Venera

Senovëje ne tik paprasti þmonës , bet ir daugelis mokslininkų manė, kad Aušrinė ir Vakarinė – tai šviesuliai, kažkodėl nepasirodantys danguje tuo pačiu metu. Tik garsusis graikų mokslininkas Pitagoras vienas pirmųjų buvo įsitikinęs, kad Aušrinė ir Vakarinė yra tas pats šviesulys.

Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė. Jos masė prilygsta 80% Žemės masės.Nepaisant to, ji turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyto planetos paviršiaus.

Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108200000km. KKadangi Veneros orbita yra apskričiausia iš visų planetų orbitų , jos nuotolis nuo Saulės beveik nekinta. Saulės apskriejimo periodas 224,7 paros. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie ašį periodas nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje , kurios leistų nustatyti apsisukimo periodą. Iš Žemės Veneroje galime pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesios ir tamsios sritys jos skritulyje neaiškios ir kinta.

Stebint plika akimi , Venera- nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius, išskyrus SSaulę ir Mėnulį. Dėl to ji pavadinta grožio deivės vardu. Pažiūrėjęs pro teleskopą, dažnas Venera nusivilia, todėl nenuostabu kad ją anksčiau vadindavo mįslių planeta.

Kosminių zondų era prasidėjo 1962m. kai JAV kosminis aparatas ,,Marineris-2’’ praskriejo pro Venerą ir atsiuntė iinformaciją apie tai , kad paviršiuje labai karšta.

Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saulę periodą—224,7 paros.Dėl to Veneros diena ilgesnė už metus, taigi kalendorius čia būtų labai neįprastas.

Veneros skersmuo yra 12104 km. Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi – iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu , žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis.

Kadangi Venera ne tik sukasi apie savo ašį, bet ir skrieja aplink Saulę, tai jos paros ilgis yra lygus 117 Žemės parų. Veneroje diena trunka beveik 2 mėnesius. Tiek ppat laiko trunka ir naktis. Veneros metus sudaro tik nepilnos dvi paros. Kadangi sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, tai sezoninės metų kaitos nėra.

Tik labai akylas stebėtojas gali įsitikinti, kad regimasis Veneros šviesumas nepastovus – būdama toli nuo Saulės, ji paprastai esti šviesesnė, o artėdama prie Saulės , spindi silpniau. Šio reiškinio tikrąją priežastį išaiškino didieji naujosios astronomijos kūrėjai Kopernikas ir Galilėjus.

Mikalojus Kopernikas įrodė, kad Venera ir Žemė yra dvi planetos, skriejančios aplink Saulę nevienodu atstumu ir nelygiu ggreičiu. Dėl to šis planetų tarpusavio atstumas taip pat kinta. Jei Venera šviestų ir tolygiai, tai dėl kintamo savo atstumo turėtų atrodyti skaistesnė, kai būna arčiau Žemės, ir blankesnė, kai nuo jos nutolsta.

Yra ir antra priežastis, dėl kurios regimasis Veneros spindesys svyruoja. Ją atskleidė Galileo Galilėjus. Jis pastebėjo, panašias į Mėnulio Veneros fazes. Iš tikrųjų Venera, kaip planeta, ne pati spinduliuoja, bet išsklaido Saulės šviesą. Todėl, matydami nuo Žemės skirtingo dydžio apšviestas Veneros sritis ir regime jos fazes.

Po ,,Marinerio-2’’ skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą parašiutu. Buvo užregistruota beveik 530oC paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs beveik apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje.

Vidutinis Veneros skriejimo greitis yra 35 km/s

Sinoidinis periodas Žemės dienomis yra 584 dienos.

Veneros masė 0,815 Žemės masės.

Pabėgimo pagreitis 10,4 km/s

Veneros kelias aplink Saulę, jos orbita, yra truputį ištįsusi elipsė, visai mažai tesiskirianti nuo apskritimo, todėl jos atstumas nuo Saulės mažai tekinta. Venera lekia savo plokštumoje, kuri su ekliptika sudaro nedidelį 3o24’ kampą. Jei to kampo nebūtų, tai vieną kartą per sinodinį periodą Venera prasislinktų Saulės disku kaip tamsus rutuliukas. O dabar Venera paprastai praslenka arba aukščiau Saulės, arba žemiau jos. Veneros praslinkimas įdomus, bbet retas reiškinys. Paskutinį kartą tai buvo 1882 m. gruodžio 6 dieną. Artimiausi tokie įvykiai bus 2004 m. birželio 8 dieną ir 2012 m. birželio 6 dieną.

Kad Venera turi storą atmosferą, galima pastebėti ne tik tada, ji praslenka Saulės disku, bet ir tiksliai matuojant apšviestąją jos dalį. Kone visi Veneros tyrinėtojai pažymėjo, kad šios planetos pjautuvo ,,ragai’’ matomi ilgesni, negu turėtų būti. Tai dėl to, kad švyti jos atmosfera. Venera geriau negu kitos planetos išsklaido Saulės šviesą. Jos albedas — išsklaidomų spindulių dalis— 0,7 , o Mėnulio ir Merkurijaus — tik 0,06-0,07. Naujausi Veneros skersmens matavimai rodo, kad viršutinis debesų sluoksnis yra maždaug 60 km aukštyje virš kietojo Veneros paviršiaus. Dėl to ir Veneros skersmuo buvo laikomas ne 12100, o 12200 su viršum kilometrų.

