MĖNULIS
Mėnulis
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km. Mėnulio skersmuo 3476 km, jo spindulys – 1,737 . 106. Mėnulio masė yra 7,37 . 1022 kg. Laisvojo kritimo pagreitis mėnulio paviršiuje – 1,623 m/s2. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug llėčiau. Todėl mums atrodo, kad žvaigždėtu dangumi Mėnulis pamažu slenka iš vakarų į rytus (priešingai dangaus sferos sukimuisi ) apsukdamas aplink Žemę vieną ratą maždaug per mėnesį. Kiekvieną parą mėnulis pasislenka į rytus žvaigždžių atžvilgiu apie 13° ir po 27,3 paros sugrįžta į tą pačią padėtį tarp žvaigždžių. Laiko tarpas, per kurį Mėnulis apskrieja Žemę žvaigždžių atžvilgiu, vadinamas žvaigždiniu, arba sideriniu. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio regiamasis skersmuo šiek tiek kinta.
Mėnulis senovėje
Mėnulį žmogus stebėjo nnuo savo egzistavimo pradžios. Žmonės jau ankstyvajame paleolite kūrėapie jį mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai mano, kad ssenojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus. Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus, turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų dienų. Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jauXIV a. Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankiojančios piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir plėšriųjų žvėrių.Lietuvoje Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. PPirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais bei atoslūgiais.Mėnulis paprastai lyginamas su papločiais, duona, sūriu taip pat dubenimis, lėkštėmis. Taip pat mėnulis įmenamas naminiais gyvuliais: arkliu, kumeliuku, bet dažniausiai – jaučiu. Vėlesniais laikais Mėnulį pradėta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, baltu žmogumi, piemeniu. Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes jis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas. Mitologinėje lietuvių tautosakoje Mėnulis vaizduojamas kaip gražus jaunikaitis sidabriniais drabužiais, viliojantis jaunas merginas.Įdomu tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aaiškinama, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta.Ilgainiui lietuviai pradėjo laikyti Mėnulį dievu, Saulės vyru, kuris buvo laikomas mažiau svarbiu negu Saulė.Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Kitur sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir šis ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis pasiėmęs pamotės skriaudžiamą mergaitę, kuri prašiusi jo globos.Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, mėnuliui šviečiant, nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negali pagauti, barė Mėnulį, o šis supykęs ją įsitraukę pas save. Ir Mėnulis, ir jo fazės lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens amžiaus. Mėnulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną Mėnulį žymėdavo pjautuvu, delčią – pusrutulių arba didžiąja D raide. Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po 2-3 nebuvimo dienų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio šviesulio užgimimu. Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampa pusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnatimi.Jaunatis ir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis MMėnulio fazėmis. Pilnas mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis. Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jo pasėti javai, vasaros metu matomai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė Mėnuliui. Be to, žemdirbiai pastebėjo Mėnulio keitimosi fazes ėmė tikėti, kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, turinčios neigiamos ar teigiamos įtakos, sėjant javus, nuimant derlių ir t.t. Manyta, kad tinkamiausias visa tam laikas yra Mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis. Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia, buvo saugoma ir jauno Mėnulio bent jau pirmųjų dienų. Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąs žmogaus būdas ir išvaizda. Manydavo, kad gimęs jaunatyje, visada atrodysiąs jaunas, gražus, tačiau būsiąs juokdarys, nestiprus ir nedrąsus. Gimęs delčioje – senos išvaizdos, pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos. Pasirodžius jaunam Mėnuliui buvo spėjama, koks bus oras. Be to, jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Mėnulio fazės tam tikrą vaidmenį vaidino ir liaudies medicinoje. Vaistažoles moterys rinkdavo jaunatyje arba pilnatyje, tikėdamos, kad jos turės ypatingą gydomąją galią.
Mėnulio palydovai ir kosminės stotys
TSRS automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%).Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aaiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį (tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino (1845 – 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis. Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pirmasis variantas.Pirmieji tleskopiniai Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas Hariotas (1560 – 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba, pavyzdžiui,
Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių, neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar jjuos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio. Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug įį lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimo priemones.Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės rrutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o “Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų.Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”, prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo “Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio ccentro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3” perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys. 1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis ššimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro” tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7” nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas.TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais “Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” – aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”.Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono” programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g. 1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į MMėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį.1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis – profesonalas geologas.Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų komplektą ALSEP. Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga, nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą.. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties pusiauju iki – 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro iir vandens, manoma, kad nebuvo ir gyvybės. “Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas – jiems maždauk po 4,5 milijardo metų.
