Apsauga

Nepamiršk praeities, ji – ateities mokytoja

Kazys Juknius,

Žemaičių kultūros draugijos Šilalės rajono skyriaus seniūnas

Šimtmečiais pūtė audringi vėjai iš vakarų ir rytų į mūsų gimtą šalelę Lietuvą nešdami gaisrus, mirtis, trėmimus, kraują ir ašaras.

Vieni atėjūnai teigė, kad mūsų istorija prasideda nuo kreiserio „Auroros“ šūvio Peterburge 1917 metais, kiti – kad net keliais šimtmečiais anksčiau. O visų atėjūnų tikslas buvo užvaldyti mūsų gimtą žemę, jos darbščius žmones ir jų turtą. Bet mes – lyg tie galingi ąžuolai, giliai įleidę šaknis įį tą gimtą Žemaičių žemę, atlaikėme visas šimtmečių vėtras, nors ir aplaužytomis šakomis.

Norėdami nors kiek padėti lietuvybės ąžuolui atsiauginti svetimųjų aplaužytas šakas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės 15-os metų jubiliejaus proga, Žemaičių kultūros draugija, Šilalės rajono skyrius, Šilalės kultūros centras, Krašto muziejus kreipėsi į Žemaitijoje gyvenančius medžio skulptūrų drožėjus, siūlydami dalyvauti skulptūrų parodoje „Senovės Žemaičių ir Lietuvos dievai ir deivės“.

Norą dalyvauti parodoje pareiškė liaudies meistrai iš Šilalės, Plungės, Kretingos, Tauragės ir net iš tolimiausio Žemaitijos kampelio – Skuodo rajono.

Paroda buvo atidaryta kkovo 20-ąją – tarptautinę Žemės dieną. Vienuolika liaudies meistrų į parodą atgabeno 24-ias skulptūras. Alfonsas Martinėnas iš Bijotų atvežė senovės žemaičių ir Lietuvos dievo Perkūno skulptūrą, Juvas Kijauskas iš Pajūrio-dievo Upinio, o Alvydas Pocius iš Kaltinėnų – Undinės ir deivės SSaulės skulptūras. Penki plungiškiai liaudies meistrai: Antanas Vaškys, Regina Jonušienė ir jos vyras Justinas Jonušas, Kazys Striaupa, Vytautas Jangėla pristatė pačią gausiausią – net 14 senovės dievų ir deivių skulptūrų kolekciją. Juvas Vyšniauskas iš Skuodo atvežė skulptūrą deivei Saulei, Liudas Ruginis iš Salantų – Perkūno ir Gabijos, o Antanas Karlauskas iš Tauragės miesto – Medeinės ir Medžiojimos skulptūras.

Skulptūras vertino kompetetinga vertinimo komisija: senovės baltų religijos pirmininkas Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas iš Vilniaus, garsus liaudies meistras Vytautas Majoras iš Klaipėdos rajono, liaudies meistrai Liuda ir Vaclovas Kromeliai iš Šilalės r. ir dailininkas Kostas Mačionis iš Šilalės. Pirmąją vietą komisija skyrė Antanui Vaškiui iš Plungės rajono už augalų, miškų ir gėrybių deivės Medeinės skulptūrą, antrąją – Juozui Kijauskui iš pajūrio už upių ddievo Upinio skulptūrą,o trečioji atiteko Reginai Jonušienei iš Plungės rajono už gimimo ir likimo deivės Laimos skulptūrą. Dvi paskatinamosios premijos įteiktos Alvydui Pociui iš Kaltinėnų už gyvybės ir gėrio nešėjos deivės Saulės skulptūrą ir Liudui Ruginiui iš Salantų (Kretingos raj.) griausmo ir teisingumo dievo Perkūno skulptūrą. Visiems dalyviams padovanotos mūsų rajono poetės ir mokytojos Teresės Ūksienės šiais metais išleista knyga – „Be Tavęs – aš niekas, Tėvyne”. Visiems prizininkams buvo įteikta knyga apie mūsų garbų mokslininką, laukuviškį, amžiną atilsį, Norbertą VVėlių.

Parodos atidarymas ir Žemės dienos paminėjimas įvyko bendradarbiaujant su Lietuvos gražinimo draugijos Šilalės rajono skyriaus pirmininku V. Aču bei Laukuvos miestelio Norberto Vėliaus gimnazijos mokytoja V.Ačiene bei gimnazijos jaunaisiais mokslininkais. Paminint žemės dieną ir atidarant skulptūrų parodą koncertavo Apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ iš Vilniaus. Parodą atidarė J. Trinkūnas.

