Jupiteris

Toli anapus asteroidų žiedo skrieja didžiausia planeta Jupiteris. Jos masė daug didesnė negu visų kitų planetų suminė masė, todėl kartais sakoma, kad „Saulės sistema susideda iš Saulės, Jupiterio ir visokios smulkmės“, Jupi¬terio vidutinis nuotolis nuo Saulės 778 mln, km, skriejimo aplink Saule periodas 11,86 m., sinodinis perio¬das (vidutinis laiko tarpas tarp gretimų’ opozicijų) 399 d. Jupiterį patogu kasmet stebėti kelis mėnesius. Spin¬desiu jį pralenkia Venerą ir retkar¬čiais Marsą.

Į milžinišką Jupiterio gaublį tilptų 1300 Žemės dydžio rutulių, bet jo mmasė tik 318 kartų didesnė negu Že¬mės, nes Jupiterio vidutinis tankis daug mažesnis negu Žemės. Nuo išori¬nių Jupiterio sluoksnių, ko gero, iki pat centro pagrindinis sandas yra van¬denilis. Trumpas sukimosi apie ašį periodas (mažiau 10 h) reiškia, kad sritys ties pusiauju yra iškilusios; pa¬kanka trumpam žvilgterėti pro teles¬kopą, jog įsitikintume, kad planeta la¬bai paplokščia per ašigalius. Jupiterio

pusiaujinis skersmuo lygus beveik 143 000 km, o ašigalinis nesiekia 135000 km.

Teleskopiniai stebėjimai

Pro teleskopą matoma, kad gelsvą Jupiterio skritulį kerta tamsūs ruožai, vvadinamos debesų juostos. Dažniausiai matomos dvi ryškios juostos abipus pusiaujo, nors kartais išryškėja ir dau¬giau. Jei teleskopas daug didina, vaiz¬das darosi Sudėtingesnis, detalių dau¬giau, jos nuolat kinta, nes Jupiteris yra labai aktyvi planeta.

Kad planeta sukasi greitai, rodo tai, jog pper kelias minutes galima pamatyti, kaip įvairūs dariniai slenka jos skri¬tuliu. Sukimosi periodas buvo nusta¬tytas kaip til tokiu būdu. Jeigu kuris nors darinys, žiūrint iš Žemės, pasiekia planetos centrinį dienovidinį, sakoma, kad įvyksta tranzitas. Laiko tarpai tarp gretimu tranzitų ir suteikia in¬formacijos, kuri būtina sukimosi apie ašį periodui apskaičiuoti. Jupiteris ne¬sisuka kaip kietasis kūnas: įvairių platumų sritys sukasi skirtingu grei-

čiu. Pavyzdžiui, (tarp dvie¬jų pusiaujo juostų) vidutinis sukimosi periodas 5 min trumpesnis negu kitų planetos dalių. Negana to, kai kurie ryškūs pavir¬šiaus dariniai sukasi savuoju periodu ir dreifuoja atmosferoje nepriklau¬somai.

Didžioji Raudonoji Dėmė

Jupiteryje dažnai matomos dėmės, bet dauguma jų greitai išnyksta. Išimtis yra Didžioji Raudonoji Dėmė, kuri stebima daugiau kaip 300 metų; kar¬tais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Dėmė yypač ryški buvo 1878 m.; tai buvo elipsinis 48 000 km ilgio ir 11 000 km pločio plytos raudo¬numo darinys, kurio paviršiaus plotas buvo didesnis negu Žemės plotas. Ji vėl išryškėjo nuo 1960 m. vidurio.

Ilgai manyta, kad Raudonoji Dėmė gali būti savotiška sala, plūduriuo¬

gali¬ma paaiškinti aukščio pasikeitimu, kai nugrimzdusią dėme dengia debesys.

Pagal kitą hipotezę, dėmė yra Tetloro stulpas, t. y. viršūnė besisukančių dujų stulpo, kuris atsiranda dėl sutrikusios atmosferos cirkuliacijos, apeinant stam¬bią Jupiterio paviršiaus iškilumą. Bet JAV kosminės stotys „Pionieriai“ iir „Vojadžeriai“ įrodė, kad Raudonoji Dėmė yra ne kas kita, kaip milžiniš¬kas atmosferos sūkurys — ciklonas.

