Mėnulis lietuvių tautosakoje ir šiuolaikinėje astrologijoje

Mėnulio reikšmė senovės lietuviams

Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankioja piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo žmonėms apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų ir piktųjų žvėrių. Jis šviesdavo naktį žvejojant ir medžiojant, ganant gyvulius ar juos pergenant.

Įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios mėnulio fazės ir jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi mėnulio ppiešiniai ant uolų, akmens, kaulo žinomi iš paleolito; jie nupiešti maždaug prieš 20 000 – 30 000 metų.Tokių piešinių rasta Anglijoje ir kitur. Greičiausiai tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.

Lietuvių žodis ,,mėnulis’’ turi bendrą šaknį su daugelio indoeuropiečių tautų šio dangaus šviesulio pavadinimu. Galimas daiktas, kad žodis ,,mėnulis’’ kilęs iš žodžio ,,mainulis’’, reiškiančio mėnulio išvaizdos mainymąsi. Be to, lietuviai vadina mėnulį mėnuo, mėnesis, o šie žodžiai dar reiškia ir laiko tarpą, mėnesį, kurio pavadinimas kilęs iš žodžio ,,mėnulis’’. Dar 20a.pr. LLietuvoje ir Baltarusijoje Mėnulį vadino dievaičiu, taip pat vadino ir laiko tarpą, mėnesį, pvz.: ,,Tris dievaičius nebuvau namie’’.

Senovėje lietuviai mėnulį mįslėse tapatindavo su paukščiu ( ’’Kumpa liepa krumpterėjo / Tetervinė brangsterėjo’’).(Kumpa liepa – nusileidusi saulė, tetervinė – užtekėjęs mėnulis). ŠŠioje ir kai kuriose kitose mįslėse Mėnulis yra moteriškos lyties. Tai liudija ir vyskupo Petro (14a.) raštai, kuriuose teigiama, jog mėnuliui senovės lietuviai teikė didžiausią garbę po saulės, jį laikė moterim ir vadino Lela Menelia. Ji valdžiusi naktį ir matavusi laiką. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti trūksta duomenų.

Archainėse mįslėse Mėnulis dažnai siejamas su maisto gaminiais – papločiais, duona, ragaišiu, sūriu, blynais, ar net su valgymo indais – dubenimis, lėkštėmis: ,,Šulinio gale sūris’’ arba ,,Torielka (lėkštė) šuliny’’.

Vėliau Mėnulis tautosakoje buvo vaizduojamas zoomorfinis ir vyriškos lyties, lyginamas dažniausiai su elniu: ,,Šili šilutė, / Žibi žibutė, / Danguj – elnias’’ ( šilutė – gyvatė, žibutė – žuvis, elnias – mėnulis ) . Taip pat dažnai Mėnulis buvo vaizduojamas kaip kumeliukas, žirgas, kartais jjautis.

Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą, jį imta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, piemeniu: ,,Vidury dvaro senis šypsosi’’ ar ,,Šimtą avių vienas piemuo gano’’.

Mįsles apie piemenį Mėnulį ir avis žvaigždes mitologiniu požiūriu galima sieti su lietuvių patriarchato laikų mirusiųjų pasauliu. Piemuo Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes ir lietuvių sakmių dievaitis Mėnulis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.

Lietuvių mitologinėse sakmėse žmogus, beeidamas pas Dievą, patenka į aną pasaulį, prieina upelį, iš kurio atsigeria užmaršties vandens. Beeidamas toliau, pamato llabai blogoje ganykloje besiganančias riebias ir linksmas avis, o geroje ganykloje – liesas ir nuliūdusias. Nuėjęs pas Dievą, jis sužino, kad liūdnosios avys yra nedorų, piktų, gobšių žmonių vėlės, o linksmosios – dorų, geraširdžių.

