aplinkos tarsos mazinimo budai

Untitled

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių. Virš planetos sklando pavojaus nuojauta: ar žmogus, protinga būtybė, pajėgs atkurti pažeista gamtos harmonija ir išsaugoti savo bei kitų gyvūnų biologinį identiškumą? Ar netaps jis Žemės gyvybės, taip pat ir savęs, sunaikinimo kaltininku? Ką daryti, kad sustabdytume gamtinių sistemų irimą, išsaugotume ekologiškai visavertę, švarią aplinką? Kodėl teechnikos pažanga pralenkia natūralios aplinkos kaitrą, nepalikdama jai ir žmogui laiko adaptuotis? Tokie ir panašūs klausimai šiandien tampa vieni iš svarbiausių žmogaus filosofinių apmąstymų, jo dorovinės saviraiškos dalykų. Šie klausimai dabar yra tarp aktualiausių visuose Žemės rutulio taškuose. Ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso ir vartojimo.

Aplinkos teršimo šaltinia būna keli:

1. Oro tarša

2. Smogas
3. Automobiliu transportas

4. Pramonės įmonės

5. Vandebs tarša

Kaip žinoma, kiekvienoje su technika susijusioje specialybėje nesilaikant tam tikrų saugos taisyklių gali kilti ekstremalios situacijos, įtakojančias asmens, nesinaudojusio saugos taisyklėmis, ir kitų darbuotojų bei aplinkinių žmonių sveikatą. Taigi pradedant kabelio klojimo darbus, ypač užstatytoje teritorijoje, reikia laikytis duobių kasimo taiisyklių ir imtis saugos priemonių, kad žemė neužgriūtų duobės.

Atkasto kabelio su įtampa negalima pernešti arba patraukti į kitą vietą, nes lenkimo vietoje gali įvykti trumpasis jungimas ir plyšti kabelis, taip pat gali būti pažeisti šarvas, metalinis apvalkalas kabelinės linijos vietoje arba maitinimo pastotėje vadinasi gali kilti problemos su įtampa. Kabelis turi didelią talpą ir atjungus tebeturi įtampą. Prisiliesti prie atjungto aukštos įtampos kabelio arba su juo sujugto aparato poliaus pavijinga. Kaip ir kondensatorių bateriją atjungtą kabelį irgi reikia iškrauti. Tik tada, kai kabelinė linija bus atjungta, iškrauta, patikrinta, ar joje nėra įtampos, ir įžeminta, galima pradėti dirbti su linija.

Jei žemėje pakloti keli kabekiai ir vieną iš jų reikia nupjauti, tai negalima būti tikram, kad atkastas ir paruoštas nupjauti kabbelis yra kaip tik tas, kurio reikia ir kuris skirstykloje atjungtas bei įžemintas. Norint išvengti tokių apsirikimų ir vėliau pasireiškiančių liūdnų pasekmių, reikia laikytis specialios kabelio pjovimo procedūros.

Kol bus įsitikinta, kad yra kitaip, reikia įsivaizduoti, kad ir kabelio gyslos, ir šarvas, ir metalinis apvalkalas bei grįžtamoji gysla yra su įtampa. Vadinasi reikia dirbti esant visiškai izoliuotam nuo žemės (naudojant izoliacinį tiltelį) ir užsimovus dielektrines pirštines. Tada atidengus kabelio metalinį apvalkalą arba grįžtamąją gyslą raikia uždėti ant jos įžeminimo žiedą, kurris ją ir įžemina. Tolesni darbai atliekami esant įžeminimo sąlygoms. Prieš pjaunant kabelį, jį reikia pradurti specialiu įtaisu arba pistoletu tam, kad įvyktų trumpas jungimas, jei kartais kabelis būtų su įtampa. Tada užsimovus apsauginius akinius galima kabelį perkirpti kabelinėmis žirklėmis arba, jų neturint, perpjauti su įžemintu pjūklu, pritvirtintu prie izoliacinės lazdos.

Žinoma, logiškai kyla klausimas – kuom saugaus darbo taisyklės susijusios su oro tarša. Tai galima paaiškinti tuom, kad tų taisyklių nesilaikant, pavyzdžiui esant kabeliui su pažeista izoliacija nuo trumpo sujungimo gali kilti gaisras. O, kaip žinoma, kabelių apvalkalų medžiaga yra nuodinga jai degant. Be to tos naudojamos medžiagos gaminant kabelius ir darbas su kabeliais gali būti kenksimingas darbuotojų sveikatai. Švinas, kuris naudojamas gaminant kabelių apvalkalus su popierine alyvine izoliacija, ilgą laiką neatsargiai dirbant sukelia apsinuodijimą. Darbuotojams turintiems alergiją nuo chemiškai kietėjančios mastikos, kuri naudojama kabelių movoms ir galūnėms, draudžiama dirbti tokius darbus. Tam, kad viso to išvengti, darbo vietos turi būti gerai vėdinamos. Po atlikto darbo rankos turi būti gerai nuplautos, kadangi su nešvariomis rankomis negalima nei liesti veido, nei, tuo labiau, valgyti. Reikia atsargiai elgtis su įkaitintais kabeliniais užpilais. Su jais dirbant(juos šildant, pernešant, pilant) naudojamos apsauginės pirštinės ir akiniai.

