Dievu planeta

DIEVŲ PLANETA

Vieta: Armedos planeta.

Laikas: 3551-ieji metai.

Tikslas: sutramdyti maištą.

Kapitonui Horacijui Lezerubui ir Dzeusui pavyko išlaikyti taiką laive. Didesnių incidentų nebuvo visiškai, o nuo išsilaipinimo valandos, aš tikiu, griausmasvaidis Dzeusas, nusikratęs draudimų, sugebės pažaboti nepaklusniuosius.

Nors dauguma keleivių, galima sakyti, dieviškos prigimties, tačiau jautėsi, kad prie jų atsiradimo prikištos žmogaus rankos – jie nervinosi. Žmones aš suprantu, tačiau jie – dievai, pusdieviai, didvyriai. Turi būti šalti kaip ledas. Juokauju, žinoma. Jų, kaip ir bet kurio žmogaus, laukė nežinomybė, laukė priešai, laukė išbandymų metas.

Aš nneturėjau kada plepėti su draugu man tapusiu Dionisu, bet pastebėjau, kad eiliniame jo ne itin aukštos kokybės juokelyje, kad apatozauras – tai apatiškai nusiteikęs dinozauras, jautėsi įtampa. Galbūt aš pasirodysiu pernelyg žiaurus, tačiau turiu pasakyti, kad tam išdaigininkui seniai reikėjo geros dozės nervų padirginimo.

Vieną iš savo padėjėjų kapitonas privalėjo paskirti vadovu keleivių (tokiais aš juos laikysiu iki atgabenimo į Armedą) nuskraidinimui ir įkurdinimui planetoje. Taip jau susiklostė, kad tą garbę jis suteikė man. Su beveik puse įgulos turėjau vykti žemyn ppadėti mūsų nenugalimai armijai įsikurti ir kada nors, kai gausiu kapitono įsakymą, pargabenti į “Justitia” kapsules.

Vyno ir linksmybių dievui (kaip turbūt ir kitiems), matyt, mes (turiu omeny įgulą) buvome pakankamai įsipykę, nes palikdamas laivą išlydintiems jis pareiškė:

– Karys – pasikoręs įįgulos narys!

Aš jį paskubinau, ir kartu su didžiąja elito linksmintojų dalimi mes susigrūdome į kapsulę.

Atsargumo dėlei Atlanto šalininkus ir Dzeuso vienminčius susodinome į atskiras kapsules ir beveik vienu metu pasiuntėme jas į planetą. Kad nė viena grupė nespėtų susiuostyti ir panaudoti įgytas savybes ir galias prieš ką tik atvykusius ir sąlyginai bejėgius bendrakeleivius. Manau, nereikia pridurti, jog kapsulių valdymo patalpos tapo neprieinamos keleiviams.

Atvykimas įvyko triukšmingai. Kapsulės paliko didįjį laivą “Justitia”, ir vos nekliudę medžių viršūnių, viena po kitos sutūpė ant Armedos paviršiaus, kur pradėjo skleisti savo amarą – puolimo gvardiją.

Įgula pagal išankstinius nurodymus organizuotai išbėgo iš kapsulių ir paruošę ginklus nusiteikė Armedos armijos puolimui. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad Armeda neskubėjo. Ar jie nesitikėjo mūsų, ar neįvertino rimtai, ar ddar kas nors, tačiau dievai turėjo pakankamai laiko įgyti saviems tikriesiems gabaritams, galių įvaldymui ir treniravimui, o aš džiaugiausi išsaugojęs visus įgulos žmones.

Tik keli “namisėdos” dievai panoro įsikurti kapsulėse. Visi kiti kiek galėdami greičiau nešė kudašių iš atsibodusių metalo ir plastiko sienų. Jie nieko nelaukdami užgrobė artimiausius kaimus ir greit įvedė juose savo tvarką.

Gaila, tačiau man nepavyko išsaugoti visų mūsų būsimosios armijos narių, nors tokios funkcijos aš neturėjau. Juos praradau ne todėl, kad jie būtų žuvę. Anaiptol. Okeanas, daug negalvodamas, ddingo iš akių ir, kaip vėliau sužinojau, susirado kažkur tolumoje tyvuliuojantį vandenyną, įsikūrė jame ir daugiau nesikišo į jokias rietenas.

Hadas su savąja tamsos kariauna pasislėpė požeminėje karalystėje, nors jo garbei turiu pasakyti, kad šis dievas nenusiplovė rankų. Jis siuntė saviškius į atakas.

Upių dievai ir šaltinių bei upokšnių deivės išsilakstė į visas puses ir susirado artimas sau stichijas. Nimfos turėjo savų nukrypimų.

Ir vis dėlto, mūsų armija liko galinga.

Nenorėčiau atsidurti priešų vietoje išvydęs, kaip neslegiami uždaros erdvės ištyso titanai, tiesiog akyse išsipūtė Argas, kiklopai, gigantai, išvešėjo hekatoncheirai.

Kaip džiaugdamiesi laisve padebesiais nardė Sfinksas, Pegasas, vėjai Borėjas, Euras, Notas, Zefyras. Atrodė, lyg jie būtų paukščiai, ankstyvoje vaikystėje pajutę laisvės skonį, tačiau po to visą gyvenimą praleidę narve, ir pagaliau iš jo ištrūkę. Jei būčiau jautresnis, ko gero, apsiverkčiau.

Aš vis stebėjau Atlantą, kuris didžiam mano nerimui, su saviškiais įsikūrė vienoje vietoje. Mano pastangos neliko be dėmesio.

Kartą į mano namus įsliūkino Dionisas ir be užuolankų pareiškė:

– Nesuk dėl Atlanto galvos. Dabar Dzeusas – didelis viršininkas, ir titanas neturi jokių šansų.

– Vienas gal ir taip, – tvirtinau aš, – tačiau jis susidėjo su atšildytu Kronu.

– Netauzyk niekų! – tas avigalvis nė nesistengė manęs klausyti. – Jie visi krūvoje neverti Dzeuso plaukelio, išdygusio ant kairės rankos plaštakos.

Nusprendžiau, kad gginčytis su tuo senu kerėpla – tas pats, kas bandyti keptomis bulvėmis užmėtyti dangų raižantį erelį. Buvau priverstas nukreipti kalbą.

– Kaip Armeda?

– Ar meda ar ne meda mums vis vien, – jau bala žino kelintą kartą pakartojo vyno ir linksmybių dievas. – Planeta kaip planeta, tik truputėlį trinktelėta. Įtariu, ir jos žmonės plaktuku pervažiuoti.

– Čia tu apie.

Nesuspėjau užbaigti minties, nes staiga vidury kambario iš niekur atsirado žalsvai švytintis taškas, kuris išsiplėtė iki futbolo kamuolio dydžio, paskui su didžiausiu trenksmu trūko, ir iš atsivėrusio plyšio išlindo vaikiškų košmarų būtybės galva su išsprogusiomis akimis.

Akys vartėsi į visas puses, vos neišlėkdamos iš orbitų, po to paraudo, burna gausiai išsivėmė ir galva, vos neapkurtindama mūsų, sprogo. Kai išnyko paskutiniai spindintys taškeliai, iš ką tik matyto vaizdo neliko nė pėdsako.

– Tfu! – nusispjoviau ten, kur turėjo likti tos išnaros pėdsakai, – niekaip negaliu priprasti prie tų nesąmonių.

– Tu apie ką? – Dionisas apsimetė visišku idiotu, nors neabejoju, kad pridėjo į kelnes.

Numojau ranka.

– Papasakok ką linksmesnio.

Dievas pasikrapštė pakaušį.

– Sukaupiau kelias pastabas, – atseit neužtikrintai pradėjo jis. – Atspėk, kas yra blogi žmonės, kurie nedirba, bet gauna pinigų.