Įdomu ir tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad žmogui gimus, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, žvaigždė nukrenta. Tad mįslių avys – žvaigždės gali būti siejamos ir su gyvais žmonėmis. Iš maldelių mėnuliui matome, kad jis laikytas ir gyvųjų žmonių globėju, saugotoju, galinčiu jiems suteikti ir gerą pomirtinį gyvenimą: ,,Mėnuo, mėnuo, mėnesėli, / Šviesus dievaitėli, / Duok jam ratų, / Man sveikatų, / Duok jam pilnystę, / Man Perkūno karalystę’’.

Tautosakoje Mėnulis gali būti ir gražus jaunikaitis sidabriniais drabužiais. Pasivertęs nepaprasto grožio karalaičiu, jis vaikšto po žemę ir vilioja merginas.Vargdienė mergaitė išteka už gražuolio vyro Mėnulio.

Ilgainiui lietuviai Mėnulį ėmė laikyti dievu, Saulės vyru. Pasak D. Poškos, svarbiausi augmenijos globėjai – Saulė ir Mėnulis. Žmonės tikėjo, kad Saulė savo šiluma suteikianti žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisinąs ir gaivinąs. Mėnulis – žemės pats, arba patinas, vyriškos lyties dievaitis. Kartais Mėnulis vadinamas ir Saulės broliu, arba sauliabroliu, kai kur net dievo sūneliu. Dažnai vadintas ir tėveliu, ttėvu. Dainose Mėnulis tėvelis globoja skiaudžiamas mergeles, našlaitei skiria dalį. Mėnulį tėvelį žmonės prašydavę atitolinti jų ligas, badą, karus, gaisrus ir pan. Pasiklydusiems jis parodydavęs kelią. Mėnulis vaizduotas žmonių geradariu, bet jis reikalaudavęs sau pagarbos, o už įžeidimą keršydavęs, todėl buvo draudžiama rodyti į Mėnulį pirštu, nes esą galima išdurti jam akis. Tikėta, kad rodžiusiam pritvinksiąs ar nudžiūsiąs pirštas. Blogus vaikus Mėnulis pagaudavęs ir surydavęs.

Mėnulio kultas dideliuose pasaulio plotuose iš pradžių sudarė didelę dalį medžiotojų kulto, atsiradusio dėl pirmykščio žmogaus bejėgiškumo prieš stichines gamtos jėgas, nuo kurių priklausė jo sėkmė. Perėjęs daugelį šimtmečių ir pasipildęs naujais motyvais, Mėnulio kultas visų pirma išliko tose bendruomenėse, kurios nuo seno vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.

Mėnulio vaizdų aiškinimas

Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Daugelyje Lietuvos vietų sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui, ir jis ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis paėmęs pamotės skriaudžiamą našlaitę, kuri prašiusi jį globos, arba kad našlaitė tarnavusi pas piktus šeimininkus, kurie išvarę ją vandens. Našlaitei besemiant vandenį, ją pagrobusi Vaivorykštė. Kai našlaitė pakilusi iki mėnulio, įsikibusi į jį su naščiais ir ten pasilikusi iki ššiai dienai.

Mėnulyje matosi nubausta už tuštybę mergina, kuri, išėjusi nuoga iš pirties, kreipėsi į Mėnulį, sakydama: ,, – Mėnesėl, ar mano kūnas šviesesnis, ar tu?’’ arba: ,,Ak, kad mano kūnas taip šviestų, kaip Mėnulis!’’. Kitur sakoma, kad ant Mėnulio stovinti moteris su naščiais. Mėnulis už tai ją nubaudęs, kad ši, nešdama vakare vandenį, paslydusi, griūdama papylusi vandenį ir supykusi sušukusi: ,, – Mėnuli, kad švieti, tai šviesk, dabar mano pasturgalis labiau šviečia nei tu’’. Supykęs Mėnulis moterį su naščiais ir kibirais įsitraukęs pas save.

Kitur aiškinama, kad ant Mėnulio stovi boba, išsitiesusi su naščiais ir kibirais su vandeniu. Patekusi ji ten už tai, kad kai Dievas, vaikščiojęs po žemę, paprašė jos vandens atsigerti iš jos naščių, ji ne tik nedavusi, bet ir Dievą apšaukusi, esą, gali gert ir iš šulinio. Supykęs Dievas ir užkėlęs bobą ant Mėnulio, kur ji stovėsianti iki teismo dienos.

