Palydovai

1877 m. Asafas Holis (1829-1907) pro Vašingtono observatorijos (JAV) 66 cm skersmens refraktorių atrado du Marso palydovus; vėliau jie bus pavadini Fobu ir Deimu. Palyginti su Mėnuliu, abu jie itin maži. Palydovai spindi labai blyškiai, dėl to, nepaisant daugelio mėginimų juos aptikti, tai padaryti pavyko tik 1877m.

Fobas ir Deimas iki “Marinerių” skrydžių

Pro teleskopą Fobas ir Deimas atrodo kaip maži, į žvaigždes panašūs taškai; priš prasidedant kosminiaims skrydžiams, didelį susidomėjimą kėlė jų orbitos. Fobas skrieja aplink Marsą nutolęs vidutiniškai 9380 km nnuo planetos centro, taigi atstumas tarp Fobo ir Marso paviršiaus yra maždaug toks pat kaip ir tarp Londono ir Adeno. Fobo skriejimo aplink Marsą pariodas 24h 37 min, Fobo mėnuo trumpesnis negu Marso diena. Marso danguje Fobas pateka vakaruose ir leidžiasi rytuose. Virš horizonto jis išbūna tik 4,5 h; per tą laiką praeina daugiau negu pusė jo fazių ciklo. Nuo vieno Fobo patekėjimo iki kito praeina truputį daugiau kaip 11h. Regimas Fobo skersmuo niekad neviršija 12,3`, t.y. jis mažesnis negu ppusės iš Žemės matomo Mėnulio skersmens. Šviesos kiekis, kuris atsispindėjęs nuo Fobo krinta į Marso paviršių maždaug toks, kokį Žemei siunčia Venera. Per metus Fobas 1300 kartų kerta Saulės skritulį, nuo vieno jo krašto iki kito pereidams per 19 s.

Netgi bbūdamas aukščiau Marso horizonto, Fobas ilgai skendi planetos šešėlyje, o didesnėje negu 69o platumose jo išvis nesimato. Fobo orbita beveik apskrita, į Marso pusiaujo plokštumaą pasvirusi daugiau nei 1o.

Deimas – mažesnis ir labiau nutolęs (23500 km) nuo Marso centro negu Fobas; Marsą apskrieja per 30 h 14 min, virš Marso horizonto išbūna 2.5 paros. Nuo jo į Marso paviršių krinta mažiau šviesos, negu Sirijus atsiunčia Žemei. Marse esantis stebėtojas vargiai galėtų ižiūrėti Deimo fazes. Deimo skersmuo maždaug 12 km.

Dėl Marso palydovų kilmės tebesigičijama. Tai gali būti asteroidai, iš asteroidų žiedo patekę į Marso traukos lauką. 1945 m. nustatyta, kad Fobas po truputi spirale artėja prie Marso ir kada nors nukris į planetą. Manyta, kad Fobą stabdo labai reta Marso aatmosfera. Tokiu atveju Fobo masė turėtu būti labai maža, o iš to būtų galima daryti išvadą , kad Fobas, ko gero, yra marsiečių įrenkta tuščiavidurė kosminė stotis. Tokią hipotezę pateikė žymus tarybinis astronautas Josifas Šklovskis (1916-85). Hipotezė platesnio pripažinimo nesusilaukė; kosminiai skrydžiai į Marsą ją galutinai paneigė.

“Marinerio-9” atradimai

Pirmąją tikslią informaciją apie Marso palydovus perdavė “Marineris-9”, kuris priartėjo prie Marso 1971 m. pabaigoje ir tapo jo dirbtiniu palydovu. Artėdamas prie Marso, “Marineris-9” nufotografavo Fobą ir Deimą. Paaiškėjo, kad abu jie yra nnetaisiklingos formos. Fobas primena milžinišką bulvę, kurios matmenys 28×18 km; jo paviršius nustas kraterių, kurių didžiausias yra 6.5 km skersmens ir vadinamas Stikini vardu. Fobo žemėlapyje pažymėta daugiau kaip 50 darinių, iš kurių 7 turi oficialius pavadinimus: tai Rošo, Vendelio, Todo, Šarlpso, D’Aresto, Stikini krateriai ir Keplerio kalnagūbris. Reljefas nelygus – aukščio skirtumas siekia 20 % Fobo spindulio. Fobas sukasi sinchroniškai, atsisukęs į Marsą ta pačia puse; į Marsą nukreipta ilgoji Fobo ašis.