– Plėšikai, – surizikavau.

– Vagys, – pritariančiai linktelėjo Dionizas, – o viskas tas pats, tik išmetus žodį “blogi”?

– Nežinau.

– Pensininkai, &– tėškė pašnekovas. Už durų pasigirdęs bjaurus cypimas liudijo, kad satyrus Dionizas paliko lauke. Tegu prasivėdina.

Aš atsipalaidavau, nustojau juoktis ir paklausiau:

– Rytoj savaitė, kai nutūpėme. Ar Dzeusas taip nieko ir neveiks?

– Veiks, – užtikrino svečias, pasigriebdamas nuo stalo obuolį. – Gal užmiršai, kad genetikai žadėjo savaitę pilnam dievų susiformavimui? Kalmaras – kalių maras.

Jis atgnybo didelį kąsnį ir žiaumodamas pasakė:

– Tu nesijaudink. Tavo funkcijos jau baigiasi.

– Va, va, – sumurmėjau. – Tas ir neramina. Jie net atsisakė spindulinių ginklų.

– Kam tie ginklai, – gūžtelėjo pečiais Dionisas. – Juose pačiuose įtaisyti tokie ginklai, kad palyginus su jais tavo spinduliukas yra tik juokas. Be to, ne taip lengva senoviniam žmogui (ar dievui) išplėšti priaugusį prie rankų kardą ir įbrukti kažkokį lengvą plastmasinį žaisliuką. Juk taip?

– Taip, taip.

– Na, štai, – Dionisas patenkintas atsilošė. – Pralaimi ginčą po ginčo.

– Šaipykis, nedorėli, – apsimečiau supykusiu. – Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

– Ne. Kas juokiasi, tas paskutinis, – pataisė mane Dionisas ir išsišiepė. – Beje, apie kardus. Ar tu nepastebėjai, kokia keista tų princų dalia? Net kosminėse karalystėse jie priversti trankytis po Visatą, nusitvėrę ne šiuolaikinių ginklų (kuriuos taip garbini tu), o senovinių gelžgalių.

Supratau, kad vargšelis skrydžio metu per daug prisižiūrėjo filmų. Nors. Mūsiškius dievus taip

pat galima išvadinti princais.

Prasivėrė durys, ir įlindo netvarkinga satyro galva.

– Ar mes eisime pas Silėną?

– O, tikrai! – pašoko Dionisas. – Vėžlys – vėluojantis žaltys. Ekspresas – prietaisas, kažkada naudotas kaip presas. Krūmai – karaliaus rūmai.I

Ir jis dingo apsuptas savo amžinai besikvatojančios palydos.

Išėjau pakvėpuoti tyru oru. Ant slenksčio ūmai sustojau, nes už poros žingsnių skaisčiai švytėdama prasiskyrė žemė, ir iš properšos iškilo liepsnos liežuviai. Po kelių akimirkų liepsna sprogo, ir properša dingo kaip nebuvusi. Prakeiktos haliucinacijos. Ir kuo reikėjo apšerti AArmedos atmosferą, kad ji imtų taip kvailioti?

Iš viso, jaučiu, kad genda mano nervai. Atrodo, jog aš labiau jaudinuosi dėl artėjančių kautynių nei tie antžmogiai, kurie tiesiogiai jose dalyvaus. Gal ir teisybę sako, kad pavojaus laukimas yra baisesnis dalykas nei pats įvykis. Man išties palengvėjo, kai Dzeusas kreipėsi į oficialią Armedos valdžią, pateikdamas jai ultimatumą.

Priešas sureagavo žaibiškai – pasiūlė pasiduoti. Dzeusas nedvejodamas atmetė pasiūlymą, ir dar tą pačią dieną mus užpuolė Armedos kariuomenė.

Tiesa, ji nesugebėjo prieiti iki mūsų buveinės, nes nenurimstantis SSfinksas juos pastebėjo dar iš tolo.

Dzeusas, sakyčiau, drąsiai prieš atėjūnus pasiuntė visas 50 kopijų Orto šunų, pusę cerberių, kelis minotaurus, Nerėjos liūtus, Kretos jaučius.

Reikia pripažinti Armedos armijos narsą – jie kovėsi kaip vyrai. Nors. Tokia kareivio dalia – tave pasiunčia įį pražūtį. Susidūręs su galingesniu priešu privalai arba laimėti, arba žūti. Nes atsitraukti neleis priešas. Įdomus ratas: priešas priverčia iš anksto pasmerktą varžovą kautis su dviguba jėga. Ar net nugalėti.

Armediečiai nenugalėjo, tačiau mes netekome galybės pabaisų. Kariuomenė teturėjo eilinius armijos ginklus, tačiau neabejotinai mokėjo jais naudotis. Vienu tarpu pagalvojau, jos jiems visai nedaug trūksta iki pergalės. Trumpiau kalbant, neišsigelbėjo nė vienas. Pabaisos ne kovojo – jos draskė.

Aš su keliais smalsuoliais stebėjau mūšį nuo kalvos, vis mąstydamas, ar tai buvo rimtas užpuolimas, ar tiesiog Armedos valdžia norėjo išsiaiškinti mūsų galimybes.

Kai viskas pasibaigė, mane ėmė graužti smalsumo kirminas: kaip dievai sugaudys laisvę pajutusias nemąstančias pabaisas. Tačiau jiems tai nesukėlė jokių sunkumų – išlikusius sutvėrimus labai greitai ir organizuotai į jiems skirtas vietas ssuginė krūva kentaurų, padedamų Heraklio, Persėjo ir visur esančio Sfinkso.

Po kelių dienų laukas ėmė pasiutusiai dvokti. Eolas sukėlė vėją, nešantį tvaiką nuo mūsų, o į pavakarę slėnin nusileido titanai, vedini chimerų, ir per porą valandų sudegino kūnus.

– Kovos krikštas, – vėliau pasakė kaip visada įkaušęs Dionisas ir čia pat išvedė naują žodį: – Kokrikštas. Mums reikia įprasti naikinti lavonus. Jei neklystu, jų čia netruks. Nei svetimų, nei savų.

– Kodėl tu toks pesimistas? – pasidomėjau. – Juk pagal pirmosios kovos rezultatą ggalime spręsti, jog jie nėra lygiaverčiai priešininkai.

– Tai tik pirmoji kova, – atsainiai numojo ranka Dionisas. – Bus visko. Gaila, kad neturime tų aparatų, galinčių sukurti naują kūną vietoj kritusio.

– Tu juk žinai, kad mes negalėjome to dalyko techniškai įsidėti į kelionę, – atšoviau aš, lengvai šokiruotas fakto, jog jis išvadino dievus kūnais.

– Žinau, – Dionisas tik atsiduso. – O tu girdėjai, sako, kad Armeda gavusi reikiamą įrangą ir technologiją kurti tokius kaip mes genetinius kūrinius?

Jis nuspyrė pagalį ir nepakeldamas akių paklausė:

– Jaronai, ką Žemė galvoja daryti su mumis, kai nugalėsime?

– Apie ką tu? – aš net stabtelėjau, nes klausimas išties buvo netikėtas.

– Neapsimesk naivuoliu, – pareiškė linksmybių dievas. – Kas bus, kai mes pasieksime tikslą? Armeda bus vėl taiki ir paklusni planeta. Žemė galės išmesti ją iš galvos. O mes? Mes juk nebūsime jai reikalingi, tačiau tokia galinga ir, galima sakyti, neprognozuojama jėga niekam nėra naudinga dyko buvimo, tai yra taikos metu.

Aš jį supratau, tačiau neturėjau ką atsakyti, nes iš tiesų nieko nežinojau.

– O gal į mus jau dabar įdėtos genetinės bombos, kurios reikiamu momentu atliks savo juodą darbą?

