Apie mitybos svarbą
Keletas ląstelės ir paveldimumo tyrinėtojų kartų beveik visiškai ignoravo mitybos įpročių nagrinėjimą, o pastarieji lemia ir iš anksto nustato ląstelių vystymąsi ir turi įtakos reprodukcijai bei išgyvenimui. Mitybos vaidmuo buvo gėdingai ignoruojamas.
Dažniausiai buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, jog svarbu ne vartojamo maisto rūšis, o tai, ar organizmas vartoja „pakankamai“ arba „daugiau negu pakankamai“ maisto. Buvo teikiama reikšmė daugiausiai maisto pertekliui arba trūkumui, tai greičiau jo kiekiui negu kokybei ir rūšiai. Tik paskutiniuoju metu imta rimtai studijuoti fiziologinį gyvybės pagrindą ir mmitybos įtaka augimui ir reprodukcijai fiziologine ir patologine prasme. Spėliojimai apie mitybos reikšmę esant sveikam ir sergant ateidavo į mąstančių žmonių galvas ištisus tūkstantmečius, tačiau mokslininkai manė, kad tai neverta dėmesio.
Mityba – tai suma visų procesų ir funkcijų, lemiančių organizmo augimą ir vystymąsi, palaikymą ir atstatymą, jo reprodukciją. Tai – audinių atstatymas, o ne tiesiog riebalų kaupimas arba gyvybinių jėgų stimuliavimas. Kadangi prastai suprantamas ir dažnai painiojimas „stimuliacijos“ terminas, mes linkę šią sąvoką asocijuoti su mityba. Gryna ir tinkama mityba,- rrašo dr. Trolis,- apima maisto medžiagos asimiliaciją organizavo struktūrai išsaugoti be mažiausio stimuliavimo, sutrikimo arba kokios nors įtakos, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip stimuliuojanti. „Visi stimuliavimai tiesiog prieštarauja sveikai mitybai, būdami nereikalingo gyvybinės jėgos eikvojimo ir praradimo priežastis“.
Maistą mes apibrėžiame kkaip bet kurią medžiagą, kurios elementai sugeba kisti ir iš tikrųjų formuoja organizmo audinių ir skysčių sudedamąsias dalis ir kurias organizmas naudoja bet kurioms funkcijoms atlikti. Gyvybė priklauso nuo maisto. Visas audinių augimas, atstatymas ir išsaugojimas bei gyvybinės jėgos vystymasis – mitybos rezultatas. Visos audinių dalys ir produktai organizme gaminami iš kraujo ir visos organizmo funkcijos priklauso nuo kraujo, tiekiančio medžiagas. Kraują formuoja oras, vanduo, maistas ir saulės energija. Šie komponentai svarbūs geram kraujui, sveikiems audiniams ir organams formuoti ir jiems funkcionuoti.
Kiekvienas sodininkas, agronomas, gėlininkas žino apie tuos dydžio, spalvos, kvapo ir t.t. pakitimus, kurie gali atsirasti augalams, vaisiams ir gėlėms pakeitus dirvą. Paprastai tokio pasikeitimo padarunys būna naujos veislės. Augalą galima pagerinti arba pabloginti priklausomai nuo to, geroje ar bblogoje dirvoje jis auginamas. Kaikuriose dirvose auga rožės be kvapo. Kai kuriose, defektinėse, dirvose derantys augalai ir medžiai neveda vaisių.Garsusis gėlininkas Vorsdelas įrodė, kad kaip tik maisto perteklius priverčia augalus, būtent gėles, užaugti labai didelius („dvigubos gėlės“) ir kad, kaip tik gausiai patręšus, padidėja nelytinė reprodukcija, kaip kad būna pavyzdžiui, gigantinėms žemuogėms. Maistas – tai paveldimumo pagrindas, šeimininkas, ir maisto pakitimai, dėl kurių faktiškai pakinta biologinė giminystė, sukelia rimtas teigiamas reakcijas ir modifikacijas.
