Skrydžiai į Žvaigždes

Mokslo istorijos referatas

‚‚Kosmosas vakar, šiandien ir rytoj“

Darbą atliko:

Renaldas Gudas

Plungė,2005

ĮVADAS

„Skrydžiai į žvaigždes“-amžina žmogaus svajonė,kurios ryški šviesa sklinda iki mūsų iš amžių glūdumos.Ji atsispindi senovės Graikijos legendose ir mituose,indų poemos“Ramajana“eilutėse,senuosiuose rusų metraščiuose.Žmogus veržėsi į Saulę Ikaro sparnais.Tolimas,mįslingas ir rūstus žvaigždžių,didelių bei mažų planetų pasaulis šiandien atskleidžia savo paslaptis žmonėms,ima jiems ištikimai ir teisingai tarnauti.Žmogus apie Žemės rutulį paleido skriejančius palydovus,į tolimus žvaigždžių reisus pasiuntė automatinius robotus.Ir nors kelias į žvaigždes kasmet vis platėja,tačiau eiti juo nelengva.

Tirti ir užkariauti Visatos okeano platybes mmums padeda naujas ,tačiau jau daug pasiekęs mokslas-kosminė biologija ir medicina.Jų interesų sfera apima daugybę klausimų,ji sprendžia daugybę problemų šių dienų ir ateities žmonijos naudai.

DARBO TIKSLAS-Pamąstyti ar galima gyventi kosmose.

DARBO UŽDAVINIAI- 1.Kokią įtaką daro žmogui kelionė į kosmosą kosminiu laivu?

2.Kokie tyrimai atlikti kosminėje erdvėje?

3.Pavojus kurį kelia kosminiai kūnai Žemei.

1.ISTORIJA

Kada gimė svajonė skristi į žvaigždes?Į šį klausimą istorija tiksliai neatsako.Sakoma,kad ši svajonė tokia sena,kaip pati žmonija.Pirmasis žmonių mėginimas atsiplėšti nuo Žemės,pakilti į didžiulį aukštį susijęs ssu paukščio skrydžio mėgdžiojimu.

Poetiška legenda apie Ikarą,pasakojimas apie Persų imperatoriaus Kei Kazuso sostą kurį pakėlė keturi ereliai,epas „Padūkėlis Orlandas“,bylojantis apie kelionę į Mėnulį vežimu,pakinkytu ketvertu arklių,pasakojimas apie šventą Juozapą iš Kopertino,galėjusį skrajoti virš žemės-liaudies svajonės ir vaizduotės vaisius.

1883m.K.Ciolkovskis[1887-1935] pparašė savo pirmąjį kūrinį „Laisvoji erdvė“.Jame šis Kalugos aiškiaregys padarė išvadą,jog būsimuosiuose kosminiuose laivuose būtina remtis reaktyviniu principu.Paskui išėjo jo veikala „Svajonės apie Žemę ir dangų“, „Gyvybė tarpžvaigždinėje erdvėje“ir „Žmogaus gyvenimas ne Žemėje ir ne planetoje“.K.Ciolkovskis-fizikos mokytojas išKalugos buvo nenuilstantis svajotojas.Nuo pirmųjų straipsnių,kuriuose jis dėstė reaktyvinio judėjimo teoriją,mąstė apie „Eterio gyvenvietes“,tolimas kosmines keliones.K.Ciolkovskis daug jėgų skyrė ir biologinėms astronautikos problemoms nagrinėti.Savo veikaluose K.Ciolkovskis teigia,kad žmogus nors visa savo esybe susijęs su gimtąja planeta,be galo daug laimės,jeigu pamažu užkariaus kosminę erdvę.Jis įrodė jog įmanoma neribotai ilgai išbūti kosminėje erdvėje vien vartojant reguliuojamą Saulės energiją.K.Ciolkovskis buvo nepavargstantis kovotojas dėl Žmonijos pažangos ir jos kultūros.Pagrindinis jo gyvenimo siekis buvo pastūmėti žmoniją nors truputį priekin.

Skridimo sąlygų poveikį žmogui pirmasis pradėjo nagrinėti akademikas J.Zacharovas.1804m.birželio30d.mokslininkas ooro balionu pakilo į 2550m.aukštį. 3val.40min.jis stebėjo orą,taip pat kvėpavimo ir klausos funkcijų pakitimus.D.Mendelejevas oro balionu pakilo į 3000m.aukštį.1875m.D.Mendelejevas pirmasis pareiškė,kad skrendant į aukštutinius atmosferos sluoksnius,būtinai reikalinga hermetiška kabina,ir sukūrė aerostato su tokia kabina schemą.