Apžiūrinėdami profesionaliai ir su meile išdrožinėtas skulptūrėles, skaitydami prie jų užrašytus senovės deivių ir dievų pavadinimus, nejučiomis nusikėlėme į žemaičių ir Lietuvos anų laikų žmonių dvasinį pasaulį,galėjome pajusti jų artimą ryšį su gimtąja žeme ir supančiu gyvuoju pasauliu.

Viena garsiausių mokslinikių, amerikos lietuvė Marija Gimbutienė savo knygoje „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ rašo, kad skulptūrėlių drožimas iš medžio Lietuvoje siekia labai senus laikus, galbūt net per penkis tūkstančius metų. Štai kokia gaji mūsų tautos atmintis – per tūkstantmečių audras ir netektis išsaugojusi savo dvasinį pasaulį. Štai iš kur ateina mūsose likusi ir į pasaulio kultūros paveldą įrašyta kryždirbystė ir kryždirbiai.

Ačiū visiems liaudies meistrams už įdėtą širdies šilumą ir pagalbą įsikimbant į Gimtinės – Tėvynės šaknį. Ačiū Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojai A.Kuprelytei už tokį gausų plungiškių būrį. Ačiū komisijos nariams.

Šiandieną pasaulis nepaprastai sudėtingas, ir niekas nežino, kokios vėtros ne tik iš išorės, bet ir mūsų tautos viduje ims laužyti tautiškumo šakas.

Ateik, gerbiamas mokytojau, į parodą ssu savo auklėtiniais, parodyk ir papasakok jiems apie mūsų prosenolių dvasinį pasaulį, atneštą iki mūsų amžių glūdumos. Padėk jaunam žmogui išsiauginti šaknį savo žemėje, kad kaip visuose sukilimuose ir partizaniniuose karuose kritusieji nesidavė nupučiami nuo savo gimtos žemės, taip ir jie šiame sudėtingame pasaulyje turėtų į ką įsikibti. Atsivesk, brangus mokytojau.

O pabaigti norėčiau profesoriaus Norberto Vėliaus žodžiais: „Svarbiausia yra išsaugoti ateities kartoms tą, ką paliko mūsų protėviai“

Aplinkosauginės teisės: raida ir įgyvendinimas

Pastaraisiais metais plečiantis pasaulio ekonominiams ryšiams, stiprėjant pasaulinių finansinių institucijų, transnacionalinių korporacijų įtakai pasaulyje, regionuose, atskirose valstybėse priimamiems sprendimams, nuošalyje lieka paprasti žmonės bei jų gyvenamoji aplinka. Verslo magnatai siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, nekreipdami dėmesio į žmonių teises gyventi neužterštoje aplinkoje. Todėl vis dažniau kalbama apie aplinkosaugines teises.

Esminės žmogaus teisės

Svarbiausios žmogaus teisės yra išdėstytos 1948 m. pasirašytoje Žmogaus teisių deklaracijoje. Tai – žmogaus teisė į gyvybę, tam tikrą pragyvenimo lygį, laisvę ir saugumą, teisę laisvai reikšti savo nuomonę bei dalyvavimą savo šalies politiniame gyvenime. 1976 m. Jungtinių Tautų Organizacija žmogaus teisių darbotvarkę papildė dar dviem sutartimis, kurios užtikrina pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises.

Pirmoji sutartis apibūdinama kaip pirmos kartos teisės. Ja remiantis valstybės privalo rūpintis savo piliečių teisėmis, žodžio laisve.

Antroji sutartis – antros kkartos teisės – užtikrina ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Valstybės yra įpareigotos piliečius aprūpinti būstu, rūpintis mokyklomis, ligoninėmis ir panašiai.

Aplinkosauginių teisių raida

Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva oficialiame lygyje pirmas rimtas žingsnis pripažįstant žmogaus aplinkosaugines teises buvo žengtas 1972 m. Švedijos sostinėje Stokholme konferencijoje „Žmogus ir aplinka“. 1992 m. pasauliniame aukščiausio lygio suvažiavime, vykusiame Rio de Ženeire, toliau buvo kuriama teisinė bazė, kuri rėmėsi suvažiavime pasirašyta Rio deklaracija bei Darbotvarke 21. 1994 m. buvo parengta speciali ataskaita, susiejusi aplinkosaugines ir žmogaus teises. Jungtinės Tautos, rengdamos įvairias rezoliucijas, rėmėsi įvairių teismų, nevyriausybinių organizacijų patirtimi bei rekomendacijomis.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės iniciatyvų, aplinkosauginių teisių nėra ypatingai paisoma. Net tos bendruomenės, kurios įrodo, jog jų gyvenamajai aplinkai yra daroma žala, dažniausiai nesulaukia savo vyriausybių palikymo. Todėl priimtus teisinius aktus reikėtų griežtinti ir tobulinti.

