astronomijos samprata

Astronomija (gr. astron – žvaigždė, nomos – dėsnis) – tai mokslas, tiriantis dangaus kūnų ir jų sistemų judėjimą, sandarą bei vystymąsi.

Dangaus šviesulius žmonės ėmė stebėti dar žiloje senovėje. Pagal jų padėtį ir judėjimą danguje orientavosi medžiodami ar keliaudami. Žvaigždės rodydavo kelią jūrų laivams ir dykumų karavanams. Sekdami Mėnulio fazes, senovės medžiotojai ir žvejai išmoko matuoti laiką. Jie pažino žvaigždes pagal jų išsidėstymą danguje, suskirstė jas į žvaigždynus, bandė suprasti ir paaiškinti dangaus reiškinius. Tai liudija įvairios pasakos, legendos, mitai, archeologiniai rradiniai ir pan.

Seniausių astronomijos žinių yra išlikusių iš egiptiečių, babiloniečių, finikiečių, kinų ir majų (3000 m. pr. Kr.). Apie 4000 m. pr. Kr. egiptiečiai sudarė saulės kalendorių, gana tiksliai nustatė metų trukmę. Babilonijoje jau 721 m. pr. Kr. aprašytas Mėnulio užtemimas. Iš Babilonijos net į mūsų laikus atklydo paros padalijimas į 24 valandas.

I tūkstantmetyje pr. Kr., prie Viduržemio jūros susikūrus graikų valstybėms, plečiantis jūreivystei, astronomijos raida paspartėjo. VI a. pr. Kr. graikų filosofas ir matematikas Pitagoras patobulino Talio pasaulėvaizdį apie pplokščią Žemę, apgaubtą žvaigždėto dangaus. Anot Pitagoro, Žemė yra rutulys, laisvai skriejantis erdvėje; aplink Žemę skrieja Saulė, Mėnulis, žvaigždės—— ir planetos.

Apie 140-uosius metus graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemėjas parašė veikalą “Didžioji astronomijos sandara”, mūsų laikus pasiekusi lotynišku jo vertimu. Jame Ptolemėjas aapibendrino senojo pasaulio astronomijos žinias, pateikė geocentrinį pasaulio sistemos modelį, pagal kurį Visatos centras yra nejudanti Žemė. Šio modelio buvo laikomasi net iki XVI a. vidurio.

Įvairiose pasaulio šalyse (Airijoje, Anglijje, Meksikoje ir kitur) rasta prieš tūkstančius metų statytų observatorijų, t.y. specialiai įrengtų įstaigų dngaus kūnams stebėti, liekanų. Dažniausiai tai buvo megalitai – dideli akmeniniai blokai Saulės, mėnulio ir šviesiausių žvaigždžių tekėjimo bei leidimosi tškams žymėti.

Astronomijos raidą labai paspartino teleskopo išradimas 1609 metais. Galilėjas Galilėjus savo darbo teleskopu stebėjo Saulę, Mėnulį, Venerą, Jupiterį ir kitus dangaus kūnus, K. Hiuigensas atrado Saturno žiedus ir palydovą (1665m.), I. Niutonas suformulavo visuotinės traukos dėsnį (1687m.), M. Lomonosovas aptiko, kad Venera turi atmosferą, V. Heršelis atrado Urano planetą (1781m.) ir t. t.

Taigi astronomija, ištisus ššimtmečius buvusi praktišku mokslu (laiko matavimas, navigacija ir kt.), o kartais netgi laikyta prabangia mokslo puošmena, dabar ne tik pati plėtojasi pasakiškais tempais, bet ir stimuliuoja kitų mokslų pažangą.

Be abejo, čia labai svarbu, jog šiuolaikinė astronomija yra glaudžiai susijusi su fundamentaliaisiais mokslais: be fizikos dėsnių ir matematinės kalbos astronomijai tektų vien tik aprašinėti ir klasifikuoti stebimus Visatos objektus. Žemėje atskleisti gamtos dėsniai galioja ir labai toli už jos ribų, todėl naujos fizikos teorijos ar net ištisos jos šakos tuojau pat ppritaikomos kosmose. Be to, ir fizika be astronomijos būtų skurdesnė. Juk būtent troškimas sužinoti, kas slypi Saulės gelmėse, kitados pagidė termobranduolinės reakcijos idėją. O kokius fizikos labirintus padės išaiškinti paslaptingieji žvaigždžių sprogimai, didžiuliai energijos ištekliai kvazaruose ar mirusios žvaigždės – kolapsarai, kol kas sunku ir spėlioti.