Mėnulio fazės
Regimasis Mėnulio pavidalas dar vadinamas faze. Skiriamos keturios pagrindinės Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Šiame darbe paminėtus fazių pavadinimus mes sutapatinsime tik su kritiniais taškais, kurių metu Mėnulis keičia pavidalą ir tyrimo eigoje laikysime tokios regimojo pavidalo (fazės) kaitos sekos: jaunatis (kaip kritinis taškas), 1 fazė, priešpilnis (kaip kritinis taškas), 2 fazė, pilnatis (kaip kritinis taškas), 3 fazė, delčia (kaip kritinis taškas), 4 fazė. Kai Mėnulis yra tarp Žemės ir saulės, kelias dienas jo nematome, nes Saulė apšviečia priešingą Žemei pusę, o į mus atgręžta pusė skendi tamsoje. Be to, jį trukdo matyti ir Saulės apšviestas dangus. Perėjęs tarp žemės ir Saulės, maždaug po trijų parų pasirodo jaunas Mėnulis. Tada jis matomas netoli nusileidusios Saulės kaip plonas pjautuvas. Įdomu tai, kad giedru oru matomas visas Mėnulio skritulys, tik didesnioji jo dalis švyti silpna pelenine šviesa. Šį švytėjimą sukelia nuo Žemės paviršiaus atsispindėjusi Saulės šviesa. Po to Mėnulis vis tolsta nuo Saulės ir pilnėja, kol pasiekia priešpilnio fazę, kai Saulė apšviečia pusę matomo Mėnulio disko. Tuo laiku Saulė,
Žemė ir Mėnulis sudaro maždaug 90° kampą. Po savaitės prasideda Mėnulio pilnaties fazė – Saulė apšviečia visą jo diską. Tuomet Saulė, Žemė ir Mėnulis būna beveik vienoje tiesėje ( t.y. žvaigždėtame danguje Saulė ir Mėnulis yra priešingose Žemės pusėse ). Mėnulis teka Saulei leidžiantis ir matomas visą naktį. Po pilnaties fazės Mėnulis pradeda ¥dilti´ ir praėjus savaitei lieka tik kairioji pusė, atsigręžusi į rytus. Nuo tada prasideda delčios fazė. Mėnulio pjautuvas plonėja, jis matomas vis vėliau ir vėliau prieš Saulei ttekant. Pagaliau visiškai išnyksta rytmečio Saulės spinduliuose. Dabar panagrinėkime šias fazes labiau : 1 fazė. Mėnulis juda į Rytus (prieš laikrodžio rodyklę), tolsta nuo Saulės. Tampa matomas vakarinėje dangaus skliauto dalyje. Apšviesta dešinioji jo pusė didėja, kol po 7,4 paros būna apšviesta pusė Mėnulio. Fazės pabaigoje Mėnulis sudaro 90 kampą Saulės atžvilgiu, taigi Mėnulio gravitacinis poveikis mažiausias. Mėnulio keliami potvyniai sutampa su Saulės atoslūgiais. 2 fazė. Po priešpilnio taško Mėnulis juda toliau, vis labiau nutoldamas nuo Saulės. Mėnulio ir SSaulės gravitacijos pradeda dalinti vandenį. Ši fazė tęsiasi nuo 7,4 iki 14,8 paros. 3 fazė. Mėnulis ima artėti prie Saulės.Visiškai apšviesta Mėnulio disko dalis ima mažėti, kol kairėje pusėje lieka tik pusė apšviesto disko. Ši fazė tęsiasi nuo 14,8 iki 222,1 paros. 4fazė. Mėnulis vis labiau artėja prie Saulės kol neatsiduria viduryje tarp Žemės ir Saulės. Tai tęsiasi nuo 22,1 paros iki 29,5 paros, t.y. iki naujos jaunaties. Vis labiau dyla Mėnulio pjautuvas kol galiausiai visai išnyksta.
Apklausa
Tyriamo darbo metu buvo padaryta apklausa, kurios metu buvo siekiama išsiaškinti darbo našumą mėnulio fazių eigoje. Apklausoje dalyvavo 26 žmonės. Jų visumą sudrė tėvai, kaimynai, draugai. Šios stulpelinės diagramos padalos vertė yra 10%. Lentelės mažiausia vertė 0%, didžiausia 90%. Joje yra pateikta keturios mėnulio fazės.
