Saulės sistema

Turinys

Įvadas…………………….3-4 lapas

Saulės sistema ir planetos…………..5-6 lapas

Merkurijus………………….6-7 lapas

Venera……………………7-8 lapas

Žemė…………………….8 lapas

Marsas……………………8-9 lapas

Jupiteris……………………9-10 lapas

Saturnas……………………10-11 lapas

Uranas…………………….11 lapas

Neptūnas……………………12 lapas

Plutonas…………………….12-13 lapas

Saulė……………………..13 lapas

Naudota medžiaga……………….14 lapas

Įvadas

Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas – plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.

Merkurijus. Skersmuo 2,6 karto mažesnis negu žemės, paviršius nusėtas daugybe įvairasių dydžių kraterių. Atmosfera labai reta, temperatūra: +430 iki -160. Magnetinis laukas maždaug 300 kartų ssilpnesnis negu žemės. Palydovų neturi.

Venera. Skersmuo beveik lygus Žemės skersmeniui. Turi storą, tankią, iš CO2 sudarytą atmosferą, kurioje plaukioja sieros rūgšties garų debesys. Paviršiuje yra kalnynų, plokščiakalnių, žemumų, kraterių. Temperatūra: +460. Magnetinio lauko nerasta, palydovų neturi.

Žemė. Atmosfera susideda iš azoto, deguonies, argono, vandens garų, CO2. 71% paviršiaus dengia vanduo. Aplink skrieja vienas gamtinis palydovas – Mėnulis.

Mėnulis – vienintelis gamtinis Žemės palydovas. Jo skersmuo 4 kartus mažesnis už žemės. Neturi atmosferos, temperatūra: +130 iki -170. Paviršius nusėtas smūginių katerių. <

Marsas. Jo skersmuo 1,9 karto mažesnis negu žemės. Turi retą atmosferą sudarytą iš CO2. Pučia smarkūs vėjai. Paviršiuje yra kalnynų, lygumų, kanjonų, kraterių. Ties ašigaliais matomos ledo kepurės. Temperatūra: +20 iki -100. Turi du palydovus: fobą ir deimą.

Jupiteris. Penkta ppagal nuotolį nuo Saulės planeta (740-816 mln.km.; 11,86 m), didžiausia Saulės sistemoje. Skersmuo 11 kartų didesnis už Žemės. Jį gaubia stora ir tanki H ir He atmosfera. Debesų temperatūra: -138 C. Magnetinis laukas 20 kartų stipresnis nei Žemės. Turi 16 palydovų, 4 didieji matomi pro žiūronus. Turi siaurą žiedą, sudarytą iš ledo gabalėlių.

Saturnas. Šešta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (1,35-1,51mlrd.km.; 29,5m.). Turi 7 ledo gabalėlių žiedus. Skersmuo 10 kartų didesnis už Žemės, o magnetinis laukas stipresnis kelis kartus. Saturną gaubia stora ir tanki atmosfera, sudaryta iš H, He, metano ir amoniako. Debesų temperatūra: -178. Turi 18 palydovų.

Uranas. Septinta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (2,7-3,0mlrd.km., 84m.). Skersmuo 4 kartus didesnis už Žemės. Atmosfera labai stora, iš H, He, metano iir amoniako. Debesų temperatūra: -210. Turi 10 plonų žiedų, magnetinį lauką, 15 palydovų.

Neptūnas. Aštunta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (4,46-4,54mlrd.km., 165m.), panaši į Uraną. Ją gaubia audringa tanki H, He ir metano atmosfera. Debesų temperatūra: -220. Turi 3 žiedus ir 8 palydovus.

Plutonas. Devinta, pati tolimiausia ir mažiausia, Saulės sistemos planeta. Skersmuo 5,5 karto mažesnis už Žemės. Paviršių dengia metano ledas, atmosfera labai reta, iš N ir metano. Temperatūra: -235. Turi 1 didesnį palydovą.

Be didžiųjų planetų, aplink Saulę sskrieja apie 5000 (1-1000km) mažųjų planetų, arba asteroidų. Daugelis jų yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Asteroidų skersmuo ne didesnis nei 1000 km. Didieji asteroidai beveik apskriti, o mažesni – netaisiklingos formos. Yra 3 lietuviški asteroidai: Lietuva, Čiurlionis, Vilnius.

Mažesnio nei 1 km. skersmens asteroidai vadinami meteoroidais. Įlėkę į Žemės atmosferą, jie virsta meteorais arba bolidais. Daugelis jų sudega ore. Nukritę ant žemės meteorai vadinami meteoritais, jų išmuštos duobės – astroblemomis (Mizarų – 5km; Veprių – 8km). Jie skirstomi į akmeninius, geležinius, akmeninius-geležinius. Taškas, iš kurio skrieja meteoritas – radiantas.

