Japonijos mokesčių sistema
TURINYS
ĮVADAS ………………………… 3
1. JAPONIJOS MOKESČIŲ SISTEMOS YPATUMAI ………………. 4
2. JAPONIJOS MOKESČIŲ SISTEMA ……………………… 5
2.1. Tiesioginiai mokesčiai ………………………… 5
2.2. Netiesioginiai vartojimo mokesčiai ………………………. 5
2.3. Vietiniai mokesčiai ………………………… 9
3. MOKESČIŲ PRAKTINIS TAIKYMAS IR ANLIZĖ ……………… 10
3.1. Mokesčių įtaka valdymo politikai ……………………… 10
3.2. Tiesioginių mokesčių mokėjimo tvarka ……………………. 13
4. JAPONIJOS MOKESČIŲ PRAKTINĖ PATIRTIS LIETUVOJE ……….. 17
4.1. Lietuvos mokesčių sistemos problemos …………………… 17
4.2. Problemų sprendimų būdai ………………………… 17
IŠVADOS ………………………… 21
LITERATŪRA ………………………… 22ĮVADAS
Šiandien visų pasaulio šalių valdymas orientuojasi į nacionalinės mokesčių sistemos veiksmingumo optimizavimą. Jau seniai yra susiformavusi nuomonė, jog mokesčiai – tai pagrindinis biudžeto papildymo ššaltinis, mokant fiskalinius mokėjimus. Dėl tokių teisinių pažeidimų kaip mokesčių mokėjimo nukrypimai, nelaiku mokami mokesčiai arba sumokama nevisas mokesčio dydis, fizinės ir juridinės atsakomybės asmenims tenka skirtingos atsakomybės formos: nuo baudų iki baudžiamosios atsakomybės.
Svarbu prisiminti, kad mokesčių sistema gali normaliai funkcionuoti tik tada, kai griežtai laikomasi mokėjimo normatyvų t.y. centrine ašimi tampa teisinė bazė. Visos šalys turi savo įstatymų ypatumus, laikosi skirtingų nuostatų, įtakojamų nacionalinių interesų.
Nepaisant daugybės mokesčių mokėjimo sistemų skirtumų, visos valstybės stengiasi minimizuoti mokesčius arba atvirkščiai – optimizuoti. BBūtent tokia daugelio šalių mokesčių politikos tendencija buvo išryškėjusi 1980 metų pabaigoje bei 1990 metų pradžioje.
Šiame darbe tyrinėjami Japonijos šalies mokesčių rūšys, jų pritaikymo ypatumai.
Šiandien Japonija yra lyginama su JAV, Vokietija, Didžiąja Britanija ir tenka pripažinti, jog ši Rytų šalies aatstovė yra viena iš verslo pasaulio centrinių ašių. Japonijoje įsikūrusios stambiausios pasaulio kompanijos bei platus jų filialų tinklas apraizgęs daugelį šalių. Todėl bus labai įdomu apžvelgti kompanijų, kaip juridinių asmenų, pelno bei fizinių asmenų pajamų apmokestinimo principus. Ši šalis ypatinga tuo, kad tokioje sąlyginai mažoje teritorijoje gyvena daug žmonių (1997 m. – 126,5 mln. žmonių), todėl žmonių apgyvendinimo tankumo laipsnis rodo būtinybę apžvelgti mokesčių mokėjimo sistemos tvarką.
Apžvelgiant Japonijos mokesčių sistemą, didžiausias dėmesys skiriamas tiesioginiams ir netiesioginiams mokesčiams. Lietuvos ekonomikos srityje yra keistinų bei tobulinamų dalykų, todėl kitų šalių mokesčių politikos patirties studijavimas yra pozityvus reiškinys. Jeigu, žinoma, tai nėra aklai kopijuojama. Tokiu atveju, mokesčių sistemos privalumų bei ypatumų aš nusprendžiau ieškoti „tekančios saulės“ šalyje – Japonijoje.1. JAPONIJOS MOKESČIŲ SISTEMOS YYPATUMAI
Dabartinės Japonijos mokesčių sistema veikia 1949 metais atliktos reformos pagrindu, nors vėliau ji buvo koreguojama, taisoma. Didesnių pataisymų ir papildymų atlikta 1989 m. Japonijos mokesčių sistemą sudaro daugybė įvairių mokesčių, kuriuos įstatymo pagrindu ima kiekvienas teritorinis valdymo organas į savarankišką biudžetą. Šalyje yra 47 prefektūros, apimančios 3045 miestus, rajonus, gyvenvietes, ir kiekviena jų renka mokesčius į savarankišką biudžetą. Vietiniams biudžetams tenka apie 33 – 36 proc. šalies mokestinių išteklių. Japonijoje įvairių valdymo lygių biudžetuose, kitaip nei kitose šalyse, nemažą dalį ssudaro nemokestinės pajamos (valstybiniame – 15 proc., vietiniuose – iki ¼ biudžeto pajamų). Tai nuomos, loterijos, paskolų pajamos, municipalinio nekilnojamojo turto ir žemės sklypų pardavimas, obligacijų pardavimas, netesybos, baudos ir kita. Mokestiniai ištekliai paskirstomi taip: apie 2/3 sunaudojama vietinėms reikmėms, o kiti – bendravalstybinėms funkcijoms vykdyti.
Japonijos mokesčių sistema pateikiama 1 pav.: dėl informacijos stokos čia neišskirti valstybės mokesčiai. Žinoma tai, kad valstybės imamuose mokesčiuose pajamų mokestis sudaro apie 56, turto – 25 proc. ir vartojimo – 19 proc. bendros sumos. Vietiniuose biudžetuose daugiau nei pusę surenkamos mokesčių sumos taip pat sudaro pajamų mokestis.
