apie kosmosą

Įvadas

Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.

Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus.

Lietuvių lliaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus, turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų dienų.

Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.

Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų eelementai. Geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse, sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės, Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais.

Taigi šio ddarbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjo dangaus kūnus.

1. Visata ir jos senovinis modelis

Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš chaotiškos materijos.

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur buvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus tamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas. Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių. Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjo pragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas vis kitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio.

Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kkurias šviečia šviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę, užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituose sakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko įsikandusi uodegą.

Visata taip pat vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantis sakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medis vaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis, paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta ggyvybės ir išminties šaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jais lankėsi dievai.

Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmogui suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė ir pietūs).

Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe visatos modelių, kurie dabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.

2. Saulė

Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šį dangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulę nukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas nors išlaisvindavęs.

Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, o nusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiui saulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir visko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukais su karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis ar karieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros. Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvo Mėnulis, o dukterys – žvaigždės.

Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai ant žolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėlių gglobėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo.

Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po dangų ratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsų laikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, o tuo tarpu rusų saulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų – vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais.

Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines ant karties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže – vežimas. Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulės vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą.

Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas, kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais.

Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą jos kelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemos ir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulė apsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūna virš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvo atlikinėjamos visos ritualinės apeigos.

Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, bet ir mitologinių epinių ddainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures, pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkos dainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kad Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą.

Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienio apeigas, Jonines, derliaus nuėmimo, vėliu vaišinimo metu. Įvairūs liaudies medicinos dalykai buvo atliekami saulėlydyje arba saulėtekyje.

Saulė buvo laikoma gyvybės tiekėja. Ji gyvybę ne tik atnešanti, bet ir palaikanti, todėl paprastai gyvulius skersdavo prieš saulės patekėjimą. Be to, leidžiantis Saulei buvo žadinami ligoniai ir apskritai miegantieji, kad Saulė nenusineštų jų gyvybės.

Saulei šviečiant retai pasirodydavo pasirodančios piktosios dvasios, demonai. Tuo tarpu blogis visada pradeda siautėti naktį. Naktį susirenka laumės, raganos, kenkenčios žmonėms, šokančios ir kitaip besilinksminančios.

Iš Saulės buvo spėjama koks bus oras. Jei saulė teka didelė – bus bjauri diena, o jei raudona – vėjuota. Jei apie saulę drignė, trečią dieną bus lietaus. Jei saulė leidžiasi perpinta kaspinais, bus blogas oras.

Tikėdami, kad saulė neša žmonijai ir jos darbams palaimą, lietuviai pradėdavo ir baigdavo svarbius darbus pagal saulę.

Taigi saulė mūsų protėvių gyvenime buvo svarbi tiek darbuose, tiek šventėse.

3. Mėnulis

Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankiojančios piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo apsisaugoti ir

nuo realių pavojų – priešų ir plėšriųjų žvėrių.

Lietuvoje Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais bei atoslūgiais.

Mėnulis paprastai lyginamas su papločiais, duona, sūriu taip pat dubenimis, lėkštėmis. Taip pat mėnulis įmenamas naminiais gyvuliais: arkliu, kumeliuku, bet dažniausiai – jaučiu. Vėlesniais laikais Mėnulį pradėta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, baltu žmogumi, piemeniu. Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes jis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas. Mitologinėje lietuvių tautosakoje MMėnulis vaizduojamas kaip gražus jaunikaitis sidabriniais drabužiais, viliojantis jaunas merginas.

Įdomu tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta.

Ilgainiui lietuviai pradėjo laikyti Mėnulį dievu, Saulės vyru, kuris buvo laikomas mažiau svarbiu negu Saulė.

Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Kitur sakoma, kad ten mmatosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir šis ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis pasiėmęs pamotės skriaudžiamą mergaitę, kuri prašiusi jo globos.

Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, mėnuliui šviečiant, nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negali pagauti, bbarė Mėnulį, o šis supykęs ją įsitraukę pas save.

Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad mėnulyje matosi Kainas su Abeliu. Kainas buvo nuteistas už brolio nužudymą iki pasaulio pabaigos stovėti ant Mėnulio ir kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmušto brolio kraują.

Mėnulio fazės

Ir Mėnulis, ir jo fazės lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens amžiaus. Mėnulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną Mėnulį žymėdavo pjautuvu, delčią – pusrutulių arba didžiąja D raide.

Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po 2-3 nebuvimo dienų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio šviesulio užgimimu. Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampa pusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnatimi.

