Bendroji antropologija ir antropogenezė

BENDROJI ANTROPOLOGIJA

ANTROPOLOGIJOS OBJEKTAS IR SANTYKIS SU KITAIS MOKSLAIS

Antropologija (gr. anthropos – žmogus, logos – mokslas) pagal apibrėžimą – mokslas apie žmogų, mokslinis žmonių ir žmonijos tyrinėjimas laiko ir erdvės požiūriu.

Antropologija yra vienas iš mokslų apie žmogų, kurių galutinis tikslas – aprašyti ir paaiškinti žmogų remiantis jo biologinėmis ir kultūrinėmis charakteristikomis bei susisteminti žmonių populiacijų skirtumus ir įvairovę. Dažnos kultūros žmonės nuo seno kaupė ir sistemino duomenis apie kitus bandydami atsakyti į klausimus apie žmogaus prigimtį, tačiau tik Vakarų kultūros ttradicijoje įvairių idėjų susikaupimas leido 19 a. gimti mokslinei antropologijai. Terminą “antropologija” pirmą kartą panaudojo Aristotelis. Kaip atskira mokslo šaka antropologija ima formuotis 16 a. ir siejama su didžiaisiais geografiniais atradimais, kai buvo plačiau atverta galimybė susipažinti su kitokiomis nei Europos visuomenėmis. Pradžioje europiečių antropologų ir buvo tyrinėjamos šios “laukinės”, “primityvios”, “tradicinės” bendruomenės. Kurį laiką ir buvo siekiama apibūdinti visą žmogaus įvairovę. Prancūzų enciklopedistai suteikė antropologijai labai plačią prasmę, laikydami ją žinių apie žmogų visuma. Šiuolaikinės antropologijos formavimasis susijęs su 119 a. Vakarų pasaulio inovacijomis, išaugusiu empirinių žinių bagažu bei politine ir intelektualine revoliucija. Anropologija išsaugo iš to meto bandymų suklasifikuoti žmonių rases, žmogaus lyginamosios anatomijos studijų, gyvenviečių istorijos tyrimų, kalbų klasifikavimo ir lyginamosios kalbotyros, senovės ir primityvių visuomenių palyginimų bbei istorinių ekonomikos tyrinėjimų.

Kaip kiekvienas mokslas, antropologija turi savo tyrimo objektą ir metodus. Bendroji antropologija yra holistinis mokslas, nagrinėjantis integruotas kultūros ir ekologines sistemas kaip visumą, ir tuo išsiskiria iš kitų žmogų tyrinėjančių disciplinų. Jau senojo Vilniaus universiteto profesorius A. Sniadeckis yra pastebėjęs, kad mokslas apie žmogų bus nepilnas, jei žmogaus nevertinsime visais santykiais ir visais aspektais, dėl to šis mokslas yra labai platus ir turi būti dalijamas į daug šakų ir pakraipų. Kadangi antropologas pats yra savo tyrinėjamo objekto dalis, jam sunkiau išsaugoti visiškai objektyvų požiūrį ir išvengti savo patirties sąlygotų teorinių apibendrinimų ir moralinių vertinimų. Todėl vienas iš pagrindinių bendrosios antropologijos principų objektyvumui užtikrinti yra reliatyvizmas – studijų objektas aiškinamas sistemos, kurioje jis randamas, rėmuose.

Žmogus yra yypatingas reiškinys. Biologine prasme žmogus – įrankis savo genams išsaugoti ir perduoti palikuonims. To perdavimo sėkmė priklauso nuo aplinkos ir sugebėjimo prisitaikyti tai aplinkai. Prie supančios aplinkos prisitaikyti galima biologiškai (somatiškai) ir kultūriškai. Žmogaus ypatybė yra ta, kad, be specifinių biologinių požymių, jis turi ir kitoms gyvūnų rūšims nebūdingų psichinių savybių bei jų nulemtų visuomeninių ir kultūrinių ypatybių. Žmogus yra sukūręs unikalų, specifinį tik jam būdingą reiškinį – materialinę ir dvasinę kultūrą. Kultūra žmogui tapo svarbiausiu prisitaikymo prie aplinkos būdu. TTad žmogus yra ir biologinių, ir humanitarinių mokslų objektas. Jau Aristotelis yra apibūdinęs žmogų kaip visuomeninį gyvūną (zoon politikon).

Antropologija plačiąja prasme yra mokslinis žmonių tyrinėjimas, siekiant atskleisti žmogaus būties biologinių, ekologinių, kultūros ir socialinių aspektų dinamiškus tarpusavio ryšius. Antropologijos tikslas – sukurti mokslinius apibendrinimus apie žmones ir jų elgesį ir taip kiek įmanoma pilniau paaiškinti žmonijos įvairovę. Nuo 19 a. Vakarų kultūroje įsitvirtina dvejopas antropologijos supratimas, susijęs su dvejopa žmogaus prigimtimi. Viena iš priežasčių tokiam atskyrimui buvo atmetimas ankstesnio klaidingo įsitikinimo apie rasės ir kultūros ryšius. Iki šiol daugumos angliškai ir prancūziškai kalbančių kraštų mokslo tradicijoje antropologija suprantama kaip autonomiški tiek žmogaus biologijos, tiek kultūros įvairovės mokslai. Vokiškoji ir rusiškoji tradicija antropologiją supranta tik kaip žmogaus biologijos tyrimą, griežčiau skirdama kultūrą nagrinėjančias archeologiją ir etnografiją.

Gamtos mokslams priklauso fizinė antropologija, tyrinėjanti žmogaus biologiją, humanitariniams – kultūrinė antropologija, nagrinėjanti žmogaus kultūros įvairovę laike ir erdvėje. Kartais skiriamos ir filosofinė, teologinė, socialinė, psichologinė, pedagoginė antropologija.