Antras esminis dabartinės astronomijos bruožas – tai milžiniškas visiškai naujos informacijos srautas, kurį nulemia iš esmės pasikeitusios astronominių tyrimų galimybės. Juk ištisus šimtmečius astronomai stebėjo dangaus kūnus, patys būdami oro okeano dugne, ant Žemės paviršiaus. O atmosfera, kaip žinoma, yra ne tik patikimas Žemės gyvybės šarvas, bet ir negailestingas iš kosmoso sklindančio spinduliavimo filtras. Įprastas atmosferos “langas” – matoma šviesa – tėra vos milijardinė dalis visame elektromagnetinio spinduliavimo spektre nuo trumpiausių gama spindulių iki kilometrinių radijo bangų. Tad, savime suprantama, kad stebėdami vien šviečiančius kūnus – žvaigždes bei jų sistemas, švytinčius kosminius debesis, planetas ar kometas, astronomai gaudavo labai mažai informacijos.

Visiškai naujus langus į mus supantį žvaigždžių ir galaktikų pasaulį atvėrė užatmosferinė astronomija. Specialūs teleskopai, įrangti orbitinėse observatorijose, registruoja kosminių gama ir rentgeno spindulių šaltinių padėtis, jų spinduliavimo intensyvumą bei kitimą. Tik iš čia apčiuopiamos kosmoso pabaisos – juodosios skylės, rentgeno novos, pagaunami paslaptingi gama spindulių blyksniai. Šalia įprastinių žvaigždėlapių, išmrgintų mažyčiais žvaigždžių taškeliais, sudarinėjami ddangolapiai, vaizduojantys dangų gama, rentgeno, infraraudonuosiuose spinduliuose bei įvairaus ilgumo radijo bangose.

Kadangi žvilgsnis į Visatą kartu yra ir žvilgsnis į į jos praeitį, mums atsiveria sukrečiantis maždaug 10 milijardų metų laikotarpis iš spėjamo 18 – 20 milijardų metų Visatos amžiaus. Neįsivaizduojamoje erdvės ir laiko begalybėje ryškėja Visatos struktūros ir evoliucijos fragmentai.

Ir be galo nuostabu, kad Visata pasirodė besanti visiškai nepanaši į tą pilką sustingusį pasaulį, kokį vaizdavosi mūsų amžiaus pradžios astronomai. Mes tapome liudininkais, kaip sąveikauja ir keičiasi milžiniškos žvaigždijos – galaktikos, kaip tamsiuose mūsų Galaktikos miglynuose gimsta naujos žvaigždės, formuojasi planetų šeimos. Kosminės tuštumos ir šalčio karalystėje “auga” organinės molekulės, neišvengiamai būtinos sudėtingo gyvybės rūmo fundamentui. Ne veltui astronomai sako, akd Visata mįslinga ir keista. Ji mįslingesnė ir keistesnė, negu mes galie įsivaizduoti. Besiskverbdami gilyn į erdvės ir laiko nežinomybę, šturmuodami amžinus klausimus”iš kur, kaip atsirado ir kurlink plėtojasi milžiniškas mus supantis pasaulis?”, astronomai pasiruošę sutikti pačius netikėčiausius objektus ir reiškinius, už kurių gal slypi fantastiškiausios materijos egzistavimo formos, dar nežinomi dėsniai. Tai ir yra šiuolaikinės astronomijos grožis ir prasmė.

Archeologiniai, etnografiniai ir lingvistiniai šaltiniai liudija, kad lietuviai jau žiloje senovėje domėjosi dangaus kūnais, o sukauptas žiniasapie juos perduodavo iš kartos į krtą. Senovės lietuvių rašytiniai šaltiniai kalba apie dangaus kkūnų kultą. Atrodo, anksčiausiai pradėta garbinti Saulė, teikianti gyvybės žemei, augmenijai ir gyvunijai. Juodkrantėje rasta naujojo akmens amžiaus (neolito) laikotarpio Saulės atvaizdų. Tai diskai su jų viduryje įrašytu kryžiuku.

Lietuvių domėjimąsi dangumi atspindi ir originalūs kai kurių dangaus kūnų pavadinimai: Aušrinė, Vakarinė, Grįžulo Ratai, Šienpjoviai, Darželis ir t. t. Dangaus vinimi kai kur buvo vadinama Šiaurinė žvaigždė, mat ji lyg įkalta vinis nuolat yra toje pačioje vietoje.

Lietuvos mokyklose astronomijos pradėta mokyti XVI amžiuje, dar iki Vilniaus universiteto įkūrimo (1579m.). Tuo tarpu XVII a. pradžioje universitete ji jau dėstoma reguliariai. Astronomijos žinių galima rasti Vilniaus universiteto absolvento Jono Rudaminos Dusetiškio disertacijoje, išspausdintoje 1633 metais. Vien tik astronomijai skirta 1639 m. išleista Alberto Diblinsko disertacija “Astronominė šimtinė’.