1 pav. Japonijos mokesčių sistema2. JAPONIJOS MOKESČIŲ SISTEMA
2.1. Tiesioginiai mokesčiai
Fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokestis. Fiziniai asmenys moka valstybinį mokestį pagal progresinį 10, 20, 30, 40 ir 50 proc. tarifą. Asmenys, gaunantys daugiau kaip 50 mln. jienų per metus, apmokestinami aukščiausiu tarifu. Vadinasi, Japonijoje daug palankesnės apmokestinimo sąlygos mažas pajamas turintiems žmonėms ir griežtesnės turtingesniems asmenims. Be valstybinio, dar mokami prefektūrinis (5, 10 ir 15 proc.) ir vietiniai pajamų mokesčiai. Atrodo, kad Japonijoje fizinių asmenų pajamų mokestis didelis, tačiau jis priklauso nuo mokėtojo šeimos padėties: atimamos gydimosi išlaidos ir žymi neapmokestinamojo minimumo suma, kuri sudaro apie 20 proc. visų pajamų; taikomos ir kitos lengvatos.
Korporacijos moka pajamų mmokestį iš pelno. Šio mokesčio tarifai pasiskirsto taip: 33,5 proc. valstybinis tarifas, 5 proc. nuo valstybinio arba 1,7 proc. nuo pelno – prefektūrinis tarifas ir 12,3 proc. nuo valstybinio arba 4,12 proc. nuo pelno – miestų tarifas. Taigi pelno mokestis mokamas į visų valdymo organų lygių biudžetus. Vidutinis Japonijos korporacijų pajamų mokesčio tarifas sudaro apie 42 proc. paskirstomojo pelno. Mokesčių tarifai priklauso dar nuo juridinių asmenų grupės ir gaunamo per metus pelno apimties (iki 8 mln. jenų pelnas apmokestiams 27 proc. tarifu).
Nuosavybės (turto) mokestis imamas taikant vienodą tarifą (apie 1,4 proc. turto vertės). Turtas perkainojamas kas treji metai. Į apmokestinamąją vertę įskaičiuojamas nekilnojamasis turtas bei žemė, vertybiniai popieriai, procentiniai pinigai už banko depozitus. Mokesčiai mokami, keičiantis turto savininkams. Be to, šiai mokesčių grupei dar priklauso šie mokesčiai: palikimo, herbinis, žemės irigacijos bei gerinimo, už licencijas. Palikimo mokestis svyruoja nuo 10 iki 70 proc. jo vertės.
Socialinio aprūpinimo finansavimo šaltiniai yra valstybiniai socialinio draudimo fondai (moka į fondus darbdaviai ir darbuotojai), valstybės ir vietinių biudžetų lėšos, įmonių pensijų fondai.2.2. Netiesioginiai vartojimo mokesčiai
Svarbiausią vaidmenį vaidina PVM, kurio tarifas palyginti žemas – 3 proc.; jį ketinama didinti. Šiuo mokesčiu apmokestinama prekių ir paslaugų vertė pagal kontrakto bei rinkos kainas, taip pat importo operacijos. PPrie vartojimo mokesčių dar priskiriami akcizai spiritui, tabako gaminiams, naftai, dujoms, benzinui, įvairioms paslaugoms (už gyvenimą viešbutyje, maitinimąsi restorane, maudynes karštuosiuose šaltiniuose ir pan.), automobilių savininkų mokesčiai, elektros energijos šaltinių plėtojimo mokesčiai, muitų mokesčiai. Kai kuriems mokesčiams taikomos neįprastos nuolaidos. Pavyzdžiui, jeigu pietūs restorane viršija 7,5 tūkst. jienų, tai pradedamas skaičiuoti 3 proc. mokestis.
1989 metų Japonijos mokesčių sistemos reformos esmė – tai netiesioginių mokesčių, kurie anksčiau buvusioje mokesčių sistemoje neturėjo analogo, diegimas. Netiesioginiai mokesčiai primena mokesčius kaip kainos papildymą, priedą (value – added tax), kurie plačiai nudojami Rytų Europos šalyse. Šiuo mokesčiu apmokestinamos bet kurios parduodamos prekės ir užsakytos paslaugos. Mokestis yra sumokamas skirtinguose prekių gamybos ir realizacijos etapuose. Netiesioginio mokesčio kiekviename gamybos ir realizacijos etape reikšmė yra skirtinga:
• aiškiai pateikti kiekvienos prekės kainos sudedamuosius elementus, kas skatintų mažinti gamybos išlaidas;
• apskaičiuojant mokesčių sumą, gaunama pramonės ir prekybinio kapitalo rezultatų suvestinė, palengvinanti makroekonominių uždavinių sprendimą;
• valstybė gauna pajamas prieš prekių realizaciją vartotojams, kurie yra vieninteliai pilnos mokesčių sumos mokėtojai.
Netiesioginių mokesčių įvedimas sukėlė gyventojų nepasitenkinimą bei nepasitikėjimą tuo metu valdžioje buvusiais liberalų – demokratų partijos atstovais.
Mokestis su pridėtine verte – tai netiesioginis mokestis, kurį sudaro daug mokėjimo laiptelių, pradedant nuo gamybos, užbaigiant produkto pardavimu galutiniam vartotojui. Mokesčio objektas – pridėtinė vertė, kurią kuria
gamintojai, apdirbėjai gamyklose, platintojai paskirstymo sferose, reklamos agentai, kirpėjai, ūkininkai ir kitų sričių atstovai, skirdami tiek žaliavų, medžiagų ar lėšų toms prekėms ar produktams, kiek jų reikia sukurti naujoms paslaugoms.
Paprastoje schemoje (2 pav.) pateikiama produktui sukurti įdėtos pastangos, išlaidos (žaliavos, transportas, renta, reklama, ir t.t.) bei gamybos išdirbis.
Įeiga Išeiga
Sąnaudos Produkcija, išeiga
2 pav. Įvesties – išvesties schema
Pridėtinė vertė (VA) gali būti skaičiuojama kaip darbo užmokesčio (V) ir gaunamo pelno (m) suma:
VA = V + m
Taip pat pridėtinę vertę galima suprasti kaip sskirtumą tarp pajamų, gautas už parduotą produkciją (outputs – O) ir išlaidų (inputs – I).
