Ilgalaikio turto ir atsargų apskaita

14 SKIRSNIS. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA IR NUSIDĖVĖJIMAS

1. Ilgalaikio turto apskaitos reikšmė

Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms įmonėms

bei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio. Įvairioms ūkinės

veiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz., transporto firmai

reikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei — žemė, gyvuliai ir kt.

Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio turtu ji disponuoja, ir

privalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai funkcionuoti) nustatyti optimalų

ilgalaikio turto dydį bei struktūrą. Norint tai atlikti, reikia kruopščiai

tvarkyti įmonės ilgalaikio turto apskaitą.

Ir nnekilnojamasis materialus turtas, ir kilnojamasis turtas vienodai

svarbūs įmonės gamybinei veiklai. Kilnojamojo turto, t. y. turto,

tiesiogiai susijusio su produkcijos ar paslaugų gamyba, ir nekilnojamojo

turto, t. y. turto, tiesiogiai nedalyvaujančio gamybos procese, optimalaus

santykio nustatymas — viena iš efektyvaus įmonės darbo sąlygų. Be abejo,

šis santykis įvairiose įmonėse gali būti įvairus, tačiau svarbu, kad jis

būtų pasirinktas optimalus.

Įmonės ilgalaikį turtą sudaro:

Materialus turtas

žemė

pastatai nekilnojamasis turtas

transporto priemonės

įvairūs įrenginiai kilnojamasis turtas

įmonės baldai

gamtos ištekliai

Nematerialus turtas

prestižas

patentai

licenzijos

autorinės teisės

mokslinio tyrimo iišlaidos

ir kt.

Viso šio turto reikia normaliam įmonės funkcionavimui. Įmonės valdymo

personalas turi tiksliai ir nuolat žinoti turimo ilgalaikio turto dydį, jo

struktūrą, panaudojimo lygį, turto būkę bei kitus svar-bius duomenis.

Norint žinoti disponuojamo turto naujumo laipsnį, skaičiuojamas viso

naudojamo ilgalaikio įmonės turto nnusidėvėjimas. Lyginant ilgalaikio turto

pradinę vertę su jo nusidėvėjimo suma, nustatomas įmonės turto naujumo

laipsnis. Nusidėvėjimo bazė gali būti turto pradinė arba likutinė vertė

(priklausomai nuo naudojamų nusidėvėjimo skaičiavimo metodų). Pradinė turto

vertė negali būti pakeista, išskyrus šiuos du atvejus: 1) perdirbant

objektus iš kapitalinių įdėjimų ir 2) perkainojant turto objektus

vyriausybės sprendimu.

Pradinę ilgalaikio turto vertę sudaro visos reikalingos šiam turtui

pirkti, atsivežti bei paruošti išlaidos. Šių išlaidų suma parodoma

konkrečios ilgalaikio turto sąskaitos debete. Remiantis suma, kiekvieną

apskaitos laikotarpį skaičiuojamos nusidėvėjimo išlaidos.

Tais atvejais, kai nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis turto likutine

verte, nusidėvėjimo išlaidos skaičiuojamos remiantis suma, gaunama iš

ilgalaikio turto pradinės vertės atėmus ankstesnių laikotarpių nusidėvėjimo

sumą. Nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis likutine verte, taikant

mažėjančios vertės (nusidėvėjimo skaičiavimo) metodą.

Nuo pasirinktos įmonės ilgalaikio turto strukturos gali priklausyti šios

įmonės veiklos efektyvumas, todėl tam reikia skirti daug dėmesio.

Kiekvienoje įmonėje turi būti nuolat vykdoma turimo turto vertikali

analizė, kurios metu nustatomas kiekvieno ilgalaikio turto elemento

procentinis santykis su visa ilgalaikio turto verte. Paprastai didžiausia

lyginamąjį svorį visame įmonės turte turi kilnojamasis materialus turtas,

t. y. įrengimai, transporto priemonės, gamybinis inventorius ir kt. Taip

yra todėl, kad ši turto dalis tiesiogiai susijusi su produkcijos gamyba ar

paslaugomis. Galima daryti prielaida, kad kuo didesnė aktyvi ilgalaikio

turto dalis, tuo daugiau galima pagaminti produkcijos ar suteikti paslaugų

(esant palankiems kitiems veiksniams).

Daugelyje mūsų įmonių ilgalaikis turtas sudaro bbeveik du trečdalius viso

turto. Rinkos šalyse ilgalaikis turtas turi dar didesnį lyginamajį svorį

įmonėse, kadangi šiose šalyse nėra atsargų stygiaus problemų, be to,

paprastai daugiausia lėšų skiriama investicijoms, t. y. ilgalaikiam turtui

įsigyti (kaupimui). Įmonės analitikai, remdamicsi savo skaičiavimais, turi

nustatyti optimalų ilgalaikio turto lyginamajj svorį visame įmonės turte.

Nuo to priklauso įmonės vadovybės vykdomos investicinės politikos

efektyvumas.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo dydis priklauso nuo naudojamų nusidėvėjimo

skaičiavimo metodų. Kai kuriose šalyse vyriausybė nustato, kokius

nusidėvėjimo skaičiavimo metodus reikia naudoti pelno mokesčio tikslais.

Daugelyje šalių įmonėms leidžiama naudoti pagreitintus nusidėvėjimo

metodus. Pagreitintų nusidėvėjimo metodų naudojimas pateisinamas tuo, kad

kuo naujesnis turtas, tuo daugiau ir kokybiškiau jis gali ,,dirbti“.

Vadinasi, kuo daugiau dirba, tuo daugiau ir nusidėvi.

Ilgalaikio turto naudojimo gerinimas yra svarbi gamybos efektyvumo

didinimo salyga. Racionaliai naudojant ilgalaikį turta, pagaminama daugiau

produkcijos, be papildomų įdėjimų mažinamos jos išlaidos, didinamas gamybos

pelningumas. Taigi ilgalaikio turto apskaitai turi būti skiriama ypač daug

dėmesio. Apskaitos pagrindiniai uždaviniai — teikti informaciją apie turimą

ilgalaikį turtą, jo buvimo vietą, darbo laiką, judėjimą, naudojimą pagal

paskirtį, nusidėvėjimą, remonto išlaidas, likvidavimo rezultatus,

nenaudojamus objektus ir kt.

2. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo koncepcija

Rinkos ekonomikos šalyse naudojami įvairūs metodai paskirstant ilgalaikio

turto vertę gaunamoms pajamoms per visą jo naudojimo laiką. Yra žinomi trys

pagrindiniai ilgalaikio turto vertės paskirstymo gaunamoms pajamoms metoda:

1. Nusidėvėjimas (depreciation).

2. Išeikvojimas (depletion).

3. Amortizacija (amortization).

Nusidėvejimas — tai periodinis materialaus turto (mašinų ir įrengimų,

pastatų ir kt.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms.

