Valdymo apskaita

Valdymo apskaita yra organizacijos vidinės ekonominės ir vadybinės informacijos matavimo, kaupimo, analizės, atskaitomybės ir sklaidos procesas, kurio tikslas – objektyviai ir greitai informuoti vadovus apie buvusią, esamą ar būsimą valdymo objektų būklę.

1.1. Kas yra vertės grandinė

Vertės grandinė yra tokia veikų (darbų, užduočių) seka, kuri sukuria vertingą prekę ar paslaugą. Kiekviena veika turi pridėti vertę, t.y. tokią produkto ar paslaugos savybę, kurią vartotojas vertina ir sutinka už ją mokėti.

1.4. kokios veikos yra vertę kuriančios, o kokios nekuriančios?

Kuriančios – veika, per kurią pproduktas ar paslauga įgauna savybę, kurią vartotojas pasirengęs nupirkti.

Nekuriančios – darbai, kurių atsisakius, nesumažėtų produkto ar paslaugos vertingumas galutiniam vartotojui. (vartotojui nesvarbu kiek km vežtas audinys, per kiek tarpininkų perparduoda, kiek valandų buvo sugaišta jį audžiant.

1.5. Finansų ir valdymo apskaitos skirtumai

Finansų apskaita Valdymo apskaita

informacijos vartotojai Išoriniai informacijos vartotojai: akcininkai, kreditoriai, mokesčių administratoriai. Vidiniai informacijos vartotojai: darbininkai, vadybininkai, vadovai

Tikslai Informuoti ir atsiskaityti išorinei auditorijai apie visos įmonės rezultatus Informuoti vidinę auditoriją – vadovus ir vadybininkus, priimančius valdymo sprendimus, užtikrinti atskirų veiklos grandžių darbo kontrolę ir suderinamumą.

Laiko pperspektyva Istorinis ataskaitų pobūdis (praėjusio ketvirčio, pusmečio ar metų rezultatai); ataskaitos pateikiamos pavėluotai Ataskaitos orientuojamos į ateities rezultatus (veiklos planai bei sprendimų pasekmių prognozės): duomenys atspindi esamą laiko momentą.

Apribojimai Apskaita išoriškai reguliuojama įstatymų, norminių aktų, tarptautinių standartų. Informacija nėra skleidžiama išoriniams vartotojams, todėl nereguliuojama iišoriškai.

Informacijos matavimas Tik finansiniai mato vienetai. Finansiniai ir fiziniai mato vienetai, atspindintys gamybos, tiekimo ir pardavimų veiklų, vartotojų ir konkurentų savybes.

Informacijos objektai Apibendrintas objektas – finansiškai savarankiška organizacija ir jos padalinys. Organizacija suskaidoma į daugelį savitų informacijos objektų – padalinių, skyrių, veiklų, produktų, vartotojų grupių ir t.t.

1.6. kuriose valdymo srityse naudojama valdymo apskaitos informacija?

Valdymo apskaitos informaciją naudoja vadovai ir vadybininkai, kurie planuoja ir kontroliuoja kasdieninę organizacijos veiklą, t.y. produktų (paslaugų kūrime), proceso aptarnavime, vartotojų aptarnavime, kainodaroje, veiklos perorganizavime, strateginėje kontrolėje.

1.7. Valdymo apskaitos funkcijos:

Valdymo apskaita kuriama tam, kad atliktų tris tik jai būdingas funkcijas, kurias bendriausiai galima apibūdinti taip: dėmesio atkreipimas, matavimas ir problemų sprendimas.

Tikslų nustatymas←Strategijos formulavimas →vertimas į operatyviuosius planus →planų įgyvendinimas→veiklos matavimas →aplinkos vystymosi prognozės→tikslų nustatymas.

Dėmesio atkreipimas Organizacijos vadovams kasdien reikia informacijos, padedančios jjiems aptikti problemas arba sėkmę. Priklausomai nuo vadovo atsakomybės ir lygio bei patikėtos srities, jiems rūpi skirtingi valdymo objektai. Valdymo apskaitos dėmesys, prilausomai nuo vadybininkų poreikio informacijai, gali būti atkreipiamas į skirtingas situacijas: vidines valdymo situacijas bei išorines valdymo situacijas.

Vidinės valdymo situacijos Išorinės valdymo situacijos

Valdymo apskaita orientuojasi į istorinę perspektyvą – analizuoja praeities operacijas. Valdymo apskaita orientuojasi į ateities perspektyvą – numato įvairių planų rezultatus

Valdymo apskaitos taikinys – vienas verslo vienetas. Valdymo apskaita pateikia informaciją apie verslo vienetą kitų verslo vienetų (veikų) kontekste, rrinkos kontekste.

Valdymo apskaitos taikinys – vienas apskaitos periodas. Valdymo apskaita pateikia vieno apskaitos periodo periodo rezultatus ilgo laikotarpio analizėje.

Valdymo apskaita nukreipia sprendimo priėmimą į vieną išvadą (kriterijų). Valdymo apskaita kreipia dėmesį į sprendimo priėmimo aplinką, nuoseėklumą ir į sprendimo pasekmes.

Valdymo apskaita kreipia dėmesį į konkrečios veiklos ar padalinio įvertinimą organizacijoje. Valdymo apskaita kreipia dėmesį į konkurenciją tarp veiklų.

Valdymo apskaita analizuoja esamas veiklas. Valdymo apskaita analizuoja potencialias veiklas

Valdymo apskaita nesprendžia organizacijos narių tarpusavio komunikavimo efektyvumo problemų. Valdymo apskaita kreipia dėmesį į komunikavimo efektyvumą.

Matavimas Valdymo apskaitos matavimo funkcijos užduotis – tiksliai ir kompleksiškai matuoti ir įrašais fiksuoti informaciją apie fizinius ir piniginius dydžius, susijusius su valdymo objektų analize ir planavimu tiek strateginiu, tiek operatyviuoju lygiu.

1.8. Kuo skiriasi strateginis ir proceso (veiklos) matavimas.

Strateginiame valdyme reikia kiekybinės ir kokybinės informacijos, padedančios nustatyti veikos tikslų išraišką, stebėti pokyčius produktų pardavimo rinkoje, veiklos tendencijas kiekviename verslo vienete, palyginti tarpusavyje skirtingus verslo vienetus. Strateginiame lygyje informacija matuojama rodikliais, kurie paprastai gali būti palyginami tarp skirtingų organizacijų – pavyzdžiui, rinkos augimo tempas, pelningumo indeksas ir Proceso(veiklos) matavimas suteikia galimybę nuolatos stebėti tam tikrus veiklos rezultatus, kurie yra svarbiausi ir akivaizdžiausiai atspindi organizacijos laimėjimus, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Veiklos matavimas įvertina aktualiąją veiklą (jos rezultatus) per ištisą vertės grandinę, t.y jis nusako rodiklius, kurie atspindi proceso ((judėjimo per vertės grandinę) svarbiausius bruožus:

– kryptingumą (ar nenutolstama nuo tikslų);

– greitį (ar lanksčiai ir be „atsiprašome, bet.“) patenkinami vartotojų poreikiai);

– efektyvumą (ar tikslai pasiekiami, nešvaistant be reikalo išteklių).

Veiklos matavimo sistema nustato veiklos įvertinimo rodiklius, atspindinčius svarbiausius veiklos bruožus. Kad ši sistema tinkamai atliktų savo uždavinius, ji turėtų:

apibūdinti kiekvieną veiką atskirai ir visą vertės grandinę (organizaciją) bendrai vartotojų požiūriu, įvertinti kiekvieną veiką pagal vartotojui svarbius veiklos rezultatus, pateikti įvertinimus visapusiškai ir glaustai, įvertinimus pateikti suprantamai ir su jais supažindinti organizacijos narius

1.9. Ką rodo signaliniai veiklos rodikliai?

Signaliniai veiklos rodikliai – tai veiklos matavimo rodikliai, skirti atspindėti valdomos veikos rezultatams per kritinius sėkmės veiksnius.

