apie kaulines žuvis

PIRMOSIOS ŽUVYS ŽEMĖJE ATSIRADO beveik prieš 500 milijonų metų. Šiandien pasaulio upėse, ežeruose ir vandenynuose gyvena daugiau kaip 25 000 žuvų rūšių. Dauguma žuvų yra šaltakraujės, todėl negali reguliuoti savo kūno temperatūros, kad kompensuotų aplinkoje vykstančius pokyčius. Tačiau kai kurios rūšys geba išgyventi ypatingomis sąlygomis. Kai kurios Antarkties žuvys savo kraujyje turi natūralaus antifrizo, padedančio išgyventi žemesnėje už nulį temperatūroje, o dykumų karpiadančiai gyvena karštosose versmėse, 40 oC teperatūroje.

Žuvų tipai

Yra trys pagrindinės žuvų grupės. Daugiau kaip 95% žžuvų yra kaulinės žuvys, pavyzdžiui, menkės ir upėtakiai. Jų stuburas, kaukolė, šonkauliai, žandikauliai, žiaunų lankai ir pelekų spinduliai susideda iš kaulo. Be to, dauguma jų turi dujų pilną kamerą, vadinamąja pūsle, kuri išsipučia arba subliūkšta, reguliuodama plūdrumą. Kremzlinių žuvų, tokių kaip rykliai, griaučiai susideda iš kietos kremzlės, o plaukiojamosios pūslės jos neturi. Bežandėms žuvims priklauso dvi grupės – nėgės ir miksinos. Jos turi piltuvėlio pavidalo prisiurbiančią burną ir neturi tikrųjų žiaunų.

Žuvys ne vandenyje

Kai kurios žuvys gali iš dalies gyventi iir ne vandenyje. Dumblašokliai daugiau laiko praleidžia jūros užliejamose dumblėtose seklumose negu vandenyje, tačiau jų oda turi būti nuolat drėgna. Jie kvėpuoja pakitusiomis žiaunomis. Būdami sausumoje, jie burnoje ir žiaunų ertmėje laiko prisisėmę vandens. Dvikvapės žuvys kvėpuoja plaučiais, kurie yra ppakitusi plaukiojamoji pūslė, o upinis ungurys (Anguilla anguila), migruodamas sausuma, kvėpuoja oda.

Žuvų kūno sandara

Dauguma žuvų turi apsauginę žvynų dangą ir paprastai aptakios formos. Jų vidaus organai panašūs į kitų stuburinių, tačiau žuvys turi ne plaučius, o žiaunas, kuriomis kvėpuoja vandenyje. Dauguma žuvų turi keletą pelekų, padedančių plaukti vandeniu, – tarp jų uodegos peleką kūno gale, nugaros peleką viršuje ir analinį peleką apačioje. Krūtinės ir pilvo pelekai atitinka kitų stuburinių galūnes.

Žvynų danga

Yra trys pagrindiniai žuvų žvynų tipai. Dauguma kaulinių žuvų turi leptoidinius žvynus – vienas ant kito užeinančius lanksčius žvynus, padengtus plona oda. Rykliai ir jų giminaičiai turi plakoidinius žvynus – į dantį panašius darinius, įsiterpusius į odą, dėl kurių jų kūno paviršius primena švitrinį popierių. Latimerija turi kketurių sluoksnių kosmoidinius žvynus, o kaimanžuvės – rombo formos ir susijungusius ganoidinius žvynus. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, visai neturi žvynų.

Dauginimasis

Daugelis žuvų susiburia draugėn neršti (išleisti ikrus ir spermą į vandenį). Patelė išneršia vandenyje ikrus, kad juos apvaisintų patino sperma. Iš milijonų išnerštų ikrų išsivysto tik kelios suaugusios žuvys – didžioji dalis ikrų lieka neapvaisinti arba juos suėda grobuonys. Dauguma žuvų ikrus ir jauniklius palieka likimo valiai. Kitos rūpinasi palikuonimis ir saugo juos nuo grobuonių.

