Pranašaujame pasaulio pabaiga

Pranašaujame pasaulio pabaigą

Žmoniją kankinančių nelaimių skaičius pastaruoju metu taip padidėjo, kad derėtų pripažinti, kad mus nuolat persekioja pasaulio pabaigos grėsmė. Mums gresia: 1) Didysis suspaudimas, 2) Saulės užgesimas, 3) Galaktikų susidūrimas, 4) Smūgis iš kosmoso, 5) Šiluminė garrota, 6) Jūros srovių kaprizai, 7) Kataklizmų lavina, 8) DP, 9) Branduolinis karas, 10) Didelės epidemijos, 11) Šiukšlės, 12) Demografinis sprogimas.

Kaip jau žinome, 1999 m. liepos mėnesiui Nostradamo pranašauta pasaulio pabaiga taip ir neįvyko. Kadangi šio visų laikų garsiausio pranašautojo pprognozes sunku tikslaii interpretuoti, pasaulio pabaigos galime taip pat sėkmingai laukti ir 2003, ir 2005 m., ir dar vėliau. Be to visokių bėdų skaičius taip išaugo, kad, netgi neatsižvelgiant į Nostradamo kranksėjimus, dera pripažinti, kad mums nuolat gresia pasaulio pabaiga.

Pasaulis gali būti sunaikintas ir kokio nors didesnę erdvės dalį apimančio kataklizmo, ir dėl kokios nors vietinės katastrofos. Tiems, kurie norėtų išgyventi, vertėtų susipažinti su galimais apokalipsės scenarijais. Juolab, kad daugelį jų sukūrė žmogaus rankos. Vertinant visa tai kosminiais mmąstais, pavojai, slypintys evoliucijoje ir aklose gamtos jėgose yra tokie ilgalaikiai, kad darosi grynai abstraktūs. Mūsų miego jie neturėtų trikdyti; gal būt kada nors, tolimoje ateityje, kuomet gyvens mūsų palikuonys.

Didysis susispaudimas

Visata neegzistuos amžinai. Dabar jos amžius yra apie 115 mlrd. metų. Tolesnis Visatos, o kartu ir visų ją sudarančių objektų, įskaitant ir Žemę, likimas priklauso nuo joje sukauptos masės. Jeigu ji yra per maža, Visata plėsis iki begalybės. Bet jeigu kosmose materijos tankis viršija tam tikrą krizinę vertę, po plėtimosi fazės prasidės kondensacija. Galaktikos nustos tolti viena nuo kitos ir prasidės „Didžiojo suspaudimo“ fazė, pasibaigsianti tada, kai visa materija susirinks viename taške, kaip iki Didžiojo Sprogimo. Po to gal būt prasidės kitas Didysis Sprogimas.

Deja, mokslininkai dar negali pasakyti, kokia yra Visatos masė. Taip pat nelengva įvertinti, kiek truks toji kondensavimosi fazė. Matyt tiek pat, kiek ir plėtimasis, bet visiško tikrumo dėl to nėra.

Netgi jei Visata ir neperstotų plėstis, pasaulio pabaiga vis tiek turėtų įvykti. AAstrofizikai prognozuoja, kad po 100 tūkst. mlrd. metų užges paskutinės žvaigždės, o galaktikas sudarys tamsi ir šalta medžiaga. Dar po milijardo milijardų metų galaktikos pradės kristi į juodąsias bedugnes, kol, galų gale visos tos bedugnės susijungs į vieną didelę juodąją bedugnę. Tai įvyks taip negreitai, kad dėl to tikrai neverta daugiau sukti galvos.

Saulės užgesimas

Mūsiškė saulė yra vidutinio dydžio žvaigždė, kurios amžius yra apie 5 mlrd. metų. Energija joje gaminasi jungiantis vandeniliui ir susidarant heliui. Iki šiol saulėje sudegė aapie pusę joje esančio vandenilio. Kai jis baigsis, mūsų žvaigždė švies tik sukauptos energijos dėka, kaip krosnis, kurion niekas nebeprideda malkų. Palaipsniui saulės dydis mažės, ji taps pradžioje baltu, o vėliau raudonu nykštuku. Vieną dieną spinduliuojamosios energijos jau nebepakaks Žemei pašildyti (jeigu tada dar bus Žemė). Žmonės dar kurį laiką galės vegetuoti ir tokiomis sąlygomis.