Signaliniai veiklos rodikliai organizacijoje matuojami nuolatos. Jie padeda stebėti įmonės būseną ir sėkmę, siekiant jos tikslų. Signalinių rodiklių pavyzdžiai

Kritiniai sėkmės veiksniai Signaliniai rodikliai

Aptarnavimas Naujų vartotojų skaičius

Prarastų vartotojų skaičius

Užsakymo įvykdymo laikas

Vartotojo pretenzijų išnagrinėjimo laikas

Kokybė Vartotojo pretenzijų skaičius vienam tūkstančiui užsakymų

Vartotojų apklausų skaičius

Laiku aptarnautų užsakymų procentas

Kaštai Produkto kaštų santykis su konkurentų analogais

Produkto gyvavimo laiko kaštai

1.10. Kuo pasižymi suderinto veiklos vertinimo sistema?

Tai daugiamatė vertinimo sistema, kuri išverčia organizacijos strategiją į kiekvieno lygio darbuotojo kalbą. Jos pagalba konkretūs kiekvienos veiklos pasiekimai vertinami pagal bendrus organizacijos sėkmės kriterijus, susistemintus keturių perspektyvų požiūriu: investuotojų (finansinės), vartotojų, darbuotojų (vertės kūrėjų), mokymosi ir augimo (tobulinimo).

1.11. kokie uždaviniai būdingi korporacijos pplanavimui, o kokie verslo vieneto planavimui?

Uždaviniai būdingi korporacijos planavimui: kuriuos verslo vienetus reikia plėtoti, kuriuos – remti, kurių atsisakyti. Planavimas turi apimti daugelį verslo vienetų, kuriuos valdyti reikia atsižvelgiant į visos korporacijos kaip visumos strategiją.

Uždaviniai būdingi verslo vieneto planavimui: analizuoja kurio nors korporacijos vieneto situaciją tos srities rinkoje bei pačioje korporacijoje, numato jos plėtrą.

1.12. Kaip valdymo apskaita padeda vadovams priimti sprendimus?

valdymo apskaitos funkcijos problemų radimo ir sprendimo srityje yra tokios:

• sukurti objektyvios informacijos bazę, kuri padėtų vadovams aptikti ir įvardinti problemą;

• nustatyti priežastis, kurios ją sukėlė ir jų poveikio įtaką

• modeliuoti situacijos vystymosi prognozes, paėmus vieną ar kitą sprendimą, ir nustatyti optimalų sprendimo būdą.

1.13. kuo skiriasi dėmesio koncentravimas į vidines ir į išorines valdymo situacijas?

Vidinėse valdymo situacijose valdymo apskaita koncentruoja dėmesį į konkrečių dalinių uždavinių sprendimą viename kuriame padalinyje, veikoje, į vieną produktą, vieną periodą.

Išorinėse valdymo situacijose valdymo apskaita išplečia požiūrį ir atkreipia dėmesį į bendrą organizacijos būseną ir jos dinamiką. Tuo tikslu palyginami atskiri padaliniai, produktai, periodai ir kiti daliniai objektai, t.y sisteminama informacija sukaupta vidinėse valdymo situacijose.

1.14. kokios valdymo apskaitos funkcijos ir kompetencija organizacijose?

Valdymo apskaita yra administracinė bet ne sprendžiamoji funkcija, pati savaime ji negali priimti sprendimų, taigi ir išspręsti problemų.

2. IŠLAIDŲ APSKAITA IR KLASIFIKAVIMAS

2.1. Kada vadyboje reikalinga

kaštų apskaita?

Kaštų apskaita reikalinga atskleisti veiklos efektyvumo sąlygas – padalinių ar atskirų tarnybų darbą, produktų pelningumą, klientų aptarnavimo efektyvumą. Arba kiek veikla, paslauga ar prekė sunaudojo įmonės išteklių.

2.2. kokia savybė skiria ‚Kaštų“ sąvoką nuo „Išlaidų“?

Kaštai – tai valdomos išlaidos, kurių susidarymas turi nustatytą tikslą, būtiną pelningai įmonės veiklai užtikrinti apibrėžtu laikotarpiu.

Išlaidos – tai finansiniai ištekliai, sunaudoti vienarūšiams įmonės įsipareigojimams apmokėti.

2.3. kada svarbūs faktiški kaštai, o kada planiniai?

Planavimo reikmėms kaštai skaičiuojami – prognozuojami būsimam laikotarpiui – būsimai savaitei, metams. FFaktiški kaštai – tai jau anksčiau patirti kaštai, kurie turėtų būti lyginami su to paties laikotarpio planiniais kaštais. Buhalterinėje apskaitoje fiksuojami tik faktiški kaštai.

2.4. kuo kintamieji kaštai skiriasi nuo pastoviųjų?

Pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nekinta, keičiantis gaminamos produkcijos kiekiui.

Kintamieji kaštai – tai išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo gaminamos produkcijos kiekio.

2.5. kada yra svarbūs šie kaštų objektai: produktas, laikotarpis, veika, projektas?

Objektai, kuriems tikslinga ir reikalinga apskaičiuoti kaštus konkrečioje valdymo situacijoje vadinami kaštų objektais.

2.6. koks yra kaštų centrų vaidmuo kkaštų apskaitoje ir atskaitomybėje?

Kaštų centrai – valdymo apskaitos požiūriu savarankiškas įmonės padalinys, atsakingas už jame susidarančius kaštus. Kaštų centrai teikia ne tik ekonominę (siekiant apskaičiuoti produkto kaštus, svarbu nustatyti kaštų centrus, atsakingus už jo gamybą, saugojimą ir kitas su jo vvertės kūrimu tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias tarnybas) valdymo apskaitos informaciją, bet ir buhalterinę informaciją (kaupiama informacija apie visas išlaidas, susijusias su centro veikla – išlaidas medžiagoms įsigyti, darbui, paslaugoms apmokėti).

2.7. Kuo skiriasi pagrindiniai kaštų centrai nuo aptarnavimo kaštų centrų?

Padaliniai, tiesiogiai atsakingi už žaliavų apdirbimą ir pavertimą gaminiais, vadinami pagrindiniais gamybiniais kaštų centrais.

Padaliniai, kurių veikla susijusi su gamybos palaikymu, bet neatsakingi už jokį produkto apdirbimo procesą, vadinami aptarnavimo kaštų centrais. (sandėlis, remonto padalinys)

2.8. koks kaštų apskaitos sistemos tikslas ir funkcijos?

Kaštų apskaitos sistema – tai informacinė sistema, kurios tikslas – bet kuriuo momentu pateikti valdymui svarbią informaciją apie joje nustatytus kaštų objektus ir kaštų centrus, atspindinčius unikalų organizacijos veiklos pobūdį ir tikslus.

Kaštų apskaitos sistema kaupia, apdoroja kaštų informaciją ir rengia ataskaitas bei pplanus įvairiems laikotarpiams – tiek operatyvinėms, tiek taktinėms ar strateginėms valdymo reikmėms.

2.9. koks kaštų veiksnių vaidmuo, kuriant kaštų apskaitos sistemą?

Kadangi ištekliai būna skirtingi ir matuojami skirtingais dydžiais tai ir kaštų veiksnių įvairovė yra didelė. Per didelis kaštų veiksnių – objektų skaičius nulemia tikslumą, nes įvertina gilumines kaštų susidarymo priežastis, bet iš kitos pusės per didelis skaičius verčia investuoti nemažai lėšų į šių veiksnių matavimą, didesnio informacijos srauto apdorojimo techniką. Taigi optimalus kaštų veiksnių skaičius nustatomas atsižvelgiant į tas prielaidas.

2.10. kokius ggalėtumėte pateikti produkto tiesioginių kaštų pavyzdžius?

Tiesioginiai produkto kaštai (pirminiai kaštai) – tai tie kaštai, kurie susidaro gamybiniuose kaštų centruose ir gali būti be papildomų perskirstymų priskirti gaminamam produktui. (medžiagų, žaliavų, komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, energijos naudojamos technologijoje)

2.11. kokiuose kaštų centruose gali būti kaupiami tiesioginiai produkto kaštai?

Tiesioginiai produkto kaštai gali būti kaupiami pagrindiniuose gamybiniuose kaštų centruose.

2.12. kokius prisimenate pridėtinių kaštų pavyzdžius?

Netiesioginiai (pridėtiniai) kaštai – kaupiami gamybiniuose padaliniuose tačiau bendri daugeliui produktų todėl, kol pasiekia konkretų produktą, jie turi būti skirstomi – padalijami.

Prie jų galima priskirti – pagalbinės žaliavos (atsarginės dalys), netiesioginis darbo užmokestis (apmokėjimas už atostogas, viršvalandžius, cecho vadovų ir meistrų), gamybą aptarnaujančių padalinių paslaugos (transportavimas, sandėliavimas, pakavimas, kokybės kontrolė)

2.13. kokiuose kaštų centruose gali būti kaupiami pridėtiniai kaštai?

Pridėtiniai kaštai gali būti kaupiami gamybos aptarnavimo kaštų centruose.