Erdvės užvaldymo idėja XIX ir XXamžiuje tampa viena iš populiariausių.Mokslininkų kolektyvai sprendžia tokias problemas,kaip deguonies sumažinto dalinio slėgio įtaką žmogaus organizmui kosmose,regėjimo funkcijų,klausos,vestibulinio aparato pakitimai,triukšmo,vibracijos,pagreičio poveikis ir t.t.Beto mokslininkų kolektyvai,remdamiesi mokslinių tyrimų duomenimis,bendradarbiaudami su konstruktoriais,inžinieriais ir lakūnais,ieško būdų ir priemonių,kurios nepalankų skridimo veiksmų poveikį organizmui ppašalintų arba susilpnintų,ir diegia tai praktikoje.

2.KUR PRASIDEDA KOSMOSAS?

Kiek kilometrų skiria mus nuo paslaptingosios erdvės,gaubiančios Žemės rutulį.Į šiuos klausimus atsakyti sunku,nes priklauso nuo to,kurio mokslo požiūriu mėginsime jį apibrėžti.Astrofizikų ir geofizikų nuomone,kosmosas prasideda maždaug 1000 kilometrų aukštyje nuo Žemės paviršiaus.Tai aukštis kurį pasiekia paskutiniosios poliarinių pašvaisčių zonos dalelės.Fizikos-mokslo,nagrinėjančio Žemę gaubiančios erdvės savybes požiūriu,200 kilometrų virš Žemės-jau kosmosas.Šiame aukštyje judantys kūnai nepatiria beveik jokio pasipriešinimo.Biologų manymu, kosmosas prasideda ten,kur neįmanoma gyvybės palaikyti kitaip,kaip tik hermetiškoje ir uždaroje kabinoje su dirbtine dujų aplinka,t.y.16kilometrų aukštyje.

Neapsaugotam žmogui ,kad ir kaip tai paradoksalu „Kosmosas“prasideda 5 kilometrų aukštyje.Jau čia jis negali dirbti ir jaustis taip kaip Žemėje.

3.GRĖSMĖS IŠKYLANČIOS KELIAUJANT Į KOSMOSĄ.

Deguonies kiekis ore yra viena iš daugelio kliūčių žmogaus kelyje į žvaigždes. Šias kliūtis mokslininkai vadina fiziologiniais barjerais. Su jais susiduriama ties oro erdvės riba.Ten būnant labai pasikeičia svarbūs biologiniai procesai. Jeigu deguonies ore sumažėja, žmogus pradeda kvėpuoti dažniau ir giliau , nes organizmas ir toliau reikalauja gyvybę užtikrinančio įprasto deguonies kiekio. Tačiau tai padeda tik tuomet, kai deguonies slėgis truputį sumažėja. Jei jis mažėja ir toliau, rimtai persitvarko visos organizmo funkcijos. Daugiau nei 3,5 kilometrų aukštyje deguonies slėgis toks mažas, kad kvėpavimas pasunkėja, atsiranda vadinamoji hipoksija (deguonies stygius). Tai pirmasis fiziologinis barjeras, kkurį reikia įveikti kelyje į kosmosą. Sparčiai kylant aukštyn, prasideda dekompresiniai sutrikimai. 1875 metais pavasarį , balandžio 15 dieną, trys prancūzų tyrinėtojai Kročė-Spinelis, Sivelis ir Gastonas Tisandjė startavo oro balionu ‚‚ZENITAS‘‘. Jie pakilo į 8600 metrų aukštį, bet po pusketvirtos valandos iš narsiųjų aeronautų į žemę grįžo tik vienas. Prancūzų aeronautų žuvimo priežastis buvo dalinis deguonies slėgio sumažėjimas ore.

15 kilometrų aukštyje susiduriame su dar vienu fiziologiniu barjeru. Tai anoksija-visiškas deguonies badas. Kitaip tariant,ten nėra reikalingo slėgių skirtumo ir deguonis jau nebegali prasiskverbti pro alveolių sieneles. Organizmų jautrumas deguonies stygiui nevienodas. Žemesnieji organizmai gali egzistuoti beveik vakuumo sąlygomis, vadinasi, be deguonies (mikroorganizmai ir sporos).