Jaunatis iir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis Mėnulio fazėmis. Pilnas mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis.

Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jo pasėti javai, vasaros metu matomai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė Mėnuliui. Be to, žemdirbiai pastebėjo Mėnulio keitimosi fazes ėmė tikėti, kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, turinčios neigiamos ar teigiamos įtakos, sėjant javus, nuimant derlių ir t.t. Manyta, kad tinkamiausias visa tam laikas yra Mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis. Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia, buvo ssaugoma ir jauno Mėnulio bent jau pirmųjų dienų.

Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąs žmogaus būdas ir išvaizda. Manydavo, kad gimęs jaunatyje, visada atrodysiąs jaunas, gražus, tačiau būsiąs juokdarys, nestiprus ir nedrąsus. Gimęs delčioje – senos išvaizdos, pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos.

Pasirodžius jaunam Mėnuliui buvo spėjama, koks bus oras. Be to, jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Mėnulio fazės tam tikrą vaidmenį vaidino ir liaudies medicinoje. Vaistažoles moterys rinkdavo jaunatyje arba pilnatyje, tikėdamos, kad jos turės ypatingą gydomąją galią.

4. Planetos

Be Saulės ir mėnulio lietuviam buvo žinomos planetos, jų vadintos žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų lietuvių vadinama Aušrine, arba Vakarine, žvaigžde (Venera). Pastaroji – tai ta pati planeta, tik matoma ant dangaus vakare.

Pagal Aušrinę ir Vakarinę žmonės mokėjo nustatyti ryto ir vakaro laiką. Sakmių Aušrinė žvaigždė – tai nepaprastai graži mergelė, vadinama dangaus karaliūne. Jos galvą vainikuoja saulė, ji dėvi žvaigždžių prisagstytą apsiaustą. Jos šypsena – ryto aušra, ašaros – deimantai.

Aušrinė ne kiekvienais metais gerai matoma. Tie metai, kai ji gerai matoma, buvo laikomi labai laimingi. Aušrinei žmonės melsdavosi ir tikėdavo maldų galia.

Lietuviai labai gerbė ir Vakarinę žvaigždę. Ji ypač buvo pagerbiama per didžiuosius darbymečius.

Be Aušrinė-Vakarinės, minima Saulės dukra Indraja. Ji siejama su Jupiterio planeta. Be IIndrajos ir Aušrinės-Vakarinės dar Saulė tyrėjusi tris dukras (planetas): Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija (Saturnas).

Taigi lietuviai žinojo 6 iš 9 planetų.

5. Žvaigždės ir žvaigždynai

Žiloje senovėje žvaigždės buvo siejamos su pirmykščio žmogaus darbo sezonais, ypač su medžiokle, vėliau – su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Pirmykštės medžioklės laikus geriausiai primena žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimai: Tauras, Ožiaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Lūšis, Kiškis, Avinas, Gulbė, Varnas, Erelis, Gyvatė, Šaulys, Žuvų, Vandenio, Banginio žvaigždynai, Šienpjovių, Artojo, Sietyno, Grįžulo Ratų.

Sunku tiksliau pasakyti, kiek žvaigždynų žinojo senovės lietuviai ir kaip jie juos vadino.

Zodiakas

Zodiakas – maždaug 16 laipsnių pločio dangaus sferos juosta išilgai ekliptikos, per kurią keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Zodiako juostoje yra 12 žvaigždynų: Žuvų, Avino, Tauro, Dvynių, Vėžio, Liūto, Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio, Vandenio ir Ožiaragio. Šią žvaigždynų juostą Saulė apeina per metus.

Zodiako žvaigždynai buvo žymimi tam tikrais ženklais, kuriuos žinojo senovės babiloniečiai. Lietuviai taip pat iš seno žinojo Zodiako žvaigždynus ir jų žymėjimą.

Sietynas

Liaudžiai gerai buvo žinomas žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne – Sietynas.

Iš Sietyno padėties danguje žmonės nustatinėdavo nakties laiką. Sietynas vidurvasaryje pasirodo rytais, prieš saulei tekant, žiemos pradžioje teka vakarais, o leidžiasi paryčiu.

Paskui Sietyną danguje eina ryški žvaigždė, kurią žemaičiai vadina Sietyno Draugu.

Sietyno kilmė sakmėse aiškinama taip: jog seniai gyveno septyni broliai, kkurie buvo persekiojai pagonių dėl to, kad pastatė didžiulę šventyklą, jie buvo paimti į dangų ir virto žvaigždėmis.