Kometomis vadinami mažų asteroidų dydžio Saulės sistemos kūnai, kurių išvaizda prilauso nuo atstumo iki Saulės. Jų skersmuo nuo 1 km. iki 50km. Kometos branduolys, arba kometoidas, sudarytas iš sušalusių į ledą dujų, dulkių ir mažų meteoroidų. Priartėjusios prie Saulės, kometos atšyla ir įgyja ilgas dujų ir dulkių uodegas.

Saulės sistema ir planetos

Saulė, aplink ją skriejančio planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometoidai, meteroidai, tarplanetinė medžiaga, šių objketų gravitaciniai ir magnetiniai laukai, elektromagetiniai spinduliai sudaro saulės sistemą. Planetų sistemos matmenys, matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos vidutiniu skersmeniu, lygūs maždaug 12 mlrd km (80 astronominių vienetų). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio-Edžvorto kometoidų juosta, o už 50-200 tūkst. av – sferinis Orto kometoidų ddebesis. Šio debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos jėga susilygina su artimiausiu žvaigždžių gravitacijos jėga. Planetos skrieja aplink Saulę artimoms apskritimams elipsinėmis orbitomis, kurių plokštumos pasvirusios mažu kampu į ekliptikos plokštumą, didžiausią posvyrį į ekliptiką (17 laipsnių) turi Plutono orbita. Saulės sukimosi apie ašį ir planetų skriejimo aplink Saulę kryptis sutampa. Artimaiusiu žvaigždžių atžvilgiu Saulės sitema lekia 19,7 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno kryptimi. Aplink Galaktikos centrą Saulės sistema skrieja beveik apskritimine orbita 220 km/s greičiu ir apie Galaktikos centrą apsisuka per 230 mln metų.

XVII a. teko galutinai atsisakyti teiginio, kad Žemė yra pasaulio centras, ir pripažinti, kad tai tik eilinė Saulės sistemos planeta. O Niutonui įrodžius, kad danguje, kaip ir Žemėje, galioja tie patys mechanikos dėsniai, fizikams iškilo problema moksliškai paaiškinti Saulės sistemos kilmę. XVIII a. antroje pusėje filosofas I. Kantas ir matematikas bei fizikas P.S. Laplasas išplėtojo hipotezę, kad Saulė ir jos planetos susidarė iš pirminio besisukančio dujų debesies. Veikiant visuotinės traukos jėgai, debesis traukėsi, o dėl sukimosi jis susiplojo. Debesies centre susidarė centrinis kamuolys, iš kurio išsivystė Saulė, o likęs aplinkinis diskas, traukdamasis ir sukdamasis, sutrūkinėjo į dujų bei dulkių žiedus, kurie ilgainiui virto planetomis. Kanto ir Laplaso idėjos išliko ligi šių dienų. Vėlesni astronomijos iir fizikos tyrimai įgalino tiksliau apibrėžti šią hipotezę, nors ji ligi šiol nėra virtusi griežta, vienareikšmiška teorija, netgi egzistuoja įvairūs jos variantai.

Saulės sistemoje susidarė dviejų tipų planetos: arčiau Saulės – gana tankios, nedidelio dydžio (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas), o toliau nuo Saulės – mažo tankio didžiosios planetos (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas); išimtį sudaro Plutonas, primenantis didžiosios planetos palydovą. Neseniai nustatyta, kad didžiosios planetos turi tankų branduolį, keletą kartų didesnį nei Žemės tipo planeta. Tą branduolį supa didelis ir retas vandenilio bei helio apvalkalas, kuris, matyt, susidarė pritraukus masyviai planetai iš aplinkos pirmykščių dujų ir dulkių likučius.

XX a. antrajame dešimtmetyje astronomas Dž. Džinsas (Jeans) buvo pasiūlęs kitokią planetų susidarymo hipotezę – kad jos atsirado Saulei suartėjus su kita žvaigžde ir išplėšus iš jos dalį medžiagos. Vėliau, įrodžius, kad Saulė ir planetos turi maždaug vienodą amžių ir panašią cheminę sudėtį, tos hipotezės teko atsisakyti. Kadangi Saulė yra eilinė žvaigždė, o planetos susidarė ne atsitiktinio susidūrimo, o dėsningos evoliucijos keliu, tai labai tikėtina, kad ir daugelis kitų vienišų žvaigždžių turi planetas. Deja, netgi artimiausios žvaigždės yra nutolusios nuo mūsų per keturis ir daugiau šviesmečių, tad kol kas netgi didžiausios skiriamosios gebos teleskopais neįmanoma įžiūrėti šalia jų mažų tamsių objektų (kosminiu Hablo teleskopu