Iki šio nemalonaus momento dar praeis apie 5 mlrd. metų, todėl perdaug jaudintis dėl to neverta.

Galaktikų susidūrimas

Artimiausia nuo mūsų Andromedos galaktika, kuri yra didesnė už mūsiškę, artėja prie mūsų 140 km/s greičiu. Nesame tikri, ar į mus pataikys (trajektorija nėra tiksliai nustatyta), bet jeigu taip įvyktų, tai ne anksčiau kaip 2-3 mlrd. metų, taigi anksčiau, nei baigsis saulės energija. Galaktikos kosmose susiduria ne taip jau reta; pati Andromeda, iki pasukdama link mūsų, buvo stumtelėta kitų, greta buvusių galaktikų. Ir mūsų galaktika nėra šventuolė, nes jau spėjo įtraukti į save apie tuziną mažesnių galaktikėlių. Abi galaktikos: Paukščių takas ir Andromeda, yra didžiausios apylinkėje, todėl jų susidūrimas galėtų būti gana įspūdingas.

Kaip atrodo tokios galaktikų peštynės? Panašiai, kaip būtų susidūrus ore dviems smėlio saujoms. Galaktikos didingai persikloja tarpusavyje, bet didžiuliai tušti tarpai tarpžvaigždinėje erdvėje neleidžia žvaigždėms susidurti fiziškai. Bet tokiai mažai periferinei planetėlei, kkaip mūsiškė, reikalai galėtų būti komplikuotesni. Pro šalą skriejanti masyvi žvaigždė galėtų pakeisti gravitacines sąlygas, todėl Žemė galėtų iš savo apskritiminės orbitos pereiti į elipsišką, daugiau ar mažiau nutolusią nuo saulės. Tai turės rimtų pasekmių planetos klimatui, nes dabar mūsų atstumas nuo saulės yra optimalus šiluminiu požiūriu. Kiekvienas šio stabilumo pakeitimas būtų mirtinas.

Bet Andromeda dar turi nukeliauti apie 2 mln. šviesmečių, todėl dėl to dar irgi anksti rūpintis.

Smūgis iš kosmoso

Šioje vietoje baigiasi nekaltos abstrakcijos ir prasideda realūs pavojai. Dar prieš porą dešimtmečių niekas rimtai nesvarstė didelio kosminio objekto kritimo į Žemę galimybės, nors tokią galimybę turėtų vis priminti krateriais išmarginti Mėnulio, Marso ar Merkurijaus paviršiai. Situacija staiga pakito, kai 1994 m. liepą kometa Shoemaker-Levy 9, prieš tai Jupiterio traukos jėgos sudraskyta į 23 gabalus, pradėjo bombarduoti šią didžiausią iš saulės sistemos planetų. Tiesiogiai iš Žemės to nesimatė, bet tai, apie galima spręsti iš kosminio zondo „Magellan“ padarytų nuotraukų, rodo, kad reginys buvo neeilinis. 700 m skersmens luitai, lekiantys 60 km/s greičiu Jupiterio atmosferoje išplėšdavo Žemės dydžio langus. Kometos likučių fontanas pakilo į 3500 km aukštį, o susidūrimo vietose temperatūra viršydavo 2000 laipsnių.

Po to imta svarstyti apie tai, kas būtų, jei vienas iš tų luitų ppataikytų į Žemę. Prisiminta, kad mūsų planetoje irgi galima aptikti gilių kraterių, prisimintas 1908 m. nukritęs Tunguskos meteoritas ir kiti panašūs įvykiai. Žemėje kosminio bombardavimo pėdsakų nėra daug, nes smulkūs meteoritai sudega ore, o didesnieji daugiausiai pataiko į vandenynus, kur jų pėdsakai dingsta. Sausumoje išmušti krateriai greitai sunyksta dėl erozijos; juos išplauna lietūs ir uždengia augmenija. Tačiau šiandien yra manoma, kad Žemei, kaip ir kitoms planetoms gresia susidūrimas su dideliu kosminiu kūnu: asteroidu ar kometa. Žinoma, kad praeityje tokių susidūrimų būta nemažai. Visi penki didieji gyvybės rūšių Žemėje išnykimai, įskaitant ir dinozaurų žuvimą prieš 65 mln. metų, buvo sukelti būtent tokios priežasties.