– Ką tu, – pasibaisėjau. – Aš net tokios minties neturiu.

– Norėčiau klysti.

Tas nenaudėlis smarkiai keičiasi. Tik retkarčiais jis tampa tokiu nnesukančiu sau galvos vėjavaikiu, kokį pažinojau kelionės pradžioje.

Visi mes keičiamės.

Turbūt reikėtų nešdintis iš čia, tačiau kapitonas kažkodėl vis liepia pasilikti. Nežinau jo tikslų ar užduoties. O ką jei Dionisas teisus? Nesąmonė.

Aš neskubėdamas ėjau takeliu. Norėjosi atsipalaiduoti, visiškai atsiduoti romantiškos Armedos gamtos poveikiui. Deja, ne ta nuotaika.

Priešais išniro gerokai ūgtelėjusios Atlanto ir Krono figūros. Nejau vis dėlto jie susiuostė? Būtų ne kokia žinia Dzeusui. Aš kol kas nepastebėjau jokio priešiškumo tarp Dzeuso ir Atlanto, tačiau juk ir laive ilgai niekas to nematė. Kol vos netapo per vėlu.

Artėdamas prie jų vis galvojau, ar verta užmegzti kalbą, tačiau iš nežinia kur išdygęs pragaro žvėris atsiplėšė nuo žemės ir, klaikiai riaumodamas, puolė Atlantą. Kronas išsirovė medį, o aš griebiausi pistoleto, tačiau mudviejų pagalbos Atlantui neprireikė – aštriems žvėries nagams tik per plauką nepasiekus titano gerklės, pabaisa išnyko. Vėl prakeikta haliucinacija.

Kronas trenkė medį šalin ir draugiškai man nusišypsojo:

– Visada malonu pajusti draugišką ranką.

– Kad ir silpnesnę? – atsakiau analogiška šypsena.

Bičiuliai nusikvatojo ir paplekšnojo man per pečius. Stuburo nesutraiškė. Ir už tai ačiū.

Tolimesniam bendravimui jie nebuvo nusiteikę. Aš irgi.

Patraukiau savais keliais.

Išgirdau tylų, bet įtartiną garsą ir staigiai atsigręžiau. Mano pistoletas taikėsi tiesiai į pasiruošusį šuoliui naminės katės dydžio padarėlį su simpatiškai iššieptais nasrais.

Nusispjoviau, išvadinau haliucinacija ir aapsisukau eiti. Po akimirkos pajutau dantų dūrius į sprandą. Bjaurybės, pasirodo, ir nagai aštrūs. Įsiutęs atsigręžiau – dabar aš nesiterliosiu. Tačiau žvėries nebuvo. Mano įtūžis išgaravo, palikdamas vietą nuostabai. Kaire ranka brūkštelėjau per kaklą – ji liko kruvina.

Kažkas naujo – haliucinacija ne haliucinacija.

Po pasivaikščiojimo grįžau ne kokios nuotaikos – Dionisas mokėjo ją sugadinti. Po velnių, kodėl man turi rūpėti tų išperų likimai. Bet juk rūpi. Ypač to šunsnukio girtuoklio. Galbūt suveikė globėjo sindromas: visos kelionės metu turėjau rūpintis jais ir dabar niekaip neįsikalu į galvą, jog jie “suaugę” ir atsakingi už savo veiksmus.

Velniop.

Vis dar gulėjau įsikniaubęs į pagalvę, kai nesibeldęs įslinko Dionisas. Tas šmikis nepaliks manęs ramybėje. Atrodo, kad jis daugiau neturi jokio užsiėmimo. Jei neklystu, jis net kažką niūniavo po nosimi.

– Užsičiaupk, – burbtelėjau.

Vyno ir linksmybės dievas, matyt, vėl įkalė dozę, nes patenkintas atsiliepė:

– Mano balsas, kaip to įžymaus tenoro, tik aš negaliu dainuoti. Tiksliau, tik porą žodžių, nes po to visi liepia užsičiaupti arba juokiasi.

– Ko atėjai? – ne visai draugiškai, bet jau švelniau ištariau.

– Galvojau, norėsi sužinoti. Įvyko dar vienas mūšis.

– Ir ką? – buvo smalsu, bet ne per daug.

– Armeda naudojo techniką: tankai, lėktuvai, – su panieka iškošė pašnekovas. – O mes savo būrius, vadovaujamus Achilo,

Atėnės ir Arėjo.

Tylėjau.

– Pasirodo, hekatoncheirus ir hidras lengviau įveikti raketomis nei senoviniu būdu, – Dionisas pasakojo vis vangiau. Atrodo, aš taip pat sugebu jam įpūsti savo nuotaiką.

– Kas laimėjo? – paklausiau.

– Mes, – pareiškė dievas, ir, atrodo, to trumpo žodelio gilumoje pasigirdo pasididžiavimo gaidelė. Visi jie iš to paties katilo.

– Man atrodo, – tęsė Dionisas, – jie bijo jau vien mūsų išvaizdos. Įsivaizduok paprastą žmogų. na, kad ir save, – išsišiepė jis, – pirmą kartą išvystantį gigantiškus sutvėrimus su gyvačių uuodegomis, ilgais gauruotais plaukais. O jei dar sužinotų, kad jie pagimdyti iš dievo kraujo lašų.

– Tu apie ką? – įtariai paklausiau.

– Gigantus, – Dionizą kiek nustebino mano neišmanymas. – Arba įsivaizduok Tifoėją ar kekropus.

Kai ką apie juos žinojau, tačiau nemanau, jog noriu klausyti paskaitos.

– Įdomiausia, kad daugelio pabaisų motina yra Gaja, – toliau filosofavo atėjūnas. – Turbūt turėtume vadinti ją motinėle.

Tas šunsnukis, pasirodo, nejaučia jokios pagarbos tokiai galingai deivei.

– Taigi, pergalė visiška? – pasitikslinau.

– Mes daug netekome, – jau niūriau aatsiliepė Dionisas. – Faetontas, Antėjas, Dafnė, Epimetėjas, Hemera, Metidė. Visų ir nežinau.

Iš tiesų nemažai. Galingųjų gretos retėja.

– Mes vis dar favoritai?

– Taip, Armeda bus sugniuždyta, – Dionisas, atrodo, tuo ne per daug džiaugėsi. – Vyksta moralinis spaudimas, siejama panika. Eridė ggimdo tarp jų nesantaiką, Apatė skatina apgaules ir nepasitikėjimą, Kėrės verčia sukrusti naikinimo dvasią, Hipnas užleidžia baisius sapnus. Neramus ir nepailsėjęs kareivis – prastas kovotojas. Ypač kai nepasitiki savais.

Mane nukratė šiurpas, kai pagalvojau apie vargšę Armedos tautą. Kaip turi būti baisu motinoms, kiekvieną naktį raminančioms vaikus, išgąsdintus šiurpių pabaisų žingsnių už durų.

Įsivaizdavau tuščiomis tamsiomis gatvėmis slankiojančią Lamiją, tik ir svarstančią, kurias duris praverti. Ryte nelaiminga motina randa tuščią lopšį, o už durų – savo vaikelio lavoną be lašo kraujo.

Arba Empūsą, nutvėrusią žioplį, kuris nesugebėjo iki tamsos susirasti pastogės. Tas vaiduoklis asilo kojomis išlaka visą kraują ir suryja dar gyvą kūną.

Tą žinojau. Pats sapnavau kelionės pradžioje.

– Eime pasivaikščioti, – pasiūliau, naiviai manydamas, kad antrąsyk tai padės. Ir iš viso, aš pradėjau pper daug vaikščioti. Taikau į sportininkus.

