Alkoholis

Girtumas – apskritai visiems žinoma būsena. Mažai atsirastų

žmonių, kurie patys nebūtų patyrę alkoholio poveikio. O girtą yra matęs

kiekvienas.

Alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai

pasiekė mus iš amžių glūdumos. Žinomas vokiečių etnografas Julijus Lipsas

teigia, kad Paryžiaus kavinių nuolatinių lankytojų aperityvas, rusiškoji

stalo degtinė, angliškųjų klubų viskis, Mozelio, Reino ir raudonasis bei

putojantis vynas iš tikrųjų yra pirmykščių žemdirbių alaus, vyno ir

klajoklių genčių rauginto kumyso patobulinti variantai.

Viso pasaulio medikams jau seniai kelia nerimą nuolatinis

alkoholio pplitimas. Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje, kuri vyko 1979

metų gegužės mėnesį, buvo pabrėžta, kad per 1960 – 1972 metus visame

pasaulyje vyno vartojimas padidėjo 20 (, svaigiųjų alkoholinių gėrimų

gamyba – 60 ( , alaus – 80 (. Dvidešimt penkių šalių, kuriuose daugiausia

surinkta statistinės medžiagos, duomenims, alkoholio vartojimas,

skaičiuojant vienam gyventojui, per minėtą laikotarpį padidėjo 3 – 5

kartus. Alkoholio vartojimą psichologiškai galima motyvuoti tuo, kad jis,

geriamas nedidėlėmis dozėmis, atpalaiduoja, ramina nervus, pakelia

nuotaiką. Tuo pat metu “vyno dvasia” yra visų alkoholio sukeliamų

blogybių pradžia. Svaigaluose esantis alkoholis – didelis apgavikas.

Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvarių

tyrinėtųjų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 –

0,03 (. Dar nenustatyta, ar jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai, ar

dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje

padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme

alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi

nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Alkoholiniuose gėrimuose esantis

etanolis gerai maišosi su vandeniu ir tirpsta riebaluose, todėl nesunkiai

prasiskverbia pro biologines membranas. Kraujas etanolį pradeda

įsisiurbti jau burnoje apie 20( jo įsiurbiama skrandyje, o kitas –

plonojoje žarnoje. Taip alkoholis patenka į kraują, kuris išnešioja jį po

visą organizmą.

Alkoholis yra nervų nuodai. Kadangi jis gerai tirpsta

riebaluose, o jų ypač daug smegenų audiniuose, tai smegenyse jo

susitelkia gerokai daugiau negu kituose organuose.

Alkoholio poveikis smegenims beveik visada tiesiogiai priklauso

nuo jo koncentracijos kraujyje. Truputėli kauštelėjęs (kai alkoholio

kraujyje ne daugiau kaip 2( t. y. išgerta maždaug 100 mililitrų

degtinės), žmogus atsipalaiduoja, aprimsta. Kai koncentracija kiek

didesnė (3 – 5(), sumažėja smegenų centrų, reguliuojančio dėmesio ir

savikontrolės procesus, aktyvumas. Prasideda stimuliuojantis alkoholio

poveikis: gerėja nuotaika, žmogus darosi šnekesnis, perdėtai žvalus,

pamažu nustoja kontroluoti savo veiksmus, nesugeba tinkamai vertinti to,

kas vyksta. Truputį apgirtusiam atrodo, kad jo sugebėjimai didėja, kad

jis gali veikti greitai ir tiksliai, aplinkiniai rodosi mielesni,

įdomesni.

Daugelis mokslininkų yra ištyrę, kaip nedidelės alkoholio dozės

veikia žmogų. Žinomas vokiečių psichiatras Ėmylis Krepelinas, 1886 &– 1891

metais buvęs Tartu universiteto profesoriumi, nustatė, kad alkoholis,

nors kiek ir spartina mąstymą, kartu mažina mąstymo prodyktyvumą. Nuo

alkoholio prastėja mąstymo kokybė, daugėja klaidų. Alkoholis trukdo

objektyviai vertinti savo sugebėjimus. Kuo svarbesnė smegenų funkcija,

tuolabiau ji yra pažeidžiama alkoholio.