Kitose sakmėse moteris ar mergina patenka ant Mėnulio, kai ją kas nors prakeikia. Apie Radviliškį pasakota, kad našlaitė turėjusi pamotę raganą. Kartą našlaitė ėjusi į upelį vandens ir užsižiūrėjusi į Mėnulį. Pamotė pamačiusi ir tarusi: ,, – Kad tu su tais naščiais pranyktum ant to Mėnulio!’’.Tuo metu mergaitė prilipusi ant Mėnulio, kur ir dabar esanti.

Dar

aiškinta, kad prie Mėnulio pritraukti du pajungti jaučiai, kad Mėnulyje matosi nuogas vyras su ryšuliu šakų, nubaustas už tai, kad rinko šakas šventą dieną. Jis, kaip ir Mėnulis, keičiasi – virsta jaunu ar senu. Dar sakyta, kad Mėnulyje yra du vyrai su šakėmis laikantys vaivorykštę, kad ten patekusi boba, mąsčiusi apie erdves ir žvaigždes.

Iš lenkų atėję pasakojimai apie poną Tvardauską, tarnavusį velniui ir velnio neštą į pragarą, bet ėmusį giedoti šventas giesmes ir dėlto velnio pamestą ant Mėnulio. Kiti aaiškina, kad Tvardauskas lėkęs į debesis, belėkdamas kritęs, užsikabinęs už Mėnulio, kur ir pasilikęs. Ten jis ir matosi su naščiais ir kibirais. Iš jų žmonės spedavo orą – jei Tvardausko kibirai semia vandenį, lis, o jei naščiai stovi tiesiai, bus giedra. Dar sakoma, kad Tvardauskas ant Mėnulio pasikoręs. Kai vėjas pučia, tai jis sukaliojasi ant kilpos. Kai atsigręžia pilvu, būna jaunatis, kai šonu – delčia arba senagalis, kai galva – pilnatis.

Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad Mėnulyje matosi Kainas su AAbeliu. Kainas buvęs nuteistas stovėti ant Mėnulio iki pasaulio pabaigos ir kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmušto brolio kraują. Kitur pasakojama, jog Adomas, išgirdęs, ką padarė Kainas, supyko, ir Kainą prakeikė, sakydamas: ,, – Kad tu po mirties savo brolį aant pečių po Mėnulį nešiotum!’’.Apie Ylakius pasakota, kad Kainas nešęs nužudytą brolį ant Mėnulio slėpti. Arba sakoma, kad iš pradžių Mėnulio nebuvo. Kai Kainas nužudė Abelį, Dievas sukūrė Mėnulį ir juos abu ten paliko. Mėnulio pilnatyje Abelis guli negyvas, o Kainas stovi pasirėmęs ant šakių.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad seniausiose sakmėse ant Mėnulio stovi moterys, o vėlyvosiose – vyrai.

Mėnulio fazės

Mėnulio fazės bei jų keitimasis, kaip ir pats Mėnulis, lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens amžiaus. Joms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną Mėnulį paprastai žymėjo pjautuvu, delčią, delčios pradžią – didžiąja D raide ar pusrutuliu, pilnatį – apskritimu.

Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po 2 – 3 nebuvimo dienų. Jauno mėnulio pasirodymą žžmonės tapatino su šio šviesulio gimimu, o šios fazės Mėnulį vadino jaunatim, jaunu, jaunium, jaunikiu. Kai kur jaunaties pradžią vadino jaunmėnesiu, o pabaigą – jaungaliu. Mėnulio vadinimas jaunu paplitęs ir kitose šalyse: luna nova (lotyniškai), novaja luna (rusiškai), nowy miesiąc (lenkiškai).

Antroji Mėnulio fazė – jo pilnėjimas. Tada Mėnulis vadintas priešpilniu, priešpilne ar priešpilnatimi. Jau tapęs skrituliu Mėnulis iki šiol vadinamas pilnatimi, kartais dar ir pilnate, pilnija, pilniumi.