1753 metais pgal Tomo Žebrausko parengtą projektą buvo pastatyta Vilniaus astronomijos observatorija, kuri ypač suklestėjo ir išgarsėjo pasaulyje, kai jai 1764 – 1806 m. vadovavo Martynas Počobutas.

1868 m. astronomijos observatorijoje buvo suorganizuota pirmoji pasaulyje nuolatinė Saulės dėmių dinamikos fotografinė tarnyba. 1881 m. rusų caro valdžiai uždarius Vilniaus obsrevatoriją, astronomijos mokslas Lietuvoje apmirė.

Vėliau jis atgijo tik Nepriklausomoje Lietuvoje, 1922 m. Kaune įsteigus Vytauto Didžiojo universitetą. Čia, Gamtos – matematikos fakultete, buvo įkurta Astronomijos katedra bei observatorija. Joms vadovavo docentas, vėliau profesorius Bernardas Kodaitis.

Atgavus Vilnių, 1939 m. čia iš

Kauno persikėlė Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos – matematikos, Teisės ir Humanitarinių mokslų fakultetai, o kartu ir Astronomijos observatorija. Karo metais ji smarkiai nukentėjo: pastatai buvo apgriauti, astronomai išblaškyti po pasaulį. Po karo, jau 1947 metais, pradėti fotografuoti asteroidai, nuo 1954 metų užsiimta kintamųjų žvaigždžių tyrimu, 1959 metais sukuriama nauja mokslinių darbų šaka, tirianti tarpžvaigždinę medžiagą ir Galaktikos sandarą. 1962 metais predėti teoriniai darbai, susiję su fotometrija. Jie buvo apvainikuoti nauju efektyviu metodu – Vilniaus astrofotometrine sistema.

Molėtų rajone ant Kaldinių kalvos 11696 metais pradėta statyti Lietuvos mokslų akademijos observatorija. Ją užbaigus, atsivėrė naujos perspektyvos astronomijos mokslo plėtotei Lietuvoje. Šiandien galime džiaugtis naujos astronomų kartos, visų pirma jos atstovo prof. Vytauto Straižio, darbais. Vis dėlto derėtų nepamiršti ir kitų astronomijai Lietuvoje nusipelniusių žmonių: Pauliaus Slavėno, Antano Juškos ir kt.

Astronomija tiria fizinę dangaus kūnų prigimtį, jų įtaką Žemei. Pavyzdžiui, Mėnulis ir Saulė sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Įvairių rūšių Saulės spinduliai, kurių intensyvums kartais kita, turi įtakos Žemės atmosferos procesams ir gyvybinei organizmų vveiklai. Taigi įvairūs reiškiniai Žemėje ir kosmose yra tarpusavyje susiję ir priklauo vieni nuo kitų.

Astronomija tiria Visatoje medžiagas tokių būvių ir tokios apimties, kurių neįmanoma ištirti fizikos laboratorijose. Todėl šis mokslas išplečia fizinį pasaulio vaizdą, skatina fizikos ir matematikos vystymąsi. AAstronomija savo ruožtu naudojasi pastarųjų mokslų metodais ir išvadomis. Ji yra susijusi ir su kitais mokslais, pavyzdžiui, su chemija, geologija.

Kai astronomai išmoko iš anksto apskaičiuoti kometų pasirodymą ir Saulės bei Mėnulio užtemimus, buvo pradėta kovoti su prietarais. Įrodydama, kad galima natūraliai, moksliškai išaiškinti Žemės ir kitų dangus šviesulių atiradimą, astronomija padeda susidaryti dialektinę materialistinę pasaulėžiūrą.

Astronomija mokslas, pagrįstas stebėjimais. Tačiau pastaruoju metu, kai žmons apskrieja aplink kosminius kūnus ir nusileidžia ant jų, astronomija gauna ir eksperimentinės medžiagos. Astronominio tyrimo objektai – dangaus šviesuliai, kurie dar neseniai buvo nepasiekiami, – dabar pasidarė prieinami betarpiškam tyrinėtojui.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Vladas Valentinavičius. Fizika. Vadovėlis X klasei. Kaunas: Šviesa, 1999

2. BorisasVoroncovas – Veljaminovas. Astronomija. Vadovėlis XI klasei. Kaunas: Šviesa, 1973

3. Visata ir mes. Straipsnių rinkinys. Sudarytoja Zina SSviderskienė. Vilnius: Mokslas, 1982