Sąnaudų rūšys ir pripažinimas

TURINYS

ĮŽANGA…………………………3

1. SKYRIUS SĄNAUDŲ RŪŠYS…………………….4

1.1. Pardavimo savikaina…………………………4

1.1.1. Paslaugų teikimo sąnaudos……………………….5

1.1.2. Parduotų prekių savikaina……………………..5

1.1.3. Perparduotų prekių savikaina…………………….7

1.2. Veiklos sąnaudos…………………………8

1.2.1. Pardavimo sąnaudos…………………………8

1.2.2. Bendros ir administracinės sąnaudos…………………..9

1.3. Kitos veiklos sąnaudos…………………………10

1.4. Finansinės veiklos sąnaudos………………………10

1.5. Investicinės veiklos sąnaudos………………………11

1.6. Neįprastinės veiklos sąnaudos……………………….11

1.7. Pelno mokesčio sąnaudos………………………..12

2. SKYRIUS SĄNAUDŲ PRIPAŽINIMAS…………………..12

2.1. Sąnaudų pripažinimas pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus

2.1.1. Duomenų kaupimo principas…………………….14

2.1.2. Pajamų ir sąnaudų palyginimo principas………………….15

2.2. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas pagal pinigų apskaitos principą………..16

2.3. Pinigų apskaitos principo taikymas……………………18

2.4. Apskaitos principo pasirinkimas ir keitimas……………….20

IŠVADOS (IR PASIŪLYMAI)………………………23

LITERATURA IR ŠALTINIAI……………………..25

ĮŽANGA

Svarbiausias kiekvieno verslo tiklas- pelno siekimas- lemia ne tik pajamų uždirbimą, bet ir sąnaudų patyrimą uždirbant pajamas, taip pat ir kkiek įmanoma tikslesnę šių abiejų verslo dalių apskaitą. Sąnaudų apskaita gerokai sudėtingesnė už pajamų pripažinimą ir apskaitą. Pajamų pripažinimo būdai daugiausia sąlygojami pačių pardavimų įvairovės, kuri daro įtaką ir sąnaudų pripažinimui: vienaip apskaitomos paprasčiausių diskretinių (netęstinių) prekių, kitaip – ilgalaikių užsakymų sąnaudos, dar kitaip – prenumeruojamų leidinių sąnaudos. Pajamų uždirbimas dažniausiai užbaigiamas vienodai – atsiradus debitorinei skolai, vėliau virstančiai pinigais, ir ją įregistravus buhalterinėje apskaitoje. Išimtinais atvejais debitorinė skola dengiama ne pinigais, o kitu turtu, pavyzdžiui natūrinių mainų atveju. Tuo ttarpu, norėdama pagaminti gaminį ar suteikti paslaugą, įmonė patiria daug įvairių sąnaudų, kurių nomenklatūra laisvosios konkurencijos sąlygomis , siekiant patenkinti vis didėjančius pirkėjų reikalavimus, nuolat gausėja, vis sudėtingesnė tampa jų buhalterinė apskaita. Šioje srityje buhalteriams ypač svarbu gerai žinoti bendrąsias ssąnaudų pripažinimo taisykles, kuriomis vadovaujantis būtų galima registruoti pačias įvairiausias išlaidas ir pripažinti per tam tikrą laikotarpį patirtas sąnaudas.

Buhalterinė apskaita gali būti vedama pačiais įvairiausiais metodais, svarbu, kad iš jos duomenų būtų galima suformuoti teisingus finansinius atskaitomybės rodiklius. Todėl šio darbo tikslas- susipažinti su sąnaudų rūšimis ir jų pripažinimu apskaitoje, o kursinio darbo uždaviniai:

1) išnagrinėti sąnaudų rūšis;

2) išnagrinėti sąnaudų pripažinimo apskaitoje taisykles bei principus atskirai aptariant kaupimo bei pinigų principus;

3) aptarti pinigų bei kaupimo principų pasirinkimą ir keitimą apskaitoje.

1. SKYRIUS SĄNAUDŲ RŪŠYS

Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo išsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja įmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės savininkams.

Išlaidas pripažįstant sąnaudomis laikomasi duomenų kaupimo bei pajamų ir sąnaudų palyginimo principų: tiek sunaudotas turtas, tiek aatsiradę įsiskolinimai ir įsipareigojimai tretiesiems asmenims ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis tampa tik tuomet, jei buvo skirti to paties laikotarpio pajamoms uždirbti. Kitaip sąjant, sąnaudomis laikoma tik davusi naudos išlaidų dalis. Visos kitos išlaidos, nesusijusios su to paties laikotarpio pajamų uždirbimu, balanse rodomos kaip įmonės turtas arba skolintojų nuosavybė.

Sąnaudos yra labai įvairios, tačiau jos dažniausiai skirstomos taip:

1. Parduotų prekių savikaina;

2. Veiklos sąnaudos;

3. Kitos veiklos sąnaudos;

4. Finansinės veiklos sąnaudos;

5. Investicinės veiklos sąnaudos;

6. Neįprastinės veiklos sąnaudos;

7. Pelno mokesčio sąnaudos.

Taigi šias visas rūšis pabandysime ir išnagrinėti.

Prekybos įmonėse didžiąją laikotarpio sąnaudų dalį ssudaro parduotų prekių savikaina ir veiklos sąnaudos.

1.1. Pardavimo savikaina

Pardavimo savikainos straipsnį sudaro per ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius patirtos išlaidos, tenkančios per ataskaitinį laikotarpį suteiktoms paslaugoms bei parduotoms prekėms. Į šį straipsnį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri susijusi su paslaugomis, produkcija ir prekėmis, parduotomis per ataskaitinį laikotarpį.

Pardavimo savikainą sudaro paslaugų teikimo sąnaudos, perparduotų prekių ir parduotos produkcijos savikaina.

