Saulės sistema
Saulės sistema
Naujos informacinės technologijos ženkliai keičia informacijos prieinamumo
ir platinimo galimybes, o tai neišvengiamai veikia mokymosi ir mokymo
organizavimo būdus.
Saulės sistemą sudaro:
✓ Saulė;
✓ 9 planetos;
✓ Planetų palydovai;
✓ Asteroidų žiedas;
✓ Kometos;
✓ Meteoritai ir meteorai.
✓
[pic]
Saulė – tai viena žvaigždė milijardus žvaigždžių jungiančioje sistemoje,
kuri vadinama Galaktika arba Paukščių Taku (Milky Way).Saulė – tai
įkaitusių dujų kamuolys.Saulė teikia žemei šviesą ir šilumą.Saulės
spinduliai Žemę pasiekia per 8 minutes
Saulė yra daug didesnė už Žemę, į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės
dydžio kkūnų, o masė 333 000 Žemės masių.Saulė turi ryškų išorinį sluoksnį,
kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5500 °C. Joje matomos tamsesnės
sritys, vadinamos Saulės dėmėmis. Jos tamsios todėl, kad yra vėsesnės už
aplinkinius plotusJi nuolat spinduliuojanti, verdanti, besimainanti,
trykštanti purslais – protuberantais – žvaigždė. Saulės paviršiuje dažnai
vyksta branduoliniai sprogimai, kurių metu į aplinką yra išmetama įkaitusių
dujų čiurkšlė, vadinama protuberantu.
Saulės užtemimas
Mėnulis daug kartų mažesnis už Saulę, bet skrieja tiek pat kartų arčiau
Žemės ir dėl to danguje atrodo tokio pat dydžio kaip Saulė. Todėl kai visi
trys kkūnai išsirikiuoja vienoje linijoje įvyksta Saulės užtemimas. Šešėlio
skersmuo ant Žemės paviršiaus būna iki 270 km.Ties pusiauju šešėlis juda
1730 km/h greičiu.Visiško užtemimo fazės trukmė iki 7,5 minutės.Visiškas
Saulės užtemimas įvyksta maždaug kartą per pusantrų metų kažkurioje Žemės
rutulio vietoje. Mes nestebime užtemimų kas mmėnesį, nes Mėnulio orbita
pasvirusi 5 laipsniais ekliptikos atžvilgiu. Mėnulio orbita kerta ekliptiką
dviejuose taškuose, vadinamuose mazgais. Užtemimai galimi, kai Mėnulis yra
arti mazgų. Tai gali atsitikti du kartus per metus.
Saulės sistemos planetos:
✓ Merkurijus
✓ Venera
✓ Žemė
✓ Marsas
✓ Jupiteris
✓ Saturnas
✓ Uranas
✓ Neptūnas
✓ Plutonas
Merkurijus
[pic]
Svarbūs duomenys:
• orbitinis periodas = 88 d
• vidutinis atstumas nuo Saulės = 0,39 AU
• sukimosi apie ašį periodas = 59 d
• spindulys = 2 440 km = 0,38 R(
• masė = 0,055 M(
• tankis = 5430 kg/m3 (vid.)
• temperatūra dieną = 623 K
• temperatūra naktį = 103 K
• neturi atmosferos
Arčiausiai Saulės esanti planeta. Neturi nei vieno palydovo. Merkurijaus
planetos paviršius nusėtas kraterių, kalnų, slėnių ir ttamsių lygumų.
Stebėjimai nuo Žemės atskleidė tik keletą faktų:
• užuominos apie paviršiaus reljefą
• Merkurijaus fazės
Merkurijaus tranzitas
Merkurijus praskrieja tarp Saulės ir Žemės, bet planeta maža; ji neuždengia
Saulės. Saulė, Merkurijus ir Žemė turi būti vienoje tiesėje.
Merkurijus nėra tikslus rutulys! Merkurijus yra taip arti Saulės, kad
gravitacijos jėga skiriasi vienoje ir kitoje planetos pusėje. Šie skirtumai
sukelia potvynio efektą ir Merkurijų ištempia į pailgos formos kūną (regbio
kamuolys).Mariner 10 – vienintelis erdvėlaivis link Merkurijaus. 1974 tris
kartus praskriejo pro Merkurijų ir jį fotografavo. Dabar skrieja
heliocentrine orbita.