Kvėpavimas po vandeniu <

Kad išliktų gyvos, žuvys, kaip ir kiti gyvūnai, turi kvėpuoti deguonimi. Žuvis įtraukia vandenį su ištirpusiu jame deguonimi į burną ir varo jį virš žiaunų, esančių galvos gale. Žiaunos turi didžiulį paviršiaus plotą deguoniui sugerti, kuris per žiaunų sieneles iš vandens pereina į žuvies kraują. Po to deguonis kraujagyslėmis išnešioja po visą kūną. Atliekos, tarp jų ir anglies dioksidas, pašalinamos su vandeniu.

Plaukimo būdai

Daugelis ilgo kūno žuvų, tokios kaip spygliuotieji rykliai, plaukia vingiuodamos kūną ir uodegą S raidės pavidalu. Kiekviena banga prasideda nuo galvos ir pasiekusi uodegą įgauna didesnį išlinkį. Aplinkinis vanduo stumiamas į šonus ir atgal ir taip varo žuvį į priekį. Silkių karaliai aukštyn ir žemyn plaukia vilnydami nugaros peleku, o žuvys, kurias dengia kieti šarvai, pavyzdžiui, dėžiažuvės, plaukia mojuodamos krūtinės pelekais.

Jutimai vandenyje

Vandeniu puikiai sklinda garso virpesiai. Žuvis jaučia srovių, grobuonių ir grobio sukeliamus judesius, naudodamasi eile išsidėsčiusiais jautriais organais, kurie vadinami šonine linija. Tai pilnas skysčio vamzdelis, einantis po oda išilgai abiejų kūno šonų. Vandens virpesiai perduodami per odoje esančias angeles. Šie virpesiai judina vamzdelio viduje esančius mažus drebučių gumulėlius. Šiuos judesius pajunta mažyčiai plaukeliai, kurie paverčia juos nerviniais impulsais ir pasiunčia į galvos smegenis.

Kiti jutimai

Nors dauguma žuvų išorinių ausų neturi, jos gerai ggirdi ir turi puikią uoslę, kuri padeda joms orientuotis ir aptikti maistą, grobuonis bei porą. Žuvų burnoj, lūpose, pelekuose ir odoje yra skonio svogūnėlių, padedančių atpažinti maistą ir išvengti nuodingų medžiagų. Daugelis dugne gyvenančių žuvų, pavyzdžiui, šamai, skonio svogūnėlių dar turi ir ant ūsų – aplink burną esančių išaugų.

Matymas po vandeniu

Žuvys vaizdą fokusuoja kitaip, negu sausumos stuburiniai. Užuot keitusi lęšiukų pavidalą, žuvis fokusuoja pastumdoma lęšiukus artyn arba tolyn nuo tinklainės (panašiai fokusuojamas fotoaparatas). Kitaip negu dauguma kremzlinių žuvų, daugelis kaulinių žuvų skiria spalvas. Vandens paviršiuje gyvenančios keturakės turi nepaprastas akis – jos padalytos į dvi puses, todėl žuvis tuo pačiu metu mato, kas dedasi ore ir vandenyje.

KAULINĖS ŽUVYS

DAUGIAU KAIP 24 000 kaulinių žuvų rūšių stebina savo nepaprasta įvairove – nuo aptakių barakudų, kurios greitai plaukioja vandeniu, iki plekšnių, nejudamai gulančių ant jūros dugno. Vienos žuvys plaukioja vandens paviršiuje, kitos gyvena giliuosiuose vandenyno loviuose ir ištveria žemą temperatūrą, gniuždantį slėgį ir akliną tamsą. Daugelis kaulinių žuvų yra nuožmūs grobuonys – spjaudalės numuša vabzdžius vandens čiurkšle, o meškeriotojai gaudo grobį “meškere” su “jauku”.

Maskuotė

Kad liktų nepastebėtos plėšrūnų, daugelis žuvų yra užsimaskavusios. Kai kurios turi dėmes arba dryžius, kurie padeda suskaidyti jų kūno kontūrus uolų arba augalų fone. VVandens paviršiuje gyvenančių žuvų viršutinė pusė yra tamsi, o apatinė – blankios spalvos. Žiūrint iš viršaus, jos susilieja su tamsesnėmis gelmių spalvomis, o žiūrint iš apačios būna nepastebimos mirguliuojančiame paviršiniame vandenyje. Dauguma dugne gyvenančių žuvų yra blankios spalvos, primenančios dumblą arba smėlį. Plokščios žuvys, pavyzdžiui, plekšnės, pasislepia po smėliu ir geba pakeisti spalvą, derindamosi prie aplinkos.