Kitas ‚‚dangaus aukštas“-stratosfera. Čia 30-60 kilometrų aukštyje, ploname ozono sluoksnyje absorbuojami gyvoms būtybėms ir organizmams pražūtingi ultravioletiniai Saulės spinduliai. Aukščiau 80-ties kilometrų prasideda jonosfera. Šiose Žemės ‚‚apylinkėse“, 200-400 kilometrų aukštyje , driekiasi pilotuojamų erdvėlaivių,palydovų ir orbitinių stočių trasos. Oro tankis šiame aukštyje milijoną kartų mažesnis kaip prie mūsų planetos paviršiaus.

Pagreitis- greičio didumo ir krypties kitimas.

Kosminio skrydžio metu pagreičio poveikis pirmiausia patiriamas startuojant, kai nešančioji raketa sparčiai didina greitį. Raketai startuojant, kosmonauto svoris tarsi padidėja 7 kartus. Pagreičio poveikį žmogus patiria, kai erdvėlaivis stabdomas tuo momentu, kai įskrieja į tankius atmosferos sluoksnius. Perkrovos organizmui yra labai žalingos. PPirmiausia veikia kraujo paskirstymą. Kraujas gali suplūsti į kojas ir tada jo nelieka smegenyse. Tai sukelia daug sunkių padarinių. Su pagreičiu susijusios perkrovos labai pablogina organizmo būklę- susilpnėja regėjimas, sumažėja raumenų aktyvumas. Reikia įsivaizduoti, kaip sunku pakelti 7 kartus pasunkėjusią ranką, o juo labiau atlikti darbą, susijusį su erdvėlaivio valdymu.

Dar vienas nepalankus kosminio skrydžio veiksnys-vibracijos triukšmas. Kai kuriais skridimo etapais triukšmas ir vibracija gali sudirginti, sukelti pykinimą ir kitus nemalonius pojūčius. Kenksmingas vibracijos poveikis žmogaus organizmui yra mechaninis. Sutrinka normalūs kai kurių ląstelių ir organų procesai. Erdvėlaivio kabinose triukšmas pavojingas ne tik poveikiu žmogaus klausos organams. Nustatyta, kad, esant 120db triukšmui, labai pablogėja kalbinis ir radijo ryšys. Amerikos astronautai skundėsi , kad 62-ąją skridimo sekundę triukšmas ‚‚Apolono“ komandos patalpoje padidėjo iki 125db ir labai sudirgino įgulą. Įvairaus masto triukšmas ir vibracija trunka nevienodai. Vibracija būna stipri tik pirmomis skridimo minutėmis ir erdvėlaiviui skriejant į tankiuosius atmosferos sluoksnius, o didysis triukšmas išnyksta atsiskyrus nešančiosios raketos pakopoms su veikiančiais varikliais.

Kosmonautams didelę grėsmę kelia radiacija. Kosminiai spinduliai pasižymi dideliu skvarbumu, bei gebėjimu jonizuotis, todėl yra labai pavojingi kosmonautams. Kosminė radiacija- tai šviesos greičiu judantys įvairių cheminių elementų atomų branduolių srautai.Absoliutus dalelių skaičius nedidelis,bet jos turi labai daug energijos-dešimtis ir šimtus

milijardų elektronovoltų.Susidurdamos jos suskyla į smulkesnes daleles ir jų spinduliavimas labai panašus į rentgeno spinduliavimą Kosminiai spinduliai gali prasiskverbti pro laivo apdangą ir kenkti žmogaus organizmui.Biologiniai bandymai palydovuose ir erdvėlaiviuose labai praplėtė žinias apie radiacijos pavojingumą kosminių skrydžių metu.Platus biologinis požiūris į iškilusias mokslines problemas,rėmimasis daugybe naujų tyrinėjimo metodų bei įvairiais biologiniais objektais(gyvūnais ir augalais)padėjo gauti daug labai vertingų žinių apie galimą radiacijos poveikį organizmo atkuriamosioms funkcijoms,genetiniam aparatui ir t.t.Radiacinį poveikį galima susilpninti parenkant saugų skridimo maršrutą,neleidžiant į kosmosą erdvėlaivių eesant dideliam Saulės aktyvumui.Mokslas nuolat ieško vis efektyvesnių metodų,kaip izoliuoti žmogų kosmose medikamentinių ir techninių kosminio spinduliavimo nukenksminimo būdų.