Žmogų nuo kitų gyvūnų skiria kultūra, kultūrinės ir socialinės antropologijos objektas. Kultūra, kaip išmokstamos, tiesiogiai ir netiesiogiai perduodamos neatsitiktinio ir sistematizuoto elgesio normos, yra ekstrasomatinis (nebiologinis) prisitaikymas prie aplinkos. Žmogaus elgesys pirmiausia yra kultūrinis elgesys. Specifinė žmogaus sukurta kultūra taip pat yra aplinkos dalis. Žmogui sąmoningai sąveikaujant ssu aplinka, kultūra tapo pagrindiniu adaptacijos prei aplinkos būdu. Taigi socialinė ir kultūrinė antropologija suteikia žinių apie ekstrasomatinę žmonijos prigimtį: socialinius santykius, socialines grupes, politines ir ekonomines sanklodas, religiją, šeimą, menus ir t.t. Kultūrinė įvairovė yra didžiulė, bet antropologine prasme nė viena visuomenė nėra „kultūringesnė“ už kitą. Kultūrinei antropologijai priskiriama:

Etnografija, sistemingai renkanti empirinius duomenis apie konkrečią kultūrą „iš vidaus“;

Etnologija, atliekanti mokslinius tarpkultūrinius ir istorinius palyginimus;

Archeologija, nagrinėjanti praeities kultūras ir siekianti paaiškinti žmonių elgesį pagal jų paliktus materialius pėdsakus.

Prie kultūrinės antropologijos neretai priskiriama ir lingvistika, tirianti kalbos istoriją, funkcijas, socialinį ir kultūrinį kalbos kontekstą.

Kultūrinės antropologijos objektas yra platesnis, negu sociologijos, nes pastaroji tiria iš esmės šiuolaikines vakarietiško modelio visuomenes, tuo tarpu kai antropologija – visas kultūras “iš vidaus”.

Fizinė antropologija, mūsuose tradiciškai vadinama tiesiog antropologija, yra žmogaus biologija, nagrinėjanti žmogų kaip biologinę (somatinę) būtybę. Ji priklauso gamtos mokslų sferai. Būtina pabrėžti, kad sugebėjimas kurti kultūrą nulemtas žmogaus biologijos: biologija nulemia sugebėjimą mokytis, mąstyti abstrakčiai, kurti ir naudoti įrankius, tad fizinė antropologija suteikia būtinus pagrindus kultūrinei. Kuo žmogus save belaikytų, jis yra žinduolis, primatas, tik gyvenantis sudėtingoje visoumenėje ir turintis kultūrą. Tarp kitų biologinių disciplinų fizinė antropologija užima išskirtinę vietą. Tai nėra vien žmogaus zoologija, zoologinė žmogaus rasių sistematika ar lyginamoji žmogaus bbiologija pagal istoriškai susiklosčiusį siauroką supratimą. Išeidama iš grynai gamtamokslinių rėmų, ji neišvengiamai paliečia ir visuomenines bei kultūrines problemas, t.y. atsižvelgia, kaip žmogaus sukurta kultūra įtakoja žmogaus biologinę prigimtį. Tad žmogaus biologija stengiasi gamtos mokslų rėmuose duoti integruotą ir sisteminį požiūrį į žmogų. Fizinę antropologiją galima būtų apibrėžti taip: tai biologijos mokslų šaka, tirianti žmogaus fizinės organizacijos evoliuciją, žmogaus fizinio tipo įvairovę erdvės ir laiko požiūriu, t.y. fizinė antropologija tiria žmogaus vietą gamtoje, artimiausius biologinius giminaičius, žmogaus kilmės etapus, dabartinių žmonių morfologinių, fiziologinių, biocheminių, psichologinių požymių įvairovę ir jos priežastis, augimo, brendimo ir senėjimo, organizmo prisitaikymo prie gamtinės ir kultūrinės aplinkos dėsningumus.

Žmogaus biologijoje skiriamos tokios problemų grupės:

1. Filogenezė – žmogaus kilmė, arba antropogenezė. Su šia problemų grupe glaudžiai siejasi primatų biologija.

2. Ontogenezė – individualus gyvenimo ciklas nuo ankstyviausių stadijų iki mirties.

3. Žmogaus biologinis plastiškumas – žmogaus aklimatizacijų ir adaptacijų dėsningumai ir galimybės.

4. Šiuolaikinio žmogaus biologinė įvairovė ir jos priežastys. Su šia problemų grupe tampriai susijusi žmogaus genetika.

Kaip atskira sritis neretai išskiriama istorinė antropologija, arba paleoantropologija, kuri tiria praeityje gyvenusių žmonių biologiją ir ekologiją. Jos interesai persipina su kultūros istorija ir archeologija.

Fizinė antropologija savo naudojamais metodais ir praktinėmis išvadomis susijusi su:

1. Biologijos mokslais: anatomija, fiziologija, genetika, ekologija, embriologija, primatologija, evoliucijos

mokslu ir t.t.

2. Humanistiniais: archeologija, etnologija, demografija, psichologija, pedagogika, medicinos istorija.

3. Medicinos: pediatrija, higiena, akušerija, vidaus ligos, stomatologija, teismo medicina ir kt.

4. Fizinis auklėjimas ir sportas bei ergonomika.

ANTROPOLOGIJOS METODAI

Visos savo istorijos bėgyje žmogus stebėjo gamtą ir bandė ją suprasti. Per paskutinius šimtmečius išsivystė mokslinis pažinimo metodas (K. R. Popper), leidžiantis daryti patikimus apibendrinimus. Šis metodas ir sudaro antropologijos kaip gamtos mokslų šakos pagrindą.