Merkurijaus ppaviršius. Lygumos tarp krateriais nusėtų rajonų. Eskarpai –
keteros, susidariusios atvėsus išsilydžiusiai planetai.
Merkurijaus ir Mėnulio paviršiai panašūs, bet ne identiški: krateriai
atsirado per pirmuosius 700 milijonus metų; Merkurijaus lygumos panašios į
Mėnulio jūras, bet jos senesnės už jūras; Mėnulio kraterių tankis didesnis;
Merkurijaus krateriai retesni. Neįprastas, kalvotas paviršius priešingoje
pusėje nuo Caloris Basin leidžia daryti išvadą, kad paviršių deformavo
didžiulis smūgis. Didžiulio kūno, smogusio Caloris Basin srityje,
paskleistos seisminės bangos suformavo kalvotą paviršių priešingoje Caloris
Basin pusėje. Manoma, kad Merkurijus turi geležinį branduolį, tankesnį negu
Žemės.
Merkurijaus magnetinis laukas
Silpnesnis nei Žemės; stipris yra maždaug tik 1% Žemės magn. lauko stiprio.
Merkurijaus branduolys bent iš dalies skystas. Turi būti energijos
šaltinis, verčiantis tekėti skystą branduolį. Merkurijus turi nežymią
magnetosferą. Neturi radiacinių juostų kaip Žemė
Venera
[pic]
Neturi nei vieno palydovo.Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta,
atstumas maždaug 108 milijonai kilometrų.Veneros paviršiuje užregistruota
beveik 530°C temperatūra.Nuostabiai švytinti planeta, gal todėl ji
pavadinta grožio deivės vardu?Ji turi labai storą, tankią debesuotą
atmosferą, neleidžiančią matyti jos paviršiaus.Tačiau žinoma, kad jos
paviršiuje yra daug didelių lėkštų kraterių. Veneros atmosfera atrasta iš
antžeminių stebėjimų.Saulės spinduliai išsisklaido Veneros atmosferoje;
matome tarytum aureolę, gaubiančią Veneros diską. Atmosfera: Anglies
dvideginis 96,5 %, azotas 3,5%, argonas ir vanduo – pėdsakai, deguonies –
nėra.
Žemė
[pic]
Žemė yra trečioji nuo Saulės nutolusi planeta.Penktoji pagal dydį Saulės
sistemos planeta.Turi vieną palydovą – Mėnulį.Dangaus skliautu per sekundę
Žemė nukeliauja maždaug 30 kilometrų.
Svarbūs dduomenys
vidutinis atstumas nuo Saulės = 149,6 106 km = 1 AU; orbitinis periodas =
365,25 d; sukimosi apie ašį periodas = 23,93 h; pusiaujo posviris į
orbitą = 23° ; spindulys = 6 400 km = 1 R( ; masė = 6 x 1024 kg = 1 M(
masyvesnė už Merkurijų, Marsą ir Venerą kartu paėmus; tankis = 5510 kg/m3
(vid.); vanduo užima >70% paviršiaus.
Potvyniai ir atoslūgiai
Mėnulio gravitacija sukelia Žemėje potvyninę bangą. Potvynių priežastis:
vandenynuose iškyla 2 pūpsniai; įcentrinė jėga yra visur vienoda ir
nukreipta į centrą, mėnulio gravitacija traukia daleles link Mėnulio
centro; skirtumas tarp gravitacinės traukos ir įcentrinės jėgos sukelia
potvyninę jėgą. Lėtina Žemės ašinį sukimąsi ir greitina Mėnulio judėjimą
orbita .Potvyninis stabdymas pailgina žemišką dieną 0,002 sekundėmis per
šimtmetį. Mėnulio tolsta nuo Žemės (trečiasis Keplerio dėsnis). Kasmet
Mėnulis nutolsta nuo Žemės per 3 cm. Dėl potvyninio stabdymo Mėnulis
visada atsigręžęs ta pačia puse į Žemę.