Išeikvojimas — tai periodinis gamtinių išteklių vertės paskirstymas

periodiškai gaunamoms pajamoms.

Amortizacija — tai periodinis nematerialaus turto (patentų, autorinių

teisių ir pan.) vertės paskirstymas periodiškai gaunamoms pajamoms. Dažnai

šis terminas vartojamas visais trim atvejais.

Kadangi šioje knygoje rašoma apie materialų turtą, tai daugiausia dėmesio

skirsime nusidėvėjimo problemai. Vakarų šalių autoriai, nagrinėdami

nusidėvėjimo esmę, kruopščiausiai analizuoja veiksnius, lcmiančius

nusidėvėjimą. Dažniausiai jie skiria dvi veiksnių grupes: 1) fizinius ir 2)

funkcinius veiksnius.

Prie fizinių veiksnių, lemiančių nusidėvėjimą, priskiriama:

a) nusidėvėjimas dėl mašinų, įrengimų ir kitų priemonių naudojimo gamybos

procese. Tai visiškai suprantamas veiksnys: kuo ilgiau ir intensyviau

turtas naudojamas gamyboje, tuo daugiau jis nusidėvi;

b) nusidėvėjimas dėl turto naudojimo laiko. Turto naudojimo laikas savo

ruožtu priklauso ir nuo firmos remonto bei įrengimų priežiūros politikos.

Neadekvati įrengimų priežiūra ir remontas gali laikinai sumažinti išlaidas,

tačiau tuomet įrengimų naudojimo laikas sutrumpės, o nusidėvėjimo išlaidos

padidės;

c) nusidėvėjimas dėl turto gedimų.

Prie funkcinių veiksnių, lemiančių ilgalaikio turto nusidėvėjima,

priskiriama:

a) turto neatitikimas poreikių. Dažniausiai taip atsitinka plečiantis

gamybai, kai didėja įrengimų apkrovimas ir turtas jau negali patenkinti

didėjančių poreikių;

b) turto pasenimas. Paprastai tai lemia pirmasis veiksnys, t. y. turto

neatitikimas poreikių, arba turtas pasensta, kai nėra gaminamos produkcijos

arba teikiamų paslaugų paklausos.

Pažymėtina, kad visi fiziniai veiksniai, lemiantys nusidėvėjimą,

pasireiškia nuolat, o funkciniai veiksniai — nc visada. Ilgalaikio turto

rinkos vertės pasikeitimas nepripažįstamas kaip veiksnys, lemiantis

nusidėvėjimą.

Nusidėvėjimo apskaita turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie riboja

ilgalaikio turto naudojima. Periodinės turto vertės paskirstymas gaunamoms

pajamoms turi būti pagrįstas grupių veiksniais. Tie veiksniai, kurių

poveikis yra pastovus, apskaitoje pripažįstami pirmiausiai.

3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai

Nusidėvėjimo apskaičiavimo mctodai nusako, kaip bus nustatoma tam tikro

laikotarpio nusidėvėjimo suma. Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai

duoda įvairų to paties apskaitinio laikotarpio rezultatą. Vakarų šalių

apskaitos teorijoje ir praktikoje naudojami keli nusidėvėjimo apskaičiavimo

metodai, todėl jie įvairiai klasifikuojami. Čia pateiksime G. Welch ir Ch.

Zlatkovich nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų klasifikavimo schemą ir

apskaičiavimus, apibūdinančius vieno ar kito metodo naudojimą:

1) remiantis tolygiu išlaidų paskirstymu visiems ataskaitiniams

laikotarpiams:

a) tiesinis (proporcinis, linijinis) (straight line);

2) remiantis produkcijos apimtimi:

b) naudojimo valandų (service hours),

c) produkcijos apimties (kiekio) (productive output);

3) kiekvieną laikotarpį mažinant nusidėvėjimo išlaidas (pagreitinto

nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai):

d) metų skaičiaus sumos (sum-of the-years-digits),

e) mažėjančio balanso (declining balance). Trumpai apibūdinsime kiekvieno

metodo esmę.

Tiesinis metodas ir jo įvertinimas. Čia remiamasi prielaida, kad

ilgainiui turtas praranda savo vertę, todėl, naudojant šį metoda,

nusidėvėjimas siejamas su laiko veiksniu. Kiekvienu ataskaitiniu

laikotarpiu nurašoma ta pati nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama pagal

šią formulę:

[pic]

kurioje: N — metinė nusidėvėjimo suma;

PV — pradinė vertė;

LV — likutinė vertė;

tm — tarnavimo laikas.

Sakykime, kad turime šiuos duomenis:

(doleriais)

|Rodikliai |Simboliai |Suma |

|Turto pradinė vertė (įsigijimo |PV |6 600 |

|išlaidos) | | |

| | | |

|Turto pradinė vertė (jsigijimo | | |

|išlaidos) | | |

|Turto likutinė vertė |LV |600 |

|Numatomas tarnavimo amžius: | | |

|a) metai |tm |5 |

|b) valandos |tv |20000 |

|c) produkcijos apimtis (kiekis |P |10000 |

|vienetais) Nusidėvėjimo norma | | |

|(metams, tarnavimo | | |

|valandai, produkcijos vienetui) |n | |

Remdamiesi šiais dduomenimis, apskaičiuojame:

[pic]

Vadinasi, kasmet turtas nusidėvės 1200 dol. Skaičiuoti tikslinga tokioje

lentelėje:

|0 | | |6600 |

|1 |1200 |1200 |5400 |

|2 |1200 |2400 |4200 |

|3 |1200 |3600 |3000 |

|4 |1200 |4800 |1800 |

|5 |1200 |6000 |600(likutinė |

Iš viso: 6000

Tiesiniu (proporciniu, linijiniu) metodu apskaičiuotas nusidėvėjimas

dažnai atvaizduojamas procentine išraiška. Mūsų pavyzdyje metinė

nusidėvėjimo norma sudarys apie 18% ppradinės vertės [pic].

Tiesinis metodas naudojamas, kai yra šios sąlygos;

1. Turto ekonominis potencialas mažėja apytiksliai pastoviai kiekvienu

ataskaitiniu laikotarpiu.

2. Turto naudojimo intensyvumas kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu

mažai kinta.

3. Remonto ir priežiūros išlaidos apytiksliai tos pačios kiekvieną

ataskaitinį laikotarpį.

Naudojimo valandų mmetodas. Naudojant šį metodą, remiamasi prielaida, kad

turto vertė mažėja priklausomai nuo faktinio naudojimo (darbo) laiko. Pvz.,

jeigu įrengimas tam tikrą laikotarpį dirbo du kartus daugiau negu prieš tai

esantį laikotarpį, tai ir nusidėvėjimas turi būti du kartus didesnis.

Norint naudoti šį metodą, reikia turto naudojimo laiką išreikšti jo

faktinėmis naudojimo valandomis. Šiuo atveju formulė nusidėvėjimui per

valandą apskaičiuoti bus tokia:

[pic].

