augalai
TONIZUOJANTYS AUGALAI
DARBĄ ATLIKO: I K. BIOLOGIJOS SPEC. STUD.
EDITA GALKONTAITĖ
DARBO VADOVĖ: DOC.DR. G. KMITIENĖ
2004
VILNIUS
Tonikai, tonizuojančios medžiagos, tai beveik kasdien girdimos sąvokos, tačiau retai susimąstoma apie jų turinį. Paprastai terminui „Tonikas“ suteikiamos prasmės. Tonicum susijęs su tonusu. Tonusas ( med. ) – 1. normalus raumenų ar nervų įtempimo būsena. 2. gyvybinis aktyvumas. Tonizuoti – gerinti tonusą.
Dar tonikas suprantamas, kaip priemonė, stiprinanti visą organizmą arba atskirus organus.
Tonikai – tai stimuliuojančios ( aktyvinančios ) arba slopinančios priemonės.
Kai kurių autorių priimta (( ir gana logiška ) tonikų klasifikacija ( Steigner E., Hensel R. ):
skrandžio – žarnyno tonikai;
darbingumą didinantys tonikai ;
rezistenciniai tonikai ( adaptogenai);
priemonė nuo aterosklerozės;
seksualinį potraukį sukeliantys ir/ar jį skatinantys tonikai;
kitos augalinės žaliavos priemonės skirtos nespecifinei terapijai.
Daniel B. Mowrey‘us savo knygose išsamiai nagrinėjęs bei aprašęs daugelio tonizuojančių augalų ir jų savybių taip pat pažymi, jog šie augalai įgyja vis didesnę reikšmę medicinoje ir gyvenime. Jis teigia, kad per amžius buvo sukauptos žinios liaudies medicinoje, bet bėgant laikui šios žinios buvo primirštos. TTačiau užmiršdami praeitį mes prarandame supratimą apie tokius dalykus, kurie galėtų pagelbėti mums visais laikais, tokius, kaip tonikai.
Tonikų poveikis yra paprastas ir efektyvus. Eksperimentinis tonikų tyrinėjimas atskleidžia jų poveikius. Tonikai yra didelis paradoksas. Kiaulpienės ir genciano šaknys yra tonikų vveikimo pavyzdžiai. Jie atstato virškinimą ir sveikatą, subalansuoja organų sistemų veiklą. Tačiau tonikų poveikis neapsiriboja organizmo sistemų funkcijų atstatymu. Žiūrint į augalą kaip į toniką mes pirmiausia turime reikalauti dviejų savybių: stimuliuojančio ir atpalaiduojančio poveikio. Kitaip tariant pati svarbiausia tonikų savybė: aktyvuoti jėgas priešingomis kryptimis.
Tonikai turi:
1. atstatyti ir subalansuoti kūno sistemas.
2. sugebėti suteikti energijos, atstatę normalią medžiagų apykaitą. Tai neturi būti dirbtinis stimuliuojantis efektas, kuri galime gauti iš kofeino, tai turi būti normalus medžiagų apykaitos energijos sustiprinimas.
3. pakelti mūsų pagrindinį – visuminį pasipriešinimą visų rušių infekcijoms. Visai tai jie turi padaryti tonizuojančiom savybėm sustiprindami imuninę sistemą.
4. sumažinti streso, rūpesčių padarinius, įgalindami mus reguliariai ilsėtis ir miegoti. Vienas tonizuojantis augalas turi sugebėti veikti kompleksiškai.
5. apsaugoti nuo laisvųjų radikalų poveikio; turėti antioksidacinį poveikį.
6. padidinti kūno ssugebėjimą atstatyti raumenis ir/arba atsikratyti svorio sudeginant kalorijas.
7. reguliuoti maisto virškinimo procesus, juos subalansuoti ir gebėti tuose procesuose palaikyti visus organus ir liaukas, kurie yra sistemos dalys.
8. sugebėti sustiprinti širdį, sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, kraujo spaudimą.
9. sunormalizuoti kepenų, inkstų ir kitų liaukų susijusių su kraujo išvalymu veiklą. Palaikyti jų optimalų pajėgumą.
10. sureguliuoti žarnyno veiklą. Tonizuojantys augalai padeda ir užkietėjus viduriams, ir viduriavimo atveju.
Tokie yra pagrindiniai tonizavimo principai, kuriuos turi gebėti atlikti tonikai.Jie yra švelnaus poveikio, atsargiai, švelniai atstato organų sistemų ir procesų veiklą iiki normalių būsenų.