Sakmėse suasmenintas Sietynas buvo laikomas žmonių globėju ar net giminaičiu, vadinamas broleliu, berneliu.

Šienpjoviai

Žemiau sietyno yra septynios ryškios žvaigždės, lietuvių vadinamos Šienpjoviais. Trys iš jų, išsidėsčiusio viduryje vienoje linijoje, kartais vadinamos Grėbėjomis, nešančiomis Šienpjoviams pusryčius. Šis gražus žvaigždynas pradeda matytis rytais rugpjūčio mėnesį, prieš Saulei tekant.

Sakmėse aiškinama, kad Šienpjoviai atsiradę taip: Buvę septyni broliai. Juos prakeikusi pamotė ir pavertusi šienpjoviais. Dievas juos paėmęs į dangų ir pavertęs žvaigždėmis.

Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai

Kitaip jie dar vadinami Didžiosiomis ir Mažosiomis meškomis. Jie buvo svarbiausias medžiotojų orientyras krypčiai ir laikui nustatyti. Senovės lietuviai Grįžulo ratus dar vadino Kaušu t.y. indu, vandeniui semti.

Mito versija sako, kad seniai žemėje buvusi didžiulė sausra – išdžiuvęs visas vanduo. Vieną naktį mergaitė išėjo su samteliu parnešti sergančiai motinai vandens. Pakeliui užmigusi, o kai atsibudo pamatė samtelį pilną vandens. Pakeliui pagailėjusi šunelio davė jam atsigerti ir tada samtelis pavirtęs į sidabrinį. Kai ji grįžo namo mama atsisakė gerti ir liepė vandenį išgerti dukrai, bet ji pagailėjo praeivio ir savo vandenį atidavė jam. Tada samtyje atsirado septyni dideli deimantai, iš kurių pasipylęs skaidrus vanduo. Tie deimantai pakilę į dangų ir pavirtę žvaigždynų. Dabar

tą žvaigždyną žmonės vadina Grįžulo Ratais.

Paukščių Takas

Lietuviams žinoma Paukščių Tako, arba Paukščių Kelio, justa, nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų Galaktikos, 200 mlrd. žvaigždžių sistemos projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas eina per daugeli žvaigždynų.

Pavadinimas Paukščių Takas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens vakarais, kai jis pas mus geriausiai matosi ir tęsiasi per visą dangų pietų link, sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus.

Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje dar vadinama Vėliu Keliu. Sakmėse aiškinama, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios ppaukščiais, Vėliu Keliu keliauja į dausas. Taip pat Paukščių takas yra vadinamas Pieno Taku.

Iš Paukščių Tako žmonės spėdavo apie orą. Pavyzdžiui, Jei šio žvaigždyno žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra, žiemą – šaltis, jei neryškiai – artinasi dargana.

Šiaurinė žvaigždė

Šiaurinė žvaigždė danguje nuolat stovi vienoje vietoje, todėl kai kur ji vadinama Vinimi. Šiaurinę žvaigždę dar lietuviai vadindavo Marių, arba Jūreivių, žvaigžde, Jūražvaigžde, nes pagal ją orientavosi žvejai ir jūrininkai.

Be abejo, yra dar daug įvairių žvaigždžių ir žvaigždynų, kuriuos žinojo mūsų protėviai, tai iir Mažoji bei Didžioji Žvėrinė, Rojaus darželis, Artojų žvaigždės, Pegaso žvaigždynas, Tikučio žvaigždė, Jokūbo Lazda ir kt.

6. Meteorai

Meteoras, krintančioji žvaigždė – mažyčio kieto dangaus kūno, didžiuliu greičiu įskriejusio į Žemės atmosferą, švytėjimas. Meteorus žmonės dažnai maišė su kometomis. Lietuviai juos nnuo seno vadino skraidančiais aitvarais, pasivertusiais ugniniais žalčiais, arba krentančiomis žvaigždelėmis.

7. Kometos

Žmonių dėmesį iš žilos senovės patraukė ir kometos – uodegotoji žvaigždė, ūkanoto debesies pavidalo kosminis kūnas, skriejantis Saulės sistemoje. Dauguma kometų skrieja aplink Saulę labai ištęstomis elipsėmis. Priartėdamos prie Saulės, šilumos veikiamos, jos išskiria dujas, kurios sudaro aplink branduolį šviečiantį apvalkalą – kometos galvą, ir uodegą – ar kelis šviesos ruožus, nukreiptus į priešingą Saulei pusę. Kometai tolstant nuo Saulės, uodega pamažu išsisklaido erdvėje.