Mūsų pavyzdyje tai sudarys:

[pic]

Vadinasi, per vieną naudojimo valandą įrengimas nusidėvėjo 0,30 dol. Tam

tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma skaičiuojama nusidėvėjimą per

vieną valandą dauginant iš faktinio naudojimo valandų skaičiaus. Sakykime,

kad pirmaisiais metais įrengimas dirbo 3800 val. Tada nusidėvėjimas

sudarytų 1140 dol. (0,30 x 3800). Penkerių metų įrengimo nusidėvėjimą

skaičiuosime taip:

|0 | | | |6600 |

|1 |3800 |3800*0,30=1140 |1140 |5460 |

|2 |4000 |4000*0.30=1200 |2340 |4260 |

|3 |4500 |4500*0.30=1350 |3690 |2910 |

|4 |4200 |4200*0.30=1260 |4950 |1650 |

|5 |3500 |3500*0.30=1050 |6000 |600(likutinė |

Iš viso: 20000 6000

x x

Remdamiesi šiuo metodu, mcs galime logiškai išlaidas paskirstyti

pajamoms. Šiuo atveju svarbus ir produkcijos apimties veiksnys, ypač tada,

kai tarp tarnavimo laiko trukmės ir pagamintos produkcijos egzistuoja

tiesioginė priklausomybė.

Kai kurių turto rūšių (pastatų, baldų, spausdinimo mašinėlių)

nusidėvėjimą skaičiuoti šiuo metodu yra nepraktiška ar net visiškai

neįmanoma.

Produkcijos apimties (kiekio) metodas. Čia daroma prielaida, jog turto

vertė mažėja dėl to, kad jis yra naudojamas gaminant produkcija. Todėl šiuo

atveju nusidėvėjimas priklauso nuo pagamintos produkcijos apimties (kickio)

(kuo daugiau pagaminama, tuo didesnis nusidėvėjimas). Turto naudojimo

laikas įvertinamas produkcijos vienetais. Turto nusidėvejimo suma

paskirstoma kiekvienam pagamintos produkcijos vienetui, t. y.

įkalkuliuojama į jo savikaina. Todėl nusidėvėjimo išlaidų dalis, tenkanti

kiekvienam produkcijos vienetui, yra pastovi.

Nusidėvėjimo sumai, tenkančiai produkcijos vienetui, apskaičiuoti

naudojama tokia formulė:

[pic].

Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimo suma sudarys:

[pic] produkcijos vienetui.

Tam tikro laikotarpio įrengimo nusidėvėjimo suma apskaičiuojama

nusidėvejimą, tenkantį produkcijos vienetui, dauginant iš faktinio

produkcijos kiekio. Sakykime, kad pirmaisiais metais pagaminta 1800 vnt.

Tada nusidėvėjimas sudarys 1080 dol. (0,60 x 1800).

Penkerių metų įrcngimo nusidėvėjimas apskaičiuojamas taip:

| | | |tas | |

|0 | | | |6600 |

|1 |1800 |1800*0.60=1080|1080 |5520 |

|2 |2000 |2000*0.60=1200|2280 |3220 |

|3 |2400 |2400*0.60=1440|3720 |2880 |

|4 |1800 |1800*0.60=1080|4800 |1800 |

|5 |2000 |2000*0.60=1200|6000 |600(likutinė |

Iš viso: 10000 6000

Šis metodas paprastai yra efektyvus, kai:

a) gali būti apskaičiuotas faktinis produkcijos kkiekis;

b) naudojimo laikas gali būti apskaičiuotas produkcijos vienetais;

c) senėjimas nėra pagrindinis veiksnys.

Pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai. Šie metodai naudojami

remiantis prielaida, kad pradiniais laikotarpiais turto vertė mažėja

greičiau negu velesniais. Manoma, kad neseniai įsigytas turtas dirba

efektyviau negu senas, todėl ir nusidėvi greičiau. Be to, ilgainiui didėja

turto remonto ir priežiūros išlaidos, todėl kasmetinė nusidėvėjimo suma

turėtų mažėti. Naudojami du pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai:

1) metų skaičiaus sumos ir 2) mažėjančio balanso.

Metų skaičiaus sumos metodas. Naudojant šį metodą, sudaroma trupmena,

kurios vardiklyje rašoma naudojimo metų suma, o skaitiklyje — naudojimo

metai, tik atvirkštine tvarka.

Kad būtų aiškiau, pateiksime pavyzdį. Tarkime, aktyvo naudojimo laikas —

5 metai. Vardiklis apskaičiuojamas taip:

1+2+3+4+5= 15.

Skaitiklis – 5,4,3,2,1 (priklausomai nuo metų, kurių skaičiuojamas

nusidėvėjimas).

Trupmena (kiekvienų metų) atrodys taip:

[pic]

Padauginę trupmeną iš turto pradinės vertės (atėmus likutinę vertę),

gausime nusidėvėjimo sumą konkrečiais metais.

Mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas šiuo metodu skaičiuojamas taip:

|0 | | |6600 |

|1 |5/15*6000=2000 |2000 |4600 |

|2 |4/15*6000=1600 |3600 |3000 |

|3 |3/15*6000=1200 |4800 |1800 |

|4 |2/15*6000=800 |5600 |1000 |

|5 |1/15*6000=400 |600 |600(likutinė |

Iš viso: 6000

Mažejančio balanso metodas. Naudojant šį metodą, nusidėvėjimo norma

(procentinė išraiška) iš pradžių apskaičiuojama tiesiniu metodu. Tada ji

dauginama iš pasirinkto pagreitinimo procento, kuris dažniausiai svyruoja

nuo 200% iki 150%, t. y. priklausomai nuo turto tipo ir jo įsigijimo datos.

Gauta kiekvienų metų nusidėvėjimo norma dauginama iš turto grynosios vertės

(įsigijimo išlaidos minus susikaupęs nusidėvėjimas). Tarkime, kad turto

naudojimo laikas yra 5 metai, o nusidėvėjimo norma — 40%

(100% : 5 x 2 = 40%). Tuomet mūsų pavyzdyje nusidėvėjimas skaičiuojamas

taip:

|0 | | | |6600 |

|1 |40% |40%*6600=2640 |2640 |3960 |

|2 |40% |40%*3690=1584 |4224 |2376 |

|3 |40% |40%*2376=950 |5174 |1426 |

|4 |40% |40%*1426=570 |5744 |856 |

|5 |40% |256 |6000 |600(likutinė |

Iš viso:

6000

Abu pagreitinto nusidevėjimo apskaičiavimo metodai naudojami, kai daugiau

ekonominio potencialo ,,sunaudojama“ ankstesniais turto ,,gyvenimo“ metais

(t. y. jo efektyvumas ar įplaukos jį vartojant ilgainiui mažėja arba didėja

turto remonto ar priežiūros išlaidos.