Geriant vis daugiau, kai alkoholio koncentracija kraujyje

padidėja iki 0,1 – 0,2 (200 ml degtinės), pasiekiamas vidutinis girtumo

laipsnis. Galvos smegenų centrus pradeda dirginti chaotiškas jaudinimas,

jie nesugeba kontroliuoti požievio zonos. Tada jau visai pagrystai galime

kalbėti apie žemųjų inkstų atsipalaidavimą. Dingsta rūpesčiai ir

abejonės. Pasigėręs būna linksmas ir nerūpestingas, elgiasi įžūliai –

laisvai, nieko nesivaržydamas. Pakili nuotaika jį verčia garsiai kalbėti,

dainuoti, rodyti savo jėgą ir vikrumą. Girtas nesupikdytas bus

geraširdis, svetingas, kvies bičiuliautis. Bet jis gali tuoj paniurti,

suirzti kurstyti vaidus. Pasitaiko ir kitokio girtumo. Kai kuriems

žmonėms nuotaika nepakyla, o priešingai, krinta: juos apninka liūdesys,

jie nori būti vieni, vengia žmonių. Yra tokių, kurie, visai ne

alkoholikai tik atsitiktinai pasigėrę, mėgino net nusižudyti. Tai gali

ištikti patyrusius galvos smegenų traumą, persirgusius smegenų arba jų

dangalų uždegimus ir psichinius ligonius. Išgėrusį graužia sunkios

mintys, jis prisimena išgyventas nelaimes, ligas, visą niekingą gyvenimą.

Staiga ima savęs gailauti, vekšlenti. Drąsus ir šaltakraujiškas žmogus

be jokių regimų priežasčių gali pasidaryti bbailus ir drovus. Kai kurie

darosi tingūs, pasyvūs, vengia bendro pokalbio, išsisukdami žodeliais

“taip” ir “ne”.

Kai girtumas stiprėja, psichika dar labiau pašlyja. Mąstymas

darosi vis lėkštesnis. Girtas kartoja tas pačias mintis, mala tuos pačius

žodžius. Jam nieko nereiškia imti šnekėti net su daiktais. Išgirdęs

atsitiktinai ištartą žodį, jis daro išvadą, tarytum aplinkiniai jam linki

blogą, darosi priekabus, lenda muštis. Pasitaiko impulsyvių poelgių.

Girtas gali sau pakenkti ar net žūti, langą palaikęs durimi, upę –

plentu.

Girtas daug dažniau linkęs lytiškai įsiaistrinti, pokalbius

pakreipti į erotines temas. Sumažėjus savikritiškumui ir santūrumui,

padaro antivisuomeniškų poelgių ir nusikaltimų.

Vynas kartais vadinamas meilės gėrimu, kuris audrina ir padeda

suartėti. Iš tikrųjų, apsvaigus nuo alkoholio iš pradžių sujaudinami

centrinėje nervų sistemoje esantys lytiniai centrai. Tačiau šis alkoholio

poveikis būna ir atvikštinis, nes etanolis, slopindamas galvos smegenų

žievę, atpalaiduoja šiaip jau kontroliuojamus žemuosius žmogaus

instinktus. Taigi alkoholis paverčia meilę kūnišku, šiurkščiu, beveik

žvėrišku pojūčiu, praradusiu žmogaus estetinius komponentus. Atleisdamas

etinius stabdžius, atimdamas iš žmogaus galimybę kontroliuoti savo

poelgius, alkoholis stumia į atsitiktinius lytinius sąntykius.

Piktnaudžiavimas alkoholiu yra dažniausiai dėl seksualinių

paskatų padarytų nusikaltimų priežastis. Dažniausiai dėl to kaltos pačios

moterys, kai paveiktos alkoholiu praranda savikontrolę ir moteriškąją

savigarbą.