Prakeikti satyrai, visai juos užmiršau. Žiūrėjau į bukus tų idiotų snukius ir svarsčiau: pilti į dantis ar apsisukus traukti namo.

Dionisas mane suprato be žodžių.

– Ragana – pardavėja, įkyriai raginanti pirkti prekę. Įkalinta – paversta kale. Maišas – po kojomis besimaišantis žmogus.

Jis kažką pasakė besikvatojančiai gaujai, ir ši nugriaudėjo tolyn šiurpindama visus gyventojus.

Lengviau atsipūčiau.

– Kaip manai, ką sukurs Armeda – jus pačius ar romėnų dievus? – užklausiau, turėdamas omeny genetinius eksperimentus.

– Kas juos žino. Gal nieko nnespės, – lengvabūdiškai gūžtelėjo pečiais Dionisas ir vėl ne į temą pridūrė: – Žiniasklaida – laikraščių vartymo procesas, ministerija – mini isterija.

– Aš tikiu, kad laimėsime mes, bet kas bus po to? – Dioniso mintys braškėsi kaip kamuolys futbolo aikštėje.

Staiga man į galvą šovė mintis (tas kerėpla pasakytų, gerai, kad nepataikė):

– Klausyk, brolyti, kai kurie jūsiškiai turi aiškiaregystės dovaną, ar ne?

– Taip, ir ką? – dievas, rodos, pagavo mano mintį, tačiau kūdikiškai naivus veidas to neišdavė.

– Kurie?

– Geriausia turbūt eiti pas moiras, likimo deives. Jos žino, kas bus, jos pačios lemia likimą. Net Dzeuso gyvenimas jų rankose, – staiga susijaudinęs Dionisas ėmė tarškėti lyg užsuktas.

– Kiek tų moirų yra? – aš nelabai teigiamai žiūrėjau į Dioniso pasirinkimą. Geriau turėti reikalų su vyru. Tam nors gali rėžti į ausį. Įdomu, ar iš tiesų jų kūrėjai sugebėjo įskiepyti moiroms net tokią baisią savybę kaip žmogaus (ar dievo) likimo kontrolė? Juk tai velniškai sudėtinga. Geriau tai liktų mitu.

– Trys, – Dioniso, atrodo, nepavyks nuraminti. – Jos nepermaldaujamos. Ką sumano, tas ir įvyks. Klotonė verpia žmogaus likimo siūlą. Jei siūlas truks – vargšas mirs. Lachesė nežiūrėdama ištraukia žmogui tenkantį burtą, o Atropė viską, ką paskyrė jos seserys, susuka į didelį likimo kamuolį. Reikia jų ppaklausti.

– Kur jas rasti? – aš, atrodo, mąstau kur kas blaiviau, nei tas įkaušęs dievas.

Dionisas kiek aprimo, bet po akimirkos vėl plykstelėjo:

– Aš išsiaiškinsiu.

Nesuspėjau nė kvaktelėti, o tas pamišėlis dingo. Nusispjoviau. Pro šalį šlubavęs Hefaistas dėbtelėjo iš po sunkių antakių, net negera pasidarė. Šiaip jis ramus, bet girdėjau, kad įsiutęs kadaise kūju traiškė gigantus. Ačiū Dievui ir tiems trims centimetrams, skyrusiems mano spjūvį nuo jo pėdos. Niekaip neišmokstu elgtis atsargiau.

Kai susilyginau su Orfėju, šis privertė mane pakelti akis nuo žemės.

– Žiūrėk, Jaronai, – šūktelėjo mūzos sūnus, – kažkoks keistas debesis.

Užverčiau galvą, ir po valandėlės akimis sužvejojau tą debesį, apie kurį jis kalbėjo. Iš pradžių nesupratau, kas jame keisto, tačiau viskas paaiškėjo, kai akys nuklydo į kitus debesis- jis plaukė prieš vėją!

Gan greit debesis atsidūrė virš mūsų išsižiojusių galvų ir, beje, labai žemai. Plykstelėjo trumpam mus apakinęs žaibas, dėl kurio pražiopsojome pirmą ataką. Iš debesies krito ugnis! Aš nusvilau ranką, o kur teko šaukiančiam Orfėjui neturėjau noro aiškintis. Mes prisiplojome prie žemės, tačiau daugiau ugnies nebuvo. Debesis sudundėjo, ir ant mūsų galvų pasipylė. rupūžės. Mieli glitūs ir šalti sutvėrimai. Ir kodėl aš tuo momentu jų nemėgau? Pašokau, bet spėjau nubėgti tik porą metrų, kai pasipylė lietus, toks smarkus, kad net parbloškė mmane ant žemės.

Spjaudydamas žoles su purvo gabalais, šliaužiau ieškodamas uždangos.

Lietus liovėsi staiga. Ačiū jam, kad palaistė išdžiūvusią žemelę. Atrodžiau kaip pelkių baubas. Kiek atsigavau, kai išvydau Orfėją. Mano nelaimės brolis, rankas iškėtojęs, ėjo į mane.

– Kas per velniava, Jaronai? – paklausė jis lyg aš būčiau tą reikalą suorganizavęs.

– Arba haliucinacijos tapo agresyvios, – kiek įstengdamas mandagiau atsakiau, akimis beviltiškai ieškodamas ano debesėlio, – arba čia naujas Armedos trenktumo įrodymas.

Ir mintyse išsikeikiau, kad teko trenktis į tokią planetą.

Orfėjas dairėsi aplink, tarsi ieškodamas dušo. Man į akis krito kitkas: tas prakeiktas debesis veikė labai siauroje teritorijoje. Jis dingo be pėdsakų. Aš su malonumu ir dideliu pasitenkinimu būčiau uždaręs tą debesį ar bent jo dalelytę į kamerą ir tyrinėjęs, tyrinėjęs.

Na, tegriebia jį velniai ir tyrinėja, tyrinėja. O man reikia nusiprausti.

Dionisas atšokavo tik po poros dienų. Jau žinojau, kad dievai patyrė pirmąjį pralaimėjimą. Na, gal ne visai pralaimėjimą, tik neteko daug eilinių ir buvo priversti atsitraukti. Ir niekas nesugebėjo dorai paaiškinti, kuo juos įveikė vietinė fauna.

Tik padrikos mintys: kažkokie keisti garsai, kliūtys iš niekur, spąstai nežinia iš kur. Kažkokia nematoma mirtis. Hadas, ko gero, krykštauja.

– Skraidyklė – skraidanti baidyklė. Senbernaras – senbernių draugijos narys. Polka – politinė kalinė. Moiros, – jis trumpam nutilo, o

aš galvojau, kokį jų apibūdinimą išgirsiu, – Dorgo mieste.

Baisiai protinga.

– Kaip tu viską žinai, – nepatenkintas sumurmėjau.

– Žvalgyba veikia, – pamerkė akį vynininkystės globėjas. – Ir mano žvalgyba, ne tik Dzeuso.

Apie Dzeuso žvalgybą nutariau išklausinėti vėliau, o kol kapitonas Horacijus neįsakė grįžti, reikia lėkti pas tas kerėplas.

Išėjome lauk. Ir vėl ta jo palyda. Reiks patarti, kad įviliotų į pelkę.

Iš svitos gilumos išėjo vienas žmogus – ožys, kuris, taip jau susiklostė, vadinamas dievu Panu. Jis suraukė antakius, nutaisė gudrią grimasą, akys aapsitraukė šydu (nežinau, išminties ar girtumo), ir jis pradėjo murmėti:

– Matau planetą rūke. Matau žmones, besiblaškančius tarp.

– Kliedi, – pakomentavo Dionisas.

Aš su Dionisu sėdau į skraidyklę, ir nulėkėme į Dorgą. Pusiaukelėje kažkas bandė pykštelėti iš patrankos, bet nepataikė.