Tokių kolizijų scenarijai tikrai primena pasaulio pabaigą. Jau kilometro skersmens kūno smūgis turėtų globalų pasekmių. Jeigu jis pataikytų į vandenyną, akimirksniu išgaruotu didelis vandens kiekis ir sukiltų 15 km aukščio bangos, kurios keliautų į sausumą pakeliui visa ką naikindamos. Išlikusiems gyviems dar reikės patirti žemės drebėjimus, gaisrus ir rūgščius lietus. Iš dugno pakelti į orą milijonai tonų medžiagos keliems metams užtemdytų saulės šviesą. Kada oras kiek praskaidrės ir bus galima įvertinti sunaikinimų mastus, tikriausiai nebebus kam apverkti griuvėsiais virtusią civilizaciją.

Suprantant tokio pavojaus realumą buvo suburtos dangaus stebėtojų grupės, vadinamos Spacequard. Jos seka ir kataloguoja visus

objektus, galinčius susidurti su Žeme. Tokių objektų yra keli tūkstančiai. Jeigu pavojų pavyktų numatyti prieš penkis dešimt metų, būtų galima surengti ekspediciją, susprogdinti objekto paviršiuje branduolinį užtaisą ir pakeisti orbitą. Nedidelis kurso pakeitimas, jeigu jis atliktas laiku, gali išgelbėti Žemę nuo katastrofos.

Kol kas niekas nežino nei dienos, nei valandos. 1996 m. gegužės 19 d. viskas jau galėjo būti baigta. Didelis kosminis kūnas tiesiog atsirėmė į Žemę (būtent taip kosminiais mastais galima vertinti 450 000 km atstumą). Kai jis bbuvo pastebėtas, nieko jau nebuvo galima padaryti. Aišku, viešoji nuomonė apie tai nieko nežinojo, bet taip bus ir per tikrąją katastrofą – valdantieji iki galo išlaikys informacinį embargą. Žmonės žus nežinodami, kas atsitiko.

Šiluminė garrota

Garrota yra ispanų išradimas – lankas, kurio pasmaugiamas pasmerktasis. Šiluminė garrota jau spaudžia civilizacijos kaklą.

Šiltnamio efektas švedų chemiko Svantės Arenijaus dėka buvo žinomas jau XIX a. pabaigoje. Gamtoje šis efektas vyksta visiškai natūraliai, jeigu jo nebūtų vidutinė temperatūra Žemėje būtų ne plius 15 ooC kaip šiandien, o minus 18 oC. Jį sukelia tokios dujos, kaip ozonas, vandens garai, metanas, azoto oksidai ir anglies dvideginis. Šios dujos apsunkina planetoje susikaupusios šilumos išspinduliavimą į kosmosą. Kol jis vyko natūraliai, be žmogaus įsikišimo, infraraudonoji spinduliuotė be kkliūčių iškeliaudavo į kosmosą; ją kiek pristabdydavo tik vandens garai ir anglies dvideginis, kurio ore yra 0,028 proc. Dėl žmonių suvartojamo didelio kuro kiekio dabar ši dalis išaugo iki 0,035 proc. ir didėja toliau.

Negalinti laisvai išeiti į kosmosą šiluma gali sukelti klimato katastrofą. Jos ženklus jau dabar jaučiame savo kailiu. Apie 2030 m. šiltnamio efektas sustiprės dvigubai ir visos neigiamos pasekmės pasidarys dar akivaizdesnės. Vidutinė temperatūra gali išaugti 5 laipsniais ir klimatas visai išprotės. Ištirps ašigalius dengiantys ledynai, vandens lygis jūrose pakils ir daug pakrančių sričių bus užlietos. Jau šiandien nyksta pirmosios salos Ramiajame vandenyne. Iš tokių miestų kaip Hamburgas, Venecija ar Londonas liks tik prisiminimai; tas pats įvyks ir su tokiomis šalimis, kaip Olandija.