1.1.1. Paslaugų teikimo sąnaudos. Paslaugų teikimo sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo pripažintos pajamos už suteiktas paslaugas.

Paslaugų teikimo sąnaudos apima teikiant paslaugas sunaudotas žaliavas, medžiagas, komplektuojamuosius gaminius bei kitą trumpalaikį turtą, darbo užmokesčio sąnaudas, teikiant paslaugas naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, trečiųjų asmenų suteiktų paslaugų ir panašias sąnaudas.

Finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama paslaugų teikimo grynoji savikaina, t.y. ji turi būti sumažinta faktiškai įvykusiais sunaudotų atsargų nukainojimais bei gautomis nuolaidomis. Į paslaugų savikainą taip pat neįeina įmonės, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojos, sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas.

1.1.2. Parduotos produkcijos savikaina . Parduotos produkcijos savikaina turi būti pripažįstama, registruojama apskaitoje ir pateikiama finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai pagaminta produkcija yra parduota ir kai pajamų suma gali būti patikimai įvertinta.

PParduotos produkcijos savikaina nustatoma taikant tuos pačius apskaičiavimo (nuolat ar periodiškai) ir įkainojimo (FIFO, LIFO, vidurkių, konkrečių kainų ar kitus) būdus, kurie taikomi pagamintos produkcijos atsargų apskaitai.

Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį.

1 schema. Pagamintos produkcijos savikaina

Produkcijos = nebaigtos gamybos + tiesioginės + netiesioginės – nebaigtos gamybos

savikaina likutis mėn. pradžioje išlaidos išlaidos likutis mėn.pabaigoje

Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai resursams (medžiagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar už įsigytus resursus atsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti) buvo sunaudoti šie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos).

Tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie tiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, taip pat tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusių tiriamųjų darbų metinė dalis.

Prie pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos) ar komplektavimo gaminiai, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos sudėtį ir be žymių sąnaudų ggali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų grupių.

Prie tiesioginio darbo išlaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo šių atlyginimų priskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be didelių papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių.

Prie netiesioginių (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonės neprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių ir paskirstomųjų sąnaudų. Visos šios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotų prekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų išlaidų priskiriamos pagalbinės žaliavos (medžiagos), netiesioginis darbo užmokestis, tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos bei kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai netikslinga priskirti prie tiesioginių.

Prie pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos), kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.

Prie netiesioginio darbo išlaidų priskiriamos tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo šių atlyginimų.

Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiai nustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šie būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per

keletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias su ilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip pat nematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės įrangos ir pan. naudojimu).

1.1.3. Perparduotų prekių savikaina. Perparduotų prekių savikaina turi būti pripažįstama, registruojama apskaitoje ir pateikiama finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai parduoti skirtos prekės yra parduotos ir kai pajamų suma gali būti patikimai įvertinta.

Perparduotų prekių savikaina nustatoma taikant tuos pačius apskaičiavimo (nuolat ar periodiškai) ir įkainojimo (FIFO, LIFO, vidurkių, konkrečių kainų ar kkitus) būdus, kurie taikomi perparduoti skirtų prekių atsargų apskaitai.

Jei sumos yra nereikšmingos, prekių gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis (parduotų prekių savikaina) tą patį laikotarpį, kurį jos buvo patirtos.

Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų, susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai.

Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje ppateikiamas visas parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas paaiškinamajame rašte.

Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės mokamas pridėtosios vertės mokestis.

Iš parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo ppirkdama materialines vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje, apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudų straipsnio.

Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą, jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio.

Taigi parduotų prekių savikaina sąnaudomis pripažįstama taka, kai tos prekės parduotos. Šiuo atžvilgiu buhalteriai nesusiduria su rimtomis apskaitos problemomis. Tačiau kiekviena įmonė savo veikloje turi išlaidų, kurias ne visada galima priskirti konkrečioms prekėms. Pavyzdžiui, įmonės vadovas ne tik sudaro sąlygas parduoti prekes, bet dar ir skolinasi iš banko pinigų (tai jau įmonės finansinė veikla) arba veda derybas dėl kitų įmonių akcijų pirkimo (taigi tam tikrą direktoriaus atlyginimo dalį reikėtų priskirti ir investicinės veiklos sąnaudoms). Tačiaus taip tiksliai paskirstyti įmonės vadovų bei vadybininkų atlyginimus nneįmanoma, todėl paprastai laikomasi nuostatos, kad šias išlaidas geriausia priskirti to ataskaitinio laikotarpio, kurį jos patirtos, sąnaudoms, vadinamoms veiklos sąnaudomis.

1.2.Veiklos sąnaudos

Įmonė, vykdydama ūkinę veiklą, patiria išlaidas, kurių negalima tiesiogiai priskirti parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai. Šios rūšies sąnaudų skiriamieju bruožai tokie:

1) jų negalima priskirti parduotų prekių savikainai, nes jos buvo skirtos perparduotoms prekėms, žaliavoms ar komplektavimo gaminiams pirkti;

2) jų negalima priskirti suteiktų paslaugų savikainai, nes šios išlaidos tiesiogiai nesusiję su atliekamais darbais;

3) šios sąnaudos susiję su tipinės įmonės veiklos procese pagamintų iir perparduotų prekių pardavimais arba sudaro sąlygas visai įmonės veiklos ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Ir todėl jų neįmanoma tiesiogiai priskirti kitos veiklos, finansinė ir investicinės veiklos sąnaudoms;

4) veiklos sąnaudoms gali būti priskirtos išlaidos, kurių neįmanoma paskirstyti tarp įvairių ataskaitinių laikotarpių arba toks paskirstymas būtų labai imlus darbui, todėl visa šių išlaidų suma turi būti įskaičiuota į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas;

5) šios išlaidos neturi būti priskirtos netekimams (ypatingiems praradimams).

