Apie gyvūnus

Turinys

1. Paukščiai 2p.

2. Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė 2p.

3. Lietuvos paukščių rūšis 3p.

4. Lietuvoje perintis paukščiai 3p.

5. Nykstantis paukščiai 4p.

6. Antropogeninis poveikis paukščiams 4p.

7. Paukščių sezoninės migracijos 4p.

8. Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas

virš Lietuvos teritorijos 5p.

9. Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams 5p.

10. Migruojančių paukščių skaičius 6p.

11. Paukščių žiemavietės 7p.

12. žiemojančių jūros paukščių mirtingumas 8p.

13. Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika 8p.

14. Žuvų ištekliai mariose 8p.

15. Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose 9p.

16. Žuvų populiacijos parametrai 10p.

17. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais

tinklais ssugautų žuvų vidutinė biomasė (kg). 11p.

18. Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais

tinklais sugautų žuvų vidutinis skaičius 11p.

19. Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų

rūšių ešerio ir kuojos vidutinė biomasė ir skaičius 12p.

20. Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir

ešerio populiacijose 1993 m. 12p.

21. Buka ir Skroblus 14p.

22. Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika 15p.

23. Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą 17p.

24. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos 18p.

25. Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai 19p.

26. Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai 20p.

27. Literatūra 22p.

Paukščiai

Iš visų Lietuvos sstuburinių gyvūnų paukščių klasė yra gausiausia ir

plačiausiai paplitusi. Jie aptinkami miškuose, laukuose, ežeruose, upėse,

jūroje ir net didžiuosiuose miestuose. Kasmet pavasarį ir rudenį milijonai

paukščių praskrenda virš Lietuvos, keliaudami į šiaurės kraštus ar

traukdami iš ten su jaunikliais į pietus, kur praleidžia žiemą. Paukščiai

ne tik atneša didžiulę naudą žmogui naikindami įvairius kenkėjus, bet dėl

savo melodingų giesmių bei spalvingų apdarų sudaro neatskiriamą lietuviško

kraštovaizdžio dalį.

Paukščių paplitimas ir rūšinė įvairovė

Naujausiais duomenimis Lietuvoje užregistruota 313 paukščių rūšių,

priklausančių dvidešimčiai būrių.

Lietuvos ornitofaunos struktūra

Būriai Peri Mig- Žie- Užklys- Įrašytos Viso

ruoja moja ta į Rau- rūšių

donąją

knygą

Nariniai 1 2 1 1 3

Kraginiai 5 5 2 5

Irklakojiniai 1 1 2 3

Gandriniai 5 5 8 3 13

Flaminginiai 1 1

žąsiniai 17 7 11 8 38

Vanaginiai 14 12 7 3 10 18

Sakaliniai 3 3 2 3 3 7

Vištiniai 1 5 4 7

Gerviniai 7 7 2 4 9

Tilvikiniai 30 29 16 10 60

Smiltvištiniai 1 1

Karveliniai 5 3 2 1 5

Gegutiniai 1 1 1

Pelėdiniai 10 2 11 3 6 13

Leliniai 1 1 1

Čiurliapaukš-

tiniai 1 1 1

Šalvarniniai 4 4 3 4

Geniniai 1 8 4 9

Žvirbliniai 91 73 40 18 8 113

Iš viso: 211 167 85 71 67 313

Lietuvos paukščių rūšis

Lietuvos paukščių rūšių sąrašas nuolatos kinta. Atsirado daug naujų

rūšių, o kai kurios visai išnyko. Naujų rūšių atsiradimo ar išnykimo

procesai turi savus dėsningumus. Šiame šimtmetyje Lietuvos paukščių sąrašas

pasipildė daugiau nei penkiasdešimčia naujų rūšių. Dauguma jų

užregistruotos tada, kai praskrisdavo atsitiktiniai paukščiai. Ypač

būdingas tokių rūšių išplitimas, kurių pastovaus išplitimo arealai yra į

pietus ar pietvakarius nuo Lietuvos ((ibiškasis ir purpurinis garniai,

karališkasis ibisas, palšasis grifas, Naumano pelėsakalis, kuoduotasis

einis, vakarinė lakštingala, dūminė raudonuodegė, remeza, svilikėlis. Taip

pat būdingas Lietuvai tokių rūšių paukščių išplitimas, kurių arealai

driekiasi į šiaurę ir šiaurės rytus (baltoji žąsis, skiauterėtoji gaga,

sibirinė gaga, rožinis kiras, ilgauodegė žuvėdra ir t.t.) Šiek tiek

silpniau vyksta ekspansija iš rytų, taip pat iš pietryčių ir šiaurės rytų

(geltonbruvė, nykštukinė ir rudoji pečialindos, geltongalvė kielė, sodinė

nendrinukė ir kt.). Tik pastaraisiais metais buvo pastebėti paukščiai,

atklydę ir iš vakarų (padūkėlis, amerikinė cyplė, islandinė antis).

Maždaug ketvirtadalis visų rūšių, kurios šiame šimtmetyje buvo naujai

užregistruotos, įsikūrė ir tapo neretos tinkamose gyventi vietose. Šios

kategorijos būdingiausi atstovai yra pietinis purplelis (Lietuvoje peri ir

žiemoja), geltongalvė kielė, nendrinis žiogelis, sodinė nendrinukė, dūminė

raudonuodegė, ūsuotoji zylė, remeza, svilikėlis (peri) ir sibirinė gaga

(žiemoja). Labiausiai tikėtina, kad kanadinės berniklės ir indiškosios

žąsys Lietuvoje stebimos dėl to, kad jos buvo introdukuotos Skandinavijos

šalyse. Vidutinis naujų rūšių imigracijos greitis Lietuvoje šį šimtmetį

siekė 0.15 procentų per metus.

Lietuvoje perintis paukščiai

Šio šimtmečio antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjo perėti 18 naujų

rūšių. Tačiau iš jų tik pietinis purplelis išplito po visą šalį ir yra

įprastas mūsų gyvenviečių ir miestų paukštis. Urvinė antis ir remeza kai

kuriose Lietuvos vietose taip pat tapo įprastais paukščiais.

Per tą laikotarpį Lietuvoje nustojo perėti dvi rūšys – sakalas

keleivis ir baltasis tetervinas. Sakalo keleivio išnykimas – globalinis

reiškinys, kurio pagrindine priežastimi laikoma intensyvus DDT preparatų

vartojimas ir išplitimas aplinkoje. Baltųjų tetervinų išnykimą greičiausiai

lėmė totalinis didelių pelkių naikinimas tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse

šalyse. Lietuva buvo baltųjų tetervinų arealo pietinė riba, todėl čia ši

rūšis ypač jautriai reagavo į aplinkos pasikeitimus. Gali būti, kad jų

išnykimui turėjo įtakos ir nesaikinga medžioklė.

Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, Lietuvoje peri 211 rūšių, 167

rūšys yra migruojančios ir 85 rūšys Lietuvoje tik žiemoja.

Nykstantis paukščiai

Daugelio rūšių paukščiai yra reti arba jų gausumas daugiausia dėl

antropogeninių aplinkos pasikeitimų mažėja. 67 rūšys yra įrašytos į

Lietuvos raudonąją knygą. Išnykusiųjų kategorijai priskiriamos 5 rūšys:

gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, kilnusis erelis, sakalas keleivis ir

baltasis tetervinas. Išnykstančioms rūšims priskirta 12 rūšių: juodakaklis

naras, rudasis peslys, jūrinis erelis, startsakalis, putpelė, dirvinis

sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, didysis apuokas, tripirštis genys,

kuoduotasis vieversys ir pilkoji starta.

Antropogeninis poveikis paukščiams

Antropogeninis poveikis paukščiams ištirtas nepakankamai. Detaliausiai

buvo tyrinėjama perinčių paukščių reakcija į žemės ūkio melioraciją.

Lietuvoje melioracijai labiausiai jautrūs balų, krūmuotų pievų ir krūmynų

sparnuočiai. Visiškai sunaikinus natūralią aplinką, t.y. transformuojant

miškus, krūmynus, pelkutes į žemės ūkio kultūrų plotus arba žalienas, visi

perėję paukščiai išnyksta. Bent kiek pakeitus aplinką, pavyzdžiui,

nusausinus laukų giraites, keičiant atskirų teritorijų naudmenų struktūrą,

pasikeitimai paukščių pasaulyje esti ne tokie intensyvūs. Pakinta bendrijų

struktūra: sumažėja rūšių skaičius ir dažnų rūšių individų bendrijoje

santykinai padaugėja; pasikeičia atskirų rūšių lokalinis gausumas, kai

kurios, ypač retos rūšys, išnyksta.