Su rūku susimaišę dūmai sudaro pavojingąjį smogą. Labai tiršštas smogas kartais būdavo Londone; dėl to jis buvo net vadinamas Londono rūku. 1952m. nuo smogo Londone mirė 4000 žmonių. Panašus smogas būdavo Diuseldorfe ir Berlyne. Šių trijų miestų problemą buvo imtasi spręsti. Bet pastaruoju metu smogas ėmė susidaryti daugelyje kitų miestų: Meksike, Los Andžele, Bankoke, Kaire.

Klimatas kinta ir tada, kai kertami medžiai medienai arba plečiami žemdirbystės ir statybos plotai. Medžiai sugeria anglies dioksidą, kurį iškvepia žmonės ir gyvūnai, ir gamina deguonį, kurį žmonės ir gyvūnai įkvepia. Naikinant miškus, sutrinka deguonies ir anglies dioksido pusiausvyra atmosferoje. Be to, kertant medžius, keičiasi ir tų vietų albedas.
Kadaise miškais buvo apaugę 60% sausumos. Nūnai jų nebėra nė pusės to. Dabar kas minutę iškertama ne vienas hektaras atogrąžų drėgnųjų miškų.

Automobilių tarša tai: kenksmingi kuro degimo produktai, kuro nutekėjimai, nugaravimai, atitarnavę tepalai, agregatai bei atliekos po aptarnavimo, padangų ir kelių dangos nusidėvėjimo dulkės, triukšmas. Didžioji teršalų dalis iš kuro degimo. Automobilio variklyje, sudegant 1 kg benzino, kartu sudega apie 14 kg oro, o į atmosferą išmetama apie 15 kg įvairių dujų mišinio. Vadinasi, vienas automobilis,per metus nuvažiuodamas 10 tūkst. km ir sunaudodamas po 7 kg benzino 100 km, išmeta apie 10 tonų įvairių dujų mišinio.
Transporto oro taršos aktualumą įspūdingai iliustruoja didžiųjų miestų tarša tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Juose transportas vidutiniškai į atmosferą išmeta apie 70% bendro oro teršalų kiekio, taip pat apie 95% anglies monoksido. Pavyzdžiui, Meksike autotransportas į aplinkos orą išmeta apie 2 mljn. tonų anglies monoksido, tuo tarpu pramonė – 16282 tonas CO, energetika – 63205 tonas CO, kiti teršėjai – 27362 tonas CO.
Išmetamų toksinių dujų kiekis bei sudėtis labai priklauso nuo variklio tipo, kuro rūšies, važiavimo režimo, degimo sureguliavimo. Įvertinant įvairių tyrimų rezultatus ir mūsų automobilių parko nusidėvėjimą bei vairavimo kultūrą, galima teigti, kad vidutinis šalies automobilis, sudegindamas vieną toną kuro, išmeta vidutiniškai 600 kg anglies monoksido, 75 kg angliavandenilių, 30 kg azoto oksidų, 15 kg aldehidų. Vadinasi, kasmet Lietuvos autotransporto „sąžinę“ prislegia apie 400 tūkstančių tonų pavojingų teršalų. Be jų, yra dar ir nepageidaujamas anglies dvideginis, kuris, kaip žinia, sparčiai gausėdamas jau kelia realų „šiltnamio efekto“ pavojų visam pasauliui.
Vertinant toksinių medžiagų poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai, mūsuose dažniausiai minimas švino poveikis. Ačiū Dievui, jo. Lietuvoje automobilių taršumas paprastai vertinamas tik pagal išmetamo anglies monoksido kiekį. Kitų 60 toksinių komponentų „puokštės“ sudėtis lieka nežinoma. O žinoti šių medžiagų kiekį ir sudėtį būtų labai svarbu, nes jų neigiamas poveikis ne tik individualus, bet atskirais atvejais dar ir sumu