.
Mėnulio įtaka žmogaus organizmui.
Jaunatis
Tai pirmasis ypatingas taškas. Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės, Mėnulio-Saulės trauka sumuojasi, todėl žmogus tampa 20 % lengvesnis. Žmogaus skysčiai yra prie galvos. Maksimalus In lygis. Dabar besiplečiančius ir kylančius aukštyn procesus keičia ppriešingi – suglaudinantys ir einantys žemyn.
I fazė
Bendra Mėnulio ir Saulės gravitacija mažėja kol galiausiai viena kitą neutralizuoja. In mažėja, Jan didėja, todėl skysčiai iš galvos srities leidžiasi žemyn ir tolygiai pasiskirsto organizme (stiprėja Jan). Laipsniškai didėja žmogaus svoris bei aktyvumas.
Bendros rekomendacijos. Iš karto po jaunaties organizmo skysčiai ir gravitacinės energijos centras labai plačiai išsidėsto žmogaus kūne nuo pakaušio iki kojų pėdų. Taip atsitinka, nes bendra Saulės ir Mėnulio gravitacija stovintį žmogų veikia potvyniais ir atoslūgiais. Potvynis – kai žmogus būna nnakties pusėje. Kadangi žmogus naktį guli (bent jau turėtų), skysčiai ir energija koncentruojasi ne kojų pėdose, bet maždaug polygiai pasiskirsto po visą organizmą. Taigi yra labiau stimuliuojama žmogaus viršutinė kūno dalis.
Taigi pirmos fazės metu:
a) pirmajame trečdalyje aktyviausios bus galva, veidas, smegenys, viršutinis žandikaulis ir akys;
b) antrame – gerklė, kaklas, Eustachijaus vamzdis ir kaklo slanksteliai;
c) trečiame – pečiai, rankos iki alkūnių, plaučiai, nervų sistema.
Jeigu šiose organizmo dalyse bei organuose žmogus turi atvirą ar paslptą patologiją, atitinkamu fazės periodu jos poveikis sustiprės.
Šioje fazėje rekomenduojama pradėti sveikatingumo ciklus.
Konkrečios rekomendacijos per pirmąją Mėnulio fazę.
1. Fizinį krūvį laipsniškai didinkite iki penktos dienos. Penktą, šeštą ie septintą dienomis galimas maksimalus krūvis.
2. Rekomenduojama danžnai atlikinėti kontrastines vandens procedūras (karštas-šaltas).
3. Pirmoje fazėsdalyje rekomenduojama valgyti Jan maistą, padedantį suspausti organizmą, o antroje – lengvesnį natūralų maistą.
4. Fazės pabaigoje, naudinga švarinti bei maitinti odą, nes skysčiai labai gerai įsigeria į odą.
5. Iš vaistinių augalų šiuo metu palankiausia rinkti šakniavaisius, ypač fazės pabaigoje, nes juose susikaupęs maksimalus energijos kiekis.
Priešpilnis
Saulės gravitacija atsveria Mėnulio gravitaciją, taigi išorinės gravitacijos nėra. Žemė, anksčiau buvusi kiaušinio formos, vėl tampa apskrita. Maksimalus organizmo aktyvumas. Jan pasiekia maksimumą. Žmogaus svoris didžiausias, organizmas suspaustas. Po šio taško, organizmas vėl ima plėstis, skysčiai ima kilti į viršų.
II fazė
Laipsniškai didėja Mėnulio iir Saulės gravitacija. In didėja, Jan mažėja. Skystosios terpės iš organizmo vidaus kyla į paviršių, organizmas plečiasi. Reikia mažinti fizinį aktyvumą, nes galima išsklaidyti ir prarasti daug energijos. Palankus laikas apsivalymo procedūroms.
Bendros rekomendacijos. Organizmo skysčių ir energijos centras yra krūtinės ląstoje, taigi antrosios Mėnulio fazės metu aktyviausios yra:
a) pirmame trečdalyje – viršutinė pilvo dalis, pilvas, alkūnių sąnariai;
b) antrame – širdis, tulžis, krūtinės ląsta ir stuburo viršutinė dalis;
c) trečiame – skrandis, žarnos.
Jei šiose vietose yra užsislėpusi patologija, atitinkamu laiku ji paaštrės.