Jaunatis ir pilnatis laikytos svarbiausiomis ir gražiausiomis Mėnulio fazėmis. Pilnas Mėnulis – ttai grožio ir visokio gerbūvio simbolis. Savaitės dienos subatos (šeštadienio) pavadinimo pirminė prasmė – pilnaties diena ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų kalbose. Tos dienos vakare buvo atlikinėjamos apeigos, senovės lietuviai dažniausiai subatoje, per jaunatį ar pilnatį pradėdavo švęsti šventes. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad lietuvių žyniai skaičiavę metų laikus (mėnesius, savaites, dienas) nuo jaunaties.

Kai Mėnuo imdavo mažėti iš dešinės, pereidamas į delčią, žemaičiai sakydavo, kad ,,mėnuo ryžta’’, t.y. prasideda paraižos – Mėnulio dilimas. Tada sakydavo, kad Mėnuo dyla, verčiasi, atima. Jam dylant, prasideda delčia, o sudilus ir tapus pjautuvu, atsuktu ragais į vakarus, sakyta, kad jau delčiagalis, galadeltis, senagalis, vetušas (labai senas, nukaršęs. Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio ,,vetus’’). Iš to, koks buvo oras šioje Mėnulio fazėje, žmonės spėdavo, koks bus oras. Pavyzdžiui, jei žiemą senagalyje sninga, tai bus gili žiema, daug sniego, o tuo metu pradėti darbai bus nesėkmingi.

Visiškai Mėnuliui sudilus, sakyta, kad jis pargriūna, suyra. Laikas, kai Mėnulis dingsta, vadintas padaužais, o maždaug 3 dienos kai jo nesimato – suvartomis. Senovėje manyta, kad jis einąs į kitą pasaulį ir šviečiąs mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu sudarė pagrindą atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų, atsisukus į Mėnulį. Kai suvartose dingdavo MMėnulis, šiaurės Lietuvoje sakydavo, kad jį pavogė velnias ir ragana, eidami vogti gyvulių, kad nešviestų.

Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl javai regimai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė Mėnuliui. Be to, žemdirbiai, pastebėję Mėnulio keitimosi fazes, ėmė tikėti, kad jos veikia visą gyvąjį pasaulį, turi įtakos įvairiems darbams, šeimos kūrimui, gydymui. Visus darbus, o ypač sėją pradėdami, lietuviai paisydavo Mėnulio fazių.

Manyta, kad viskam tinkamiausias laikas yra Mėnulio augimas ir pilnėjimas, esą, tuo metu auga ir javai, ir vaikai, ir gyvuliai. Tuo laiku stengdavosi pradėti šienauti pievas, kad kitąmet būtų daug žolės, kirpdavo avis, kad būtų daug vilnos, taip pat pradėdavo kirsti mišką. Tuo laiku taip pat raugdavo kopūstus, kad būtų minkštesni. Veislei palikdavo jaunatyje gimusius veršelius, paršiukus ar kitus gyvulius, o delčioje gimusių nevertino, nes manydavo, kad jie būsią menki, kiauradančiai.

Kopūstus sėdavo, trobas statydavo, baltinius siūdavo, drabužius vėdindavo, visus darbus su moliu dirbdavo delčioje, kad nesiveistų parazitai. O į pagalves impilus, javus į aruodą pildavo pilnatyje, kad plunksnos nelakstytų iš pagalvių, o aruodai būtų visada pilni.

Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio fazių priklauso žmogaus būdas ir išvaizda. Neramiam žmogui sakydavo: ,, – Ar tave biesas mėnesienoj išperėjo?’’

Tikėta, kad gimęs per jaunatį, žmogus visada atrodys jaunas, greit nepasens, ttačiau bus jukdarys, nestiprus, neatsparus ligoms ir nedrąsus. Delčioje gimęs bus ne tik senos išvaizdos, bet ir pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos. Tokius vaikus stengdavosi krikštyti jaunatyje, kad ilgai išlaikytų grožį ir jaunystę.