Be minėtų ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų, galima

skirti dalinį (ne visų) metų turto nusidėvėjimo skaičiavimą. Anksčiau

pateiktuose pavyzdžiuose buvo daroma prielaida, kad turto nusidėvėjimo

metai ir kompanijos ataskaitiniai metai sutampa. Tačiau turtas retai yra

perkamas pirmąją ataskaitinių metų diena, taip

pat ir nurašomas paskutinę.

Todėl dažnai turi būti skaičiuojamas tik tam tikros metų dalies turto

nusidcvėjimas. Sukurti apskaitos metodai, kuriais skaičiuojamos metų dalių

turto pastovios nusidėvėjimo sumos. Dažniausiai tam naudojami tiesinio ir

pagreitinto nusidėvejimo apskaičiavimo rnetodai.

Jeigu turtas buvo įsigytas 15 mėnesio dieną ar anksčiau, tai pagal

tiesinį metodą nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo pirmos mėnesio, kurį turtas

buvo įsigytas, dienos; jeigu jis įsigytas po 15 mėnesio dienos, dalies

mėnesio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Neskaičiuojamas mėnesio dalies

turto, nurašyto 15 atitinkamo menesio dieną ar anksčiau, nusidėvejimas.

Jeigu jis nurašytas po 15 mėnesio ddienos, skaičiuojamas viso mėnesio turto

nusidėvėjimas. Nustatant mėnesinę nusidėvėjimo sumą, metinė nusidėvėjimo

suma dalijama iš 12.

Metinis nusidėvėjimas skaičiuojamas naudojant pagreitinto nusidėvėjimo

apskaičiavimo metodus (metų skaičiaus sumos ar mažėjančio balanso). Metinis

nusidėvėjimas paskirstomas priklausomai nuo mėnesių, kuriais turtas buvo

naudojamas per ne visus metus, skaičiaus.

Tarkime, turtas buvo įsigytas 19A metų gegužės 1 dieną ir nurašytas 19F

metų balandžio 30 dieną. Naudojant metų skaičiaus sumos metodą,

skaičiuojama taip:

| |nusidevėjimas(skaičiavi|i | |as |

|19A |2000 |8 |(2000*9/12) |1333 |

|19B |1600 |12 |(2000*4/12)+(1600*8/12)|1733 |

|19C |1200 |12 |(1600*4/12)+(1200*8/12)|133 |

|19D |800 |12 |(1200*4/12)+(800*8/12) |933 |

|19E |400 |12 |(800*4/12)+(400*8/12) |533 |

|19F | |4 |(400*4/12) |135 |

Iš viso: 6000 60

6000

Šiame pavyzdyje 19A metų turto nusidevėjimas skaičiuojamas remiantis 8

mėnesiais tų metų, kuriais aktyvas pradėtas naudoti, 19B metų turto

nusidėvėjimas — remiantis kitais (likusiais) pinmųjų naudojimo metų

keturiais mėnesiais ir pirmais aštuoniais antrųjų naudojimo metų mėnesiais.

Visų kitų mėnesių turto nusidėvėjimas skaičiuojamas panašiai.

Kuris iš visų turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodų dažniausiai

naudojamas praktikoje? Amerikos diplomuotų buhalterių instituto 1986 m.

atlikti tyrimai rodo, kad finansinėse ataskaitose tiesinis metodas naudotas

dažniau negu visi kiti metodai kartu paėmus, t. y. 74% visų atvejų, pa-

greitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai — 18%, o produkcijos apimties

metodais — 6%. Tie patys tyrimai parodė, kad 85% kompanijų yra dideli

skirtumai tarp nusidėvėjimo, parodyto finansinėse ataskaitose, ir

nusidėvėjimo, apskaičiuoto pajamų mokesčio tikslams. Daugeliu atvejų

pagreitinto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai buvo naudojami mokesčių, o

tiesinis metodas — finansinių ataskaitų tikslams.

Retkarčiais firmos keičia naudotus nusidėvėjimo apskaičiavimo metodus,

naudojimo valandų ar likutinės vertės įvertinimus arba randa klaidų,

susijusių su nusidėvėjimu. Kiekvienas šių ppakeitimų turi būti užfiksuotas

ir parodytas. Jų esmė tokia:

1. Apskaitos principo pakeitimas — tai vieno pripažinto metodo pakeitimas

kitu (pvz., pradedamas naudoti tiesinis metodas vietoj metų skaičiaus sumos

metodo). Todėl reikia atitinkamai pataisyti, nes yra sukaupto nusidėvėjimo

skirtumas tarp seno ir naujo metodų. Šis skirtumas užrašomas kaip

,,nusidėvėjimo pataisymas“ ir pateikiamas pajamų ataskaitoje tarp

straipsnių ,,Pajamos prieš neįprastus straipsnius“ ir „Grynosios pajamos“.

2. Įvertinimo pasikeitimas — tai įvertinimo naudojimo laiko ar likutinės

vertės pasikeitimas. Neamortizuota aktyvo vertė paskirstoma likusiam

tamavimo laikui, atsižvelgiant į naują naudojimo laiko ar likutinės vertės

įvertinimą. Šiuo atveju nedaromas joks pataisomasis įrašas.

3. Apskaitos klaida — klaidos, padarytos skaičiuojant nusidėvėjimą

ankstesniais metais, turi būti ištaisytos, kai tik jos pastebimos. Jeigu

klaida turėjo įtakos tik ataskaitinio laikotarpio duomenims, netikslus

įrašas gali būti panaikintas ir pakeistas tiksliu. Jei klaida turėjo įtakos

vienam ar daugiau ataskaitinių laikotarpių, pataisomasis įrašas apima ir

ankstesnių laikotarpių pataisymus.

Nusidėvėjimo metodai turi įtakos tiek firmos finansinei padėčiai, tiek ir

veiklos rezultatams. Todėl, pvz., atskiru apskaitos standartu nustatyta,

kokia informacija turi būti pateikta finansinėse ataskaitose ar jų

paaiškinamuosiuose raštuose, t. y.:

a) tam tikro laikotarpio nusidėvėjimo išlaidos;

b) pagrindinių nusidėvinčių aktyvų likučiai, suskirsčius juos pagal rūšis

ar atliekamas funkcijas, finansinių ataskaitų sudarymo dieną;

c) susikaupęs nusidėvėjimas pagal pagrindines nusidėvinčių aktyvų klases

ar bendra susikaupusio nusidėvėjimo suma finansinių ataskaitų sudarymo

dieną;

d) bendras metodų, naudotų skaičiuojant pagrindinių nusidėvinčių aktyvų

klasių nusidėvėjima, aprašymas.