VAT = O – I
Pridėtinę netiesioginių mokesčių vertę galima apskaičiuoti pagal 4 metodus:
1. Tiesioginis – tiesinis arba buhalterinis;
2. Netiesioginis – tiesinis;
3. Tiesioginės atimties metodas;
4. Netiesioginės atimties metodas.
Įvedus mokesčių tarifą (žymėsime „R“ raide), mokesčiai pagal pateiktus metodus perskaičiuojami taip:
a) R (V + m) = VAT
b) RV + Rm = VAT
c) R (O-I) = VAT
d) RO – RI = VAT
Labiausiai paplitęs ketvirtasis, netiesioginės atimties metodas. Šio metodo privalumai yra tokie:
• Minėtą mokesčių tarifą galima tiesiogiai naudoti jjuridiniuose ir techninio pobūdžio sandoriuose;
• Pats svarbiausias sandorio sudaryme ir informacijos apie mokestinius įsipareigojimus yra šis dokumentas – sąskaita-faktūra. Išrašius sąskaitas-faktūras, galima kontroliuoti prekių judėjimą;
• Norint pritaikyti netiesioginių mokesčių vertės skaičiavimo pirmąjį ir antrąjį metodus, t.y. metodus, kurie yra balansų sudarymo pagrindas, bbūtina nustatyti pelno dydį. Įmonės balansuose pardavimo operacijos neskirstomos pagal parduodamų produktų rūšis, kurioms būtų pritaikomi atitinkami skirtingi mokesčių tarifai. Vadinasi, visiems produktams yra taikomas vienintelis m.okesčių tarifas. Tokiu atveju, ketvirtasis metodas padeda pritaikyti diferencijuotą mokesčių tarifų sistemos pritaikymą skirtingiems pardavimo produktams.
Vartojimo mokesčių tarifas sudaro 3 % (išskyrus automobilius, kuriems iki 1992 metų buvo taikomas 6 % mokestis), kuris įskaičiuojamas į parduodamos prekės kainą.
Žaliavos arba produktai yra apmokestinami nuo jų pagaminimo proceso iki realizacijos vartotojui. Mokestis yra skaičiuojamas nuo kiekviename tų etapų produktui ar žaliavoms pagaminti reikalingos kaštų sumos. 1 lentelėje galima stebėti mokesčių sudėties judėjimą nuo produkto gamybos iki jo patekimo į vartotojo rankas sistemą.
Vartotojų mokesčiams įtakos turi importas. Mokesčius turi sumokėti importuotojas. Eksportuojant prekes, verslininkai nėra apmokestinami.
1 lentelė
Vartojimo mmokesčių apskaičiavimas
Žaliavų (medžiagų) gamyba Gatavų produktų gamyba Didmeninė prekyba Mažmeninė prekyba Vartotojas
Pardavimų apimtis
Mokestis
Žaliavų (medžiagų) įsigijimo vertė
Mokestis, nustatytas prieš žaliavų (medžiagų) įsigyjimą
Galutinis mokestis 20 tūkst. jienų
600 jienų
(1)
–
–
600 jienų
(1)
(A) 50 tūkst. jienų
1,5 tūkst. jienų
(2)
20 tūkst. jienų
600 jienų
(1)
900 jienų
(2) – (1)
(B) 70 tūkst. jienų
2,1 tūkst. jienų
(3)
50 tūkst. jienų
1,5 tūkst. jienų
(2)
600 jienų
(3) – (2)
(C) 100 tūkst. jienų
3 tūkst. jienų
(4)
70 tūkst. jienų
2,1 tūkst.jienų
(3)
900 jienų
(4) – (3)
(D) 103 tūkst. jienų (kaina)
–
–
–
3 tūkst.jienų
(A)+ (B)+ (C)+ (D)2.3. Vietiniai mokesčiai
Be nacionalinio bendrojo mokesčio, kuris, taikant mokesčių rinkimo valdymo sistemą, patenka į valstybės biudžetą, yra taikoma dar ttrys vietinių mokesčių rūšys. Tai įmonių mokesčiai, savivaldybių pelno mokesčiai ir išlyginamasis mokestis.
Įmonių mokesčiai. Įmonės mokestis yra skaičiuojamas nuo įmonės pelno dydžio, taikant tris mokesčių tarifus, kurių kiekvieno priklausomybė nuo prefektūros gali svyruoti. Tokijuje šis mokestis svyruoja nuo 6 iki 12,6 proc. Toks apmokestinimas priklauso nuo įstatinio įmonės kapitalo ir pelno dydžio.
Savivaldybių pelno mokesčiai. Savivaldybių pelno mokestis apima dviejų rūšių mokesčius: prefektūros ir miesto (kaip kad yra Japonijoje) arba miesto ir rajono (bendruoju atveju). Mokesčių tarifų skirtumai priklauso nuo vietos (urbanistiniu atžvilgiu), mokėjimo tarifas sudaro 6 proc. prefektūros (Tokijuje – miesto) mokesčio, miesto (rajono) – 4,7 proc. (skaičiuojama nuo bendrojo nacionalinio mokesčio dydžio).
Išlyginamasis mokestis. Išlyginamasis mokestis parodo fiksuotą sumą, kurios dydis (nuo 50 tūkst. jienų iki 3750 tūkst. jienų) nustatomas remiantis tam tikra skaičiuokle ir priklauso nuo įmonės (juridinio asmesn) kapitalo dydžio bei dirbančiųjų toje įmonėje žmonių skaičiaus. Šis mokestis miestams ir prefektūroms paskirstomas santykiu 4:1.
3. MOKESČIŲ PRAKTINIS TAIKYMAS BEI ANALIZĖ 3.1. Mokesčių įtaka valdymo politikai
Remiantis 1990 metų duomenimis, bendroje vietinių mokesčių sumoje (33,45 trln. jienų) 18,8 trln. jienų arba 56,2 proc. tenka pajamų mokesčiams. Antrąją vietą užima turto mokesčiai, kurie sudarė 10,49 trln. jienų arba 31,4 proc. Ir pagaliau trečioje vietoje – vartojimo mokesčiai, kuriems tenka 4,16 trln. jienų aarba 12,4 proc. vietinių mokesčių sumos.
