Marsas

Turinys

Marso charakteristika……..2 – 3psl.

Marso pavadinimo kilmė………3psl.

Trumpai apie Marsą……….4psl.

Marso palydovai………..5psl.

Marso tyrinėjimai……….6 – 7psl.

Paslaptingi Fobo krateriai…….8psl.

Nuotraukos………..9– 10psl.

Naudota literatūra………11psl.

Marso charakteristika

Pusiaujo skersmuo 6794.4 km

Ašigalinis skersmuo 6754.6 km

Paplokštumas 0.0058

Masė 6.419•1023 kg

(0.1074 Žemės masės)

Vid. tankis 3.93 g/cm3

Laisvojo kritimo pagreitis

(prie paviršiaus) 3.71 m/s2

Pabėgimo (II kosminis) greitis 5.02 km/s

Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 24.62 h

Pusiaujo plokštumos posvyris į

orbitos plokštumą 25.2

Apskriejimo aplink Saulę periodas 1.8809 m.

Sinodinis periodas 779.9 d

Nuotolis nuo Saulės:

afelyje

perihelyje

vidutinis

249.2 mln. km

206.6 mln. km

227.9 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.0934

Orbitos plokštumos posvyris į

ekliptikos plokštumą 1.85

Nuotolis nuo Žemės:

didžiausias

mažiausias

401.3 mln. km

54.5 mln. km

Afelis – aplink Saulę skriejančio natūralaus ar dirbtinio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nnuo Saulės masės centro. Afelio nuotolis q apskaičiuojamas pagal formulę q=a(1+e) ,čia a – orbitos ilgoji pusašė (arba vidutinis nuotolis nuo Saulės), e – ekscentricitetas.

Perifelis – aplink Saulę skriejančio kūno orbitos taškas, mažiausiai nutolęs nuo Saulės masės centro. Žemė perihelyje būna maždaug sausio 3 d. Apskaičiuojamas pagal formulę: p=a(1-e), čia a – didžioji orbitos pusašė (arba vidutinis nuotolis nuo Saulės), e – ekscentricitetas. Tolimiausias orbitos taškas vadinamas afeliu.

Ekscentricitetas – dydis e, apibūdinantis orbitos elipsiškumą. Lygus atstumo tarp elipsės ccentro ir jos židinio santykiui su didžiuoju elipsės pusašiu. Apskritiminės orbitos e=0, parabolinės orbitos e=1. Žinant didįjį orbitos pusašį a ir ekscentricitetą, galima apskaičiuoti orbitos perihelį p ir afelį q : p=(1-e)a, q=(1+e)a .

Marso pavadinimo kilmė

Marsas dėl raudonos spalvos pavadintas rromėnų karo dievo vardu. Kitos civilizacijos Marsą vadindavo taip pat su šiuo pažymiu susijusiais vardais. Pavyzdžiui, egiptiečiai vadino „Her Desher“, kas reiškė „Raudonas“.

MARSAS

Marsas – tai Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu (1 lent.). Geriausiai matomas opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas), aaukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso p. pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2.5%), argono (15%) deguonies (0.1%), vandens garų (<0.2%). Planetos geometr. albedas 20%, slėgis prie planetos paviršiaus ~170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. DDėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus t-ra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20 C, per naktį atšąla iki -100 C. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Pasak Marso sandaros teorinių modelių Marsas turi ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolį, ~2300 km storio silikatų mantiją ir virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų plutą. Magn. laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės.

Marso palydovai

Marsas turi du palydovus: Fobą ir Deimą.

Fobas yra didesnysis Marso palydovas. Jo forma netaisyklinga: 27 x 22 x 19 km, orbitos spindulys 9380 km, orbitinis periodas 0,319 dienos. Vidutinis tankis 2,2 g/cm3. Fobo paviršiuje yra daug smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens) bei 100-200 m pločio, 10-20 m gylio vagų.

Palydovą 1877 m. rugpjūčio 17 d. atrado amerikiečių astronomas Asepas Holas (Asaph Hall).

Deimas – mažesnysis ir tolimesnis Marso palydovas. Jo forma taip pat nėra taisyklinga: 15 x 12 x 11 km, orbitos spindulys 23 460 km, orbitinis periodas 1,263 dienos, vidutinis tankis 1,7 g/cm3. Paviršius daug lygesnis nei Fobo, tačiau yra keletas kraterių. Manoma, kad tai buvęs Jupiterio asteroidas, vėliau pritrauktas į Marso orbitą. Tačiau dėl šios teorijos ddar ginčijamasi.

Palydovą 1877 m. rugpjūčio 12 d. atrado amerikiečių astronomas Asepas Holas (Asaph Hall).