Dažnas piktnaudžiavimo alkoholiu padarinys yra pakitusi lytinių

organų veikla. Beveik visi alkoholikai pirmaisiais girtavimo metais ir

pradinėje alkoholizmo stadijoje giriasi padidėjusiu lytiniu potraukiu ir

potencija. Matyt dėl to, kad alkoholis sudirgina galvos smegenų

hipotoliamiją.

Tačiau ilgainiui situacija keičiasi. Daugumos ligonių lytinis

potraukis ir potencija silpnėja, o vidutinėje bei galutinėje alkoholizmo

stadijoje gali visiškai išnykti.

Pagirių metu dažniausiai buvo užfiksuotas susilpnėjęs lytinis

potraukis ir nepakankama varpos erekcija. Ligoniams, kurie ilgiau nei

metus nevartojo alkoholio, daugiausia konstatuota nepakankama erekcija ir

per ankstyvas spermos išsiliejimas.

Lytinio potraukio ir potencijos pakitimai dažnai vyksta

banguotai. Iš pradžių jų atsiranda tik pagirių laikotarpiais ir po kurio

laiko išnyksta, vėliau išlieka vis ilgiau ir ilgiau, kol galų gale

išnyksta visai – žmogus tampa invalidu.

Alkoholiui ypač jautrūs vaikai ir sergantieji kepenų, skrandžio

bei vidaus sekrecijų liaukų ligomis (išskyrus diabetą ir padidėjusią

skydliaukės funkciją). Alkoholį lengviau pakelia 20 – 30 metų moterys

negu tokio pat amžiaus vyrai. Vyresnių moterų atsparumas pradeda mažėti,

o vyrų nekinta iki 50 metų.

Kaip alkoholis veikia psichiką, yra aprašę šimtai tyrinėtojų. O

iš tikrųjų mums žinoma apie tai |dar per mažai, kaip ir apie tuos

nervinių ląstelių pakitimus, dėl kurių apninka jau žinomi simptonai. Mat

kol kas dar labai daug ko nežinome apie normalią psichikos veiklą ir

emocijų chemizmą. Tik

paskutiniais metais imta kalbėti apie psichikos

problemas remiantis fiziologija, anatomija, biochemija, biofizika ir

matematika.

Smegenims reikia daugiau deguonies negu kitiems organams, o

alkoholis lėtina kraujo tekėjimą ir stabdo deguonies patekimą į smegenis.

Be to alkoholis žaloja smegenų kapiliarus. Girto smegenyse įvyksta

daugybė nedidelių karaujosruvų, dar daugiau užanka kapiliarų dėl to

smegenų ląstelės nepakankamai maitinamos, stokoja deguonies. Nervinių

ląstelių deguonies badas reiškiasi sumažėjusiu dėmesiu, galvos

skausmais, bendru vangumu. Dėl šitokios nervinių ląstelių būsenos ir

smegenų apnuodijimo žuvusiais nuo deguonies bado ląstelių skaidymosi

produktais prasideda vadinamos pagirios.

Tyrinėtojai nuo seno domėjosi, kaip pirmą kartą susiduriama su

alkoholiu. Yra nenuneigiamų įrodymų, kad alkoholio potraukį dažniausiai

suformuoja vaiko ir paauglio aplinka. Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje

vienas iš tėvų (dažniausiai tėvas) serga pradine alkoholizmo stadija, bet

dar nėra praradęs įtakos ir autoriteto, tai labai tikėtina, kad vaikas

įgis polinkį į alkoholį. Jis anksti pradės ragauti alkoholinius gėrimus

ir netrus gali tapti alkoholiku.

Anglų mokslininkai S. Aleksanderis ir I. Kempbelas 1966 metais

paskelbė 1410 nepilnamamečių ttyrinėjimų duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų,

kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja

tik 12(. Bet jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis, ir

du artimiausi paauglio draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis

didesnis 7,4 karto – 89(. ŠŠie tyrinėjimai parodė dar vieną patraukiantį

dėmesį faktą: po kartą per savaitę išgeria 8( tokių paauglių, kurie

nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43( tokių, kurie

dažni tėvo ir motinos arba draugužių išgertuvių kompanionai. Sunku

surasti akivaizdesnį pavyzdį, kaip aplinka veikia vaiką.

Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur.

Visi jie kažkada išgėrė savo pirmąją taurelę. Ypač liūdna, jeigu ją dar

vaikystėje bus įpylę tėvas arba motina. Pirmas lašas nekartą buvo pradžia

tos nesuvaldomos slenkstėtos upės, kurioje taip lengva pražūti. Kuo

ilgiau sugebėsime palaikyiti vaikų abejingumą ar priešiškumą alkoholiui,

tuo geriau jų sveikatai ir ateičiai.

Psichiatras Ė. Krepelinas teigė, kad alkoholikais daugiausia

tampa tie, kurie pradeda išgėrinėti būdami jaunesni nei 20 metų. Ši

nuomonė nepaneigta iki šiol. ĮĮvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino

– kuo jaunesnis žmogus įninka į vyną ir degtinę, tuo jų poveikis

žalingesnis. Šią išvadą paremia ir statistiniai dumenys, pateikti 1971

metais išleistoje A. Potnovo ir I. Piatnickojos knygoje “Alkoholizmo

klinika”. Apie 80( alkoholikų, besigydančių psichoneurologijos

dispanseryje arba klinikoje, pradėjo vartoti alkohoį iki 20 metų amžiaus,

16 – 18( – 20 – 25 metų ir 1,5 – 3,7( – 26 – 30 metų. Visai menkas

procentas ligonių pradėjo vartoti alokoholį senesnio amžiaus.

Kaip reikėtų suprasti aapibrėžimą “alkoholio vartojimo pradžia”?

Žinoma, tai ne pirmutinė vaikystėje išgerta taurelė. Po to gali praeiti

ne vieneri metai, kol bus “išlenkta” antroji. Kai kalbama apie alkoholio

vartojimo pradžią, turima galvoje daugiau ar mažiau sistemingo girtavimo

pradžia. Sunku čia nubrėžti ribą, tik viena aišku – kuo atlaidesnis vaiko

požiūris į alkoholio vartojimą, tuo lengviau jis nusprūsta į nuolatinio

girtavimo liūną. Dar paauglystėle jį užvaldo įprotis, kuris gali

pražudyti.

Tyrinėtojai ieškodami alkoholikų vaikystėje aplinkybių, kurios

paauglysėts arba brandos amžiuje galėjo paskatinti šios sunkios negalios

eigą, labai daug dėmesio skyrė tam, kaip buvo ugdoma ligonio asmenybė.

Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančio individo pažiūrą į

alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jo asmenybę. Antra

vertus, nuo asmenybės bruožų priklauso, kiek individas linkęs į alkoholį.

Dėl šito būtų galima ir ginčytis, tačiau dauguma alkoholizmo

problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo alkoholikai patiria

įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. Būsimo

alkoholiko asmenybei būdingas nepilnavertiškumas, nepakankamas socialinis

prisitaikymas, nesugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Asmenybės

nepilavertiškumo priežastis – neteisingas auklėjimas. Netikęs

auklėjimas, t. y. perdėtas griežtumas arba besaikis lepinimas, palieka

pėdsaką visam gyvenimui. Ir vienu, ir kitu atveju ugdomas

neprisitaikiusios asmenybės, labai linkusios į vidinius ir išorinius

konfliktus, kuriems spręsti reikia didžiausių pastangų.

Besaikis lepinimas ggalbūt net blogiau už perdėtą griežtumą,

rašo Portnovas. Paauglys su išugdytu vartotojo charakteriu, pretenzinga

asmenybė nuolatos reikalauja, kad būtų tenkinamos visos ambicijos, bet

realybė trukdo. Paauglys niršta, jį užvaldo vidinis protestas. Jis

norėtų, kad nebūtų jokių kliūčių jo troškimams, nors ir jaučia savo

vidinius trūkumus. Priklausomo ir nepilnavertiškumo jausmas gali

išsilieti visokeriopais nukrypimais nuo elgesio normų, bet dažniausiai

kokiu nors nesaikingumu, pavyzdžiui, besaikiu alkoholio vartojimu.