Valstybinių mokesčių sumų procentiniai santykiai truputį skiriasi, bet kitimo tendencijos yra panašios. Valstybiniai pelno mokesčiai sudaro 56,5 proc. (panašiai kaip ir vietinių mokesčių), turto – 25 proc. ir vartotojiški mokesčiai – 18,5 proc.
Toks santykis būtų beveik tikras, jeigu atsižvelgtumei į tai, kad turto mokesčių dalis patenka į savivaldybių biudžetus.
Skirtingų mokesčių rūšių pasiskirstymą Japonijoje tarp valstybinių ir vietinių valdymo institucijų, atspindi 2 lentelė.
2 lentelė
Mokesčių paskirstymas tarp valstybinių ir vietinių valdymo institucijų Japonijoje, 1990 m.
Mokesčiai
Iš viso, trln. jienų
Tame skaičiuje
valstybiniai
vietiniai
Suma, trln. jienų
Procentinė sudėtis, %
Suma, trln. jienų
Procentinė sudėtis, %
Pelno 52,74 33,94 64,4 18,80 35,6
Turto 25,53 15,05 58,9 10,48 41,1
Vartotojų 15,29 11,12 72,8 4,17 27,2
Iš viso 93,56 60,11 64,2 33,45 35,8
Pagal 2 lentelės duomenis gaunama prioritetinė valstybinių mokesčių būklės seka bei palyginimas su vietiniais mokesčiais.
Būtina pabrėžti, kad tai liečia valstybės pajamas, o ne išlaidas, todėl toliau vyksta mokestinių įplaukų paskirstymas valstybės biudžete.
1993 m. visų valstybinių mokesčių suma Japonijoje siekė 61 trln., 157 mlrd. Jienų., iš kurių 933 mlrd. jienų sudarė muitų rinkliavos. Procentinis svoris iš esmės nepasikeitė, todėl, kad tuo pačiu metu išuago ir vietinių mokesčių suma.
3 lentelėje pateikiama Japonijos vietinių valdymo institucijų pajamų ir išlaidų dinamika. Antroje eilutėje nurodoma tik vietinių mokesčių sumos.
3 lentelė
Vietinių valdymo institucijų pajamų iir išlaidų dinamika
(trln. jienų)
Pajamos ir išlaidos
1978
1980
1983
1985
1988
1990
Pajamos— iš viso
39,13
46,80
53,46
57,47
68,01
80,41
Tame skaičiuje išskirta vietinių mokesčių suma, trln. jienų
12,24 15,89 19,84 23,32 30,12 33,45
Tame skaičiuje išskirta vietinių mokesčių suma %.
31,3 34,0
37,1
40,6
44,3
41,6
Išlaidos — iš viso
38,35
45,78
52,31
56,29
66,40
78,47
Balansas (pajamos atimti išlaidos)
0,78
1,02
1,15
1,18
1,61
1,94
Ankstesnių metų likutis
0,35
0,41
0,35
0,32
0,56
0,82
Realus duotų metų balansas
0,43
0,61
0,80
0,86
1,05
1,12
Pagal trečioje lentelėje Tokijo savivaldybės pateiktus duomenis, galima atlikti tokias išvadas:
Pastebimas pastovus mokesčių augimas, kas stiprina vietinių savivaldybių biudžetus bei leidžia sukaupti daugiau lėšų;
1990 m. vietinių valdymo institucijų pajamos lyginant su 1985 m., išaugo 40 proc., o lyginant su 1980 m. – 71,8 proc (šio skaičiaus 43,4 proc. sudaro mokesčiai, 2 kartus išaugę). Per šiuos nagrinėjamus 2 periodus (1980 m. ir 1990 m.) išlaidos išaugo nuo 39,2 proc. iki 71,4 proc. Savivaldybės biudžetas sėkmingai išvengęs deficito (pajamų daugiau nei išlaidų), plėtoja tolimesnę pajamų augimo tendenciją;
Be bendrojo einamųjų metų balanso minimas ir realusis balansas, kuris gaunamas iš bendrojo balanso sumos atimant praėjusių metų finansinių išteklių likutį;
Pajamose esanti vietinių mokesčių dalis per 10 metų tendencingai didėjo, tačiau pasiekusi 44,3 proc. lygį, pradėjo mažėti. Negalima užmiršti, kad 3 lentelėje pateikti bendrieji duomenys, nes Japonijoje yra 47 prefektūros, 3045 miestų, miestelių ir rajonų.
Įdomumo dėlei, galim.a panagrinėti Tokijo prefektūros mokesčių duomenis (4 lentelė).
4 lentelė
Tokijo prefektūros pajamų ir išlaidų dinamika
(trln. jienų)
Pajamos ir išlaidos
1978
1980
1983
1985
1988
1990
Pajamos— iš viso
2,617
2,935
3,424
4,030
5,673
6,575
Tame skaičiuje išskirta vietinių mokesčių suma, trln. jienų
1,614
2,014
2,457
2,969 4,471
4,716
Tame skaičiuje išskirta
vietinių mokesčių suma %.
61,3
68,6
71,7
73,3
78,8
71,7
Išlaidos — iš viso
2,620
2,902
3,390
3,966
5,582
6,516
Balansas (pajamos atimti išlaidos)
-0,003
0,033
0,034
0,065
0,091
0,059
Ankstesnių metų likutis
0,098
0,054
0,032
0,029
0,059
0,059
Realus duotų metų balansas
-0,101
-0,021
0,002
0,036
0,032
0
Normatyvinis deficito dydis
-0,109
-0,131
-0,155
-0,195
-0,271
-0,336
Pajamų dydis vietiniame biudžete
6,7
6,3
6,4
7,0
8,4
8,2
Tokijo miesto prefektūroje pastebimi aukšti pajamų ir išlaidų kitimo tempai. Čia procentinis vietinių mokesčių dydis pajamų biudžete pastebimai aukštesnis, negu vidutinėse vietinėse valdymo institucijose, ir siekia net 70 proc. labiau išvystytą mokestinę bazę. Interpretuojant lentelės duomenis, galima pastebėti 1970 m. didžiausių miestų finansinės krizės pėdsakus. 1978 m. balansas yra neigiamas, nes išlaidos viršijo pajamas. Realusis balansas 1980 m. taip pat neigiamas. NNepaisant šių neigiamų finansinių rodiklių, Tokijo miestui pavyko įveikti finansinę krizę, nepaisant kiekvienais metais fiksuojamo biudžeto deficito.