Nusileidome pačiame mieste, tačiau, atrodo, ne pačiu tinkamiausiu laiku: čia vyko susirėmimas. Tiesa, ne toje gatvėje, kur nutūpėme, bet sprogimų aidas mus pasiekė.

– Eime, – Dionisas iššoko iš skraidyklės ir nudūmė neatsigręždamas tarsi jau čia būtų buvęs. Gal ir buvo. Aš ne. Stengiausi nneatsilikti.

Kažkur visai greta nugriaudėjo sprogimas, ir namo siena, kiek paabejojusi, nutarė vis dėlto užgriūti ant mūsų. Viskas vyko skausmingai lėtai. Iš lėto griūva siena, mes tarsi švino pripiltomis kojomis, tačiau mes pranašesni už sieną – mūsų lėtumas didesnis! Aš dar sspėjau mintyse palinkėti visai šiai mielai planetai ir visiems visiems, kas su ja bent kiek susiję, kuo geriausios kloties ir laimės tolimesniame gyvenime ir pasiruošiau galva atmušti kelių tonų luitą. Ech, bent prieš mirtį futboliuką pažaisti. O gal pasimelsti Olimpo dievams?

Siena sustingo nerealioje padėtyje vos per pusmetrį nuo mano galvos. Ji dar kurį laiką lėtai pasvyravo, po to kiek pakilo.

Aš išvydau kažką perregimo, kuris truputį patamsėjo, pasidarė panašus į didelį gumulą suspaustą plaukuotą žvėrį, karštligiškai bandantį išsitiesti. Ar taip turi atrodyti angelas sargas?

Nusprendžiau, jog tai nėra svarbiausias šiuo metu klausimas ir nešiau muilą iš ten. Dionisas šiuo atžvilgiu, pasirodo, mąsto greičiau. Išgirdę, kaip už nugarų pagaliau nukrito nelemtoji siena, mes susėdome tiesiog ant žemės ir pamėginome atsipūsti.

Kai ausys atsigavo nuo ggriūvančios sienos sukelto bildesio, išgirdome kardų žvangėjimą. Mudu pašokome ir nulėkėme į tą pusę.

Aš žingtelėjau į priekį, ketindamas išskirti tuos avigalvius, tačiau Dionisas visai nemeiliai timptelėjo mane už skverno ir pasakė:

– Palik juos ramybėje, mes turime savo tikslą.

Teko prisipažinti, kad jis teisus. Nukūrėme tolyn. Pakeliui Dionisas papasakojo, kad jam tokie susidūrimai anaiptol ne naujiena. Konfrontacija, prasidėjusi laive tarp Atlanto ir Dzeuso šalininkų, vėl kėlė galvą. Ją pastebėjo visi, tik jėgų išsibarstymas gana plačiame planetos regione neleido prasidėti plataus masto neramumams. PPaklausiau apie Dzeusą, tačiau palydovas atsakė, kad Olimpo dievų valdovas kol kas neparodo nė mažiausio dėmesio ženklo šiai problemai, tarsi ji neegzistuotų.

Pralėkę porą gatvių ir nupylę kelis priešo kareivius, pagaliau atsirėmėme į duris namo, kurį Dionisas apibūdino kaip galutinį tikslą.

Įsmukome vidun ir neatgaudami kvapo užlėkėme į šių erdvių namų trečiąjį aukštą. Dionisas mostelėjo sustoti, ir pro sekančias duris įslinkome tyliai ir atsargiai.

Kambaryje tvyrojo jauki prietema, pagyvinta švelnios rausvos šviesos. Nežinau, iš ko čia nulipdytos sienos, tačiau jos nepraleido jokių sprogimų ar gatvės triukšmo garsų.

Mes kaip du idiotai, netikėdami savo kojų tvirtumu, žengtelėjome kelis žingsnius į priekį.

– Ko atėjote? – kažkur iš šono nuaidėjo malonus moteriškas balsas.

Instinktas davė impulsą griebtis ginklo, tačiau protas sugebėjo sustabdyti ranką pusiaukelėje. Atsisukau į balsą. Priešais mane sukryžiavę kojas sėdėjo trys moterėlės, užsiiminėjančios būtent tais darbais, apie kuriuos pasakojo Dionisas.

Aš vis dar negaliu patikėti, kad įmanoma užkoduoti genus tokiems darbeliams. Turbūt mūsų mokslininkai iš tiesų nemažai pažengę. Jei tai tiesa.

– O galingosios moiros, – paploninęs liežuvį kone trilinkas susirietė Dionisas, – žinia apie jūsų sugebėjimus jau apgaubė ir šią planetą. Aš ir mano draugas didžiai gerbiame jus ir nuolankiai prašome praskleisti mūsų menkoms sieloms dalį tų paslapčių, kurios tvyro prieš jūsų akis.

Viduryje sėdinti moira sukrutėjo. Arba nnutrynė užpakalį, arba tas padlaižys per ilgai kalba.

– Pasakykite, didžiosios moiros, kuo baigsis kova Armedos planetoje? – ačiū Dievui, išstenėjo.

Kairioji moteris tyliai sukikeno, o vidurinioji, ta, kuri verpė siūlą (jei neklystu, Klotonė), monotoniškai prabilo:

– Žemės ir Olimpo sūnų ir dukrų laukia sunki ir didi kova. Drąsa visada apdovanojama pergale, o įžūlumas gali prišaukti nelaimę.

Kažkodėl mano ranka labai išsiilgo pistoleto.

Dionisas stovėjo suakmenėjęs ir nebandė ištarti nė žodžio.

– Nusigręžimas nuo menko tikslo sukelia nepasitikėjimą žmogumi, atsisakymas didžios užduoties pasmerkia jį amžinai paniekai ir savęs kankinimui. Laimingas tas, kuris eina pirmyn.

Moira, laikanti priešais save siūlų kamuolį, sukikeno. Linksma moterytė.

Nutariau perimti iniciatyvą.

– O galingosios moiros, – pasigavau Dioniso stilių, – pasakykite mums, kokia lemtis laukia atvykėlių šioje planetoje?

– Gyvybės siūlas labai trapus, – po ilgokos pauzės ištarė Lachesė. – Jį gali nutraukti net lengvas vėjelio pūstelėjimas. Vieni siūlai storesni, kiti – plonesni. Vieniems užtenka, kad sudrebėtų ranka, kitus reikia timptelėti.

Atropė vėl sukikeno.

Lachesė nekreipė į ją dėmesio ir tęsė:

– Ar tu (čia ji įrėmė savas akis tiesiai į mane) nori pamatyti savąjį siūlą?

– Ne, labai ačiū už išmintingus žodžius, – rodos, Dionisas visiškai atgavo amą, nes nuolankiai tūpčiodamas ir vėl tempdamas mane už skverno ėmė trauktis atatupstas.

Atropė jau kikeno be sustojimo.

– O gal tau, kilnusis kkaržygy, ištraukti burtą? – vėl pasiūlė Lachesė.

– Ačiū, o galingosios moiros, – suvirpino stygas Dionisas, atrodo, galutinai išblaivėjęs, o ir man kažkaip ėmė linkti kojos. Turbūt pervargau. – Žmogui negalima žinoti per daug, mes jau išgirdome atsakymus.

Pagaliau tyliai užvėrėme duris, ir šuoliais nubildėjome žemyn į gatvę.

Pirmas darbas, kurį atlikau lauke, tai nušoviau porą Armedos kareivių. Kažkaip niežėjo rankos. Gerai, kad jie pasipainiojo.

– Kodėl ištempei? – dėl akių pasipiktinau. – Juk jos nė velnio neatsakė.

– Tu puikiai supranti, ką jos tau siūlė, – deja, jis teisus. – Ir suvoki, kad būtų tai atlikę.

Teko sutikti. Nukūrėme link skraidyklės.