ojasi. Atmosferoje formuojasi nauji junginiai – fotooksidantai. Pavyzdžiui, azoto oksidai formuoja rūgštų lietų, nuo kurio labai kenčia gamtinė aplinka, kultūros paveldo objektai.
Dar vienas labai reikšmingas automobilių taršos elementas – triukšmas. Aukštas triukšmo lygis ne tik trukdo poilsiui, susikaupimo reikalaujančiam darbui, bet neigiamai veikia kraujotaką, virškinimą, nervų ir endokrinines sistemas, sutrikdo skydliaukės, antinksčių, hipofizės veiklą. Dėl to susilpnėja organizmo atsparumas įvairioms ligoms, uždegiminiams susirgimams.
Stambiuose miestuose transportas skleidžia iki 60-80% bendrojo triukšmo. Automobilių skleidžiamas triukšmas abipus gatvės sudaro triukšmo koridorius. Daugėjant ttransporto priemonių magistralinėse gatvėse, nuolatos didėja triukšmo lygis. Sumažinti transporto skleidžiamą triukšmą mieste padeda šios techninės priemonės: tobulesni vidaus degimo varikliai ir kiti triukšmingi automobilių mazgai, mažiau triukšmo keliančios padangos, elektra varomas transportas (pirmiausia, troleibusai), garsą slopinančios važiuojamųjų gatvės dalių dangos.
Urbanistinės priemonės triukšmo daromai žalai sumažinti numatomos projektuojant miesto transporto tinklą. Svarbiausios iš jų yra šios:
• magistralinės gatvės, kuriomis pravažiuoja dideli lengvųjų automobilių ir sunkvežimių srautai, tiesiamos aplenkiant gyvenamuosius rajonus;
• siekiama išskaidyti labai didelius ir triukšmingus automobiliųsrautus;
• miesto centruose kuriamos ppėsčiųjų zonos;
• nepertraukiamo judėjimo magistralėse statomos kelių lygių sankryžos;
• projektuojamos banguoto išilginio profilio magistralinės gatvės, nuo kurių mažiau sklinda triukšmas;
• gyvenamosios teritorijos izoliuojamos nuo triukšmingų gatvių.
Viena efektyviausių organizacinių priemonių – nuolatinė eismo kontrolė. Ilgametė Stokholmo praktika bausti vairuotojus už važiavimą nnetvarkingais, blogai sureguliuotais automobiliais davė teigiamų rezultatų. Visuomeninio transporto plėtojimas, gera gatvių dangos priežiūra taip pat padeda sumažinti triukšmo lygį.

Pramonės įmonės teršalus išmeta organizuotai ir neorganizuotai. Organizuotas teršalų išmetimas – tai kryptingas užteršto oro pašalinimas per tam specialiai skirtus įrenginius (ventiliacines sistemas, kaminus, stoglangius ir pan.). Šitaip išmestus teršalus galima gaudyti ir valyti. Sakoma, kad neorganizuotai teršalai išmetami tuomet, kai jie į atmosferą patenka iš nesandarių technologinių įrenginių, rezervuarų, dulkių susikaupimo vietų ir pan. Gamybos technologija dar nėra tokia tobula, kad būtų gaminama be atliekų. Todėl, atsižvelgiant į gamybos atliekų kiekį ir sudėtį, būtina jas rinkti bei valyti, kad jos neterštų aplinkos ir nekenktų žmonių sveikatai. Šitaip atmosfera apsaugoma bent iš dalies, nes sulaikyti visas kenksmingas medžiagas techniškai sunkiai įmmanoma, be to, norint padidinti oro valymo veiksmingumą, reikia daugiau piniginių sąnaudų, sudėtingesnių ir brangesnių įrenginių. Dar teršalų kiekį galima mažintivalant dujas nuo cheminių bei mechaninių (aerozolių) priemaišų, diegiant pažangias gamybos technologijas su mažai atliekų. Šis būdas veiksmingesnis, nes jis iš esmės mažina atmosferos taršą, be to racionaliai naudojamos žaliavos ir jų atliekos, bet tam reikalingos gana didelės investicijos. Geriausia derinti abu būdus.
Akmens anglys, nafta ir gamtinės dujos yra kuras, gaunamas iš Žemės. Prieš milijonus metų augusių priešistorinių miškų augalai suuiro, ir iš jų susidarė anglys. Iš suirusių smulkių gyvūnų bei augalų, kurie kadaise plūduriavo jūrose, susidarė nafta ir gamtinės dujos. Todėl anglys, nafta ir gamtinės dujos vadinamos iškastiniu kuru.
Kūrenant iškastinį kurą, išsiskiria daug dujų – anglies dioksido. Žemės atmosferoje visada buvo šiek tiek anglies dioksido, o XVIII a. pradžioje prasidėjus pramoniniam perversmui, jo labai padaugėjo. Kiek anglies dioksido yra dabar, tiksliai nežinoma.

