Dvejybinio įrašo atsiradimo apskaitoje reikšmė. Buhalterinės apskaitos sąskaitos

Dvejybinio įrašo atsiradimo apskaitoje reikšmė.

Buhalterinės apskaitos sąskaitos

Žmonės visuomet skaičiuodavo, tačiau apskaita, kaip ją dabar suvokiame, atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį pr.m.e..Tai sąlygojo žmonių poreikis žinoti, kiek mokėjo šį darbą, vadino raštininkais, iždininkais, ekonomais, ūkvaizdžiais, sąskaitininkais. Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Babilonijoje, Irane buvo daug raštininkų – apskaitininkų, užsiimančių ūkio veiklos apskaita ir atskaitomybių sudarymu. Jie priklausė privilegijuotajam arba vidutiniajam visuomenės luomui. Pavyzdžiui Egipte tai buvo trečioji profesija po dainiaus ir astronomo. Darbui Egipto, senovės Romos ir senovės Graikijos apskaitininkai naudojo papiruso ritinėlius, BBabilonijoje rašė ant molinių lentelių, Anglijoje naudojo pagaliukus, išskaptuodami juose griovelius, inkai savo veiklos faktus rinkdavo užrišdami mazgelius ant specialiai tam tikslui naudojamos virvelės. Apskaitos knygas atitiko ilgos (iki 10-12 metrų) papiruso juostos, susuktos į ritinėlius. Šie žmonės išsiskyrė iš kitų mokėjimu skaityti, skaičiuoti ir burti. Plėtojantis ūkinei veiklai, atsirado apskaitininkų kontoros, ir manoma, kad jose jau buvo darbo pasidalijimas: vieni apskaičiuodavo operacijas, susijusias su įplaukomis, tretieji tikrindavo, ar tiksliai atliekami darbai. Jau prie 5-6 tūkstantmečius buvo naudojami įvairūs šios vveiklos būdai ir metodai, kai kurie iš jų taikomi ir dabar. Ūkinės lėšos buvo sugrupuotos, atskirai fiksuojant operacijas, susijusias su jų gavimu ir išleidimu, tobulėjo kontrolė, buvo atliekamos inventorizacijos.

Žlugus Romos imperijai, V amžiaus pabaigoje sulėtėjo gamybinių jėgų vystymasis, sustojo mmokslo ir amatų plėtojimas. Tai sąlygojo ir apskaitos sąstingį. Net iki XIII amžiaus apskaita buvo vedama tik vienuolynuose, kurie tuo metu buvo stambiausi žemvaldžiai. Be to, ji buvo naudojama tvarkant valstybės iždą. Šio laikotarpio pradžioje smulki gamyba išsiversdavo ir be apskaitininko, dažniausiai amatininkai ar pirkliai ją vesdavo patys. Vėliau šį darbą jie patikėjo savo žmonoms ir pagaliau imta samdyti profesionalius apskaitininkus. Ilgainiui atsirado apskaitos darbuotojų artelės, kurių nariai atlikdavo taisyklių, kiekvienas apskaitininkas savo darbą atlikdavo remdamasis patyrimu ir nuostatomis. “Kiekvienas, – rašė L. Pačiolis, – knygas veda savo nuožiūra, keikdamas savo pirmtakus, tartum jie nemokėjo palaikyti reikiamos tvarkos”.

Viduramžių pabaigoje susikuria specialiosios mokyklos, Italijoje – net buhalterių akademijos, kurios suvienija apskaitos darbuotojus bei gina jų teises. Ši profesija tampa labai vvertinama. Plintant amatams, prekybai, bankų veiklai, tai ypač pasireiškė Italijos miestuose (Venecijoje, Genujoje, Florencijoje). Apytikriai XIV amžiaus viduryje atsiranda dvejybinė itališkoji apskaitos sistema. Ūkinių faktų registravimo technika įtraukė į šią veiklą daugelį išsilavinusių žmonių, kurių didžiąją dalį sudarė matematikai. Pirmą kartą dvejybinę apskaitos sistemą 1494 metais paskelbė žinomas matematikas Lukas Pačiolis savo knygoje “ Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma.” Vienuoliktas skyrius taip ir vadinosi: “ Traktatas apie sąskaitas ir įrašus” (Ir štai jau daugiau kaip penki šimtai mmetų įvairiomis kalbomis jis perleidžiamas daugelyje pasaulio šalių kaip atskiras išbaigtas darbas). Itališkoji apskaitos sistema turėjo labai didelį poveikį apskaitos plėtojimuisi. XIV – XV amžiais dvejybinė apskaita pradėta naudoti manufaktūrose gaminamos produkcijos savikainai apskaičiuoti. XVI – XVIII amžiais išleidžiama labai daug apskaitos vadovėlių italų, prancūzų, anglų, vokiečių bei olandų kalbomis.