buvo tik pastebėta rudoji nykštukė, skriejanti aplink raudonąją milžinę. Planeta periodiškai trikdo žvaigždės spinduliavimą, tuos pokyčius ir buvo mėginta pastebėti. Prieš keletą dešimtmečių buvo paskelbta, kad aptikta planeta prie vienos iš artimiausių žvaigždžių – Barnardo žvaigždės, tačiau paaiškėjo, kad tie stebėjimai buvo netikslūs. Atradimas, kaip dažnai būna, įvyko ne ten, kur buvo tikimasi. 1994 m. buvo aptiktos trys Žemės dydžio planetos, skriejančios aplink pulsarą – neutroninę žvaigždę. Neįmanoma patikėti, kad jos buvo susidariusios prieš žvaigždės kolapsą ir išlikusios sprogimo metu, ttačiau jų susidarymą po sprogimo irgi sunku paaiškinti; tai kol kas mįslė astrofizikams. Netrukus buvo pakankamai patikimai įrodyta, kad planetos egzistuoja ir prie keleto įprastinių žvaigždžių; tai pasirodė besančios didelės, kaip Jupiteris, planetos, skriejančios arti savo žvaigždžių (kas visai nebūdinga Saulės sistemai). Taigi planetų sistemos, matyt, gali būti labai skirtingos, ir jų susidarymo teoriją teks dar tikslinti ir pildyti. Formuojasi nauja astronomijos sritis – žvaigždžių planetologija, kuri artimiausiu metu žada naujų įdomių atradimų.

Žemė sukasi apie savo ašį iš vakarų į rrytus. Jos pusiaujo taškai juda 465 m/s greičiu, todėl Žemė apsisuka apie savo ašį per 24 valandas. Sis jos sukimasis lemia dienos ir nakties kaitą. Į Saulę atsisukusioje Žemės pusėje yra diena, o priešingoje pusėje – naktis. Išimtį sudaro ašigaliai iir jiems artimos sritys. Čia tam tikrą laikotarpį būna tik diena ir tam tikrą laikotarpį – tik naktis. Metų laikų (pavasario, vasaros, rudens, žiemos) kaitą lemia: pastovus 23,5° kampas tarp Žemės sukimosi ašies ir statmens jos orbitos plokštumai; Žemės skriejimas aplink Saulę;nekintama Žemės ašies padėtis erdvėje (ji visą laiką yra lygiagreti pati sau). Žemės sukimosi ašis šiaurėje yra palinkusi į Saulę, todėl kampas tarp ašies ir krypties į Saulę yra mažesnis negu 90°.

Stebėtojui, esančiam Šiaurės pusrutulyje, atrodo, kad Saulė juda dangaus skliautu didesniu lanku ir diena trunka daugiau negu 12 valandų. Tuo tarpu kai Žemė atsiduria taške C, kampas tarp jos sukimosi ašies bei krypties į Saulę pasidaro didesnis negu 90°, Saulė juda mažesniu lanku, diena trunka mažiau nei 112 valandų. Padėtyse B ir D kampas tarp Žemės sukimosi ašies ir krypties į Saulę lygus 90°. Tada Žemėje visur diena ir naktis trunka po 12 valandų. Dėl to, kad Žemė iš tikrųjų netolygiai skrieja elipsine (ne apskritimine) orbita aplink Saulę, kuri yra viename iš elipsės židinių, metų laikai trunka nevienodai. Šiaurės pusrutulyje pavasario trukmė lygi 93 dienoms, vasaros – 94, rudens – 90, žiemos – 89 dienoms. Šiaurės pusrutulyje astronominis pavasaris ir vasara kartu trunka 8 dienomis ilgiau nei rruduo ir žiema. Astronominė metų laikų pradžia Šiaurės pusrutulyje yra tokia:

pavasario – 03 20-21 (diena lygi nakčiai);

vasaros – 06 21-22 (ilgiausia diena, trumpiausia naktis);

rudens – 09 22-23 (diena lygi nakčiai);

žiemos – 12 22-23 (trumpiausia diena, ilgiausia naktis).