Pakeitus žaliaakės muselės maistą, palikuonys gimsta su visiškai iišsivysčiusiais sparnais. Biologai Kelogas ir Belas bandymais su šilkverpio lervomis parodė, jog, net nedaug sumažinus mitybą, lervų matmenyspaskutinėje jų raidos stadijoje sumažėjo ir tas sumažėjimas buvo ryškus trečioje kartoje, nors tarpinė karta gaudavo normalų maisto kiekį. Kai dvi trys kitos kartos buvo palaikytos su mažu maisto racionu, išsivystė nykštukinisšilkverpio lervų varietetas ir jo drugeliai buvo nedideli.
Švedų mitybos specialistas Bergas praneša apie vieno vokiečių mokslininko eksperimentų seriją su viščiukais. Jis lesino juos lesalu, kuriame kalcio buvo tiek, jog to kiekio vos pakako suaugusios vištos gyvybei palaikyti. Ir trečios kartos vištos dėjo kiaušinius, kuriuose nebuvo trynio.
O kaip su žmogumi? Ar yra liudijimų, kad dėl tobulo arba netobulo maisto gerėja arba blogėja giminė.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijoje buvo atliktas specialus pusbadžiavimo įtakos mokiniams tyrimas. Buvo išsiaiškinta, kad dėl pusbadžiavimo mokinių pažangumas gerokai pablogėjo ir kad tie mokiniai, kurie anksčiau gerai mokėsi, dabar dirbo blogai. Dėl pusbadžiavimo buvo netenkama nervų energijos ir pastebimai daugėjo protiškai atsilikusių vaikų. Jų kalboje atsirado artikuliacijos sutrikimų, labai padaugėjo švepluojančių, neaiškiai kalbančių vaikų . Iš ypatingų pusbadžiavimo sukeltų pakitimų buvo nervų ir proto energijos netekimas, prastas nuovokumas ir bloga atmintis mokyklos užduotims, bendras nervingumas per pamokas. Daugiai kaip penkiems procentams mokinių nervų sistemos sutrikimai turėjo įtakos jų eelgesiui. Vaikai, atsiliekantys pamokose, rodantys nenorą mokytis, užsispyrę – tai vaikai, kenčiantys dėl pusbadžiavimo. Pusbadžiavimas – svarbiausia antrametiškumo mokyklose priežastis.
Nepilnavertiškumą sukuria skurdas. Skurdas reiškia tiek lėtinį pusbadžiavimą, tiek tai, kad nėra galimybių. Pusbadžiavimo priežastysyra neturtas ir nemokšiškumas, o pusbadžiavimas – svarbiausia išsigimimo priežastis.
Apie išsigimimus ir apsigimimus duomenų randama jau graikų ir romėnų mitologijoje. Apsigimėliai dažniausiai buvo vadinami monstrais. Egzistavo nemaža „teorijų“, aiškinusių apsigimimų atsiradimą „dievo bausme“, žvaigždžių bei tėvų dvasinės būklės įtaka. Pavyzdžiui, senovės graikai tikėjo, kad vaikai gimsta panašūs į statulas, kuriomis gėrisi nėščios moterys.