Pelkių ir vandenų žvirbliniai (ypač nendrinės startos, nendrinukės,

krakšlės) išnyksta, jei po melioracijos nebelieka laikinų, medžiais ir

krūmais neapaugusių pelkučių, tvenkinukų, kur vanduo išsilaikytų bent iki

gegužės mėnesio pabaigos.

Pasikeitus gyvenimo sąlygoms melioruojamuose plotuose krūmuotų pievų

perinčių paukščių skaičius sumažėja vidutiniškai 90%, krūmynų paukščių –

70%, miško paukščių – 40%.

Miškų ūkio veikla, ypač miško naudojimas daro neigiamą įtaką, visų

pirma didiesiems miškų paukščiams, taip pat – plėšriesiems, juodajam

gandrui, kai kuriems vištiniams, geniams.

Paukščių sezoninės migracijos

Pavasarį ir rudenį vienu gausiausių pasaulyje Rytų Atlanto migracijos kelių

plačiu frontu per Lietuvą vyksta intensyvi paukščių migracija. Sezoninių

migracijų tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1929 m. žieduojant paukščius

Ventės Rago ornitologinėje stotyje.

Virš Lietuvos teritorijos skrendančių paukščių rūšių sąrašą sudaro 167

rūšys. Tačiau didžiąją migrantų dalį (92%) pavasarį sudaro 20 rūšių

atstovai: kikilis, rudagalvis kiras, cyplė, varnėnas, paprastasis kiras,

didžioji antis, sidabrinis kiras, kovas, rudagalvė kryklė, pempė, žiloji

antis, keršulis, juodakaklis naras ir kt., rudenį – 14 rūšių (99%):

kikilis, varnėnas, kovas, keršulis, strazdai, sidabrinis kiras, pilkoji

varna, kuosa ir kt. Migracijos metu registruojamos ir į Lietuvos raudonąją

knygą įrašytos paukščių rūšys. Tai – didysis erelis rėksnys, kilnusis

erelis, sakalas keleivis, juodakaklis naras, jūrinis erelis, dirvinis

sėjikas, juodkrūtis bėgikas, stulgys, juodakaklis kragas, vidutinis

dančiasnapis, juodasis peslys, rudakaklis kragas, didysis baublys, juodasis

gandras, didysis

dančiasnapis, žuvininkas, erelis rėksnys, gervė, mažoji

žuvėdra, ūsuotoji zylė, urvinė antis, pelėsakalis, jūrinė šarka ir kt.

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos

Atskirų migrantų rūšių pasiskirstymas virš Lietuvos teritorijos

nevienodas. Pavasarį pajūryje dominuoja vandens paukščiai – kirai ir antys,

Respublikos vidaus rajonuose – sausumos paukščiai: varniniai, varnėnai,

smulkūs žvirbliniai. Tai lemia geografinė Lietuvos padėtis bei kranto

linijos konfigūracija. Skrisdami ŠR kryptimi virš Baltijos, migrantai

koncentruojasi pakrantėje pavasarį: jų daug mažiau žemyninėje Lietuvos

dalyje. Sausumos komplekso atstovai, skrisdami iš Vakarų Europos, patenka į

žemyninę Lietuvos dalį. Todėl jų mmažiau sutinkama pajūryje. Rudenį visoje

Lietuvos teritorijoje vyrauja sausumos komplekso migrantai. Skrisdami iš

šiaurinių Rusijos kraštų, šie paukščiai atsiremia į jūros pakrantę ir

susitelkia siaurame Baltijos šalių pakrantės ruože. Ypač daug jų patenka į

Lietuvą, toliau migruodami Vakarų Europos, Viduržemio jūros link. Tuo tarpu

didžioji dauguma vandens paukščių patenka į Baltijos jūrą šiauriau Lietuvos

ir jų dalis mūsų pajūryje rudenį yra gana nežymi.

Žmogaus poveikis migruojantiems pauščiams

Žmogaus intensyviai keičiama aplinka daro nemažą poveikį ir migruojan-

tiems paukščiams. Sukurti dirbtiniai vandens telkiniai (Kauno marios, Elekt-

rėnų vandens saugykla, žuvininkystės tvenkiniai ties Kalnujais Raseinių

raj. ir kitur) pritraukia vandens migrantus, keičiasi jų migracijų per

Lietuvą keliai, pagausėja atskirų vandens paukščių ir tilvikinių vidiniuose

Lietuvos rajonuose, tuo pačiu pakinta migrantų rūšinė sudėtis ir jų gausumo

santykis. Maksimali pavasarinė migracija Lietuvoje paprastai stebima

balandžio mėn. II iir III dekadose. Tačiau, priklausomai nuo sezono oro

sąlygų šis migracijos maksimumas gali būti užregistruotas ir kovo mėn. III

ar balandžio mėn. I dekadose. Rudeninės paukščių migracijos maksimalaus

intensyvumo periodas – rugpjūčio mėn. III dekada ir rugsėjo mėn., kai

migruoja kikiliai. Šias bangas visada lydi plėšrieji paukščiai. Per visą

spalio mėn. skridimas silpsta ir baigiasi pirmosiomis lapkričio mėn.

dienomis. Antroje spalio pusėje pradeda vyrauti vandens paukščiai: antys,

kragai, kirai, žąsys, gulbės. Nemažai praskrenda karvelių, ypač keršulių.

Iš tilvikinių anksti rudenį keliauja kuolingos, vėliau – sėjikai. Pajūryje

nemažai užregistruojama kirų. Nedideliais būreliais traukia narai,

negausios žąsys: pilkosios, želmeninės ir baltakaktės. Iš ančių čia

aptinkama didžioji, rudagalvė, kryklės, cyplė, smailiauodegė ir pilkoji,

rečiau – klykuolė, kuoduotoji antis, gaga, ledinė antis, dančiasnapiai.

Reta gervė. Iš dieninių plėšrūnų čia gausiausi suopiai, paukštvanagiai, iš

naktinių – lututės, mažieji apuokai, balinės pelėdos. Didžiausią

migruojančių paukščių dalį sudaro žvirbliniai, iš kurių gausiausi yra

kikilis, paprastasis čivylis ir alksninukas.

Per 1993 m. pavasario migracinį sezoną pajūryje užregistruota 6700

paukščių, priklausančių 82 rūšims. Daugiausia buvo vandens komplekso

paukščių (48 rūšys, 4000 paukščių), kurie sudarė 58.5% nuo bendro

praskridusių rūšių skaičiaus ir 61.5% nuo bendro migrantų skaičiaus.

Migracija buvo silpna ir užsitęsusi. Stebėtas tolesnis kormoranų skaičiaus

augimas.

Migruojančių paukščių skaičius

Rudens sezono metu pastebėta apie 200 000 paukščių, priklausančių 89

rūšims. Migrantų daugumą sudarė sausumos komplekso paukščiai, iš kurių

gausiausi – žvirblinių ir kkarvelinių būrių atstovai. Iš vandens komplekso

paukščių (1000 individų, arba 5% visų migrantų) gausiausi buvo žąsinių ir

kirinių būrių atstovai. Vilniaus apylinkėse per 1993 m. pavasario stebėjimo

sezoną užregistruota 10 400 paukščių, priklausančių 53 rūšims ir grupėms.

Daugiausia buvo sausumos komplekso paukščių, kas būdinga Lietuvos vidaus

rajonams. Migracija buvo intensyvi ir užsitęsusi per sezoną.

Rudens sezono metu užregistruoti 62 rūšių migrantai. 1993 metams

būdingi invaziniai migrantai – uodeguotoji zylė, kėkštas, tapę dominantais.

Šių rūšių migracija paprastai gausesnė kas 4-6 metai. Stebėtos retos, į

Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys: plėšrioji medšarkė, vapsvaėdis,

erelis rėksnys, pilkoji žąsis.

Paukščių žiemavietės

žiemojančių jūros paukščių apskaita iš lėktuvų ir nuo kranto Lietuvos

pajūryje nuolat vykdoma nuo 1987 m. pagal Tarptautinio vandens paukščių

tyrimų biuro paruoštą metodiką.