Mūsų samprotavimai paprastai paremti visuotinai priimtomis nuomonėmis arba iš savo stebėjimų išplaukiančiomis išvadomis. Savo įsitikinimus ir žinias ppagrindžiame keliais metodais. Tai gali būti išankstinis įsitikinimas, paremtas įpročiu ar inercija. Tokiu būdu naujos žinios neįgyjamos. Pasirėmimas autoritetais – kitas būdas, kurio griebiamasi ginant savo požiūrį. Dar vienas būdas – intuicija, kada remiamasi į „savaime suprantamas“, „akivaizdžias“ tiesas. Ketvirtasis būdas – mokslinis metodas, kuris nepretenduoja į galutinį ir visuotinį supančio pasaulio aiškinimą. Jis paremtas gamtos stebėjimais, hipotezių, aiškinančių stebėjimus, kūrimu, ir hipotezių patikrinimu eksperimente.

Bet kokio mokslinio tyrimo išeities taškas yra suvokimas, kad nepakanka turimų žinių gamtoje stebimam reiškiniui paaiškinti. TTaip iškeliamas klausimas (formuluojama problema); jis turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluotas.

Sekantis mokslinio tyrimo etapas – rinkimas visų faktų, liečiančių tiriamą problemą. Jo pagrindą sudaro savo stebėjimai. Jų metu kaupiama empirinė (jutimais pagaunama) informacija. Tai labai svarbus etapas – dduomenys turi būti tikslūs, nes jais remiasi tolesnės darbo stadijos.

Sukaupus duomenų masyvą, formuluojamas spėjamas atsakymas į klausimą, vadinamas hipoteze. Neretai iškeliamos kelios alternatyvios hipotezės. Hipotezė turi būti logiškai suformuluota, paremta turimais stebėjimais, iš jos išplaukiančios bendros išvados, išeinančios už turimų stebėjimų rėmų, turi būti patikrinamos.

Hipotezės patikimumo patikrinimas vadinamas eksperimentu. Jo metu, remiantis iš anksto aptartomis prielaidomis, atmetamos (eliminuojamos) alternatyvios hipotezės, negalinčios patenkinamai paaiškinti visų turimų faktų. Eksperimento metu turi būti kontroliuojami visi kintamieji ar faktoriai, galintys veikti tiriamą reiškinį, t.y. duomenys ir procesai turi būti palyginami. Idealiai eksperimentas nuo kontrolės skiriasi tik vienu kintamuoju. Be to, eksperimentas turi būti universalus ir įmanomas pakartoti. Kartais eksperimentas visgi yra neįmanomas, tad jis pakeičiamas stebėjimu ar matematiniu modeliavimu. Kadangi tyrinėtojas niekada negali bbūti tikras, kad jis išnagrinėjo visus įmanomus faktus ir patikrino visas alternatyvas, optimaliausios hipotezės teisingumas lieka sąlygiškas, o ne absoliutus.

Po daugelio eksperimentų, tikrinančių panašias hipotezes, jei rezultatai neprieštarauja, sukuriama teorija – patikrintų hipotezių sistema. Iš teorijos išplaukiančios išvados yra visuotinesnės, išeina už faktų akivaizdumo rėmų. Kai teorija labai patikima ir universali, ji tampa dėsniu.

Jeigu tikslieji mokslai eksperimentus gali kontroliuoti, modeliuoti ir kartoti, tai antropologijoje tokį griežtai mokslinį metodą taikyti yra sunku. Antropologas negali visiškai kontroliuoti visų faktorių, nulemiančių duomenų įvairovę. LLabai dažnai iškyla etinės problemos. Tad dažniausiai tenka pasiremti reiškinių stebėjimais. Be to, pats tyrimo objektas – žmogus – yra labai sudėtingas reiškinys, ir biologinė, ir socialinė būtybė. Tad žmogaus elgesys, evoliucija, augimas ir brendimas, formų ir funkcijų įvairovė turi būti aiškinami holistiškai, hipotezės tikrinamos įvairiais požiūriais ir metodais. Todėl antropologijos tyrimo metodai neretai dar tik formuojasi.

Specifiniai antropologijos tyrimo metodai – stebėjimai ir duomenų rinkimas – priklauso to, kokį klausimą nagrinėjame ir kokią konkrečiai medžiagą tiriame. Fizinės antropologijos pradžia – kūno sandaros ir sudėties įvairovės tyrimai. Tiek gyvo žmogaus, tiek ir skeleto morfologija – dydis, formos ir proporcijos įvertinamos standartiniais metodais. Priklausomai nuo tyrimų tikslo, nustatomi aprašomieji (skopiniai) ir matuojamieji (metriniai) požymiai. Skeletą tiriant, pasitelkiama osteoskopija ir osteometrija, kaukolei – kranioskopija ir kraniometrija, gyvam žmogui – somatoskopija ir somatometrija.

Matavimams naudojami standartiniai instrumentai (ertminis ir slankusis skriestuvai, antropometras, matavimo juostos, goniometrai ir t.t.). Visi matmenys imami tarp griežtai apibūdintų standartinių (somatometrinių, osteometrinių, kraniometrinių) taškų, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą. Taip įvertinami absoliutūs dydžiai; atskirų matmenų tarpusavio santykiai, apibūdinantys formą ir proporcijas, vadinami indeksais. Jie taip pat yra standartiniai.