Dabar apsigimimų priežastys aiškinamos materialistiniu požiūriu. Daug įvairių vystymosi sutrikimų paaiškintina chromosominėmis ligomis. Neretai apsigimimai yra ir, geninių ligų požymiai, pavyzdžiui, ilgi rankų pirštai, ryški krūtinės ląstos deformacija, akies lęšio defektai (Marfano liga), atsiradę, pakitus vienam genui. Įvairūs sklaidos defektai (taip kartais vadinami apsigimimai) ypač dažnai pasitaiko, kai esti pakitę tie genai, kurie nulemia normalų odos, kaulų ir kitų audinių vystymąsi. Tačiau daugelio (pvz., įvairių širdies ydų) apsigimimų atvejais neaptinkama nei chromosominių, nei biocheminių duomenų, rodančių genų defektus. Todėl manoma, kad apsigimimai dažniausiai atsiranda, sutrikus ne lyitinių ląstelilų, bet vaisiaus. vystymuisi (jau po apvaisinimo). Tad ir apsigimimus nulemiantys faktoriai vadinami teratogeniniais, sutrikdančiais embriono vystymąsi (skirtingai nuo chromosomines ir genines ligas sukeliančių faktorių, t. y. mutageninių). VVaisiaus vystymąsi gali sutrikdyti įvairios motinos medžiagų apykaitos ligos, tėvo ir motinos imunologiniai (kraujo grupių, rėzus ir kitų faktorių) nesutapimai, placentos.. kraujotakos sutrikimai. Tačiau bene dažniausiai turi įtakos įvairūs išoriniai faktoriai. Tai – jonizuojanti radiacija, ryškūs temperatūros svyravimai, deguonies slėgio kitimai, traumos. Ypač dažna besiformuojančio vaisiaus apsligimimų priežastis yra įvairių cheminių medžiagų toksinis poveikis. Teratogeniškai veikiančių medžiagų grupei priklauso daugelis aukščiau išvardytų mutageninių, taip pat nemaža kitų medžiagų.
Kartais neigiamu poveikiu, dėl kurio ąusiformuoja kūno sandaros defektai, pasižymi ir vaistai, ypač jeigu jie vartojami nėštumo pradžioje. Deja, tai dažnai pasitaiko, kai moteris nežino, kad ji nėščia. Visame pasaulyje žinomas atsitikimas su talidomidu (vaistu nuo galvos skaudėjimo, kurį vartojo ir nėščios moterys. Jų naujagimiai buvo be rankų arba tik su jų užuomazgomis, kojų deformacijomis ir kitais defektais. Pradėjus šį vaistą tirti, paaiškėjo, kad vartojant jį ankstyvuoju nėštumo periodu (20-40 nėštumo dieną), 20% atvejų sukeliami vaisiaus sklaidos defektai, nors psichiniu požiūriu tokie vaikai vystosi normaliai.
Nustatyta, kad apsigimimus gali sukelti nėštumo metu vartojami hormonai – tada dažniausiai sutrinka veido formavimasis. Įvairius defektus sukelia prieštraukuliniai vaistai (vartojami epilepsijai gydyti). Antibiotikai streptomicinas ir monomicinas gali pažeisti vaisiaus klausos nervą -gims kurčias vaikas. Chininas dažnai sukelia vaisiaus galvos vandenę arba slopina smegenų vystymąsi.
Vaisiaus vystymąsi neigiamai veikia
ir įvairūs biologiniai faktoriai. Tai – virusai (raudonukės, tymų, gripo, citomegalijos sukėlėjai), įvairūs mikroorganizmai (blyškioji spirocheta, toksoplazma), antikūnai. Perėję iš motinos kraujo pro placentos barjerą, jie patenka į besiformuojantį vaisių, sutrikdydami normalią jo organų ir audinių struktūrą.
Didelę įtaką turi nikotinas, alkoholis, narkotikai. Nikotinas pažeidžia placentos arterijų sieneles ir tuo pačiu sutrikdo normalią vaisiaus mitybą. Dėl to vaisius auga lėčiau. Narkotikai, pereidami pro placentą, patenka į vaisių, kuris dar negimęs tampa narkomanu. Narkomanijos požymiai išryškėja jau pirmosiomis gyvenimo valandomis; nedavus narkotikų, ttoks naujagimis gali žūti nuo narkotikų stokos sindromo sunkių reiškinių
Alkoholis ypač pažeidžia vaisiaus smegenų nervų ląsteles, sutrikdo normalią kepenų funkciją. Todėl alkoholikų vaikai dažniau gimsta su sklaidosdefektais, yra labiau protiškai atsilikę.
Pagaliau apsigimimų grupei priklauso ir vadinamosios poligeninės ligos (pvz., įgimtas klubakaulio išnirimas, „kiškio lūpa“), kurias nulemia ne vieno, bet daugelio genų sąveikos sutrikimas. Šių ligų problema labai sudėtinga. Genetikų nuomone, ją išspręsti daug sunkiau, negu nustatyti monogeninių, chromosominių ligų priežastis bei mechqanizmus.