Paviršių suformavo:
• Plutos plokščių tektonika
• Vulkanizmas
• Vandens ir vėjo erozija
• Meteoritų smūgiai
Žemės uolienų amžius 4,6 milijardai metų, bet jos paviršiui yra ne daugiau
kaip 100 milijonų metų.
Tektonika
Žemės litosfera yra “sutrūkinėjusi” į didelius gabalus – plokštes.
Plokštės juda (keli cm per metus).Tolsta ties vandenyno gūbriais.Susiduria
ten, kur kalnų grandinės.Susidūrus vandenyno ir kontinentinei plokštėms,
vandenyno plokštė gramzdinama. Paviršiaus globalinis performavimas.
Konvekcinės srovės astenosferoje stumdo plutos plokštes (karšta mmantija
kyla, atvėsusi mantija grimzta). tolstant plokštėms formuojasi nauja pluta
– susidaro riftas. Medžiaga išsiveržia į atsiradusį plyšį. Kalnų grandinės
susidaro ten, kur susiduria dvi plokštės. Vulkanai susidaro tose vietose,
kur magma (išsilydžiusi apatinių sluoksnių medžiaga) išsiveržia į paviršių
(trūkis arba sandūra). Atlanto vandenynas- trūkis per vandenyno vidurį
plečiasi. Atlanto vandenynas plečiasi (2 cm per metus);Ramusis vandenynas
lėtai siaurėja.
Magnetinio lauko vaidmuo
Apsaugo nuo didelės energijos dalelių, atlekiančių iš Saulės,
bombardavimo. Jei nebūtų magnetinio lauko, Žemė greitai prarastų atmosferą.
Žemės atmosfera
Azotas (N2) 78 %;
Deguonis (O2) 21 %;
Anglies dioksidas (CO2) 0,03 %;
Vanduo (H2O) apie 1%.
Kitos svarbios dalys:Ar, Ne, He, Kr, CH4, H2
Anglies dioksido ciklas
CO2 išsiskiria į atmosferą dėl vulkaninės veiklos. Vandenyje ištirpsta daug
CO2. Vanduo tirpdo silikatinius mineralus. Silikatai reaguoja su CO2 ir
sudaro karbonatines uolienas.Karbonatinės uolienos dėl plokščių judėjimo
nugrimzta į mantiją. Karbonatinės uolienos išsilydo ir vėl grįžta į
atmosferą per vulkaninę veiklą.
Mėnulis
[pic][pic]
Tai artimiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas, atstumas iki jo tik 384 400
kilometrų Mažiausias atstumas 356 334 km.Didžiausias atstumas 406 610 km.
Vidutinis kampinis skersmuo 0°,5 = 31’ ; Mėnulio skersmuo 3476 km = 0,27
Žemės skersmens (12756 km). Mėnulis šviečia atspindėta Saulės šviesa.
Atspindi apie 7% į jį krintančios Saulės šviesos.Mėnulio fazes stebime
todėl, kad per mėnesį apšviestąją Mėnulio pusę matome iš skirtingų krypčių.
Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių – kraterių. Tamsieji plotai,
matomi Mėnulyje, yra tuščios
plokščios lygumosMėnulis turi didelę įtaką
tiek žmogui, tiek gamtai. Jis valdo potvynius ir atoslūgius, reguliuoja
žmonių ūkio darbus. Mėnulis į Žemę visada atsigręžęs ta pačia puse. Ta pati
Mėnulio pusė bus visada atgręžta į Žemę tik tuo atveju, kai Mėnulio
apsisukimo apie ašį periodas sutaps su jo apskriejimo aplink Žemę periodu.
Nematomoji Mėnulio pusė nėra tamsi; ji būna taip pat apšviesta, kaip ir
regimoji pusė.
Kai Mėnulis atsiduria Žemės šešėlyje įvyksta Mėnulio užtemimas. Per
visišką Mėnulio užtemimą jis visiškai neišnyksta, nes į jo paviršių krinta
šviesa, atsispindėjusi Žemės atmosferoje. KKai Mėnulis patenka į Žemės
pusšešėlį, būna dalinis Mėnulio užtemimas.