Tuokdavosi paprastai pilnatyje, kad gyvenime nieko nestigtų, o pirštis stengdavosi per jaunatį, vengė dalčios, nes tuo metu nuėjus, viskas bus niekai. Jei delčioje numirdavo šeimininkas ar šeimininkė, sakydavo, kad tas namas bus nelaimingas.

Mergaites nuo krūties atjunkydavo trečią jaunaties dieną, kad ilgai būtų jaunos, o berniukus per pilnatį, kad būtų sveiki ir pilni kaip pilnas Mėnulis. Kartais berniukus atjunkydavo delčioje, kad nebūtų moterų viliotojais, ir ypač žiūrėdavo, kad tuo metu nebūtų paukščių perskridimo laikas, nes sūnus būsiąs vėjavaikis. Apie tokius žemaičiai sakydavo: ,, – Paukštlėkio mėnesį gimęs’’. Merginos plaukus kirpdavo jaunatyje, kad kasos būtų storos ir gražios.

Į naują namą kraustydavosi taip pat pilnatyje ar jaunatyje, kad praturtėtų. Kas persikeltų delčioje, tas netektų užgyvento turto. Naują svirną ar namą irgi pradėdavo statyti pilnatyje, kad visada būtų pilnas.

Suvartų metu vengdavo sėti kai kurius javus, kopūstus, kad nebūtų žyduoliai. Tuo metu neskersdavo ir gyvulių, kad mėsa nerūdytų. Prasidėjus padaužoms, žmonės laukdavo oro pasikeitimo, manė, kad galadelčio pabaigoje ir jaunaties pradžioje pasikeičia oras. Rudenį tuo laiku

gerai auga grybai.

Panašių įsitikinimų ir draudimų lietuviai turėjo ir daugiau ir perduodavo juos iš kartos į kartą. Taigi lietuviai Mėnulio fazėms priskirdavo tokias reikšmes: pilnatis buvo siejama su visų gėrybių, sveikatos, gerbūvio ir kitokiu pilnumu; jaunatis teikė visam gyvajam pasauliui gyvybingumo, nesibaigiančią jaunystę, suklestėjimą, žydėjimą, spartų augimą; delčia naikino žmogui kenksmingus gyvūnus ir stimuliavo pradėtų darbų užbaigimą, ji buvo siejama su šiaurės vėju, taip pat turėjusiu naikinamosios galios.

Užgimusį ar pabudusį danguje jauną Mėnulį žmonės sveikindavo maldomis, dainomis, rateliais. PPamatę jauną mėnulį, jie nusiimdavo kepurę, nusilenkdavo jam, kalbėdavo iš protėvių paveldėtas maldeles, kartais jas pradėdami ir užbaigdami krikščionybės išmokytu persižegnojimu, dažnai ne plika ranka, o su pirštine ar skepeta. Ignalinos raj. sakydavo: ,,Karaliau, karaliau, / Dievo sūnau, / Tau šviesybė ant dangaus, / Man linksmybė ant žemės, / Tau ant pilnaties, / Man ant sveikatos’’.

Pasirodžius jaunam Mėnuliui spėdavo orus. Pavyzdžiui, koks oras jaunaties ketvirtą vakarą, toks bus dažnesnis ir per visą mėnesį. Arba jei jaunas Mėnulis trečią vakarą rrausvas, tą mėnesį bus daug vėjuotų, negražių dienų, jei tamsus – dažnai lis, o jei baltas ir švarus, o abu jo ragai smailūs ir ploni, tai bus geri orai.

Jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Merginos, pamačiusios jauną MMėnulį, sustodavo vietoje, pasemdavo iš po dešinės kojos didžiojo piršto žemių, jas surišdavo į skarelę, pasidėdavo ją po pagave, tikėdamos, kad susapnuos būsimąjį.

Žmonės tikėjo, kad pilnaties naktys malonios ne tik jiems, bet ir mitinėms būtybėms. Tuo laiku prie pelkių ar upelių rinkdavusios laumės, dainuodavusios undinės, viliodavusios gražius jaunikaičius. Laikas kai Mėnulio nesimato, laikytas pačiu blogiausiu, pavojingiausiu laiku, nes tada slankioja visokios piktosios dvasios, vaiduokliai, klaidinantys nelaimėlį, kuriam tekdavę tuo laiku naktį keliauti. Žmonės tuomet nepradėdavę jokių darbų, nes manę, kad jie nesiseks. Jei danguje pasirodo halas (keturi mėnuliai) – būsiąs karas.