Nustatyta, kad jūroje ties Lietuvos krantais ir Kuršių mariose nuolat

žiemoja 30 paukščių rūšių. Gausiausios rūšys: juodakaklis naras, ausuotasis

kragas, alka, klykuolė, ledinė antis, juodoji antis, nuodėgulė, sibirinė

gaga, mažasis ir didysis dančiasnapis, rudagalvis, paprastasis ir

sidabrinis kiras.

Išskirtos 2 tarptautinės svarbos paukščių žiemavietės jūroje (ties

Palanga, tarp 55 laipsnių 50 minučių / ir 56 laipsnių 00 minučių / ŠP ir

ties Kuršių Nerija, tarp 55 laipsnių 20 minučių / ir 55 laipsnių 40 minučių

/ ŠP) ir 2 – Kuršių mariose (ties Nerijos pakrante tarp Juodkrantės ir

Preilos bei Nemuno deltoje.

Lentelėje pateikti duomenys apie tas žiemojančių Lietuvos pajūryje

vandens paukščių rūšis, kurios sudaro ne mažiau kaip 1% nuo bendro ŠV

Europoje žiemojančių tos rūšies individų skaičiaus.

Žiemojančių Lietuvos pajūryje vandens paukščių rūšys

Rūšis Liet.pajū- Viso ŠV Lietuvos

ryje, vnt. Europoje, dalis, %

Juodakaklis naras 1000 100000 1

Antis nuodėgulė 40000 800000 5

Sibirinė gaga 900 15000 6

Didysis dančias-

napis 20000 150000 13

Mažasis dančias-

napis 1100 15000 7

Paveiksle pateikta gausiausių antinių paukščių rūšių, žiemojančių

Kuršių mariose ir jūroje ties Lietuvos pakrante, gausumo tendencijų 1987-

1993 m. sausio mėn. analizė.

Matyti ryškus Kuršių mariose žiemojančių klykuolių sumažėjimas (- 83%)

po šaltos 1987 m. žiemos. Mažųjų dančiasnapių gausumas labai svyruoja

atskirais metais, o Kuršių mariose žiemojančių didžiųjų dančiasnapių nuolat

daugėja (iki 19 400 ind. 1993 m.). Daugiausia tai susiję su pūgžlių ir kitų

smulkių žuvų pagausėjimu Kuršių mariose. Jūroje žiemojančių rūšių gausumo

pokyčiai stabilesni. Sibirinių gagų, žiemojančių ties Palanga, skaičius

kasmet augo iki 1990 m., bet pastaraisiais metais stabilizuojasi 700-900

individų lygyje. Ledinių ančių Lietuvos pajūryje kiekvieną žiemą

suskaičiuojama 10000-15000. Jūroje, ties Kuršių Nerija kasmet žiemoja iki

25000 ančių nuodėgulių. Šios rūšies paukščių ypač pagausėja žiemos

pabaigoje (iki 40000)

žiemojančių jūros paukščių mirtingumas

Siekiant ištirti antropogeninių faktorių poveikį jūroje žiemojantiems

paukščiams, buvo atlikti mirtingumo tyrimai Lietuvos pakrantėje. 1992-1993

m. Lietuvos pajūryje aptikta 12 rūšių žuvusių paukščių. Didžiausias buvo

sidabrinių kirų mirtingumas (0.26 ind./1 km pajūrio ruože). Apskritai

Lietuvos pajūryje nustatytas nedidelis žiemojančių jūros paukščių

mirtingumas, išskyrus pakrantės ruožą ties Melnrage, kur atskirų rūšių

mirtingumas buvo labai didelis (iki 2 žuvusių individų 1 km ruože).

Daugelis paukščių šiame ruože žuvo dėl didelio užterštumo naftos

produktais. Ateityje didžiausią poveikį jūros paukščių žiemavietėms

Lietuvos vandenyse kels intensyvus naftos produktų gabenimas bei galima

naftos gavyba jūroje.

Žuvys. Žuvų populiacijų būklė ir dinamika

Lietuvos vandenyse gyvena 88 rūšių žuvys, iš jų 27 rūšys – jūrinės,

52 sėslios gėlavandenės, 9 praeivės. Apysūrėje Baltijos jūroje ties

Lietuva, be jūrinių, gyvena praeivės 11-os rūšių žuvys ir apie 15 rūšių

gėlavandenių žuvų. Bendrijos branduolį sudaro Baltijai būdingi porūšiai –

strimėlė, bretlingis, menkė, upinė plekšnė, uotas ir praeivės žuvys, iš

kurių didžiausią dalį sudaro didstintė, mažiau – žiobris, šlakys, lašiša.

Versliniai žuvų ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje 1991 m. sudarė:

strimelių – 3.0, bretlingių – 4.7, menkių – 9.5-9.7 tūkst.tonų, lašišų ir

šlakių – 68t. Versliniai Lietuvos žvejų laimikiai Baltijoje 1980-1989 m.

vidutiniškai sudarė: strimelių – 4.9, bretlingių – 2.9, menkių – 14.0

tūkst.t., lašišų ir šlakių – 39 t. per metus. Baltijos šelfas ties Lietuva

vertingas kaip strimelių ir uotų nerštavietės, praeivių žuvų ganymosi

vieta. Žuvų bendrijų kitimai Baltijoje ties Lietuva gerai koreliuoja su

kitimais visoje Baltijoje. Jie susiję su geofiziniais ciklais, žvejybos

intensyvėjimu, eutrofikacijos ir priekrantinės taršos procesais. Žuvų

ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje detaliau pradėti tyrinėti nuo 1992

metų.

Žuvų ištekliai mariose

Kuršių

mariose gyvena 50-55 rūšių žuvys gėlavandenės, praeivės ir

kelios jūrinės rūšys; pastarosios mariose gana retos. Versliniai žuvų

ištekliai tiriami nuo 1949 m. Marių šiaurinėje dalyje – Lietuvos

akvatorijoje – 1950- 1990 m. jie sudarė per 20 tūkst. cnt per metus, 1993

m. – per 15 tūkst.t per metus. Versliniai žuvų laimikiai 1992 m. siekė 11.3

tūkst.cnt, iš jų karšių – 3.4, kuojų – 5.2, starkių – 1.0, ešerių ir

didstinčių – po 0.5 tūkst. cnt. Be to, žvejai mėgėjai Kuršių mariose kasmet

sugauna per 4 tūkst. cnt žuvų, arba per 15% nuo verslinių laimikių.

Prognozuojami versliniai ištekliai 1994 metams – 15.3 tūkst.cnt, iš jų

kuojų – 5.4, karšių – 4.0, didstinčių – 2.5, starkių – 1.0, dyglių ir

pūgžlių – po 1.0 tūkst.cnt.

Per pastarąjį šimtmetį versliniai žuvų ištekliai mariose sumažėjo

daugiau kaip 2 kartus, daugiausia – dėl praeivių žuvų išteklių sumažėjimo.

Kuršių marių žuvų bendrijos branduolį 1926-1938 m. sudarė praeivės žuvys

(29.2%), ypač didstintė ir perpelė, taip pat sėslios gėlavandenės – ypač

stintelė ir pūgžlys (33.8%). Dėl žuvininkystės reguliavimo priemonių 1947 –

1965 m. bbendrijos struktūra pakito: iš praeivių žuvų (25.2%) bendrijos

branduolyje vyravo ungurys ir žiobris (14.1%), iš sėsliųjų – karšis, kuoja

ir starkis (46.4%). Vėlesniu laikotarpiu, 1970- 1990 metais, suintensyvėjus

eutrofikacijai ir taršai, bendrijų struktūra vėl kito: iš praeivių žuvų

(16.1%) vyravo trispyglė dyglė (8.7%), o iš sėsliųjų – kuoja ir karšis

(65.2%). Pastaruoju metu, susilpnėjus eutrofikacijai ir taršai, palaipsniui

didėja šlakių, žiobrių imigracija į marias ir Nemuno upyną.

Lašišų ir šlakių į Nemuno upyną 1970-1974 m. imigruodavo vidutiniškai

tik po 500-700 vnt. per metus, o 1991-1993 metais – 7-8 tūkst. vnt. per

metus. Didžiausią įtaką Kuršių marių žuvų bendrijos kitimams iki 1950 metų

turėjo nereguliuojama praeivių žuvų žvejyba, o vėlesniu laikotarpiu – marių

eutrofikacija, pasiekusi hipertrofinį lygį ir teršimas, ypač Nemuno deltos,

kur yra pagrindinės žuvų nerštavietės.