Jupiterio sandara

Jupiterio vidinė sandara modeliuojamu teoriškai. Daugelį metų buvo populia¬ri hipotezė, kad Jupiteris turi kietą branduolį, kurį gaubia storas ledo sluoksnis, o pastarąjį — atmosfera. Da¬bar šios hipotezės atsisakyta. Spektroskopiniai tyrimai rodo, kad Jupiterio atmosferos išoriniuose sluoksniuose gausu vandenilio ir jo junginių — amoniako bei metano. Manoma, kad dėl mažo vidutinio tankio vandenilis yra pagrindinis Jupiterio sandas. Giliau jis gali būti skystas, o arti branduo¬lio, kur slėgis labai didelis ir tempe¬ratūra aukšta, vandenilis gali būti metalo būsenos.

Jupiterio centre temperatūra gali siekti 25 000 laipsnių, t. y. daug dau¬giau negu Žemės gelmėse. Nepaisant to, Jupiteris be abejonės yra plane¬ta, o ne maža žvaigždė; jos gelmių temperatūra per žema, kad vyktų termo¬branduolinės reakcijos. Tačiau Jupi¬teris išspinduliuoja daugiau energijos, negu pats jos gauna iš Saulės. Tą pa¬pildomą energiją sukelia pastovus, tačiau labai lėtas ir nepastebimas planetos traukimasis, kurio metu išlais¬vinama gravitacinė energija. Jupiteris taip pat turi stiprų magnetinį lauką ir yra radijo bangų šaltinis. Astro¬nomai kol kas negali išsamiai paaiš¬kinti jų kilmės.

Jupiterio paviršius dujinis, galbūt skystas, taigi nusileisti į jį negalima. Kai kas teigia, kad po išoriniais debesų sluoksniais, kur yra visi būtini atmo¬sferos sandai ir ppakenčiama temperatūra, gali egzistuoti primityvi gyvybė, tačiau ši hipotezė labai abejotina.

išorinių sluoksnių temperatūra ties Jupiterio ašigaliais tokia pat kaip pu¬siaujyje. Jei Jupiteris šilumą gautų tik iš Saulės, ašigaliai būtų šalčiausios sritys. Tikriausiai planeta turi vidinį energijos šaltinį. Jei jis efektyviau reikštųsi aukštose Jupiterio platumose, labiau turėtų būti veikiama dujų sluoks¬nių sandara, sužadinama turbulencija ir konvekcijos srovės. „Pionierių“ atsiųstos Jupiterio ašigalių nuotraukos rodo, kad taip ir yra įvairių darinių pakitimai akivaizdūs.

Vėlesni atradimai

Iki „Pionierių“ skrydžių nebuvo galima tiksliai ištirti Jupiterio debesų

sluoks¬nių struktūros, nes iš Žemės neįma¬noma pamatyti jų detalių taip

ryškiai, kaip jos matomos nuotraukose, dary¬tose iš arti. Nuostovi juostų ir zonų struktūra suyra maždaug ties 45° pla¬tuma; ašigalių link nenuostovumų daugėja, dar įžiūrimose debesų juos¬tose gausu trikdymų.

Tarp kitų juostų dūrinių pažymėtinos keistos čiurkšlės, išvaizda panašios į

kometas. „Pionierius-10″ nufoto¬grafavo vieną tokią čiurkšlę, kuri buvo ir praėjus metams, „Pionieriaus-11″ vizito metu. Jupiterio piešiniai, sukaupti stebėtojų iš Žemės (daugiausia astrono¬mijos mėgėjų), rodo, kad ši čiurkšlė egzistuoja nuo 1964 m., t. y. ne mažiau kaip Jupiterio metus (12 Žemės metų). Galbūt kitos čiurkšlės egzistavo ilgiau, bet jos nebuvo pažymėtos. 1973—75 m. planetos pusiaujo zona buvo neįprastai tamsi ir minėtą čiurkšlę joje buvo leng¬va pastebėti.

Pirmųjų dviejų „Pionierių“ patyrimą perėmė „Vojadžeris-1″ ir „Vojadžeris-2″, paleisti 1977 mm. Abi stotys pa¬siekė Jupiterio apylinkes 1979 m., tyrė aplinkinę erdvę, fotografavo planetą ir jos palydovus, atrado Jupiterio žiedą. Aplenkusios Jupiterį, jos nuskriejo Saturno link. Kosminiai aparatai, kurie ateityje bus paleisti į dar toli¬mesnes planetas ar net žvaigždes, skries pro Jupiterį ir naudosis jo gravita¬ciniu lauku savo greičiui padidinti. Be abejonės, kartu bus tiriamas ir Jupi¬teris.