Tarp daugybės augalų tonizuojantys augalai tarpsta žemynuose ir jūrose. Tai yra nedidelis būrelis žolių sugebančių palaikyti sudėtingų organizmų sveikatą ir vientisumą, bet kur šioje planetoje.
Tonizuojantys augalai iš vakarų pusrutulio
Echinacėja
Amerikos, Sibiro ženšenis
Saldymedžio šaknis
Lapačas
Gudobelės uogos
Mėsininko palėpštis
Raudonasis ankštinis pipiras
Rudadumbliai
Rozmarinas
Sukatžolė
Valerijono šaknis
Mėlynė
Apynys
Čiobrelis
Šventagaršvė
Šantra
Pipirmėtė
Ramunėlė
Liepos žiedai
Aistros
Milk thistle gėlė
Artišokas
Kasija
Saliero sėklos
Dedešva
Kiaulpienės šaknis
Gencijono šaknis
Imbiero šaknis
Asiūklio žolė
Liucerna
Paprastoji kraujažolė
Palmetė
Laukinė dioskorėja
Sarsaparylius
Juodoji gudobelės uoga
Spazmo žievė
Vaistinė ožragė
Raudonosios avietės lapai
Juodasis kochošas
Damiana
Muira puama
Stilingija
Čaparalas
Alavijas
Matė
Stevija
Vitex agnus castus
paprastasis pankolis Tonizuojantys augalai iš rytų pusrutulio
A. KINIJA
,Azijos ženšenis
Kulkšnė
Šchizandra
Ginkmedis
Cinamonas
Cnidium
Dong quai
Kinietiškasis saldymedis
Ganodermos (Reishi) grybas
Acanthopanaxo šaknis (kiniškoji versija Sibirinio ženšenio)
Cordyceps
Gynostemma
nefeliumo vaisius
Ho Shou Wu
Šparago šaknis
Codonopsis
Dendrobiumas
Epimediumas
Eucomija
Rehmanija
Bupleurum
Baltojo bijūno šaknis
Polygalos šaknis
Atractylodes
B. INDIJA IR AFRIKA
Gotu Kola
Centella
Balzamas
Ilgoji ciberžolė
Velnio nagas
Vaistinė ožragė
Pygeum
Paprastasis pankolis
Neem
Ašvaganda
šantra
ženšenis
saldymedis
kiaulpienės šaknis
Vienas populiariausių tonizuojančių augalų yra ženšenis. Jis gali daryti abu dalykus, tiek pakelti kraujo spaudimą, tiek jį sumažinti, priklausomai nuo momentinių kūno poreikių. Ženšenyje yra atskiros grupės ingredientų, vieni gali sumažinti, kiti – padidinti kraujo spaudimą. Ar šie poveikiai nepanaikina vienas kito? Daugybė mokslinių studijų įrodė, kad kūnas sugeba išgauti iš maisto medžiagų ir žolių specifines medžiagas, kurių reikia organizmui konkrečiu momentu. Nereikalingos medžiagos yra paprasčiausiai pašalinamos. Tai ir yyra tonizuojančių augalų žavesys.
Kitas tonizuojantis augalas prieš tūkstantį metų buvo laikomas magišku augalu. Europoje buvo daromi iš šventagaršvės vėriniai, kad apsaugotų nuo antgamtinių reiškinių poveikio, padėtų nepersišaldyti ir apsaugotų nuo kitų ligų.
Dabar žinoma, kad šventagaršvė atpalaiduoja lygiuosius raumenis; viena šių raumenų grupių yra trachėjos raumenys. Juos atpalaidavus pagerinamas oro judėjimas latakais, kanalais. Ir to pasekmė – palengvina įvairiausių kvėpavimo ligų simptomus, įskaitant ir peršalimą, gripą, bronchitą, pleuritą, tuberkuliozę. Taip pat padeda karščiuojant ir atsikosėjimui lengvinti.
Kitas šaknies gydomasis poveikis – gydo keleto formų sutrikimus: malšina dėl dujų kaupimosi atsiradusius skausmus, skrandžio skausmą, skrandžio veiklos sutrikimus, vėmimą ir anoreksiją. Šios savybės yra būdingos tonikams. Tarp visų šventagaršvės poveikių yra svarbiausias virškinamojo trakto sutrikimams gydyti.