Fobas ir Deimas yra graikų karo dievo Arėjaus sūnūs, taip pat tapę dievais. Fobas yra siaubo dievas, o Deimas – baimės. Šiais vardais ir buvo pavadinti Marso palydovai. Marsas yra romėnų karo dievas ir su Fobu bei Deimu nėra susijęs, nes šie yra graikų dievų vardai.

Šis nesutapimas manoma kilo dėl to, kad Marso palydovus atradęs astronomas Asaph Hall tuo metu turėjo nemažai buitinių problemų. Norėdamas atkeršyti savo grėsmingai žmonai ir per daug nesigilindamas į mitologiją, vyras šiuos palydovus pavadino „siaubu“ ir „baime“ žmonos garbei.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad vardus išrinko Itono koledžo direktorius Henris Medanas (Henry Madan). Jis aptiko šiuos vardus Homero „Iliada“ 15 knygoje, kur paminėti graikų karo dievo Arėjaus sūnūs: Fobas ir Deimas.

Marso tyrinėjimai

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga.

Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų. Marso metai trunka 6678 Žemės paras, o Marso para – 24 h 37 min. Negana to, Marso ašies posvyris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, taigi čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje. Kaip ir Žemės, Marso pietų ašigalis atsisukęs į Saulę. Marso klimatui šis reiškinys turi didesnę įtaką negu Žemės orams, nes marso orbita labiau ištęsta. Dėl to pietų pusrutulyje, palyginti su šiaurės pusrutuliu, ryškesni klimato kontrastai: vasaros karštos ir trumpos, o žiemos ilgesnės ir šaltesnės. Ties marso pusiauju vasaros vidurdienį temperatūra gali pakilti iki 16 C ir aukščiau. Naktys labai šaltos, nes plona atmosfera negali sulaikyti šilumos. Tačiau Marsas nėra visai sustingusi nuo šalčio planeta.

Marso atmosfera. Marso vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, skersmuo daug trumpesnis (6794 km), dėl to pabėgimo greitis irgi yra mažas – 5 km/s. Todėl tokia plona ir reta Marso atmosfera.

Marso paviršiuje nėra skysto vandens, tačiau baltos jos ašigalių kepurės veikiausiai sudarytos iš vandens ledo su tam tikra sušalusio anglies dvideginio (sauso ledo) priemaiša. Ašigalių kepurių dydis kinta priklausomai nuo metų laikų; kai kepurės didžiausios, jas galima pamatyti proe nedidelį teleskopą.

Marso paviršius. Nustačius, kad tamsios Marso paviršiaus dėmės negali būti jūros, kilo mintis, jog tai yra augmenijos

plotai žemumose. Taip manyta iki “Marinerio-4” skrydžio. Šis kosminis aparatas buvo paleistas 1964 m. ir pirmąkart sėkmingai nuskriejo į Marsą. Paaiškėjo, kad tamsios sritys – tai neįdubos. Dalis jų yra didingos plokštikalnės su šlaitais iš visų pusių.

Didžioji marso paviršiaus dalis yra raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis. Planetos atmosferoje pučia vėjai, dažnos dulkių audros.

Kosminiai aparatai“Vikingai” pateikė duomenų, kad kažkada Marso paviršiumi tekėjo daug vandens. Rasta vingiuotų darinių, primenančių išdžiuvusias upių vagas. Čia yra ir pirminių uplienų “salų”; jos turi ppasroviui nutįsusias uodegas. Beje, vėliau iškelta hipotezė, kad mįslinguosius Marso kanalus išrausė išsilydžiusi lava, kažkada tekėjusi Marso paviršiumi.

Marso amžius beveik toks pat kaip ir Žemės (apie 4,7 milijardo metų), bet jo tūris ir masė yra tiek daug mažesni, kad jis evoliucionavo sparčiau. Tai leido manyti, kad paviršiaus dariniai yra stipriai suirę, paveikti erozijos, kadangi planeta turi atmosferą, nors ir ploną, et vis vien jos negalima nepaisyti.