Taigi apsigimimų priežastys gali būti labai įvairios, o jų ttyrimai sudėtingi. Apsigimimų dažnumas (įvairių autorių duomenimis, jų būna 3: 1000 – 20: 1000 naujagimių) verčia genetikus ir medikus ieškoti naujų būdų, norint išaiškinti jų priežastis bei esmę. Tai viena aktualesnių medicininės genetikos ir apskritai žmogaus genetikos problemų. I
Viename organizme yyra daug genų, o populiacijoje yra daug individų. Todėl tiek individe, tiek populiacijoje mutacijos yra nebe retas, o įprastas reiškinys, tai yrodo šie paskaičiavimai:
Vienam žmogui: žmogus turi apie 100000 genų (200000 alelių), o vidutinė žmogaus gametos mutavimo tikimybė yra (2 x 10(pakelta -5 laipsniu) mutacijų genui) = 2 mutacijos žmogaus gametai.
Visai populiacijai: JAV yra apie 252 mln. žmonių, tai mutavimo tikimybė vienai žmonių kartai siekia (2,5 x 10 (pakelta 8 laipsniu) individų) x (2 mutacijos vienai gametai) = 5 x 10(pakelta 8 laipsniu) naujų mutacijų kiekvienoje kartoje.
Taigi net nedidelis mutavimo dažnis sukuria didelį populiacijos paveldimą kintamumą.
Ypač pavojingi yra visame pasaulyje paplitę mutagenai. Pavyzdžiui, pradėjus naudoti atominę energiją ir bandyti atomines bombas, Žemėje labai padidėjo radiacija. 1971 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vvienam gyventojui teko 218 mbre (milibiologinis rentgeno ekvivalentas), kai tuo tarpu iš gamtos jis gauna 130 mbre. Toks vos ne dvigubas gamtinės radiacijos padidėjimas gali turėti tiek žmogui, tiek ir kitiems organizmams, ypač jų būsimosioms kartoms, nepageidautinų genetinių pasekmių. Visos radiacijos rūšys yra mutagenai visiems be išimties organizmams. Ypač yra pavojingas radionukleidas Sr90, kurio kasmet vis daugiau randama Anglijos ir JAV naujagimių kauluose. Jis sukelia mutacijas, nuo kurių anksčiau ar vėliau galima susirgti leukozėmis ir piktybiniais navikais. Anglis-14, vandenilis-3, cezis-137 &– tai vis atominių ir vandenilinių bombų produktai, kurie kaupiasi įvairiuose organuose, cirkuliuoja mitybinėse grandyse ir yra genetiškai pavojingesni, negu išorinė radiacija.
Dar viena baisia usių žmogaus ūkininkavimo ekologinių bei genetinių klaidų yra DDT naudojimas. Iki 1970 metų, mūsų planetoje išbarstyta apie 1,5 milijono tonų šio pesticido. Jis yra labai patvarus (jo metabolitai išlieka iki 25 metų). DDT ir visi jo skilimo produktai yra mutagenai. Juk DDT ir jo produktas kelt anas daugelyje šalių yra naudojami ir dabar. Vilniaus valstybinio universiteto mokslininkas S. Sinkevičius nustatė, kad 5 mg/kg DDT arba 10 mg/kg keltano rudagalvio kiro kaulų čiulpuose dvigubai padidina chromosomų mutacijų skaičių. Suaugusių kirų gonadose (sėklidėse, kiaušidėse) randama DDT ir jo metabolitų iki 80 mg/kg. Nemaži jų kiekiai aptinkami ir žmonių atskirose populiacijose. Pietų Kalifornijoje perinčių kormoranų kiaušinių riebaluose rasta net 754 mg/kg DDT analogo DDE. Per metus jo patenka Į aplinką apie 2000 tonų.