2.14. Kokie kriterijai padeda pasirinkti tinkamą kaštų apskaitos sistemą organizacijai?

Pagrindinis kriterijus, kuriant ar keičiant kaštų apskaitos sistemą organizacijoje yra: informacijos teikiamos naudos ir kaštų santykis. Sudėtingos sistemos yra imlios laikui ir pinigams, paprastesnės – gali nepateikti pakankamai informacijos.

2.15. Kokie įmonės požymiai nulemia kaštų apskaitos sistemos ypatumus?

Kaštų apskaitos sistemų ypatumus nulemia konkrečios pramonės šakos gamybos organizavimo ypatumai: gamybos tipas (masinė, serijinė, vienetinė), gamybos ciklo trukmė (trumpas ciklas – nėra reikalo skirstyti iišlaidų baigtai produkcijai ir nebaigtai gamybai, ilgas ciklas – reikia skirstyti nes didelė atsargų vertės dalis sukaupiama būtent nebaigtos gamybos pavidalu), technologinio proceso sudėtingumas (didesnės gamybinių operacijų skaičius ir sudėtingas jų jungimo būdas reikalauja daug pirminės apskaitos dokumentų – taigi sudėtingesnės KAS nei nedidelio skaičiaus nuosekliai sujungtų operacijų technologija), gaminamos produkcijos asortimento sudėtingumas(kai tuo pačiu metu gaminama viena produkcijos rūšis, kaštų apskaita paprastėja, nes nereikia skirstyti laikotarpio išlaidų atskiroms produktų rūšims. Kai gamyba įvairiarūšė, kaštų objektais tampa produktų rūšys ar grupės, o jei asortimentas dažnai keičiasi, tenka apskaičiuoti atskirų užsakymų kaštus).

2.16. į kokius klausimus turėtų atsakyti kaštų apskaitos sistema?

Kokio dydžio ir kada patirtos išlaidos? , Kokia veikla yra šių išlaidų susidarymo šaltinis? Kokiame kaštų centre kaupiamos šios išlaidos, koks už jų apskaitą atsakingas padalinys?, kokiam kaštų objektui galima tiesiogiai priskirti šias išlaidas?, jei išlaidos netiesioginės tai kokiomis proporcijomis jo turi būti paskirstytos tarp padalinių, o jų viduje tarp produktų?

3. KAŠTŲ VERTINIMO PROCESAS

3.2. Kaip paaiškintumėte kaštų apskaitos proceso tikslus?

Kaštų vertinimo procesas – tai susidariusių išlaidų srautų judėjimo nustatymas, kol nuo kaštų susikaupimo centrų, per tarpinius kaštų objektus, nustatysime galutinio kaštų objekto kaštus.

3.3. Kokius kaštus ir kokiems objektams galima priskirti?

Kaštų priskyrimas – tiesioginių išlaidų, susidariusių pačiame kaštų objekte, nustatymas. Valdymo aapskaitoje svarbūs dvejopi kaštų objektai: produktai ir padaliniai. Todėl išlaidas reikia priskirti jiems. Išlaidos, betarpiškai priskiriamos produktams, tampa tiesioginiai produkto kaštais. Išlaidos, tiesiogiai priskiriamos padaliniui, tampa padalinio vidiniais kaštais. Išlaidos, kurios nebuvo priskirtos kuriam nors centrui ar produktui, bet susijusios su bendra gamybos veikla, vadinamos jungtinėmis išlaidomis.

3.4.kokius kaštus ir kokiems objektams reikia paskirstyti?

Kaštų paskirstymas-tai veiksmas, kurio metu kaštai, susidarę viename kaštų centre, padalijami kitam centrui, turinčiam tiesioginį ryšį su kaštų objektu.

3.5. kur kaupiasi kaštai po pirminio jų paskirstymo?

Pirminis paskirstymas – kai kaštai, susidarę aptarnaujančiuose padaliniuose, paskirstomi tarpusavyje. Visi pridėtiniai kaštai sukaupiami pagrindiniuose kaštų centruose.

3.6. kur kaupiasi kaštai po antrinio jų paskirstymo?

Antrinis paskirstymas – reiškia aptarnaujančių padalinių kaštų paskirstymą pagrindiniams gamybiniams padaliniams.

3.7. Kas yra kaštų sankaupa ir kur ji atsispindi?

Kaštų centre sukauptų kaštų suma vadinama kaštų sankaupa. Ji apima šiam padaliniui priskirtus vidinius kaštus bei jam priskirtus kaštus ir aptarnaujančių centrų. Ji atsispindi kaštų suvestinėse.

3.8. Kaip paaiškintumėte kaštų apsorbavimo terminą?

kaštų apsorbavimas reiškia, kad pagrindinių gamybinių centrų kaštų sankaupos yra padalijamos galutiniams kaštų objektams(gaminiams), taip nustatant jų savikainą.

3.9. Kada naudojama išlaidų paskirstymo norma?

Jungtinių išlaidų paskirstymo norma – tai konkrečiai jungtinių išlaidų rūšiai nustatyta suma, kuri turi būti paskirta padaliniui sulig kiekvienu jam priklausančiu paskirstymo bazės vienetu.

Jungtinių išlaidų paskirstymo norma naudojama išlaidų paskirstymui

padaliniams pagal nustatytas proporcijas.

Pni = jungtinių išlaidų suma/paskirstymo bazė pasirinktais vienetais.

3.10. Kas yra jungtinės išlaidos?

Išlaidos, kurios nebuvo priskirtos kuriam nors centrui ar produktui, tačiau susijusios su bendra gamybos veikla, vadinamos jungtinėmis išlaidomis (gamybinių padalinių komunalinių paslaugų išlaidos).

3.12. Ką parodo pirminio kaštų paskirstymo norma ir ką antrinė?

Aptarnavimo padalinio pirminė paskirstymo norma parodo, kiek jo pirminių sankaupų tenka vienam paskirstymo bazės vienetui, kitaip tariant, kiek verta viena šio padalinio suteikta paslauga.

P1nj = pirminės kaštų sankaupos suma j-ame padalinyje Lt/paskirstymo bazė:j-ojo padalinio paslaugų aapimtis.

P2nj = aptarnaujančio padalinio antrinė kaštų sankaupa, Lt./paskirstymo bazė pagrindiniams padaliniams iš j-ojo aptarnavimo padalinio.

Antrinė parodo kokia aptarnaujančio padalinio kaštų dalis, susidariusi per ataskaitinį laikotarpį, turės būti paskirstoma kiekvienam gamybiniam padaliniui.

3.13.kaip nustatoma absorbavimo norma?

Pridėtinių kaštų absorbavimo norma – nustatyta pridėtinių kaštų suma, kuri turi būti absorbuota produktui sulig kiekvienu ja priklausančiu absorbavimo bazės vienetu.

Absorbavimo norma apskaičiuojama Lt.=pridėtinių kaštų sankaupos sumą lt./absorbavimo bazės apimties, nustatytais vienetais

3.14. kodėl inventorizuojami pridėtiniai kaštai?

Gamybiniai pridėtiniai kaštai, kaip ir pirminiai kaštai, yra būtini, kuriant produktą. Jie ssudaro sąlygas normaliai gamybos proceso eigai, todėl, nors ir netiesiogiai, bet nuo jų priklauso pagaminto produkto savybės ir vertė. Taigi, laikantis ekonominės logikos, gamybiniai pridėtiniai kaštai turi būti inventorizuojami, t.y. įeiti į pagamintų produktų atsargų vertę.

3.15.kokiems sprendimams svarbi informacija aapie bendruosius ir kokiems- apie vidinius produkto kaštus?

Bendrieji kaštai – tai vienarūšių produktų visuma (partijai, tiražui) pagaminti reikalingi kaštai. Bendrieji absorbuoti produkto pridėtiniai kaštai leidžia įvertinti produkto partijos kaštus.

Vidutiniai kaštai – tai vieno fizinio produkto vieneto pagaminimo kaštai, nustatomi, padalijus vienarūšių produktų visumos bendruosius kaštus iš fizinių produktų išeigos. Vienetiniai pridėtiniai vieneto kaštai svarbūs tuomet kai: apskaičiuojama pilnoji produkto savikaina ir produktų atsargos parduodamos ne pagal išankstinius užsakymus, bet iš sandėlio atsargų.

3.16. Kuriose sąskaitose kaupiami gaminamų ir pagamintų produktų kaštai?

Kol produktai dar gaminami jų savikaina kauiama nebaigtos gamybos sąskaitose, o pagamintos produkcijos kaštai kaupiami produkcijos atsargų sąskaitose.