Ne visus požymius galima išmatuoti, todėl neretai tiriami aprašomieji požymiai. Čia vėlgi, laikantis mokslinio metodo reikalavimų, naudojamasi standartais. Yra specialios skalės odos, aakių rainelės, plaukų spalvai, plaukų formai vertinti ir t.t. Klasikinėje rasinėje ir etninėje antropologijoje didelę reikšmę turi veido ir jo detalių formų aprašymai – tam taip pat naudojamasi standartais. Vertinant lytinį brendimą, yra naudojami specialūs standartai krūtų ir sėklidžių vystymuisi, tretiniam kūno plaukuotumui nustatyti ir t.t. Panašios taisyklės taikomos ir osteoskopijai bei kranioskopijai. Dantis, jų formas ir kramtomojo paviršiaus raštą tirianti antropologijos sritis – odontologija – taip pat naudojasi savais standartais. Antropometrinių matavimų metodikoms yra skirti specialūs vadovai. Su kai kuriais morfologinės antropologijos elementais susipažįstama ir anatomijos paskaitų bei praktikos darbų metu.

Į atskirą plačią antropologijos sritį išskiriama dermatoglifika – mokslas apie pirštų pagalvėlių spenelines linijas, delnų ir padų lenkiamųjų paviršių raukšles. Be savo siauro praktinio pritaikymo asmens identifikavimui (daktiloskopija), dermatoglifiniai požymiai plačiai naudojami tyrinėjant žmonių grupių genetiką ar paveldimas ligas.

Fiziologiniai metodai. Tai labai plati antropologinių tyrimų sritis, ypač svarbi medicinai, ergonomikai, sportui ir kt. Tai žmogaus organizmo funkcijų tyrimai, leidžiantys atsakyti į klausimą, kiek tam tikros organizmo ypatybės yra genetiškai nulemtos, ir kiek jos kinta veikiant aplinkai (įvairūs kvėpavimo sistemos rodikliai (gyvybinė plaučių talpa ir jos sudedamosios dalys), pulsas, kraujospūdis, įvairūs kraujo laboratoriniai rodikliai, imuniteto specifika, organizmo medžiagų apykaitos greitis ir kūno temperatūra, raumenų jėga ir ištvermė, regos, klausos, skonio iir kitų jutimų ypatybės). Plačiau su šiais metodais susipažįstama fiziologijos kurso metu. Šie rodikliai skirtingi vyrams ir moterims, vaikų amžiaus grupėms, suaugusiems ir seniems žmonėms, gyvenant tropikuose, aukštikalnėse, šalto klimato sąlygomis; skiriasi ir atskirų populiacijų (rasių) rodikliai. Antropologija ir siekia išaiškinti šios įvairovės dėsningumus.

Antropologija kartu su genetika tiria žmogaus kraujo grupių (ABO, Rh, MNS sistemos, Kell, Duffy, Kidd faktoriai ir kt.), eritrocitų fermentų, kraujo serumo baltymų ivairovę, limfocitų antigenines sistemas (HLA), mitochondrijų ir branduolių DNR įvairovę ir t.t. Šie požymiai yra griežtai genetiškai nulemti, jų paveldėjimo mechanizmas paprastas, tad jie yra labai svarbūs sprendžiant populiacinės genetikos problemas.

ANTROPOLOGIJOS ISTORIJOS BRUOŽAI

Kaip savarankiška mokslo šaka antropologija susiformavo vėlai, 18-19 a.a. sandūroje. Tačiau pirmieji bandymai suprasti žmogaus vietą gamtoje, jo panašumą su kitais gyvūnais ir jo savitumą, žmogaus įvairavimą įvairiuose kraštuose, amžinius kitimus yra tokie pat seni, kaip pats žmogus. Evoliucinio požiūrio į žmogų pradmenys aptinkami jau Anaksimandro (610-546 m.pr.Kr.), Demokrito (apie 470-380 m.pr.Kr.), Empedoklio (490-430 m.pr.Kr.) darbuose. Anaksagoras (500-428 m.pr.Kr.), Sokratas (469-399 m.pr.Kr.) teigė, kad žmogus užima išskirtinę vietą, nes turi ranką; Isokratas (436-338 m.pr.Kr.) pabrėžė kalbos svarbą žmogui. Tačiau filosofija nebuvo vienintelis mokslas, kėlęs antropologinius apibendrinimus. Zoologijos ir anatomijos žinios taip pat vertė mąstyti apie žmogaus vietą gyvajame pasaulyje. Jau senovės

Egipte buvo sukaupta pakankamai žinių apie žmogaus kūno sandarą. Didysis senovės gydytojas Hipokratas (460-356 m.pr.Kr.) tyrė klimato įtaką žmogaus organizmui. Jis taip pat sukūrė mokymą apie temperamentus, paremtą keturių žmogaus organizmo „skysčių“ (kraujo, geltonosios ir juodosios tulžies bei gleivių) pusiausvyra. Sangvinikui būdinga kraujo vyravimas (gr. sanguis – kraujas), cholerikui – geltonosios tulžies (gr. chole – tulžis) , melancholikui – juodosios tulžies (gr.melan chole – juodoji tulžis), flegmatikui – gleivių (gr. phlegma – gleivės). Herodoto (484-406 m.pr.Kr.) kelionės ir darbai labai ppraplėtė žmonių geografinį akiratį. Iki šiol jie – vienas iš pagrindinių šaltinių tiriant senovės tautų papročius ir buitį, iš dalies – ir išvaizdą, papildantys paleoantropologijos duomenis. Didžiuliai ir Aristotelio (384-322 m.pr.Kr.) nuopelnai. Jis savo darbuose nagrinėja kūno dalių funkcijas, į biologiją įveda analogijos principą, plačiai aptaria žmogaus vietą gyvajame pasaulyje. Jo pažiūros suvaidino didžiulį vaidmenį evoliucijos mokslo atsiradimui 18 a. Paminėtini taip pat Romos gydytojo Klaudijaus Galeno (131-200 m.e.m.) anatominiai darbai, keturiolika šimtmečių buvę neginčijamu autoritetu. Galenas skrodė ir beždžiones iir vadino jas „juokingomis žmonių kopijomis“.