Per jaunatį žmonės rinkdavo vaistažoles, stebuklingais būdais gydydavo skaudančius dantis ar karpas. Bet dažniausiai magiškais būdais gydydavo Mėnuliui dylant, nes tikėta, kad mažėjant Mėnuliui, mažėsianti ir liga, kkol visai išnyksianti.

Lietuviai saugodavosi, kad ant jų miegančių nekristų Mėnulio šviesa, kuri esanti pavojinga visiems, o ypač kūdikiams ir nėščiosioms, o jos apšviestas maistas tampa kenksmingas. Nuo jos gali atsirasti skaudulių, ,,apžlibinti Mėnulio’’ žmonės ima vaikščioti miegodami. Jie, eidami per upę, neskęsta, per ugnį – nedega, stogu – nenukrenta. Nukrenta tik tuomet, jei kas nors pašaukia vardu.

Mėnulio užtemimai

Žmonės, nesuprasdami Saulės ir Mėnulio užtemimo priežasčių, priskirdavo jiems antgamtinę reikšmę, apipynė tikėjimais ir sakmėmis. Dažnai sakydavo, kad šviesulį pagrobusi kokia nnors pabaisa, piktoji dvasia, slibinas ar vilkas ar koks nors roplys. Pasakodavo, kad raganos užtemdydavusios Mėnulį, ir badydavusios abiem galais nudeginta balana, nuo ko jis apsipildavęs krauju. Mėnulį kilpa sugaudavusios tamsos dvasios ir bandydavusios uždaryti jį dėžėje, bokšte ar pan. Kilpa buvo laikomas šviesus ratas – drignė, – kartais du ratai, matomi aplink Mėnulį. Mėnulį išvaduodavusi paukštė ar mergina, kurią krikščionybė sutapatino su Dievo motina Marija.

Stengdamiesi nubaidyti šviesulio grobikus, lietuviai, kaip ir dauguma pasaulio tautų, keldavo triukšmą arba užkalbėdavo, atlikdavo kokias nors magiškas apeigas, kad nuvytų pabaisas.

Iš senų laikų atėjęs Mėnulio kultas daugelyje šalių yra išlikęs iki šių dienų. Dar ir dabar sudarinėjami sodininkų kalendoriai, kuriuose surašomos dienos, tinkamos įvairiems sodo darbams, nustatomos pagal Mėnulio fazes. Kalendoriuje visuomet žymima Mėnulio fazė, į kurią žmonės neretai stengiasi atsižvelgti. Dar ir dabar mamos kartais pataria dukroms kirpti plaukus per jaunatį, ar rūpetinga močiutė užtraukia vaikų kambaryje užuolaidą, kad mėnuliui šviečiant miegantiems vaikams į akis, jiems nesisapnuotų košmarai, ar jie, neduokdie, netaptų lunatikais. Mėnulio reikšmė astrologijoje nė kiek nesumažėjo nuo žilos senovės. Į jo padėtį gimimo metu visuomet atsižvelgiama sudarinėjant horoskopus, leidžiami net astrologiniai Mėnulio kalendoriai, kuriose pažymėtos Mėnulio kalendoriaus dienos ir aprašytas jų poveikis žmonėms, pažymėta, kokios dienos kokiems darbams ttinkamiausios. Apie šių kalendorių populiarumą galima spręsti ir dėl to, kad beveik visuose dienraščiuose šalia dienos horoskopo būna parašyta, kokia šiandien Mėnulio kalendoriaus diena ir kokią įtaką ji daro žmogui. Toks tikėjimas Mėnulio įtaka turbūt išlikęs žmonių mintyse nuo senų laikų, ir nėra įrodymų, kad jis neteisingas. Priešingai, įrodyta, kad Mėnulis tikrai veikia žmogų. Mokslininkai nustatė, kad psichiniams ligoniams, depresija ar neuroze sergantiesiems liga paūmėja per pilnatį, tuo laiku įvykdoma daugiau nusikaltimų, savižudybių bei katastrofų, žmonių elgesys tampa mažiau nuspėjamas.