Kosminiai spinduliai-tai „galingi neregimieji“.Bet ne vien jie viešpatauja kosmose.Kam iš mūsų neteko stebėti krintančias žvaigždes.Dažniausiai žvaigždės krenta rugpjūčio mėnesį.Pėdsaką palieka nepaprastu greičiu skriejantys medžiagų gabalėliai,kurie Žemės atmosferoje nuo trinties įkaista ir išgaruoja.Jie vadinami meteorais arba meteoritais.Šie nuo šimtosios gramo dalies iki šimtų kilogramų masės kosminiai kūnai į Žemės atmosferą įskrieja 100km/s greičiu.Nuo meteorų mus saugo Žemės oro apvalkalas.Dideliu greičiu lekiančios meteorinės ddalelės gali prakirsti metalinį laivo gaubtą,kuris 10-20 kartų storesnis už pačios dalelės skersmenį.1/100g masės meteoritas,skriejantis 50km/s greičiu,turi tiek pat kinetinės energijos kaip ir 20g. kulka,lekianti iš šautuvo vamzdžio 1km/s greičiu.Mokslininkus ir konstruktorius jaudina „kosminių susidurimų“tikimybės klausimas.

Kosminio skridimo sąlygos yra nnepaprastai sudėtingos.Kylant aukštyn,temperatūra kinta.Iš pradžių ji iki tam tikros ribos mažėja.10-14km.aukštyje yra 50-55 laipsnių šalčio.Maždaug 45km. aukštyje raketą apgaubia šiluma+15 laipsnių .Aukščiau vėl prasideda šalčio karalystė. 80km. aukštyje temperatūra siekia -70 laipsnių.Kylant dar aukščiau( 800km.) fizinė temperatūra siekia maždaug +150 laipsnių.Bet erdvėlaiviui ji nepavojinga,nes dėl labai didelio oro retumo aplinka negali šilumos perduoti nei laidumo nei konvekcijos būdu.Erdvėlaivį įkaitina saulė.Čia susiduriame su dideliu temperatūrų skirtumu.Erdvėlaivis iš saulės pusės įkaista iki +150,o kitas šonas,esntis šešėlyje,atšąla iki 0.

Vienas įdomiausių su kosminiu skridimu susijusių reiškinių yra nesvarumas.Šis kosminio skridimo veiksnys reikalauja kuo rimčiausio dėmesio.Net jeigu reisas ir trumpas,nesvarumas gali sukelti daugybę žmogaus organizmo funkcinių sistemų fiziologinių pokyčių.Jis yra kaulų audinių ir raumenų pakitimų,medžiagų apykaitos sutrikimo,jūros ligai būdingų požymių pasireiškimo priežastis.Ilgą laiką išbuvus kkosmose,gali persitvarkyti reguliacija.Tai sukelia daug sunkumų grįžus į Žemę, prie nesvarumo prisitaikiusiam organizmui tenka iš naujo pratintis prie Žemės traukos.

Kosmosas-gyvybei svetima aplinka,o jeigu taip,tai galbūt žmogui neverta rizikuoti ir veržtis ten,kur kiekviename žingsnyje jo tyko tiek pavojų?

4.Kosmoso tyrimo era.

Žmogaus proto jėga didi,jo pažinimo galimybės neišsenkamos,jo užmojai kelia žavesį.Pakanka žmogui duoti užduotį,nurodyti tikslą,ir jis ras tinkamą sprendimą.Senovės žmonės suprato,kad pakilti aukštai į dangų nėra paprasta.Todėl atsirado posakis „Per aspera ad astra“- „Per kančias į žvaigždes“.Šis posakis tiko visais Visatos tyrinėjimo laikais.Bet llabiausiai jis tinka dabarčiai,kai žmogus pradėjo rimtai šturmuoti kosmosą.Norint užvaldyti kosmines aukštybes,reikia išspręsti daug techninių problemų.Vis dėlto,kad ir kokios sudėtingos būtų tos problemos,principinė jų sprendimo galimybė yra neabejotina.