Renesanso laikotarpiui būdingas žavėjimasis žmogumi, jo fizine ir dvasine galia. Tai pailiustruoti galima skultoriaus ir juvelyro Benvenuto Cellini žodžiais: „Tu priversi savo mokinį nusipiešti šiuos puikius šlaunikaulius. Kada tu nupieši ir gerai įtvirtinsi šiuos kaulus ssavo atmintyje, tu pradėsi piešti tą, kuris yra tarp klubų; jis nuostabus ir vadinasi sacrum. Po to tu mokysies nugarkaulį, kurį vadina stuburu. Jis remiasi į kryžkaulį ir sudarytas iš dvidešimt keturių dalių, vadinamų slanksteliais. Tau bus malonu piešti šiuos kaulus, nes jie puikūs“. Renesanso laikotarpyje pasiekta didžių atradimų tiriant žmogaus kūno sandarą. Pirmiausia reikia paminėti anatomijos reformatorių Vezalijų (Vesalius, 1514-1564). Ulisas Aldrovandi (1522-1605) pabandė suklasifikuoti gyvūnus pagal jų panašumą. Jis taip pat teisingai išaiškino, kad žemėje randami akmeniniai kirviai ir strėlių antgaliai yra senovės žmonių dirbiniai.

Didžiųjų geografinių atradimų epocha betarpiškai supažindino europiečius su tolimų kraštų gyventojais. Atsiranda pirmieji anatominiai beždžionių, kėlusių didelį keliautojų susidomėjimą, aprašymai. Buvo pastebėtas jų sandaros artimumas žmogui, o tai skatino evoliucijos mokslo vystymąsi. Buvo ssudarinėjamos klasifikacijos schemos. C. Linnaeus (1707-1778) pirmą kartą išskyrė primatų būrį, kuriam kartu su beždžionėmis priskyrė ir žmogų. Jis taip pat išskyrė žmogų į atskirą Homo sapiens rūšį ir suskirstė jį į keturias rases. Taigi žmogus pirmą kartą gauna savo vietą zoologinėje sistematikoje.

Svarbiausias šiuolaikinės antropologijos formavimosi etapas – 19 a. vidurys. Svarbiu įvykiu visos fizinės antropologijos ir ypač antropogenezės istorijoje tapo Charleso Darwino darbai. Jie apvainikavo 18 a. evoliucionistų idėjas, J. B. Lamarcko (1744-1829) darbus, paties Darwino „Rūšių kilmę“, T. HHuxley (1825-1895) lyginamosios anatomijos, E. Heckelio (1834-1919) embriologijos darbus, paleolito ir ketvirtinio periodo archeologijos pasiekimus. Teoriškai numatytą “trūkstamą grandį” vėliau užpildė šiuolaikinio žmogaus protėvių liekanų atradimai: neandertaliečio (1848 ir 1856 m.), stačiojo žmogaus (Homo erectus) (E.Dubois, 1891-93 m.). Tad jau 19 a. pabaigoje antropogenezė tampa neatskiriama antropologijos dalimi. 20 a. rastos ir australopiteko liekanos (R.Dart, 1924 m.; R.Leakey, 1974 m.). Iki pastarojo meto žinoma daugybė senovės žmonių bei jų protėvių radinių, diskutuojama tik dėl konkrečių radinių vietos antropologinėje sistematikoje. Daug naujo įnešė paskutiniųjų metų molekulinės biologijos pasiekimai.

Pirmieji vaikų augimo stebėjimai prasidėjo 18 a. (P. de Montbeillard); 19 a. svarų indėlį įnešė prancūzų matematikas L.Quetelet. 20 a. detaliai ištirti augimo, brendimo ir senėjimo dėsningumai (J.M.Tanner), toliau tiriama aplinkos sąlygų įtaka šiems procesams ir epochiniai poslinkiai. Žmogaus ontogenezė dabar suprantama kaip sudėtingų fizinio, intelektualinio ir socialinio vystymosi procesų sąveika.

Žmonių įvairovės tyrimai sistemingą pobūdį įgavo 19 a. Paryžiuje 1859 m. Paulio Broca iniciatyva įkuriama antropologijos mokslo draugija, prie jos – antropologijos muziejus ir mokykla. Neužilgo panašios mokyklos įsikuria ir kituose kraštuose. Šios draugijos daugiausia nagrinėjo žmonių rases. Buvo tobulinamos antropometrijos metodikos (R.Martin), variacinės statistikos metodai (F.Galton, K.Pearson), leidžiantys nustatyti skirtumus tarp lyginamų grupių. 20 a. buvo tobulinamos dabartinio žmogaus įvairovę apibendrinančios rasių klasifikavimo sschemos (I.Deniker, E.F. von Eickstedt, C.S.Coon, S.M.Garn, G.F.Debec ir kt.). Paskutiniu metu tipologija paremtas rasių mokslas kritikuojamas kaip neatspindintis biologinės realybės bei dėl socialinės ir biologinės prasmės painiojimo.

