Vilniaus observatorija

Vilniaus Observatorija

Ištakos

Kaip ir daugelio pasaulio šalių, lietuvių astronomijos pradmenys siekia akmens amžių. Senovės lietuvių domėjimąsi astronomija rodo išlikę senoviški originalūs planetų, žvaigždžių, žvaigždynų ir kitų dangaus šviesulių pavadinimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuviai buvo sukūrę savitą laiko skaičiavimo sistemą. Manoma, kad senovės pagoniškosios šventyklos galėjo būti panaudojamos ir astronominiams stebėjimams.

Atgimimo epochos įtaka

Penkioliktojo amžiaus pabaigoje Vilnius tapo svarbiu politiniu ir kultūriniu centru Rytų Europoje. Tuo metu Lietuvoje gyveno daug žymių mokslininkų bei menininkų. Paskutinius savo gyvenimo metus Vilniuje praleido žymus lenkų aastronomas bei matematikas, Krokuvos universiteto profesorius, Mikalojaus Koperniko mokytojas Vaicechas Brudzevskis (1445-1497). Vilniuje taip pat gyveno astronomas ir matematikas, Koperniko mokinys Greorgijus Joachimas fon Lauchenas (1514-1576). Jis buvo asmeninis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) gydytojas. Tikriausiai ir žymusis Koperniko veikalas De Revolutionibus Orbium Coelestium į karaliaus biblioteką pateko per Retiko rankas. Vėliau ši knyga buvo padovanota Vilniaus universitetui. Išsimokslinę žmonės buvo reikalingi krašto ūkio vystymui ir valdymui. 15-16a. Lietuvos jaunuomenė dažniausiai studijuodavo Vakarų Europos universitetuose. Tačiau šši galimybė netenkino besivystančio krašto poreikių, ir Lietuvos visuomenėje brendo siekis įsteigti universitetą Vilniuje.

Astronomija 16-17a. universitete

Vilniaus universiteto įsteigimas 1579 metais paskatino įvairių mokslo krypčių jų tarpe ir astronomijos vystymąsi. Apie astronomijos dėstymą pirmaisiais Vilniaus universiteto dešimtmečiais patikimesnių žinių nėra. Tačiau ttikriausia astronomija buvo dėstoma nuo pat universiteto įsteigimo, nes tokiose praktinėse srityse kaip fortifikacija, balistika, geodezija ir kartografija buvo reikalingos astronomijos žinios. Seniausia žinoma astronominių paskaitų rankraštį yra paruošęs 1629 metais matematikos profesorius Andriejus Milevskis (1591-1656). Pirmoje XVII amžiaus pusėje išgarsėjo matematikas ir išradingas modernių prietaisų meistras Osvaldas Kriugeris (1598-1665). Savo paskaitose jis daug vietos skirdavo ir astronomijai. Manoma, kad jo pastangomis Vilnių pasiekė ir teleskopas. Kriugeris turėjo daugybę mokinių, tarp kurių žinomi ir du astronomai Jonas Rudamina Dusetiškis ir Albertas Dyblinskis. Rudamina savo traktate Illustriora theoremata et problemata mathematica, išleistoje 1633m., yra aprašęs Galilejaus teleskopą bei Jupiterio palydovų stebėjimus Vilniuje. Pažymėtina išimtinai tik astronomijos tematikai skirta Dyblinskio knyga Centuria Astronomica, (Astronomijos šimtinė) išleista 1639 m. Šioje knygoje, remiantis to llaikmečio žymiausių astronomų darbais, buvo pateikta išsami ir populiari tų laikų astronomijos pasiekimų apžvalga. Tikriausiai, tai buvo viena iš geriausių to meto astronomijos knygų.