Mėnulio orbita
Laikotarpis, per kurį Mėnulis pakeičia visas fazes, vadinamas sinodiniu
mėnesiu (periodu) ir yra lygus 29,5 d.Laikotarpis, per kurį Mėnulis
apskrieja aplink Žemę žvaigždžių atžvilgiu, yra vadinamas žvaigždiniu
mėnesiu (periodu) ir yra lygus 27,3 d. Mėnulio orbita yra pasvirusi
ekliptikos plokštumos atžvilgiu. Posvirio kampas lygus 5°.
Marsas
[pic]
Svarbūs duomenys:
• orbitinis periodas = 687 d
• vidutinis atstumas nuo Saulės = 1,52 AU
• sukimosi apie ašį periodas = 24h 37m
• spindulys = 3 393 km = 00,53 R(
• masė = 0,107 M(
• tankis = 3910 kg/m3 (vid.)
• temperatūra = 150 – 300 K
• reta atmosfera, skysti debesys
Ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės planeta, atstumas maždaug 228 milijonai
kilometrų.Marso palydovai: Deimas ir Fobas (Siaubas ir BBaimė). Marsas –
planeta, esanti arčiausiai Žemės.Didžioji Marso paviršiaus dalis yra
raudonos ochros spalvos. Šios sritys vadinamos dykumomis. Planetos
atmosferoje pučia vėjai, dažnos smėlio audros. Kai 1971 m. Mariner 9
atskriejo prie Marso, jame siautė smėlio audra. Buvo matyti tik vulkanų
kūgių viršūnės. Mariner kanjona: ilgis apie 5000 km: plyšys Marso plutoje,
atsiradęs dėl plutos judėjimo. Rasta vandens erozijos pėdsakų (prieš 3-4
milijardus metų).
Uolos : Minkštesnės už bazaltą; tamsesnės medžiagos turi daug geležies.
Olimpo kalnas- užgesęs ugnikalnis. Aukštis 25 km; Pagrindo skersmuo 600 km;
Kraterio skersmuo 65 km. Sritys su itin mažu kraterių tankiu.Paviršius
atsinaujino mažiau kaip prieš 10 milijonų metų. Vulkaninio aktyvumas šiuo
metu sustojęs.
Asteroidų žiedas
Saulės sistemą į dvi dalis dalija platus tarpas tarp išorinės planetos
Marso ir vidinės planetos milžinės Jupiterio. Skaitmeninis sąryšis, žinomas
kaip Ticijaus ir Bodės dėsnis, kurį 1772 mm. atrado Ticijus Vitenbergietis
(1729— 1796) ir pagarsino Johanas Bode (1747—1826), vertė astronomus
manyti, kad čia galėjo būti dar viena planeta.
Tai mažosios Saulės sistemos planetos. Jų priskaičiuojama apie 5
000.Asteroidų sudėtis kol kas nežinoma, kilmė kol kas neišaiškinta.
Asteroidų kilmė kol kas nežinoma. Gyvuoja hipotezė, kad jie yra skeveldros
planetos, kažkada skriejusios aplink Saule anapus Marso orbitos ir
suirusios per kažkokią katastrofą. Labiau tikėtina, kad asteroidai niekada
nesudarė vieno didelio kūno; tam trukdė galinga Jupiterio trauka. Be to,
reikia pažymėti, kad, net sudėjus visus asteroidus į vieną, neišeitų ttokio
dydžio arba masės kūnas kaip Mėnulis.
Jupiteris
[pic]
Pati didžiausia Saulės sistemos planeta, sudaryta iš dujų ir
skysčio.Jupiteris yra penktoji nuo Saulės nutolusi planeta, atstumas iki
jos maždaug 778 milijonai kilometrųPro teleskopą matoma, kad gelsvą
Jupiterio skritulį kerta tamsūs ruožai, vadinamos debesų juostos. Dažnai
matomos dėmės, bet jos greitai išnyksta. Dėmė yra milžiniškas atmosferos
sūkurys – ciklonasJupiteris turi 16 palydovų: iš jų trys – Ijo, Ganimedas
ir Kalisto yra didesni už Mėnulį.