Įdomu ir tai, kad šalčiausiu Šiaurės pusrutulio metų laiku, apie sausio 3 d., Saulė būna arčiausiai Žemės (147 mln. km atstumu), o šilčiausiu metu, apie liepos 3 d., – toliausiai (152 mln. km atstumu). Nutolusi nuo Saulės Žemė gauna apie 3 % mažiau Saulės energijos, dėl to Šiaurės pusrutulyje vasaros šiek tiek vėsesnės, o žiemos švelnesnės negu Pietų pusrutulyje. Ten Žemė būna arčiausiai Saulės jų vasarą, o toliausiai – žiemą. Be abejo, klimatui Pietų pusrutulyje turi įtakos vandenynų gausa, Šiaurės pusrutulyje – didžiulis Eurazijos žemynas.,br> Regimąjį Saulės judėjimą dangumi mes matome iš aplink Saulę skriejančios Žemės. Žiūrint iš Žemės, atrodo, kad per metus Saulė nueina vieną ratą. Šis metinis Saulės kelias dangumi vadinamas ekliptika (gr. ekleiptike – užtemimas). Saulė keliauja per 13 žvaigždynų, iš kurių 12 vadinami Zodiako žvaigždynais (gr. zodiakas, kilęs iš zoon – gyvūnas; Zodiakui nepriskiriamas Gyvatnešis, kuris yra tarp Skorpiono ir Saulio):

žiemą – per Šaulio, Ožiaragio ir Vandenio žvaigždynus;

pavasarį – per Žuvų, Avino bei Jaučio žžvaigždynus;

vasarą – per Dvynių, Vėžio ir Liūto žvaigždynus;

rudenį – per Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono ir Gyvatnešio žvaigždynus.

Vidurdienį neįmanoma matyti, kuriame žvaigždyne yra Saulė, nes stipri jos šviesa nustelbia palyginti silpną žvaigždžių spindėjimą. Tad kaip nustatyti Saulės padėtį danguje žvaigždynų atžvilgiu? Žinant, kuriame žvaigždyne Saulė yra vidurnaktį, galima nurodyti, kur ji būna vidurdienį. Dėl to vidurnaktį reikia nustatyti aukščiausiai virš horizonto esantį Zodiako žvaigždyną ir pagal jį numatyti, kur Saulė bus vidurdienį. Pavyzdžiui, jei vidurnaktį aukščiausiai virš horizonto yra Mergelės žvaigždynas, tai vidurdienį Saulė bus Žuvų žvaigždyne.

Žiūrint naktį į žvaigždėtą dangų, atrodo, kad žvaigždės nejuda. Tačiau, užfiksavę kokį nors nejudamą objektą vakare ir ryte, pamatysime, kad žvaigždžių padėtis yra visai kitokia.

Žvaigždžių regimąjį judėjimą dangaus skliautu galima pastebėti ir greičiau. Pakanka į žvaigždę žiūrėti taip, kad jos matymo kryptis sutaptų su kokiu nors nejudamu daiktu, pavyzdžiui, medžio viršūne, stogo kraigu. Pastovėję kiek laiko vienoje vietoje, pamatysime, kad gana greit žvaigždės padėtis pasikeis.

Padarius ilgalaikę dangaus skliauto nuotrauką, matyti, kad jis sukasi apie ašį, kuri nukreipta beveik į Siaurinę žvaigždę.

Taigi regimasis žvaigždžių sukimasis matomas dėl Žemės sukimosi apie savo ašį, nukreiptą į Šiaurinę žvaigždę.

Regimasis planetų judėjimas dangumi žvaigždžių fone yra kur kas sudėtingesnis nei Saulės ar Mėnulio. Planetos slenka tai į vieną, tai įį kitą pusę, dangaus sferoje brėždamos kilpas arba zigzagus. Toks judėjimas periodiškai pasikartoja, pavyzdžiui, Merkurijaus – kas 116 dienų, Marso – kas 780 dienų.

Dėl orbitos ištęstumo atstumas tarp Žemės ir Saulės per ketvirtį paros pakinta net 7000 km.

Prieš 1500 mln. metų Žemė per metus apsisukdavo apie savo ašį 900 kartų (para trukdavo 10 dabartinių valandų), prieš 500 mln. metų – 380 kartų, o dabar apsisuka tik 365 kartus. Žemės para kas 50 000 metų pailgėja viena sekunde.

Graikų astronomas Hiparchas (Hipparchos; apie 190-120 m. pr. Kr.) Saulės apkeliaujamą per metus Zodiako ratą padalijo į 12 vienodo dydžio (30° ilgio ir 16° pločio) dangaus sričių. Jis nurodė ir Saulės buvimo atitinkamame Zodiako žvaigždyne laiką:

03 21 – 04 20 Avinas

06 22 – 07 22 Vėžys

04 21 – 05 21 Jautis

07 23 – 08 23 Liūtas

05 22 – 06 21 Dvyniai

08 24 – 09 23 Mergelė

09 24 – 10 23 Svarstyklės

12 22 – 01 20 Ožiaragis

10 24 – 11 23 Skorpionas

01 21 – 02 19 Vandenis

11 24 – 12 21 Šaulys

02 20 – 03 20 Žuvys

Per daugiau negu 2000 metų

Saulė jau nebūna atitinkamame Zodiako žvaigždyne Hiparcho nurodytu laiku, o yra pasislinkusi per vieną ženklą, pavyzdžiui, jei Saulė Hiparcho laikais buvo Avino žvaigždyne, tai dabar tuo pat metu ji yra tik Žuvų žvaigždyne (8.32 pav.)- Taigi laikraščiuose skaitome kitiems skirtus horoskopus, nes visais laikotarpiais atsiranda žmonių, kurie aptinka ryšį tarp Saulės, Mėnulio ir planetų išsidėstymo žvaigždynų fone ir tautų, valstybių bei asmenybių vystymosi.

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Jo vardas siejamas su romėnų prekybos ir keliautojų globėju dievu Merkurijumi (lot. Mercurius), kkurį graikai vadino Hermiu (gr. Hermes), o lietuviai — Saulės dukra Vaivorą.

1974—1975 metais buvo gautos detalios Merkurijaus nuotraukos, kurias padarė pro Merkurijų tris kartus praskriejusi JAV kosminė stotis „Mariner-10“. Ji perdavė į Žemę patikimus duomenis apie Merkurijaus paviršių, atmosferą bei temperatūrą.

Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio: labai nelygus, jame gausu įvairaus dydžio (iki 200 km) meteoritų išmuštų kraterių (apvalių daubų), pasitaiko net 4 km aukščio kalnų.

Spėjama, kad šios planetos 1800 km spindulio branduolį sudaro geležis ir nikelis, virš jo yra silikatų mmantija (gr. mantion — apsiaustas) ir granito bei bazaltų pluta. Prie paviršiaus atmosfera labai reta, sudaryta iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono.

Merkurijaus apšviestosios pusės temperatūra siekia 290—430 °C (priklauso nuo atstumo iki Saulės), o neapšviestosios – 160 °C. Magnetinis laukas 2200 – 300 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.Merkurijus palydovų neturi. Žemėje matomas valandą prieš saulėtekį ar po saulės laidos ir planetos ryškis gali siekti minus 1.9 ryškį.

Venera

Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

Venera turi apie 2800 km spindulio skystą branduolį, apie 3200 km storio silikatų mantiją ir apie 16 km storio bazaltų plutą. Veneros paviršius nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelis yra maždaug vieno metro skersmens. Yra didelių (net iki 100 km skersmens) vulkaninės kilmės kraterių. Aukščiausio kalno aukštis siekia apie 11 km. Venera — sausa ir karšta dykuma.

Jos atmosfera labai tanki, sudaryta iš anglies dioksido ((apie 96 %), azoto (apie 3,5 %), vandens garų (apie 0,2 %) ir kt. Planetos paviršiuje atmosferos slėgis net 90 kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45—65 km aukštyje Venerą dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas, kurio greitis siekia iki 100 km/h.

Veneroje ryškus „šiltnamio reiškinys“ — atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko aatmosferos anglies dioksidas. Gyvybės Veneroje nėra.

Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė. Magnetinis laukas labai silpnas. Žemės gyventojams Venera pirmoji sužiba saulėlydžio danguje ir matoma ne ilhiau kaip 3 valandas nusileidus bei prieš saulėtekį. Tai trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas, kurio didžiausias spindesys siekia minus 4,6 ryškio.

Venera palydovų neturi. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 m. atrado G.Galilėjus (Italija), atmosferą – 1761 m. M.Lomonosovas (Rusija).

Žemė

Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė Saulės sistemos planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės centre yra branduolys, dalijamas į vidinį ir išorinį. Vidinis yra kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis — skystas. Žemės branduolį supa silikatų mantija, slūgsanti po kietu apvalkalu — pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai (granitai ir bazaltai). Žemės rutulį gaubia dujų apvalkalas, vadinamas atmosfera. Ją sudaro 78 % azoto, 21 % deguonies ir tik truputis kitų dujų. Savo ruožtu atmosfera dalijama į 3 sluoksnius: troposferą, stratosferą ir jonosferą. Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką

Gamtinis Žemės palydovas Mėnulis yra artimiausias mums kosminis kkūnas. Kartu tai yra vienintelis dangaus kūnas, kuriame pabuvojo žmonės. Mėnulis sudarytas iš uolienų, o jo paviršius yra kelių dešimčių metrų grūdėtas skeveldrų ir dulkių sluoksnis. Didesnę paviršiaus dalį užima kalnai, kurių aukščiausi siekia net 9 km. Mums atrodančios tamsesnės Mėnulio paviršiaus vietos buvo pavadintos jūromis, nors nieko bendra su Žemės jūromis neturi. Tai žemumos, kuriose nėra nė lašo vandens. Būdamos blogiau apšviestos ir silpniau atspindėdamos saulės šviesą, jos atrodo tamsios. Žiūrint pro teleskopą, Mėnulio paviršiuje matyti daugybė kraterių. Jų ypač gausu kalnuotose srityse. Mėnulio paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -170 °C iki 130 °C. Mėnulyje nėra nei oro, nei vandens, taigi nėra ir atmosferos. Kadangi jo apskriejimo aplink Žemę periodas (žvaigždinis mėnuo) yra tiksliai lygus apsisukimo apie ašį periodui, Mėnulis į Žemę visada yra atsukęs tą pačią pusę. Pats nešviečia, o tik atspindi saulės šviesą.

Mėnulio trauka periodiškai sukelia Žemės vandenynų potvynius ir atoslūgius. Nemažai Mėnulio kulto reliktų yra likę lietuvių tautosakoje. Užkalbėjimuose Mėnulis vadinamas dievaičiu, dangaus karalaičiu. Sakmėse jis kartais vaizduojamas kaip Saulės vyras. Beveik visada siejamas su derlingumu, vaisingumu, sveikata.

Trys Mėnulio krateriai pavadinti Vilniaus observatorijos astronomų M. Počobuto, J. Sniadeckio, V. Dzievulskio vardais.

Marsas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorinė planeta. Kai Marsas būna arčiausiai Žemės, jo sspindesys siekia minus 2,9 ryškį. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukra Žiezdre. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu.Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Marse keičiasi metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų. Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis už Žemės. Ją sudaro anglies dioksidas (95,3 %), azotas (2,7 %), argonas (1,6 %), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra Marse labai svyruoja: ties pusiauju ji būna iki -103 °C naktį ir 17 °C dieną. Tai susiję su reta atmosfera, dėl kurios nėra šiltnamio reiškinio. Vidutinė temperatūra siekia vos – 63 °C. Marso vienetinis paviršius gauna 2,3 karto mažiau Saulės energijos negu Žemė. Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras. Rausvo smėlio debesys kartais pakyla net į 50 km aukštį. Vasarą vėjų greitis siekia 2—7 m/s, rudenį – 5—10 m/s. Būna uraganų (iki 100 m/s).

Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, krateri.. Automatinėms stotims nusileidus Marse ir atsiuntus į Žemę jo paviršiaus nuotraukas,

buvo nustatyta, kad rusvą Marso paviršiaus spalvą lemia geležies oksidas (rūdys). Jokių gyvybės požymių kol kas nerasta. Marso magnetinis laukas yra net 1000 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.

Marsas turi du nedidelius, pailgus, netaisyklingos formos gamtinius palydovus: 28 km ilgio Fobą (gr. phobos — baimė) ir 16 km ilgio Deimą (gr. deimos — siaubas). Juos 1877 atrado A.Holas

1877 m. italų astronomas Džiovanis Virdžinijus Skiaparelis (Schiaparelli) pro teleskopą įžiūrėjo Marse tamsius ruožus ir pavadino juos kanalais. Prasidėjo įvairiausių spėliojimų apie galimus MMarso gyventojus laikotarpis, buvo siūloma užmegzti ryšius su marsiečiais. Vienas tokių siūlymų — iškasti Sacharoje griovius, pripilti juos žibalo, uždegti ir tokiu būdu pasiųsti šviesos signalą. Tačiau kosminiai skrydžiai padarė galą spėlionėms — marsiečių Marse nėra. Marso paviršiaus vaizdas priklauso nuo metų laikų. Žiemą ašigalinių ledinių kepurių plotas pasiekia net 50° platumą, o vasarą jos beveik išnyksta. Sezoninius Marso paviršiaus vaizdo kitimus dar neseniai buvo bandoma aiškinti augmenijos suvešėjimu ar sunykimu skirtingais metų laikais. Tačiau iš tikrųjų tai yra tik aanglies dioksido ledo susidarymas ar tirpimas.

Marsas. „Viking“ nuotrauka. 1976 m.

Fobo paviršiuje daug smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens), 100-200 m pločio ir 10-20 m gylio vagų. „Viking 1“ ir „Viking 2“ nuotraukos.