Ryškios ir nuostabios spalvos

Nemažai žuvų, ypač gyvenančios koraliniuose rifuose, yra ryškių spalvų. Spalvos padeda žuvims prisivilioti porą, ginti teritoriją ir pranešti apie savo buvimą tos pačios rūšies atstovams. Kai kurios žuvys užpakalinėje kūno dalyje turi netikras “akis”. Kai tik grobuonis nusitaiko į “galvą”, žuvis netikėtai neria priešinga kryptimi.

Tykant pasaloje

Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, lydekos ir jūrinės penkiaūsės, vėgėlės, grobį gaudo iš pasalų. Lydekos pasislepia tarp vandens augalų ir laukia, kol priartės jaunas paukštis arba žuvis, tada staiga išpuola ir stveria grobį. Tykoti pasaloje lydekai padeda gera maskuotė, stipri uodega, sukurianti staigų pagreitį, ir į priekį nukreiptos akys, tiksliai nustatančios atstumą.

Numušant grobį žemyn

Pietryčių Azijos, Australijos ir Ramiojo vandenyno salų mangrovių pelkėse gyvena keturios žuvų spjaudalių rūšys. Šie neįprasti grobuonys geba tiksliai nutaikytomis vandens čiurkšlėmis numušti grobį nuo nulinkusių šakų. Jos gali numušti vorus nuo jų voratinklių daugiau kaip 1 m atstumu. Žuvis prispaudžia

liežuvį prie išilgai gomurio einančio griovelio. Pastebėjusi grobį, ji staigiai uždaro žiaunų dangtelius, paleisdama iš burnos vandens čiurkšlę į taikinį.

Skirtingas maistas

Daugelis žuvų, tokios kaip tunai ir barakudos, yra aktyvūs grobuonys, medžiojantys didelį, greitai judantį grobį. Kitos, tarp jų straubliuotžuvės (Gnathomemus), baksnodamos ilga lenkta nosimi ieško dumble ir plyšiuose mažų maisto detalių. Pietų Amerikos piranijos paprastai minta žuvimi, vaisiais ir sėklomis, tačiau jų aštrūs it skustuvas dantys gali taip pat per kelias minutes sudraskyti gyvūną į gabalus. Kai kurios žuvys mminta augalais – papūgžuvės savo į snapą panašiomis žiotimis nuo uolų ir koralų grando dumblius.

Žuvys skraiduolės

Norėdamos pasprukti nuo priešų, žuvys skraiduolės iššoka iš vandens, greitai, greitai plakdamos į šonus stipria uodega. Tada jos iki 50 m sklendžia virš bangų, mojuodamos dideliais krūtinės pelekais. Priešingai šioms sklandūnėms, gėlavandenės žuvys kirvukai gali iššokti į orą ir iš tikrųjų nuskristi trumpą atstumą. Jų iš šonų suspausto kūno forma padeda išlaikyti juos stabiliais.

Ungurių sodas

Urveliniai unguriai gyvena kolonijomis šiltuose ir sekliuose tropinio klimato juostos vandenyse. LLinguodami srovėje, jie labiau panašūs į jūrinių žolių lauką nei į žuvų grupę. Kiekvienas ungurys gyvena atskirame urvelyje, iškastame smėlėtame jūros dugne. Šie unguriai būna iki maždaug 0,9 m ilgio. Dieną jie statmenai ištiesia iš urvelio kūną ir maitinasi praplaukiančiu pplanktonu. Gresiant pavojui, kaipmat dingsta urvelyje.