4.1 Pirmieji Žemės palydovai.

Kosmoso tyrimo era prasidėjo 1957m.spalio 4d.,kai Sovietų Sąjunga paleido pirmąji kosminį aparatą SPUTNIK 1.Šis aparatas buvo nepilotuojamas dirbtinis Žemės palydovas.Tai buvo daugelio naujų atradimų pradžia.Nuo to laiko žmonija spėjo išlaipinti astronautus Mėnulyje ir paleisti kosminius zondus į kitas planetas. 1961m.balandžio mėn.12d. Tarybų Sąjungoje pirmą kartą istorijoje buvo atliktas didžiausias mokslinis techninis amžiaus eksperimentas-į kosmosą pakilo žmogus.Pirmasis į kosmosą pakilęs žmogus buvo rusas,Jurijus Gagarinas.Kosminiu laivuVOSTOK1 apskriejo vieną kartą aplink Žemę.Rusų sėkmė paskatino Jungtines Valstijas sukurti savąją kosmoso tyrimo programą ir septintame dešimtmetyje kosmoso tyrimo aparatai sekė vienas paskui kitą.1965m.JAV kosminis aparatas MARINER4 perdavė pirmąsias iš arti darytas Marso nuotraukas.1966m.kosmoso tyrime buvo padėtas dar vienas kertinis akmuo,kai rusų kosminis zondas LUNA9.minkštai nusileido Mėnulyje ir atsiuntė pirmąsias Mėnulio paviršiaus nuotraukas.

4.2 Žmogus kosmose.

1969m.liepos mėn.21d.,praėjus tik kelioms valandoms po nusileidimo,astronautas Nylas Armstrongas nuo kosminio laivo Apollo11 nusileidžiamosios kabinos nužengė ant Mėnulio paviršiaus.Milijonai žmonių visame pasaulyje girdėjo jo žodžius: „Tai vienas mažas žingsnis žmogui,bet tai vienas milžiniškas šuolis žmonijai“.Netrukus paskui jį išlipo Edvinas Oldrinas.Tai buvo viena svarbiausių akimirkų kosminių tyrimų istorijoje.Pirmą kartą žmogaus koja palietė ssvetimą pasaulį.

Iki šių dienų kosmose jau pabuvojo šimtai vyrų ir moterų.Vieni tik kelias dienas o kiti ne vieną mėnesį.Bet žmonių skrydžiai į kosmosą tai tik viena kosmoso tyrimo pusė.Dauguma svarbių skrydžių atliko nepilotuojami aparatai(kosminiai zondai),aprūpinti įvairiais prietaisais,kad galėtų perduoti į Žemę televizijos vaizdus ir mokslinę informaciją.Pamažu šie kosminiai zondai

skverbėsi vis giliau į Saulės sistemą.1974m.kosminis aparatas MARINER10 praskriejo pro Merkurijų,artimiausią Saulėi planetą.Jis skriejo gana arti ir atsiuntė aiškių ir detalių nuotraukų.Po dviejų metų du nepilotuojami JAV kosminiai aparatai VIKING nusileido Marse.Jau pasiektos ir nufotografuotos visos Saulės sistemos planetos,išskyrus pačią tolimiausią-Plutoną.Kiti nepilotuojami kosminiai aparatai nukeliavo už Saulės sistemos ribų į atvirą kosmosą ir niekada nebesugrįš.

Kiti kosmoso tyrimo darbai vyko arčiau Žemės.Jiems priklauso ir kosminių stočių,kuriose dirbamas mokslinis darbas,išvedimas į orbitą.Šios kosminės stotys,kaip JAV-SKYLAB ir Rusijos MIR,pasilieka kosmose,ir jose gali apsilankyti astronautai.

Dar vienas nuostabus pasiekimas yra kosmoplanas.Jis sukurtas daugiakartėms kelionėms tarp Žemės ir kosmoso,gabenant žmones ir krovinius.Pirmąjį kosmoplaną 1981m.į kosmosą paleido JAV.Jo tikrasis pavadinimas yra kosminio transporto sistema ir susideda iš trijų dalių.Orbitinis aparatas-tai kosmoplanas su žmonėmis ir kroviniais.Yra du kietu kuru varomi raketiniai greitintuvai,kurie po pakilimo parašiutais nusileidžia į jūrą,kad vėliau vėl galima būtų panaudoti.Trečioji dalis-išorinis kuro bakas,kuris po pakilimo atsiskiria ir sudega atmosferoje.Orbitinis aparatas varomas savo paties variklių,panašus į keleivinį llėktuvą.jis yra aprūpinamas oru,todėl įgulai nereikia dėvėti kosminių skafandrų.Įgulos nariai gali išeiti iš kosmoplano ir dirbti įvairius darbus.Tada jie dėvi manevravimo bloką su deguonies atsargomis ir reaktyvinėmis dujų tūtomis,kurios leidžia astronautams judėti kosmose.Kai kosmoplanas grįžta į Žemės orbitą,oro pasipriešinimas tiek sumažina jo greitį,kad jis gali saugiai nutūpti ant nusileidimo tako.

