marsas

Marsas

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga.

Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijjonai kilometrų. Marso metai trunka 678 Žemės paras, o Marso para – 24 h 37 min. Negana tto, Marso ašies posvyris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, taigi čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje. Kaip ir Žemės, Marso pietų ašigalis atsisukęs į Saulę. Marso klimatui šis reiškinys turi didesnę įtaką negu Žemės orams, nes marso orbita labiau ištęsta. Dėl to pietų pusrutulyje, palyginti su šiaurės pusrutuliu, ryškesni klimato kontrastai: vasaros karštos ir trumpos, o žiemos ilgesnės ir šaltesnės. Ties marso pusiauju vasaros vidurdienį temperatūra gali pakilti iki 116 C ir aukščiau. Naktys labai šaltos, nes plona atmosfera negali sulaikyti šilumos. Tačiau Marsas nėra visai sustingusi nuo šalčio planeta.

Marso atmosfera. Marso vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, skersmuo daug trumpesnis (6794 km), dėl to pabėgimo greitis irgi yra mažas –– 5 km/s. Todėl tokia plona ir reta Marso atmosfera.

Marso paviršiuje nėra skysto vandens, tačiau baltos jos ašigalių kepurės veikiausiai sudarytos iš vandens ledo su tam tikra sušalusio anglies dvideginio (sauso ledo) priemaiša. Ašigalių kepurių dydis kinta priklausomai nuo metų laikų; kai kepurės didžiausios, jas galima pamatyti proe nedidelį teleskopą.

Marso paviršius. Nustačius, kad tamsios Marso paviršiaus dėmės negali būti jūros, kilo mintis, jog tai yra augmenijos plotai žemumose. Taip manyta iki “Marinerio-4” skrydžio. Šis kosminis aparatas buvo paleistas 1964 m. ir pirmąkart sėkmingai nuskriejo į Marsą. Paaiškėjo, kad tamsios sritys – tai neįdubos. Dalis jų yra didingos plokštikalnės su šlaitais iš visų pusių.

Didžioji marso paviršiaus dalis yra raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis. Planetos atmosferoje pučia vėjai, dažnos dulkių aaudros.

Kosminiai aparatai “Vikingai”pateikė duomenų, kad kažkada Marso paviršiumi tekėjo daug vandens. Rasta vingiuotų darinių, primenančių išdžiuvusias upių vagas. Čia yra ir pirminių uplienų “salų”; jos turi pasroviui nutįsusias uodegas. Beje, vėliau iškelta hipotezė, kad mįslinguosius Marso kanalus išrausė išsilydžiusi lava, kažkada tekėjusi Marso paviršiumi.

Marso panorama

Marso amžius beveik toks pat kaip ir Žemės (apie 4,7 milijardo metų), bet jo tūris ir masė yra tiek daug mažesni, kad jis evoliucionavo sparčiau. Tai leido manyti, kad paviršiaus dariniai yra stipriai suirę, paveikti erozijos, kkadangi planeta turi atmosferą, nors ir ploną, et vis vien jos negalima nepaisyti.

Senos ir naujos teorijos. Įdomu grįžti į praeitį ir prisiminti, ką astronomai galvojo apie Marsą iki 1965 m., kai pirmasis sėkmingai veikęs zondas “Marineris – 4” atsiuntė duomenis iš marso apylinkių. Manyta, kad tamsios sritys yra įdubos, galbūt senų jūrų dugnas, o šviesūs rajonai – Elados arba Argyro lygumos yra plynaukštės. Taip pat tikėtasi, jog paviršiaus reljefas lygus – be aukštų kalnų ir gilių slėnių. Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Jau pirmosios “Marinerio – 4” nuotraukos parodė, kad Marse yra kraterių, o stočiai priartėjus prie planetos ir perdavus aiškesnes nuotraukas, galutinai paaiškėjo paviršiaus pobūdis. Užuot buvęs lygus, Marsas pasirodė esąs labai gruoblėtas. Vien “Maineris – 4” parodė, kad įvarios vietos smarkiai skiriasi. Marso paviršius kur kas įvairesnis negu Mėnulio. Taip pat paaiškėjo, kad Marso atmosfera yra retesnė negu anksčiau manyta, ir spėliojimams apie augalijč Marso jūrų dugne nebeliko pagrindo.

1969 m. “Marineris – 6” ir “Marineris – 7” pateikė gan panašų Marso paveikslą; paaiškejo, kad čia yra kraterių išmargintų plotų ir kitokių sričių, kurios buvo apibūdintos kaip “chaotiškos” t.y. be kokio nors būdingo rašto.

Skrydžiai į Marsą. Palankiausias laikas skireiti į Marsą būna kas 25 – 26 mėnesiai, kai MMarsas atsiduria opozicijoje. Pagal vieną JAV projektą, atidėtą dėl pernelyg didelės kainos, dar šiame amžiuje buvo planuota ekspedicijos į Marsą. Du kosminiai laivai, varomi atominiu kuru, kiekvienas 82,3 m ilgio, galėtų gabenti po šešis žmones. Buvo netgi pradėtas projektuoti specialus raketinis variklis, varomas skystu vandeniliu. Astronautai turėtų apskrieti Saulę ir pasiekti tą erdvės taškč, kuriame po 9 mėnesių nuo starto būtų Marsas. Didžiąją kelio dalį abu kosminiai laivai skrietų susijungę priekiniais galais ir atsiskirtų tik prieš pat atvykimą. 80 parų jie skrietų aplink Marsą, per tą laiką po tris astronautus iš kiekvieno laivo nusileistų į planetos paviršių.

Didžiulė tokio skrydžio kaina (1969 m. duomenimis 80 milijardų dolerių), sudėtinga technika ir ilga trukmė lemia, kad šiame amžiuje pilotuojamų skrydžių į Marsą nebus.

Info iš “Mokslas ir Visata”