Veiklos sąnaudos parodo per ataskaitinį laikotarpį patirtas išlaidas, susijusias su tipine įmonės veikla. Veiklos sąnaudos gali būti skirstomos į pardavimo bei bendrąsias ir administracines sąnaudas.

1.2.1. Pardavimo sąnaudos. Pardavimo sąnaudos – ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudų dalis, susijusi su prekių pardavimu per ataskaitinį laikotarpį. Pardavimo sąnaudoms priskiriamos prekybos patalpų nuomos ir eksploatavimo išlaidos, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos, komisiniai mokesčiai pardavėjams, prekybos darbuotojų darbo užmokestis ir socialinis draudimas, paslaugų bei prekių reklamos išlaidos ir kitos su ataskaitinio laikotarpio pardavimais susijusios sąnaudos.

Pardavimo sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kada jos buvo patirtos.

1.2.2. Bendros ir administracinės sąnaudos. Bendros ir administracinės sąnaudos – tai sąnaudos, padedančios sudaryti sąlygas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti, pavyzdžiui, įmonės vadovų atlyginimai bei nuo jų priskaičiuojami socialinio draudimo mokesčiai, mokami įmonės , bendro naudojimo ilgalaikio turto (pavyzdžiui, įįmonės administracinio pastato) nuomos, remonto , eksploatacijos ar nusidėvėjimo, pačio įmonės (nekonkrečių prekių!) reklamos ir kitos panašios sąnaudos.

Bendrosios ir administracinės sąnaudos – ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudų dalis, susijusi su įmonės tipine veikla, sudarančia sąlygas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Paprastai bendrųjų ir administracinių sąnaudų dydis nėra susijęs su pardavimų apimtimi.

Bendrosios ir administracinės sąnaudos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje tą patį ataskaitinį laikotarpį, kai jos buvo patirtos.

Bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms priskiriamos, pavyzdžiui, tokios per ataskaitinį laikotarpį patirtos išlaidos: administracinių ir bendro naudojimo patalpų išlaikymas, nuoma ar nusidėvėjimas, įmonės reprezentavimo, paramos, labdaros, socialinės išlaidos, įvairūs, išskyrus pelno, mokesčiai (kelių, nekilnojamojo turto, akcizų, jeigu jie nepriskirti prekių savikainai, neįtrauktas į atskaitą ir nesusigrąžinamas pridėtinės vertės mokestis ir pan.), susiję su tipine veikla, įmonės ir jos padalinių valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis ir socialinis draudimas, baudos už netinkamą sutarčių vykdymą ar netinkamą produkcijos kokybę, abejotinų skolų sąnaudos ir kitos su tipine įmonės veikla susijusios išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį. Prie bendrųjų ir administracinių sąnaudų priskirtinos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje formuojamų atidėjimų sąnaudos (19-asis verslo apskaitos standartas “Atidėjimai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei pobalansiniai įvykiai”), nebent jos pagal savo pobūdį ir prasmę turėtų būti priskiriamos pardavimo savikainai. ŠŠios sąnaudos atspindi būsimųjų laikotarpių įsipareigojimus, susijusius su ataskaitinio laikotarpio pardavimo sandoriais bei įmonės veikla. Šie įsipareigojimai gali atsirasti, kai parduodant prekes numatoma galimybė jas grąžinti ar nukainoti arba kurį laiką atlikti jų garantinę priežiūrą ir kitais atvejais.

1.3. Kitos veiklos sąndaudos

Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos statybos sąnaudos:

– nuosavos statybos ir kito pačių pasigaminto IT ar jo dalies, pripažintos pajamomis, statybos (gamybos) savikaina;

– parduoto IT, pirkto jį perparduoti , savikaina, išskyrus įmonės, kurios specializuojasi IT perpardavimo srityje;

– savo reikmėms pačių pasistatyto ir vėliau perleisto IT perleidimo savikaina.

– visos kitos sąnaudos, kurios nepriskirtinos tipinės veiklos bei finansinės ir inverticinės veiklos sąnaudoms bei netekimams.

Kitos veiklos sąnaudoms taip pat priskiriamos įvairių tiesioginių mokesčių, kurių negalima priskirti veiklos sąnaudoms,sumos. Tai muitų, vizų, kelių bei nekilnojamojo turto mokestis, registravimo rinkliava, gamtinių išteklių panaudojimo ir pan. rinkliavos bei mokesčiai.

Šios sąnaudos pripažįstamos jų patyrimo momentu, neatsižvelgiant į faktinį pinigų išleidimo ar įmonės įsiskolinimų atsiradimo laiką.

1.4.Finansinės veiklos sąnaudos

Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos) palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta (amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios

sąnaudos (baudos ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar sumažėjimu.Prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taip pat faktoringo sąnaudos.

Tačiau šiai sąnaudų grupei priskiriamos ir kai kurios sąnaudos, įmonės patiriamos tiesioginėje prekybinėje veikloje. Pavyzdžiui, dėl neigiamos valiutos kursų pasikeitimo įtakos susidariusios sąnaudos, patirtos skolon parduodant prekes, nes tam tikros valiutos pasirinkimas yra finansinės veiklos prerogatyva. Finansinės veiklos sąnaudoms taip pat priskiriamos palūkanos už lizingo būdu išsinuomotą tturtą, nes turto nuoma lizingo būdu priskiriama finansinei veiklai.

Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo.

1.5. Investicinės veiklos sąnaudos

Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės pasikeitimu. Pavyzdžiui, šitaip atsitinka, kai negrįžtamai sumažėja trečiųjų asmenų akcijų, kurių yra įsigijusi įmonė.

Šios sąnaudos pripažįstamos jų patyrimo momentu, neatsižvelgiant į faktinį pinigų išleidimo ar įmonės įsiskolinimų atsiradimo laiką.