15 SKIRSNIS. ATSARGŲ APSKAITA IR JŲ ĮVERTINIMO METODAI.

1. Atsargų apskaita ir jų įvertinimo reikšmė

Tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna

realizuodamos prekes. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių

atsargos. Gamybos įmonėse yra trejopos atsargos: žaliavos, reikalingos

gaminių gamybai, pusfabrikačiai ir gatava produkcija. Prekių atsargas

sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje. Kadangi

prekės yra likvidaciniai aktyvai ir paprastai paverčiamos į grynus pinigus

per mctus, jos vadinamos apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse.

Svarbiausias prekių aatsargų apskaitos tikslas — nustatyti įmonės pajamas

lyginant gautas įplaukas su išlaidomis. To esmė: kuo tiksliau nustatyti

pajamas, o ne įvertinti turimas atsargas. Labai dažnai tai yra nesuderinami

dalykai.

Prekių atsargų vertė naudojama skaičiuojant ir bendrą realizuotų prekių

vertę. Tuomet iš bendros realizacijai skirtų prekių vertės atimamas prekių

atsargų likutis laikotarpio pabaigoje. Taigi prekių atsargų likutis rodo,

kokią dalį realizuotų prekių reikės atimti iš visos realizacijai skirtos

produkcijos apimties ir koks jis bus būsimo laikotarpio pradžioje.

Realizacijai skirtos produkcijos vertė apskaičiuojama sudedant pradinį

prekių likutį ir visas per ataskaitinį laikotarpį gautas prekes.

Taigi svarbiausia yra nustatyti ir apskaičiuoti realizuotų ir dar esančių

sandėliuose prekių vertę, nes tai lemia produkcijos vertės dydį.

Klaidos, padarytos įvertinant atsargas, turi labai didelį ir ilgalaikį

poveikį. Todėl, netiksliai įvertinus turimas prekių atsargas, bus

netiksliai apskaičiuotos ir gautos pajamos, netiksliai apskaičiuoti ir

sumokėti mokesčiai. 0 balanse bus netiksliai parodytas turtas ir nuosavybė.

Klaidų ilgalaikį poveikį lemia tai, kad atsargų likutis laikotarpio

pabaigoje savaime tampa ir likučiu kito laikotarpio pradžioje. Klaida

lieka. Klaidų įtaką galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu:

|Rodikliai |Bendros pajamos |

| |padidintos |sumažintos |

Prekių atsargos laikotarpio pradžioje

Padidintos x

Sumažintos

Prekių atsargos laikotarpio pabaigoje

Padidintos x

Sumažintos

Nekreipiant dėmesio į mokesčių įtaka, galima būtų teigti: kiek padidinamos

prekių atsargos, tiek sumažėja bendros pajamos, ir atvirkščiai.

Prekių atsargų vertė laikotarpio pabaigoje ppriklauso nuo 2 rodiklių:

kiekio ir kainos. Paprastai inventorizacija kompanijose atliekama vieną

kartą per metus (dažniausiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje) ir apima

tokias operacijas:

1) turimų prekių skaičiavimą, matavimą ir svėrimą;

2) konkrečių gaminių įkainojimą;

3) bendros sumos nustatymą.

Prekės, išsiųstos pirkėjams, vadinamos prekėmis kelyje ir apskaitomos

atskirai.

Be to, įmonėsc gali būti produkcijos, nelaikomos atsargomis. Tai gali

buti laikinai saugoti priimtos prekės ir pan.

Prekių atsargų vertė paprastai apima tokias savokas:

1) saskaitos-faktūros kainą (su prekybos nuolaida);

2) transportavimo, krovimo išlaidas ir draudimą;

3) apskaičiuotus mokesčius ir tarifus.

Į atsargų vertę turi buti įskaitomos ir kitos išlaidos, pvz., prekybos,

gavimo, sandėliavimo ar saugojimo, tačiau paprastai jos įskaitomos į būsimo

laikotarpio išlaidas.

Prekių kainos per metus gali labai pasikeisti. Net ir tos pačios prekės

ilgainiui gali būti parduodamos įvairiomis kainomis. Kadangi yra perkamos

ir parduodamos tos pačios prekės, labai svarbu nustatyti, kurios iš jų yra

parduotos, o kurios — dar ne. Todėl reikia nuspręsti, kokiu budu tas prekes

realizuoti. Kadangi nustatytas jų realizavimo būdas ne visada sutampa su

naudojamu, tai vartojama savoka „kainų pasikeitimai“ (flow of costs), o ne

„prekių atsargų pasikeitimai“ (flow of physical inventory).

„Prekių atsargų pasikeitimas“ atspindi faktinių prekių judėjimą

kompanijos veiklos procese, o „kainų pasikeitimas“ — tai tariamas jų

judėjimas kompanijos veiklos procese. Šie pasikeitimai nebutinai būna

vienodi. Tai natūralus dalykas. Remiantis

bendraisiais apskaitos

principais, galima apskaičuoti keletą kainų pokyčių. Šį terminą geriau

vartoti, nes jis tiksliau atspindi pajamas, o tai ir yra pagrindinis

atsargų įvertinimo tikslas.

2. Atsargų įvertinimo metodai

Atsargų įvertinimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančių

problemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai motyvuojama tuo, kad prekių

atsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, ji

lemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėl

valstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliai

pasirinkti atsargų įvertinimo metodą. 0 firmų buhalteriai dažnai turi

spręsti dvi prieštaringas problemas: tiksliai aapskaičiuoti pajamas ir kartu

mažinti pelno mokesčius.

Vakarų apskaitinėje literatūroje dažniausiai aprašomi (ir praktikoje

laikomi) šie atsargų įvertinimo metodai:

1) specifinės identifîkacijos (specific identifîcation method);

2) vidutines kainos arba aritmtinio svertinio vidurkio (average cost

method, weighted-average cost method);

3) FIFO (first-in, first-out — pirmas įėjo, pirmas išėjo);

4) LIFO (last-in, first-out — paskutinis įėjo, pirmas išėjo).

Šių metodų esmė lietuvių literatūroje pirmoji aprašė J. Mašanauskienė.

Dabar, nagrinėdami šiuos atsargų įvertinimo metodus, naudosime JAV autorių

B. Needles, H. Anderson ir J. Caldwell pateiktus pavyzdžius.

Sakykime, kad bbirželio menesį buvo šie duomenys, apibudinantys atsargų

būklę firmoje:

Birželio 1 d. turėta atsargų 50

vienetų po 1,00 dol. = 50 dol.

6 pirkta

50 „ „ 1.10 „ = 55 „

13 „

150 „ „ 1.20 „ = 180„

20 „

100 „ „ 1.30 „ = 130 „

25 „

150 „ „ 1.40 „ = 210 „

Prekių, skirtų parduoti 500

vienetų 625 „

Parduota

280 „

Likutis birželio 30 d. 220 „

Specifinės identifikacijos metodas. Pirmiausia reikia įvertinti birželio

30d. atsargų likutį: jis lygus 220 vienetų. Sakykime, kad šie 220 vienetų

buvo tam tikros specifikacijos, t. y.:

50 vienetų po 1,00 dol. = 50 dol.