Saturnas
[pic]
|Pusiaujo skersmuo |120 660 km |
|Ašigalinis skersmuo |107 400 km |
|Paplokštumas |0.11 |
|Masė |5.684·1026 kg |
| |(95.145 Žemės |
| |masės) |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|10.66 h |
|periodas | |
|Apskriejimo aplink Saulę |29.46 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |378.1 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |1 506 mln. km |
| |1 348 mln. km |
| |1427 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
Saturnas antroji pagal dydį Saulės sistemos planeta, šeštoji pagal nuotolį
nuo Saulės.Atstumas nuo Saulės maždaug 1 milijardas 430 milijonų kilometrų.
Saturnas – tai dujų mišinys, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra
vandenilis. Saturno puošmena yra jo žiedai, kurie susideda iš ledo arba
ledu padengtų dalelių, kurios skrieja tarytum mažytis palydovas.Saturną
lydi 17 palydovų. Iš jų tik vienas Titanas – planetos dydžio, o kiti
(Pandora, Prometėjas, Mimas ir kt.) – vidutinio dydžio.
Uranas
[pic]
|Pusiaujo skersmuo |50 800 km |
|Ašigalinis skersmuo |49 500 km |
|Masė |8.698·1025 kg |
| |(14.56 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.27 g/cm3 |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|23.9 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |97.9[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |84.01 m |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |369.66 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |3 005 mln. km |
| |2 735 mln. km |
| |2 870 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
Uranas turi 15 palydovų (Arielis, Miranda, Džuljeta, Pukas ir
kt.).Septintoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta, atstumas nuo jos maždaug
2 milijardai 875 milijonai kilometrų.Išoriniai sluoksniai yra dujiniai, o
paviršiaus temperatūra labai žema. Uranas turi 11 siaurų žiedų. Dauguma jų
yra siauresni negu 10 km ir sudaryti iš anglingų ~1 m dydžio uolų. Jų
albedas yra tik ~1%. Visi žiedai yra Urano Rošo ertmėje, arčiau planetos
negu visi jo palydovai, išskyrus Kordeliją ir Ofeliją, kurie yra išorinių
žiedų „ganytojai“. Žiedų duomenys pateikti lentelėje. Artimiausias Uranui
žiedas 1986U2R yra platus ir silpnas.
Neptūnas
[pic]
|Pusiaujo skersmuo |48 600 km |
|Ašigalinis skersmuo |47 500 km |
|Paplokštumas |0.023 |
|Masė |1.028·1026 kg |
| |(17.2 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.71 g/cm3 |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|18.2 h |
|periodas | |
|Apskriejimo aplink Saulę |164.8 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |367.49 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |4 537 mln. km |
| |4 456 mln. km |
| |4 509 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
Aštuntoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta, atstumas nuo jos maždaug 4
milijardai 504 milijonai. Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal
nuotolį nuo Saulės. Per teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys
matomas 2.5″ kampu. Neptūno atmosfera susideda iš mol. vandenilio, helio,
metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometrinis
albedas 50%. Neptūno efektinė t-ra 38 K. Paviršių greičiausiai dengia
plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens,
amoniako ir metano ledų sluoksnis, o centre ~20 500 km spindulio tų pat
ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4.8 g/cm3, t-ra
12 000 K. Turi 8 gamtinius palydovus. Neptūną 1846 atrado J. G. Gale
~1[pic] nuotoliu nuo tos vietos kurią iš Urano judėjimo trikdymų
apskaičiavo U. Leverjė ir Dž. Adamsas. 1989 pro Neptūną praskriejo JAV
tarppl. stotis Voyager 2.