(Žinoma, be alkoholizmo, pasitaiko ir kitokių narkomanijos formų, sekso,

apsirijimo ir net plepumo!). Alkoholis šitokioje situacijoje nuramina ir

patenkina sukilusias aistras. Matyt, yra teisus žinomas narkologas R.

Naitas, tvirtindamas, jog alkoholio potraukis – tai simptominis mėginimas

išspręsti emocinį konfliktą. Be abejonės, iš anksto turėtų būti aišku,

kad šis mėginimas nepavyks.

Yra dar vienas labai svarbus nepilnamečių girtavimo bruožas.

Vaikai 20 kartų jautresni nuodų poveikiui negu suaugusieji. Alkoholis

vaikams ypač pavojingas, daugiausia dėl jauname organizme nepakankamai

išlavėjusios sistemos, kuri padaro nekenksmingas nuodingąsias medžiagas,

ir palyginti didelio vandens kiekio. Medicinos literatūroje galima rasti

daugybę pavyzdžių, kai menkiausia alkoholio doze vaikai yra labai sunkiai

apsinuodiję. Žindomam kūdikiui net spirito kompresas gali būti pavojingas

gyvybei. Šie faktai visus tėvus turėtų padaryti atsargesnius. Vaikams

vartoti alkoholį pavojinga ne vien dėl ne tiesioginių nepageidaujamų

padarinių, bet ir dėl galimybės dvasiškai ir ffiziškai sužaloti sveikatą.

Nenumaldomas troškimas išgerti yra vienas pirmųjų alkoholizmo

požymių. Alkoholio potraukis formuojasi ir plėtojasi pamažu. Jo

intensyvumas prikalauso nuo ligos sunkumo. Iš pradžių alkoholikas dar

gali šiaip taip kovoti su savo aistra, kurį laiką apseiti be degtinės.

Ligai progresuojant, atsisakyti aloholio vis sunkiau ir sunkiau. Visos

alkoholiko mintys nuolatos sutelktos į degtinę, jos įkyriai persekioja

ir namie, ir darbe. Jis visą laiką svarsto, kur ir kaip galėtų vėl

išgerti. Degtinės vizijos nepaleidžia alkoholiko net miegančio. Alkoholio

potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį – žmogus pasirengęs bet

kam, kad tik jį patenkintų. Prieš jį nublanksta visi kiti interesai,

rūpesčiai, troškimai, siekiai, šeima, darbas ir t. t. Alkoholio potraukis

verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio

potraukio žmogus išparduoda viską, ką tik galima parduoti, nuskursta.

Antras ankstyvasis alkoholizmo požymis yra savikontrolės

praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria.

Sveikas žmogus žino, kokią alkoholio dozę jis gali sau leisti, o

alkoholikas geria tol kol pasigeria. Alkoholikas gerdamas nesugeba savęs

kontroliuoti, negali susilaikyti. Jis praranda saiko jausmą. Pradinėje

ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai

negėrus, negu, pradėjus gerti, neprarasti saiko. Pagal alkoholio kiekį,

kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą. Iš

pradžių savikontrolė

prarandama tik išgėrus puslitrį degtinės, o vėliau

jau pakanka ir keleto taurelių.

Trečias alkoholizmo požymis yra pakitęs pakantumas, arba

tolerancija. Ligos pradžioje pakantumas didėja. Žmogus, įpratęs girtauti,

pakelia didesnias alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant

pakantumui, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra

apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio

kiekiu. Labai retai pasitaiko žmonių, kurie į per didelę alkoholio dozę

iš viso nereaguotų vėmimu. Tai rodo, jog to individo silpnas vėmimo

refleksas arba nepakankama apsauginė reakcija. Retkarčiais vėmimo

reflekso nneturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška.