Didelį susirūpinimą kelia anksčiau mažai žinomų Į pesticidus maišomų polichloruotų bifenilų (PCB) globalinis išplitimas. Tiesa, yra duomenų, kad jie gali atsirasti kaip DDT metabolizmo produiktai. Jau dabar randama jūrinių paukščių organuose PCB iki 10 kartų daugiau, negu DDT ir jo metabolitų. Genetiškai šie junginiai gali sukelti žinduo1ių ląstelėse chromosomų struktūros pakitimus. KaIbant apie pesticidus, reikia pasakyti, kad, kkijeviečių mokslininkų apskaičiavimais, iš 126 pesticidų 71,5% yra muta: genai. Bene pavojingiausi iš jų yra insekticidai (sevinas, polichlorpinenas, keltanas, heksachloranas, aldrinas, chloroforas ir kiti) ir fungicidai (ciramas, granozanas, kaptanas, cinebas, TMTD ir kiti), kurių netgi mažos ir vidutinės dozės veikia žmogaus ir kitų žinduo1ių chromosomas.
Deja, dažnai nepagrĮstai teigiama, jog herbicidai yra nekenksmingi nei žmogaus, nei kitų organizmų genetinei informacijai. Lietuvos genetikai neseniai įrodė, jog natrio_trichloracetatas (NTA) yra mutageniškas augalams, drozofilai ir žuvims. 0 juk šio chemikalo mūsų respublikoje naudojama bene daugiausia. Mutageniškas yra ir simazinas, ir dikoteksas, ir metoksanas, ir delaponas, ir nitrofenolis, ir daugelis kitų gerai žinomų herbicidų.
Ne mažesnĮ susirūpinimą kelia ir nepaprastai paplitusios mineralinės trąšos. Vykstant tam tikroms biocheminėms reakcijoms ir savitarpio sąveikai, susidaro dimetil nitrozaminas bei kiti mutageniniai junginiai. 1978 metais buvo nustatyta, kad plačiai naudojama trąša amonio salietra skatina smarkų chromosomų mutacijų padažnėjimą žiurkių kaulų čiulpų ląstelėse.
Kaip parodė pastarųjų metų tyrimai, labai paplitęs gyvsidabris greitai metilinasi, 0 metilo gyvsidabris, kaip ir kiekvienas alkilinantis junginys, yra stiprus mutagenas. Sio garuojančio, lengvai vandeniu plintančio metalo galima aptikti visur. Kasmet į dirvą, orą, ežerus, upe_ ir jūras jo patenka daugiau kaip 10 tūkstančių tonų. Vandenyje gyvsidabrio yra neAaųg, 0 į organizmą jo daug patenka su maistu. 1975 metų duomenimis, BBaltijos jūros paviršiniame vandenyje gyvsidabrio buvo nuo 0,05 iki 5 µg/I.
Gyvsidabris ir jo junginiai sukelia mutacijas mikroorganizmų, drozofilos, žuvų, žinduolių, taip pat ir žmogaus ląstelėse.
Plečiantis automobilių pramonei ir šimtams automobilių užtvindžius miestų gatves. iškyla nauja didžiulė naftos produktų mutageniškumo problema. Kaip parodė VVU mutageniškas yra ne vien tik benzinas, bet ir jo degimo produktai (angliavandeniai, azoto dioksidas, švinas, benzpirenas),“ kurie sukelia taškines mutacijas.
Pavyzdžiui, 1969 metais Vokietijos Federatyvinėje Res. publikoje vien tik transporto dėka į atmosferą pateko beveik vienas milijonas tonų azoto dioksido, o 1976 metais prisiėjo benzine sumažinti švino kiekį iki 0,15 mg/l.
Labai pavojingi yra ir dažnai pramonėje naudojami lakūs alkilinantys junginiai (etileniminas, etilo metano sulfonatas, azoto rūgštis ir kiti). Ne mažiau mutageniški gali būti formaldehidas, įvairūs fenoliai, taip pat odų pramonėje plačiai naudojami chromo junginiai. Daugelis pramonėje ir buityje naudojamų mutagenų gali veikti žmogųjo darbo vietoje, namų aplinkoje, pavyzdžiui, daugelis Į skalbimo priemones įeinančių detergentų (EDTA, natrio sulfonatas ir kiti).