Observatorijos įsteigimas

Spartų mokslo vystymąsi sustabdė 17a. pabaigoje prasidėję karai. Karo meto negandos atnešė į šalį badą ir marą ir sugriovė šalies ūkį. Vis dėl to, Švietimo epochos idėjos veikė ir Lietuvos visuomenę. Aukštuomenės tarpe tapo madinga remti meną ir mokslą. 18a. viduryje ėmė atsigauti ir Vilniaus universitetas. 1752 metais po studijų Vienoje ir Prahoje į Vilnių grįžta žžymus architektas, matematikas ir astronomas Tomas Žebrauskas (1714-1758). Jis parengė astronomijos observatorijos projektą ir iš turtingos didikės ir labdarės Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės (1700-1768) gavo lėšų jos statybai. Astronomijos observatorijos statyba prasidėjo 1753m. Ji buvo pastatyta ant trijų aukštų pagrindinio universiteto pastato. Observatorija sudare Baltoji salė, užimanti ketvirtąjį aukštą, ir prietaisų paviljonas, užimantis penktąją aukštą, bei du trijų aukštų keturkampiai bokšteliai. Graži šių patalpų išorės ir vidaus puošyba astronomine tematika žavi mus ir šiais laikais. Pirmą teleskopą observatorijai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausias kariuomenės vadas Mykolas Radvila (1702-1762). Tai buvo 13,5cm reflektorius. Kita, 10cm reflektorių padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega (1708-1754). Apie Žebrausko astronominius stebėjimus nedaug kas žinoma. Yra duomenų, kad jis stebėjo Mėnulį ir Jupiterio palydovus. Jis taip pat nustate observatorijos geografinę platumą.

Observatorijos suklestėjimas 18a.

18 a. pabaiga buvo Astronomijos observatorijos suklestėjimo amžius. Ji išgarsėjo tuometinio jos direktoriaus Martyno Odlianickio-Počobuto (1728-1810) pastangomis. Baigęs mokslus Vilniaus universitete, jis išvyko į užsienį tęsti matematikos ir astronomijos studijas. 1764m. jis grižo į Vilnių ir perėmė AO direktoriaus pareigas, kuriose jis išbuvo 44 metus. 1780-1789m. laikotarpiu jis buvo ir Vilniaus universiteto rektoriumi. Nors tuo laikotarpiu astronomijos instrumentai sparčiai tobulėjo, Počobutas dėjo visas pastangas, kad observatorija būtų aprūpinta moderniais prietaisais. 18a. pabaigoje universiteto inventoriaus knygose minimi 14 įįvairiausių konstrukcijų teleskopų. 1777m. buvo įsigytas Ramsdeno pasažinis instrumentas bei sieninis dienovidinis kvadrantas. Įsigytiems instrumentams įrengti reikėjo naujų patalpų. Todėl 1782-1788m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą buvo pastatytas pietinis observatorijos priestatas. Klasikinė jo konstrukcija turėjo du stebėjimų bokštelius ir tvirtą smiltainio sieną dienovidinio plokštumoje. Ši siena dalijo patalpas i dvi dalis. Priestato sienos buvo papuoštos Zodiako figūromis ir lotyniškais užrašais. Smiltainio siena pastato viduje buvo pastatyta specialiai dienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Šio instrumento spindulys siekė 250cm. Nustatymui i žvaigždę instrumentas turėjo nedidelį teleskopą. Manoma, kad šiuo prietaisu buvo galima pamatuoti žvaigždių padėtis 1,5 tikslumu. Počobutas buvo uolus ir sumanus stebėtojas. Jis atliko daug vertingų stebėjimų: stebėjo asteroidus, planetas ir kometas, Saulės ir Mėnulio užtemimus, matavo geografines koordinates. Vertingiausieji šio laikotarpio duomenys yra Merkurijaus stebėjimai, kuriuos vėliau panaudojo Ž. de Lalandas Merkurijaus orbitos skaičiavimui.

Observatorija 19a.

1795 m. užbaigus Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimą, Lietuva buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį. Šis pražūtingas Lietuvos valstybei žlugimas tiesiogiai nepalietė nei Vilniaus universiteto nei Astronomijos observatorijos. Esminiai pokyčiai įvyko vėliau.