2003m.rugpjūčio mėn.25d.į orbitą aplink Saulę paleistas vienas didžiausių NASA kosminių teleskopų-infraraudonųjų spindulių observatorija SIRTF.Stebėjimai vykdomi 85cm.skersmens teleskopu.Bus stebimos žemų temperatūrų žvaigždės,žvaigždėdaros rajonai,labai tolimos ir infraraudonosios galaktikos bei kiti objektai.

2005metais Marso link turėtu iškeliauti NASA(Marso žvalgybos palydovas).Šis aparatas turėtu gauti Marso paviršiaus fotografijas,kuriose bus galima matyti mažesnius nei vieno metro dydžio objektus.Be „žvalgybinės aparatūros“,palydovas gabens galingą radarą ledo klodų paieškoms ir sudėtingą ryšių aparatūrą,leisiančią perduoti į Žemę informaciją iš kitų Marso planetoje eančių aparatų.

Pirmosiose stotyse buvo atlikti biologijos,chemijos ir fizikos eksperimentai,tiriami Žemės gamtiniai ištekliai,stebima Saulė ir kitos žvaigždės.SKAIBALAS ir APOLONO erdvėlaivis turėjo nedideles elektros krosnis,kuriose nesvarumo sąlygomis buvo lydomi įvairių metalų bandiniai.Ateityje,ko gero,bus galima sulydyti tokias skirtingas medžiagas,kaip plienas ir stiklas,auginti labai grynus kristalus,reikalingus elektronikos pramonei,išskirti biologines medžiagas tam tikroms ligoms gydyti,gryninti vakcinas.Ateityje kosminės stotys bus surenkamos iš atskirų sekcijų(blokų),kurias į orbitą iškels daugiakarčio naudojimo kosminiai lėktuvai.Galimas daiktas,bus įrengtos orbitinės elektrinės su didžiulėmis Saulės baterijomis kurios Saulės šviesą pavers elektros energija.Po to

specialiomis mikrobangų antenomis ši energija bus perduota į Žemę.

Neverta kalbėti apie tai kad Mėnulį pavyktu paversti antrąja Žeme.Mėnulyje nėra atmosferos.Be atmosferos nėra vandens.Visą tai Mėnulio naujakuriai ateityje turės pasiimti iš Žemės.Praeis daug laiko,kol Mėnulio bazės galės veikti savarankiškai.Pirmosiose Mėnulio bazėse gyvens tik mokslininkai.Vėliau gyventojų kiekis plėsis.Bet tai tik iliuzijos.O po kolkas mes esame Žemės gyventojai,todėl turime saugoti ir rūpintis Žemei iškylančiomis grėsmėmis.

4.3 Pavojus Žemės planetai.

2003m.liepos 7d.trylika žymių JAV mokslininkų nusiuntė atvirą laišką JAV Kongresui „Apie arti Žemės skriejančius objektus“.Laiške nagrinėjama artimų ŽŽemei asteroidų ir kometų keliama potenciali grėsmė ir pateikiamos rekomendacijos ,kaip būtų galima šios grėsmės išvengti.

Arti Žemės skriejantys asteroidai ir kometos vadinami bendru arti Žemės skriejančiu objektu (AŽO) vardu.Šie objektai kelia pavojų jau nuo seno.

Prieš 65milijonus metų dabartinės Meksikos teritorijoje Jukatano pusiasalyje nukrito 10km.skersmens asteroidas ar kometoidas ir,kaip manoma,išnaikino 75 procentus Žemės gyvybės rūšių,tarp jų ir dinozaurus.

lPrieš 35 milijonus metų 5km. skersmens asteroidas ar kometoidas nukrito į Česapyko įlanką,kuri yra tik 200km. nuo JAV sostinės Vašingtono.Nuo smūgio susidarė apie 80km.skersmens kkrateris,smarkiai pakito upių vagos ir aplinkinis kraštovaizdis.

Prieš 50 tūkstančių metų vos 50 metrų skersmensi asteroidas nukrito dabartinės JAV Arizonos valstijos teritorijoje.Iki šiol išliko apie 1,5 km.skersmens ir 190m.gylio krateris.