– Kodėl jų niekas nesaugo? – paklausiau bėgdamas.

– O kam? Juk jos bet kada gali nutraukti bet kokį siūlą, – Dionisas atsakė tiksliai.

– Tai kodėl jos “nesutvarko” Armedos? – pasidomėjau.

– Jos neatlieka užsakymų, – Dionisas net bėgdamas įsigudrino gūžtelėti pečiais.

Staiga prie mus ėmė dygti siena. Taip, aš nesuklydau išsireikšdamas. Tiesiog akimirksniu atsirado pirma eilė plytų, po to antra, trečia. Vos suspėjome sustoti ir išsaugoti savo kaktas. Akimirka, ir siena taip pat staigiai, tik atvirkštine eiga, išnyko.

Suknista haliucinacija. Nudūmėme toliau. Visa laimė, kad skraidyklė laukė senojoje vietoje ir buvo nepaliesta. Sušokome į ją ir nieko nelaukdami atsiplėšėme nuo žemes.

Prasiblaškymui padariau puslankį virš jūros. Ir čia vyko

kova, tik labiau vienašališka. Poseidonas, niekam nesirodydamas akyse, sukėlė milžiniškas bangas ir skandino laivą po laivo.

Manęs tas dalykas nejaudina. Beveik.

Kai nutūpėme, atsigręžiau į dievą:

– Kas toliau?

– Persėjas, – tvirtai atrėmė mano žvilgsnį Dionisas. – Jis tai sugeba, tik reikia jį prispausti.

– Reiks daugiau žmonių, – pusiau klausdamas, pusiau teigdamas pasakiau.

– Taip, parama – parako drama, – tas smulkus niekšelis, pasirodo, grįžta į senas vėžes.

Mes iš tiesų puikiai sutariame. Po kelių dienų Dionisas atlėkė pas mane ir liepė greitai keltis ir eeiti medžioti Persėjo. Dėl to skubotumo nesurinkome visos paruoštos bendraminčių grupelės. Aš tik pasišaukiau porą man ištikimų įgulos narių, o Dionisas atsivedė Finiją, Belerofontą ir Kadmą.

Mes prigriebėme Persėją nuošalioje vietelėje, tačiau tas senas žuvų ikrų maišas nė kiek dėl to nesusijaudino. Jis tik stovėjo ir akiplėšiškai šaipėsi.

– Sužinojau, kad tu gali pasakyti tai, ką aš noriu sužinoti, – griebiau jautį už ragų, nes akivaizdu, jog diplomatiniai triukai nepadės. – Pasakyk, kas atsitiks su mumis?

– Su jumis? – nusikvatojo tas. – TTu, Jaronai, tai tikrai atbūsi namų areštą arba visai turėsi nešdintis iš šios planetos. Tinka?

– Netauzyk niekų, – man jau ėmė niežėti rankas.

– Kodėl niekų? – jis nė kiek nesinervino, ir tai veikė mane. – Tai laive tu buvai vadas, iir mes privalėjome tavęs klausyti. Čia vadovauja Dzeusas. Kaip jis pasakys, taip tu ir padarysi. O aš pasistengsiu, kad jis įsakytų.

Vos tik tie žodžiai išlėkė iš jo burnos, jo nelemtas kūnas virto vilku, ir šis padaras šmurkštelėjo mums pro kojas. Gaudyk vėją laukuose. Dėl šventos ramybės iššoviau porą kartų jam iš paskos.

– Kodėl neperspėjai, kad jis taip sugeba? – įtūžęs atsisukau į Dionisą.

– Kad aš pats užmiršau, – vyno ir linksmybės dievas pasikrapštė pakaušį. Ir aš norėjau jam pakrapštyti pakaušį. Tik su pistoleto rankena.

Atbuvau visą mėnesį namų arešto. Nors elgiausi labai paklusniai, bausmės nesutrumpino. Nežinia, ką veikė Dionisas, bet beveik visą mėnesį jo nemačiau. Turbūt kur nors plovė indus.

Per tą laiką turėjau, ką apgalvoti. Dar Persėjo užpuolimui Dionisas atsivedė kelis ssavuosius. Jei paprasti jų kariai drįsta įsitraukti į tokią avantiūrą ir dar rodydamiesi į akis vyresnybei, tai jau rimtas signalas. Reiškia jų yra dešimtis, o gal ir šimtą kartų daugiau. Galbūt ne tik eilinių, kuriuos labai neramina jų pačių likimas net ir pergalės atveju. Nepavydžiu Dzeusui – sutvarkyti tokią įvairių tikslų ir nusistatymų komandą.

Tiesa, priešas po anos triuškinančios pergalės ne ką tepasiekė. Kažkodėl jam nelabai sekasi dar kartą panaudoti tokį ginklą kaip tąkart. Arba jie jo neteko, arba nesuvaldo. Kautynės, kkiek žinau, vyksta atkaklios, mūsiškiai stumiasi lėtai, tačiau tendencija nekelia abejonių.

– Siurblys – siurbėlės vyras, – štai tas mielas, visus nervus sugebantis pasiekti balsas. – Patranka – po svetimus namus besitrankanti mergiotė. Šovinys – šovinistiškai nusiteikusi vinis. Sveikas, kaliny – tvariny.

– Ir tau labą dieną, – apkabinau jį. – Kas naujo?

– Negirdėjai paskutinio Dzeuso įsakymo?

– Ne.

– Iš tiesų negirdėjai? – svetys buvo labai nepatiklus. – Nemeluok.

– Negirdėjau, – kantriai pakartojau. – Tiesa, pastebėjau sujudimą, bet dėl ko.

– Na, pažiūrėkit į jį. Negirdėjo, – Dionisas buvo bepradedąs šaipytis, tačiau laiku susiprotėjo. – Taigi Dzeusas paskyrė Atlantą vyriausiuoju naujosios armijos dalies vadu.

– Kokios dalies? – taip, atrodo, užsitupėjau aš čia.

– Gerai, – Dionisas atsisėdo ir pasiruošė ilgai kalbai. – Dzeusas liepė Atlantui surinkti visus jį remiančius dievus, titanus, žmones ar ką tik jis nori, paskyrė jį tos struktūros viršininku, įsakė nešdintis (arba, kaip jis išsireiškė, išsikelti) į kitą žemyną ir jį užkariauti. Tai yra, visą priešišką Dzeusui armijos dalį jis permeta kuo toliau.

Aš tylėjau vis dar priblokštas naujų žinių.

– Taip, – sunkiai atsiduso vyndarys ir tuojau nežinia kodėl išsišiepė, – Dzeusas jau nebe tas, kurį pažinojome kadaise.

– Galbūt, – aš vis mąsčiau, – galbūt tai drąsa, o ne silpnumas.

– Kur jau drąsa???

– BBet jis tik atideda sprendimą.

– Teisingai, tačiau, jei susidūrimas įvyktų dabar, labai gali būti, kad abi pusės susilpnės tiek, jog Armedai sudoroti mūsų likučius bus juokų darbas. O po planetos sutriuškinimo toks aspektas atkris.

Paskui sumurmėjau po nosimi:

– Jei iš viso, po to liks akmuo ant akmens.

Nepanorau toliau vynioti šios temos, todėl užklausiau:

– Kas dar naujo?

– Persėjas, – Dionisas taip pabrėžė šį vardą, kad vien juo daug ką pasakė, – įprato kas vakarą lankytis Dafo ežere.

Aš pakilau:

– Surink savo vyrus ir po keturių parų, kai baigsis mano bausmės laikas, mes jį prigriebsime.

– Nebijai naujų sankcijų?

– Velniop sankcijas. Mes jį priversime kalbėti. Nebent tu, – aš patylėjau, – nebent tu norėtum su manimi grįžti į Žemę.