100 „ „ 1.20 „ = 120 „

70 „ „ 1.40 „ = 98 „

Iš viso: 220 „ = 268 „

Dažniausiai likučiai imami pradinių ir galutinių pirkimų arba

turintys

didžiausia ir mažiausia kaina.

Kadangi parduoti skirtų prekių vertė buvo 625 dol., o likutis 268

dol., vadinasi, parduota 357 dol. (625-268) vertes prekių.

Specifinės identifikacijos metodas labai paprastas ir pakankamai tikslus.

Jis dažniausiai nnaudojamas vertinant brangias prekes, pvz., automobilius,

įrengimus, meno kūrinius. Jeigu firma turi daug ir įvairaus asortimento

prckių, tai jį taikyti sudėtinga, nes yra daug kainų. Be to, šio metodo

trukumas tas, kad labai sunku, o kartais ir apskritai neįmanoma tiksliai

nustatyti kai kurių prekių įsigijimo ar realizavimo.

Vidutinės kainos metodas. Šis metodas naudojamas remiantis prielaida, kad

bendrą turimių prekių atsargų vertę sudaro laikotarpio pradžioje turėtų

prekių vertę plius visų per mėnesį gautų prekių vertė. Apskaičiuota bendra

vcrtė dalijama iš prekių vienetų ir gaunama vidutinė 1 vieneto kaina. JJa ir

įvertinamos prekių atsargos laikotarpio pabaigoje. Mūsų pavyzdyje,

naudojant vidutinės kainos metoda, skaičiuojama taip:

Birželio 1 d. turėta atsargų 50 vienetų po 1,00

dol. = 50 dol.

6 pirkta 50

„ „ 1.10 „ = 55 „

13 „ 150

„ „ 1.20 „ = 180„

20 „ 100

„ „ 1.30 „ = 130 „

25 „ 150

„ „ 1.40 „ = 210 „

Iš viso: 500

vienetų 625„

Iš čia: Vidutinė vieneto kaina 625:500=1.25 dol.

Atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.) 220*1,25=275

dol.

Parduotų prekių vertė 625-275=350 dol.

Vidutinės kainos metodas patogus tais atvejais, kai firma turi vienodo

asortimento prekes. Šiuo metodu skaičiuojant kainas, nesimato prekių kainų

didėjimo ar mažėjimo įtakos.

Kai kurie specialistai kritikuoja šį būda, nes mano, kad paskutinėms

išlaidoms reikia skirti daugiau dėmesio, kadangi jos yra svarbios tiek

skaičiuojant pajamas, tiek priimant valdymo sprendimus.

FIFO metodas pagrįstas prielaida, kad pirmiau įsigyti prekių kaina turi

atitikti ir pirmiau parduotų prekių kaina. Taigi atsargų vertė laikotarpio

pabaigoje priklausys nuo paskutinių pirkimų kainų (vėliausiai įsigytų

prekių kainų).

Šis metodas tinka kiekvienoje vcikloje, nes pagrįstas ne prekių

pokyčiais, o jų kainų pasikeitimais. FIFO metodu atsargų likutis

ataskaitinio laikotarpio pabaigoje skaičiuojamas sudedant vėliausiai

įsigytų ir nerealizuotų prekių kainas. Realizuotų prekių vertę galima

apskaičiuoti sudėjus gautas pajamas.

Mūsų pavyzdyje birželio 30 d. atsargų likutis sudaro 301 dol., o parduotų

prekių vvertė — 324 dol. Naudojama tokia skaičiavimo metodika:

150 vienetų po 1,40 dol. (birželio 25 d.

pirkimas) = 210 dol.

70 vienetų po 1,30 dol. (birželio 20 d.

pirkimas) = 91 „

Iš viso 220 vienetų

301„

Prekių, skirtų parduoti, vertė

625„

Minus prekių atsargos laikotarpio pabaigoje (birželio 30d.)

301„

Parduotų prekių vertė

324 „

Šį metoda lengva taikyti, nes jis gana paprastas. Sudėtingiau jį taikyti

tuomet, kai yra daug mažų pirkimų įvairiomis kainomis. Šis metodas

neefektyvus, jeigu kainos staigiai keičiasi.

Naudojant FIFO metoda, kainų didėjimo laikotarpiu didesnės būna ir

grynosios pajamos, kadangi šiuo atveju jos atitinka kainų lygio pokyčius.

Kainų mažėjimo atveju pastebimas atvirkštinis procesas.

FIFO metodą kai kurie autoriai kritikuoja todėl, kad jis atspindi

dirbtinai padidinta verslo ciklų įtaka pajamoms.

Naudojant FIFO metoda, pramonės įmonėse medžiagos nurašomos į gamybą tuo

nuoseklumu, kuriuo jos buvo gautos į įmonės sandelį. Tačiau šis metodas

turi vieną svarbų trukumą. Jei medž-iagų rinkos kainos svyruoja, tai tie

svyravimai vienaip ar kitaip lemia gatavų gaminių savikainą ir kartu pelną.

Ypač tai ryšku daug medžiagų vartojančiose pramonės šakose. Kadangi

įsigytos mcdžiagos į gamyba patenka ne iš karto, tai gatavų gaminių

savikainos svyravimai laiko požiūriu gerokai atsilieka nuo medžiagų rinkos

kainų svyravimų. 0 tai lemia nenumatytą realizacinio pelno padidėjimą arba

sumažėjimą (todėl daugelis kompanijų bando taikyti LIFO metodą). Šį procesa

akivaizdziai parodo 15 sschema.

LIFO — tai materialinių vertybių įvertinimo atstatomąja verte

(einamosiomis kainomis) metodas. Vadovaujamasi tokia taisykle: paskutinė

partija į pajamas, pirmoji į išlaidas. Materialinės vertybės, išduotos iš

sandėlio, įvertinamos paskutinio įsigijimo verte, po to — prieš tai buvusio

ir t. t., nors faktinis judėjimas sandėlyje gali būti kitoks.

MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI NAUDOJANT FIFO METODĄ

( 15 schema.)

t-laikas

medžiagų kainų svyravimai

gatavos

produkcijos savikainos svyravimai

Taikant šį metodą, vėliausiai įsigytos medžiagos į gamybą išduodamos

pirmiausia. Šis metodas leidžia matyti nenutrūkstamus medžiagų ir gatavos

produkcijos rinkos kainų svyravimus ir pastebėti (numatyti) nuostolių

susidarymą dėl rinkos kainu svyravimo. Kadangi medžiagos į gamybą nura-

šomos pagal naujausią rinkos kainą, tai produkcijos savikaina laiku

atspindi rinkos kainų svyravimus ir firmos menedžeris turi realesnį vaizdą

apie galimą pelną iš produkcijos realizacijos. Tai rodo 16 schema:

MEDŽIAGŲ KAINŲ IR PRODUKCIJOS SAVIKAINOS SVYRAVIMAI TAIKANT LIFO METODĄ

(16 SCHEMA)

t-laikas

Medžiagų kainų svyravimai

Gatavos produkcijos

savikainos svyravimai

Iš schemos matyti, kad medžiagų ir gatavos produkcijos kainų dinamikos

kreivės beveik sutampa.