Jūros srovių kaprizai

Pusiausvyros klimato procesuose praradimas žada anksčiau neregėtos jėgos tornadais ir griūtimis, o taip pat potvyniais ten, kur anksčiau buvo dykumos ir atvirkščiai. Taip apt gali pasikeisti jūros srovių, nuo kurių priklauso Žemės klimatas, tekėjimo kryptys. Neseniai buvo pranešta, kad silpsta garsioji Golfo srovė, o kai kuriose Atlanto vietose vandens temperatūra nukrito net 25 proc. Vandenyno srovių pokyčius grąžinti į normą yra labai sunku. Tų srovių trasų pasikeitimas sustiprins klimato pokyčius, kas jau šiandien matyti iš garsiojo El Nino, srovės, nunešančios ššaltą vandenį nuo Peru pakrantės, pavyzdžio. Jūros vandens temperatūros pasikeitimas atves prie tam tikrų gyvūnų žūties, o tai pertrauks maisto grandinę ir žvejai staiga nebesupras, kur dingo jų žuvys. Iki tol pasiturinčiai gyvenę žmonės taps alkanų pabėgėlių būriu.

Kataklizmų lavina

Kataklizmai taip padažnėjo, kad jais ėmė domėtis ir mokslininkai. Vien ilgo XX a. vykusių katastrofų analizė išryškino tam tikrus neraminančius dėsningumus: tokio tipo įvykių ne tik kad gausėja, o jų intensyvumas didėja, bet, visų pirma, labai daugėja nuo jų nukentėjusių žmonių skaičius. Reikia pradėti priprasti, kad audros, viesulai ir potvyniai bus ne pavieniais incidentais, o kasmet besikartojantys įvykiai. Penktajame dešimtmetyje kasmet nuo stichinių nelaimių žūdavo 23 tūkst. žmonių, o jų pasekmes jautė 28 milijonai. Dešimtmečiu vėliau žuvusiųjų skaičius jau siekė 160 tūkst. žmonių, o tragiškos pasekmės paliesdavo apie 50 mln. žmonių kasmet. Devintojo dešimtmečio pradžioje ši tendencija vis stiprėjo. Tą dešimtmetį kasmet stichinėse nelaimėse žūdavo pusė milijono, o kitaip nukentėdavo 150 mln. žmonių. Planeta keršija žmonėms už netikusį jų elgesį. Horizonte jau matyti globalinė katastrofa, apimsianti visus Žemės gyventojus.

DP

Santrumpa DP reiškia dirbtinį protą, kuris yra bandomas sukurti daugelyje pasaulio laboratorijų. Bet amerikiečių rašytojas Vernoras Vinge tvirtina, kad DP gali atsirasti ir pats savaime, pavyzdžiui, Interneto tinkle. Tokiose sudėtingose ssistemose visai nauji reiškiniai gali atsirasti ir be jokio įsikišimo iš išorės.

1993 m. parašytame straipsnyje Vinge pranašauja DP atsiradimą 2030 metais. Greta DP atsiradimo Tinkle, galimi variantai yra antžmogiškų galių kompiuterių sukūrimas, betarpiško žmogaus ir kompiuterio ryšio susidarymas ir technologijų sustiprintas žmogaus protas. Jeigu visuotinės tinklų sistemos taps realybe, staiga galime pajusti, kad jos „atsibudo“. Ar tokios sistemos nebus galima išjungti, pavyzdžiui, atjungiant srovę? Nelabai, nes tie tinklai veiks daug greičiau už žmones ir sugebės išnaudoti įvairias keistas tinklo būsenas, pavyzdžiui, tą, kuri egzistuoja tarp kompiuterio įjungimo ir jo darbo pradžios, ir šitaip pajėgs įgyvendinti savo planus. Sunku įsivaizduoti, kad daug kartų už DP kvailesni, lėtesni ir tingesni sutvėrimai sugebėtų ilgesnį laiką jį valdyti.

Ką DP gali mums padaryti? Vinge įvardija tris galimybes. Arba mus išstums, arba privers bendradarbiauti savo iškeltomis sąlygomis, arba pradės mus auginti, aišku prieš tai žymiai sumažinę mūsų skaičių, taip kaip mes šiandien auginame nykstančias gyvūnų rūšis. Bet kuriuo atveju, nebe mes būsime šios planetos šeimininkai.