Šiuolaikiniai astrologai teigia, kad Mėnulis daro žmogui net didesnę įtaką nei dauguma kitų planetų. Jis valdo jausmus ir poreikius, asmenybę, adaptacijos galimybęs, jautrumą aplinkos pasikeitimams. Įkūnija moteriškąjį elementą vyruose ir moteryse, dvasinį asmenybės pasaulį, pasąmonę, vaisingumą, mitybą ir sveikatą plačiąja šio žodžio prasme.

Mėnulis astrologijoje laikomas Lietuvos globėju, nes jis globoja Vėžio ženklą, o Lietuvos zodiako ženklas ir yra Vėžys.

Astrologai teigia, kad nuo Mėnulio labai priklauso žmogaus nuotaikos. Per jaunatį žmonės būna linksmesni ir žvalesni, irzlesni per pilnatį.

Žmonės, kurių horoskope Mėnulio padėtis palanki, esą, geriau sugeba prisitaikyti prie aplinkos, sutarti su aplinkiniais. Ir atvirkščiai, jei Mėnulio padėtis horoskope prasta, jei blogas žmogaus ryšys su Mėnuliu, jis gali tapti isterišku, kaprizingu, jį gali kamuoti dvasinis silpnumas, neurozės. Jis sunkiai bendrauja, ttampa liguistai jautrus.

Taigi, tiek dabar, tiek praeityje gyvenę žmonės domejosi Mėnuliu, stengėsi suvokti jo poveikį žmogui ir atitinkamai pasinaudoti tomis žiniomis. Vadinamųjų ,,prietarų’’ apie Mėnulį, jo fazes, judėjimą dangumi ir jo poveikį žmogui daug išlikę iki šių dienų. Žmonės linkę tuo tikėti, matyt, tas tikėjimas išlikęs pasąmonėje iš senų laikų. Tik stiprėjant pasaulinės integracijos ir informacinių mainų procesams daug vakariečių, o ir lietuvių labiau tiki ir domisi ne savo tautos senolių, o senovės indų ar kitų rytiečių išmintimi. Astrologija, indiški horoskopų variantai paplitę visame pasaulyje.

Mokslas neįrodė nei liaudiškų prietarų, nei astrologų teiginių apie Mėnulį teisingumo ar klaidingumo, bet visgi pripažįsta, kad Mėnulis daro tam tikrą įtaką žmogui. Kokią – dar neaišku. Įrodyti tik paskiri teiginiai ir hipotezės.

Darydama šį projektą, nemažai sužinojau apie Mėnulio ir jo įtakos ,,įvaizdį’’ senovėje ir dabar. Projektas padėjo man pagilinti savo astronomijos, astrologijos ir tautosakos žinias. Aš manau, kad Mėnulis, kaip ir visa gamta, žmogų veikia ir yra jam svarbus. Kol mokslas išmoks naudotis Mėnulio įtaka, manau, kad nieko blogo pasidomėti liaudies išmintimi ir galbūt kai ką prisitaikyti sau. Kodėl gi nepabandžius? Juk senolių teiginiai ir patarimai ne kartą buvo vėliau įrodyti mokslininkų. Bet manau, kad šiais patarimais pernelyg pasitikėti ir

aklai jais vadovautis nereikia, nes vis dėlto jie dar neįrodyti. Be to, daug gamtos jėgų įvairiai veikia žmogų, bet neįmanoma prie jų visų sėkmingai prisitaikyti ir jų visų sau panaudoti. Gamta tuo ir žavi, kad nepaklūsta žmogaus norams.

Naudota literatūra:

P. Dundulienė ,,Lietuvių liaudies kosmologija’’. V.,,Mokslas’’ 1988

A. Zalatorienė ,, Apie tave ir tavo žvaigždę’’. Kaunas 1992

G. Beresnevičius ,,Dausos’’. Klaipėda 1990