Mėnulis – Žemės palydovas

Mėnulis yra vienintelis gamtinis Žemės palydovas, artimiausias jai kosminis kūnas. Vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km, greitis 1,023 km/s. Apskriejimo periodas — žvaidždinis mėnuo — yra 27,3 vidutinės saulinės paros. Potvyniai būna į Mėnulį atgręžtoje ir priešingoje Žemės pusėje, atoslūgiai — 90 kampu į Mėnulio kryptį.

Mėnulio skersmuo yra 3476 km, arba ¼ Žemės skersmens. Jo masė lygi 1/81,3 Žemės masės, o vidutinis tankis 3,3 g/cm , taigi 1,7 karto mažesnis negu vidutinis Žemės tankis. Tai rodo, kad Mėnulio viduje yra ddaug mažiau metalų. Mėnulio paviršiuje gravitacija 6 kartus mažesnė negu Žemėje, todėl visi kūnai, tarp jų ir astronautai, ten yra tiek pat kartų lengvesni.

Mėnulis neturi atmosferos. Nedidelė jo trauka negali ilgai išlaikyti dujų apvalkalo, nes antrasis kosminis (pabėgimo) greitis Mėnulio paviršiuje yra tik 2,4 km/s.

Šviesios sritys yra kalnynai, vadinami žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Žiūrint pro mažą teleskopą arba žiūroną, Mėnulio paviršiuje matosi daugybė apskritų kraterių. Jūrų pakraščiais driekiasi kalnų grandinės, kai kurios iki 6 km aaukščio.

Mėnulio krateriai įvairiausio dydžio — nuo kelių metrų iki 200 km pločio. Apskriti, turi žemus ir plokščius dugnus, o kraštus riboja kelių kilometrų aukščio briaunos. Daugelyje kraterių yra centrinis kalnas. Nuo didžiausių kraterių į visas puses driekiasi šviesūs spinduliai. Mėnulio kkraterius išrausė krisdami į jo paviršių dideli meteoritai. Taip susidarė ir kai kurios apvalios jūros, pavyzdžiui, Rytų ir Lietų. Kraterio arba jūros dugną užpildė iš Mėnulio gelmių lava. Iš Žemės nematomoje Mėnulio pusėje jūrų daug mažiau, ten vyrauja kraterių nusėti kalnynai.

Mėnulio krateriams suteikti mokslininkų vardai. Trys iš jų pavadinti Vilniaus observatorijos direktorių — Počobuto, Sniadeckio ir Dzievulskio — vardais. Mėnulyje buvo nusileidę 12 astronautų. Į Žemę atgabenta apie 400 kg jo paviršiaus uolienų.

ASTRONAUTAI MĖNULYJE

Kai Mėnulis pakliūva į Žemės pusšešėlį arba šešėlį, įvyksta Mėnulio užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnačiai. Mėnulio orbitos nuotolyje Žemės šešėlio skesmuo yra apie 9100 km, taigi jis didesnis už Mėnulio skersmenį maždaug 2,8 karto. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio uužtemimas — iki 1 h 40 min, o dalinis — 2 h ilgiau.

Kai užtemimas nėra centrinis, jo trukmė būna mažesnė. Kartais į Žemės šešėlį panira ne visas Mėnulis. Tada jo užtemimas būna tik dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, matomas pusšešėlinis užtemimas, kurio metu Mėnulio spindesys sumažėja nesmarkiai. Netgi visiško užtemimo metu Mėnulio diskas matomas, tik pasidaro tamsiai raudonas. Tokia rusva šviesa jį apšviečia Žemės atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai. Mėlynuosius ir kitus jiems artimus spindulius išsklaido ir sugeria aarmosfera. Mėnulio užtemimai matomi tuo pačiu metu beveik visame Žemės pusrutulyje, atsuktame į Mėnulį.

Jei Mėnulio ir žemės orbitos plokštumos sutaptų, per kiekvieną mėnulio jaunatį įvyktų Saulės užtemimas, o per kiekvieną pilnatį – Mėnulio užtemimas. Tačiau, kaip buvo minėta, Mėnulio orbitos plokštuma pakrypusi į Žemės orbitos plokštumą (ekliptiką) 50 kampu, todėl užtemimas įvyksta tik tada, kai Saulė ir Mėnulis yra ties vienu iš dviejų mazgų, kuriuose Mėnulio takas žvaigždėtame danguje susikerta su ekliptika. Per metus būna nuo 2 iki 5 Saulės užtemimų, ir iki 2 Mėnulio užtemimų.

Kadangi mazgai slenka ekliptika iš rytų į vakarus, tai Saulės ir Mėnulio užtemimų laikas ir vieta kinta. Tačiau kai mazgai apeina visą ekliptiką (tai trunka 18 metų ir 11,3 dienos), užtemimai vėl pasikartoja. Šis užtemimų pasikartojimų ciklas, vadinamas saro periodu, buvo žinomas babiloniečiams dar 2000m. pr. Kr. Jis leido apytiksliai numatyti užtemimus. Dabar jų laikas iš anksto nustatomas sekundės tikslumu. Mėnulio paviršius gana tamsus – atspindi tik 7% krintančios į jį Saulės šviesos. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad nėra atmosferos, per pusę mėnesio trunkančią dieną Mėnulio paviršius ties pusiauju įkaista iki 400K (apie +1300C), o per naktį atvėsta iki 100 – 110K (apie – 160 – -1700C).

Plika akimi Mėnulyje matomos tamsios dėmės. TTai lygio žemesnės sritys, vadinamos jūromis. Matomoje Mėnulio pusėje Lietų, giedros, ramybės, derlingumo, krizių jūros ir audros vandenynas, esantis esantis rytinėje Mėnulio disko dalyje.

Keičiasi slenkančiu žvaigždėtu dangumi Mėnulio išvaizda, fazės. Taip yra todėl, kad judėdamas Mėnulis atsiduria skirtingose padėtyse žemės ir jį apšviečiančios saulės atžvilgiu.

Kai Mėnulis yra tarp žemėsir saulės, kelias dienas jo nematome, nes saulė apšviečia priešingą žemei pusę, oį mus atgręžta pusė skendi tamsoje. Be to, jį trugdo matyti ir saulės apšviestas dangus. Perėjęs tarp žemės ir saulės, maždaug po trijų parų pasirodo jaunas Mėnulis. Pilnaties fazė saulė saulė apšviečia visą jo diską. Tuomet saulė, žemė ir Mėnulis būna beveik vienoje tiesėje. Mėnulis teka saulei leidžiantis ir matomas visą naktį. Nuo tada prasideda delčios fazė. Laiko tarpas tarp vienodų Mėnulio fazių (pvz.: nuo pilnaties iki pilnaties) vadinamas sinodiniu mėnesiu.

Mėnulio apsisukimo apie ašį ir apskriejimo aplik žemę periodu yra lygus, todėl jo para sutampa su sinodiniu mėnesiu. Taigi diena ir naktis Mėnulyje trunka po dvi savaites.