Jupiteris

Jupiteris — pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos mmasė 2,5 karto didesnė už kitų aštuonių planetų masę. Po Saulės, Mėnulio ir Veneros Jupiteris yra ryškiausias danguje, didžiausias ryškis siekia -2,9 ryškio. Tankią atmosferą sudaro molekulinis vandenilis (apie 89 %), helis (apie 10%), metanas, amoniakas ir kt. Lygiagrečiai su pusiauju debesyse pakaitomis eina 10 porų rudų ir baltų juostų. Baltosiose dujos kyla aukštyn ir vėjas pučia iš vakarų į rytus, rudosiose dujos leidžiasi žemyn ir vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis kartais siekia net 130 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra daugiau kaip prieš 300 metų pastebėta ovalinė Didžioji Raudonoji Dėmė. Jos ilgis 25 000 km, o plotis 14 000 km. Debesų temperatūra žema — apie -138 °C. Atmosferoje nuolat blykčioja žžaibai. Jupiterio paviršius — apie 17 000 km storio skysto molekulinio vandenilio sluoksnis. Po juo yra apie 44 000 km storio metalinis vandenilis ir 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Temperatūra centre turėtų būti apie 25000°C.

Jupiteris spinduliuoja 2 kartus daugiau energijos, negu gauna iš Saulės. Greičiausiai tai vyksta dėl milžiniškos planetos traukimosi, kurio metu išsiskiria šiluma. Planeta yra stiprus radijo bangų šaltinis. Jos magnetinis laukas apie 20 kartų stipresnis negu Žemės. SSukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, dėl to ten beveik nesikeičia metų laikai. Aplink Jupiterį yra iš Žemės nematomas ledo gabalėlių ir dulkių žiedas, kuris kartu su 52 palydovais juosia šią planetą. Keturi palydovai – Ija, Europa, Ganimedas, Kalista (atrasti Galileo Galilėjaus 1610 metais), didesni už mūsiškį Mėnulį. Kiti palydovai yra žymiai mažesni. Pats didžiausias iš mažųjų – Amaltėja – yra 260 km skersmens, patys mažiausieji, atrasti 2001 m – vos 2 km. Beje, tais metais Jupiteris savo palydovų kolekciją „papildė“ net 11 naujų palydovų.

Jupiteris. Didžioji Raudonoji Dėmė, ant jos Ijo, dešinėje – Europa. „Voyager -1“ nuotraukos 1979 m.

Saturnas

Planeta plika akimi dangaus skliaute matoma kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos nuotolio kinta nuo 0,4 iki 1,3 ryškio. Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Po storu debesų sluoksniu prasideda 32 000 km storio skysto molekulinio vandenilio. Dar giliau yra 12 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis, o po juo — 16 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, metano ir amoniako ledų. Saturno centre temperatūra turėtų būti apie 20 000 °C.

Saturnas spinduliuoja 2,5 karto daugiau energijos, negu gauna iš Saulės. Matyt, tai vyksta dėl to, kad traukdamasis Saturnas (kaip ir Jupiteris) išskiria energiją. Saturno aatmosfera sudaryta iš mol. vandenilio (96,3 % tūrio), helio (3,25 %), metano, amoniako, etano ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako, vandens, ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma šviesių ir tamsių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Atmosferoje daug sukūrių. Įdomiausias Saturno elementas — pusiaujo plokštumoje planetą juosiantys žiedai, kuriuos 1610 m. pastebėjo G. Galilėjus, bet manė, kad tai palydovai. 1656 m. Ch Huigensas įrodė, kad tai žiedai. Yra žinomi 7 pagrindiniai žiedai, sudaryti iš daugybės įvairaus dydžio ledo gabalėlių, kurie aplink planetą skrieja tarsi maži mėnuliukai. Bendras žiedų plotis siekia daugiau kaip 400 000 km, o storis — vos l km. Saturnas turi 30 gamtinių palydovų. Didžiausias jų — Titanas — dydžiu nenusileidžia Merkurijui. Tai vienintelis Saulės sistemos planetų palydovas, turįs 250 km storio atmosferą, sudarytą daugiausia iš azoto.

Saturno magnetinis laukas vos keletą kartų stipresnis už Žemės magnetinį lauką.

Uranas

Uranas — septintoji Saulės sistemos planeta milžinė. Tai pirmoji 1781 m. teleskopu Viljamo Heršelio (Herschel) atrasta planeta.Iš Žemės opozicijos metu matoma kaip 5,3-5,5 ryškio žalsvos spalvos skritulėlis. 1986 m. pro Uraną praskriejusi kosminė stotis „Voyager 2“ atskleidė daugelį šios mįslingos planetos paslapčių. Į „Voyager“ buvo įdėti įrašai su Žemės ggarsais, muzika ir kalba. Galbūt tai po dau daug metų kažkas suras ir perskaitys.

Uraną dengia šalta (apie -210 °C) ir nepaprastai stora (11000 km) atmosfera, sudaryta iš vandenilio (82 % tūrio), helio (15%), metano (2%) bei plaukiojančių sušalusio metano ir amoniako debesų. Po ja yra 8000 km gylio vandens, metano ir amoniako sluoksnis, o planetos centre — Žemės dydžio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, amoniako ir metano ledų. Jo temperatūra siekia apie 11000°C.