Plačiausiai Japonijoje paplitę tiesioginio mokėjimo (fizinių ir juridinių asmenų pajamų bei nuosavybės turto) mokesčiai. Todėl atskirame skyrelyje bus nagrinėjama Tiesioginių mokesčių mokėjimo tvarka Japonjoje.
3.2 Tiesioginių mokesčių mokėjimo tvarka
Didžiausias šalies vyriausybės pajamų šaltinis – fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokesčiai. Šie mokesčiai sudaro 56 % visų šalyje mokamų mokesčių.
Fizinių asmenų pajamų mokesčių reikšmė Japonijos vyriausybės biudžetui yra labai didelė. Fiziniai asmenys pajamų mokesčius moka ppagal progresinę skalę, kurią sudaro 5 mokėjimo normos: 10, 20, 30, 40 ir 50 %. Be šių normų yra ir prefektūros pajamų mokestis pagal 3 mokėjimo normas: 5, 10 ir 15%. Taip pat egzistuoja ir vietiniai pajamų mokesčiai.
Pajamų mokesčiais apmokestinama ddarbo užmokestis, algos, ūkininkų pajamos, nuomos pajamos, didvidendai, gaunami pelno procentai, atsitiktiniai uždarbiai, pensijos ir t.t.
Visos Japonijoje apmokestinamos pajamos yra skirstomos į 10 kategorijų:
1. Palūkanos (procentais) nuo įnašo;
2. Dividendai;
3. Nuomos mokestis;
4. Įmonės veiklos pajamos;
5. Darbo užmokestis;
6. Bonusai (procentai nuo apyvartos dydžio);
7. Išeitinės pašalpos, pensijos;
8. Atsitiktinės pajamos;
9. Mišrios, daugiapusiškos pajamos;
10. Kapitalo pajamos.
Daugumai iš šių mokesčių (išskyrus palūkanos ir dividendus) yra taikomos mokesčių lengvatos arba visiškas atleidimas nuo apmokestinimo. Nepaisant to, kiek pajamų uždirba kiekvienas japonas, jam sumokėti tiek mokesčių, kiek kad yra jiems taikomi. Taip pat svarbu pastebėti, jog nuo fizinių asmenų pajamų mokesčių priklauso egzistuojančios nuolaidos.
Pagrindinė mokesčių lengvata – tai „bazinė lengvata“, kuri yra taikoma vidutiniam mokesčių mokėtojui bei analogiškos lengvatos kiekvienam šeimos nariui (žmonai, vyrui ar jų išlaikytiniams (vaikai ir pan.) „Bazinė lengvata“ – tai neapmokestinama minimali pajamų ssuma (350 tūkst. jienų). Tokioms pajamoms, kaip darbo užmokestis, pensijos bei socialinio draudimo išmokos yra taikomos ypatingos atleidimo nuo mokesčių formos. Japonijos Finansų Ministerija nuo apmokestintos pajamų bazės kiekvienam mokesčių mokėtojui taiko penkias lengvatas ir vieną atleidimą nuo mokesčių. Įdomu pastebėti, jog neapmokestinama minimali vidutinės japonų 4 asmenų šeimos pajamų suma yra gerokai didesnė lyginant su JAV, Anglijos ar Prancūzijos pajamomis.
Be plačiai paplitusių asmeninių atleidimų nuo mokes.čių, egzistuoja ir ribotai naudojamos specialios lengvatos apmokestintoms pajamoms, gaunamoms iš skirtingų šaltinių ir kkurios į mokesčių sistemą įvedamos dėl svarbių priežasčių.
Stengiantis kuo teisingiau įgyvendinti mokesčių sistemą, įvesta speciali nuolaida, sumažinanti apmokestinamąsias pajamas. Ši nuolaida taikoma darbininkų, kurie parduoda savo darbo jėgą, pajamoms.
Įdomu pastebėti, kad Japonijoje šeimos, kurias sudaro vyras ir žmona, gauna vienodas metines įplaukas, tačiau moka skirtingus pajamų mokesčius, nepaisant to, ar šeimoje dirba vienas asmuo ar abu. Dabartinė Japonijos mokesčių sistema yra palankesnė toms šeimoms, kuriose abu sutuoktiniai uždirba vienodas pajamas. Toms šeimoms, kuriose dirba tik vienas iš sutuoktinių tenka daug sunkesnė mokesčių našta.. Kyla klausimas, kodėl taip yra? Nagrinėjant pastarąjį pavyzdį, taikomos tokios sąlygos: sutuoktiniai yra samdyti darbininkai (tarnautojai); taikomos standartinės lengvatos; sutuoktinių pora turi 2 vaikus. Šeimos mokesčių lengvatos tenka vyrui. Šeimai su 2 dirbančiais sutuoktiniais taikoma tokia skaičiavimo formulė:
pajamos х 0,5 х lengvatos norma х 2
Į skaičiavimo rezultatą įeina ir asmeninės, ir visos šeimos narių nuolaidos.
Nagrinėta situacija pavaizduota 5 lentelėje.