Kosminis laivas į Mėnulį nuskrieja per kelias paras. Nuskrieti iki Marso arba Veneros reikia kelių mėnesių. Tuo tarpu Jupiteris yra taip toli, kad kelionė į jį truktų beveik dvejus metus. Didėjant atstumui, vis sudėtingiau da¬rosi valdyti kosminį aparatą (KĄ), be to, atsiranda kita — informacijos, kurią perduoda KĄ siųstuvai, priėmimo problema: pernelyg mažas energijos kiekis pasiekia Žemę iš kosminio apa¬rato, esančio prie Jupiterio, už kelių šimtų milijonų kilometrų nuo Žemės.

Pirmasis Jupiterio žvalgas pirmasis KĄ, tyręs Jupiterį, buvo „Pienierius-10″; jis buvo paleistas 1972 m. kovo mėn. ir kelionės tikslą pasiekė – 1973 m. gruodžio mėn. Jo svarbiau¬sias uždavinys buvo ištirti sąlygas Jupi¬terio aplinkinėje erdvėje ir perduoti nuotraukas. Jupiterio radijo spindulia¬vimas, kurį 1955 m. visai atsitiktinai atrado B. F. Berkas ir V. Franklinas, (JAV), rodė, kad planeta turi stiprų magnetinį lauką. Manyta, kad Jupiteris turi stiprias radiacijos juostas,

panašias į Van Aleno juostas, gaubiančias Žemę. Mokslininkai nerimavo

dėl Jupiterio radiacijos poveikio KĄ prietaisams, juk „Pionierius-10″ turėjo pralėkti virš Jupiterio pusiaujo sričių, kuriose, radiacija stipresnė negu virš ašigalių.

Bet „Pionieriaus-10″ aparatūra vei¬kė puikiausiai. Jis pralėkė 132000 km nuotoliu nuo. Jupiterio ir perdavė duomenų apie jo magnetinį lauką (jis pasirodė esąs stiprus, bet jo struktūra kitokia negu Žemės) ir radiacijos juostas. „Pionieriaus-10″ prietaisai Vei¬kė „ties riba“, ir jeigu KĄ būtų dar labiau priartėjęs prie planetos, radia¬cija būtų juos sugadinusi. Po suartė¬

jimo „Pionierius-10″ pradėjo tolti nuo Jupiterio į begalinę kelione kkosmine erdve. 1983 m. vasarą „Pionierius-10″ paliko Saulės sistemą, ir nėra pagrin¬do abejoti, kad jo nebyli kelionė tarp žvaigždžių tesis milijonus metų.

Po metų, 1973 m. balandį, jam pavymui nuskriejo „Pionierius-11″. Jis pasiekė Jupiterį 1974 m. gruodžio mėn. Šį kartą stotis priartėjo iš ašiga-

lio pusės, palyginti greitai praskriejo pusiaujo sritis ir sėkmingai išvengė radiacijos pavojaus. Gauti duomenys patvirtino „Pionieriaus-10″ rezultatus. Vėliau, aplenkęs Jupiterį, „Pionierius-11″ įskriejo į naują orbitą link Satur¬no, kurį pasiekė 1979 m.

„Pionierių“ laimėjimai

Dvi „Pionierių“ stotys atsakė į kai kuriuos kklausimus apie Jupiterį, nors dar daug liko neatsakytų. Vienas jų — Didžiosios Raudonosios Dėmės prob¬lema. Dydžiu, spalva ir ilgaamžiškumu tai unikalus Jupiterio darinys. „Plau¬kiojančios salos“ hipotezė nepasitvir¬tino; Dėmė nėra koks nors pusiau kie¬tas kūnas, plūduriuojantis išoriniuose atmosferos sluoksniuose. Didžioji Rau¬donoji DDėmė turi būti nagrinėjama kaip Jupiterio meteorologinis reiškinys. „Pionierių“ nuotraukose ma¬toma jos savita struktūra.

Planetos išorinės šviesios zonos yra aukščiau negu tamsios juostos; taip pat jos keliais laipsniais šaltesnės. To ir tikėtasi. Nelaukta buvo tai, kad

pačiais paprasčiausiais meteoritais, sudarytais iš lengvų anglies junginių, bei ledo, kurių tūkstančiai skrieja asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

Jupiteris — neįsižiebusi žvaigždė?

