualiai apžiūrimi apskaitos įrašai ir lentelės.

Tokio apžiūrėjimo tikslas – identifikuoti neįprastas ar nesuderinamas

pozicijas. Kartais jis gali būti vadinamas kruopščiu (pvz., gali būti

skenuokamos mėnesio rentos išlaidos; paprastai į sąskaitos debetą turi būti

įrašyta 12 įrašų).

Apklausa. Vadovybės ir darbuotojų klausinėjama apie auditui svarbius

apskaitos dalykus. Atsakymai gali būti gaunami raštu ar žodžiu. Auditoriui

įprasta apklausti darbuotojus ir surasti faktų, patvirtinančių apklausos

informaciją. Tai leidžia atlikti auditą per trumpesnį laiką ir kryptingiau,

negu nustatant faktus iš apskaitos dokumentų.

Stebėjimas – tai vizuali kliento veiklos ar buveinės apžiūra.

Pavyzdžiui, gali būti stebima administracijos veikla, duomenų apdorojimas

arba apžiūrimos faktinės kliento darbo ar kitos sąlygos. IŠVADOS

Šiuo metu viskas tik kuriasi, steigiamos naujos auditorių

organizacijos, auditu užsiimančios įmonės, priimami įvairūs teisiniai aktai

susiję su audito veikla. Auditoriai dalyvaudami įvairiose rengiamose

konferencijose bbei seminaruose vis pareiškia naujų minčių bei pasiūlymų

audito veiklai gerinti bei tobulinti. Laikui bėgant vis labiau bus įgyjama

nauja patirtis, kuri remsis praktika ir išbandymais. Lietuvoje atsiras tik

jai būdinga audito sistema, tik čia nusistovėjusios bei įprastai naudojamos

audito procedūros.

Kad surinktų audito įrodymus, reikalingus audito testų tikslams

pasiekti, planuodamas audito procedūras, auditorius turi numatyti tinkamus

testavimui skirtų objektų išrinkimo būdus. Pagal 6 NAS “Rizikos įvertinimas

ir vidaus kontrolė” reikalavimus auditorius atlieka kontrolės testus, jei

planuoja, kad kontrolės rizika atskiriems tvirtinimams bus vidutinė ar

maža.

Remdamasis apskaitos ir kontrolės sistemų supratimu, auditorius

nustato tuos požymius ar charakteristikas, kurie pateikia kontrolės

įvykdymo įrodymą ir esamos padėties nukrypimus nuo numatytos veiklos.

Auditorius atlieka tokių požymių buvimo ar jų nebuvimo testus.

Atliekant kontrolės testus audito atranka taikoma tada, kai kontrolė

palieka jos atlikimo įrodymus (pavyzdžiui, parašas pardavimų sąskaitoje-

faktūroje, liudijantis apie pardavimą skolon leidimą arba duomenų įvedimo į

mikrokompiuterio apdorojimo sistemą įgaliojimai).

Rinkdamas audito įrodymus, auditorius įvertina audito riziką ir

suplanuoja tokias procedūras, kurios užtikrina, kad įrodymų gavimo rizika

būtų sumažinta iki priimtino lygio, nustatomo jo profesiniu sprendimu.

Kiekvienam atrinktam objektui auditorius pritaiko tokias audito

procedūras, kurios tinka atskiriems audito tikslams pasiekti. LITERATŪRA

Mackevičius J. Audito teorija ir praktika.- Vilnius: “Lietuvos mokslas”,

1999.- 699 p.

Mackevičius J. Audito pradmenys.- Vilnius: ”Mintis”, 1994.- 263 p.

Kabašinskas J., Toliatienė I. Pažintis su auditu.- Vilnius: UAB leidykla

„Amžius“, 11994.- 121 p.

Katkus A. Nacionaliniai audito standartai: teorija ir praktika// Apskaitos,

audito ir mokesčių aktualijos, 1999 01 12.- Nr.2(50). P.9.

www.lar.lt

www.vkontrole.lt/dokumentai/leidiniai

www.finmin.lt

Tarptautiniai apskaitos standartai.