5 lentelė
Mokesčių sumos, kurias moka vieno ir dviejų dirbančiųjų asmenų šeima
Pajamos, mln. jienų
Šeimoje dirba vienas sutuoktinis Šeimoje dirba abu sutuoktiniai. Abiejų gaunamos pajamos vienodos
Mokesčių suma
Mokesčių našta %
Mokesčių suma
Mokesčių našta %
3
0
0
0
0
4
57500
1,4
57500
1,4
5
130500
2,6
130500
2,6
8
469000
5,9
384500
4,8
10
821000
8,2
560500
5,6
20
4282000
21,4
2836500
14,2
30
5577500
28,6
6182000
20,6
50
18077500
36,2
14177500
28,4
Matome, jog pirmosios ir antrosios grupių šeimos moka vieną ir tą pačią mokesčių sumą ir tenka tokia pati mokesčių našta iki tol, kol jų pajamos sudaro 3, 4 ir 55 mln. jienų. Toliau lyginant pajamų duomenis, matome, jog vieno dirbančiojo šeimai tenka didesnė mokesčių našta, negu nagrinėtai antrajai šeimai.
Japonijoje juridinių asmenų pelno mokesčiai įeina į vyriausybės, prefektūros ir savivaldybių biudžetus. Valstybinė mokesčio norma sudaro 33,48 %, prefektūrų – 5% skaičiuojant nuo nacionalinės, t.y. 1,67 % nuo pelno, o savivaldybių – 12,3 % skaičiuojant nuo nacionalinės arba 4,12 % nuo pelno. Tokiu atveju, bendra mokesčių apimtis įmonei sudaro apie 40%. Japonijoje mokesčių lengvatų normos pagal duotą bendrąją mokesčių apimtį yra pritaikytos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. Apmokestinama bazė yra įmonės pelnas, kuris apskaityti taikoma suderinta nacionalinė buhalterinė sistema. Per paskutiniuosius metus mokesčiai nuo įplaukų apimties bei įmonės pelno bendru atveju sudarė apie ketvirtį į nacionalinį biudžetą patenkančių visų mokesčių.
Turto mokesčiai. Juridiniai ir fiziniai asmenys mokesčius moka pagal vienodą tarifą, kuris daugeliu atveju sudaro 1,4% nuo turto vertės.
Turto vertė įvertinama 1 kartą per 3 metus. Į apmokestinamo turto objektų sąrašą įeina: nekilnojamas turtas, žemė, vertybiniai popieriai, banko depozitų palūkanos. Mokesčiai yra mokami ir tada, kai turtas pereina iš vieno savininko nuosavybės kitam, t.y. įsigijimo arba pardavimo mokestis.
Labai didelis dėmesys Japonijoje kreipiamas apmokestinimo momentui, kai paveldėjimo teise turtas pereina iš vieno savininko kitam. Turto perdavimas, dovanos, paveldas visuomet buvo apmokestinta.
Egzistuoja ddvi pagrindinės turto perdavimo nuosavybėn formos: dovanojimas ir testamentas. Tokiu atveju išskiriamos dvi mokesčių rūšys – paveldėjimo ir dovanojimo mokesčiai.
Mokesčio norma paveldėtui turtui sudaro 20 % kiekvienam iš paveldėtojų; jeigu jie nėra vaikai, tėvai, broliai, seserys ar kitaip susiję giminystės ryšiais asmenys bendra mokesčių norma, papildant minėtimis sąlygomis, neturi viršyti 75% faktinės paveldėtojo dalies.
Sekant prielaidomis, paveldėtojams taikomos trys pavel.do formos:
Nuosavybė, gauta dovanos forma iš mirusiojo, įsiskaičiuoja į apmokestinamąją bazę; apdovanotasis asmuo gauna mokesčių sumą nuo dovanos kaip kreditą, taip išvengiant dviejų apmokestinimų., t.y. mokestinis kreditas nuo dovanojimo mokesčių.
Jeigu paveldėtojui mažiau nei 20 metų, tai nuo paveldėjamo turto mokesčių suma, kurią jis turi sumokėti, sumažinama iki 60 tūkst. jienų per metus. Taip pat, jeigu pavekdėtojas suserga arba turi invalidumo grupę, paveldėto turto mokesčių suma sumažėja iki 60 tūkst. jienų kiekvienais metais iki 70 metų (pensijinio amžiaus).
Pagal dovanoto ar testamento teise paveldėto turto kalendorinių metų bėgyje mokestį, egzistuoja atleidimas nuo mokesčių, t.y. neapmokestinamos dovanėlės, kurių vertės suma neviršija 600 tūkst. jienų.
6 lentelė
Paveldėto turto mokesčių skaičiavimo eiga
Bendroji paveldėjamo turto vertė
«Grynoji» nuosavybė Neapmokestinamos sumos Įsiskolinimai
Išlaidos laidotuvėms
«Grynoji» nuosavybė Dovanos gautos iš velionio per pastaruosius tris metus
Bendroji vertė įvertinant mokesčius
Paveldėjamas turtas, išskaičiavus mokesčius Apmokestintas paveldėjamas turtas
Apmokestintas pavldėjamas turtas А
Žmona 1/2 В Sūnus 1/4 С Dukra 1/4 D
Individuаli mokesčio suma а
Individuаli mokesčio suma
b Individuаli mokesčio suma с
Bendroji paveldėjamo turto mokesčių suma Е
Žmona d Sūnus е Dukra f
Duotame pavyzdyje paveldėjamo turto vertės suma padalijama teisėtiems paveldėtojams (žmona, sūnus, dukra) pagal Japonijos šalyje primtas proporcijas. Todėl mokesčių tarifai kiekvienoje paveldėjamo turto dalyje (a, b, c) yra sumuojami į bendrąją paveldo mokesčių sumą (E).
4.JAPONIJOS MOKESČIŲ SISTEMOS PRAKTINĖ PATIRTIS LIETUVOJE4.1. Lietuvos mokesčių sistemos problemos
Susipažinus su Japonijos mokesčių sistema, labiausiai paplitusiais mokesčiais, jų apskaičiavimo formulėmis bei jų taikymo praktikoje ypatumus, kyla klausimas, kokia mokesčių situacija Lietuvoje ir ar galima ttaikyti „tekančios saulės“ šalies mokestinės praktikos elementus.