1.6.Neįprastinės veiklos ssąnaudos (netekimai)

Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla: pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir trumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto pperleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikio finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų (reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti.

Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį jie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis, uždirbtomis iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute.

1.7.Pelno mokesčio sąnaudos

Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos (sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėta pelno mokesčio suma (pakoreguota išskaitymais iš mokėtinos biudžetui sumos), išskyrus tą atvejį, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma yra didesnė už nustatytą mokėti mokesčių sumą. Šiuo atveju nurodytoji suma pateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklis apskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į šį rodiklį įeina suma, kuria nustatyti mokėti mokesčiai viršija išankstinius apmokėjimus.

Šios sąnaudos ppripažįstamos jų patyrimo momentu, neatsižvelgiant į faktinį pinigų išleidimo ar įmonės įsiskolinimų atsiradimo laiką.

2. SKYRIUS SĄNAUDŲ PRIPAŽINIMAS APSKAITOJE

Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti – pajamoms uždirbti.

Sąnaudų kaip ir pajamų pripažinimo taisykles reglamentuoja Bendrieji apskiatos principai, Tarptautiniai apskaitos standartai, Europos Sąjungos direktyvos ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai.

Pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus bbuhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal šio skyriaus nuostatas pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą.

2.1. Sąnaudų pripažinimas pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus

Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis, nurodomos balanse kaip turtas.

Sąnaudos apskaitoje turi būti pripažintos įvykdžius šias sąlygas :

1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų pripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbant buvo patirtos šios sąnaudos;

2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šie ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;

3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus uždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų bei ssąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai, apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);

4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti nedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gauti pajamų.

Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinį laikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos metinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimo laiko.

Turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).

Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti ateinančiaisiais laikotarpiais, turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais.

Pagrindiniai apskaitoje naudojami principai įtvirtinti Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 ,,Dėl ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 1993, Nr. 58-1123) patvirtintoje Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkoje. Nuo 2003-01-01 įsigalioja Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (Žin., 2001, Nr. 99-3516). Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visos įmonės, tvarkydamos buhalterinę apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę, vadovaujasi įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos apskaitos principais. Šiais principais vadovaujamasi ppripažįstant pajamas ir sąnaudas bei apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, kiek tai neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

q Pagal įmonės principą kiekviena įmonė laikoma atskiru apskaitos vienetu, į kurio apskaitą gali būti įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.

q Pagal įmonės tęsiamos veiklos principą, tvarkant apskaitą daroma prielaida, kad įmonės veiklos laikotarpis neribotas ir įmonės nenumatoma likviduoti. Tačiau, jei priimamas sprendimas įmonę likviduoti arba įmonė yra įsteigta ribotam laikotarpiui, tai šis veiklos tęstinumo principas netaikomas.

q Periodiškumo principas reiškia, kad įmonės veikla suskirstoma į atskirus ataskaitinius laikotarpius (metų, ketvirčių ar pan.), kuriems pasibaigus, sudaroma finansinė atskaitomybė. Mokesčių apskaičiavimo tikslais šie laikotarpiai yra nustatyti PMĮ 6 straipsnyje.

q Pagal apskaitos pastovumo principą įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti kiekvienais finansiniais metais. Jį keisti galima tik tuo atveju, jeigu tuo siekiama teisingai atspindėti įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus.

q Vadovaujantis piniginio įkainojimo principu, visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais.

q Pagal turinio svarbos principą ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą.

q Įmonė, vadovaudamasi atsargumo(apdairumo) principu, turi pasirinkti tokius apskaitos metodus, kuriais įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta.

q Neutralumo principas reiškia, kad apskaitos informacija pateikiama nešališkai. Jos pateikimas

neturėtų daryti įtakos apskaitos informacijos vartotojų priimamiems sprendimams ir juo neturėtų būti siekiama iš anksto numatyto rezultato.

q Kaupimo principo esmė ta, kad pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimo ar išmokėjimo momentą. Tačiau PMĮ 8 ir 9 straipsniuose nustatyti atvejai, kai pajamas galima pripažinti atsižvelgiant į mokėjimo momentą, t.y. taikant pinigų principą. Sąnaudos tokiu atveju pripažįstamos neatsižvelgiant į mokėjimo momentą.

q Vadovaujantis palyginimo principu, per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos siejamos su to laikotarpio pajamų uuždirbimo sąnaudomis. Skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams tenkančios sąnaudos paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirba pajamų. PMĮ 8 str. 2 dalyje palyginimo principas įtvirtintas ir tuo atveju, kai pajamos pripažįstamos taikant pinigų principą. Šioje dalyje nustatyta, kad pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis pajamomis.

2.1.1. Kaupimo principas yra vienas svarbiausių konceptualių laisvos rinkos apskaitos nuostatų. Juo reikalaujama , kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami tada, kai jie įvyksta : uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uuždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą.Kiekvienas, norintis suprasti apskaitos informaciją, turi mokėti skirti sąvokas: pajamos, įplaukos, sąnaudos ir išlaidos.

Duomenų kaupimo principu numatyta, kad pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra pparduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos – suteiktos, nesvarbu, pirkėjai sumokėjo už šias prekes ar ne. Pinigai ar kitas turtas, gauti už pateiktas prekes (iš jų ir atliktas paslaugas) arba už dar nepateiktas prekes ar neatliktus darbus, vadinami įplaukomis. Įpalaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo-pirkimo faktą įteisinantis dokumentas.

Patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas ataskaitiniu laikotarpiu neuždibant pajamų, vadinami išlaidomis. Pavyzdžiui, įrengimams įsigyti išleisti pinigai ar dėl to atsiradusi skola,sunaudotos žaliavos ir medžiagos bei kitos gamybinės išlaidos nebaigtiems gaminiams arba pagamintai, bet neparduotai produkcijai, taip pat iš anksto sumokėti pinigai už aateityje gausimas paslaugas (prekes) bei kitos avansinės išmokos neįtraukiamos į to laikotarpio sąnaudas. Toks turto sumažėjimas (ar įsipareigojimų padidėjimas) sąnaudomis gali būti pripažintas tik tuo laikotarpiu , per kurį jo iš tikrųjų uždirba pajamų (kada atliekami darbai, parduodama produkcija, suteikiamos paslaugos). Taip griežtai traktuoti sąnaudas apskaitoje būtina, norint tiksliai apskaičiuoti ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatus.

2.1.2. Palyginimo principu reikalaujama, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis.

Šis principas sukonkretina sąnaudų sąvoką apskaitoje. Bet kkuri įmonė, vykdydama savo veiklą, turi įvairių išlaidų. Tačiau tai nereiškia, kad visos išlaidos, pavyzdžiui pinigų išmokėjimai, prisideda prie ataskaitinio laikotarpio pelno uždirbimo. Pavyzdžiui, J.Pranulio įmonė sausio mėnesį iš anksto sumokėjo 12 000 litų nuomos mokestį už visus metus. Apskaičiuodama per sausį uždirbtą pelną būtų logiška iš uždirbtų pajamų atimti ne visus 12 000 litų, bet tik 1000 litų (12000/12) – tiek, kiek iš tikrųjų įmonei kainavo vieno mėnesio nuoma. Bet gali būti ir taip: įmonė jau nuomoja patalpas, kuriose uždirba tam tikras pajamas, taigi ir pelną, tačiau dar nieko nemokėjo nuomotojuo, o tai darys pagal sutartį tik visam nuomos laikotarpiui pasibaigus, t.y. gruodžio pabaigoje. Aišku , kad nelogiška būtų visą nuomos išlaidų sumą priskirti gruodžio mėnesio sąnaudoms. Būtina įsidėmėti ir skirti pajamas nuo įplaukų, o taip pat nepainioti išlaidų su sąnaudomis.

2.2. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas pagal pinigų apskaitos principą

Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto pajamos pripažįstamos faktišku pajamų gavimo momentu. Taip pat pripažįstamos PMĮ 37 straipsnyje nustatytos pajamos.

Kai Lietuvos vienetas pasirenka taikyti pinigų apskaitos principą, tai pajamas jis turi pripažinti pagal faktišką pajamų gavimo momentą. Faktišku pajamų gavimo momentu laikomas sumokėjimo pinigais, atsiskaitymo natūra (mainais į kitas prekes, paslaugas ar kt.), įsipareigojimų perdavimo arba kitokio atsiskaitymo už patiektas pprekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar pan. momentas.

1pavyzdys

1. Dviejų vienetų apskaitoje įregistruoti tokie ūkiniai faktai:

– individuali įmonė (taikanti pinigų apskaitos principą) akcinei bendrovei pardavė prekes ir išrašė 37 000 Lt sąskaitą;

– akcinė bendrovė individualiai įmonei patiekė prekes ir išrašė 37 000 Lt sąskaitą.

Pagal dvišalį susitarimą abu vienetai užskaitė vienas kito įsiskolinimus. Šis užskaitymo momentas laikomas individualios įmonės pajamų (37000 Lt) už patiektas prekes gavimo momentu.

2. Dviejų vienetų apskaitoje įregistruoti tokie ūkiniai faktai:

– individualios įmonės A (taikančios pinigų apskaitos principą) apskaitoje įregistruota 40 000 Lt skola įmonei B;

– individuali įmonė A įmonei B patiekė prekių už 25 000 Lt.

Pagal dvišalį susitarimą, įmonės A ir B atliko tarpusavio skolų užskaitymą, po kurio individuali įmonė A įmonei B liko skolinga 15 000 Lt.

Individualios įmonės A apskaitoje įregistruotas tarpusavio skolų užskaitymas yra laikomas pajamų (25 000 Lt) už patiektas prekes gavimo momentu.

3. Individuali įmonė (taikanti pinigų apskaitos principą) akcinei bendrovei patiekė prekių už 25 000 Lt. Ši individuali įmonė buvo skolinga 35 000 Lt statybinei organizacijai, atlikusiai statybos darbus. Pagal trišalį (individualios įmonės, akcinės bendrovės ir statybinės organizacijos) susitarimą akcinė bendrovė už prekes atsiskaitė ne pinigais, o perėmė individualios įmonės skolos trečiajam asmeniui – statybinei organizacijai dalį (25 000 Lt).

Šio atsiskaitymo – skolos perleidimo akcinei bendrovei įregistravimas individualios įmonės buhalterinėje aapskaitoje laikomas pajamų gavimo momentu. Statybinei organizacijai individuali įmonė liko skolinga 10 000 Lt.

Jeigu Lietuvos vienetas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, tai jo pajamos apskaitomos be pridėtinės vertės mokesčio.

Jeigu už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas sumokama ne visa išrašytoje sąskaitoje nurodyta suma, o tik tos sumos dalis, tai ši sumos dalis pajamoms priskiriama iš karto, nelaukiant kol bus sumokėta visa suma. Likusi sąskaitoje nurodytos sumos dalis pajamoms bus priskirta, kai skolininkas ją sumokės.

Kai Lietuvos vienetas gauna išankstinį apmokėjimą (avansą) už numatomas patiekti prekes, suteikti paslaugas, tai gauta suma nepripažįstama vieneto pajamomis, o buhalterinėje apskaitoje parodomas vieneto įsipareigojimas (skola) pirkėjui. Ši iš anksto gauta suma pajamomis bus pripažinta tą momentą, kai vienetas pirkėjui patieks prekes ar suteiks paslaugas. Jeigu bus patiekta tik dalis prekių arba suteikta tik dalis paslaugų, tai vieneto pajamomis pripažįstama ne visa iš anksto gauta suma, o tik jos atitinkama dalis.