Ypač didelį poveikį apskaitai turėjo XVII amžiaus Prancūzijos ūkio plėtojimasis. Pasirodo įsakai, kuriuose nurodyta, kaip vesti apskaitą prekybinėse įmonėse, pinigų keitimo kontorose, bankuose. Apskaitos ir apskaitininkų profesinį meistriškumą sąlygojo ūkinė veiklos plėtotė ir sudėtingumas. 1870 metais garsus Rusijos apskaitininkas F. Ezerskis sukūrė trejybinę apskaitos formą, pagal kurią buvo galima įvertinti kiekvienos ūkinės operacijos įtaką galutiniams įmonės veiklos rezultatams, tačiau buvo labai sudėtinga. Kitas Rusijos apskaitos specialistas I. Valickis 1877m. pasiūlė sąskaitas ir dvejybinį įrašą naudoti apskaitant nacionalinį šalies turtą (tai jau nacionalinės sąskaitų sistemos užuomazgos).

Ne tik pati apskaitos informacija, bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoje įmonėje, be to, įvairiais tikslais. Normaliai veikiančiose įmonėse ir apskaita paprastai vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų, kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką apskaitos informaciją, anksčiau ar vėliau tikriausiai nukonkuruotų ttokią įmonę. Jau nekalbama apie sunkiai besiverčiančias įmones, kurias ir gali išgelbėti tik taupus ir racionalus kiekvieno cento panaudojimas. Apskaita labai svarbi ir sparčiai savo veiklą plėtojančioms įmonėms, rinkoje radusioms ir sėkmingai eksploatuojančioms savo “aukso gyslą”. Pirmiausia negalima pamiršti, kad kiekvienas šaltinis neišvengiamai išsenka, o laisvosios konkurencijos sąlygomis tai paspartina ir niekuomet nesnaudžiantys konkurentai. Antra vertus, smarkus augimas, kaip ir kiekvienas judėjimas, yra savaime pavojingas. Norint orientuotis greitai besikeičiančioje aplinkoje, būtina disponuoti pakankamai dideliu kokybiškų duomenų kiekiu. Todėl ir sakoma, jog geros apskaitos sistemos neturintys verslininkai yra akli, o jų veikla panaši į filosofine gerai žinoma “juodojo katino ieškojimą tamsiame kambaryje, kuriame ko gero, apskritai nėra jokio katino”.

Dvejybinė apskaita palengvina duomenų apdorojimą. Visos operacijos yra užrašomos du kartus taip sumažindamos klaidų tikimybę. Be to dvejybinės apskaitos atsiradimas užtikrino buhalterinės apskaitos vienodumą, visose įmonėse. Dabar dvejybinė apskaita kompiuterių pagalba tapo dar paprastesnė, nes sumažėjo skaičiavimų, reikia tik teisingai suvesti duomenis ir kompiuterinė programa suskaičiuoja tiek prekės savikainą, tiek pelną, suformuoja balansą ir t.t.

Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktų (sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios įvykių), kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės tturto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą, taip pat ir tuos, kurie įmonės turtą ar jo struktūrą veikia netiesiogiai (kaip, sakykim, būna už pinigus perkant atsargas), bet per uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant. Kiekvienas ūkinis faktas, susijęs su turtu ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka ir privalo apsispindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams.