Lietuvos mokesčių politika nukreipta į besąlygišką didėjančio biudžeto formavimą, griežtinant mokesčių administravimą. Taikomi mokesčių tarifai nėra dideli, lyginant su Japonijos analogiškų mokesčių tarifais, tačiau labai išplėsta mokesčių bazė, neaiškios ir dažnai keičiamos mokesčių bazės apskaičiavimo taisyklės, kurias labai dažnai nustato ne įstatymų leidėjas, o Finansų ministerijos ar net Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai.
Lietuvos mokesčių sistemos struktūra yra daugialaipsnė, vieni mokesčiai įeina į kitų mokesčių bazę, ją dar labiau išplėsdami. Todėl, pakeitus vieno mokesčio tarifus arba mmokesčio apskaičiavimo bazę, dažnai tuojau pat keičiasi ir kitų mokesčių bazė bei bendra mokesčių našta, kurios iki šiol nei šalies įstatymai, nei Vyriausybės nutarimai nereglamentuoja. Tokiomis sąlygomis, kai per metus apkeičiama mokesčių apskaičiavimo tvarka, geras verslo planas po jo realizavimo ggali pasirodyti mažai rentabilus ar net finansiškai pražūtingas verslininkui.
Didžiausias mokesčių krūvis tenka darbo užmokesčiui, kadangi jis pakliūna į kelių mokesčių bazę. Dėl šios priežasties verslininkai, norėdami sumažinti bendrą mokesčių naštą, yra linkę slėpti realų darbo užmokestį, atsiskaitydami su darbuotojais įvairiomis kitomis formomis.
Yra daug priežasčių, skatinančių mokesčių politikos kaitą, tačiau iki šiol nėra sukurtas visiems priimtinas modelis. Pagrindiniai strateginiai mokesčių politikos netobulumai siejami su įmonių pelno (pajamų) mokesčiu, tačiau jis yra svarbus kaip visos mokesčių sistemos struktūrinis elementas. Atsisakius šio mokesčio, galimi įvairūs įmonių finansinių strategijų pokyčiai. Todėl reikia specialaus pajamų apmokestinimo modelio, kuris efektyviai reaguotų į įvairius įmonių finansų strategijos pokyčius.4.2. Problemų sprendimų būdai
Susidarius nuomonę apie mokesčių valdymą Japonjoje, galima teikti siūlymus, norint patobulinti mokesčių sistemą Lietuvoje. <
Reikia supaprastinti mokesčių sistemos struktūrą. Pastaruoju metu Lietuvoje mokesčių bazė buvo nuolat didinama. Šiemet šis „reiškinys“ pasiekė apogėjų – mokesčius imta didinti atgaline tvarka (tai, ko nereikėjo mokėti nuo 2000 01 01, liepta sumokėti 2000 07 31 /Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo pataisos, susiję su turto nuoma).
Japonijos mokesčių sistema pateikta šio darbo 1 skyriaus 1, o Lietuvos – 7 lentelėje. Manau, kad būtų galima labiau susisteminti visus mūsų šalyje vartojamus mokesčius.
7 lentelė
Lietuvos Respublikos mokesčių sistema
Dėl politinių jėgų kaitos šalyje, kkeičiami ir mokesčiai ir jų tarifai – maža to, nuolatinė mokesčių kaita ir pataisos tapo įprastiniu reiškiniu. Pavyzdžiui, per 10 Nepriklausomybės metų:
– Juridinių asmenų pelno mokestis keistas 30 kartų (97 atskirų straipsnių pakeitimai)
– Fizinių asmenų pelno mokesčio laikinasis įstatymas keistas 33 kartus (108 atskirų straipsnių pakeitimai). Reikia siekti, kad tarp valstybės politikos ir mokesčių būtų nubrėžta aiški riba, nes peržengus ribą pradedama manipuliuoti šalies žmonių pajamomis bei pasitikėjimu. Būtent Japonijoje mokesčių sistemos stabilumas ir padėjo įveikti 1980 metų krizę.
Reikia sukonkretinti mokesčių bazės skaičiavimo taisykles. Galima palyginti kaip apskaičiuojami pajamų mokesčiai:
Lietuvoje
Apmokestinamasis pelnas
=
pajamos
–
neapmokestinamosios pajamos
+
leidžiami atskaitymai- įprastinės veiklos sąnaudos, patvirtintos dokumentais
+
ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai (nuostoliai, mokesčiai, parama,amortizacija,kt.)
Japonijoje
pajamos х 0,5 х lengvatos norma х 2
Lietuvoje fizinių asmenų pajamoms labai mažai taikoma nuolaidų (yra neapmokestinamasis 430 Lt darbo užmokesčio minimumas), bet reikėtų atsižvelgti į dirbančiųjų šeimoje skaičių ir atitinkamai taikyti mokesčių lengvatas. Japonijos pajamų mokesčių sistema taip pat nėra tobula, nes vienam šeimoje dirbančiam žmogui tenka didesnė mokesčių našta, negu, kad kitoje šeimoje dirbtų du asmenys.
Racionalu būtų mokesčių tarifus taikyti pagal gyventųjų finansinę būklę, įvesti mokesčių traifų mokėjimo sistemą, kurioje būtų pateiktos atitinkamos sąlygos kiekvienai mokesčių mokėtojų kategorijai. Sumažėję mokesčiai ir supaprastėjusi jų skaičiavimo sistema sukurs gerokai palankesnes verslo sąlygas: atsigaus dabar vegetuojančios įįmonės, bus registruojama vis daugiau naujų, patraukli mokesčių sistema visada skatina užsienio investicijas. Visa tai sukurs naujų darbo vietų ir padės nedarbo problemą Lietuvoje spręsti iš esmės, o ne bandant „glaistyti“ pašalpomis, vienadieniais darbais ir pan.
Planuojama, kad per ketverius metus nedarbas Lietuvoje galėtų sumažėti 5 proc. Realiai tai bus
daugiau nei 10 tūkst. darbo vietų. Pagrindines prielaidas šiam mažėjimui gali sukurti reforma mokesčių ir mokesčių administravimo srityje, verslui palankių sąlygų sukūrimas ir darbo santykių sistemos supaprastinimas (turėtų būti leista laisviau sudaryti darbo sutartis: panaikinti apribojimai terminuotoms darbo sutartims, draudimai sudaryti žodines darbo sutartis, supaprastintas darbo sutaries nutraukimas).