Žuvų ištekliai ežeruose, upėse ir tvenkiniuose

Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena 42 rūšių žuvys, iš jų 29

vietinių ir 13 introdukuotų rūšių. Kiekviename ežere gyvena ne daugiau kaip

23 – 26 rūšių žuvys. Jų paplitimas dažnai nevienodas. Stinta gyvena 1.3,

seliava – 2.5, vėgėlė – 30-40, plakis – 445-50, karosas – 45-55, aukšlė –

57.5, pūgžlys – 60.3, raudė – 60-70, karšis – 70, lynas – 91.5, kuoja –

96.4, lydeka – 97.1, ešerys – 97.7% Lietuvos ežerų. Į Lietuvos ežerų

ichtiocenozių branduolius įeina stinta, seliava, aukšlė, pūgžlys, lynas,

kuoja, lydeka, ešerys ir kitos rūšys, dažniausiai karosas. Jų dominavimo

dažnumas ichtiocenozėse: stinta – 50, seliava – 50, aukšlė – 33, pūgžlys –

4, karšis – 46, lynas – 10, kuoja – 64, lydeka – 27, ešerys – 22% ežerų,

kuriuose gyvena. Nustatyta, kad nuo 1960-1970 metų nuo visuotinės

melioracijos ir prasidėjusios intensyvios agro-kraštovaizdžio

transformacijos labai suintensyvėjo ichtiocenozių kaita, todėl net 20%

tirtų ežerų pasikeitė vyraujančios žuvų rūšys. Intensyviausia kaita įvyko

ankstyviausios sukcesinės būklės ežeruose dėl jų vandens lygio

sureguliavimo, terminio režimo pasikeitimų ir suintensyvėjusių

eutrofikacijos procesų. Dėl to sumažėjo stenoterminių šaltavandenių

planktofaginių rūšių (stinta, seliava, sykas), bentofagų (karšis) ir

ichtiofagų (lydeka) ir pagausėjo eurifagų , ypač – kuojų.Upėse gyvena iki

50 žuvų rūšių, iš jų 39 – 40 vietinės ir 10 – 11 introdukuotos. Rūšių

skaičius priklauso nuo upės didumo ir jų biotopų įvairovės. Upokšniuose

(iki 10 km ilgio) gyvena vidutiniškai 5.5 (4-7) žuvų rūšys. Tuo tarpu tokio

pat didumo sureguliuotuose upokšniuose žuvų rūšinė įvairovė sumažėja

daugiau kaip 3 kartus ir vidutiniškai sudaro 1.7 (1-3) rūšis. Upeliuose

vidutinis rūšių skaičius 9.7 (iki 15), vidutinio dydžio upėse – 18.2 (iki

25), didžiosiose – 23.2 (iki 31), o Nemune – iki 50 (apie 40 rūšių –

vietinės) rūšių. Rūšių skaičius link žemupio didėja. Žuvų biomasė

upokšniuose – iki 5 – 10, upeliuose – iki 25 – 40, vidutinio dydžio upėse –

iki 40-50, didžiosiose – per 50 kg/ha. Versliniai žuvų ištekliai Nemuno

žemupyje, kur jie yra eksploatuojami, sudaro apie 2-3 tūkst. cnt. Į mažų

upių (upokšnių, upelių, upių aukštupių) bendrijų branduolį įeina šližys ir

trispyglė dyglė; be jų, sureguliuoto ir nesureguliuoto nuotakio šaltose

upėse – šližys, rainė, upėtakis, kūjagalvis, oo šiltose – strepetys, ešerys,

šapalas. Į didžiųjų upių bendrijų branduolius, be vidutinio dydžio upėms

būdingų rūšių, įeina karšis, plakis. Pastarųjų metų žuvų bendrijų upėse

tyrimai parodė, kad menkavertės žuvų rūšys bendrijose sudaro 70-80%. 1950-

1973 metais upėse verslininkai kasmet vidutiniškai sugaudavo 4319 cnt žuvų.

Laimikiuose pasitaikydavo 35 rūšių žuvys.

Tarp sugautųjų žuvų vyravo stintos, vėgėlės, žiobriai, aukšlės. Taip

pat nemažai buvo sugauta lašišų, šlakių, strepečių, skersnukių, ūsorių,

salačių, dyglių, karšių, starkių. Per 1974-1983 m. laikotarpį upių

versliniuose laimikiuose žuvų sumažėjo 9 rūšimis. Pastebimai sumažėjo

vertingų žuvų rūšių – lašišų, šlakių, ūsorių, salačių, skersnukių, žiobrių,

kiršlių, upėtakių, nėgių – versliniai laimikiai. Iš viso 1974 – 1983 m.

laikotarpiu kasmet sužvejota po 2604 cnt žuvų, t.y. 1.5 karto mažiau negu

1950 – 1973 m. Versliniai laimikiai upėse mažėja dėl vandens užterštumo,

žvejybos apribojimų ir kitų priežasčių.

Žuvų populiacijos parametrai

Pagal naująją Lietuvos Ekologinio monitoringo programą nuo 1993 metų

pradėta stebėti žuvų populiacinius parametrus. Populiacinių parametrų

kontrolei parinktos rūšys įeina į įvairių tipų Lietuvos vandenų žuvų

bendrijų branduolius. Baltijos jūroje – strimelė ir upinė plekšnė, Kuršių

mariose, ežeruose ir upėse – kuoja ir ešerys, o upeliuose – margasis

upėtakis ir paprastasis kūjagalvis. Kuojų, ešerių ir plekšnių populiacijos

yra monitorinės su Baltija besiribojančių šalių aplinkos monitoringo

sistemoje. Margasis upėtakis ir paprastasis kūjagalvis yra jautrūs

užterštumo indikatoriai ir geriausiai apibūdina upių ekosistemas. Žuvų

populiacijoms įvertinti parinkti bendrieji biologiniai ir specialieji

parametrai yra lengvai nustatomi, gerai nusako žuvų populiacijų būklę ir

atspindi populiacijų kitimus priklausomai nuo vandens telkinių fizinių,

cheminių ir antropogeninių faktorių trendų. Kontroliuoti šie parametrai:

žuvų ilgis, svoris, amžius, lytis, gausumas, amžiaus klasė, augimas,

mirtingumas, populiacijų amžinė bei matmeninė struktūros.

Monitorinių rūšių populiacijos ir monitoriniai vandens telkiniai,

išskyrus kuojas Kuršių mariose ir Dusios, Žuvinto ežeruose, iki 1993 m.

buvo mažai tirtos. Remiantis Drūkšių ir Anykšto ežerų tyrimo duomenimis yra

tik nustatyta, kad žuvų populiaciniai parametrai kinta dėsningai – pagal

aplinkos fizinių, cheminių, trofinių parametrų trendus.

Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų

vidutinė biomasė (kg).

Vykdant monitoringo programą Baltijos jūroje (ties Šventąja) sugauta

13 žuvų rūšių. Tarp jų pasitaikė tiek jūrinės, tiek gėlavandenės bei

praeivės žuvų rūšys. Jūrinės žuvų rūšys (uotas, strimelė, upinė plekšnė,

bretlingis) bei praeivis žiobris dominavo sugavime. Kitų žuvų rūšių buvo

sužvejojama kur kas rečiau. Vienoje stotyje sugaunamų žuvų kiekis svyravo

nuo 3 iki 15 kg. Arčiau kranto buvo sužvejojama daugiau žuvų rūšių ir jų

biomasė buvo didesnė. Baltijos jūros priekrantė pasižymėjo žiobrių gausumu.

Vyravo nesubrendę individai, tačiau pasitaikė neseniai išneršusių bei

subręstančių žiobrių. Uoto bei upinės plekšnės populiacijose taip pat

vyravo jaunikliai. Bendras žuvų gausumas sugavime kito nuo 31 iki 117

individų. Žvejybos duomenys Baltijos jūros priekrantėje patvirtina, kad ši

zona yra daugelio žuvų rūšių jauniklių atsiganymo zona, todėl verslinė

žūklė čia

turi būti griežtai reguliuojama.