Milžinė planeta— Jupite¬ris. Jis didžiausias Saulės sistemos planetų tar¬pe: jo masė 2,5 karto didesnė už kitų aštuonių planetų masę. Tokių „rutuliukų“ kaip Žemė iš Jupiterio išeitų net 318! Dydžiu Jupiteris būtu milžinas netgi tarp mažiausių žvaigždžių. Vidutinis medžiagos tankis Jupiteryje — tik 1,38 g/cm3, t. y. labai artimas Saulės tankumui: Be to,- Jupiteris panašus į Saulę ir sa¬vo chemine sudėtimi: 85% jjo masės sudaro. van¬denilis; o kitus 15% — helis ir už jį sunkesni ele¬mentai. Lyginant su Saulę, atrodo, kad į Jupite¬rį „įberta“ apie 10 Žemių — tiek jame sunkiųjų elementų.

Jupiteris į supančią erdvę atiduoda dvigubai daugiau, šilumos, negu pats jos gauna iš Saulės. Jis — stiprus radijo bangų bei didelės energijos dalelių šaltinis. Dėl to astronomai neretai Jupiterį vadina; neįsižiebusia žvaigžde – Saulės se¬serimi ir tikisi, jog kada nors atmosferiniais zon¬dais pavyks iš jo pasisemti ikižvaigždinės me¬džiagos.

Pažvelgus į Jupiterį pro teleskopą, aiškiai ma¬tyti jį gaubiančių debesų

juostos. Rus¬vos ir pilkos, oranžinės ir baltai žydros šios juos¬tos rodo, kad Jupiterio atmosferoje vyksta aktyvi cirkuliacija. Jei Jupiteris mūsų danguje būtų Mėnulio, dydžio, aiškiai matytume, kaip verda.

Jupiteris yra toks milžiniškas, kad jo sker¬smuo yra lygus 11 Žemės skersmenų, į jį tilptų 1300 Žemės dydžio planetų. Jis sudary¬tas iš 90 procentų vandenilio, daugiausia dujų būsenos, 10 procentų helio ir kitų elementų pėdsakų. Viršutinėje Jupiterio dalyje dujos, že¬miau skystis, centre įdėtas branduolys. Tai yra penkta planeta nuo Saulės. Ji apskrieja Saulę per dvylika metų. Jupiteris greitai sukasi apie savo ašį, vienas apsisukimas užtrunka mažiau negu 10 valandų.

JUPITERIO ATMOSFERA

Jupiterio greitas sukimasis kartu su iš gelmių

kylančiu karščiu sukuria ir formuoja planetos atmosferos sąlygas. Atmosferoje susidaro skir¬tingi slėgiai ir vėjo greitis siekia iki 650 km/h. Planeta atrodo dryžuota dėl tamsių sričių, kur dujos krinta žemyn, ir šviesių sričių, kur dujos kyla aukštyn.“Tose vietose, kur sritys susitinka, kyla audros. Didžiausios audros stebimos ir iš Žemės. Kosminiai aparatai užregistravo milži¬niškus žaibus. Didžiulis uraganas, Didžioji Raudonoji dėmė, yra atmosferos sūkurys, ku¬ris apsisuka per šešias dienas, besisukdamas prieš laikrodžio rodyklę.

Tai yra vienas iš Jupiterio palydovų. Taip jį pavadino ast¬ronomas Galileo Galilėjus, kuris atrado ir tyrė šį palydovą. Jo uuolėtas paviršius raudonos ir geltonos spalvos. Tokią spalvą sukuria siera, išmetama iš daugybės vulkanų.

JUPITERIO PALYDOVAI

Jupiterį supa plonų žiedų sistema ir didelė įvairių palydovų šeima. Yra šešiolika palydovų, keturi dideli ir dvylika mažų. Keturi didžiausi, Ija, Europa, Ganimedas ir Kalista, žinomi kaip Galilėjaus palydovai. Ganimedas yra di¬džiausias palydovas Saulės sistemoje, jis dides¬nis negu Plutonas ir Merkurijus. Ija yra Saulės sistemos kūnas, pasižymintis aktyviausia iki šiol žinoma vulkanine veikla.