Lietuvių liaudis kometą vadino ugnine žvaigžde, uodeguota žvaigžde, šluotine žvaigžde arba tiesiog šluota, rykšte arba dievo rykšte, kardu. Kometos pasirodymas žmonių buvo laikomas dievo ženklu apie jų siunčiamą didelę nelaimę už nuodėmes: tai badas, maras, karas, nederlius, sausra, liūtys, vargas ir skurdas visam kraštui.

8. Šiaurės pašvaistė

Šiaurės ppašvaistė yra atmosferos švytėjimas, Žemei susidūrus su įelektrintų dalelių srautais, kuriuos išmeta Saulė. Raudona Šiaurės pašvaistė yra vadinama įvairiai, priklausomai nuo vietovės, kurioje ji atsiranda: gaisu, pamėnais, šiaurės žarom. Pašvaistės pasirodymą žmonės siejo su besiartinančiu dideliu kraujo praliejimu kare arba maro epidemija.

9. Dangaus šviesulių šeimyna

Pažvelgę mitologinę tautosaką apie dangaus kūnus, matome, kad jie, suasmeninti bei sudievinti, sudarė dangaus sudievintų šviesulių šeimyną, neretai susietą su kitais dangaus, žemės ir požemio dievais. Dangaus šviesulių šeimynoje svarbiausią vietą užėmė Saulė ir Mėnulis, planetos AAušrinė, Vakarinė, žvaigždės, Perkūnas su žaibais, jo žmona ir sūnūs. Jie visi bendrauja su vėju, audra ir kitais dievais, taip pat tarp savęs, vieni kitiems padeda, tariasi, pykstasi, mylisi, reikalui esant, pagelbsti doriems žmonėms.

10. Dangaus šviesuliai tautosakoje ir dailėje

Dangaus šviesuliai iš žilos senovės buvo vaizduojami dailės kūriniuose, kurie paprastai buvo susiję su mitais arba atsiradę iš jų. Šviesos simbolis populiariausias lietuvių liaudies dailėje. Jį aptinkame ant namo sienų, lubų, langų, darbo įrankių, audinių, susisiekimo priemonių ir kt. Tikėta, kad šis simbolis apsaugos žmones, trobas, daiktus nuo visokių blogybių.

Dažniausiai mūsų liaudies dailėje paplitusi segmentinė trikampė, keturkampė ar aštuonkampė žvaigždė apskritime. Saulę, Mėnulį taip pat simbolizavo apskritimas, ratas, skritulys.

Papuošalus su Saulės simboliais nešiojo žmonės, tikėdami, kad šie jiems gali suteikti visokeriopą palaimą, apsaugoti nuo nesėkmių.

Taigi senovėje buvo gausu Saulės bei Mėnulio, žvaigždžių simbolių, kuriuos buvo galima visur pamatyti tiek ant audinių, tiek ant pastatų bei visur kitur.

Išvados

Apibendrinant viską, galima teigti, kad lietuviai stebėjo dangaus kūnus ir juos pažino dar tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu. Tuo metu dangaus šviesuliais domėtasi utilitariniais tikslais. Pagal šviesulius žmonės orientavosi laike ir kelionėse. Greta to pamažu susiformavo primityvios kosmologinės pažiūros, aiškinančios dangaus, žemės, augmenijos, gyvūnijos ir žmonių atsiradimą.

Visa dangaus šviesulių sistema buvo tiesiogiai susijusi ssu lietuvių religija. Tuo pagrindu buvo sukurtas realistinis ir simbolinis menas bei sakmės apie kosmosą. Pirmykštėje dailėje Saulė ir Mėnulis, jo fazės, žvaigždės buvo vaizduojamos realistiškais ženklais ar simboliais. Mitologinėje tautosakoje dangaus kūnai buvo suasmeninti, įpinti į sakmes, susieti su augalais, gyvūnais, vėliau – su žmonėmis.

Lietuviai buvo sukūrę savo originalius Saulės, Mėnulio, planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus. Jie yra labai senos kilmės, pritaikyti prie krašto geografinės padėties, ūkinės veiklos, tikėjimų ir mitologinių vaizdinių.

Literatūros sąrašas:

1. Pranė Dundulienė “Kosmologija”