Gelmių gyventojai

Gelmių žuvys, pavyzdžiui, meškeriotojai, – keistokos išvaizdos padarai. Jos tyko vandenyno dugne daugiau kaip 2750 m gylyje, laukdamos progos pasimaitinti. Auką privilioja ant žuvies galvos esantis masalas, kuris tamsoje šviečia, nes jame yra švytinčių bakterijų. Žuvies žiotys gali neįtikėtinai plačiai išsižioti, kad prarytų už save daug didesnį grobį. Grobis nesmulkinamas – žuvis prarija jį visą.

Gynyba

Povandeniniame pasaulyje žuvys nuolat saugosi grobuonių. Slėpdamosi nuo priešų, daugelis kaulinių žuvų pasikliauja maskuote, kitos išsiugdė dyglius arba spyglius, galinčius smarkiai sužeisti neatsargų grobuonį. Kelios rūšys yra nuodingos, o kai kurie unguriai gali nutrenkti elektros smūgiu. Dauguma kaulinių žuvų dauginasi išleisdamos ikrus ir spermą į vandenį. Ikrai apvaisinami ir paliekami, kol iš jų išsivysto žuvys. Nors tėvai paprastai palieka ikrus iir jauniklius likimo valiai, kai kurios rūšys saugo jauniklius sterblėje arba lizde ir netgi burnoje.

Kai kurios žuvys, tarp jų skorpenos ir zebražuvės, ginasi įšvirkšdamos nuodų, o nuo dygliapilvių toksinų žmogus gali susirgti arba mirti. Kitos žuvys pasitelkia fizinius ginklus. Žuvys chirurgai uodegos priekyje turi aštrų darinį, vadinamą lancetu. Gresiant pavojui, žuvis mosteli uodega, įpjaudama lancetu priešo kūną. Raguotės ant nugaros turi aštrų dyglį, kuri atlenkia pentinas, esantis ant mažesnio dyglio, vadinamo “gaiduku”. Kietuoju dygliu raguotės įsitvirtina plyšiuose, iš kurių nneįmanoma jų ištraukti.

Apsauginiai šarvai

Kai kurias žuvis saugo šarvų danga. Dėžiažuves gaubia kietas kiautas, susidedantis iš plokščių kaulinių plokštelių. Jos ne itin geros plaukikės ir į priekį stumiasi mojuodamos uodegos ir krūtinės pelekais. Tačiau dėžiažuvėms ir nebūtina greitai plaukioti, nes dauguma grobuonių atbaido jų kieti šarvai.

Veisimasis ir vilionė

Daugelis žuvų, viliodamas porą, atlieka sudėtingus tuoktuvių ritualus. Kai kurios, pavyzdžiui, trispyglė dyglė, pakeičia spalvą ir šoka įmantrius šokius. Kitos skleidžia garsus arba išskečia pelekus ir puikuojasi tam tikromis žymėmis. Kai nerkos patinas pasirengęs poruotis, jo kūnas iš sidabrinės spalvos pasidaro raudonas. Be to, jo žandikauliai užsiriečia į viršų ir užauga kupra.

Perintys patinai

Nuostabios išvaizdos jūrų arkliukai ir jiems giminingos adatžuvės, aptinkami sekliuose jūrų vandenyse visame pasaulyje, dauginasi gana neįprastai. Patelė išneršia iki 400 ikrelių į perėjimo sterblę, esančią ant patino pilvo. Patinas apvaisina ikrelius ir juos peri, o vėliau saugo jauniklius savo sterblėje, kol šie patys sugeba apsiginti. Kai ikrai jau būna pasirengę prasikalti, patino kūnas ima susitraukinėti, ir iš sterblės grupėmis maždaug po penkis staiga išlenda jaunikliai

Perintys burnoje

Kai kurios žuvys, kaip antai cichlidės, savo palikuonims suteikia pačią patikimiausią apsaugą. Patelė ikrus ir jauniklius laiko savo burnoje arba gerklėje, kur jie gerai aprūpinami deguonies prisotintu vandeniu. Retsykiais ji iišpučia savo mažylius iš burnos, kad jie ir ji pati galėtų pasimaitinti. Kol tampa savarankiški, jaunikliai naktį arba pavojui grįžta į jos burną.

,,Gamtos enciklopedija”

Vilnius 1999 m

Psl.:184,185,188,189,190,191.