3.17. kuo skiriasi kraštutiniai produkto kaštų absorbavimo būdai?

Kraštutiniai absorbavimo būdai:

1. supertiesioginis kaštų vertinimas, kuomet produkto savikaina vertinama tik pagal medžiagų vertę, neabsorbuojant jokių ppridėtinių išlaidų; tinka tais atvejais, kai gaminama vienarūšė produkcija;

2. superabsorbacinis kaštų vertinimas, kai į produkto savikainą įtraukiami visi kaštai – ne tik tiesioginiai bei pridėtiniai gamybiniai, bet ir negamybiniai kaštai (transportavimo, kokybės, bendri administraciniai kaštai).

3.19. kokią informaciją pateikia ABC metodas?

ABC (veikų kaštų apskaitos sistema) – tai kaštų apskaitos metodas, identifikuojantis vykdomas veikas ir susiejantis jas su išlaidomis bei išeiga kiekvienoje vertės grandinės dalyje.

Svarbią informaciją pateikia ABC metodas, kai abiem požiūriais – kaštų nustatymo ir veiklos matavimo sukaupta informacija yra ssugretinama. Tuomet įvertinamas vertės grandinės efektyvumo vaizdas.

3.18. kurioje savikainos kalkuliacijoje greičiau „nurašomi“ į sąnaudas pastovieji gamybiniai kaštai? Kokią įtaką tai turi veiklos pelnui.

Pastovieji kaštai greičiau nurašomi dalinėje savikainoje, kadangi jos pripažįstamos kaip sąnaudos tuoj pat, jas užfiksavus buhalterinėje apskaitoje. Toks savikainos apskaičiavimo būdas apsaugo produkto vieneto kaštus nuo didelių svyravimų, kurie atsiranda būtent dėl pastovių gamybinių pridėtinių išlaidų susidarymo netolygumo.

3.20 Kodėl ABC metodu kaštai įvertinami tiksliau?

ABC sistemoje kur kas tiksliau įvertinami produktų pelningumai, nes joje detalizuojamas produkto vertės kūrimo ciklas ir kiekviena jo grandis – tiek gamybinė, tiek aptarnavimo, tiek pardavimų – siejama su produktu tiesiogiai: taip išvengiama subjektyvių kaštų paskirstymo „iš bendro katilo“.

3.21. Kuo skiriasi veika nuo veiklos?

Veikla reiškia vyksmą laike veikos centruose, kuris gali būti išmatuotas ir įvertintas tiek kaštų, tiek išeigos apimties (rezultato) matavimo vienetais, o kai kalbame apie veiką, turime galvoje abstraktų veiklos struktūros modelį.

3.22.kam naudojami veiklos vienetai?

Veiklos vienetai – tai veiklos rezultato matavimo priemonė, kuri būtina tiek veikos centro išeigai, tiek produkto kaštams veikoje nustatyti. Poveikį veiklos apimčiai (okartu ir išteklių naudojimui) kuria produktas, todėl ji priklausys nuo produktų skaičiaus bei savitumų (technologinio sudėtingumo, rėmimo lygio ir t.t.). siekiant jog kaštai atspindėtų šiuos skitumus, veikla matuojama, nustatant veiklos vienetus.

3.23 veikų klasifikavimas:

1. veika, ssusijusi su produkto vieneto gamyba. Jos veiklai poreikis iškyla kaskart gaminant produktą. Veikos išlaidos apima tiesiogines darbo, medžiagų išlaidas, energijos išlaidas ir mašinų bei mechanizmų aptarnavimo išlaidas. Šioje veikoje ištekliai sunaudojami proporcingai pagamintų produkcijos vienetų skaičiui.

2. veika susijusi su produktų grupės gamyba. Šios veikos išlaidos yra pastovios, jos nepriklauso nuo gaminamos produkcijos kiekio. Tai gali būti technologinės linijos paleidimo, įrengimų derinimo it kt.

3. Produkcijos gamyba palaikanti veika. Jos tikslas sudaryti sąlygas produktams gaminti ir parduoti. Šios veikos išlaidos yra bendros visiems produktams ir neprikauso nuo produkcijos vienetų skaičiaus (išlaidos technologiniam procesui tobulinti, gamybos kokybei garantuoti, valdymo sistemai).

4. Produktų kaštų apskaitos sistemos

4.1. kokiam gamybos procesui tinkama užsakyminė kaštų apskaitos sistema?

užsakyminė kaštų apskaitos sistema naudojama tose organizacijose, kur produkcija gaminama atskirais vienetais, nedidelėmis partijomis ar atskiriems usakymams, paslaugoms. Dažnai tokia sistema naudojama statybos, mašinų, baldų gamybos, projektavimo paslaugų organizacijose.

Ypatumai:

– išlaidos nustatomos nedideliam produktų kiekiui,

– gaminamų produktų kiekis yra tas pats per visą gamybos eigą ir nesunkiai nustatomas kiekvienoje operacijoje;

– kiekvienam produktui vedama atskira tiesioginių kaštų apskaita;

– pridėtiniai kaštai absorbuojami produktų partijai ir atskiram produktui proporcingai jo tiesioginėm darbo sąnaudom;

– visi tokiu būdu apskaičiuoti kaštai produktų partijai sumuojami;

– vieno tos partijos produkto vieneto savikaina nustatoma, padalijus kiekvieną išlaidų dalį iš pagamintų produktų skaičiaus.

4.1.1. PProporcinė kaštų apskaitos sistema – apskaičiuojami kaštai ne produktų partijai, bet kiekvienam gamybos procesui.

Ypatumai:

– kaštai nstatomi kiekvienam gamybos etape

– kiekvieno proceso išlaidos nustatomos automatiškai, įvertinus nebaigtos gamybos apimtį ir proceso užbaigtumo laipsnį.

– medžiagų sąnaudos kiekviename procese vertinamos kaip pusfabrikačio, atėjusio iš ankstesnio proceso, savikaina

– paskutiniojo gamybos proceso išeigai nustatomi baigtos produkcijos gamybiniai kaštai

– kiekvieno proceso išeigos vieneto savikaina nustatoma, padalijus proceso kaštus ir pagamintų pusfabrikačių skaičiaus. Toks skaičiavimas ne visai tikslus, nes rezultatai labai priklauso nuo nebaigtos gamybosįvertinimo.

Tinka chemijos, naftos, tekstilės, maisto, stiklo pramonei.

4.2. Kuomet būna reikalingos mišrios kaštų apskaitos sistemos?

Šiuolaikinėse didelėse gamybinėse organizacijose veikla dažnai yra kompleksinė. Kompleksinei gamybai būdinga tai, kad iš vienos žaliavos technologiniame procese gaminama keletas produktų rūšių, o jų gamybos išlaidos yra bendros. Šių išlaidų negalimatiesiogiai priskirti atskiriems kompleksinės gamybos produktams, tenka jas paskirstyti pagal proporcijas, atitinkančias kiekvieno produkto išeigos koeficientus. Tokiais atvejais tinka mišrios apskaitos sistemos.

4.3. Kurioje sistemoje supaprastinama tiesioginių kaštų ir darbo kaštų apskaita?

4.4. kokiuose dokumentuose fiksuojamos susidariusios pirminės užsakymo išlaidos?

Pirminiuose apskaitos dokumentuose, analitinėse sąskaitose, didžioji knyga.

4.6. Kaip paaiškintumėte fizinio produkcijos srauto sąvoką?

Procesuose tenka įvertinti fiziniais vienetais (kilogramais, metrais) ne tik proceso išeigos kiekį, bet ir jo nebaigtą gamybą. Laikotarpio pabaigoje fiksuojant proceso nebaigtos gamybos kiekį, įvertinama ir tai, kokia dalimi srautas

yra baigęs praeiti procesą. Vykstant procesinei gamybai, per gamybos procesus „teka“ – produkcijos srautas – nuo pirminės žaliavos iki baigto produkto.

4.7. kodėl kaštų apskaitoje reikalingi ekvivalentiniai vienetai?

Ekvivalentinis vienetas yra apimties matavimo priemonė skirtingų procesų apdirbimo kaštams apskaičiuoti, įvertinus proceso užbaigtumo laipsnį. Taigi jie reikalingi įvertinti nebaigtai gamybai procese įvertinti apskaitoje.

4.8.kokios kaštų kategorijos sudaro proceso savikainos struktūrą?

Žaliavų vertė – tai proceso įeigos savikaina. Pirmajame procese atitinka iš sandėlio gautų žaliavų savikainą.