Jupiteris per ašigalius-susiplojęs net 4300 km. Debeįų temperatūra ašigalių ir pusiaujo dienos ir nakties pusėsė maždaug vienodai. Matyt, šiluma, vis dar išsiskirianti iš Jupiterio gelmių

kaip tebevykstančio jo gravitacinio traukimosi re¬zultatas, dėl greito sukimosi visame pavirsjuje pa¬siskirsto bemaž vienodai. Debesyse esama nietano, amoniako, anglies dvideginio, acetileno bei vandens garų. Merilendo universiteto (JAV) pro¬fesorius S. Ponamperuma mano, kad Jupiterio atmosferoje ne tik aktyviai vyksta sudėtingi che¬miniai procesai, bet gali egzistuoti sparčiai au¬gantys ir besidauginantys mikroorganizmai. Be¬je, jie pasmerkti pražūčiai, nes atmosferos srovės tai išneša perdaug

aukštai, kur juos pražudo šal¬tis ir kosminiai spinduliai, tai panardina gilyn, kur nepakeliamai karšta. Šitai turėtų paaiškėti, į Jupiterio atmosferą nuleidus specialius zon¬dus.

Jupiterio nuotraukose, darytose infra raudonuo¬siuose spinduliuose iš praskriejančių „Vojadžerių“, išryškėjo karštos vietos — tamsesnės regimų, debe¬sų gijos. Matyt, tai savotiškos properšos, pro ku¬rias mokslininkai pirmąkart pažvelgė i Jupiterio gelmes. PPasirodo, gilumoje vėjas pučia dar stip¬riau negu išorėje. Tai patvirtina, kad energijos šal¬tinis, įaudrinantis Jupiterio atmosferą glūdi giliai planetos viduje. Galbūt energijos pliūpsniais iš vidaus galima paaiškinti ir Raudojipsio dėmės formos bei jos spalvos kitimą? Dėmę pastebėjo dar Niutono amžininkai 1664- 1665 metais ir aiškino, kaip kas išmanė. Vieni tvirtino, kab tai esanti di¬džiulė plaukiojanti sala, kiti – kad vulkano lieps¬nos ir dūmų stulpas, pakilęs virš debesų, arba sū¬kurys, kurį sukelia stambus nelygumas paviršiuje, panašiai kaip akmuo upės dugne. Dėmės dydis ma¬ždaug 45 000x 10 000 km, t. y. joje laisvai tilptų trys tokios planetos kaip Žemė. Laikui bėgant, dėmė šiek tiek kinta. Pastaruoju metu nusistovėjo nuomonė, kad Jupiterio Raudonoji dėmė yra savotiškas uraganas, cikloninė audra, pakilusi virš aplinkinių debesų į kelių kilometrų aukštį. ESM spe¬cialiai padidinus spalvinį Jupiterio nuotraukų kontrastą, Raudonojoje dėmėje išryškėjo savotiškos granulės – galingi keliasdešimt kilometrų skersmens dujų burbulai, kylantys aukštyn ir vėl grimz¬tantys. Nors ten vyksta vertikalinė konvekcija, šaip Dėmėje atrodo ramu, tik jos pakraščiuose melsvi debesys lekia net 320—400 km/h greičiu.

Be Raudonosios dėmės, Jupiterio panoramoje matyti virtinės kitokių, žymiai mažesnių šviesių ir tamsių dėmelių. Beje, pačios stambiausios- baltai žydros dėmės buvo pastebėtos pro teleskopus dar prieš keliasdešimt metų, tačiau tik iš

arti pavyko nustatyti, kad įvairiaspalvių dėmių sandara bei dinamika yra panašios. Analizuodami nuotraukų serijas — savotišką dinaminį Jupiterio filmą, moks¬lininkai dabar bando sukurti matematinį tipiškos dėmės modelį.

Remdamiesi tarpplanetinių stočių atsiųstais duomenimis, mokslininkai, dabar modeliuoja Jupiterio sandarą. Atrodo, kad ši planeta sudaryta iš slkysto vandenilio ir helio. Pasirodo nei kieto, nei slkysto paviršiaus Jupiteryje nėra. Maždaug trijų tūkstančių kilometrų gilumoje, kur temperatūra apie 5500 °C, o slėgimas apie 90 000 atmosferų, du¬jos pamažu pereina į skystą būvį. 25000 km gilu¬moje ttemperatūra pakyla iki 11 000 ,o slėgis pa¬siekia net tris milijonus atmosferų. Čia prasideda kieto vandenilio zona. Beje, kieto „metalinio“ van¬denilio dar niekas nėra matęs —Žemėje neįmano¬ma sukurti tokių milžiniškų slėgių, kokie yra Ju¬piterio vandenilinio okeano dugne.