Počobuto darbus pratęsė talentingi jo pasiekėjai. Vaisingiausiai iš jų dirbo Janas Sniadeckis (1756-1830), vadovavęs AO 1807-1825m. ir Petras Slavinskis (1795-1881), vadovavęs AO 1825-1843m. Kaip ir Počobutas jie stebėjo Saulės ir Mėnulio užtemimus, planetas bei jų palydovus, asteroidus, kometas, matavo vvietovių geografines koordinates. Stebėjimų rezultatai būdavo skelbiami žymiųjų Europos observatorijų darbų rinkiniuose. Siekdami nuolat atnaujinti AO instrumentus ir vykdyti aktualius mokslinius tyrimus jie palaike glaudžius ryšius su žymiausiomis Europos observatorijomis (Berlyno, Grinvičo, Paryžiaus, Karaliaučiaus, Pulkovo ir kt.). Geriausieji iš Sniadeckio įsigytų instrumentų buvo vertikalusis Reichenbacho ir Ertelio ratas bei Plioslio refraktorius su laikrodiniu mechanizmu.

Vykdydama represijas prieš 1830-1831m. sukilimo dalyvius carinės Rusijos vyriausybė uždarė Vilniaus universitetą, o Astronomijos observatoriją perdavė Imperatoriškajai Sankt Peterburgo Mokslų Akademijai. Astronomijos observatorijai toliau vadovavo Slavinskis. 1836m. jis pradėjo leisti periodini leidinį Extrait des Observations faites a l’Observatoire de l’Academie Imperial des Sciences a Vilna, kuris reguliariai ėjo iki 1846m. Šiame leidinyje buvo skelbiami AO atliktų stebėjimų rezultatai. Uždarius universitetą nebebuvo galimybių rengti savų astronomijos specialistų AO. Į laisvas astronomų vietas palaipsniui buvo skiriami Rusijos astronomai iš Pulkovo observatorijos. Tai turėjo ir teigiamos reikšmės pereinant AO prie naujos mokslinės tematikos. Buvo nuspręsta atsisakyti astrometriniu stebėjimų ir pereiti prie astrofizikinių tyrimų. Šios krypties, kurią labai palaikė ir Pulkovo astronomai, pradininkai buvo Georgijus Sableris (1810-1865) ir Matvejus Gusevas (1826-1866). 1861m. tuometinio observatorijos direktoriaus iniciatyva buvo įsigyti nauji instrumentai: fotoheliografas, Šverdo fotometras ir Merco spektroskopas. 1865m. pradėjo veikti pirmoji pasaulyje fotografinė Saulės tarnyba. 1868-1876m. laikotarpiu buvo gauta apie 900 Saulės

nuotraukų, kurios saugomos Pulkove ir Vilniuje. Vėliau pradėti spektroskopiniai Saulės tyrimai ir žvaigždžių fotometriniai matavimai. 1876m. kilęs gaisras smarkiai nuniokojo observatoriją. Observatorija negavo lėšų remontui ir po penkerių metų buvo uždaryta. Vertingi bibliotekos leidiniai bei instrumentai buvo paskirstyti įvairioms Rusijos įstaigoms.

AO tarpukaryje (1921-1941)