LIFO metodas pagrįstas prielaida, kad atsargų vertė laikotarpio pabaigoje

priklauso nuo pirmiausiai isigytų gaminių kainų. Žinoma, kad ši prielaida

neatitinka faktinio prekių judėjimo. Tačiau šis metodas pagrįstas loginiu

argumentu, t. y. kad dirbančiame koncerne būtinas tam tikras atsargų

kiekis. Jas realizavus, iš karto reikia įsigyti naujų prekių, sudarančių

tas atsargas.

LIFO šalininkai teigia, kad tiksliausiai

atsargos įvertinamos, kai

einamosios išlaidos prekėms įsigyti atitinka realizacijos pajamas,

nesvarbu, kokios prekės buvo realizuotos. Pasikeitus kainoms ir naudojant

LIFO metodą, parduotų prekių kainos tiksliau atitiks bendrą kainų lygį jų

realizavimo metu. Taigi, naudojant LIFO metodą, infliacijos metu parodomos

mažesnės bendros pajamos, o kainų mažėjimo metu — didesnės ncgu naudojant

kitus metodus. Tuomet verslo ciklų pasikeitimai sumažinami. Tai lemia tas

veiksnys, kad, vertinant atsargas, svarbesnę reikšmę turi kainų

pasikeitimai, o ne faktinis prekių judėjimas ar balanso sumos

apskaičiavimas. Šio metodo trūkumas tas, kad balanse parodytos atsargos bus

įvertintos ankstesnėmis kkainomis, jos rodys nerealią vertę, todėl tokį

balansą reikės interpretuoti labai atsargiai.

Mūsų pavyzdyje, naudojant LIFO metodą, prekių atsargos birželio 30 d.

sudarė 249 dol., o parduota 376 dol. vertės prekių. Šios sumos

skaičiuojamos taip:

50 vienetų po 1,00 dol. (birželio 1d. atsargos) = 50

dol.

50 „ „ 1.10 dol. (birželio 6d. pirkimas) =

55 „

120 „ „ 1.20 dol. (birželio 13d. pirkimas)=

144 „

Iš viso: 220 vienetų

249 „

Prekės, skirtos parduoti

625 „

Minus likutis birželio 30d.

249 „

Parduotų prekių vertė

376 „

Dėsningai kyla klausimas, kuris iš šių metodų yra tinkamiausias, kurį

tikslingiausia taikyti praktikoje?

Daugelis autorių yra atlikę šių metodų palyginamąją analizę. Mūsų

pavyzdyje visų šių metodų palyginamoji lentelė atrodo taip:

(doleriais)

Pardavimas 500 500 500 500

Pradinės atsargos 50 50 50 50

Pirkimas 575 575 575 575

Prekių, skirtų

parduoti,vertė 625 625

625 625

Minus,atsargų,likutis

Laikotarpio,pabaigoje. 268 275

301 249

Parduotų,prekių,vertė 357 350

324 376

Pelnas(iš relizacijos) 143 150

176 124

Išanalizavus šios lentelės duomenis, galima pastebėti, kad specifinės

identifikacijos metodas yra pagrįstas faktinėmis kainomis, o kiti metodai —

kainų pokyčiais. Taigi kainų kilimo laikotarpiu, naudojant LIFO metodą,

gaunamas mažiausias pelnas, o FIFO — didžiausias. Vidutinės kainos metodu

apskaičiuotas pelnas apytikriai bus viduryje tarp šių rezultatų. Kainų

kitimo atveju rezultatai bus priešingi. Akivaizdu, kad ilgalaikių kainų

pokyčių metu labai didelę reikšmę tvarkant apskaitą turi metodo

pasirinkimas.

Finansinėms ataskaitoms tinka naudoti visi išvardyti metodai, tačiau

paprastai specifinės identifikacijos metodas beveik nenaudojamas. Visi

metodai turi savo pranašumų ir trūkumų, todėl ne vvienas iš jų negali būti

laikomas tinkamiausiu. Vieno ar kito metodo pasirinkimą dažniausiai lemia

tokie veiksniai kaip jų įtaka balansui, pajamų ataskaitai, mokesčių

ataskaitai, valdymo sprendimams.

Svarbiausia atsargų įvertinimo problema atsiranda todėl, kad jos turi

būti rodomos ir balanse, ir pajamų ataskaitoje. LIFO metodas tinkamiausias

pajamų ataskaitoms, nes tuomet pajamos neviršija prekių įsigijimo išlaidų.

Bet balanse atsargos yra rodomos netiksliai, ypač jei ilgą laiką vyravo

kainų kritimo ar kilimo tendencijos.

FIFO metodas tinkamiausias balansinei atsargų vertei apskaičiuoti, nes

atsargų likutis mėnesio pabaigoje rodo tikrąją jų vertę ir suteikia gerą

galimybę tiksliai įvertinti materialinius aktyvus.

Vadinasi, finansinių ataskaitų vartotojai turi gerai išmanyti visus

atsargų įvertinimo metodus bei jų daromą poveikį apskaitos duomenims.

Kokį prekių atsargų metodą naudoti, paprastai pasirenka pačios įmonės.

Svarbu yra tai, kad pasirinkta metodą vėliau reikia naudoti kasmet.

Pakeisti jį galima tik dėl labai svarbių priežasčių. Be to, prekių atsargų

įvertinimo metodo pakeitimą būtina parodyti finansinėse ataskaitose.

Daugelis buhalterių pritaria nuomonei, kad FIFO ar vidutinės kainos

metodo naudojimas pastovaus kainų kilimo laikotarpiu skatina įmones

vadovybę fînansinėse ataskaitose rodyti padidintą pelną kartu mokėti

didesnius mokesčius valstybei. Jei įmonės prekių atsargos įvertinamos LIFO

metodu, tai jis turi būti naudojamas ir apskaitos sistemoje. Infliacijos

metu naudojant LIFO metodą, įmonės prekių atsargų balansinė vertė bus

mažesnė negu reali jų kaina. Valdymo personalas tokia situacija turėtų

manipuliuoti labai atsargiai.

Be pagrindinių keturių atsargų įvertinimo metodų, Vakarų literatūroje

aprašomi ir kiti metodai, pvz., HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir kt. Trumpai

apibūdinsime šiuos metodus.

HIFO (highest-in, first-out, t. y. aukščiausias įeina, pirmas išeina).

Šio metodo esmė ta, kad daiktai, turintys didžiausią pirkimo ar gamybos

vertę, pirmi suvartojami arba parduodami ataskaitiniu laikotarpiu.