Kultūros antropologijos istorijoje įvairiais laikotarpiais dominavo ir antropologijos teorijoje pėdsaką paliko evoliucionizmo (19 a. vid. – E.B.Tylor, L.H.Morgan), difuzionizmo (19-20 a. sandūra – G.E.Smith, W.J.Perry), Amerikos istorinė (20 a. pr. – F.Boas), funkcionalizmo (20 a. pr. – B.Malinowski), struktūrinio funkcionalizmo (A.R.Radcliffe-Brown), psichologinės antropologijos (20 a. 3-4 dešimtmečiai – E.Sapir, R.Benedict, M.Mead), neoevoliucionizmo (20 a. vid. – L.White), prancūzų struktūralizmo (C.Levi-Strauss), etnomokslo (naujosios etnografijos) (W.Goodenough, W.Sturtevant) mokyklos.

Šio šimtmečio antropologijos pasiekimai gali būti apibūdinti taip: filogenezė – daugybė senovės žmonių ir jų protėvių liekanų, diskutuojama tik dėl konkrečių radinių vietos sistematikoje. Daug naujo įnešė molekulinės biologijos laimėjimai, tame tarpe mitochondrinės ir branduolio DNR tyrimai. Ontogenezė – detaliai ištirti augimo, brendimo ir senėjimo dėsningumai, tiriama aplinkos sąlygų įtaka šiems procesams, epochiniai poslinkiai. Populiacinėje ir istorinėje antropologijoje, be tradicinių aprašomųjų ir metrinių požymių, vis plačiau naudojami sudėtingi įvairių genetinių markerių tyrimai, tampriai bendradarbiaujant su genetikais.

ANTROPOLOGIJA LIETUVOJE

Kaip ir kitų mokslų, Lietuvos antropologijos lopšys yra Vilniaus Universitetas. Jos pradininku laikomas Universiteto profesorius Andrius Sniadeckis, savo darbuose Organinių kūnų teorija (1804-1811, 2 t.), Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą (1805-1806) nagrinėjęs žžmogaus vietą gamtoje, žmonių rases, organizmo amžines ypatybes, žmogaus kūno sudėtį, sukūręs originalų vaiko amžiaus skirstymą į periodus. Pirmąją Antropologijos knygą 1818 m. parašė Vilniaus un-to auklėtinis Juozas Jasinskis. Antropologijos darbai un-te buvo medicininės krypties. Antropologijos darbai senajame Universitete turėjo aiškią medicininę kryptį.

Rusijos imperijoje įvedus visuotinę karo prievolę, pradėti sistemingi naujokų antropometriniai matavimai. 19 a. pabaigoje pradedami ir specialūs lietuvių antropologijos tyrimai. Izidorius Brensonas (Brennsohn) Zarasų apylinkėse pagal plačią programą (67 klausimai) ištyrė 100 lietuvių ir parašė disertaciją Lietuvių antropologijos klausimu (1883). Lenkijos antropologinė komisija XX a. pr. pasiuntė iš Lietuvos kilusį antropologą Julijoną Talko-Hrincevičių (Talko-Hryncewicz) tirti Lietuvos gyventojų. Jis Gardino, Minsko, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų gyventojus ir iškastinę medžiagą (kaukoles iš Vilniaus, kitų Lietuvos vietovių bei dabartinės Baltarusijos). Prūsų antropologijos klausimus jau 18 a. pab. nagrinėjo vokiečių antropologai (J.F.Blumenbach, W.Wittich, A.Bezzenberger ir kt.). Jų sukaupta turtinga senovės Prūsijos osteologinė medžiaga, deja, žuvo Karaliaučiaus griuvėsiuose paskutinio karo pabaigoje.

Svarų indėlį į antropologijos mokslą įnešė Jonas Basanavičius. Gyvendamas Bulgarijoje, jis atliko pirmuosius sistemingus bulgarų antropologijos tyrimus. Jo darbas „Medžiaga apie Bulgarijos sanitarinę etnografiją“ (1889) laikomas bulgarų antropologijos pradžia, o jis pats – šios šalies antropologijos pradininku. Lietuvoje J.Basanavičius pradėjo kaupti kraniologinę medžiagą, jo iniciatyva 1907 buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija.

Šios draugijos narys Domininkas Bukantas tyrė Zarasų apylinkių gyventojus.

Po pirmojo pasaulinio karo Vilniaus Universitete dirbo žinomas lenkų anatomas ir antropologas Michalas Reicheris. Jis įkūrė anatomijos institutą, tyrė Lietuvos karaimų kraujo grupes, ištyrė Vilniaus Arkikatedroje surastus karalių (tame tarpe Barboros Radvilaitės) palaikus.

Kauno universitete įkurtas anatomijos institutas atliko plačius antropologinius tyrimus. Jo įkūrėjas prof. Jurgis Žilinskas savo kraniologijos darbais buvo žinomas ne tik Lietuvoje. Jo daktaro disertacijoje Lietuvių kaukolės dėžė (1927), Lietuvių protėviai (1937), Crania Lithuanica (kartu su Artūru Jurgučiu,1939) apibendrinti LLietuvoje rasti kauliniai radiniai. Be istorinės antropologijos darbų, anatomijos institute buvo nagrinėjami ir serologijos klausimai, vaikų fizinis vystymasis.

Pokario laikotarpiu antropologijos darbai buvo kuriam laikui prigesę, tame tarpe ir dėl ideologinių motyvų. Vilniaus Universitete jie buvo atnaujinti prof. S.Pavilonio iniciatyva. Būdamas prof. J.Žilinsko mokiniu, jis išsaugojo prieškarines kraniologines kolekcijas. Jis paskelbė darbų apie vaikų augimą ir brendimą, sukūrė ištisą Lietuvos antropologų mokyklą. Plačiai žinomi Gintauto Česnio darbai apie Lietuvos ir kaimyninių kraštų istorinę antropologiją (kraniologiją, paleodemografiją, rekonstrukcinę somatologiją), Irenos Balčiūnienės – aapie Lietuvos ir kaimynų praeities ir dabartinių populiacijų odontologiją. Kauno med. Akademijoje (dabar Universitete) daugiausia plėtojami taikomosios antropologijos – teismo medicinos tyrimai. Gerai žinomos Jono Vytauto Nainio ir Antano Garmaus originalios asmens identifikavimo iš žmogaus kaulų metodikos.