Taikant pinigų principą pripažįstamos ir užsienio vienetų pajamos, nurodytos PMĮ 4 str. 4 dalyje, t.y. tos pajamos, kurios gaunamos ne per nuolatines buveines ir kurios apmokestinamos prie pajamų šaltinio. Vadinasi, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas pelno mokestį nuo užsienio vienetui išmokamų pajamų (sumų) turi išskaičiuoti tų pajamų (sumų) išmokėjimo užsienio vienetui momentu.

Jeigu užsienio vienetas Lietuvoje

veikia per nuolatinę buveinę, tai apskaičiuojant užsienio vieneto Lietuvoje vykdomos veiklos apmokestinamąjį pelną, pinigų apskaitos principas netaikomas.

Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto sąnaudos pripažįstamos tokia pat tvarka, kaip jos pripažįstamos taikant kaupimo apskaitos principą, tačiau pripažįstamos tik tos vieneto sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį.

Pajamas pripažįstant pagal pinigų apskaitos principą, sąnaudos pripažįstamos taikant kaupimo ir palyginimo principus. Kaupimo principas reiškia, kad sąnaudos apskaitomos neatsižvelgiant į tai, ar jos apmokėtos, ar ne, bet atsižvelgiant į jų aatsiradimo laikotarpį. Palyginimo principas reiškia, kad per mokestinį laikotarpį uždirbtos pajamos lyginamos su uždirbant tas pajamas patirtomis sąnaudomis.

Vadinasi, taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto leidžiamais atskaitymais pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis pajamomis, t.y. su tomis pajamomis, kurios per mokestinį laikotarpį buvo pripažintos pajamomis taikant pinigų apskaitos principą, neatsižvelgiant į tai, ar tos sąnaudos apmokėtos. Tačiau pagal PMĮ 31 str. 1 d. 8 punktą į sąnaudų apmokėjimą atsižvelgiama tuo atveju, kai tos sąnaudos ssusijusios su tikslinėse teritorijose įregistruotais ar kitaip organizuotais vienetais. Tokiu atveju daugiau kaip prieš 18 mėnesių į leidžiamus atskaitymus įtrauktos, bet vis dar neapmokėtos sąnaudos priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams.

2.3. Pinigų apskaitos principo taikymas

Pinigų apskaitos principą gali taikyti tik tie Lietuvos vienetai, kkurie iki šio Įstatymo įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną jų neviršijo 100 tūkstančių litų, taip pat naujai įregistruoti Lietuvos vienetai, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 100 tūkstančių litų per mokestinį laikotarpį.

q Apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pinigų apskaitos principą gali taikyti tik Lietuvos vienetai, t.y. Lietuvos ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Užsienio vienetai, vykdantys veiklą per nuolatines buveines, pinigų apskaitos principo taikyti negali. Užsienio vienetai pinigų apskaitos principą taiko tik tuo atveju, kai pajamas Lietuvoje uždirba ne per nuolatines buveines, t.y. kai uždirba pajamas, kurios pagal PMĮ 4 str. 4 dalį priskiriamos apmokestinamosioms prie pajamų šaltinio.

q Jeigu Lietuvos vienetai yra įregistruoti iki PMĮ įsigaliojimo (iki 22002-01-01), t.y. jeigu jų pirmasis mokestinis laikotarpis prasidėjo ne 2002 metais, bet ankstesniais metais, tai tokie vienetai pinigų apskaitos principą gali taikyti tik tuo atveju, jei atitinka 2 sąlygas:

1) iki PMĮ įsigaliojimo jie pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą ir

2) jų pajamos nė per vieną iš paskutinių 3 mokestinių laikotarpių nebuvo didesnės kaip 100 tūkst. litų.

Iki PMĮ įsigaliojimo pajamas pripažinti pagal pinigų apskaitos principą galėjo tik neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie apmokestinamąsias pajamas apskaičiuodavo pagal FAPML įstatymo IV skyrių, t.y. individualios ((personalios) įmonės ir ūkinės bendrijos. Vadinasi, šias sąlygas gali atitikti tik iki 2002-01-01 įregistruoti neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, todėl iki 2002-01-01 įregistruoti ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys pinigų apskaitos principo taikyti negali. Jeigu individualios (personalios) įmonės ar ūkinės bendrijos iki PMĮ įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal kaupimo principą, tai įsigaliojus PMĮ, jos taip pat negali taikyti pinigų apskaitos principo, neatsižvelgiant į tai, kad jų pajamos nebuvo didesnės kaip 100 tūkst. litų.

Apskaičiuojant, ar mokestinių laikotarpių iki PMĮ įsigaliojimo pajamos nebuvo didesnės kaip 100 tūkst. litų, pajamoms prilyginamos FAPML įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotos bendrosios įplaukos.

q Pinigų apskaitos principą gali taikyti naujai registruoti Lietuvos vienetai, jeigu numato, kad jų pajamos per mokestinį laikotarpį nebus didesnės kaip 100 tūkst. litų. Vadinasi, įsigaliojus PMĮ, pinigų apskaitos principą gali taikyti ne tik neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, bet ir naujai registruoti ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys.

Skaičiuojant 100 tūkst. litų pajamų sumą atsižvelgiama į visas pajamas, įskaitant ir tas, kurios pagal PMĮ 12 straipsnį priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų.