Branduolinis karas

Branduolinių bombų galia yra matuojama trotilo kilotonomis, o vandenilinių (termobranduolinių), iki šiol kare dar nepanaudotų – megatonomis. Šalių, turinčių atomines bombas, klubas pasipildė Indija, Pakistanu, Šiaurės Korėja, Iranu, Izraeliu. Kiekvienu momentu jas gali įsigyti teroristai, nnes medžiagas nusipirkti galima ir juodojoje rinkoje, o palyginti paprastas gamybos instrukcijas įmanoma rasti Internete.

Kelis kartus pasaulis jau buvo per plauką nuo branduolinio karo (Berlyno krizė, Kubos krizė); taip galėjo atsitikti ir netyčia palaikius gamtinius reiškinius priešo puolimu. Gali sugesti kompiuteris, valdantis mirties paskirstymą, arba kas nors pavogs lagaminėlį su garsiuoju raudonu mygtuku (prezidentui Jelcinui taip jau buvo nutikę). Nors branduolinių ginklų arsenalai yra mažinami, jie dar tokie dideli, kad kiekvienas Žemės gyventojas būtų užmuštas kelis kartus. Potencialiomis atominėmis bombomis yra ir branduolinės jėgainės, pakaktų tik į jas pataikyti raketas ir kiltų Černobylio dydžio katastrofa.

Didelės atominės bombos sprogimas pakeltų į orą daug dulkių ir sukeltų „atominę žiemą“. Atsitiktų panašiai, kaip pataikius į Žemę dideliam kosminiam kūnui, tik dar prisidės ir žudanti radiacija.

Didelės epidemijos

O jeigu mus pribaigs bakterijos? Deja nuomonė, kad mes galutinai įveikėme epidemijas, jau yra istorija. Džiova, maras ir kitos ligos ištvėrė ir puola su išaugusia jėga. Didelių epidemijų tikimybė didėja dar ir todėl, kad visagalių antibiotikų era jau praėjo. Atsirado bakterijos, atsparios penicilinui ir jo pakaitalams.

Šiuo metu grėsmingiausiai atrodo AIDS epidemija. Kas met nuo jos miršta virš 3 mln. žmonių, o nuo 1981 m., kai buvo diagnozuoti pirmieji atvejai, mirė

30 milijonų, užsikrėtusių yra dukart daugiau, o vien 2000 m. pasaulyje buvo užregistruota 5,3 mln. naujų susirgimo atvejų. Per artimiausius penkis metus AIDS nusineš dar 15 mln. aukų. Vidurio Afrikoje ištuštėjo ištisi kaimai, o tokiose šalyse, kaip Botsvana ar PAR, ŽIV infekuotųjų skaičius siekia nuo 20 iki 36 proc. Zimbabvėje natūralus prieaugis jau nukrito iki nulio, o Zambijoje nespėjama ruošti naujus mokytojus, nes jie greičiau išmiršta. Dideli AIDS židiniai netrukus gali atsirasti Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Pietryčių Azijoje ir Indijoje.

Atrodo, kad naujų virusų ir bakterijų atsiradimas yra surištas su masiniu pusiaujo miškų kirtimu. Beždžionėms ir kitiems gyvūnams nepavojingos virusų rūšys persimeta ant jiems neatsparių žmonių, o mūsų civilizacijai yra būdingas greitas tempas padeda užkrato plitimui. Virusas, kurio mutacijos sukelia AIDS, atsirado prieš 300 metų. Per tą laiką jis nuo šimpanzių pateko žmonėms, pradžioje tiems, kurie medžiojo beždžiones. ŽIV išplito įvykus dekolonizacijai, migracijai iš Afrikos ir seksualinei revoliucijai. Daug prie to prisidėjo ir homoseksualai. Garsusis Gaetan Dumas, Kanados oro linijų sstiuardas užkrėtė virš 3 tūkst. savo sekso partnerių iš viso pasaulio ir juos kruopščiai suregistravo specialioje užrašų knygelėje.