Amžinas linksmuolis, atrodo, ne perdaug nustebo išgirdęs pasiūlymą. Matyt, buvo apie tai galvojęs. Dabar tik reikėjo apibendrinti savo mintis.

– Ačiū, drauge, bet ne, – kreivokai šypsodamasis, su gailesčiu atsiliepė jis. – Tu juk žinai – negaliu išsiskirti su satyrais, o tu jų nekenti.

Gerai, tebūnie tai oficialioji atsisakymo priežastis. Nėra ko knaisiotis žmogaus sieloje.

– Aš suprantu.

Mano mintis nutraukė garsus pokštelėjimas, ir tarp mūsų žaibiškai išdygo milžiniška gėlė. Ji plėšriai išraitė žiedlapius, tyliai miauktelėjo ir išnyko.

Buvau jai dėkingas.

– Tfu, kad ją kur, – nusikeikiau. – Galvą atiduočiau, kad kas nnors šį tą daugiau pasakytų apie tas haliucinacijas.

– Galvos niekada neskubėk dalinti, – nusišaipė mano draugas. – Gal greit ir taip sužinosi.

– Tu kažką nujauti?

– Per mažai, bet tikiuosi artimiausiu laiku gauti patikimų žinių. Tada ir tau pranešiu.

– Tai jau malonėk.

Mes tvirtai paspaudėme viens kitam ranką, ir aš vėl likau vienas. Galėjau džiaugtis prakeikta vienatve dar ištisas keturias paras.

Ir nė akimirkos ilgiau. Tik išžengiau pro duris, mane pasitiko eilinė sąmojo ataka:

– Ekskrementai – viskas, kas lieka po eksperimento. Eksperimentas – seniai išperėtas kiaušinis. Ekskrementai – kremu išteplioti (dabar jau nuvalyti) žmonės. Vystyklas – vystantis stiklas.

– Šlovė liaudies dainiams! – pasveikinau pokštininką.

– Ar žinai, kaip vadinasi šitas daiktas? – ir Dionisas pakišo panosėn kažkokį daikčiuką.

Aš įdėmiai jį apžiūrėjau. Keistas vielelių raizginys, šiek tiek forma primenantis tupintį žmogų ar kokį stabą.

– Gal talismanas? – surizikavau.

– Ne, šitas paslaptingas daiktas vadinasi, – jis padarė ilgą pauzę, ir, kai mano kantrybė jau turėjo trūkti, pagaliau ištarė: – Šūdukas.

Juokdamasis numetė tą savo “talismaną” ant žemės ir prabilo:

– Ar tu pasiruošęs? Persėjas mūsų laukia.

– Pirmyn!

Dabar mes buvome gerai pasiruošę. Temstant kaip kurapkos išsislapstėme ežero pakrantės krūmuose ir apmirėme.

– Žinai, aš vis galvoju, kad radikulito suriesto žmogaus būsena kažkuo primena undinėlę, ką tik įgijusią kojas, – gerokai

patupėjęs šnibžtelėjo Dionisas. – Kaip sakė ta ragana: “Kiekvienas žingsnis – skausmas.

– Ša, – nutildžiau jį.

Nekantriausi pasirodė maniškiai. Jie pradėjo inkšti, kad nutirpo užpakaliai, pavargo kojos. Visa laimė, kad, kol nespėjau jų išvyti, iš ežero pasirodė mūsų medžiojamo dievo galva. Po akimirkos išlindo pečiai, liemuo, kojos.

Vos jūrų dievybė atsidūrė ant kranto, du mano įgulos karininkai užkirto jam kelią atsitraukimui, o visi likę apsupome Protėją ankštu ratu. Dievas sustūgo ir pavirto pantera. Šį kartą buvau pasiruošęs – paleidau keletą šūvių prie ppat jo letenų, gal net kiek apsvilinau jas, bet išmušiau norą šokti per mūsų galvas. Pantera suriaumojo ir virto lokiu. Dar keli šūviai į žemę, vienas į leteną, paruoštą smūgiui (gerai, kad šaudau taikliai – sugebėjau nepataikyti mūsiškiams), ir Protėjas vėl įgavo žmogaus išvaizdą.

Apsidžiaugiau pergale, tačiau elgiausi atsargiai. Žengtelėjau artyn, tik netikėtai rato viduryje atsirado žalias galvos dydžio rutulys. Jis skleidė blyškią šviesą ir blaškėsi lyg pašėlęs – lėkė tai prie Protėjo, tai prie mūsų, kaskart aptėkšdamas gličia smarve. Mėgstu kkisielių, bet jau ne vakarienės metas. Nusibraukiau purvą nuo akių, o iš rankų nepaleidau pistoleto. Pagaliau rutulys nustojo kvailioti, staigiai šovė į viršų ir dingo.

Man atsitokėti prireikė mažiau laiko nei Protėjui. Aš ryžtingai žengiau prie sutrikusio dievo ir griežtai paklausiau:

– KKas mūsų laukia ateityje?

Protėjas dar kurį laiką negalėjo atgauti kalbos dovanos, bet vėliau nervingai atsakė:

– Visi, kas nežus kovose, gyvens. Kris dar trys elito dievai, vienuolika vadų ir keturiasdešimt – šešiasdešimt eilinių. Tu, Jaronai, po poros mėnesių išskrisi su saviškiais. Nė vienas žmogus iš įgulos Armedoje nemirs.

– Dionisas?..

– Dionisas gyvens kaip įpratęs. Ši planeta. Žemė. Jos abi bus.

Velnias, jis bando atsitokėti, jis slysta iš mano rankų.

– Kas laukia šios planetos?

– Ji bus.

Kažkur aukštai labai ne laiku sušlamėjo sparnai, ir prakeiktas Tifoėjo palikuonio Sfinkso balsas suriko Protėjo vardą.

Protėjas užsičiaupė.

– Kalbėk! – įsakmiai sušukau.

– Palik jį ramybėje, Jaronai, – šaltas kaip ledas valdingas balsas už nugaros privertė atsigręžti.

Net vakaro sutemose išryškėjo milžiniški tamsūs sparnai, didžiulis juodas apsiaustas, gaubęs tvirtus kario pečius, ir ppriešais jį į žemę smaigaliu atremtas kalavijas.

Šiurpusis mirties dievas Tanatas stovėjo visai greta, ir iš pirmo žvilgsnio abejingai laikė dešinę ranką užmetęs ant kalavijo rankenos.

Primena Betmeną, nuliuoksėjo Dioniso verta mintis.

– Palik jį ramybėje, Jaronai, – pakartojo Hado pavaldinys. – Tu patenkinai savo smalsumą. Tegu jis eina, ir jo pranašystė tavo vyrų atžvilgiu išsipildys.

Protėjas nė nelaukė mano atsakymo. Jis prasibrovė pro gyvąjį žiedą ir dingo prieblandoje.

– Tu man skolingas, Protėjau, – sviedė iš paskos mirties dievas.

– Aš gerbiu tave, Jaronai, – ppasakė atsigręžęs. – Tavo laikas dar neatėjo. Tu mirsi ne čia.

Jis suplasnojo gigantiškais sparnais ir pasislėpė už medžių. Mus paliko pati mirtis.

– Manau, turime būti patenkinti tuo, ką pavyko išpešti, – pasakiau jau namuose. – Tu ir visi taviškiai neturite jokios genetinės bombos. Bus tik normalios kovų aukos.

– Taip, jis išsklaidė dalį mano nerimo. Bet neatsakė, kas laukia planetos, ar mes nugalėsime.

– Ar gali iš jo žodžių išspausti neigiamą atsakymą? – pasmalsavau. – Ne. Vadinasi, lieka teigiamas. Paprastas atmetimo metodas. Sprendžiant iš netekčių kiekių, jūs nugalėsite ir patys susikursite savo likimą. Ar moiros sukurs.