Uranas turi 11 plonų, tik 1977 – 1978 m. atrastų žiedų, kurių bendras plotis sudaro 9000 km, o storis — 5 – 15 km. Urano žiedų medžiagos užtektų tik 15 km dydžio palydovui susidaryti. Palydovų turi tik .21. Arijelio, Umbrielio, Titanijos ir Oberono skersmuo virš 1100 km. Palydovas Miranda – lyg suplipdytas iš kelių gabalų.

Planeta turi magnetinį lauką, kurio stiprumas du kartus silpnesnis nei Žemės. Viena įdomiausių Urano ypatybių yra ta, kad jo , sukimosi ašis beveik guli orbitos plokštumoje.

Neptūnas

Neptūnas — aštuntoji, plika akimi nematoma Saulės sistemos planeta. Neptūną gaubia tanki, audringa molekulinio vandenilio, helio ir metano atmosfera, kurioje plaukioja amoniako ir vandens kristalų debesys. Neptūne pučia patys stipriausi iš visų Saulės sistemos planetų vėjai. Protarpiais jų greitis siekia net 500—700 m/s. Pietiniame planetos pusrutulyje

gerai matyti tamsi dėmė didumo sulig Žeme. Ji primena Didžiąją Raudonąją Dėmę Jupiteryje. Šis milžiniškas sūkurys pavadintas Didžiąja Tamsiąja Dėme.

Neptūno paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas, kurio temperatūra vos -214 „C. Giliau yra apie 3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledo sluoksnis, o centre — apie 20500 km spindulio to paties ledo ir silikatų branduolys.

Planeta turi penkis iš Žemės nematomus žiedus ir silpną magnetinį lauką.

Aplink Neptūną skrieja 8 palydovai. Du iš jų, Tritonas ir Nereidė, įžiūrimi pro tteleskopą, kitus atrado automatinė kosminė stotis „Voyager“.

Plutonas

Plutonas — devintoji, tolimiausia ir mažiausia Saulės sistemos planeta. 1930 m. ją fotografiniu būdu atrado JAV astronomas Klaidas Tombas (Tombaugh). Šią planetą galima įžiūrėti tik pro didelį teleskopą. Apie ją žinoma palyginti nedaug, mat šios tolimos planetos kol kas dar nepasiekė jokia automatinė tarpplanetinė stotis.

Plutonas savo sandara skiriasi nuo didžiųjų planetų. Turi retą azoto ir metano atmosferą. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano ledas, kurio temperatūra -235 °C, paviršių tikriausiai dengia kelių kilometrų storio mmetano ledas.

Plutonas turi tik vieną palydovą Charoną, atrastą 1978 metais. Jis yra vos du kartus mažesnis už Plutoną. Charono paviršių dengia metano ledas.

Manoma, kad praeityje Plutonas ir jo palydovas buvę Neptūno palydovai, tačiau vėliau ištrūkę iš Neptūno gravitacijos lauko. Plutonas ttapo savarankiška planeta.

Saulė

Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės sistemos kūnas (lent.). Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos) geltonoji nykštukė. Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš Galaktikos plokštumos – 30 šm. Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra 0.35 R spindulio šerdis, kurioje vyksta termobrand. protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7·10-14 M per 1 m.). Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas. Centre medžiagos tankis 160 g/cm3, slėgis 2·1016 Pa, t-ra 15 mln. K. Virš branduolio yra ~0.5 R storio sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis ~0.15 R storio konvekcijos sluoksnis, kurio t-ra ties apatine riba yra ~1.1 mmln. K. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą konvekciniu būdu, maišantis skirtingos t-ros medžiagos srautams. Saulės paviršius per teleskopą atrodo grūduotas (Granulės). Plika akimi matomas blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti skaisčios fotosferos fone labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio (74.7% atmosferos masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra SSaulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius. Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima matyti protuberantus. Iš vainiko į tarpplanetinę erdvę srūva Saulės vėjas, sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių, žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta (Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo indukcija vidutiniškai lygi (1-2)·10-4 T, Saulės dėmių indukcija ~0.3 T. Saulės paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos (žr. Helioseismologija).

Naudota medžiaga

http://astronomija.tinkle.lt/

http://infostudijos.cabletv.lt/

http://www.astro.lt/

http://not.at.harvista.lt/gvardija/astro/

http://astro.visiems.lt/

http://www.astronomija.puslapiai.lt/index.php

http://siauliai.mok.lt/rerichas/astro.htm