Apdirbimo kaštai- apima visas kitas išlaidas-įrengimų eksploatavimą, tiesioginį ir netiesioginį ddarbą, vadovavimo ir kitas išlaidas, išskyrus žaliavas, išlaidos.

4.9. kaip nustatoma nebaigtos gamybos atsargų vertė procesinėje kaštų apskaitos sistemoje?

Procesinėje KAS nebaigta gamyba fiksuojama ne konkrečiam produktui, o gamybos fazėms – procesams. Kiekvieno proceso gamybos kaštai nustatomi, ne skaičiuojant išėjusius iš proceso pusfabrikačius, bet fiksuojant proceso išeigos kiekį kilogramais, metrais ir t.t.. išeigos kaštai fiksuojami kaip baigto proceso savikaina per mėnesį, atliekant inventorizaciją.

5 Valdymo apskaita sprendimams pagrįsti.

5.1. Kuo skiriasi ribinės pajamos nuo veiklos pelno?

Veiklos pelnas – tai rezultatas, gaunamas iš pardavimo pajamų aatėmus visus (gamybinius ir negamybinius) įprastinės veiklos kaštus (parduotų produktų savikaina ir laikotarpio veiklos sąnaudos).

Ribinės pajamos – tai pardavimo pajamų, uždirbtų per šį laikotarpį kintamųjų kaštų skirtumas.

Ribinės pajamos apskaičiuojamos ne mokesčių apskaitos tikslams, bet vidiniams vadybos poreikiams – pelno analizei. OO veiklos pelnas svarbus finansų apskaitai, kadangi nuo jo labiausiai priklauso pelno mokestis.

5.2. Kuo skiriasi bendrasis pelnas nuo veiklos pelno?

Bendrasis pelnas – tai laikotarpio pardavimo pajamų ir pasduotos produkcijos savikainos skirtumas.

Bendrasis pelnas parodo kiek pajamų įmonė uždirbo: skirtumas tarp už parduotą produkciją gautų pajamų ir produkcijai pagaminti savikainos, o veiklos pelnas –parodo kiek pajamų uždirbta atėmus produkcjos savikainą ir laipkotarpio veiklos sąnaudas.

5.3. kokią įtaką turi atsargų lygio pokytis laikotarpio veiklos pelnui, jei atsargos įvertinamos pilnosios savikainos būdu?

Jei atsargų lygis auga tai pilnoji savikaina rodys didesnį veiklos pelną;

5.4. koks produktų savikainos metodas labiau tinka pelningumo analizei ir kodėl?

Pelningumo analizei labiau tinka dalinės savikainos naudojimas, nes pilnosios savikainos naudojimas produkcijos savikainai nustatyti gali iškreipti kaštų dydį, keičiantis atsargų lygiui pper laikotarpį. Dalinės saavikainos skaičiavimo būdas yra tikslesnis apskaičiuojant veiklospelną..

5.5. kas yra lūžio taškas ir nuo ko priklauso jo dydis?

Lūžio taškas-tai veiklos apimties įvertis, kuriam esant, bendrosios pardavimų pajamos susilygina su bendraisiais kaštais, o veiklos pelnas tame taške lygus nuliui.

Veiklos apimtis lūžio taške yra tiesiog proporcinga pastoviųjų kaštų apimčiai ir atvirkščiai proporcinga produkto vieneto pridėtajai vertei- kainos ir kintamųjų kaštų skirtumui. Ši priklausomybė reiškia kad veiklos apimtis lūžio taške bus tuo aukštesnė, kuo didesni periodo pastovieji kaštai ir kuo mažesnės pprodukto ribinės pajamos. Ir atvirkščiai (perėjimas į pelno zoną) bus tuo žemesnis, kuo mažesni pastovieji kaštai ir kuo didesnės vieneto ribinės pajamos.

5.6. kokios sąlygos riboja lūžio taško analizės taikymą?

Lūžio taško analizės sąlygos:

– apibrėžtas veiklos laikotarpis (mažiau kaip metai)

– apibrėžta analizei tinkama veiklos apimties sritis kurioje: vieneto kintamieji kaštai nesikeičia per veiklos periodą, pastovieji kaštai nesikeičia per peridą

– veiklos apimtis yra pagrindinis kintamųjų kaštų veiksnys,

– kintamųjų kaštų ir pardavimo pajamų priklausomybė nuo veiklos apimties yra tiesinė.

5.7. su kuo lygiagreti bendrųjų kaštų kreivė lūžio taško grafike?

Bendrųjų kaštų kreivė lygiagreti kintamųjų kaštų kreivei.

5.8. ką rodo lūžio taškas, esantis arti koordinačių pradžios?

Arčiau nulio esantis lūžio taškas reiškia greitesnį kaštų padengimą pardavimų pajamomis ir pelno gavimą.

5.9. kada lūžio taškas išreiškiamas veiklos apimtimi, o kada – piniginiais vienetais?

Lūžio taškas tinka išreiškiamas piniginiais vienetais pirminiam finansiniam pelno matavimui, kuomet nesigilinama į gamybos programą, o tik norima nustatyti pardavimų pajamas, užtikrinančias bendrųjų kaštų padengimą. Tada pakanka apskaičiuoti finansinį lūžio tašką:

Pardavimo pajamos =pastovieji kaštai/1-kint. Kašt. Norma =pastovieji kaštai/rib.pajamų norma

5.10. kokiems uždaviniams spręsti įvedamas tikslinio pelno dydis? Kaip jis apskaičiuojamas?

Tikslinis pelnas- siektina pelno apimtis, išreikšta absoliučiu arba santykiniu dydžiu, numatoma kaip veiklos tiksas. Tikslinis pelnas gali būti išreiškiamas ne tik absoliučiu, bet ir santykiniu būdu – santykiu su pardavimų pajamomis. TTikslinės pajamos užtikrina kaštų padengimą ir tikslinę pelno normą:

Tiksl. pajamos=pastovieji kaštai/1-kint. Kašt. Norma – tikslinio pelno norma.

Tikslinė veiklos apimtis= pastovieji kaštai+ tikslinis pelnas/vieneto ribojamos pajamos.

5.12/ kokie išoriniai ir kokie vidiniai veiksniai riboja realiai pelningą veikos sritį?

Realiai pelninga įmonės veiklos apimtis bus tarp minimalios – apribotos lūžio tašku ir maksimalios – aprobotos paklausa.

Realiai pelninga veiklos sritis =paklausa-l. taškas.

5.13. kokią riziką įvertina veiklos augumo riba?

Veiklos augumo riba – realiai pelningos veiklos srities ir nustatytos paklasuos procentinis santykis.

Veiklossaugumo riba= (ealiai pelninga veiklos sritis paklausa) *100 proc.

Leidžia nustatyti paklausos sumažėjimui nerizikingą veiklos apimtį.

5.14. kokių esamą požiūrių į kainų pagrindimą?

– gera kaina turi derėti su įmonės finansiniais tikslais.

– gera kaina turi atitkti marketingo strategiją ir konkurenciją

– gera kaina lygi vartotojo suvokiamai produkto vertei.

5.15. kodėl svarbu pagrįsti produkto kainą kaštais?

Kainos pagrindimas produkto kaštais išreiškia siekimą, kad visi įmonės produktai būtų pelningi. Produkto kaštai šiuo atveju tapa žemutine kainos nustatymo riba, nuo kurios planuojamos siektino produkto rentabilumas ir kaina:

Kaina =proukto kaštai*(1+rentabilumas)

5.16. kas yra tikslinis dydis, pagrindžiant kainą daliniais kaštais? Į ką atsižvelgiant jis nustatomas?

kaina nustatoma daliniais kaštais

kaina =produkto daliniai kaštai* (1+tikslinis rib.paj.koef)

nustatomas atsižvelgiant į tikslinį ribinį pajamų koeficientą

tikslinis rib.paj.koef=tikslin.rib.pajamos/kintamieji kaštai

5.17.kas yra tikslinis dydis pagrindžiant kainą bendraisiais kaštais? Į ką atsižvelgiant jis nustatomas

Svarbus yra tikslinis pelno koeficientas, kuris nnustatomas:

tikslinis pelno koeficientas=tiklinis pelnas/bendrieji kaštai

kaina nustatoma atsižvelgiant į bendraisiais kaštais

kaina=produkto bendrieji kaštai*(1+ tikslinis pelno koeficientas)

5.18. kokį požiūrį atspindi kainos pagrindimas paklausos elastingumu?

Paklausos elastingumas kainai- tai kainos pokyčio ir nuo jo priklausančio paklausos pokyčio procentinis santykis.

6. VALDYMO APSKAITA PLANAVIMUI

6.1. kaip biudžetas siejasi su planu ir kuo jie skiriasi?