Šiukšlės

Niekas nežino, kiek šiukšlių sukuria žmonija. Karts nuo karto kyla triukšmas kai atliekų krūvos užverčia didžiuosius miestus. Bet šiukšlėmis yra visos ccivilizacijos paliekamos atliekos: trąšos vandenyje, freonai ore, degėsiai, smogas, nuotėkos. Nuodingos substancijos yra ore, kuriuo kvėpuojame, maiste ir gėrimuose, kuriais maitinamės kasdien. Ypač kenksmingi yra dioksinai ir furanai, nuodingi junginiai, atsirandantys degant visur esančius plastikus. Jų koncentracijos paprastai būna nedidelės, tačiau jos kaupiasi organizme ir sukelia sunkius apsinuodijimus, skatina navikų atsiradimą.

Aplinkos tarša verčia išnykti atskiras gyvybės formas ir pablogina žmogaus buities sąlygas. Apie tai visi žino ir daug kalbėti neverta. Bėda tame, kad nežinome, kokia yra aplinkos užterštumo riba, kurią peržengus aplinka nebeišlaikys ir „sprogs“. Vandens, o ypač vandenynų, tarša sukelia planktono žūtį, o jis pagamina apie 70 proc. planetos deguonies.

Demografinė bomba

Bendras visų paminėtų pasaulio pabaigos pasiekimo būdų vardiklis yra demografija. Planetą į tokią būseną atvedė ddidžiausia iš iki šiol buvusių žmonių bendruomenė. Nors dabar kasmet žmonija išauga „vos“ 90 milijonų, nors mus kankina epidemijos, civilizacijos ligos ir kataklizmai, nors trūksta maisto ir vandens, mūsų vis daugėja. Naujausioje JTO demografinėje ataskaitoje yra prognozuojama, kad iki 2050 mūsų bus trečdaliu daugiau; prie kiekvienos dabar gyvenančios žmonių poros prisidės dar vienas žmogus (dažniausiai spalvotasis). Pasualis bus tankiau gyvenamas, vargingesnis, skirtumai pagilės, o masinės migracijos ieškant geresnio gyvenimo taps kasdieniniu reiškiniu.

Daugiausiai gyventojų bus Indijoje (1,8 mlrd.), bet iišsivysčiusiose šalyse gyventojų mažės. Italų bus ketvirčiu mažiau, panašiai sumažės ir rusų, o ukrainiečių sumažės net 40 proc. Išsivysčiusiose šalyse 1,2 mlrd. gyventojų lygį pavyks išlaikyti tik imigracijos dėka. Afrikos gyventojų padaugės iki 2 mlrd. ir tai bus triskart daugiau nei Europos gyventojų. Vyks galinga migracija iš neturtingų Pietų į turtingąją Šiaurę, ją lydės etniniai konfliktai, imigracinės politikos griežtinimas, ksenofobijos augimas, ir t.t. turtingosios šalys bus apgultos skurdo jūros.

Demografinis prieaugis paaštrins visų negatyviųjų civilizacijos pasekmių pasireiškimus. Atrodytų, kad Žemėje jau šiandien perdaug žmonių ir reiktų pradėti savotišką „demografinį nusiginklavimą“ – žmonių skaičius palaikymą esamame lygyje. Dėl daugelio priežasčių to padaryti nėra įmanoma. Nors yra kalbama, kad Žemėje yra pakankamai ir vietos , ir maisto, kasmet milijonai žmonių miršta badu.

Epilogas

Kiekviena, iš išvardintų pasaulio pabaigos scenarijų galime suskaičiuoti tam tikrą tikimybę. Bėda tame, kad civilizaciniai faktoriai veikia visi kartu; visi jie draugiškai graužia šaką ant kurios sėdi žmonija. Plika akimi matyti, kad išeities nėra, nes, visų pirma, nėra netgi bendro sutarimo apie tų grėsmių egzistavimą ir, antra, nėra pasaulinės valdžios, galinčios priversti žmoniją laikytis tam tikrų, išlikimui būtinų taisyklių. Panaši prievarta daugelyje šalių būtų pripažinta įsikišimu į jų vidaus reikalus. Blogos situacijos priežastis yra labai paprasta: 25 proc. ŽŽemės gyventojų sunaudoja 70 proc. jos resursų. Turtingosios šalys niekuomet nesutiks pakeisti padėtį, o neturtingosios yra perdaug silpnos, kad tai padarytų. Nesunku paskaičiuoti, kad norint, jog Amerika ir Bangladešas gyventų tokiame pat auštame lygyje, prireiktų beveik trijų tokių planetų kaip Žemė – o mes ją turime tiktai vieną.