Astronomija mūsų šalyje atgijo tik po I Pasaulinio karo. Lenkų okupuotame Vilniuje vėl atidarius Vilniaus universitetą jame buvo įsteigta Astronomijos katedra. Garsus lenkų astronomas Vladislavas Dzievulskis (1878-1962) buvo paskirtas šios katedros vedėju. Senosios observatorijos patalpos netiko astronominiams stebėjimams. TTodėl 1921m. buvo nuspręsta statyti naują observatoriją. Tam tikslui buvo išskirtas žemės sklypas miesto pakraštyje netoli Vingio parko, dabartinėje M.K.Čiurlionio gatvėje. Per 15 metų buvo pastatyti keli astronominiai bokšteliai teleskopams ir laboratoriju pastatas. AO buvo aprūpinta dviems 15cm Zeiss astrografais ir 48cm reflektoriumi su spektrografu. Pagrindinės moksliniu tyrimu kryptys buvo fotometriniai ir spektroskopiniai kintamųjų žvaigždžių tyrimai bei žvaigždžių statistika. Mokslinių tyrimų rezultatai buvo skelbiami periodiniame leidinyje Bulletin de l’Observatoire astronomique de Wilno, kuris buvo leidžiamas 1921-1939m. Iš žymiausiųjų to meto aastronomų galima paminėti Vladislavą Dzievulskį, Vilhelminą Ivanovską, Vladzimiežą Zoną (1905-1975).

Kauno universitete AO buvo įsteigta 1928m. Jos direktoriaus Bernardo Kodacio (1879-1957) pastangomis buvo įsigytas 11cm refraktorius, 12cm astrografas ir 63cm teleskopo veidrodis. Šios observatorijos bokšteliai buvo pastatyti Kauno Žaliakalnio rajone. Mokslinį iir pedagoginį darbą čia dirbo Paulius Slavėnas (1901-1991) ir Antanas Juška (1902-1985).

1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo gražintas Lietuvai, buvo nuspręsta Kauno ir Vilniaus universitetų observatorijas sujungti perkeliant visus instrumentus į Vilnių. Tačiau prasidėję karo veiksmai Lietuvos teritorijoje tam sutrukdė.

AO 20a. antroje pusėje

Po Antrojo Pasaulinio karo vėl atsidariusiame Vilniaus universitete savo darbą atnaujino ir Astronomijos katedra bei observatorija. Kauno observatorija per karą buvo sunaikinta, o išlikę prietaisai perduoti Vilniaus AO. Daugelį metų (1944-1952, 1956-1969) AO vadovavo prof. Paulius Slavėnas (1901-1991). Jis ypač rūpinosi astronomijos specialistų rengimu bei AO teleskopų ir instrumentų atstatymu ir atnaujinimu. 1957-1962m. energingų jaunų AO ir tuometinio Fizikos ir matematikos instituto astronomų pastangomis buvo atnaujinti ir suremontuoti 12cm ir 16cm astrografai, 25cm ir 48cm reflektoriai bei beplyšinis ZZeiss firmos spektrografas. Tuo laikotarpiu AO astronomai įsijungė į kintamųjų žvaigždžių tyrimus. 1957m. prie AO buvo įsteigta Dirbtinių Žemės palydovų stebėjimų stotis, veikusi iki 1964m. 1960-1962m. fotometriniai ir spektrofotometriniai žvaigždžių stebėjimai parodė kad dėl miesto šviesų ir oro užterštumo iš AO teritorijos nebegalima atlikti tikslių astronominių stebėjimų. Tada ir kilo mintis iškelti astronominius teleskopus už miesto ribų. Čia svarbu pažymėti, kad septintajame dešimtmetyje Fizikos ir matematikos institute Vytauto Straižio vadovaujama astronomų grupė sukūrė Vilniaus fotometrinę sistemą ir ją pritaikė žvaigždžių iir tarpžvaigždinės medžiagos fizinių savybių bei galaktikos sandaros tyrimams.