Biudžetas-tai kiekybiškai išreikštas veiklos planas, numatantis užduotis ir išteklius visoms įmonės veikom tam tikru planiniu laikotarpiu.

Planavimas- tai vadybos funkcija, skirta organizacijos ateities ištekliams, veiklos programai bei jos rezultatams numatyti, siekiant organizacijos tikslų.

6.2. kokie yra biudžetų valdymo tikslai ir objektai?

Biudžeto tikslas – numatyti veiklos apimtį, pajamas, kaštus, usijusius su valdomu objektu.

Biužetai tai informacinė bazė, kuri turi padėti:

– koordinuoti skirtingų padalinių veiklą,

– tolygiai išskirstyti išteklius tarp padalinių

-perkelti įmonės tikslus visų lygių darbutojams ir paskirstyti atsakomybę,

– skatinti darbuotojus,

-atlikti finansinę kontrolę,

– iš anksto numatyti problemas ir pasirengti jas spręsti.

Biudžeto valdymo objektai:

-atsakomybės cebtrai (padaliniai, veikos, tarnybos)

– produktai.

-regionai

6.3. kas riboja apimties prognozę? Koks apribojimas būdingas rinkos sąlygomis veikiančiai įmonei?

Veiklos apimties apribojimai:

– maksimali veiklos apimtis = min (paklausa, veiklos pajėgumas)

– veiklos pajėgumas = ribojantis pastovius išteklius

Arba: Paklausa, pastovieji ištekliai, lankstieji ištekliai

Rinkos sąlygomis veikiančiai įmonei būdingas paklausos apribojimas.

6.4.kokie ištekliai yra pastovieji vidutiniu laikotarpiu, o kokie – trumpu?

Vidutinio laikotarpio pastovieji ištekliai numatomi 1-6 mėnesių laikotarpiui (darbuotojų kvalifikacija). Jie papildo esamus pajėgumus.

Trūkstant šių išteklių, įmonės veiklos apimties didėjimas busapribotas vidutiniam laikotariui, kol jie pasieks reikiamą lygį.

Trumpu laikotarpiu yra lankstieji ištekliai (medžiagų ir žaliavų atsargų lygis, kokybė, įsigijimo kanalai ir kaštai) aprūpina jau esamus pastovius pajėgumus ir gali pakeisti per trumpą laikotarpį.

6.5.kokius strateginio plano aspektus atspindi strateginis biudžetas?

Strateginis biudžetas-kiekybiškai išreiškia pagrindinius strateginio plano ilgalaikius tikslus, užduotis ir ilgo laikotarpio išteklių paskirstymą.

6.12. kodėl svarbu nustatyti biudžetų nukrypimų tolerancijos ribas?

6.6.kokiais metodais gali prognozuojama paklausa?

– kokybiniais (subjektyvūs) metodairemiasi ekspertų patirtimi, yra intuityvaus pobūdžio ir yyra pagrįsti praeities patyrimu, žiniomis ir situacijos vystymosi numatymu. Tai yra: galimybių ir grėsmių įvardijimas, pirkėjų kėtinimų apžvalga, pardavimų personalo patirties įvertinimas, stambių pirkimo ir pardavimo sutarčių sudarymas.

– kiekybiniais (objektyvūs) metodai, besiremiantys istoriškai susiformavusia kiekybinių duomenų baze, įgalina statistiškai nustatyti tiriamos reiškinio vystymsi tendencijas bei galims paklaidų ribas.čia pasitelkiama: dinaminių eilučių analizė, regresija, klasterinės analizės bei kiti matematinio modeliavimo metodai.

– idealiu prognozavimo metodu yra laikomas kombinuotas metodas-subjektyvių ir objektyvių metodų derinys.

6.7.kokiems objektams ir kokiais metodais sudaromi taktiniai biudžetai?

Taktinis biudžetas detalizuoja sstrateginį planą, išdėsto jo vykdymą trumpesniems laikotarpiams. (1 metai) taktiniai biudžetai strateginį biudžetą detalizuoja pagrindiniams įmonės atsakomybės centrams – padaliniams arbavekoms, numatydami, kokius konkrečiu tikslus jie turi per metus pasiekti ir kokiais kaštais. Metinių biudžetų sudarymui reikalingos produktų rūšių pardavimų ppagrindinių žaliavų kainų tendencijos gali būti numatomos pasinaudojus vidutinio laikotarpio prognozavimo metodais, iš kurių populiarūs: slenkantis vidurkis, koreliacija, eksponentinis išlyginimas.

6.10.Operatyvieji biudžetai

Operatyvinis biudžetas numato kokio nors atsakomybės centro (padalinio, funkcijos, veikos) veiklą trumpam laikotarpiui (iki 1 mėn.) Operatyviniai biudžetai yra detaliausi, todėl jie realiausiai atspindi iškilusias problemas, įgyvendinant konkrečią strateginę iniciatyvą. Juose atsispindi ne tik pastoviųjų išteklių, bet ir lanksčių išteklių poreikiai, kainos ir einamojo laikotarpio produktų ir veikų kaštai. Operatyviniai biudžetai sudaro nuolatinio veiklos rezultatų matavimo ir nukrypimų analizės pagrindą.

6.11. kokie ištekliai biudžetuose numatomi pirmiau – lankstieji ar pastovieji?

Biudžetavimo etapai:

– apibrėžiam ilaikotarpio tikslai,

– nustatomis apribojimai (paklausa)

– parengiama veiklos programa (apimtys ir asortimentas)

– numatomi ir derinami pastovieji ištekiai kiekvienai veiklai

– pagal veiklos apimtis nustatomas lanksčiųjų išteklių poreikis produktams

– įvertinus išteklių kkainas, sąnaudų normas ir kaštų paskirstymo normas, numatomas produktų pajamos ir kaštai būsimam laikotarpiui

– biudžetas koordinuojamas (iš apačios į viršų)

– patvirtinamas galutinis veiklos ir finansinis biudžetas

– atliekamas veiklos monitoringas ir nukrypimų analizė.

6.11.1. svarbiausi biudžetavimo darbai:

– strateginių planų ir biudžetų vertimas į taktinius ir operatyvinius planus ir biudžetus

– veiklų biudžetų derinimas

– veiklų biudžetų patvirtinimas ir jungimas į pagrindinį

– nukrypimų tolerancijos ribų nustatymas

6.13.kada taikomi statiniai, o kada lankstieji biudžetai?

Statiniai biudžetai sudaromi vienai nustatytai veiklos apimčiai. Čia nėra įvertinama paklausos rizika ir nesudaromi sskirtingi veiklos scenarijai. Tokie biudžetai tinka nerizikingoje situacijoje, kai galima tiksliai nustatyti būsimą veiklos apimtį – pvz.: pagal ilgalaikes sutartis.

Lankstūs biudžetai – tai alternatyvių biudžetų rinkinys, numatantis keletą būsimos paklausos būklės scenarijų bei jas atitinkančias alternatyvias veiklos programas. Alternatyvių scenarijų parengimas leidžia iš anksto numatyti finansines paklausos pasikeitimo pasekmes ir parengti veiksmų programs, esant optimistinei ir perimistinei prognozei.

6.13.1. Alternatyvių biudžetų skirstymas;

– pagal veiklos scenarijų skaičių:statiniai ir lankstūs,

– pagal veiklos programos pagrindimą:istoriniai, programiniai, nulinės fazės,

– pagal išteklių pagrindimą: projektų fondų ar veikų fondų,

– pagal koregavimo pobūdį: periodiniai ar slenkantys.

6.14. kokie biudžetai tikslesni – istoriniai, programiniai ar nulinės fazės. Kodėl?

Veiklos programa yra biužetų sudarymo pradinis taškas, todėl labai svarbu, kokiais duomenimis bus pasiremta. Galima tiesiog pasinaudoti statistiniais metodais ir pagal veiklos apimties intorines kitimo tendenciajs numatyti artimiausio periodo veiklos apimtį. Šiuo atveju statistiniu būdu bus numatyti ir veiklos kaštai bei pajamos. Toks biudžetavimas vadinams istoriniu.

Programiniuose biudžetuose numatomi pagrindiniai loginiai ryšiai tarp išorinės aplinkos analizės, veiklos programos, jos išteklių ir pajamų. Čia aiškiai išskiriami pastovieji ir lankstieji ištekliai, todėl tiksliau numatomos išlaidos, priklausančios ir nepriklausančios nuo veiklos apimties.