Šiuo metu organizmas plečiasi, skysčiai ir energija plūsta į paviršių, tai padeda organizmui apsivalyti. Tačiau reikia mažiau apkrauti organizmą, nes lengvai prarandama energija.
Konkrečios rekomendacijos:
1. Fizinį krūvį palaipsniui mažinkite.
2. Naudingos šiltos ir karštos vonios, kurios padės organizmui pereiti į plėtimosi stadiją.
3. Valgykite plečiantį In maistą.
4. Palankiausia fazė apsivalymui: šlakai ir nešvarumai patys veržiasi lauk.
Pilnatis
Maksimalus priešpriešinis Mėnulio ir Saulės poveikis Žemei. Žemė ištęsta, išplėsta. Žmogaus organizme energija laisvai liejasi iš vidaus į paviršių, skysčiai taip pat būna arčiau paviršiaus. Maksimalus In gimdo Jan. Išsiplėtimas keičiasi į suspaudimą. Didelis stresas. In pasiekia maksimumą.
Speciali rekomendacija: vengti seksualinių santykių, nes galima prarasti labai daug energijos.
III fazė
Mėnulio ir Saulės gravitacinės jėgos mažėja, kol galiausiai neutralizuoja viena kitą. Vyrauja Jan. Energija ir skystosios terpės iš išorinės, išplėstos būklės sstengiasi pereiti į sutelktą, veržiasi į organizmo vidų. Aktyvėja visi Jan procesai ir su jais susiję organai. Tai palankiausias metas dideliems fiziniams krūviams. Didėja lytinis aktyvumas. Subrendę kiaušinėliai patenka į gimdą, taigi šiuo metu galimas pilnavertis apvaisinimas.
Šio fazės:
a) pirmajame trečdalyje aktyvėja inkstai ir jiems artimos kūno sritys;
b) antrajame – lytinės liaukos, prostata, šlapimo pūslė, tiesioji žarna;
c) trečiajame – šlaunys, stuburo galas.
Jei šiose srityse yra patologija, ji atitinkamu laiku ir pasireikš.
Bendros ir konkrečios rekomendacijos. Vyksta susispaudimas, todėl rekomendacijos tokios pat kaip ir pirmojoje fazėje.
Speciali rekomendacija. Mėnulio 17-ą dieną vyrams rekomenduojama turėti lytinius santykius su moterimis, nes moterų organizme vyksta energetinis persitvarkymas. Tai padidins vyrų energiją.
Delčia
Nėra jokių išorinių gravitacinių trikdžių, tačiau Žemės gravitacija maksimali. Maksimalus Jan. Vyksta vidinis posūkis nuos suspaudimo į išplėtimą. Reikalinga ramybė. Vengti perkrovimų bei stresinių situacijų. Rekomenduojama saikingai valgyti. Ne pats geriausias metas išbandyti nauju patiekalų.
IV fazė
Didėja Mėnulio ir Saulės gravitacija. Dėl In didėjimo žmogaus energija ir skysčiai veržiasi į galvą, kūno svoris mažėja, kūnas plečiasi. Vyksta pašalinių skysčių ir šlakų šalinimas iš organizmo (menstruacijos taip pat).
Šiuo metu prasideda naujas plėtimosi etapas, bet jo veikimas savotiškas. Energija ir skysčiai kyla į viršų. Mėnulis šviesiu paros metu būna priešingoje Žemės rutulio pusėje, organizmo gravitacinė energija, o su ja
ir skystosios terpės grįžta žemyn į kojų pėdas ir stimuliuoja tas kūno dalis.
Taigi ketvirtoje Mėnulio fazėje:
a) pirmame trečdalyje suaktyvėja keliai, kaulų sistema, oda ir virškinimo sistema;
b) antrame – kojų kulkšnys, rankų riešai, kojų kaulai, regėjimas;
c) trečiame – kojų pėdos, kūno skysčiai, skrandžio ir žarnyno peristaltika.
Jei šiose srityse yra patologija, ji atitinkamu laiku ir pasireikš.
Mėnulis ir kūnas
Seniai pastebėta ir įrodyta, jog Mėnulio ritmas stipriai veikia gamtos reiškinius, žmogaus emocijas ir instinktus. Pastaruoju metu labiau pradėtas tyrinėti Mėnulio ciklo ir žmogaus organizmo rryšys. Per 29,5 dienas kūnas, kurio sudėtyje yra apie 85 proc. skysčių, paklūsta amžinajam energijų plėtros ir susitraukimo ritmui. „Mėnulio bangavimas“ nuosekliai pagal kalendorių suaktyvina visas kūno zonas. Kurią dieną kurioje vietoje sudiegė? Mėnulis neleis apsirikti, kur slypi negalia.