Paslaptingi krateriai

Fobo kraterių kilmė kolkas tiksliai nenustatyta. Buvo pasiūlita meteoritų smūgių hipotezė. Japonų astronomo S. Mijamotos nuomone, krateriai yra įgriuvos, atsiradusios obui vėstant. Laikantis smūgių hipotezės reikėtų pripažinti, kad Fobas yra smarkiai nukentėjęs: Stikini kraterio skersmuo beveik prilygsta ketvirtadaliui Fobo skermens.

“Vikingo-2” orbitinis modulis 1976 m. rugsėjo mėn. praskriejo 880 km nuotoliu nuo Fobo ir nufotografavo 40 m dydžio paviršiaus darinius. Jų pobūdis leidžia manyti, kad Fobas panašus į kietą uolą; pagrindinė medžiaga, iš kurios jis sudarytas, – bazaltai. Pabėgimo nuo Fobo greitis lygus vos 20 km/h, jame neaptikta jokių atmosferos pėdsakų. Mažasais palydovas, kaip ir tikėtasi, nusėstas kraterių; steigmena buvo keisti rėžiai ir mažų kraterių virtinės. Panašios kraterių virtinės yra Mėnulyje, Marse ir Merkurijuje; taip pat yra antrinių kraterių , susidariusių po smarkių smūgių, tačiau ne taip ppaprasta paaiškinti, kodėl atsiranda antriniai krateriai mažame kūne, kurio trauka labai silpna.

Deimas panašus į Fobą, tiktai mažesnis. Jame tai pat yra kraterių, du didžiausi pavadinti Svifto ir Volterio vardais; šie rašytojai XVIII a. teisingai spėjo, kad Marsas turi du palydovus.

Abi didžiosios planetos turi gausias palydovų šeimynas: Jupiterį lydi 16, Saturną – 17 palydovų. Jų yra didelių ir mažų. Keturi iš jų – Jupiterio palydovai Ijo, Ganimedas ir Kalista bei Saturno palydovas Titanas – yra didesni už Mėnulį.

Jupiterio palydovai

Keturis didžiausius Jupiterio palydovus – Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą 1609-10 m. žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų pastebėjo Galilėjas Galilėjus (1564-1642). Visus juos būtų galima žiūrėti plika akimi, jeigu jų nenustelbtų Jupiterio spindesys. Beveik tuo pačiu metu juos pastebėjo Simonas Marjius (1570-1624), tad kurį laiką buvo diskutuojama dėl atradėjo prioriteto. Galbūt dėl šios priežasties Marijaus duoto palydovų pavadinimai ilgai nebuvo vartojami.

Galilėjaus atrastus palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną. Kadangi jų orbitos yra Jupiterio pusiaujo plokštumoje, jie rikiuojasi eilute. Šių palydovų judėjimą lengva stebėti. Palydovas gali slinkti Jupiterio skrituliu, atsidurti anapus planetos ir pasislėpti už jos, jį gali užtemdyti Jupiterio šešėlis. Taip pat nesunkiai pastebimi palydovų šešėlių transitai. Minėtieji palydovai pro teleskopus matomi kaip mžai skrituliukai; pro didelius teleskopus ggalima pamatyti didžiausias jų paviršiaus deteles. 1973-74 m. juos iš arti nufotografavo “Pionieriai”, o 1979 m. – “Vojadžeriai”.

Ganimedas – didžiausias ir ryškiausias iš Galilėjaus palydovų; jo skersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet jos masė daug mažesnė. Taigi daug mažesnis ir juo vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. “Pionierius-10” atrado plonytę Ijo atmosferą bei jonosferą, kuriai sąveikaujant su Jupiterio magnosfera, sukeliami papildomi radiotriukšmai.

Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni. Penktasis palydovas, kurį 1892 m. atrado Edvardas Barnardas (1857-1923), skrieja skrieja arčiau planetos negu Ijo; jo vidutinis nuotolis nuo Jupiterio centro yra vos 181300 km, o apskriejimo periodas 11 h 57 min. Šio palydovo skersmuo maždaug 200 km, taigi pro mažus teleskopus jo pamatyti neįmanoma. Jis vadinamas Amaltėja. Dar arčiau Jupiterio skrieja Metija ir Adrastėja, kurias 1979 m. atrado “Vojadžeriai”, Jie tai pat atrado maždaug 100 km skersmens Tebę, skriejančią tarp Amaltėjos ir Ijo, Kiti 8 į asteroidus panašūs Jupiterio palydovai skrieja labiau nutolę nuo planetos negu Kalista, keturi iš jų – ir priešinga kryptimi. Tai verčia manyti, kad šie kūnai buvo pagauti iš asteriodų žiedo. Be to, jie yra labai toli nuo Jupiterio (išorinis net 23.7 mln. km),

juos stipriai veikia Saulės trauka, todėl jų orbitos labai ištęstos (ekcentrinės).