Alkoholio pakantumas nedidėja be galo. Vieną gražią dieną alkoholikas

pasiekia savo lubas. Po to jis gali gerti keletą metų, ir pakantumas

nesikeičia. Ilgą laiką nuolatos perkraunamas mechanizmas galų gale

nebeveikia, ir pakantumas pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti

silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį). Ne veltui sakoma, kad

senas girtuoklis pasigeria nuo šaukšto vyno.

Alkoholizmo gydymas – ilgas procesas, reikalaujantis iš gydytojo

ir ligonio artimųjų didelės įtampos. Gydantis narkologas kiekvienu atveju

atsižvelgia į lligos stadiją, individualias ligonio savybes, jo socialinę

būklę, gyvenimo bei darbo sąlygas ir daug kitų veiksnių. Alkoholikas

gydomas keliais etapais, kurių kiekvienas turi savo svarbiausią uždavinį.

Pirmuoju gydymo etapu daugiausia dėmesio skiriama atsiradusiam

dėl lėtinio nuodijimosi alkoholiu ligos paūmėjimui ir ppatologinei būsenai

šalinti. Skiriamas rėžimas ir dieta, kurie konpensuoja baltymų bei

vitaminų trūkumą, atkuria kepenų funkciją neutralizuoja organizme nuodus.

Ligoniai gauna daug vitaminų, kurie pagerina medžiagų apykaitą, ypač

oksidacijos procesus nervų audiniuose ir inkstuose.

Pašalinus lėtinio apsinuodijimo alkoholiu reiškinius, pradedamas

antrasis gydimo etapas – aktyvusis antialkoholinis gydymas. Aktyvaus

gydymo metodo uždavinys – sukelti ligonio šlykštėjimąsi alkoholiu.

Ligoniui kartu su alkoholiu duodami preparatai, sukeliantys šleikštulį ir

vėmimą (apomorfinas, emetinas, vėmimo milteliai ir t. t.). Gydymo metu

susiformuoja neigiamas sąlyginis refleksas svaigalams: jų kvapas ir

skonis pykina, verčia vemti.

Trečiasis gydymo etapas yra daugiausiai palaikomasis, o tiksliau

– antirecidyvinis ir trunka keletą metų. Tuo laikotarpiu įvairūs gydymo

kursai prireikus pakartojami.

Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t. y. ligos

reiškinių susilpnėjimas aarba išnykimas. Alkoholizmo remisija yra tam

tikra organizmo pusiausvyros būklė, kuri iš esmės skiriasi nuo būklės

prieš susergant. Žmogus laikomas sveiku (žinoma, jeigu piktnaudžiaudamas

alkoholiu dar nepasidarė invalidu), tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali

sutrikdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl užplieksti ligą.

Alkoholizmas ypatingas tuo, kad ligos baigtis labai priklauso

nuo paties ligonio noro pasitaisyti. Jeigu jis pats nesigrums su savo

nelaime, tai vargu ar medicina pajėgs jį apginti nuo ligos recidyvo.Ypač

svarbi ta socialinė mikroaplinka, į kurią patenka gydytas nnuo alkoholizmo

ligonis.

Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių gydymo

rezultatų – visiškai atsisakyti alkoholio.

P. S. Norėčiau, kad perskaitę šį straipsnį jūs suprastumėte, kokį

poveikį gali sukelti alkoholis. Pirmiausia alkoholis pradeda jus naikinti

iš vidaus, vėliau jūs pamatysite, kad artimiausi žmonės pradės šalintis

jūsų. Kokia žmona ar vyras, brolis ar sesuo, tėvai ar draugai norės

turėti sau artimą žmogų kuris linkęs į alkoholį? Šeimoje nuo

girtuokliavimo labiausiai kenčia vaikai. Pagalvokime, kaip skaudu

girdėti jūsų vaikui: “tavo tėvas (motina) alkoholikas(ė). Todėl prieš

pakeldami taurelę pagalvokite ar jūs esate atsparus alkoholiui?