Vadinasi, visi daiktai pagal savo vertę turi būti vartojami ar parduodami

atitinkamu laikotarpiu tam tikru nuoseklumu. Šio metodo tikslas — balanso

sudarymo dieną pasiekti kuo mažesnę visų atsargų vertę, kuri atitinka

pagrindinius ekonominius apdairumo principus.

LOFO (lowest-in, first-out, t. y. mažiausias išeina pirmas). Daiktai,

turintys mažiausią pirkimo kainą ar gamybos vertę, suvartojami arba

parduodami ataskaitiniu laikotarpiu pirmiausia. Vadinasi, daiktų (turto,

atsargų) didžiausia vertė naudojama metų pabaigoje.

Šis metodas prieštarauja pagrindiniams ekonominiams atsargumo principams

ir atspindi veiklos rezultatus esant didžiausiai atsargų vertei. Jis

nesuderinamas su bendraisiais apskaitos principais, todėl

nerekomenduojamas.

GIFO (group-in, first-out, t. y. grupė įeina, pirma išeina). Šio metodo

esmė ta, kad savos gamybos produktai arba atsargos, gautos iš atitinkamos

grupės kompanijų}, suvartojama arba parduodama ataskaitiniu laikotarpiu

pirmiausiai. Ši tvarka garantuoja, kad konsoliduotos kompanijos neturės

dalinių atsargų metų pabaigoje. Ši nuostata svarbi rengiant grupines

saskaitas.

GILO (group-in, last-out, t. y. grupė įeina, paskutinė išeina). Tai

mažmeninio pardavimo sumos, atėmus bendrą pelną, metodas. (The retail of

valuation, by deduction of gross margin.) Šis metodas naudojamas, kai sunku

nustatyti individualių produktų pirkimo kainą remiantis dokumentais.

Bendrojo pelno kategorija (riba) tam tikru laipsniu nusako produktų pirkimo

kaina.

Praktikoje labai dažnai atsargos įvertinamos mažiausia rinkos kaina

(Lower of Cost or Market — LCM.) Tinkamiausias rodiklis atsargoms įvertinti

yra jų kaina, bet ataskaitose gali būti naudojama ir mažesnė negu jų vertė.

Tais atvejais, kai prekės brokuotos, kai jų vartojimo laikas baigiasi arba

jų vertė rinkoje sumažėja, prekės įvertinamos mažiausia rinkos kaina.

Rinkos kaina čia rodo faktinę vertę. Prekybos kompanijai ji yra dydis

(pinigine išraiška), kurį ta kompanija mokėtų esamu momentu už tam tikras

atitinkamo kiekio prekes, gautas iš nuolatinių ttiekėjų.

Naudojami 3 pagrindiniai atsargų įvertinimo mažiausia rinkos kaina

variantai: 1) konkrečių vienetų įvertinimas, 2) konkrečių prekių grupių

įvertinimas ir 3) visų prekių atsargų įvertinimas.

Naudojant pirmąjį variantą, lyginama konkrečių produkcijos vienetų kaina

ir jų rinkos vertė, t. y. įvertinama mažesnė kaina. Visais atvejais prekės

įvertinamos mažesne kaina. Trečias variantas beveik nenaudojamas, nes jis

netinka skaičiuojant valstybinių mokesčių dydį.

3. Atsargų inventorizavimo sistemos

Rinkos ekonomikos šalyse dažniausiai naudojamos dvi atsargų

inventorizavimo sistemos: 1) periodinė (periodic inventory system) ir 2)

nuolatinė (perpetual inventory system).

Jeigu įmonėje inventorizacija atliekama naudojant periodinę sistemą,

vadinasi, per visą ataskaitinį laikotarpį detalūs įrašai apie prekių

atsargų būklę nedaromi, o laikotarpio pabaigoje atliekama inventorizacija,

kurios metu nustatomas tada esantis atsargų likutis. Remiantis juo,

apskaičiuojama ir realizuotų prekių vertė.

Periodinė inventorizacija atliekama daugelyje didmeninės ir mažmeninės

prekybos įmonių. Ši sistema turi vieną pagrindinį trūkumą, t. y. neįmanoma

tiksliai nustatyti, remiantis buhalteriniais įrašais, kokių prekių yra

įmonės sandėliuose tam tikru momentu. 0 juk tokie duomenys leistų įmonės

vadovybei imtis veiksmų siekiant geriau patenkinti vartotojų poreikius,

efektyviau parduoti turimas prekes ir kontroliuoti prekių įsigijimo

išlaidas. Sistema, teikianti tokio pobūdžio informacija, vadinama

nuolatinės inventorizacijos sistema. Vadinasi, nuolat daromi tikslūs irašai

apie prekių atsargų pasikeitimą. Tai suteikia galimybių kiekvienu momentu

žinoti turimų atsargų vertę.

Naudojant nuolatinę inventorizacijos sistemą, įrašai daromi specialioje

kortelėje. Jos pavyzdys toks:

| |ai

|a |viso |tai |a |viso |ai | | |

|Birželio 1 d. |

|60 5,00 300,00 |

|Birželio 4 d. 10 |

|5,00 50,00 50 5,00 250,00 |

Birželio 10 d. 100 6,00 600,00

50 5,00 250,00

100 6,00 600,00

Birželio 20 d. 5,00

30,00 150,00 20 5,00 100,00

100 6,00 600,00

Kadangi, taikant nuolatinę atsargų inventorizavimo sistemą, sunaudojama

daug darbo, tai lemia jos panaudojimą tokiose sferose, kur apskaitomos

brangios prekės arba kur prekių yra mažai. Dabar, vis plačiau naudojant

kompiuterinę ir elektroninę technika, ši sistema tampa vis populiaresnė.

Įmonė buhalterinė apskaita priklauso nuo vienokio ar kitokio

inventorizacijos pobūdžio. Jei inventorizacija atliekama nuolat, tai ir

irašai „Prekių atsargų“ sąskaitoje daromi nuolat. 0 jei inventorizacija

atliekama periodiškai, tai ir prekių atsargos yra apskaitomos tik

laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

Atliekant nuolatinę inventorizaciją, parduotų prekių vertė laikotarpio

pabaigoje atitinka gautas bendras pajamas.

Norint tiksliau įvertinti prekių atsargų buklę, būtina atskirai

apskaityti kiekvieną atsargų rušį. Tuo tikslu kiekvienai prekei pildoma

kortelė arba failas kompiuteryje. Remiantis šiais pagalbiniais dokumentais,

daromi įrašai ir „Prekių atsargų“ sąskaitoje.

Net ir naudojant nuolatinės inventorizacijos sistemą, metų pabaigoje

būtina atlikli įmonėje inventorizacija. Tai leidžia patikrinti buhalterinės

apskaitos duomenų tikslumą. Tik inventorizacija gali parodyti trūkumus, o

pagal tai atitinkami irašai daromi ir inventoriaus kortelėse.