Dionisas ėmė juoktis:

– Kad tave žaibas trenktų ir nepataikytų. Visur sugebi išsisukti. Kaip manai, išvengsi dar vieno namų arešto?

– Tikiuosi, – gūžtelėjau pečiais. – Bet geriau Horacijus nesnaustų ir įsakytų grįžti. Ten ramiau.

Prabėgo du mėnesiai. Namų arešto ar kitokių bausmių aš išvengiau, nors pats nesuprantu, kodėl likau nenubaustas. Nejau niekas nepranešė Dzeusui? Ar galingieji užtarė?

Dzeuso kova baigėsi visiška Olimpo vaikų pergale. Atlantas, kiek girdėjau, irgi baigia tvarkytis. Armedos valdžia visiškai perėjo į Žemės pasiuntinių rankas. Taigi, tikslas pasiektas?

Mane išsikvietė Dzeusas. Kai išsitempiau prieš jo sostą, aukščiausioji dievybė ištarė:

– Tavo misija baigta, Jaronai. Kelių dienų tėkmėje tu gausi Horacijaus Lezerubo įsakymą grįžti. Aš norėjau tau pasakyti kelias, tikiuosi, nnaujienas, nors tavo aktyvi veikla ir taip daug ką tau davė. Armedos nepaklusnumas pažabotas. Šįvakar aš paskelbsiu įsakymą, kuriuo skiriu Atlantą kito Armedos pusrutulio valdytoju.

Jam visai nereikėjo manęs gręžti akimis, aš ir taip būčiau paklausęs:

– Bet ar jūs (ar reikėjo sakyti – jūsų dievybe?) nebijote kovos?

– Ne, – ramiai atsakė Dzeusas. – Panorėjęs aš ir dabar galiu jį sutriuškinti, tačiau nenoriu kovos, kokios vyko senaisiais laikais. Mes galime gyventi atskirai, kol neišmoksime gerbti vieni kitų ir kol neužmiršime menamų įžeidimų. O jeigu Atlantas vis nerims, aš rasiu būdų ištremti jį į kitą planetą.

Ką gi, jei jis taip mano, nedrįsiu prieštarauti. Aš mažytis vabaliukas.

– Pranešk kapitonui ir Žemei, kad mes aptikome jų genetinį fabriką ir jį sunaikinome. Žemė gali būti rami dėl visokių padarų atsiradimo galimybės, kaip ir gali nesijaudinti dėl tolimesnės Armedos politikos. Mes, – į šį žodį Dzeusas sutalpino visus tuos, kuriuos mes atskraidinome į Armedą bendru pavadinimu “keleiviai” ir metėme į kovą, – amžiams liekame čia, kaip ir tikėjosi Žemė, tačiau mes nepriimsime jokių kitų Žemės atstovų. Vietiniai panorėję galės išvykti. Aš netrukdysiu. Turistai, aišku, gali apsilankyti, tačiau visą oficialią ir faktinę valdžią turime mes. Tai mūsų – atstumtųjų ir išsiskiriančių – naujoji Tėvynė. Ir niekas, net mus ppagimdžiusi Žemė, neturi teisės kėsintis į šį Visatos akmenuką. Tik, pasikartosiu, Žemė gali būti rami – Armeda daugiau niekada nekurstys kitų planetų nepaklusti Žemei. Aš tą garantuoju. Perduok mano pasiūlymą Žemei sudaryti ekonomines ir karines sutartis. Dabar viskas. Gali eiti.

Taip, kiek netikėta. Nors jis teisus. Tai geriausia išeitis dievams. Dievų planeta. Cha.

– Aš noriu paklausti, – dar valandėlei pasilikau ypatingoje draugijoje.

– Taip?

– Kodėl Armeda, jei jau turėjo galimybę, nepasinaudojo genetikos pasiekimais kovai prieš jus?

– Jie pasinaudojo, – ramiai atsakė Dzeusas. – Atsimeni mūsų atsitraukimą? Tai jų nuopelnas. Tik jie pervertino savo galimybes. Jie panoro pažaboti Armedos atmosferos reiškinius, kuriuos mes vadiname haliucinacijomis. Ir net gavo savotiškų produktų, tik ne tokių, kokių siekė.

– Aš turėjau dėl to įtarimų, – pasakiau prisiminęs griūvančią sieną žygyje pas moiras. – Jiems pasisekė tik iš dalies?

– Galima ir taip pasakyti, – malonu, kai dievų dievas sutinka su mirtingojo nuomone. – Atmetus tuos reiškinius (arba, galima sakyti, “dvasias”), kurie idealiai atkartojo atmosferinius ir buvo visiškai nevaldomi ir savaiminiai, jie išgavo dar trijų rūšių produktą.

Kaip lengvai jis tai pavadino produktu. Juk jis pats.

– Kuriant tokias būtybes, dažniausiai jos susimaišydavo su natūraliomis ir išeigoje gimdavo visiškai neprognozuojamos, nors ir dirbtinės būtybės. Tokių Armedos kariškiai nesugebėjo panaudoti. Jos ir

dabar klaidžioja po planetą. Nors jos nėra labai agresyvios, bet retkarčiais gali iškrėsti šunybių.

Kita kategorija – sukurti kaip gavosi. Jie yra dalinai paklusnūs. Jiems gali įsakinėti, tačiau niekada negali būti tikras, jog pasieksi laukiamą efektą. Šie sutvėrimai bet kada gali trenkti svarbų darbą ir užsiima savais nežinomais reikalais.

O paskutinė ir pati mažiausia (nors dėl jos mes pralaimėjome tą mūšį) grupė gauta pagal griežtą programą, kai vietiniai mokslininkai pilnai įvaldė technologiją. Šie kūriniai yra visiškai paklusnūs savo šeimininkams, nors turi keistų ssavybių. Jei visi produktai būtų šios grupės, aš nežinau, kieno pusėje prisiglaustų fortūna.

Ką gi, patenkinau smalsumą. Padėkojau ir išėjau.

Po kelių dienų su manimi susisiekė kapitonas ir įsakė su įgula grįžti į laivą. Gal ir Dzeusas turi aiškiaregystės dovaną? Galbūt reikėjo ne Protėją, o jį?.. Juokauju, žinoma.

Norėjau atsisveikinti su Dionisu, bet tas atskalūnas kažkur dingo. Aš palaukiau, kol visa įgula sulips į kapsules ir nusekiau jiems iš paskos. Ant paskutinio laiptelio atsigręžiau ir paskutinį kartą nužvelgiau planetą.

– Pasiuntinys – pasiutęs tinginys, &– ataidėjo klyksmas, ir aš iššokau ant žemės. Tvirtai apkabinau tą ne visai suaugusį dievą.

– Galvojau, teks išvykti neatsisveikinus.

– Aš tau žadėjau pranešti apie haliucinacijas, pameni? Šį tą sužinojau.

– Aš irgi sužinojau, – apstulbinau draugą. – Rūpinkis savimi.

– O tu nnelakstyk po visokias neramias planetas, – neliko skolingas Dionisas. – Kosmose ramiau, ar ne?

– Taip. Iki! – paspaudžiau ranką ir dingau kapsulės gerklėje.

– Sudie, drauge, – rodos, tokie žodžiai dar pavijo mane prieš užsitrenkiant angai. O gal pasigirdo?

Kai kosminis laivas “Justitia” tolo nuo planetos, aš stebėjau vis mažėjantį spalvotą rutuliuką ir galvojau apie dalį Žemės, pasilikusią ten. Gal net dalį manęs. Tai buvo ypatinga mano užduotis.

Ech, kaip sako vienas mano pažįstamas dievas: “Ar meda ar ne meda, mums vis vien”.