„Pionierius-10″; ir „Pionierius-11″ yra grei¬čiausi ir toliausiai iki šiol

nuskrieję kosminiai apa¬ratai. Aplenkus .Jupiterį, jų greitis išaugo, iki

173000 km/h. Dar po 10 metų kelionės tokiu tempu „Pionierius-11″‘ kirs Plutono orbitą ir ga¬lop išeis iš Saulės sistemos link šviesiausios Tau¬ro žvaigždyno žvaigždės — Aldebaraho. Tačiau įį šios žvaigždės apylinkes „Pionierius-11″ pateks tik po 1,7 milijono metų. Sunku numanyti, kas jam gali atsitikti tokioje ilgoje kelionėje. Panašias plokšteles su įvairiausių že¬miškų garsų įrašais nešasi ir jiems pavymui skrie¬jantys „Vojadžeriai“.

Pabuvoję Jupiterio apylinkėse, kosminiai apa¬ratai atsiuntė ir ppirmąsias-didžiųjų Jupiterio paly¬dovų nuotraukas. Štai Ganimedas, pro teleskopą regimas kaip mažytis šviesus faškelis nuotraukoje išnyra spalvingu disku. Čia plyti lygūs ir tamsūs seniai susiformavusio paviršiaus plotai, išvarpyti smūginiais krateriais. Pačius didžiausius kraterius supa ryškūs balti spinduliai, matyt, išsviesto grun¬tinio ledo čiurkšlės. Kitur — paslaptinga paviršiaus mozaika — įvairiausiomis kryptimis pavieniui ir pluoštais besikertančių, kelių kilometrų pločio grio¬vų raizgalynė. Kalista, kuri panašiai kaip nemato¬moji Mėnulio pusė tankiai nusėta krateriais, irgi turi unikalų darinį: tai didžiulis šviesus kelių šim¬tų kilometrų skersmens smūginis baseinas, kurį su¬pa koncentriniai iškilimai? Matyt, tai bangos, grandiozinio smūgio metu nuvilnijusios dar tebestin¬gsiančia Kalistos pluta.

Rausva Europa visiškai kitokia. Čia nėra nei aukštų kalnų, nei gilių duobių. Pasitaikantys kra¬teriai neturi spindulių charakteringų Mėnulio ir Ganimedo krateriams. Užtat visas Europos ppavir¬šius išvagotas šviesiais ir tamsiais plyšiais, kurie kartais būna niet keliasdešimt km pločio ir kelių tūkst. km ilgio. Spėjama, kad šie plyšiai galėjo atsirasti dėl įtampų ledinėje Europos plutoje.

Pats įdomiausias tarp 14 Jupiterio mėnulių yra Ijo — antras pagal nuotolį palydovas. Baltomis ir oranžinėmis,dėmėmis išmar¬gintas jo paviršius puikiai atspindi Saulės šviesą (net 60%). Joje mokslininkai išskaitė, kad Ijo paviršius tarsi išdžiūvusios jūros dugnas ištisai nuklotas natrio ir kalio druskomis. Kosminis apa¬ratas. „Vojadžer-1″, tuo metu skriejęs pro Jupi¬terį, perdavė Ijo nnuotraukas, kuriose užfiksuoti net keli rūkstantys ugnikalniai. Tai pirmieji tebe¬veikiantys vulkanai, iki šiol aptikti už dėmės ribų. Išsiliejusi magma bei nusėdančios dukės nuolat keičia Ijo paviršių, užtat čia niekur nematyti smū¬ginių kraterių. Dujos ir dulkės, išsviestos iš ugnikalnių žiočių, čia pakyla net į 500 kilometrų aukš¬tį ir tvyro aplinkui didžiuliu gelsvu debesiu. Dalis jų, matyt, visai atitrūksta nuo Ijo ir nusidriekia jo kelyje ilgu šleifu, kurį astronomai jau seniai buvo pastebėję. Reginys iš Ijo paviršiaus turėtų būti tikrai įspūdingas: druskomis aplipusias uolas čia gaubia gelsvas dangus,

kuriame tarsi milži¬niškas žibintas nuolat kybo juostuotas Jupiterio diskas.

Tolstant nuo Jupiterio, vidutinis jo palydovų tankumas mažėja. Matyt, besiformuodamas Jupi¬teris buvo labai karštas ir lyg Saulė kaitino savo gausia palydovų šeimyną. Artimuosiuose palydo¬vuose susikaupė kietos padermės bei įvairios druskos, o lengvesnius junginius, ypač ledą, Ju¬piterio spinduliai nupūtė ir todėl jie kondensavosi žymiai toliau. Patys mažiausi, ir dar skriejantys priešinga planetos sukimuisi kryptimi mėnuliukai tikriausiai yra asteroidai, kažkada pritraukti iš tarppianetinės erdvės.

Jupiteris