Dangaus kūnų judėjimas

Dangaus kūnų

judėjimas

Žemė sukasi apie savo ašį iš vakarų į rytus . Jos pusiaujo taškai juda 465m/s greičiu,todėl Žemė apsisuka apie savo ašį per 24 valandas. Šis jos sukimasis lemia dienos ir nakties kaitą.Į Saulę atsisukusioje Žemės pusėje yra diena ,o priešingoje pusėje –naktis. Išimtį sudaro ašigaliai ir jiems artimos sritys. Čia tam tikrą laikotarpį būna tik diena ir tam tikrą laikotarpį- tik naktis.

Metų laikai atsiranda dėl to, kad ašis, apie kurią sukasi Žemė, yra pasvirusi. ŽŽemės pasvirimas padaro taip, kad šiaurės ašigalis būtų arčiau Saulės negu pietų pusę metų ir atvirkščiai. Pusrutulis, kuris yra arčiau Saulės, turi ilgesnę dieną, gauna daugiau spindulių, kurie pasiekia Žemę statesniu kampu, nei to pusrutulio, kuris yra toliau. Jei šiaurės pakrypęs į Saulę, jame yra vasara, o pietų pusrutulyje – žiema.

Jei Žemės ašis nebūtų pakrypusi, kiekviena diena ir naktis truktų 12 valandų ir nebūtų metų laikų. Įdomus yra tas faktas, kad Marso ašis yra pakrypusi kaip ir Žemės, tai rreiškia, kad ši planeta gali turėti panašius metų laikus.

Apytiksliai kovo 21 ir rugsėjo 23 abu pusrutuliai yra vienodai nutolę nuo Saulės. Tuo laikotarpiu Saulė yra tiesiai prieš pusiaujį. Dienos ir nakties trukmė visoje planetoje yra apytiksliai lygi, išskyrus ašigalius. MMaždaug birželio 21 ir gruodžio 22 atstumai tarp ašigalių ir Saulės yra didžiausi, šios datos laikomos Saulėgrįžos laikotarpiu.

Metų laikai skiriasi savo trukme. Kadangi Žemės forma yra ovali ir Saulė nėra tiksliai orbitos centre. Žemė juda greičiau, kai yra arčiau Saulės, negu kai yra toliau nuo jos. Todėl metų laikas, kai Žemė yra arčiau Saulės, praeina greičiau.

Metų laikų kaitą lemia:

1. pastovus 23,50 kampas tarp Žemės sukimosi ašies ir statmens jos orbitos plokštumai;

2. Žemės skriejimas aplink Saulę;

3. nekintama Žemės ašies padėtis erdvėje (ji visą laiką yra lygiagreti pati sau).

Regimasis Saulės judėjimas.

Saulės judėjimą dangumi mes matome iš aplink Saulę skriejančios Žemės. Šis metinis Saulės kelias dangumi vadinamas ekliptika. Saulė keliauja per 13 žvaigždynų, iš kurių 12 vadinami zodiako žvaigždynais. Zodiakui nepriskiriamas Gyvatnešis. Vidurdieny neįmanoma matyti, kuriame žžvaigždyne yra Saulė, nes stipri jos šviesa nustelbia palyginti silpną žvaigždžių spindėjimą. Žinant kuriame žvaigždyne Saulė būna vidurnaktį, galima nurodyti, kur ji būna vidurdienį. Dėl to vidurnaktį reikia nustatyti aukščiausiai virš horizonto esantį zodiako žvaigždyną ir pagal jį nustatyti, kur Saulė bus vidurdienį.

Žiemą Saulė apkeliauja Šaulio, Ožiaragio, Vandenio žvaigždynus. Pavasarį – Žuvų, Avino bei Jaučio. Vasarą – Dvynių, Vėžio, Liūto. Rudenį – Mergelės, Svarstyklių, Skorpionų ir Gyvatnešio žvaigždynus.

Žiūrint naktį į žvaigždėtą dangų, atrodo, kad žvaigždės nejuda. Tačiau užfiksavę, kad kokį nnors nejudamą objektą ryte ir vakare pastebime, kad jų padėtis keičiasi.

Gamtoje viskas juda. Kosminiai kūnai išimties nesudaro. Žvaigždės atrodo, kaip prisegtos prie dangaus sferos, o iš tiesų jau nuo Ptolemėjaus laikų, kai kurių žvaigždių padėtis dangaus skliaute smarkiai pasikeitė. Stebint tūkstančių žvaigždžių judėjimą, randame tam tikrą jo dėsningumą. Greitesnės žvaigždės juda gana chaotiškai, įvairiomis kryptimis, tačiau visų galimų krypčių tarpe išsiskiria viena dominuojanti kryptis į tam tikrą dangaus tašką, vadinamą antiapeksu. Šis bendras daugelio žvaigždžių judėjimas yra ne kas kita, kaip Saulės sistemos priešinga kryptimi atspindys.

Regimasis planetų judėjimas dangumi žvaigždžių fone yra kur kas sudėtingesnis nei Saulės ar Mėnulio. Planetos slenka tai į vieną tai į kitą pusę, dangaus sferoje brėždamos kilpas arba zigzagus.

Kamuolių spiečių judėjimas. Kamuoliniai spiečiai juda panašiai kaip ir Žemės dirbtiniai palydovai. Tarp milžiniškos disko žvaigždžių masės ir kamuolinių spiečių masės veikia gravitacija ir kamuoliniai spiečiai turi judėti apie galaktikos branduolį. Spiečiui artėjant prie branduolio, greitis didėja. Tam tikrame nuotolyje centro spiečius pasineria į tą branduolį. Čia jo greitis būna didžiausias. Po kurio laiko spiečius išnyra ir lėtėdamas tolsta nuo branduolio. Lėčiausiai jis juda toli nuo Galaktikos branduolio, todėl ten užtrunka ilgiausiai, užtat mes daugumą spiečių ir matome toli nuo galaktikos disko abiejose jo pusėse.