1 Mėnulio fazė (nuo jaunaties iki priešpilnio)
Kiekvieną Mėnulio fazę suskirstykime sąlyginai į 3 dalis, arba fazės trečdalius. Per atskirus trečdalius Mėnulio gravitacijos jėgos nukreipia daugiau energijos į kažkurią kūno zoną – joje esantys organai ar kūno dalys yra stipriau aktyvuojami. Skausmai šiose ssrityse žymi sutrikusias funkcijas. Sunkūs ligoniai, žinodami Mėnulio fazes ir jų trečdalius , galėtų išvengti komplikacijų, o sveikuoliai – sustiprinti sveikatą.
1-asis trečdalis. Aktyvinama galvos sritis – veidas, ausys,akys,nosis, smegenys, viršutinis žandikaulis. Paūmėja migrenos, sinusitai, otitai, susilpnėja rega, sutrinka smegenų, hhipofizio veikla, labiau slenka plaukai.
2-asis trečdalis. Aktyvinama kaklo sritis – gerklė, apatinis žandikaulis. Paūmėja tonzilitas, faringitas, chroniškos akių ligos, kaklo osteochondrozė, padidėja limfmazgiai, atsiranda neaiškios kilmės rankų bei kojų skausmai.
3-asis trečdalis. Aktyvinama pečių juosta – pečiai, žąstai, plaučiai, nervų sistema. Paūmėja bronchitas, astma, kyla plaučių ar nervų uždegimo pavojus. Ir atvirkščiai, šios ligos šiuo metu greičiau pagydomos.
Patarimai. Per 1-ąją fazę tinka pradėti kokį nors sveikatingumo ciklą, praturtinti maistą mikroelementais, dažniau pliuškentis vandenyje – lįsti po kontrastiniu dušu ar į vaistažolių vonias.
2 fazė (nuo priešpilnio iki pilnaties)
1-asis trečdalis. Aktyvinama diafragmos sritis, krūtinė, viršutinė pilvo dalis, alkūnės sąnariai. Paūmėja skrandžio ir krūtų ligos, kyla apsinuodijimų ir virškinimo sutrikimų pavojus, sustiprėja emocinis nestabilumas.
2-asis trečdalis. Aktyvinama širdis, tulžiės pūslė, mentys, šonkauliai.Sustreikuoja širdis, aatsiranda kraujotakos ir kraujospūdžio strikimų, paūmėja nugaros skausmai.
3-asis trečdalis. Aktyvuojama pilvo ertmė, kepenys, virškinimo organai – skrandis, žarnynas. Išryškėja įvairios žarnyno patologijos – polipai, uždegimai, kyla apendicito grėsmė, dažniau paleidžia vidurius. Tai rodo, kad organizmas yra tiek „užterštas“, jog nesugeba įsisavinti skysčių.
Patarimai. Šioje fazėje organizmas išvalomas veiksmingiausiai, Paklūsdami energijos srautams, šlakai patys tarsi „veržiasi laukan“. Ypač gerai varyti tulžį ir valytis kepenis, gerti arbatas, skaldančias įvairius akmenis (pavyzdžiui, tulžies) 9 ir 10-ta Mėnulio dienos – palankiausios garintis pirtyje. 14 diena sskiriama „sausam“ badavimui, be vandens. Visos dietos irgi pradedamos ir užbaigiamos 2-oje fazėje. Tačiau ribojamas grūdinimas šalčiu, kontrastiniai dušai.
3 fazė (nuo pilnaties iki delčios)
1-asis trečdalis. Aktyvuojami inkstai, juosmens ir apatinė nugaros dalys. Paūmėja inkstų ir šlapimtakio ligos, uremija, kamuoja galvos skausmai, tvinksta visokie pūliniai.
2-asis trečdalis. Aktyvuojami lytiniai organai ir lytinės liaukos, šlapimo pūslė, tiesioji žarna. Paūmėja „moteriškos“ ir lytinės ligos, hemorojus, kyla išvaržų pavojus, dažniau skauda gerklę.
3-asis trečdalis. Aktyvuojama strėnų, sėdmenų ir klubų sritis, šlaunikauliai, stuburgalis. Paūmėja šios zonos organų susirgimai, kyla paralyžiaus, radikulito, astmos priepuolių pavojus.