Lietuvos vienetai, taikantys pinigų apskaitos principą, privalo pereiti prie kaupimo apskaitos principo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį pajamos viršijo 100 tūkstančių litų.

q Lietuvos vienetai, kurie pagal PMĮ 9 str. 1 dalį galėjo taikyti pinigų apskaitos pprincipą, privalo pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, jeigu to mokestinio laikotarpio pajamos tampa didesnės kaip 100 tūkst. litų. Tokiu atveju prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą pereinama nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios.

q Pagal PMĮ 58 str. 12 dalį Lietuvos vienetai, kurie iki PMĮ įsigaliojimo (iki 2002-01-01) pajamas pripažindavo pagal faktišką jų gavimo momentą (t.y. taikydami pinigų apskaitos principą) ir kurių nors vieno iš trijų paskutinių mokestinių laikotarpių (1999, 2000 ar 2001 metų) pajamos buvo didesnės kaip 100 tūkst. litų, pereiti prie kaupimo apskaitos principo gali ne iškart nuo 2002-01-01, bet pasirinktinai ir nuo 2003 m. prasidėsiančio mokestinio laikotarpio. Tokiais atvejais Lietuvos vienetai patys pasirenka, nuo kurio mokestinio laikotarpio (prasidedančio 2002 ar 2003 metais) pereiti prie kaupimo apskaitos principo.

2 pavyzdys

J.Jonaičio individuali įmonė pajamas pripažindavo faktišku įplaukų gavimo momentu. 1999 metų įplaukos buvo 80 tūkst. litų, 2000 metų – 95 tūkst. litų, 2001 metų – 110 tūkst. litų. Pagal PMĮ 9 str. 2 dalį J.Jonaičio individuali įmonė pereiti prie kaupimo apskaitos principo turėtų nuo 2002 metų, tačiau pagal PMĮ 58 str. 12 dalį ši įmonė gali pasirinkti, ar pereiti prie kaupimo apskaitos principo nuo 2002 metų, ar nuo 2003 metų. Vadinasi, J.Jonaičio individuali įmonė, apskaičiuodama pagal PMĮ nuostatas 22002 metų apmokestinamąjį pelną, dar gali taikyti piniginį apskaitos principą, t.y. pajamas, kaip ir anksčiau, pripažinti faktišku įplaukų gavimo momentu. Tačiau 2003 metų apmokestinamąjį pelną ši įmonė turi apskaičiuoti taikydama tik kaupimo apskaitos principą.

LR PMĮ 9 straipsnio nuostatos netaikomos bankrutuojančiojo statusą turintiems (įgijusiems) Lietuvos vienetams.

1. Pagal Įmonių bankroto įstatymą (Žin., 2001, Nr. 31-1010, Nr. 37, Nr. 52) bankrutuojanti įmonė – tai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka.

2. Lietuvos vienetai, kurie pagal PMĮ 9 str. 2 dalies nuostatas privalėtų pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, gali ir toliau taikyti pinigų apskaitos principą, jeigu jie turi (įgijo) bankrutuojančiojo statusą.

2.4. Apskaitos principo pasirinkimas ir keitimas

Lietuvos vienetas, nors ir atitinkantis PMĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą kriterijų, nuo bet kurių mokestinių metų pradžios gali pereiti nuo pinigų apskaitos principo prie kaupimo apskaitos principo. Apie tokį perėjimą Lietuvos vienetas praneša vietos mokesčio administratoriui.

Lietuvos vienetas, kuris pagal PMĮ 9 straipsnio nuostatas turi teisę pajamas pripažinti pagal pinigų gavimo momentą, gali pats nuspręsti pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą. Pereiti prie kaupimo apskaitos principo galima tik nuo mokestinių metų pradžios. Vietos mokesčių administratoriui apie tokį sprendimą pranešama pažymint atitinkamą laukelį metinėje pelno mokesčio

deklaracijoje, kuri pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, nuo kurio pradžios vienetas perėjo prie pajamų pripažinimo taikant kaupimo apskaitos principą.

Tais atvejais, kai Lietuvos vienetas vietoj taikyto pinigų apskaitos principo pradeda taikyti kaupimo apskaitos principą, į šio apskaitos principo taikymo mokestinius metus pereinančios pirkėjų skolos į Lietuvos vieneto pajamas įtraukiamos po šių skolų apmokėjimo, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo to mokestinio laikotarpio pradžios, kurį buvo pereita prie kaupimo apskaitos principo.

1. Kai Lietuvos vienetas nuo pajamų pripažinimo pagal pinigų apskaitos principą ppereina prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, tai nesumokėtos pirkėjų skolos į pajamas įtraukiamos tuo metu, kai jos sumokamos. Jei pirkėjai per 3 metus nuo to mokestinio laikotarpio, kurį perėjo prie kaupimo apskaitos principo, pradžios neatsiskaito, tai šios nesumokėtos skolos į Lietuvos vieneto pajamas įtraukiamos tais trečiaisiais metais.

3 pavyzdys

J.Jonaičio individuali įmonė pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą, tačiau 2002 mokestinių metų pajamos pasiekė 140 tūkst. litų, t.y. įmonė nebeatitiko pinigų apskaitos principui taikyti nustatyto 100 tūkst. litų kriterijaus. Vadinasi, nnuo 2003-01-01, vadovaudamasi PMĮ 9 str. 2 dalimi, ši įmonė turi pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą. J.Jonaičio individualios įmonės apskaitoje 2003-01-01 yra tokios pirkėjų skolos:

1) įmonė A skolinga 10 tūkst. litų,

2) įmonė B skolinga 14 tūkst. litų.

Įmonė A atsiskaitė 22003-05-12, todėl 10 tūkst. litų pajamų J.Jonaičio individuali įmonė apskaitė pagal šią atsiskaitymo datą. Įmonė B 2003-12-08 sumokėjo dalį skolos – 6 tūkst. litų. Vadinasi, apskaičiuodama 2003 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, J. Jonaičio individuali įmonė į pajamas įtraukė 16 tūkst. litų pajamų.