Baltijos jūroje stebėtas strimelės ir upinės plekšnės augimas. Tarp

sugautųjų pasitaikė 2-6 metų strimelės, daugiausia buvo 3-4 metų amžiaus

žuvų. Patinėlių buvo šiek tiek daugiau, tačiau stebint augimo tempą lytinių

skirtumų nepastebėta. Pastebimas ryškus mirtingumo padidėjimas 5 gyvenimo

metais.

Monitoriniuose vandens telkiniuose selektyviniais tinklais sugautų žuvų

vidutinis skaičius

Upinės plekšnės laimikiuose pasitaikė 1-6 metų individai, daugiausia

buvo 1-3 metų jauniklių. Augimo tempas buvo gana didelis, ypač jaunesnėse

amžiaus grupėse. Vyresnėse amžiaus grupėse stebimas didelis mirtingumas,

bet jis gali būti susijęs su bręstančios upinės plekšnės pasitraukimu į

gilesnius vandenis.

Kuršių mariose sugauta 11 žuvų rūšių, tačiau tik 4 rūšių žuvys buvo

sugautos visose stotyse, taip pat jos ryškiai vyravo laimikiuose tiek pagal

gausumą, tiek pagal biomasę (99.9%). Ichtiocenozės branduolį sudarė plakis,

kuoja, pūgžlys ir ešerys. Kitos žuvų rūšys, tarp jų ir vertingos žuvys bei

jų jaunikliai (starkis, karšis, žiobris, salatis) buvo sužvejojamos labai

nedideliais kiekiais. Ypač pasižymėjo gausumu plakis, siekdamas 50% viso

sugavimo. Žuvų biomasė buvo didelė ir svyravo nuo 30 iki 50 kg vienai

stočiai. Tai, kad vyrauja karpinės, daugiausia bentosu mmintančios žuvys bei

pūgžlys, liudija aukštą eutrofikacijos lygį.

Kuršių mariose tyrinėtas kuojos ir ešerio amžius ir augimas.

Greičiausiai auga 4 metų amžiaus kuojos, vėliau augimo tempas lėtėja.

Patinų augimo tempas nesiskyrė nuo patelių, tačiau jų gausumo santykis

ryškiai kito: jaunesnėse amžiaus grupėse vyravo patinai, vėliau, 8-ais

gyvenimo metais, patinų gausumas ryškiai mažėja ir vyresnėse amžiaus

grupėse vyrauja patelės.

Kuršių marių ešerio populiacijoje vyrauja 9 metų amžiaus individai.

Jaunesnėse amžiaus grupėse vyrauja patinai, nuo 6-7 metų – patelės.

Didžiausias mirtingumas konstatuotas 8 metų ešeriams. Ežeruose žuvų

monitoringas vykdytas skirtingo trofinio lygio ežeruose. Dusios ir Tauragnų

ežerai priskiriami mezotrofiniam, Lūkstas – eutrofiniam, o Žuvintas –

hipertro-finiam ežerų tipui.

Ežeruose selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšinė įvairovė buvo

nedidelė, vidutiniškai buvo sugaunamos 7 – 11 žuvų rūšys. Tarp sugautųjų

vyravo kuojos ir ešeriai. Be šių žuvų, Žuvinto ir Luksto ežeruose dideliu

gausumu išsiskyrė karšis, kuris sudarė 37-50% viso sugavimo, taip pat

Lūksto ežere iki 25% bendros sugavimo biomasės tenka starkiui. Kitų rūšių

žuvys, tarp jų ir vertingos, ežeruose sužvejojamos labai nedideliais

kiekiais.

Monitorinių, selektyviniais tinklais sugautų žuvų rūšių ešerio ir

kuojos vidutinė biomasė ir skaičius

Bendra sugautų žuvų biomasė Lūksto, Žuvinto ir Tauragnų ežeruose skyrėsi

nežymiai ir sudarė 19.3 – 25.5 kg, gausumas – 196 – 250 ind; mažiausia buvo

sugauta Dusios ežere – 6.6 kg ir 91 ind. Tyrinėtuose ežeruose daugiausia

kuojų sugauta Tauragnų ežere, kur jų biomasė siekė 13.5 kg, gausumas – 148

ind.

Tauragnų,Žuvinto ir Dusios ežeruose daugiausia buvo sugauta vidutinio

amžiaus (8-10 metų) individų. Tuo tarpu Lūksto ežere vyravo jauni, 5 m.

amžiaus individai. Tyrinėtų ežerų pagrindinių amžiaus grupių (4,7,11 metų)

kuojų ir ešerių augimo dduomenys pateikti 6.4 lentelėje.

Dominuojančios amžiaus klasės kuojos ir ešerio populiacijose 1993 m.

Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis, stabiliausiu ir

geriausiu augimu pasižymi Dusios ež. kuojų populiacija. Jų augimas pagal

Lietuvos ežerų žuvų augimo tempų grupes yra geras. Taip pat geri augimo

rodikliai nustatyti eutrofikuotame Lūksto ežere, kur vyrauja jaunų amžiaus

grupių kuojos. Tauragno, o ypač Žuvinto ežere kuojų augimas per

pastaruosius dešimtmečius labai sulėtėjo. Tai siejama su ežero fizinių ir

cheminių parametrų pokyčiais, o ypač su maisto medžiagų sunykimu dėl ežero

eutrofikacijos.

Monitoringui Dusios, Tauragnų, Lūksto ežeruose buvo sugauta nedaug

žuvų. Vidutiniškai buvo sugauta 1.4 – 3.1 kg. Kiek gausiau – 6.7 kg –

Žuvinte, kur tarp sugautųjų daugiausia buvo vyriausių – 12 metų amžiaus

individų. Kitų ežerų laimikiuose vyrauja jaunesnių amžiaus grupių

individai: Dusioje ir Lūkste – 4 metų, o Tauragnuose – 6 metų individai

Apskritai, ežeruose pastebimas ešerių augimo tempų sulėtėjimas. Dusioje

ešeriai dar auga vidutiniškai, o kituose ežeruose ešerio augimas yra lėtas

.

Upinių žuvų monitoringui vykdyti buvo atrinktos skirtingų ekologinių

parametrų ir skirtingos žuvų bendrijų struktūros upės. Žeimena yra

šaltavandenė, vidutinio dydžio upė, kurioje vyrauja reofilinės

stenobiontinės ir euribiontinės žuvų rūšys. Tyrimų metu (aukščiau Jusinės

up. žiočių) buvo sugauta 11 rūšių žuvų. Jų bendra biomasė buvo labai

nedidelė ir sudarė tik 6.4 kg/ha, gausumas – 113 ind/ha. Tuo tarpu

ankstesnių metų tyrimų duomenimis (1983 &– 1984 m.), vidutinė žuvų biomasė

Žeimenos upėje siekė 37.0 kg/ha, o gausumas – 5373 ind/ha. Gausiausios buvo

kuojos – 42%, ir paprastieji kūjagalviai – 28%. Kitų žuvų buvo žymiai

mažiau, tarp jų upėtakiai sudarė 8.8%, o lašišų ir šlakių rituoliai

(smoltai) – 4.4%. Pagal biomasę aiškiai vyravo kuojos – 80%.

LENTELĖ

Kuojų ir ešerių augimas monitoriniuose vandens telkiniuose (skaitiklyje –

vidutinis žuvų ilgis, cm; vardiklyje – vidutinis svoris, g)

Vandens Tyrimų data Kuoja Ešerys

telkinys Amžius, metai Amžius, metai

4 7 11 4 7 11

Tauragnas 1958.07. 14.1 21.0 29.5 15.9 26.2 –

——— ——– ——– ——- ——–

——-

5.1 211 550 74.0 365 –

1993.08.19- 8.2 13.8 20.8 9.8 16.6 27.0

——- ——- —— —— —— —

—–

20 10.9 46.7 174 16.6 81 383

Dusia 1952-1953 15.0 19.5 – 20.7 33.5 –

——- ——- —— —— —— —

—–

62 145 – 156 658 –

1966-1976 9.4 17.2 24.6 – – –

——- ——- —— —— —— —

—–

15.0 98 301 – – –

1981.07. – 17.3 25.5 – – –

——- ——- —— —— —— —

—–

– 111 340 – – –

1983.07. 11.0 17.5 25.0 – – –

——- ——- —— —— —— —

—–

18.0 93 312 – – –

1993.09.27, 12.0 18.0 24.8 11.9 19.3 –

——- ——- —— —— —— —

—–

29. 27.0 111 290 29.6 114 –

Žuvintas 1952-1953 13.7 18.1 – – 19.5 29.0

——- ——- —— —— —— —

—–

47 121 – – 150 482

1960 14.5 19.5 25.0 18.7 28.6 –

——- ——- —— —— —— —

—–

68 181 373 138 513 –

1982-1983 9.2 15.6 23.8 – – –

——- ——- —— —— —— —

—–

13.1 73 271 – – –

1993.09.28- 8.5 12.7 21.3 7.8 15.6 25.0

——- ——- —— —— —— —

—–

29. 11.0 40.3 213 9.2 67.0 327

Lūkstas 1993.09.15- 9.4 14.3 24.5 11.0 17.0 –

——- ——- —— —— —— —

—–

16. 17.0 59.6 319 24.3 106 –

Būka 1993.08.25. 8.4 12.6 – – – –

——- ——- —— —— —— —

—–

9 37.2 – – – –

Buka ir Skroblus

Būka priskiriama nedidelių, eutrofizuotų, šiltavandenių upių tipui.