Vanduo – itin vertingas ir nepakeičiamas gamtos turtas. Be jo nebūtų gyvybės mūsų planetoje. Vanduo yra sudėtinė dalis visos gyvosios gamtos, visų gyvų organizmų medžiagų apykaitos ir egzistavimo pagrindas. Žmogus be vandens gali išgyventi tik apie savaitę. Su vandeniu labai susijusi žmogaus buitis, rekreacija, taip pat žuvininkystė, pramonė, hidroenergetika, žemės ūkis ir vandens transportas. Dėl nuolatinės vandens apytakos gamtoje formuojasi Žemės klimatas, paviršius.

Daugiausia vandenį teršia pramonė ir komunalinis ūkis. Užteršto nutekamojo vandens sparčiai daugėja, nes plečiasi gamyba, auga miestai ir gyventojų skaičius. Šiandien vandens užterštumas yra pasaulio problema. Teršiamas ne tik vidaus vanduo, bet ir vandenynai, į kuriuos patenka pakrančių miestų ir upių atnešami teršalai.

Į paviršinius vandens telkinius per 1996 išleista apie 5600mln. m3 ūkio, buities ir gamybinių nuotekų. Iš jų net 5346mln. m3 nuotekų nereikėjo valyti – tai Ignalinos AE ir Kruonio HAE panaudotas vanduo. Reikėjo vallyti apie 254mln. m3 nuotekų, tačiau iš jų 16,7% išleista visiškai nevalytų. Iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų buvo išvalyta apie 40%, užterštų nuotekų, o nepakankamai išvalytų išleista apie 43,3%. Nuotekų valymo rezultatai pagerėjo pradėjus eksploatuoti Vilniaus miesto nuotekų biologinio valymo įrenginius, pastačius Molėtų, Šilalės, Lazdijų ir kt. miestų valymo įrenginius. Tačiau ženkliai pablogėjo Panevėžio miesto nuotekų valymo įrenginių darbas, be pirminio valymo išleidžiant labai užterštas gamybines nuotekas. Vykstant žemės ūkio reformai pastebėta sumažėjusi atvirųjų paviršinių vandens telkinių tarša mineralinėmis trąšomis ir cheminiams junginiams. Šiandieną gerokai yra užterštos Kauno ir Kuršių marios, Nemunas žemiau Kauno, Nevėžis žemiau Panevėžio, Siesartis, Verknė, Masčio ir Vievio ežerai ir kt.
Paminėtinos svarbiausios vandenų taršos pasekmės:
1. Pablogėjusi žmonių sveikata ir mažėjantis gyventojų amžiaus vidurkis
2. Didėjantis epideminių susirgimų protrūkiųpavojus
3. Brangstanti vandens gerinimo stočių statyba
4. Skursta arba net išnyksta vandenyje kai kurios faunos ir floros rūšys
5. Atvirieji vandens telkiniai tampa netinkamais žmonių rekreacijos reikmėms;
6. Miestai tampa nepatrauklūs potencialiems investitoriams, juose didėja nedarbas, auga 7. Nusikalstamumas, pasireiškia nepasitenkinimas savivaldos institucijomis (pvz. Kaunas);
8. Didėja lėšų poreikis vandens telkinių atgaivinimui, jų pritaikymui žmonių reikmėms;
9. Sukuria netoleruotiną ir nepateisinamą šalies ekonominio gyvenimo įvaizdį – gyventi ateinančių kartų sąskaita.

VANDENSTARŠOS MAŽINIMO BŪDAI:

1. Pirmiausia – būtina įgyvendinti svarbiausius vandens taupymo būdus. Vandens taršą žymiai sumažintų:
2. Nuootekų biologinio valymo įrenginių statytba arba esamų rekonstrukcija ir tobulinimas;
3. Apytakinių sistemų diegimas pramonėje ir teršalų kiekio mažinimas technologiniuose procesuose;
4. Tvarka namuose, sodybose, įmonėse ir viešosiose vietose
5. Saikingas ir protingas mineralinių trąšų bei herbicidų ir pesticidų naudojimas;
6. Nuotekų kaupimo rezervuarų statybų sodybose išvengimas
7. Bendruomeninių ir žmonių informavimo sistema
tarpsektorinis bendradarbiavimas šioje sferoje

Naudota literatūra:

http://moku.lt/darbai/moku.lt-oro-tarsos-saltiniai-lietuvoje

http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/25577.html

http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/7673.html

http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/vandens-tars-3-puslapis2.html