J.Jonaičio individuali įmonė 2005-12-31dar nebuvo gavusi iš įmonės B likusios skolos dalies – 8 tūkst. litų. Neatsižvelgiant į tai, kad įmonė B dar nesumokėjo skolos, J. Jonaičio individuali įmonė, apskaičiuodama 2005 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, šią likusią skolos dalį (8 tūkst. litų) turi įtraukti į pajamas.

2. Jeigu Lietuvos vienetas iki PMĮ įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal įplaukų gavimo momentą ir prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą perėjo dar iki PMĮ įsigaliojimo, tai pirkėjų nesumokėtos skolos į pajamas įtraukiamos po ššių skolų sumokėjimo, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus po PMĮ įsigaliojimo.

4 pavyzdys

A.Kinderio individuali įmonė nuo 2001 metų perėjo prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą. Įmonės apskaitoje 2001-01-01 yra tokios pirkėjų skolos:

1) įmonė A skolinga 10 tūkst. litų,

2) įmonė B skolinga 14 tūkst. litų.

Įmonė A atsiskaitė 2002-05-10, todėl 10 tūkst. litų pajamų A.Kinderio individuali įmonė apskaitė pagal šią atsiskaitymo datą. Įmonė B 2003-10-15 sumokėjo dalį skolos – 6 tūkst. litų, ši suma įtraukiama į 2003 metų pajamas.

A.Kinderio individuali įmonė 22004-12-31 dar nebuvo gavusi iš įmonės B likusios skolos dalies – 8 tūkst. litų. Neatsižvelgiant į tai, kad įmonė B dar nesumokėjo skolos, A.Kinderio individuali įmonė, apskaičiuodama 2004 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, šią likusią neapmokėtą skolos dalį (8 tūkst. litų) turi įtraukti į pajamas.

Lietuvos vienetas, kuris iki šio Įstatymo įsigaliojimo taikė kaupimo apskaitos principą, ir Lietuvos vienetas, kuriam pagal šio Įstatymo nuostatas nustatyta prievolė pereiti nuo pinigų apskaitos principo prie kaupimo apskaitos principo, negali kaupimo apskaitos principo keisti į pinigų apskaitos principą iki Lietuvos vieneto likvidavimo arba pabaigos.

Lietuvos vienetai, kurie iki PMĮ įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal kaupimo apskaitos principą, įsigaliojus PMĮ, negali taikyti pinigų apskaitos principo. Jie ir toliau iki vieneto likvidavimo ar pabaigos pajamas turės pripažinti pagal kaupimo apskaitos principą.

Tuo atveju, jei Lietuvos vienetas, vadovaudamasis PMĮ nuostatomis, pereis prie kaupimo apskaitos principo, tai jis pagal šį principą pajamas turės pripažinti iki likvidavimo ar vieneto pabaigos.

IŠVADOS ( IR PASIŪLYMAI)

1. Sąnaudos yra labai įvairios, tačiau jos dažniausiai skirstomos taip:

1.1.Parduotų prekių savikaina;

1.2.Veiklos sąnaudos;

1.3.Kitos veiklos sąnaudos;

1.4.Finansinės veiklos sąnaudos;

1.5.Investicinės veiklos sąnaudos;

1.6.Neįprastinės veiklos sąnaudos;

1.7.Pelno mokesčio sąnaudos.

2. Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Pagal LR PMĮ nuostatas ir ppagal pinigų apskaitos principą.

3.Kaupimo principo esmė ta, kad pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimo ar išmokėjimo momentą.

4.Vadovaujantis palyginimo principu, per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos siejamos su to laikotarpio pajamų uždirbimo sąnaudomis

5.Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto sąnaudos pripažįstamos tokia pat tvarka, kaip jos pripažįstamos taikant kaupimo apskaitos principą, tačiau pripažįstamos tik tos vieneto sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį.

6.Lietuvos vienetas, kuris iki šio Įstatymo įsigaliojimo taikė kaupimo apskaitos principą, ir Lietuvos vienetas, kuriam pagal šio Įstatymo nuostatas nustatyta prievolė pereiti nuo pinigų apskaitos principo prie kaupimo apskaitos principo, negali kaupimo apskaitos principo keisti į pinigų apskaitos principą iki Lietuvos vieneto likvidavimo arba pabaigos.

7.Sąnaudų pripažinimas vadovaujantis kaupimo principu yra gana sudėtingas, todėl reikalauja aukštos apskaitininkų kvalifikacijos. Kur kas paprasčiau pajamas registruoti tada, kai gaunami pinigai, o sąnaudas, – kai jie išleidžiami (pagal pinigų apskaitos principą). Tokia apskaitos vedimo tvarka yra gerokai paprastesnė, bet ir apskaitos rezultatai šiuo atveju gali būti labai netikslūs.

8.Žmonės dažniausiai mąsto buitiškai: ne “pajamų”, bet “pinigų” būdu, t.y. pajamomis laiko tai, už ką gavo pinigus, todėl praktikoje, bendraudami su vadovais, buhalteriai susiduria su šia problema. Juk kol vadovai nesuvoks “pajamų” būdo , tol jjie nesupras ir pateiktų įmonės veiklos finansinių ataskaitų reikšmės. Todėl šių pagrindų reikėtų mokyti ne tik pradedančius buhalterius , bet ir norinčius savo verslą pradėti vadovus.

Auksė Petrulėnienė

auxe@omni.lt

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. G.Kalčinskas. Buhalterinės apskaitos pagrindai.-V.: Pačiolis, 2003-860p.

2. VšĮ LR Apskaitos instituto standartų tarybos nutarimas ( 2003 12 18 Nr.1) “Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo” // Valstybės žinios,2004, Nr.20-616

3. LR Pelno mokesčio įstatymas (2001 12 20 Nr.IX-675) // Valstybės žinios ,2001 Nr.110-3992

4. LR Vyriausybės nurarimas (1993 10 27 Nr.804) “Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės”// Valstybės žinios,1993