Ji teka tarp ežerų, todėl yra gana vandeninga. Vaga labai vingiuota, joje

daug gilių vietų, duobių. Ypatingos ekologinės sąlygos lemia savitą žuvų

bendrijos stuktūrą. Čia yra randamos mažose šiltavandenėse upėse įprastinės

žuvų rūšys (tr. dyglė, kuoja, lydeka, aukšlė, gružlys, ešerys). Būkoje

aptinkama gana daug šapalų ir meknių. Šių rūšių žuvys paprastai sutinkamos

didesnėse upėse. Be jų, Būkos ichtiofauną papildo būdingų ežerinių rūšių

žuvys – plakis, ungurys,

vėgėlė, patenkančios iš Utenykščio ir Baluošo

ežerų. Iš viso Būkoje buvo sugauta 10 žuvų rūšių, kurių bendra biomasė –

11.15 kg/ha, gausumas – 129 ind/ha. Pagal gausumą kuoja sudarė 71.3%, pagal

biomasę – 20% nuo bendro žuvų kiekio. Lydekai, šapalui ir meknei pagal

biomasę tenka 77% nuo bendros žuvų biomasės.

Skroblus – tai tipiškas mažas šaltavandenis upelis, kairysis Merkio

intakas. Jam būdinga negausi stenobiontinė ichtiofauna, kurią sudaro tik 4

rūšys: upėtakis, kūjagalvis, rainė, vėgėlė. Bendra Skrobluje sugautų žuvų

biomasė, 4.1 kg/ha, yra nedidelė. Tačiau monitorinės žuvų rrūšies – margojo

upėtakio biomasė (3.5 kg/ha) yra artima tokio tipo upelių vidutinei

biomasei. Skrobluje buvo aptikti 1-6 metų amžiaus individai, populiacijos

dauguma buvo 3-5 metų žuvys.

Pažymėtina, kad tiek Žeimenos, tiek Skroblaus upėse rastos gana

gausios kūjagalvio populiacijos, kurios sudarė 28 ir 57% nuo bendro sugautų

žuvų kiekio. Iš to galime daryti išvadą, kad šios upės mažai užterštos,

kadangi kūjagalvis jautrus teršalams ir dažnai naudojamas kaip indikatorinė

rūšis upių vandens kokybei įvertinti. Tyrinėtų upių populiacijose vyravo 2-

3 m. individai.

Vykdant žuvų populiacijų monitoringinius stebėjimus, ateityje bus

galima vvertinti ir prognozuoti žuvų populiacinius parametrus ir jų išteklių

dinamiką.

Žinduoliai. Paplitimas, gausumas, dinamika

Sausumos žinduolių fauną Lietuvoje taipogi sudaro mišriųjų miškų ir

kai kurie taigos bei plačialapių miškų žvėrys. Praeityje labai didelę

reikšmę žinduoliams turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas, prasidėjęs dar

pirmykštės bendruomenės laikais. Per ppastarąjį tūkstantmetį buvo iškirsta

didžioji dalis miškų, kadaise augusių beveik visoje Lietuvos teritorijoje,

o likę miškai buvo suskaidyti į daugybę įvairaus dydžio masyvų, įsiterpusių

tarp dirbamų laukų. Toks kraštovaizdis buvo palankus atvirų ir pusiau

atvirų plotų žinduoliams (pilkasis kiškis, stirna, šernas, rudoji lapė),

tačiau miškingumo mažėjimas neigiamai atsiliepė šiaurinėms rūšims (baltasis

kiškis) ir daugeliui stambiųjų žinduolių. Daugiausia dėl šios priežasties

ir dėl nesaikingos medžioklės istoriniais laikais Lietuvoje išnyko bebras,

tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis

arklys.

Dabartinę Lietuvos žinduolių fauną sudaro 63 sausumos ir 5 jūros

žinduolių rūšys. Tarp jų 3 rūšys (stumbras, taurusis elnias, bebras) yra

reintrodukuotos, 6 rūšys (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis

elnias, danielius, muflonas) – introdukuotos, 6 rūšys (rudasis lokys,

baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis

ruoniai) – atsitiktinai užklystantys žinduoliai, 2 rūšys (voverė

skraiduolė, europinė audinė) – greičiausiai jau išnykę žinduoliai. Į

Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 18 rūšių žinduolių.

Sukultūrinto kraštovaizdžio sąlygomis žinduolių rūšių įvairovę ir

gausumą daugiausia lemia tinkamų gyventi plotų buvimas ir žmogaus ūkinė

veikla. Didesnę Lietuvos teritorijos dalį sudaro žemės ūkio naudmenos,

kuriose maža nuolat gyvenančių žinduolių, tačiau šie plotai svarbūs

daugelio rūšių žinduoliams pramisti, slapstytis ar veistis. Miškai,

užimantys apie trečdalį teritorijos, pasižymi didžiausia žinduolių

įvairove, didžiausiu jų gausumu ir biomase. Labai svarbūs žinduoliams ir

kiti nesukultūrinti plotai – pelkės, krūmai, natūralios pievos ir ganyklos,

vandenys. Natūralių biotopų plotas, jų įvairovė ir susiskaidymas lemia

žinduolių gyvenamosios aplinkos kokybę, kuri skirtingų tipų

kraštovaizdžiuose nevienoda. Nepalankiausios žinduoliams sąlygos yra

derlingose molingose lygumose, kurios daugiausiai sukultūrintos ir užima

didesniąją dalį Respublikos teritorijos. Žymiai geresnės sąlygos

žinduoliams smėlingose lygumose, kurios pasižymi dideliu miškingumu (60-

70%), bei kalvotose moreninėse aukštumose, kurioms būdinga didelė natūralių

biotopų įvairovė, smulki jų mozaika.

Iš vabzdžiaėdžių būrio žinduolių, be 3 rūšių kirstukų, visur paplitę

kurmis ir baltakrūtis ežys. Nors kurmis beveik negaudomas, jo gausumas

pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo dėl melioracijos ir su ja susijusio

natūralių pievų ir ganyklų ploto mažėjimo.

Šikšnosparnių būrį Lietuvoje atstovauja 13 rūšių, iš kurių 4 (vandeninis

pelėausis, rudasis ausylis, Natererio pelėausis, Natuzijaus šikšniukas) yra

visur paplitę ir gausios. Likusios rūšys yra apyretės, retos arba labai

retos, ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Graužikų būrį atstovauja 21 rūšis, iš jų 4 įrašytos į Lietuvos

raudonąją knygą (beržinė sicista, miškinė, ąžuolinė ir didžioji

miegapelės). Iš medžiojamų graužikų svarbiausi yra bebras ir ondatra. 1947

m. pradėjus reaklimatizuoti bebrus, jie netrukus paplito visoje

Respublikoje, o 1988 m. jų gausumas išaugo iki 14.7 tūkst. (. Pastaraisiais

metais bebrų pradėjo mažėti, daugiausia dėl intensyvaus jų gaudymo ir

trobelių bei užtvankų niokojimo.

Lentelė

Svarbesnių medžiojamų žvėrių gausumas (tūkst.) Lietuvoje 1940-1993 m.m.

Eil. Rūšys 1940 1950 1960 1970 1980 1990 1993

Nr.