Norint po kiekvienos operacijos turėti tikslią informaciją apie įmonės būklę, reikėtų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą perdaryti užregistravus kiekvieną faktą. Be abejo, užtektų pataisyti tik tam tikrus atskaitomybės straipsnius, o ne perdarinėti visą atskaitomybę. Tačiau ištaisius senas sumas ir vietoj jų įrašius naujas, nebeliktų informacijos apie atitinkamų straipsnių sumas ir vietoj jų įrašius naujas, nebeliktų informacijos apie atitinkamų straipsnių sumas ankstesniais laikotarpiais. Be to, daug kartų taisyta atskaitomybė taptų neįskaitoma. Ši problema išsprendžiama, pasitelkiant į pagalbą daugiau popieriaus. Kiekvienai turto ar nuosavybės rūšiai skiriami atskiri popieriaus lapai, vadinami apskaitos registrais. Pavyzdžiui, kiekvieno balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos bei pelno nuostolio paskirstymo ataskaitos straipsniui gali būti skirtas atskiras registras. Čia kaupiama visa informacija apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus per tam tikrą laikotarpį. Apskaitininkai šiuos registrus vadina sąskaitomis. Beje, juos galima vesti nebūtinai popieriuje, galima saugoti ir kitose

informacijos laikmenose, pavyzdžiui, kompiuterių atmintyje.

Duomenys į sąskaitas atkeliauja iš pirminių dokumentų, todėl būtų pravartu į jas įrašyti ne tik besikeičiančias turto ar nuosavybės sumas, bet ir pažymėti, iš kokių pirminių dokumentų jos atliekamos. Tai padėtų griežčiau pasitikrinti, iš kur paimti duomenys, nors ir reikalautų šiek tiek daugiau darbo. Todėl į sąskaitas įrašoma tik suma ir operacijos atlikimo data. Šios informacijos užtenka tam, kad prireikus galima būtų nustatyti pirminį dokumentą ir juo pasinaudoti, tikrinant, ar apskaitos registruose teisingai atspindėtas vienas ar kkitas ūkinis faktas.

Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai – fiksuojami skirtingose jos pusėse. Turto padidėjimai registruojami tą turtą atspindinčių sąskaitų debeto pusėse, o sumažėjimai – kredito pusėse. Tokia turto pateikimo sąskaitose tvarka nusistovėjo seniai. Tai tiesiog susitarimo dalykai, kuriame nereikia ieškoti gilesnės prasmės, bet paprasčiausiai reikia prisiminti. Taigi turto nusidėvėjimą rašome į turtą atspindinčių sąskaitų debetą, o sumažėjimą – į jų kreditą.

Turto sąskaitose paprastai būna debetinis likutis. Tai suprantama: jeigu sąskaitos debeto pusėje nėra jokios sumos, vadinasi, jokio turto aapskritai nėra. Kadangi neįmanoma turėti “neigiamo turto” (kitaip sakant, jo negali būti mažiau už nulį), tai ir turto sąskaitų likučiai paprastai būna debetiniai. Tik itin retais atvejais (pavyzdžiui, dėl klaidų apskaitoje) pasitaiko ir vadinamųjų nenormalių, t.y. kreditinių, turto sąskaitų likučių, aapie kuriuos plačiau nekalbėsime. Taigi turto sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai ir apskaitinio laikotarpio pradžios bei pabaigos turto likučiai atspindi šių sąskaitų debete, o jų apskaitos objektų sumažėjimai – kreditas. Kaip žinote, šių sąskaitų rezultatinės sumos – jų likučiai atspindimi balanso turto dalyje.

Nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų pakitimus sąskaitose būtų galima fiksuoti tokia tvarka kaip ir turtą turto sąskaitose (padidėjimus – debete, o sumažėjimus – kredite). Tai susitarimo dalykas. Tačiau šių sąskaitų likučiai ataskaitinio laikotarpio dalį. Patogumo dėlei ir likučiai nuosavybės bei įsipareigojimų sąskaitose išvedami ne jų debeto (kaip turto sąskaitose), bet kredito pusėje.