Plutonas
[pic]
|Pusiaujo skersmuo |~3000 km |
|Masė |~1.4[pic]10|
| |22 kg |
|Vid. tankis |1 g/cm3 |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|6.387 d |
|periodas | |
|Apskriejimo aplink Saulę |250.3 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |366.74 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |7 428 mln. |
| |km |
| |4 456 mln. |
|afelyje |km |
|perihelyje |5 942 mln. |
|vidutinis |km |
| | |
Mažytė už Mėnulį mažesnė planeta, skersmuo 2200 kilometrųDevintoji pagal
nuotolį nuo Saulės planeta, atstumas nuo jos maždaug 6 milijardai
kilometrų.Aplink Plutoną maždaug 19 000 kilometrų atstumu skrieja
vienintelis palydovas Charonas. Saulės sistemos
planeta, skriejanti
toliausiai nuo Saulės (išskyrus perihelį). Perihelyje būna arčiau Saulės
negu Neptūnas; šiame amžiuje Plutonas buvo perihelyje 1989 m. (1979-1999
bus arčiau negu Neptūnas). Plutonas yra mažiausia Saulės sistemos planeta.
Galima pamatyti tik per didelį teleskopą, nes didžiausias regimasis
spindesys lygus 14.7 ryškio; kampinis skersmuo 0.11″. Plutono orbitos
plokštuma pasvirusi į ekliptiką didžiausiu kampu iš visų planetų, dėl to iš
Žemės jis kartais matomas už Zodiako juostos. Plutono efektinė t-ra ~32 K.
Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano ledas. Būdamas perihelyje,
turi metano atmosferą, slėgis prie paviršiaus ~1.5[pic]10-4 Žemės
atmosferos slėgio. PPlutoną 1930 atrado K. Tombas.
Saulės sistemos kūnai:
➢ Kometos
➢ Meteorai ir meteoritai
Kometos
Mažos masės kosminiai kūnai skriejantys aplink Saulę. Kometos uodega
visuomet nukreipta nuo Saulės. Uodegos ištįsta net per milijonus kilometrų.
Kometa susideda iš mažų, daugiausia ledo dalelių ir išretėjusių dujų. Jų
išvaizda priklauso nuo nuotolio iki Saulės. Kometos branduolys (kometoidas,
skersmuo 1-50 km) susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir meteoroidų. Kai
kometos branduolys priartėja prie Saulės, sušalusios dujos (metanas,
cianas, amoniakas, vanduo ir kt.) ima sparčiai sublimuoti, branduolys
apsisiaučia dujų skraiste, ir susidaro kometos galva (jos skersmuo iki
100 000 km). TTuomet kometą galima matyti vizualiai. Iš branduolio išmetamos
t. p. sušalusios dulkės ir akmenys. Saulės vėjas ir trumpabangiai
spinduliai išstumia iš galvos dalį dujų ir dulkių; jos sudaro vieną ar
kelias kometos uodegas, kurios ištįsta per milijonus km (taip kometos
medžiaga pamažu sklaidosi tarpplanetinėje eerdvėje). Jei kometa daug kartų
sugrįžta prie Saulės, jos masė pastebimai sumažėja, ir pagaliau kometa
kartais visai išyra. Jos orbitos vietoje kurį laiką egzistuoja meteorų
srautas. Tik keli procentai kometų yra periodinės dauguma praskrieja
perihelį tik kartą (jų orbitos parabolinės). Manoma, kad parabolinės
kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies,
gaubiančio Saulės sistemą 20-200 tūkst. km nuotoliu nuo Saulės. Kai kurias
kometas, skriejančias paraboline orbita, veikia didžiųjų planetų, ypač
Jupiterio, traukos laukas, ir jos tampa periodinės, t.y. pradeda skrieti
elipsine orbita, kurios afelis būna netoli Jupiterio orbitos. Dalis kometų
į centrinę Saulės sistemos sritį ateina iš disko formos Koiperio juostos,
esančios tuoj už Neptūno orbitos. Naujai pastebėtos kometos pavadinamos
atradėjo pavarde, pažymimos atradimo metais ir didžiąja raide, reiškiančia
atradimo pusmėnesį ir skaičiumi, reiškiančiu atrasto objekto eilės numerį
jau šį pusmėnesį. Kasmet atrandama 110-20 naujų kometų.
Meteorai ir meteoritai
Meteorą sukuria maža dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę.
Jį galima matyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferą. Stambus
meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos
paviršių nesuiręs. Jis gali pridaryti daug žalos.