Svarbus tonikas virškinamajam traktui yra saldymedžio šaknis. Ji yra didysis meilikautojas. Galintis veikti kaip vidurius paleidžiantis vaistas, kada reikia jis išvalo visą virškinamąjį traktą. Yra įvairių rūšių virškinamojo trakto uždegimų, kurie gali neigiamai jį paveikti, galima saldymedį naudoti gydantis nuo jų visų.
Mūsų krašte labai dažnai yra vartojamas arbatmedžio – tonizuojančio augalo – lapai. Iš jo daroma baltoji, žalioji, juodoji arbatos. Šį augalą aptarsime smulkiau. Apie arbatmedžio sandarą pradėsime pasakoti, aprašydami jo šaknis – vegetatyvinius organus užtikrinančius visą augalo mitybą ir augimą. Šaknys daugiametį augalą įįtvirtina žemėje, traukai iš jos vandenį ir ištirpusius joje mikroelementus, kaupia maistingų medžiagų atsargas. Kaklelio zona atlieka gyvybiškai svarbią augalo regeneracijos funkciją. Iš sėklos gemalo išsivysto pagrindinė, arba liemeninė, rudos spalvos šaknis, nuo kurios atsišakoja daugybė šoninių.
Arbatmedžio išorė būna įvairi. Vienur įgyja tankaus, šakoto, trijų metrų aukščio krūmo formą, kitur – išlakaus 15 m. aukščio medžio pavidalą. Einant į šiaurę, medžio pavidalo tipą keičia krūmo pavidalo augalai. Labiau įprasti yra krūmai, kurie dažniausiai baigia susiformuoti 7-8 metų amžiaus, besišakojantys vertikaliai, horizontaliai arba į visas puses.
Pagrindinis arbatmedžio turtas yra žaliasis apdaras. Daugelis arbatlapio išorės požymių kinta ir būna įvairūs. Pavyzdžiui, formos atžvilgiu lapas gali būti plačiai ovalus (indiška arbata), ovalus (kiniška), pailgai ovalus (hibridai), kiaušiniškas (japoniška). Lapų dydis priklauso ne tik nuo jo amžiaus, bet ir jo veislės. Lapai būna smulkūs, vidutinio dydžio ir stambūs. Taip pat skiriasi ir lapų spalva.
Arbatmedžiai turi ne tik įvairių išorės požymių, bet ir vidinės lapalakščio sandaros skirtybių,. Arbatlapį dengia antodis (kutikula) – tankus, pailgai apvalių ląstelių sluoksnis, gaubiamas pastorėjusio apvalkalo. Tai vadinamasis viršutinis epidermis. „Šiauriečiai“ ir „seniai“ labiau linkę suklostyti daugiasluoksnį epidermį, įdaryta palisadiniu (statinio) audiniu, užpildyto chlorofilo grūdeliais ir puraus audinio sluoksniais. Apatinėje lapo pusėje yra žiotelės – mikroskopiniai
plyšeliai tarp ląstelių. Pro žioteles vykstą vandens ir dujų apykaita.
Žaliuose arbatmedžio lapuose, veikiant saulės spindulių energijai, vyksta fotosintezė. Kadangi visos biochemijos reakcijos skystoje terpėje, arbatmedžiui reikia vandens. Jis reikalingas transpiracijai ir vidinio temperatūros režimo reguliavimui.
Kokia yra arbatlapio cheminė sudėtis? Subrendęs arbatlapis yra gana sudėtingos cheminės sandaros. 1827 m. D. Oudrinas pirmą kartą arbatlapyje aptiko teiną. Bet po 10 metų chemikai nustatė, kad naujosios medžiagos sudėtis yra identiška kofeinui. Negana to, paaiškėjo, jog kavos pupelėse būna ne daugiau kaip 22,4 % gryno kofeino, o arbatlapiuose šis komponentas sudaro 4-5% sausos masės. Šiuo atžvilgiu arbatmedžiui tegali prilygti braziliškas krūmas guarana, kurio vaisiai irgi turi iki 5% kofeino.
Teinas (kofeinas) yra ksantino – nukleino rūgščių irimo produktai – darinys. Jis yra svarbiausias iš trijų arbatlapyje esančių alkaloidų, kurių nedidelė dozė žadina žmogaus nervų sistemą. Kiti du – panašūs į teiną: teobrominas ir teofilinas.