1908m.birželio 30d.į Žemės atmosferą įskriejo objektas viršgarsiniu greičiu praskriejo virš Šiaurės Europos,Centrinės RRusijos ir sprogo Sibire virš Tunguskos upės.Sprogimas suniokojo taigą maždaug 60km.spinduliu.

1947m.Sichote-Alynio kalnuose,Rusijos tolimuosiuose rytuose,meteoritas įskriejo į Žemės atmosferą.Meteoritas sprogo ore ir pažėrė geležinių gabalų krušą.

1994m.viso pasaulio mokslininkai didelios kometos padarinius galėjo matyti savo akimis.Jie matė Šumeikerio-Levio kometos subyrėjimą ir gabalų kritimą į Jupiterį.Ši kometa buvo atrasta vos 16mėn.iki susidūrimo su Jupiteriu.

Nors kometos netoli Žemės apsilanko labai retai,jos gali smogti su daug didesne kinetine energija,nes dažnai skrieja gerokai didesniu greičiu nei asteroidai.Susidūrimo su kometa ar asteroidu tikimybė yra labai maža.Tačiau negalima ignoruoti susidūrimo grėsmės.Mokslininkai rekomenduoja:

1.Nedelsiant padidinti objektų paieškos darbus ir finansavimą.

2.Išplėsti AŽO tyrimo programas.

3.Sukurti veiksmų planus.

Arti Žemės skriejančių asteroidų paieškose dalyvauja ir Lietuvos astronomai.Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astronomai K.Černis,V.Laugalys,J.Zdanavičius ir K.Zdanavičius.Asteroidų bei kometų paieškas vykdo Molėtų astronomijos observatorijoje.

IŠVADA

Anksčiau aar vėliau žmonija peržengs Saulės sistemos ribas ir išvyks ieškoti planetų,kurių sąlygos būtų tinkamos jai egzistuoti,arba net sukurs dirbtines gyvenvietes prie kitų žvaigždžių.Kiekvienas naujas startas į Visatą didins tiriamąjį kosmonauto krūvį – kad būtų galima gauti kiek įmanoma daugiau duomenų,o kartu su jais ir atsakymų į mus dominančius klausimus.

Ar galima tikėtis,jog kada nors greitieji žvaigždėlaiviai parneš iš tolimo reiso žinią apie protingų būtybių gyvenimą kituose pasauliuose?

Žemės pasauliniame vandenyne atsiradusi gyvybė per milijonus savo evoliucijos metų prisitaikė prie mūsų planetos sąlygų,įgavo ddabartinius bruožus.Bet argi gyvybė įmanoma tik Žemėje? Ar negalima manyti ,jog Marse neaptiko gyvybės požymių tik todėl,kad nežinojo,kaip teisingai

nustatyti prietaisus jiems ieškoti?

Šiandien kosmonautika virto praktinės žmonių veiklos sritimi,pasirodė ne tik pažangaus mokslo frontu,bet ir liaudies ūkio šaka.Laimėjimai,kurių pasiekiama mūsų akyse,tampa istorinėmis didžiulio proceso- begalinio žvaigždžių ir planetų okeano tyrimo ir įvaldymo proceso gairėmis.Tai įstabus rezultatas –rimtas šuolis į ateitį. Skverbimasis į kosmosą kaskart spartėja.Ir kiekvieneri metai atneša mums naujų įspūdingų atradimų ,naujų žinių.O šie žadina naujus sumanimus.Taip bus visada.

LITERATŪRA:

1. Rebrova L.Gyvieji organizmai kosmose „Šviesa“1988.

2.Mokslas ir visata.Populiarioji enciklopedija.1989.

3.Farndon J.Enciklopedija.-Vyriausioji enciklopedijų redakcija,1996.

4.Lietuvos dangus- Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos Institutas,2004.

5.Lietuvos dangus- Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos Institutas,1995.

6.www.astro lt/enciklo.

TURINYS:

1.ISTORIJA.

2.KUR PRASIDEDA KOSMOSAS?

3.GRĖSMĖS IŠKYLANČIOS KELIAUJANT Į KOSMOSĄ.

4.KOSMOSO TYRIMO ERA.

4.1 PIRMIEJI ŽEMĖS PALYDOVAI.

4.2 ŽMOGUS KOSMOSE.

4.3 PAVOJUS ŽEMĖS PLANETAI.

IŠVADA.

LITERATŪROS SĄRAŠAS.