FILOGENEZĖ IR ANTROPOGENEZĖ – BBENDRIEJI DĖSNINGUMAI

Gamtos ir tikslieji mokslai žmonijos ir visos gyvosios gamtos istoriją aiškina remdamiesi evoliuciniu požiūriu. Evoliucinis požiūris laikomas tinkamiausiu modeliu aiškinant duomenis, nes atitinka mokslinio metodo kriterijus: jį paremia labai gausūs empiriniai duomenys, sukaupti daugelio mokslininkų dešimčių ir šimtų tūkstančių valandų darbo dėka:

1. Lyginamieji mokslai: lyginamoji anatomija, embriologija (T.Huxley, K. Vogt, E.Heckel), primatologija.

2. Fosilijų tyrimai.

3. Molekulinės biologijos duomenys.

Biologinės evoliucijos principai.

Biologinė evoliucija dažnai laikoma tyrinėjanti biologinių rūšių – pagrindinių biologinės klasifikacijos vienetų, susiformavimo ir vystymosi dėsningumus. Rūšis – tai grupė morfologiškai panašių organizmų, turinčių bendrą kilmę ir galinčių kryžmintis natūraliomis sąlygomis tarpusavyje. Individai, iš kurių sudaryta rūšis, ne visada gyvena betarpiškoje kaimynystėje. Paprastai jie sudaro daugiau ar mažiau izoliuotas grupes, vadinamas populiacijomis. Nagrinėdami evoliucijos procesą, mes ir tiriame rūšį ssudarančias populiacijas. Biologinė (Mendelio) populiacija – integruota vienos rūšies individų grupė, gyvenanti to pat metu apibrėžtoje teritorijoje bent vienos kartos gyvenimo trukmės bėgyje, ir realiai besikryžminanti tarpusavyje. Taip pabrėžiamas jos skirtumas nuo statistinės ar demografinės populiacijos. Čia populiacija suprantama tik kaip tam tikroje vietoje gyvenanti grupė. Evoliucija ir atsispindi procesuose, vykstančiuose biologinėse populiacijose. Juos tiria populiacinė biologija, kurios sudedamosios dalys savo ruožtu – populiacinė genetika, tirianti paveldimumo procesus ir populiacijos genofondo kitimų dėsningumus, ir populiacinė ekologija, tirianti individų tarpusavio, o ttaip pat ir su supančia aplinka, sąveiką.

Biologinė evoliucija sąlygoja populiacijos genofondo kitimus. Kaip teorinis modelis evoliucijos greičiui įvertinti naudojama genetinės pusiausvyros sąvoka. Biologinė populiacija neevoliucionuoja, jei ji yra genetinėje pusiausvyroje, kurią apibūdina Hardy-Weinberg dėsnis: populiacija yra genetinėje pusiausvyroje, jei iš kartos į kartą alelių dažniai nesikeičia. Populiacija bus genetinėje pusiausvyroje (nevyks evoliucija), jei bus išpildyta visa eilė sąlygų. Kadangi nė viena šių sąlygų nėra praktiškai įgyvendinama, genetinė pusiausvyra yra daugiau teorinis modelis, t.y. visos realios populiacijos evoliucionuoja.

Genetinės pusiausvyros sąlygos.

1. Neturi atsirasti visiškai naujų genų, t.y. neturi vykti mutacijos (atsitiktiniai genetinio kodo pakitimai). Realus mutacijų greitis yra 10-5 vienam kodonui per kartą (1 iš 100.000 gametų gali turėti konkretaus geno mutaciją; tačiau, kadangi gameta turi apie 50.000 genų, kas antra gameta gali turėti kokią nors mutaciją). Vien mutacijų įtaka evoliucijai, jei neįsikištų kiti faktoriai, būtų minimali: pvz., kad alelio dažnis populiacijoje sumažėtų nuo 1,00 iki 0,50 mutacijoms vykstant tokiu greičiu ir tik viena kryptimi, reikėtų 50.000 žmonių kartų, arba 1.000.000 – 2.000.000 metų. Be to, dauguma mutacijų yra žalingos ir išnyksta. Todėl mutacijos – tik žaliava kitoms evoliucijos varomosioms jėgoms.

2. Visos santuokos turi būti atsitiktinės (bet kuri gameta turi turėti vienodą tikimybę susijungti su bet kuria priešingos lyties gameta). Tačiau vvisoje gamtoje, o tarp žmonių ypač, santuokos yra pasirinktinės (assortative mating). Priešingos lyties partneris pasirenkamas pirmiausia pagal fenotipą, o tai reiškia, kad tam tikro fenotipo ir jį nulemiančio genotipo nešėjai turės didesnę tikimybę sudaryti santuoką, susilaukti palikuonių ir perduoti savo genus ateities kartoms. Pasitinktinės santuokos gali būti pozityvios, kai pasirenkamas panašiausio fenotipo (ir genotipo) sutuoktinis (pasekmė – didėja homozigotiškumas populiacijoje), ir negatyvios, kai pirmenybė teikiama skirtumams. Tarp žmonių be biologinių (fenotipinių, kurie taip pat neretai kultūriškai sąlygoti) labai svarbūs yra kultūriniai ir socialiniai kriterijai (sutuoktinio socialinis sluoksnis, išsilavinimas, kalba, tautybė, religija ir t.t.). Kai kurios žmonių populiacijos ypač homozigotiškos būtent dėl kultūrinių barjerų (kai kurios Indijos kastos, Palestinos samariečiai, Amerikos amišų sekta).