Aplinkosauginės teisės

Išskiriamos svarbiausios teisės: gyventi darnioje bendruomenėje, teisė į švarią ir sveiką aplinką, teisė gauti ir suvartoti pakankamą kiekį vandens, teisė sveikai maitintis. Tokius tikslus žmonės gali pasiekti, ieškodami informacijos apie jų aplinkoje dirbančias kompanijas, apie jų naudojamas technologijas. Siekdami gauti informaciją, žmonės gali naudotis teise žinoti, teise spręsti, kokioje aplinkoje gyventi, ir teise pasipriešinti neteisingiems, žalingiems turtingų kompanijų veiksmams. Tik tokiu atveju jie taps savo ateities kūrėjais ir išsaugos darnią aplinką būsimoms

kartoms.

Apie aplinkosaugines teises kalbama ir valstybių konstitucijose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos IV skirsnio 53 straipsnis užtikrina žmonių teisę į sveikatos apsaugą, sveiką gyvenamąją aplinką. 54 straipsnyje teigiama, kad: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“. Taigi, turime tteisnius pagrindus darniai gyventi ir jais remiantis galime ginti savo teises.

Žmonės – kliūtis siekiant pelno

Pastaraisiais metais padaugėjo atvejų, kuomet transnacionalinės korporacijos, finansinės institucijos, prekybos gigantai, prisidengdami „darnios plėtros“, „laisvos prekybos“ šūkiais, pažeidinėja žmonių teises gyventi darniose bendruomenėse, švarioje aplinkoje. Tokios organizacijos nuolatos didina žemės resursų, vandens, miškų naudojimą. Šitaip padaugėjo aplinkosauginių teisių pažeidimų: neteisėtas žemės privatizavimas, žmonių iškeldinimas iš gyvenamųjų vietų, aplinkos tarša, natūralių gamtinių resursų švaistymas, militarizacijos skatinimas, agresijos atvejai, skurdas, nedarbas, žmonių supriešinimas. Žmonės tampa globalinės ekonomikos pproceso aukomis, kliūtimi siekiant pelno. Jiems trukdoma patiems planuoti ateitį, trukdoma spręsti, kur gyventi, ką valgyti. Informacija apie būsimą transnacionalinių korporacijų veiklą, būsimus projektus nėra plačiai skelbiama, jos nepakanka. Žmonės eliminuojami iš sprendimų priėmimo proceso ir nežinodami savo teisių nieko nnegali pakeisti savo ir aplinkos naudai.

Aplinkosauginių teisių pažeidinėjimai

Nigerija – didžiausia Afrikos valstybė, turinti nemažai naftos išteklių. Puiki vieta naftos verslo investicijoms. Šalyje dirba tokios naftos verslovės kaip Shell, ExxonMobil, Chevron Texaco, Agip and TotalFinaElf. Remiantis tarptautinės organizacijos „Žemės draugai“ (Lietuvos žaliųjų judėjimas yra šios organizacijos narys – red. past.) surinkta ir paviešinta informacija, galima teigti, kad šios kompanijos pažeidinėja vietinių žmonių teises sveikai gyventi, vykdo ekologinį genocidą.

Tokios kompanijos puikiai moka išnaudoti žmones ir juos nuraminti, kad jie nekeltų didelių problemų. Pavyzdžiui, gaudamos milijoninį pelną, labai mažą kiekį lėšų skiria gyventojų ir bendruomenių ekologiniam švietimui. Jie išleidžia keletą lankstinukų, surengia keletą seminarų, kuriuose visiškai nekalba apie savo verslą ir jo realų poveikį žmonėms. Ir tuo pasibaigia jų pagalba žmonėms. Arba mokyklose uuž kelis šimtus dolerių surengia piešinėlių konkursą vaikams ir taip demonstruoja darnų sutarimą su bendruomenėmis. Žinome, kad Afrikoje daug skurdo, tad tie keli šimtai dolerių afrikiečiams atrodo kaip milijonai. Tokiomis gudriomis priemonėmis kompanijos kuria savo puikų įvaizdį.