Sėkminga šių darbų plėtote Fizikos ir matematikos institute paskatino ir AO astronomus prisijungti prie šios tematikos. Fotoelektriniams žvaigždžių stebėjimams buvo nuspręsta panaudoti 48cm reflektorių perkeliant jį į Simeizo observatoriją (Krymas). Simeizo observatorijoje stebėjimai su 48cm reflektoriumi buvo vykdomi 1968-1973 metais. Vėliau šis teleskopas buvo perkeltas į geresnėmis astroklimatinėmis sąlygomis pasižyminčią vietovę – Maidanako observatoriją (Uzbekistanas). Į Molėtų rajone statoma Fizikos ir matematikos instituto observatoriją buvo perkelti kiti VU AO teleskopai: 25cm ir 63cm reflektoriai. Su 25cm reflektoriumi fotometriniai žvaigždžių stebėjimai buvo atliekami 1970-1974m. Vėliau šis teleskopas buvo išardytas. 1973m. buvo pagamintos trūkstamos detalės 63cm teleskopui. 1974m. buvo baigta 63cm teleskopo bokšto statyba ir jame sumontuotas teleskopas. Žvaigždžių fotometriniai matavimai buvo atliekami naudojant fotometrus, kuriuos sukonstravo AO fotometrinių prietaisų kūrimo grupė. 1960-1992 AO leido mokslinių darbų rinkinį Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenis. Apie dabartinius mokslinius tyrimus atliekamus AO, žiūrėkite rubriką Mokslas.

OBSERVATORIJAI PRIKLAUSANTYS TELESKOPAI

63cm veidrodinis teleskopas

montuotės tipas pusiaujinė vokiška Pagrindinis veidrodis skersmuo 63cm storis 10cm židinio nuotolis 303cm šviesingumas 1:4,9 Kasegreno sistema ekvivalentinis sistemos židinio nuotolis 1000cm ekvivalentinis sistemos šviesingumas 1:16 mastelis Kasegreno židinyje 1cm=3′,4 Stebėjimo įranga Pagrindinis imtuvas Fotoelektrinis fotometras Istorija 1938 Nupirktas 63cm veidrodis 1974 Pagamintas teleskopo vamzdis ir kitos detalės 1974 SSumontuotas Molėtų observatorijoje Dabartinė vieta Molėtų astronomijos observatorija, Lietuva

48cm veidrodinis teleskopas

montuotės tipas pusiaujinė vokiška Pagrindinis veidrodis skersmuo 48cm storis 7cm židinio nuotolis 229cm šviesingumas 1:4,8 Kasegreno sistema ekvivalentinis sistemos židinio nuotolis 954cm ekvivalentinis sistemos šviesingumas 1:20 mastelis Kasegreno židinyje 1cm=3,6′ Stebėjimo įranga Pagrindinis imtuvas Fotoelektrinis fotometras Istorija 1938 Nupirkti veidrodiai 1960 Nupirkta nauja pusiaujinė montuotė 1961 Sumontuota VU AO bokšte M.K.Čiurlionio gatvėje 1967 Perkeltas į Simeizo AO (Krymas) (be montuotės) 1974 Perkeltas į Maidanako observatoriją (Uzbekistanas) 1980 Sumontuotas ant naujos pusiaujinės vokiškos montuotės dabartinė vieta Maidanako astronomijos observatorija, Uzbekistanas

28cm veidrodinis teleskopas

montuotės tipas kompiuterizuota pusiaujinė Pagrindinis veidrodis skersmuo 28cm židinio nuotolis 280cm šviesingumas 1:10 Stebėjimo įranga Pagrindinis imtuvas CCD kamera Istorija 2004 sumontuotas Vilniaus AO rytiniame bokštelyje

16cm astrografas

montuotės tipas pusiaujinė vokiška objektyvo skersmuo 16cm židinio nuotolis 150cm objektyvo šviesingumas 1:9,4 mastelis židinio plokštumoje 1cm=23′ fotoplokštelių matmenys 13x18cm fotografuojamo lauko dydis 5×7 Istorija 1930 Nupirktas teleskopas 1931 Pastatytas Vilniuje, VU AO teritorijoje dabartinė vieta AO teritorija

13cm VPU lęšinis teleskopas

montuotės tipas pusiaujinė vokiška objektyvo skersmuo 13cm židinio nuotolis 195cm objektyvo šviesingumas 1:15 paskirtis vizualiniai stebėjimai, fotografavimas Istorija 1959 Nupirktas teleskopas VPU 1968 Pastatytas Vilniuje, 1968m. VU AO teritorijoje 2004 išmontuotas dabartinė vieta ???