Atmosferos sudėtis tiriama pagal Veneros spektrą. Iš esmės tai yra Saulės spektras. Tačiau Saulės spinduliai, prieš patekdami į mūsų spektroskopą, turi du kartus pereiti per virš debesų esantį Veneros atmosferos sluoksnį(ten ir atgal) ir visą Žemės atmosferą. Jei Veneros atmosferos sudėtis būtų tokia pat, kaip Žemės, tai Veneros spektras nesiskirtų nuo spektro, kurį duotų Saulės spinduliai, praėję per Žemės atmosferą. Iš nežymių Veneros ir Žemės spektro skirtumų buvo galima padaryti teisingą išvadą, kad jos aatmosferos pagrindinė sudedamoji dalis yra anglies dioksidas(CO2). Remiantis visų matavimų duomenimis jo yra 97%. Toliau seka azotas, argonas ir kitos inertinės dujos, deguonis ir kai kurie jo junginiai. Manoma, kad deguonies tėra apie 0,1% ir vandens garų -0,01%.

Kadangi Venera yra daug arčiau Saulės negu Žemė, tai Saulės spinduliai ten 1,9 karto stipresni negu pas mus. Anglies dioksidas Veneroje sugeria didžiumą Saulës spindulių energijos ir dėl to Venera įšyla. Nuo atmosferos įkaista ir kietasis planetos paviršius. Kuo tankesni atmosferos sluoksniai, tuo daugiau šilumos jie sugeria ir tuo geriau ją išlaiko, todėl apatinis atmosferos sluoksnis labiausiai įkaitintas. Dėl ilgų Veneros dienų ir naktų Saulė kildama ir leisdamasi ilgai būna virš horizonto, o kadangi Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitai, tai staigesnių temperatūros svyravimų Veneroje nėra. Dėl temperatūros pastovumo Veneroje arti paviršiaus labai ramu – pučia vos 0,5 m/s greièio vëjas.

Veneroje nėra nei vandenynų, nei jūrų, nei upių. Nepaisant milžiniško atmosferos slėgio, kuris prilygsta vandens slėgiui 1000 m vandenynų gyliuose, skystas vanduo dėl pernelyg aukštos temperatūros Veneroje negali laikytis. Iš Veneros gelmių kylantys vandens garai susikondensuoti ir 50-60 km aukštyje sublimuoja į ledo kristalėlius. Venera ištisai debesuota. Viršutiniai planetos debesys yra apie 60 km aukštyje, o apatiniai baigiasi maždaug 30 km

aukštyje. Taigi debesinis atmosferos sluoksnis yra bent 30 km storio. Jei tie debesys būtų tokios pat prigimties kaip ir Žemės troposferos debesys, tai Veneroje būtų visai tamsu. Tačiau Veneroje yra gana šviesu. Manoma, kad debesys sudaryti iš koncentruoto (75-80%) vandeninio sieros rūgšties (H2SO4) skiedinio bei fluoro ir sieros junginių.

Veneros debesys panašūs į plunksninius Žemės atmosferos debesis. Aukštoji atmosfera daugiausia įšyla dėl to, kad sugeria ultravioletinius Saulės spindulius. Didžiausią aukštosios atmosferos dalį sudaro CO2. 300 km aukštyje naktinėje Veneros pusėje ddeguonies randame tik maždaug 2000 viename kubiniame centimetre (Žemėje tokiame aukštyje deguonies net 100000 kartų daugiau. Tai yra todėl, kad Veneroje labai intensyvus rekombinacijos procesas – deguonies jungimasis su anglimi.

Veneros atmosferoje, kaip ir Žemės, susidaro jonosferos sluoksniai. Tik čia jie kur kas plonesni ir labai nesimetriški. Tai priklauso nuo Veneros sąveikos su Saulės vėju. Pastarąjį sudaro iš Saulės išmetamų elektringųjų dalelių srautai. Jie prie Veneros beveik 2 kartus stipresni negu prie Žemės. Pasirodo, kad Venera turi tik labai ssilpną magnetinį lauką(jo stiprumas ne didesnis kaip 0,05 Žemės magnetinio lauko) kuris nesudaro kliūties Saulės vėjui.

Aukštojoje atmosferoje temperatūra labai svyruoja. Dėl to kinta ir slėgis,susidaro vėjai, kurie pučia kelių dešimčių metrų per sekundę greičiu. Čia debesys skrieja priešinga VVeneros sukimuisi apie ašį kryptimi maždaug 100 m/s greičiu. Tokiu būdu jie aplekia planetą per 4 dienas.

Visa Venera yra vienas ištisinis žemynas. Kokia jo sandara mažai težinoma. Taip pat atlikti tyrimai parodė, kad Veneros paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių kilmė nežinoma, bet kadangi tokioje tankioje atmosferoje turi vykti stipri erozija, pagal geologinius standartus jie neturėtų būti labai seni. Kraterių atsiradimo priežastys galėjo būti vulkaniniai procesai.

Nustatyta, kad nevienodos ir dielektrinės Veneros paviršiaus savybės (matyt dėl paviršinių uolienų struktūros). Veneros paviršius atrodo lygesnis už Mėnulio, paviršiaus tankis apie 2,5 g/m3, t.y. maždaug toks pat kaip Mėnulio ir Žemės paviršiaus uolienų tankis.

Venera toli gražu ne svetingas pasaulis, kaip kažkada tikėtasi. Anglies dvideginio atmosfera, sieros rūgšties lašelių debesys iir nepakeliamas karštis joje visai netinkami žmogui.

Raimondas Ulmanas friendsfriends@xxx.lt