Nulinės fazės biudžetai – tai dar neegzisuojančios veiklos projekts, kai visi duomenys prognozuojami nauji. Tai – verslo planai. Jie yra rizikingi, nes kiekvienam pirminiam skaičiui atliekami ttyrimai, o jų rezultatų prielaidos būna gana didelės.

Taigi tiksliausi yra programiniai todėl, kad juose naudojama normatyvų (standartinių kainų, išlaidų, paskyrimo normų bazė) koreliaciniai ryšiai tarp išorinių ir vidinių veiklos apimtį ribojančių veiksnių, taip pat įvertina gilumines finansinės sėkmės priežastis.

6.16. kuo skiriasi periodiniai ir slenkantys biudžetai?

Periodiniai biužetai numato, kad trumpalaikiai einamosios veiklos rezultatai automatiškai koreguotų ateinančio periodo duomenis. Toks biudžetų sudarymo būdas yra griežtas ir numato vienareikšmišką orientaciją į metinius veiklos rezultatus. Tinka pastoviems ištekliams kontroliuoti.

Slenkantys biudžetai numato automatišką ateinančio periodo biudžeto koregavimą pagal einamosios veiklos duomenis. Šiuo atveju metinis biudžetas iš anksto nenustatomas. Ji lanksčiau reaguoja į einamąją situaciją, tačiau netinka veiklai kontroliuoti, o padėčiai konstatuoti. Negrižtas sudarymo būdas, praverčia lankstiems ištekliams numatyti.

6.15.kokiai veiklai labiau tinka projektų fondų biudžetai?

Projektų fondai-tai biudžetai, sudaromi atskiriems projektams, bey ne atsakomybėms centrams. Toks biudžetavimo būdas tinka statybai, reklamai, ir t.t.

Veikų fondai – tai biudžetai sudaromi pastoviems atsakomybės centrams – padaliniams, vekoms.

6.19. Kuo skiriasi pardavimų programa nuo gamybos prgramos?

Produktų pardavimų apimčių prognozės leidžia apskaičiuoti prognozuojamas pajamas pardavimų biudžetui. Ši prognozė apibendrina kiekvieno produkto pardavimo pajamas, apsakaičiuojamas dauginant numatomą planuojamų metų paklausą iš numatomos standartinės kainos.

Gamybos programa nulems visų įmonės veiklų apimtis planuojamais metais. Nuo jos priklausys būsimi gamybos kaštai, o nuo šių – bbūsimi įmonės finansiniai rezultatai.

6.20.kas įvertinama standartinėse medžiagų sąnaudų normose?

Standartinėse sąnaudų normose numatomi ir normalūs gamyboje susidarantys medžiagų nuostoliai.

Medžiagos sąnaudos gamyboje(vnt) =medžiaos sąnaudų norma produktui * produkto gamybos apimtis (vnt)

6.21. kokie standartai naudojami, sudarant darbo biudžetus?

Sudarant biudžetus naudojami :

– einamieji darbo laiko standartai – numato didenes laiko normas operacijai atlikti, esamas sąnaudas, įvertinant ir prastovų ir ligadienių ir neproduktyvaus darbo laiką.

– standartiniai valandiniai darbo užmokesčio tarifai – svarbiausi įmonės standartiniai duomenys. Tarifai nustatomi:operacijai, vienai darbo valandai, vienam darbininkui.

DU val. standart.tarifas=standartinė alga gamybos operacijoje/darbo laiko einamasis standartas.

Tiesioginis darbo laiko biudžetas- laiko vienetais išreikškia metinę veiklos apimtį. Pagal jį randamas darbuotojų poreikis: Darbininkų poreikis=darbo laiko biudžetas gamybos programas(val)/produktyvaus darbo fondas (val/darbininkui)

6.22. kokiais principais prognozuojamos pridėtinės išlaidos ir negamybiniai kaštai?

Pridėtinių kaštų biudžetai sudaromi, remiantis poreikiu: aptarnavimo paslaugų išlaidoms, jungtinėms išlaidoms, vidinėms gamybos padalinių pridėtinėms išlaidoms. Jungtinės pridėtinės išlaidos numatomos bendrai visiems gamybniams padaliniams pagal vyriausių vadovų paskirtus limitus.vidinės pridėtinės išlaidos savitos kiekvienam gamybiniam padaliniui – tiek pagrindiniam, tiek aptarnaujančiam. Šių padalinių vadovai-pateikia aukščiausių vadovų svarstymui poreikio šioms išlaidoms sąmatą planuojamiems metams.

Poreikio aptarnavimo paslaugoms numatomas kiekviename padalinyje pirmiausia natūrineišraiška, o vėliau, kai jau patvirtintos kiekvieno aptranaujančio padalinio veiklos apimtys ir pirminiai biudžetai, nustatomi ir planiniai šių paslaugų kaštai.

6.23. kodėl svarbu nustatyti planinę

pridėtinių išlaidų paskirstymo normą?

Svarbi pridėtinių kaštų biudžeto paskirtis – nustatyti planuojamų pridėtinių kaštų absorbavimo normas produktams. Šios normos naudojamos planiniais metais, įvertinant gamybos savikainą.

6.24.kam naudojami ir ką parodo standartiniai gamybos kaštai?

standartiniai gamybos kaštai – tai detalizuotos normos, nustatytos vieno produkto gamybos išlaidoms (medžiagų sunaudojimui, tiesioginiam darbui, ridėtinėms išlaidoms.

Standartinių gamybos kaštų biudžetas sudaromas pagal asortimentą. Tai priemonė gamybos kaštų biudžetui sudaryti ir kainodaros tikslams.

6.25.kokiems sprendimams pagrįsti reikia grynų pinigų srautų biudžetų?

grynų pinigų srautai planuojami dėl to, kad:

– pajamos ggautos pardavus produktus arba turtą, nuolatos užtikrina veiklai reikalingą grynų pinigų kiekį,

– iš anksto nustatomas galimas grįnų pinigų perteklius arba trūkumas ir efektyvus jų valdymas.

6.27. kaip įvertinamas finansavimo poreikis ir jo efektas grynų pinigų biudžetui?

Finansavimo poreikis – skirtumas tarp draustinio ir biudžetinio grynų pinigų likučio kiekvienam laikotarpiui. Finansavimo efektas – tai skirtumas tarp finansavimo įplaukų ir jos padengimo išlaidų (paskolos gražinimo ir palūkanų mokėjimo) per laikotarpį.

6.28. kokią įtaką turi savikainos kaičiavimo metodas veiklos pelno biudžetui?

Veiklos pelno biudžetas leidžia numatyti pplanuojamų metų veiklos finansinį rezultatą. Jis nesutampa su grįnųjų pinigų likučiu, planuojamu metų pabaigai, nes pelno biudžete finansinis rezultatas vertina pajams, kurias metų pabigai turėtų gauti už parduotą produkciją, bet neįvertina pirkėjų atsiskaitymų vėlavimo. Čia atsispindi ne piniginės pajamos, bet ttik įsipareigojimai.

6.29. įmonės balanso biudžetas atspindi planuojamų metų pabaigos įmonės turto ir įsipareigojimų struktūrą ir apimtį. Jam sudaryti reikia:

– pradiniu (einamųjų metų pabaigos) balansu (turto ir įsipareigojimų pradinei vertei nustatyti

– funkciniais biudžetais (medžiagų, ilgalaikio turto likutinei vertei nustatyti)

– grynųjų pinigų srautų biudžetu (grįnųjų pinigų lygiui nustatyti)

– pelno biudžetu (pagamintų produktų atsargų vertės pokyčiui, planuojamų metų pelno paskirstymui

– investicijų biudžetu (turto įsigijimo išlaidų ir pajamų nustaymui).

7. VALDYMO APSKAITA VEIKLOS VERTINIMUI IR KONTROLEI

7.1. kurios valdymo funkcijos įgyvendina kontrolės funkciją organizcijoje?

Kontrolės ciklai:

– planų ir biudžetų kontrolė 9išansktinė kontrolė)

– aktualios veiklos vykdymo kontrolė (grįžtamoji kontrolė)

– planų ir biudžetų koregavimas pagal veiklos kontrolės rezultatus.

7.2.kokiais parametrais siejasi įmonės planų – biudžetų ir kontrolės procedūros?

Biudžetų išankstinė kontrolė – tai kontrolės ciklas, padedantis patikrinti, ar pirminiai veiklos biudžetai iir pagrindinis fiansinis biudžetas iš tiesų atspindi strateginių ir taktinių planų tikslus)

Veiklos vyldymo kontrolė – tai realiu laiku vylstančios veiklos pagrindinių rezultatų nuolatinis matavimas ir lyginimas su biudžetais.