Senos ir naujos teorijos. Įdomu grįžti į praeitį ir prisiminti, ką astronomai galvojo apie Marsą iiki 1965 m., kai pirmasis sėkmingai veikęs zondas “Marineris – 4” atsiuntė duomenis iš marso apylinkių. Manyta, kad tamsios sritys yra įdubos, galbūt senų jūrų dugnas, o šviesūs rajonai – Elados arba Argyro lygumos yra plynaukštės. Taip pat tikėtasi, jog ppaviršiaus reljefas lygus – be aukštų kalnų ir gilių slėnių. Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Jau pirmosios “Marinerio – 4” nuotraukos parodė, kad Marse yra kraterių, o stočiai priartėjus prie planetos ir perdavus aiškesnes nuotraukas, galutinai paaiškėjo paviršiaus pobūdis. Užuot buvęs lygus, Marsas pasirodė esąs labai gruoblėtas. Vien “Maineris – 4” parodė, kad įvarios vietos smarkiai skiriasi. Marso paviršius kur kas įvairesnis negu Mėnulio. Taip pat paaiškėjo, kad Marso atmosfera yra retesnė negu anksčiau manyta, ir spėliojimams apie augalijč Marso jūrų dugne nebeliko pagrindo.

1969 m. “Marineris – 6” ir “Marineris – 7” pateikė gan panašų Marso paveikslą; paaiškejo, kad čia yra kraterių išmargintų plotų ir kitokių sričių, kurios buvo apibūdintos kaip “chaotiškos” t.y. be kokio nors būdingo rašto.

Skrydžiai į MMarsą. Palankiausias laikas skireiti į Marsą būna kas 25 – 26 mėnesiai, kai Marsas atsiduria opozicijoje. Pagal vieną JAV projektą, atidėtą dėl pernelyg didelės kainos, dar šiame amžiuje buvo planuota ekspedicijos į Marsą. Du kosminiai laivai, varomi atominiu kuru, kiekvienas 82,3 m ilgio, galėtų gabenti po šešis žmones. Buvo netgi pradėtas projektuoti specialus raketinis variklis, varomas skystu vandeniliu. Astronautai turėtų apskrieti Saulę ir pasiekti tą erdvės taškč, kuriame po 9 mėnesių nuo starto būtų Marsas. Didžiąją kelio dalį abu kosminiai llaivai skrietų susijungę priekiniais galais ir atsiskirtų tik prieš pat atvykimą. 80 parų jie skrietų aplink Marsą, per tą laiką po tris astronautus iš kiekvieno laivo nusileistų į planetos paviršių.

Didžiulė tokio skrydžio kaina (1969 m. duomenimis 80 milijardų dolerių), sudėtinga technika ir ilga trukmė lemia, kad šiame amžiuje pilotuojamų skrydžių į Marsą nebus.

Paslaptingi Fobo krateriai

Fobo kraterių kilmė kol kas tiksliai nenustatyta. Buvo pasiūlyta meteoritų smūgių hipotezė. Japonų astronomo S. Mijamotos nuomone, krateriai yra įgriuvos, atsiradusios Fobui vėstant. Laikantis smūgių hipotezės, reikėtų pripažinti, kad Fobas yra smarkiai nukentėjęs; Stikni kraterio skersmuo beveik prilygsta ketvirtadaliui Fobo skersmens.

“Vikingo-2” orbitinis modulis 1976 m. rugsėjo mėn. Praskriejo 880 km nuotoliu nuo Fobo ir nufotografavo 40 m dydžio paviršiaus darinius. Jų pobūdis leidžia manyti, kad Fobas panašus į kietą uolą; pagrindinė medžiaga, iš kurios jis sudarytas, – balzatai. Pabėgimo nuo Fobo greitis lygus vos 20 km/h, jame neaptikta jokių atmosferos pėdsakų. Mažasis palydovas, kaip ir tikėtasi, nusėtas kraterių; staigmena buvo keisti rėžiai ir mažų kraterių virtinės. Panašios kraterių virtinės yra Mėnulyje, Marse ir Merkurijuje; taip pat yra antrinių kraterių, susidariusių po smarkių smūgių, tačiau ne taip paprasta paaiškinti, kodėl atsiranda antriniai krateriai mažame kūne, kurio trauka labai silpna.

Deimas panašus į Fobą, tiktai mažesnis. JJame taip pat yra kraterių, du didžiausi pavadinti Svifto ir Voltero vardais; šie rašytojai XVIII a. teisingai spėjo, kad Marsas turi du palydovus.

Marso smėlio kopos

Garsusis Marso sfinksas

Olimpas – vienas aukščiausių vulkaninės kilmės kalnų Marse.

Audra Marso šiaurėje. „Mars Global Surveyor“ nuotrauka 1999m.

Užšalusios Marso kopos.

Naudota literatūra:

1. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, Vilnius 1981

2. http://www.astro.lt/enciklopedija/m/marsas.html

3. http://infostudijos.cabletv.lt/planet/mars/mars.htm

4. http://www.astro.lt/ldangus/straips/mars/marsotyr.htm

5. http://infostudijos.cabletv.lt/planet/mars/marspal.htm