Saturno palydovai

Saturno palydovų šeimyna kitokia negu Jupiterio. Joje tik vienas palydovas Titanas yra planetos dydžio ir tik vienas Febė – panašus į asteroidą. Kiti palydovai yra vidutinio dydžio. Titaną 1655 m. atrado olandų astronomas Kristianas Heigensas (1629-1665). Jį galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Titanas skrieja aplink Saturną beveik apskrita 1.22 mln. km spindulio orbita, pasvirusia 0.5o į planetos pusiaujo ir jos žiedų plokštumą. Apskriejimo pariodas lygus 15 d 22 h iir 41 min. Titano skersmuo 5150 km, taigi jis didesnis už Mėnulį, ir už Merkurijų.

Totanas – unikalus, nes vienintelis iš planetų playdovų turi atmosferą. Jos pagrindinis sandas – azotas. Atmosfers slėgis ties tiano paviršiumi didesnis už mums įprasą. Nepaisasnt žemos temperatūros, dujos iš Titano atmosferos palangva nuteka į aplinkinę erdvę, o pati atmosfera atsinaujina. Dujų molekulės negali ištrūkti iš Saturno tarukos lauko ir veikiausiai pasilieka titano orbitoje; galimas dalykas, kad skriedams aplink Saturną, Titanas surenka neekėjusias dujas, todėl jo atmosfera ttankis beveik nekinta. Titano atmosfera, kaip irVeneros, nepermatoma, todėl 1980-81 m.prei Titano lankęsi “Vojadžeriai” negalėjo nufotografuoti jo paviršiaus.

Kiti Saturno palyovai

Trys vidiniai palydovai – Atlantas, Prometėjas ir Pandora, kurios 1980 m. atrado “Vojadžeris-1”, yra 40-100 km skersmens.Epimetėjo, Jano, Mimo, Encelado, ttetijos ir Dionės paviršiuje daug ledo. Iš jų didžiausia Tetija (skersmuo 1060 km) ir Dionė (skersmuo 1120 km). Kiek didesnė už Titaną kaimynė Rėja, bet ji perpus mažesnė už Mėnulį. Toliau už Titaną skrieja nedidukas (apie 300 km) Hiperionas, dar toliau – Japetas (1460 km); pastarasis spindi ryškiau būdamas į vakarus nuo Saturno. Išorinis Saturno palydovas Febė skrieja beveik 13 mln. km nuotoliu nuo Saturnoir yra vos 220 km skersmens. Jos skriejimo kryptis priešinga planetos sukimosi krypčiai, taigi Febė, matyt, yra pagautas asteroidas.

Urano palydovai

Žinių apie Urana pagausėjo po “Vojadžerio-2” vizito prie šios planetos. 1986 m. sausio mėnesį ši stotis perdavė Urano ir jo didžiųjų palydovų nutrauka. Iki šiol buvo žinomi 5 Urano palydovai; “Vojadžeris-2” atrado dar 10, taigi kolkas žinoma, kkad Uranas turi 15 palydovų. Iš jų didžiausias yra Titanija (skersmuo 1590 km), po jo eina Oberonas (1550 km), Umbrielis (1190 km), Arielis (1160 km) ir Miranda (485 km). Najai atrasti palydovai yra maži, vos 40-160 km skersmens. “Vojadžeris-2” atrado ir tyrė Urano magnetinį lauką, fotografavo jo žiedus, atrastus 1977 m. iš Žemės.

Neptūno palydovai

Neptūnas turi 8 palydovus. Palydovas Nereidė skrieja labai ištęsta orbita, jo skersmuo 340 km. “Vojadžeris-2” atrado dar 6 palydovus, kurių didžiausias – Protėjas – yra 420 km sskersmens. Kiti penki palydovai netaisiklingos formos, jų matmenys nuo 200 iki 50 km. Atrasti taip pat trys Neptūno žiedai, kurių nuotolis nuo planetos centro nuo 42000 km iki 63000 km. Įdomu, kad žieduose medžiagos tankis nevienodas, todėl kaikur yra tirštesni segmentai.

Plutono palydovai

Plutona turi vieną plyginti didelį palydovą Charoną, kurį 1978 m. atrado JAV astronomas Dž. Kristis. Charonas maždaug du kartus mažesnis už Plutoną, nuotolis tarp abiejų kūnų vos 17500 km, todėl Charono orbitinis pariodas yra 6.4 dienos. Galimas dalykas, kad Charonas atskilo nuo Plutono per tą pačią katastofą, kai Plutonas buvo išmestasiš Meptūno traukos lauko.

Raimondas Ulmanas friendsfriends@xxx.lt