Lotynų Amerikoje aplinkosaugininkai rizikuoja gyvybe

Kitas pavyzdys būtų iš Lotynų Amerikos. 2004 m. „Žemės draugų“ nariu tapo Hondūras. Tai – multietninė valstybė, kuri ribojasi su Gvatemala, El Salvadoru, Nikaragva. Ši šalis ilgą laiką buvo Ispanijos kolonija. Centrinės Amerikos žvalgybos internetiniame puslapyje teigiama, kad Hondūras yyra nepriklausoma demokratinė valstybė, tačiau valdžios logika pagrįsta autoritarine, fašistine, militaristine ideologija. Piliečiams tenka kovoti ne su privačių kompanijų neteisėta veikla, bet visų pirma su savo valdžia. Kovoti už bet kokias žmogaus teises, tuo pačiu ir aplinkosaugines, labai sudėtinga. 2004 m. „Žemės draugų“ biuletenyje apie aplinkosaugines teises pateikiami duomenys, kad 2002 m. valstybės pastangomis buvo nužudyti 549 žmonės, 2003 m. – 370 žmonių. 2004 m. lapkričio viduryje buvo nužudytas Hondūro „Žemės draugų“ vadovas Chuanas Almendares (Juan Almedares).

Valstybės turi ginti savo piliečių interesus

Galima teigti, kad kova už žmogaus ir aplinkosaugines teises įgyja vis didesnį mastą. Visose pasaulio šalyse yra daugybė žmonių, kenčiančių nuo ekonominės globalizacijos neigiamų pasekmių ir jiems reikia padėti. „Žemės draugai“ teigia, kad pasauliui reikia kalbėti apie aplinkosauginės teisės principus, šviesti žmones ekologinės etikos klausimais, mokyti ir skatinti juos kovoti už savo ir savo vaikų sveiką ir saugią ateitį. Valstybės turėtų sukurti tokią teisinę bazę, kurios pagalba būtų įmanoma reguliuoti transnacionalinių korporacijų įtaką aplinkai, tikrinti jų finansinę veiklą atskirų valstybių teritorijose, kontrpliuoti tarptautinę prekybą ir investicijas. Tai yra rimta problema kiekvienai šaliai ir tuo pačiu visoms kartu.

Dėl neteisėtų kirtimų labiausiai nukenčia

privatūs miškai

Praėjusiais metais, kaip rodo neteisėtų kirtimų statistika, nuo piktavalių rankos labiausiai nukentėjo privatūs miškai. JJie, š. m. sausio 1 d. duomenimis, sudaro trečdalį (33,1 proc.) visų šalies miškų. Dabar Lietuvoje yra 231,9 tūkst. privačių miškų savininkų. Daugiau kaip pusė miškų (52,8 proc.) yra valstybinės reikšmės, o 14,1 proc. rezervuota nuosavybės teisėms atkurti.

Visų nuosavybės formų šalies miškų būklę, naudojimą ir apsaugą kontroliuoja valstybiniai miškų pareigūnai. Jie pernai nustatė 1672 neteisėto kirtimo atvejus, kai, buvo iškirsta daugiau kaip 39,5 tūkst. kubinių metrų medienos. Daugiausia tokių kirtimų (991) išaiškinta privačiuose miškuose. Juose 2004 metais neteisėtai iškirsta 33,3 tūkst. kub. m medienos ir miškams padaryta 731 tūkst. litų žalos. Beveik pusę šios medienos (15,5 tūkst. kub. m) savo miško valdose neteisėtai iškirto patys savininkai. Pernai piktavaliai daugiausia pasidarbavo Šiaulių (iškirsta 12,5 tūkst. kub. m) ir Klaipėdos (6,8 tūkst. kub. m) regionų aplinkos apsaugos departamentų kontroliuojamuose privačiuose miškuose.

Valstybiniuose miškuose 2004 m. pareigūnai nustatė 681 neteisėto miško kirtimo atvejį, kai buvo iškirsta 6,2 tūkst. kub. m medienos. Labiausiai nukentėjo Vilniaus (iškirsta 446 kub. m), Zarasų (431 kub. m) ir Kaišiadorių (394 kub. m) miškų urėdijos.

Už neteisėtus miško kirtimus bei kitus Miškų įstatymo pažeidimus, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos duomenimis, administracine tvarka pernai buvo nubausti 4074 asmenys, jiems skirta daugiau kaip milijonas litų baudų.