Kalbant apie pavojingiausius mutagenus, nereikia pamiršti ir medikamentų. Vien tik 1958-1970 metais į pasaulinę rinką pateko 467 nauji medikamentai. Genetikų tyrimais nustatyta, jog daugelis iš jų yra mutagenai. Tai antibiotikai (azaserinas, biomicinas, mitomicinas C, streptomicinas, chloramfenikolas, nistatinas, aureomicinas ir kiti) ir beveik visi vėžiui gydyti naudojami preparatai (embichi. nas, endokranas,
nurkaptopurinas, lofenalis, vinkristinas ir kiti). Mutageniškas yra ir aspirinas, kurio kasmet vien tik JAV pagamina 30 milijardų tablečių, chloralhidratas, meprobamatas, talidomidas, gikantonas, analginas, teobrominas, urotropinas ir daug kitų. Todėl visi šie vaistai turi būti vartojami tik gydytojui paskyrus ir mažomis, genetiškai nepavojingomis dozėmis.
Trumpai dar reikėtų paminėti du bene plačiausiai žmogaus vartojamus mutagenus – etilo alkoholį ir kofeiną. Etilo alkoholio (etilo spirito) mutageniškumo tyrimai yra labai prieštaringi. Pavyzdžiui, eksperimentiškai įrodytas jo mutageniškumas mikroorganizmams, jis sukelia chromosomų mutacijas pupų šaknelėse, o ssvogūno šaknelių, taip pat ir žmogaus kraujo ląstelių in vitro neveikia. Etiloalkoholis sukelia dominantines letalines mutacijas pelių spermatozoiduose. Jis veikia ir žmogaus lytinės ląsteles, todėl alkoholikų šeimose gimsta kur kas daugiau kūdikių su įvairiomis paveldimomis ligomis. Kai kurių tyrinėtojų duomenimis, tai priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio ir nuo organizmo sugebėjimo jį išskirti su šlapimu. Pastaroji savybė nulemiama genetiškai.
Kofeinas, įeinantis į kavos, arbatos, kakavos, koka-kolos ir daugelio vaistų sudėtį, yra stiprus mutagenas mikroorganizmams, augalams, gyvūnų ląstelėms, auginamoms audinių kultūrose. Žmogaus organizme jjis virsta mažiau pavojingais junginiais, greitai pasišalina, todėl, normaliai jį naudojant (kai kraujyje jo yra ne daugiau kaip 200 mg/l), žmogui nėra pavojingas. Tačiau kofeinas, būdamas atsistatymo procesų inhibitoriumi (chemine medžiaga, mažinančia fermentų aktyvumą), yra ypač pavojingas (net mažos jo ddozės), kai į žmogaus organizmą patenka kiti mutagenai (radiacija, aliki1inančios medžiagos, gyvsidabrio garai, aspirinas ir kt.). Tada, skatinami kofeino, jie gali sukelti daugiau mutacijų. Toks kelių mutagenų, padidinančių mutacijų skaičių, veikimas vadinamas sinergizmu.
Radiacija žmogui labai pavojinga. Ypač mutageniški yra rentgeno, beta, alfa ir kiti spinduliai. Juos skleidžia stroncis – 90 (jis kaupiasi kauluose), cezis- 137 (kaupiasi raumenyse ir kituose žmogaus organuose), vandenilis-3 (kaupiasi įvairiuose organizmo junginiuose), kalis – 40 ir kiti radionuklidai.
Nors genetikai ir žino daug labai pavojingų žmogui ir gyvūnams mutagenų, bet tai dar toli gražu ne visi ištirti . faktoriai, veikiantys paveldimumą.
Literatūros sąrašas
Lekevičius R. – Ekologinė genetika. – 1980 m.
Mader Sylvia S. – Biologija I knyga. – 1999 m.
Basys V. – Ligos priežastis – paveldimumas. – 1977 mm.
Šeltonas Herbertas M. – Natūralioji higiena – 1995 m.