Įvertinus Japonijos ir Lietuvos šalies istorinę bei politinę patirtį, galima pritarti nuomonei, kad kai mokesčiai viršija tam tikrą ribą, jie pradeda ardyti rinkos ekonomikos pamatus. Mokesčių sistema turi garantuoti normalų valstybės funkcijų finansavimą. Ji negali išspręsti ūkio, verslo struktūros problemų, neturi trukdyti rinkos veiklai. Mokesčių našta turi mažėti – tai būtina verslo plėtros bei normalaus gyvenimo sąlyga.
Šiame darbe iškeltos toli gražu ne visos sudėtingos Lietuvos mokesčių sistemos valdymo problemos. Vien kitų užsienio šalių, šiuo atveju Japonjos, patirties čia nepakaktų. Norint pasiekti reikiamus verslo išvystymo ir veiklos ekonominio efektyvumo didinimo rezultatus, šalies Vyriau.sybė (atitinkamos institucijos) turėtų nustatyti pelno mokesčio panaikinimo normatyvinius koeficientus bei parengti iir įgyvendinti įmonių tankio, gyventojų darbinio užimtumo, įmonių konkurencinio pajėgumo didinimo, mokslo pasiekimų panaudojimo skatinimo programas. Visų šių programų centrine ašimi galėtų būti darbe pasiūlyta mokesčių politikos pertvarkos strategija ir greičiau priimta nauja programa.
Taigi ekonomistai ir verslininkai neturi bendros nuomonės apie mokesčius: vieni mano, kad iš esmės turi racionalizuoti netolygų pajamų pasiskirstymą, kiti gina teiginį, kad, nors mokesčiams būdinga nacionalinių pajamų perskirstymo funkcija, jai realizuoti būtina radikali mokesčių reforma.IŠVADOS
Aprašius Japonijos mekečių sistemos ypatumus, galima pateikti tokias išvadas:
Formuojant valstybės biudžetą, didžiausia reikšmė tenka valstybės mokesčiams, kurie sudaro 64 % bendrojo biudžeto, o likusieji 36 % tenka vietiniams mokesčiams.
Japonijos mokesčių sistemą charakterizuoja daugybė mokesčių, kuriuos teisę rinkti turi kiekvienos prefektūros valdymo organas. Visi mokesčiai yra reguliuojami atitinkamų įstatymų. Iš viso Japonijoje veikia 25 valstybiniai ir 30 vietinių mokesčių.
Daugiausiai pajamų į valstybės biudžetą atneša juridinių ir fizinių asmenų pajamų mokesčiai (tai sudaro 56 % visų surinktų mokesčių). Renkami mokesčiai yra skirstomi į tiesioginius turto bei tiesioginius ir netiesioginius vartotojų mokesčius.
Kiekvienoje šalyje didelis dėmesys yra kreipiamas socialiniam žmonių aprūpinimui. Į tą aprūpinimą įeina įvairios piniginės išmokos (pensijos, pašalpos ir t.t.) bei lengvatos bedarbiams ir neįgaliesiems (turintiems fizinę arba psichinę negalią) asmenims. Šios piniginės išmokos skirstomos į socialinius draudimus – išmokos nedirbantiesiems iš valstybės biudžeto
fondo lėšų ir į gamybos draudimus – pensijinės ir pašalpų išmokos darbuotojams iš įmonės, kurioje dirbo tie darbuotojai, sukauptų fondų.
Mano manymu, tiek Japonijos, tiek Lietuvos šalies vadovams, norint sureguliuoti mokesčių sistemą, reikėtų didelį dėmesį kreipti į vietinių valdymo organų finansinių išteklių valdymo stiprinimą, peržvelgti mokesčių rinkimo sistemą bei perprojektuoti investicijų programas, siekiant pritraukti daugiau užsienio investicijų. Investicijų pritraukimas – tai būtina šalies sėkmingo vystymosi sąlyga. Papildomos investicinės lėšos gali padėti išspręsti daug problemų – tai smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas, žžemės ūkio sektorių tobulinimas ir kt. Svarbu prisiminti, jog didelis mokesčių skaičius ir aukšti mokesčių tarifai nėra šalies gyvavimo sėkmės garantas. Jaigu mokesčių vartotojams reikėtų nuo 1 Lt pelno mokėti 95 ct mokesčių, tai jie pradėtų slėpti savo realias pajamas, o tai skatintų šešėlinės ekonomikos atsiradimo priežastis. Tokiu atveju valstybė gaus atvirkštinį rezultatą, negu kad tikėjosi.LITERATŪRA
1. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. – Kaunas: Technologija, 2003. – 331 p.
2. Edwin O. Reischauer. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumai. – Kaunas: Litterae Universitatis, 1996. – 442 pp.
3. Dičpetris L, Žvinklys J. Japonijos verslo ypatumai. – Vilnius: Vilniaus Universiteto l – kla, 1997. – 80 p.
4. Мещерякова О.В. Налоговые системы развитых стран мира (справочник) – М.: Фонд «Правовая культура», 1995. – 240 p.
5. Починок А.П.; Морозов В.П.; Черник Д.Г. Основы нналоговой системы: Учебник для вузов. – 2-е изд., перераб. и доп. – М.: Юнити – ДАНА, 2000. – 511 с.
6. Тихоцкая И. С. Налоговая система Японии – М.: Наука, 1995.
7. Мировая экономика: Учебник / Под ред. Проф. А.Ф. Булатова. – М.: Юристъ, 1999. – 734 с. – (Серия: Homo gaber).
8. Налоги и налогообложение/Под ред. Романовского М.В, Врублевской О.В. – СПб: Питер, 2000. – 528с.: ил. – (Серия «Учебники для вузов»).
9. www.lrs.lt
10. www.lls.lt
11. www.tax.lt
12. www.japantoday.com