Aplinkosauginės teisės: raida ir įgyvendinimas

Pastaraisiais metais pplečiantis pasaulio ekonominiams ryšiams, stiprėjant pasaulinių finansinių institucijų, transnacionalinių korporacijų įtakai pasaulyje, regionuose, atskirose valstybėse priimamiems sprendimams, nuošalyje lieka paprasti žmonės bei jų gyvenamoji aplinka. Verslo magnatai siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, nekreipdami dėmesio į žmonių teises gyventi neužterštoje aplinkoje. Todėl vis dažniau kalbama apie aplinkosaugines teises.

Esminės žmogaus teisės

Pirmoji sutartis apibūdinama kaip pirmos kartos teisės. Ja remiantis valstybės privalo rūpintis savo piliečių teisėmis, žodžio laisve.

Antroji sutartis – antros kartos teisės – užtikrina ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Valstybės yra įpareigotos piliečius aprūpinti būstu, rūpintis mokyklomis, ligoninėmis ir panašiai.

Aplinkosauginių teisių raida

speciali ataskaita, susiejusi aplinkosaugines ir žmogaus teises. Jungtinės Tautos, rengdamos įvairias rezoliucijas, rėmėsi įvairių teismų, nevyriausybinių organizacijų patirtimi bei rekomendacijomis.

Aplinkosauginės teisės

Išskiriamos svarbiausios teisės: gyventi darnioje bendruomenėje, teisė į švarią ir sveiką aplinką, teisė gauti ir suvartoti pakankamą kiekį vandens, teisė sveikai maitintis. Tokius tikslus žmonės gali ppasiekti, ieškodami informacijos apie jų aplinkoje dirbančias kompanijas, apie jų naudojamas technologijas. Siekdami gauti informaciją, žmonės gali naudotis teise žinoti, teise spręsti, kokioje aplinkoje gyventi, ir teise pasipriešinti neteisingiems, žalingiems turtingų kompanijų veiksmams. Tik tokiu atveju jie taps savo ateities kūrėjais ir išsaugos darnią aplinką būsimoms kartoms.

Apie aplinkosaugines teises kalbama ir valstybių konstitucijose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos IV skirsnio 53 straipsnis užtikrina žmonių teisę į sveikatos apsaugą, sveiką gyvenamąją aplinką. 54 straipsnyje teigiama, kad: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, ggyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei sskurdinti augaliją ir gyvūniją“. Taigi, turime teisnius pagrindus darniai gyventi ir jais remiantis galime ginti savo teises.

Žmonės – kliūtis siekiant pelno

Pastaraisiais metais padaugėjo atvejų, kuomet transnacionalinės korporacijos, finansinės institucijos, prekybos gigantai, prisidengdami „darnios plėtros“, „laisvos prekybos“ šūkiais, pažeidinėja žmonių teises gyventi darniose bendruomenėse, švarioje aplinkoje. Tokios organizacijos nuolatos didina žemės resursų, vandens, miškų naudojimą. Šitaip padaugėjo aplinkosauginių teisių pažeidimų: neteisėtas žemės privatizavimas, žmonių iškeldinimas iš gyvenamųjų vietų, aplinkos tarša, natūralių gamtinių resursų švaistymas, militarizacijos skatinimas, agresijos atvejai, skurdas, nedarbas, žmonių supriešinimas. Žmonės tampa globalinės ekonomikos proceso aukomis, kliūtimi siekiant pelno. Jiems trukdoma patiems planuoti ateitį, trukdoma spręsti, kur gyventi, ką valgyti. Informacija apie būsimą transnacionalinių korporacijų veiklą, būsimus projektus nėra plačiai skelbiama, jos nepakanka. Žmonės eliminuojami iš sprendimų priėmimo pproceso ir nežinodami savo teisių nieko negali pakeisti savo ir aplinkos naudai.

Aplinkosauginių teisių pažeidinėjimai

Tokios kompanijos puikiai moka išnaudoti žmones ir juos nnuraminti, kad jie nekeltų didelių problemų. Pavyzdžiui, gaudamos milijoninį pelną, labai mažą kiekį lėšų skiria gyventojų ir bendruomenių ekologiniam švietimui. Jie išleidžia keletą lankstinukų, surengia keletą seminarų, kuriuose visiškai nekalba apie savo verslą ir jo realų poveikį žmonėms. Ir tuo pasibaigia jų pagalba žmonėms. Arba mokyklose už kelis šimtus dolerių surengia piešinėlių konkursą vaikams ir taip demonstruoja darnų sutarimą su bendruomenėmis. Žinome, kad Afrikoje daug skurdo, tad tie keli šimtai dolerių afrikiečiams atrodo kaip milijonai. Tokiomis gudriomis priemonėmis kompanijos kuria savo puikų įvaizdį.