1. Briedis 0.3 0.1 1.1 7.4 7.5 6.9 3.4

2. Taurusis elnias 0.2 0.1 0.4 1.8 7.3 13.4 13.4

3. Stirna 35.0 10.5 26.5 60.5 36.0 42.9 37.8

4. Šernas 2.0 3.8 4.1 12.1 14.0 23.8 16.6

5. Bebras – 0.06 0.7 5.9 7.3 11.7 8.4

6. Pilkasis kiškis 80.0 116.0 148.0 264.0 93.4 59.4 44.0

7. Baltasis kiškis 5.7 1.8 3.6 6.0 3.8 3.0 3.3

8. Vilkas 0.3 1.0 0.1 0.06 0.3 0.3 0.5

9. Lūšis – 0.02 0.03 0.1 0.1 0.2 0.1

10. Lapė 12.0 7.9 16.0 13.3 9.4 9.8 8.8

11. Usūrinis šuo – – 3.0 14.0 5.0 5.2 4.4

12. Barsukas 4.3 2.6 5.3 8.7 4.8 1.3 1.4

13. Ūdra 0.2 0.9 2.3 3.0 0.7 0.4 0.5

14. Miškinė 0.8 1.1 5.3 8.1 5.5 5.6 5.9

kiaunė

15. Kanadinė – – 0.1 0.2 0.2 1.1 1.4

audinė

Kiškiažvėrius atstovauja 2 rūšys – pilkasis ir baltasis kiškis.

Pastaroji rūšis kadaise Lietuvoje buvo dažna, bet mažėjant miškų ir pelkių

plotui, baltojo kiškio gyvenimo sąlygos blogėjo. Dabar jis retas, paplitęs

sporadiškai, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis kiškis paplitźs

visur jam tinkamuose biotopuose ir yra dažnas. Tačiau per pastaruosius

dešimtmečius šių žvėrelių Lietuvoje sumažėjo 4-5 kartus, o sumedžiojami jie

apie 10 kartų rečiau. Tokia padėtis stebima ir kitose Europos šalyse. Matyt

tai lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su žemės ūkio chemizavimu,

mechanizavimu ir melioracija.

Žinduoliai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą

Plėšriųjų žinduolių Lietuvoje yra 14 rrūšių, iš jų viena rūšis (ūdra)

įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagal statistinius faunos apskaitos

duomenis per pastaruosius dešimtmečius ūdrų gausumas sumažėjo keletą kartų

(6.1 lentelė), daugiausia dėl melioracijos, kai dauguma upelių buvo

ištiesinta ir paversta kanalais.

Iš 8 porakanopių būrio rūšių viena rūšis (stumbras) įtraukta į Lietuvos

raudonąją knygą. Stumbrus pradėta reaklimatizuoti 1969 metais. Vėliau buvo

bandoma suformuoti laisvai gyvenančių stumbrų bandą, tačiau intensyviai

sukultūrinto ir tankiai gyvenamo krašto sąlygomis šis bandymas buvo

nesėkmingas. Dabar dauguma stumbrų laikomi aptvaruose. 1993 m. jų buvo 33

žvėrys. Aptvaruose veisiami taip pat danieliai ir muflonai, kurių skaičius

1993 m. siekė atitinkamai 341 ir 122 žvėris. Bandymas aklimatizuoti

Lietuvoje dėmėtąjį elnią buvo nesėkmingas.

Likusios 4 porakanopių rūšys (stirna, taurusis elnias, briedis, šernas) yra

visur paplitę, palyginti gausios ir turi didelę reikšmę medžioklės ūkiui ir

biocenozių funkcionavimui. Po karo šių žvėrių buvo likę nedaug. Tačiau

smarkiai sumažinus vilkų skaičių, aktyviai kovojant su brakonieriavimu,

plačiai propaguojant žvėrių globą ir papildomai šeriant juos žiemą,

susidarė sąlygos žvėrių bandai augti. Tam palankų ekologinį foną sudarė

geros mitybos sąlygos, kurias lėmė intensyvus miškų kirtimas ir želdinimas,

nuostolingai tvarkomas žemės ūkis. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje

žvėrių bandos intensyviai didėjo. Tačiau pradėti eksploatuoti bandas

pavėluota ir tai buvo daroma nepakankamai intensyviai, todėl šių žvėrių

kaimenės toliau augo ir netrukus viršijo optimalų dydį. Stirnų skaičius

maksimumą pasiekė 1968 m. (70.8 tūkst.), briedžių – 1973 m. (9.9

tūkst.),

šernų – 1989 m. (25 tūkst.), tauriųjų elnių – 1992 m. (15 tūkst.).

Daugelyje vietų šie žvėrys darė nemažą žalą miškui ir žemės ūkio kultūroms.

Devintajame dešimtmetyje daug daugiau žvėrių sumedžiota, todėl jų skaičius

stabilizavosi arba sumažėjo. Situacija smarkiai pasikeitė po 1991 metų. Dėl

intensyvios medžioklės ir brakonieriavimo labai smarkiai sumažėjo briedžių,

kiek mažiau – stirnų ir šernų. Tuo tarpu elnių, kurie labai atsargūs ir

sunkiau sumedžiojami, skaičius beveik nepakito.

1993 metais pagal Ekologinio monitoringo programą buvo atlikti

specialūs elninių žvėrių gausumo tyrimai. Jie buvo vykdomi 6-iuose

stacionaruose, esančiuose Plungės, Kėdainių, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir

Varėnos rajonuose ir reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos

kraštovaizdžius. Duomenų palyginimui panaudoti analogiški tyrimai, atlikti

tuose pačiuose miškuose 1976-1986 m. laikotarpiu.

Žvėrių populiacijų tankis skirtingose tyrimų vietose buvo labai

nevienodas. Jį lėmė skirtinga gyvenamų plotų kokybė ir nevienodas

medžioklės intensyvumas. Lyginant su ankstesniųjų tyrimų duomenimis, stirnų

gausumas sumažėjo vidutiniškai 2.1 karto, briedžių – 2.0 karto, o elnių

kaimenės, priešingai, du kartus pagausėjo, nes jie išplito į miškus,

kuriuose anksčiau negyveno.

Labai ryškų stirnų ir briedžių gausumo sumažėjimą tirtuose stacionaruose

daugiausia lėmė per pastaruosius 22-3 metus suklestėjęs brakonieriavimas ir

intensyvi medžioklė. Vietomis populiacijų būklė tapo kritiška, todėl būtina

nuolat kaupti tikslią informaciją apie šių žvėrių gausumą ir jo tolimesnę

dinamiką.

Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos

Smulkiaisiais žinduoliais dažniausiai vadinami vabzdžiaėdžiai ir

peliniai graužikai. Tai plačiai paplitę žvėreliai, kurių dauguma gyvena

bendrijomis specifiniuose biotopuose, minta įvairiu, bet dažniausiai

augaliniu maistu, migruoja nedideliais atstumais, yra sėslūs ir vislūs. Per

veisimosi sezoną atveda kelias jauniklių vadas ir todėl rudeniop jų labai

pagausėja. Šie žvėreliai labai jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius ir

todėl vis plačiau naudojami aplinkos pokyčių pasekmėms įvertinti.

Vienos smulkiųjų žinduolių rūšys gyvena atviruose plotuose –

žemapelkėse, aukštapelkėse, upių žemumose, pievose ir ganyklose, javuose

(paprastasis pelėnas, dirvinė pelė), kitos – uždaruose plotuose – miškuose

ir krūmuose (rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė), o dar kitos – beveik visur

(pievinis pelėnas, paprastasis kirstukas). Daugumos rūšių individų gausumas

atskiruose biotopuose yra nevienodas. Be to, kuo įvairesnis savo biotopais

ir mozaikiškesnis kraštovaizdis, tuo daugiau ten gali gyventi smulkiųjų

žinduolių rūšių. Lietuvoje, mūsų duomenimis, idžiausia šių žinduolių rūšių

įvairovė yra ežeruotose kalvotose moreninėse aukštumose ir smėlingose

lygumose, o mažiausia &– moreninėse dirbamose lygumose.