Arbatmedis yra pgrindinis lapuose besikaupiančio kofeino šaltinis (sėklose kofeino nėra). Kofeinas ne tik gerai veikia nervus, bet ir rraumenis – šalina nuovargį ir mieguistumą, kelia darbingumą, stimuliuoja širdies veiklą. Suteikdamas gėrimui gydomųjų savybių, kofeinas (teinas) sykiu daro įtaką arbatos užpilo skoniui. Tačiau labiausiai skonį įtakoja – taninas, tai, balta sutraukiančio skonio medžiaga, tirpstanti vandenyje ir suteikianti gėrimui aitrumo iir stiprumo. Kaip taninas veikia žmogaus organizmą? Jisai stiprina kraujagysles, naikina dizinterijos, parafito ir kitus mikrobus. Tanino dėka stipri šalta arbata padeda užgyti nudegimams. Taninas yra polimerinis fenolio junginys, kaip ir ligninas, melaninas. Be polifenolių, arbatmedis turi ir įvairių monomerinių fenolio junginių. Arbatos skonį sukuria ir dažinės medžiagos – antocianai, turintys raudonai violetinę spalvų gamų.
Mokslininkai nustatė, kad sudėtingame tanino komplekse yra svarbiausi katechinai. Šias bespalves kristalines medžiagas pirmą kartą praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį F. Rungė išskyrė iš katechų akacijos. Gerai tirpstančios karštame vandenyje, lengvai besioksiduojančios, jos tuomet praranda kartų skonį. Kaip ir taninai, katechinai turi antimikrobinių savybių. Gali padidinti vitamino C kaupimąsi organizme, jo eikvojimą, apsaugoti nuo skorbuto. Svarbūs katechinai gydant kraujavimą, migreną ir kai kurias hipertonijos formas.
Trečioji ssvarbi arbatmedžio medžiaga nuo seno kenkdavo žmonių sveikatai. Darbininkams, esantiems patalpose, kur apdorojami arbatlapiai, dažnai svaigdavo galva ir ją skaudėdavo. Dėl šios priežasties dar Senovės Kinijoje buvo linkstama vartoti tik tuos arbatlapius, kurie po skynimo buvo palaikyti bent metus. Džiūdami ir sendami, arbatlapiai netekdavo beveik trečdalio svaiginančio efekto, sykiu prastėdavo savitas gėrimo aromatas. Buvo nustatyta šių negalavimų priežastis, kai arbatlapiuose surasti eteriniai aliejai. Itin daug jų jaunuose švelniuose lapuose, o vėlyvesnėse lapų augimo stadijose eteriniai aliejai virsta dervomis. Eterinio aliejaus ssudėtyje mokslininkai chemikai aptiko apie 500 įvairiausių komponentų, bet identifikuoti pavyko tik daugiau negu 100.
Arbatžolių kokybę geriausia nustatyti anatomiškai ištyrus sutrintus arbatmedžio lapus, kuriem yra būdingos savotiškos šakotos sklereidės (1 pav.), pavieniui įsiterousios į mezofilį. Tokių sklereidžių nebūna gluosnių, ožkarožės ir kitų augalų, morfologiškai panašių į arbatmedžio, lapuose, kurių kartais kaip pašalinė priemaiša dedama į arbatžoles.
Arbatmedžių lapų minkštime yra pavienių mechaninių ląstelių, kurios priskirtinos ideoplastams.
Taigi tonikai – tai augalai veikiantys daugelį žmogaus organizmo sistemų. Tonizuojančių augalų yra daug, tačiau kaip pavyzdį aptarėme arbatmedžio lapą, kuris kaupia aktyvias chemines medžiagas lape, t.y lapo mezofilis turi drūzų, sklereidžių, kurios priskirtinos ideoblastams, nes ten kaupiami ir eteriniai aliejai.
Dauguma tonizuojančių augalų ar lapuose, ar šaknyse, ar stiebuose kaupia aktyvias medžiagas, kurios padeda mūsų organizmui.
Literatūra:
1. J. Dagys „Augalų anatomija ir morfologija“ V., 1985.
2. V. Chachlačiovas „Viskas apie arbatą“ V., 1992.
3. Arbata: informacija apie arbatos kilmę, skonio įvairumą, optimalų vartojimą ir pelningą pardavimą. – Diuseldorfas, Grefelfingas, 1998.
4. Internete:
a) http://jctonic.com
b) http://www.plantphysiol.org