Lotynų Amerikoje aplinkosaugininkai rizikuoja gyvybe

Kitas pavyzdys būtų iš Lotynų Amerikos. 2004 m. „Žemės draugų“ nariu tapo Hondūras. Tai – multietninė valstybė, kuri ribojasi su Gvatemala, El Salvadoru, Nikaragva. Ši šalis ilgą laiką buvo Ispanijos kolonija. Centrinės Amerikos žvalgybos internetiniame puslapyje teigiama, kad Hondūras yra nepriklausoma demokratinė valstybė, tačiau valdžios logika pagrįsta autoritarine, fašistine, militaristine ideologija. Piliečiams tenka kovoti ne su privačių kompanijų neteisėta veikla, bet visų pirma su savo valdžia. Kovoti už bet kokias žmogaus teises, tuo pačiu ir aplinkosaugines, labai sudėtinga. 2004 m. „Žemės draugų“ biuletenyje apie aplinkosaugines teises pateikiami duomenys, kad 2002 m. valstybės pastangomis buvo nužudyti 549 žmonės, 2003 m. – 370 žmonių. 2004 m. lapkričio viduryje buvo nužudytas Hondūro „Žemės draugų“ vadovas Chuanas AAlmendares (Juan Almedares).

Valstybės turi ginti savo piliečių interesus

Žolės deginimas – nusikaltimas gamtai

Virš liepsnojančios žolės pakilęs paukštis mėgina išsigelbėti nuo ugnies – toks šešiametės kaunietės Emilijos Jacevičiūtės piešinys panaudotas Aplinkos ministerijos išleistam plakatui „Nedegink žolės – aš noriu gyventi“. Vaiko ranka nutapyti liepsnos liežuviai turėtų priminti mūsų visuomenei apie kiekvieną pavasarį daromą nusikaltimą gamtai – sausos pernykštės žolės deginimą. Dėl žmogaus kaltės liepsnose žūva pirmoji pavasario augalija, smulkūs gyvūnai, skurdėja dirva, padidėja vėjo ir lietaus sukelta erozija, ugnis persimeta į miškus, aukštapelkes, durpynus, pastatus. Kasmet dėl žolės gaisrų nukenčia ne tik gamta, bet ir žmonės. Kartais ši nelaimė baigiasi tragiškai. Pernai dėl padegtos žžolės per gaisrus žuvo 6 gyventojai. Šiemet, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, ugniagesiai jau 550 kartų vyko gesinti degančių atvirų plotų.

Aplinkos ministerija primena, kad griežtai draudžiama deginti ražienas, nenušienautą ir nesurinktą į kompaktiškas krūvas žolę bei nesurinktus į krūvas šiaudus. Net ir surinktų atliekų negalima deginti miškuose, aukštapelkėse ar šiaip durpingose vietose ir arčiau kaip 100 metrų nuo šių vietų. Kartais uždegdami daržo atliekų krūvą žmonės stengiasi atsikratyti ir kitų sodyboje susikaupusių šiukšlių – skudurų, polietileno, padangų ir pan. Taip elgtis draudžiama, nes degant šioms šiukšlėms į atmosferą patenka ypač toksiškos medžiagos.

Asmenį, kuris degina sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, šiaudus, laukininkystės ir daržininkystės atliekas, pažeisdamas aplinkosaugos reikalavimus, valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai gali nubausti nuo 50 Lt iki 400 Lt, o pareigūną – nuo 100 Lt iki 500 Lt bauda. Už ražienų, taip pat nenupjautų ir nesugrėbtų (nesurinktų) žolių, nendrių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimą gali būti skiriama nuo 100 Lt iki 500 Lt, o pareigūnui – nuo 200 Lt iki 600 Lt bauda. Jeigu žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, pastebėję, kad jų žemėje dega žolė, ražienos ar nesugrėbti (nesurinkti) šiaudai, nesiima priešgaisrinės apsaugos priemonių, jiems gali tekti sumokėti nuo 50 Lt iki 300 Lt baudą.

Pažeidėjai taip pat turi atlyginti gamtai padarytą žalą.

Šiemet Aplinkos ministerija pasiūlė Žemės ūkio ministerijai papildyti Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2005 m. taisykles nuostata, draudžiančia pievų ir ganyklų plotuose deginti pernykštę žolę. Pažeidusieji šią nuostatą negautų išmokų.