Mėnulis

Mėnulis

Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis

nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės

rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemės

masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą.

Mėnulio judėjimas

Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš

tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų

gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės

rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai

pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek

pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta

pati Mėnulio pusė.

Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio

regiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad ne

visada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinės

Mėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnulio

paviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnų

viršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRS

automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, nieko

nežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo

netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio

paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%).

Mėnulio kilmės hhipotezė

Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis

juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį

(tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink

didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė

750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.

Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo

pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo

Darvino (1845 – 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir

Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui

tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo

medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis.

Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas

astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš

prosaulinio ūūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju

atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis,

labiau priimtinas pirmasis variantas.

Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai

Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai buvo sudaryti

1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas

Hariotas (1560 – 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo

Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas.

Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai

žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba,

pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vvandenynas-Oceanus Procellarum.

Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis

įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių,

neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek

iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti

kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis

dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių

kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado

veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės

Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir

Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.

Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos

apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą

(Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai,

vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų

didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio.

Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar

keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai

sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar

tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas

stebėjimo priemones.

Skrydžiai į Mėnulį

Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS

paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės

rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį.

Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis

laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o

“Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės

nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe

kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten

nėra tokių didelių jūrų.

Pirmieji automatinių stočių tyrimai

Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”,

prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus

nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo

“Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito

garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio

centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo

nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3”

perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”,

pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys.

1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė

stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją

Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta

kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio

jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis

šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš

tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.

Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį.

Penki JAV “Lunar Orbiteriai” sskriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir

perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro”

tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7”

nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo

išorinio šlaito nuotraukas.

TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus

laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo

jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais

“Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” –

aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė

Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio

4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”.

Žmonės Mėnulyje

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono”

programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m.

liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g.

1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė

istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto

mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio

kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis

ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį.

1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai

Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli

automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos

detales ir atgabeno

į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui

į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš

rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo

atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių

sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus

leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno

kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir

Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis – profesonalas geologas.

Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų

komplektą ALSEP.

Mėnulio peizažas

Sąlygos Mėnulyje gan nneįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau

negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai

pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga,

nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai

leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą.

Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties

pusiauju iki – 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad

nebuvo ir gyvybės.

Mėnulio sandara

“Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio

uolienos rodo, kad MMėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas – jiems maždauk

po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsi

nevienodai.

Mėnulio paviršius

Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitų

darinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono”

astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų kraterių

atsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimų

išmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriai

atsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipotezių

vadinama vulkanine, o antroji – meteoritine, arba smūginė.

Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikru

mastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vyko

panašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvo

pagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai,

pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės.

Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnulio

kraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa,

šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytų

menkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnulio

krateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriai

rikiuojasi į eilę. DDidesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviau

paaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnulio

uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgių

pėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug.

Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip pat

kaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių:

Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4

milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra – jai 3,8 milijardo metų.

Lava Mėnulio jūrose

Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik ssusidurusios jūrų įdubos dar

nebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiant

vidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8

milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos.

Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar.

Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodi

jūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautų

mozaika.

Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintys

krateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi iš

stambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaip

milijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir per

pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli

(daugiausia smūginiai) krateriai.

Mėnulio evoliucija

Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau negu

apie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijos

istoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jis

veikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia.

“Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tad

neabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalis

drebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau – net

pusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yra

visai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimai

rodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tie

absoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera,

arba dalinio išsilydimo zona: virš jos – stora Mėnulio mantija, kurią

dengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš

sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetinio

lauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kad

praeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiui

nusilpo.

Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kurie

gali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinami

nenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniai

dažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėl

Žemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimas

dalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrų

išsidėstymo.

Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai

Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius

– tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą – nepaprastai įdomią panoramą.

Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta į

stebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo arti

terminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalis

arba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas kraterio

pylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai,

sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus ar

itin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas – jis atspindi vidutiniškai

7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ir

centrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos.

Šiaurės pusrutulis

Į Žemę atsuktos MMėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros –

Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos,

tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų

jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki

4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo

kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95

km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys.

Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmens

Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo ir

Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias

– Beselio krateris tik 39 km. skersmens.

Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis)

kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią

jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkart

istorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje!

Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Ji

mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės

pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuo

Lietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis

Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo

Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net

tamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra

šviesiais spinduliais

apsikaišęs Koperniko krateris.

Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūros

esanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulė

apšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštą

rankeną.

Pietų pusrutulis

Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jų

išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana

lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso

krateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinis

astronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį

Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, ttai Mėnulio geologinio aktyvumo –

vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yra

Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.

Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir

keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra

(Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra

Tiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis,

kurio ilgis 130 km., aukštis 240m.

Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose)

tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma

mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris,

kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spindulių

sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje,

užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86

km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta

pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas

įspūdingiausių objektų.

Nematomoji Mėnulio pusė

Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose

buvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apie

nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai,

skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausių

žiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labai

tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna – 3”

nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn.

Mėnulio panorama

Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos į

Žemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairių

viržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyrauja

kalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante

daugiause plyti jūros lygumos.

Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateri

Mėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokalinius

patamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V.

Haršelis (1738 – 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemės

atspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu.

Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kurios

įtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašus

žiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjo

virtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso ir

Aristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yra

srityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuose

stebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai.

Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių

Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos,

nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės gan

aiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtys

jo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio

1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirti

nebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius,

kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos;

tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės.

Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti,

ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gan

tiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau darinių

pasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbu

buvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosios

pusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo

žinoma.

Fotografavimas iš kosminių aparatų

Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis”

Luna – 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daug

detalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta,

besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtine

ir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tik

šviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kurių

dėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai rreikšmingai ir trys

sėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnulio

paviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelis

tūkstančius nuotraukų.

Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gauta

tūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”Lunar

Orbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota

21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamos

būsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra

(Mare Tranquillitatis) – “Apolono-11” nusileidimo vieta.

Krateriai su spinduliais

Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė,

dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnulio

dariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršija

milijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių,

griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Ticho

kraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To ir

tikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atliko

amerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas per

Mėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys – taip

gali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kiti

spinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomis

dėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumos

šaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiek

aukštesnė negu Mėnulio sričių.

Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarė

kitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumo

tarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio,

bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yra

kalnų rajone, o Teofilas – didelės kraterių virtinės narys.

Mėnulio tyrinėjimai

“Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvo

įmanomą tada padaryti – tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, du

jų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžinti

į Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimoji

kabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota.

Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimų

programos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnulio

bazes.

Sunkumai Mėnulyje

Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme.

Svarbiausia kliūtis – Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanoma

sukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo,

kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Be

atmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gauti

vandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiška

rasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriai

ateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnulio

bazė galės veikti savarankiškai.

Mėnulio bazių kūrimas

Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuomet

veikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateis

palankus metas

nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį bus

nugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastų

ne tuščią vietą.

Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnulio

tyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti ir

įgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengti

seriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistų

įgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabar

jau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taigi

nėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų”

skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinai

reikės įrengti giliai po grunto sluoksniu.

Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės į

Mėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažinti

tiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būti

panaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko,

dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduje

žmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma,

kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos.

Neišvengiamai iškils iir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabenta

knygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt,

ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kart

silpnesnei traukos jėgai.

Gyvenimas Mėnulyje

Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, bus

stengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje.

Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtų

galima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalai

pakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis,

cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų,

tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje.

Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai gali

būti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčio

didelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminį

spinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera;

Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai – žodžiu, visų mokslo

sričių atstovai.

Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vis

savarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tik

mokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100

metų mmintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero,

jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį.

XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug bazių

skirtų įvairiausiems tikslams.