Taigi nuosavybės sumos nuosavybės sąskaitose fiksuojamos atvirkščiai, negu nustatyta turto sąskaitomis. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės sąskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas – debeto pusėje.

Kaip prisimename, turto ssąskaitoje paprastai būna debetinis likutis, o nuosavybės sąskaitų “normalus” likutis kreditinis. Ir jeigu nuosavybės sąskaitos kredite nėra jokios sumos, vadinasi, nėra ir atitinkamo įmonės įsipareigojimo. Balansas taip pat suskirstytas į dvi dalis. Pirmojoje dalyje (dažniausiai kairioje pusėje) rašoma tik turto, o antrojoje (dažniausiai dešiniojoje pusėje) – tik nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų sumos.

Tokia duomenų atspindėjimo sąskaitose tvarka atitinka istoriškai susiklosčiusį informacijos judėjimą buhalterinėse sąskaitose. Pradžioje sąskaitose buvo naudojamos ne viso įmonės turto ir jos veiklos rezultatų apskaitai, bet skolų įmonei iir įmonės skolų pasikeitimui kontroliuoti. Iš čia ir kilo sąskaitų dalių pavadinimai. Debete (lot. debet – jis skolingas) šalia materialiojo turto atspindima didelė dalis ir nematerialiojo – trečiųjų asmenų įsiskolinimai įmonei. Kadangi šios sumos įrašomos turto sąskaitų debete, jos dar vadinamos debitorinėmis skolomis, o patys skolininkai – debitoriais. Kalbant apie nuosavybės ir įsipareigojimų sąskaitas, pirmiausia reikia pažymėti, kad daugelyje jų atspindimos priešingos turtui įmonės įsiskolinimų sumos. Kadangi jos įrašomos šių sąskaitų kredite, tai ir pačios įmonės skolos vadinamos kreditoriniais įsiskolinimais, o skolintojais – kreditoriais. Šiose sąskaitose tuo pačiu būdu kaip įsipareigojimai kreditoriams atspindima ir įmonės savininkų nuosavybė. Tai neprieštarauja jau aprašytai duomenų atspindėjimo sąskaitose tvarkai, nes vienas svarbiausių bendrųjų apskaitos principų – įmonės principas – reikalauja įmonės savininkų turtą atskirti nuo įmonės turto. Taigi terminas “savininkų nuosavybė” apskritai galėtų būti pakeistas sąvoka “įmonės įsipareigojimai savininkams”, o pačios nuosavybės atspindėjimo buhalterinėse sąskaitose tvarka iš esmės nesiskiria nuo įmonės skolų bei įsipareigojimų apskaitos.

Jau aptarėme turtą ir nuosavybę atspindinčias sąskaitas. Ne mažiau svarbu atskaitomybėje (taigi ir buhalterinėse sąskaitose) teisingai atspindėti per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas, kurios daro tiesioginį poveikį įmonės turtui ir savininkų nuosavybei. Palyginus pajamas su sąnaudomis, nustatomas pelnas arba nuostolis: pelnas didina savininkų nuosavybę, oo nuostolis – mažina. Taigi ir pajamos didina nuosavybę, todėl jų padidėjimas (uždirbamas) fiksuojamas ta pačia tvarka kaip apskaitos objektų padidėjimas nuosavybės sąskaitose – jų kredite. Tuo tarpu patiriamos sąnaudos mažina pelną (taigi ir savininkų nuosavybę), todėl sąnaudų sumos sąskaitose registruojamos atvirkščiai nei nuosavybės sąskaitų objektai: sąnaudų padidėjimas fiksuojamas sąnaudų sąskaitų debete.

Visi duomenys ataskaitinio laikotarpio pabaigoje iš pajamų ir sąnaudų sąskaitų perkeliami į pelno (nuostolio) atskaitą, kurioje išvedamas to laikotarpio rezultatas – uždirbtas pelnas arba patirtas nuostolis.

Literatūros sąrašas

1. Gediminas Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai” I dalis

2. Gediminas Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai” III dalis

3. “Apskaita I” G. Kalčinskas, G. Černius

4. Jonas Mackevičius “Apskaita”