Žmogaus ukinės veiklos įtaka ekologinei pusiausvyrai

Žmogaus ūkinė veikla laukuose ir miškuose suardo per amžius

nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Vietoj natūralių ekosistemų, atsparių

ir sugebančių save reguliuoti, sukuriamos dirbtinės, neatsparios

ekosistemos, kurioms palaikyti reikia daug kainuojančių priemonių. Per 1956-

1980 metus Lietuvoje buvo sukultūrinta daug nedidelių miškelių, natūralių

pievų ir ganyklų, krūmuotų pelkučių ir drėgnų upelių slėnių. Jų plotas

molingose lygumose sumažėjo 2.8, smėlingose – 2.5, o kalvotose moreninėse

aukštumose – 3.4 karto. Taip išnyko ekologiniu požiūriu labai svarbūs

kraštovaizdžiui nedideli natūralios augalijos ploteliai, o jjų vietoje buvo

sukurti dideli monokultūrų – kultūrinių ganyklų, daugiamečių pašarinių

žolių, javų – plotai. Pasikeitė vidinė žemės naudmenų plotų struktūra,

taigi pasikeitė ir smulkiųjų žinduolių gyvenamosios vietos ir sąlygos. Į

aplinkos pakitimus šie žvėreliai reaguoja skirtingai. Visų pirma keičiasi

jų bendrijų rūšinė įvairovė – jautresnės išnyksta, lieka atsparesnės ir

vislesnės. Antra, keičiasi atskirų rūšių paplitimas ir gausumas. Galima

sakyti, kad kraštovaizdžio ar vietovaizdžio sukultūrinimas smulkiuosius

žinduolius veikia trejopai: 1) vislesnės rūšys išplinta ir labai pagausėja

(paprastasis pelėnas), 2) plastiškesnės rūšys pasitraukia į antrinius

biotopus ir ten prisitaiko gyventi, bet yra negausios (pievinis pelėnas),

3) labiau specializuotos rūšys, gyvenančios tik specifiniuose natūraliuose

biotopuose, išnyksta ir jų paplitimas siaurėja (pelkinis pelėnas).

Žmogaus veikla miškuose čia gyvenančioms smulkiųjų žinduolių rūšims ir

jų bendrijoms taip pat gali sukelti įvairias pasekmes, kurios iš dalies

priklauso nuo žemėvaizdžio bei pačių miškų tipo ir dydžio bei nuo žmogaus

vykdomų priemonių masto. Paprastai subrendusiuose įvairių tipų miškuose

smulkiųjų žinduolių bendrijos yra skurdžios rūšimis (2-3 rūšys), bet

būdingo miškų gyventojo – rudojo pelėno – gausumas tuose miškuose gali

skirtis. Didžiausias jis lapuočiuose, mažesnis – mišriuose ir mažiausias –

pušynuose. Be to, augant ir bręstant pasodintiems pušynams, šio pelėno

paplitimas mažėja. Jei kertami ištisi miško plotai, yra suardomos ir net

sunaikinamos per tam tikrą laiką ten susiformavusios smulkiųjų žvėrelių

bendrijos, o jei kertami nedideli miško ploteliai, tai tas poveikis yra

mažesnis, kartais nnetgi teigiamas, nes, padidėjus biotopų įvairovei, miško

žvėrelių bendrija gali praturtėti naujomis rūšimis arba tos pačios rūšys,

užželiant kirtavietėms, gali pagausėti.

Smulkieji graužikai yra vienas iš geriausių gyvūnijos monitoringo

objektų. Nuo 1993 metų pradėti jų rūšinės įvairovės ir gausumo stebėjimai

visose kompleksinio monitoringo stotyse.

Genotoksikologiniai gyvūnų pakitimai

Nuolat intensyvėjant gamybinei bei ūkinei veiklai, didėja ne tik

aplinkos užterštumas įvairiomis cheminėmis medžiagomis, bet ir jos

genotoksinis aktyvumas.

Smulkiųjų graužikų genotoksikologiniai pakitimai skirtingo užterštumo

objektuose

Tyrimų Ištirtų indi- Spermatozoidų Ištirtų indi-

Bendras embrio-

objektai vidų skaičius anomalijos, % vidų skaičius nų

mirtingumas

Mažeikių NPĮ apy-

linkės (P) 51 1.29* 49 12.5*

Jonavos ATG apy-

linkės (P) 18 15.78* 19 8.1*

Elektrėnų ŠE apy-

linkės (P) 93 1.06* 74 12.3*

Kėdainių chem.komb.

apylinkės (P) 131 1.11* 121 9.0*

Dotnuvos apylin-

kės (P) 50 3.42* 71 7.6*

Josvainių apylin-

kės (P) 12 1.09* 10 6.5

Laukuvos apylin-

kės (P) 9 0.89 11 6.2

Saldutiškio apy-

linkės (P) 9 0.68 11 4.6

Minčios apylinkės (R) 5 0.55 6 4.1

Rudnios apylinkės (R) 6 0.59 7 6.2

* statistiškai reikšmingas skirtumas (p mažiau už 0.05), lyginant su

Minčios ir Rudnios apylinkėmis;

(P) – tirti pilkieji pelėnai

(R)- tirti rudieji pelėnai

Todėl nepaprastai svarbu aplinkos užteršimą ištirti genetiniu aspektu,

įvertinant poveikį organizmų paveldimumo sistemoms. Vieni tinkamiausių

tyrimo objektų yra smulkieji žinduoliai, ypač graužikai, kuriems būdingas

gausus paplitimas, sėslus gyvenimo būdas bei sparti generacijų kaita .

1982-1993 metais įvertintas aplinkos užteršimo genotoksinis poveikis

smulkiesiems ggraužikams dešimtyje Respublikos vietų. Keturiose iš jų veikia

stambūs pramonės ar energetikos objektai (Mažeikių naftos perdirbimo įmonė,

Jonavos azotinių trąšų gamykla, Elektrėnų šiluminė elektrinė, Kėdainių

chemijos kombinatas), keturiose kultivuojama žemdirbystė (Dotnuvos,

Josvainių, Laukuvos, Saldutiškio apylinkėse), dviejose vietose – Minčios

apylinkėse (Aukštaitijos nacionalinis parkas) ir Rudnios apylinkėse

(Dzūkijos nacionalinis parkas) – žmogaus veikla yra labai ribojama. Visose

minėtose vietose sugauti smulkieji graužikai buvo tiriami spermatozoidų

anomalijų ir embrionų mirtingumo kontrolės metodais. Lygiagrečiai naudojant

šiuos testus, galima registruoti aplinkos mutagenų indukuotus pažeidimus

abiejų lyčių individų lytinėse ląstelėse.

Lentelėje pateikiamos vidutinės smulkių graužikų spermatozoidų

anomalijų ir bendro embrionų mirtingumo reikšmės tirtuose objektuose.

Kaip matyti iš pateiktųjų duomenų didžiausi ir statistiškai patikimi

genotoksiniai smulkiųjų graužikų pokyčiai, lyginant su sąlygiškai

neteršiamomis Minčios ir Rudnios apylinkėmis, užfiksuoti pramoninių objektų

poveikio zonose, iš kurių labiausiai išsiskiria Jonavos „Azotas“.

Iš tirtų žemės ūkio objektų statistiškai patikimi nukrypimai nuo normos

nustatyti tik tirtuose Vidurio Lietuvos objektuose (Dotnuvos ir Josvainių

apylinkėse), kur žemės ūkio veikla intensyviausia.

LITERATŪRA

1. Jankevičius K. ir kt. Hidrobiologinio režimo ypatumai ir vandens kokybę

sąlygojantys procesai Kauno ir Kuršių mariose Nemuno baseino vandenų

užterštumas ir jo biologinis poveikis ekosistemai. – V.: Academia, 1991. –

P. 59-64.

2. Kurlavičius P. Paukščių biotopinis pasiskirstymas agroželdiniuose .- V.:

Mokslas, 1986.

3. Lietuvos ežerų hidrobiologiniai tyrimai. – V.: Mintis, 1975 – 302 p.

4. Lietuvos fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 1 t. -V.,

5. Lietuvos

fauna. Paukščiai / Sudarė Logminas V., 2 t. -V., 1991.

6. Lietuvos raudonoji knyga / Ats.red. Balevičius K. – V., 1992.

7. Maniukas ir kt. Žuvys ir žuvininkystė // Kn.Kuršių marios. -V.: Mokslas,

1978. – P. 85-93.

8. Virbickas J. Lietuvos žuvys. -V.: Mokslas, 1986. – 153 p.

9. Ames B.N. Identifying environmental chemical causing mutations and

cancer Science, 1979. V. 24.