Biudžetų ir veiklos kontrolės procedūros numato vienos krypties koregavimo galimybes.

7.3. ar galima atlikti strateginio plano kontrolę pagal operatyvinio biudžeto vykdymą? Kodėl?

Galima, nes operatyviniai biudžetai yra detaliausi, todėl jie realiausiai atspindi iškilusias problemas, įgyvendinant konkrečią strateginę iniciatyvą. Juose atsispindi ne tik pastoviųjų išteklių, bet ir lanksčių išteklių poreikiai, kainos ir einamojo laikotarpio produktų iir veikų kaštai. Operatyviniai biudžetai sudaro nuolatinio veiklos rezultatų matavimo ir nukrypimų analizės pagrindą.

7.4. kokios yra kontrolės procedūros?

Kontorolės procedūros:

– rezultatų ir planų palyginimas, t.y. nuktypimų identifikvims iir analizė

– informacijos parengimas veiklai ir biudžetams koreguoti

– planų ir biudžettų koregavimas pagal veiklos kontrolės rezultatus.

7.6. kokios procedūros reikalingos po to kai aktualios veiklos rezultatai skiriasi nuo numatytų statiniame biudžete?

Kai biudžetas yra parengtas vienai veiklos apimties programai, jis vadinamas statiniu biudžetu. Jis nenumato galimų paklausos pokyčių, todėl palieka daugiau erdvės galimiems nukrypimams.

Jei nukrypimai nedideli, tai detalią veiklos kontolė nebūtina, tačiau kai jie viššija toleransijos ribas, pirmojo lygio analize neapsiribojama ir pereinama pelno nukrypimo priežasčių aiškinimosi.

7.9. kokias kontrolės procedūras padeda įgyvendinti I-ojo lygio nukrypimų analizė, į kokius veiksnius ji atkreipia vadovų dėmesį?

I- joso lygio nukrypimų analizė reiškia veiklos rezultatų matavimą ir palyginimą su pagrindinio statinio biudžeto užduotimis. padeda kotroliuoti paklausą ir racionalų pastoviųjų ir lanksčiųjų išteklių naudojimą:darbo kvalifikacija, darbo laikas, medžiagų kokybė ir kt.

7.10. lanksčiųjų biudžetų reikšmė ir sudarymo principai kntrolės tikslams. Kuo jie skiriasi nuo lanskčiųjų biudžetų, sudaromų planavimo tikslams?

Lanstieji biudžetai naudojami perskaičiuoti faktiškai veiklos apimčiai. Toks perskaičiavimas leidžia vadovams atskirti dvi pelno nukrypimo priežasčių grupes: išorinius veiksnius ir veiklos efektyvumo pokyčius. Apskaičiuojami nukrypimai: veiklos apimties nukrypimai – lansktaus biudžeto rezultatai palyginami ssu statinio biudžeto rezultatais ir lankstaus biudžeto nukrypimai – faktiški rezultatai palyginami su lanksčiuoju biudžetu.

7.11. kokias pelningumo pokyčių priežastis atskleidžia II– ojo lygio nukrypimų analizė? Kokia čia standartų reikšmė?

Dažniasuiai atkreipiamasdėmesys į vidines pelno sumažėjimo priežastis tay yra į gamybinių kaštų padidėjimą.

7.13. kokie išteklių panaudojimo rodikliai įvedami III-ojo lygio analizėje?

Medžiagų įsigijimo kainų įtaka pelno pokyčiui(Lt) = falt. Medž. Sanaudos gamyboje (vnt, kg) * (faktiškų medž kainų vidurkis (lt/vnt) – standartinė medžiagų įsigijimo kaina (lt/vnt)).

Darbo užmokesčio tarifų įtaka pelno pokyčiui(lt) = faktiškos darbo laiko sąnaudos gamyboje (val) * (faktiškas DU tarifų vidurkis (lt/val) – standartinis DU tarifas (lt/val))

Medžiagų sąnaudų įtaka pelno pokyčiui(lt) = faktiškos medžiagų sąnaudos gamyboje(kg) * (normatyvinės medž sąnaudos (kg) – standartinės medžkainos (lt/kg)

Darbo sąnaudų įtaka pelno pokyčiui(lt) = faktiškos darbo laiko sąnaudos gamyboje(val) * (normatyvinės val faktiškai gamybos apimčiai – standartinis DU tarifas (lt/val))

7.16. kodėl nepakanka vertinti veiklą finansiniais rodikliais?

– finansiniai rodikliai išvedami iš finansinės apskitos, kuri įmonės vadovų dažniausiai suvokiama kaip išorės reguliuojama ir išoriniam vartotojui skirta funkcija,

– finansinių rodiklių analizė atliekama, geriausiu atveju, rengiant metinę atskaitomybę, arba kitais ypatingais atvejais, todėl gauta informacija atspindi praėjusio laikotarpio finansinį rezultatą.

7.17. kokias veiklos matavimo perspektyvas siūlo suderinta veiklos vertinimo sistema?

Suderinto veiklos vertinimo sistema – (BSC) yra daugelio matavimų sistema, skirta aaprašyti, matuoti ir bvertinti organizacijos strategijos įgyvendinimo sėkmei visuose veiklos lygiuose.

BSC perspektyvos:

– finansinė – apirėžia investuotojų poziciją organizacijos atžvilgiu.

– vartotojo – parodo kaip organizacij ąvertina vartotojai

– vidinėje – numatomas vidinės veiklos procesas, kuris leistų patenkinti tiek varttoją tiek investuotoją

– augimo ir tobulėjimo – įvertina organizacijos galimybes keistis, vystytis.

7.12 kokias pelningumo pokyčių priežastis atskleidžia III– jo lygio nukrypimų analizė?

– išteklių kainų nukrypimai, pakitusių jų sąnaudų poveikio įvertinimas.

7.18. kaip BSC padeda įgyvendinti strategiją per keturis jos perdavimo lygius?

Išryškina skirtingus strategijos komunikavimo organizacijoje lygius, kuriuose ir projektuojamas strategijos įgyvendinimas: nuo organizacijos misijos iki individualių veiklos užduočių

I lygis – tikslų apibrėžimas

II lygis – matavimo priemonių nustatymas pasirinktam tikslui (t.y. kriterijai, matuojantys tikslo pasiekimo sėkmę)

III lygis – užduotys – tam tikras taškas kelyje į tikslą

IV lygis iniciatyvos, kurių reikia užduočiai įvykdyti. (kontaktų su klientais plėtra)

4.5.kokiuose dokumentuose kaupiami užsakymo kaštai?

5.11. nuo ko priklauso tikslinių pajamų dydis? Kaip is apskaičiuojams?

5.20. koks dydis yra tikslinis, pagrindžiant kainą paklausos elastingumu/

6.8.kokie taktinio plano įvykiai išreiškiami taktiniame biudžete?

6.9. kodėl koreguojami taktiniai biudžetai ir koks valdymo lygistai atlieka?

6.18. ką parodo standartinė kaina?

6.26. Ar apskaičiuotas nusidėvėjimas turi įtaką grįnų pinigų biudžetui?

7.5. kodėl reikalikga išankstinė kontrolė, kai planai lyginami su biudžetais?

7.7.ar galimas biudžetų koregavimas?

Lūžio taško skaičiavimas

1. Koordinačių ašyje atsidedam X=Q, o

Y=išlaidos ir pajamos

2. pasirenkam skaičiavimui patogų (Q) tašką (pvz3)

3. pasirinktam taške paskaičiuojamas kintamos išlaidos ir atidedam tašką: kint.išlaid=kint.išlaid.prod vnt.* Q (1*3=3)

4. gautą tašką jungiam su koordinačių pradžia ir gaunam VC kreivę

5. tame pačiame taške, paskaičiuojam pajamas=kaina * kiekis (3*4=12)

6. gautą tašką jungiam su koordinačių pradžia ir gaunam TR

7. brėžiam pastovių išlaidų tiesę nuo Y ašies ir gaunam lygiagrečią tiesę FC Q ašiai.

8. pasirinktam taške skaičiuojamas

TC (bendros išlaidos) = FC pastovios išlaidos+ VC kintamos išlaidos. (2+3 =5)

9. šį tašką jungiam ssu pastovių išlaidų (FC) tiesės pradžia. Gauta tiesė turi būti lygiagreti VC tiesei.

10. lūžio taškas tai TR ir TC sankrta. Jei gaunama mažiau nei Q min tai nuostolinga gaminti. Q min rodo gamybos apimtį kai pajamos lygios gamybos išlaidoms.