Patarimai. 3-oje fazėje sėkmingiau pavyksta operacijos. Tinka intensyviai sportuoti ir maksimaliai didinti krūvius. Jėgos sporto šakose pasiekiami geriausi rezultatai. Kūno lankstumas, priešingai, sumažėja. Prieš kūno stabarėjimą nukreiptos įvairios jogos asanos, kurios kaitaliojamos irgi griežtai pagal Mėnulio fazes. Pavyzdžiui, stovėsena ant galvos iškart po jaunaties gali baigtis liūdnai. Palanku įtrinti kūną gydomaisiais aliejais, dėti kaukes. 17-ta diena ypač palanki intymiems santykiams, nes poros energijų apykaita – intensyviausia. Sėnovėse Graikijoje tuo metu vykdavo bakchanalijos, o Senovės Indijoje – tantrinės apeigos.
4 fazė (nuo delčios iki jaunaties)
1-asis trečdalis. Aktyvuojami keliai, kaulų sistema, oda ir virškinimo traktas. Paūmėja kojų sąnarių skausmai, artritai, atsiranda bėrimų.
2-asis trečdalis. Aktyvuojami blauzdikauliai, kulkšnys, rankų riešai. Iššoka kojų venos, sutrinka kraujotaka, dažniau ssvaigsta galva, kyla apalpimo pavojus.
3-asis trečdalis. Aktyvuojamos pėdos, kūno skysčiai, peristaltika. Sustiprėja kojų skausmai, paūmėja psichosomatinės ligos. Patarimai. Reikia mažiau vartoti druskos, mažiau sėdėti ir daugiau vaikščioti. Gaubti pečius, nes viršutinė kūno dalis greičiau atšąla. Mažinti fizinius krūvius, o prieš pat jaunatį išvis padaryti pertrauką. Pasnikaujama 23 ir 26 Mėnulio dieną.
Bendri patarimai. Per 1 ir 3-ąją fazes valgoma daugiau ir įvairesnių produktų, per 2-ąją ir 4-ąją maistas – ribojamas, kūnas valomas įvairias būdais. Kertinės dienos, kai,energijos srautams keičiant kryptį, reikia papildomų jėgų – 4,8 ir 22 -ta dienos. Tuomet būtina mažinti fizinius, emocinius ir psichologinius krūvius. Savigydai ir profilaktinėms priemonėms palankiausios – 11, 13, 18, 23, 26 ir 29 Mėnulio dienos. Sėkmės kuopiant savo fizinį apvalkalą! Iki spalio , kol Jupiteris keliauja per Mergelę, daugelis atras ir įsisavins naujų sveikos gyvensenos papročių.
Bendros rekomendacijos. Šiuo metu reikia užbaigti visus treniruočių ir sveikatingumo ciklus. Panaudokite šį laiką kojoms stiprinti, šalinti druskų nuosėdas pėdose.
Konkrečios rekomendacijos tokios kaip ir antroje fazėje.
Ketvirtoji Mėnulio fazė – tai gyvenimo ciklo pabaiga. Tai visų procesų, vykstančių gamtoje galas. Tai užbaigta visuma.
Apibendrinimas
Šio tyriamo darbo metu buvo siekiama išsiaškinti mėnulio įtaką žmogui. Mėnulis yra gamtinis žemės palydovas, kuris daro didelę įtaką žmogaus organizmui ir jo savijautai. Tiriamojo darbo mmetu buvo konspektuojama informacija apie požiūri į menulį senovėje, tuomet menulis vaidino svarbų vaidmenį žmonių gyvenime, menulis buvo laikomas vienu is dievu. Kaip jau mynėjome, mėnulis turi keturias fazes, kurios labiau ar mažiau įtakoja žmones. Pvz: . Juanatis ir Priešpilnis labiau veikia žmogaus sanarius ir vidaus organų veiklą, Pilnatis ir Delčia – žmogaus spaudimą. Šių reiškinių veikiami žmonės negali susikaupti, dažnai nervinas. Šis tiriamasis darbas, mūsu manymu, išsprendžia daug žmonėms kilusių problemų. Tiriamojo darbo metu buvo sudarytą stulpelinė diagrama pagal ją galima nuplanuoti savo savaitės ir netgi mėnesio darbus. Tada jusų darbo naudingumas pasieks 100%