3. Visos santuokos turi būti vienodai vaisingos (visos zigotos turi turėti vienodą šansą išgyventi ir susilaukti palikuonių). Tačiau net žmonių daugiau negu pusė zigotų nesireprodukuoja: imant pasaulinius vidurkius, 50% žūva iki gimimo, 3% – negyvagimiai, 2% – miršta kūdikystėje, 3% – miršta iki lytinio subrendimo, 20% – subręsta, bet nesusituokia, 10% – susituokia, bet nesusilaukia vaikų. Nevienodo vaisingumo priežastys – genetinės (pvz. Rh konfliktas), tačiau daugiausia – kultūrinės.

4. Neturi vykti migracijos. Kaip taisyklė, migracijos taip pat nebūna atsitiktinės – migruoja jauni, socialiai aktyvūs individai. Migracijų pobūdį nulemti gali geografiniai, bbet kur kas labiau – kultūriniai faktoriai. Imigracija nulemia naujų genų įsrūvį, emigracija – genų nutekėjimą. Imigracijos pasėkoje didėja populiacijos genetinė įvairovė, o tuo pačiu – biologinės adaptacijos galimybės.

5. Neturi vykti genų dreifas. Atsitiktiniai statistine prasme genų dažnio kitimai vadinami genų dreifu. Alelių dažnį palikuonių kartoje galima prognozuoti statistiškai, tačiau konkreti alelių dažnio realizacija gali skirtis nuo prognozuojamos; skirtumo (paklaidos) tikimybė apibūdinama statistiškai, ji atvirkščiai proporcinga populiacijos dydžiui. Genų dreifo tikimybė tuo mažesnė, kuo didesnė populiacija. Todėl genų dreifas gali ypač sparčiai vykti mažose izoliuotose populiacijose (“įkūrėjo efektas“) – jų genofondas praėjus kuriam laikui gali gerokai skirtis nuo „motininės“ populiacijos.

6. Neturi vykti natūrali atranka. Natūrali atranka („kova už būvį“) pagal Ch. Darwiną yra evoliucijos pagrindas. Jos pagrindinius postulatus loginių vienas iš kito išplaukiančių teiginių forma suformulavo T. Dobzhansky:

A. Kiekvienam organizmui reikia maisto ir kitų resursų („ekologinės nišos“).

B. Resursų kiekis visada ribotas.

C. Todėl vienos rūšies individų skaičius irgi bus ribotas.

D. Bet kuri gyvūnų rūšis gali daugintis eksponentine progresija.

E. Anksčiau ar vėliau bus užpildytas ekologinės nišos talpumas ir pasiekta būklė, kai galės išgyventi tik dalis gimusių individų.

F. Statistinė tikimybė išgyventi ar žūti priklausys nuo prisitaikymo konkrečiai ekologinei nišai. Jau Darwinas pastebėjo, kad gamtoje nėra visiškai vienodų individų.

G. Prisitaikymo laipsnis iš

dalies nulemtas genetiškai.

H. Todėl kai kurių genotipų turėtojai turės didesnį šansą išgyventi ir susilaukti palikuonių, negu kitų, mažiau adaptuotų užimamai ekologinei nišai.

I. Todėl iš kartos į kartą daugės geriau adaptuotų individų ir mažės blogiau. Tai reiškia, kad jei šie išgyventi padedantys (adaptyvūs) požymiai paveldimi, jie bus vis dažniau sutinkami sekančioje kartoje ir, galų gale, pasikeis pati populiacijos struktūra.

Adaptyvūs požymiai gali būti morfologiniai, fiziologiniai ar elgesio – jei jie turi genetinį komponentą, juos veiks natūrali atranka. Atranka veikia ne tiesiogiai įį genotipą, bet per fenotipą; fenotipiškai identiški individai gali būti genetiškai skirtingi.

Atranka gali veikti lytines ląsteles (gametas), giminaičius (kin selection), skiriama taip pat lytinė atranka (adaptyviais bus tie požymiai, kurie daro individą labiau patrauklų priešingai lyčiai arba labiau grėsmingą kitiems savo lyties individams).

Atranka gali būti:

Stabilizuojanti, kai iš fenotipinių požymių įvairovės atmetami kraštutiniai (pvz., didžiausias ir mažiausias) fenotipai, tuo pačiu juos nulemiantys genotipai.

Balansuojanti, arba išlaikanti alelių, neretai patogeninių, pusiausvyrą. Pavyzdys žmonių tarpe – genetinių hemoglobino anomalijų paplitimas endeminiuose maliarijos žžidiniuose.

Kryptinga, kai sistemingai atmetami vienos rūšies fenotipai. Žmonėms šios rūšies natūrali atranka nulėmė pigmentacijos, kūno sudėjimo geografinius skirtumus.

Diversifikuojanti. Jos dėka susidaro naujos veislės ir rūšys.

Būtina pabrėžti, kad Ch. Darwinas labiausiai prisitaikiusiais laikė individus, susilaukiančius didžiausio išgyvenančių palikuonių skaičiaus. Tai nebūtinai tturi būti patys „stipriausi“ organizmai. Evoliucijos procesui nebūdingas išankstinis tikslingumas, tad prognozuoti jo baigtį neįmanoma. Daugelis evoliucijos reiškinių yra atsitiktinio (stochastinio) pobūdžio, tad jie prognozuojami tik statistine prasme. Nevienodą evoliucijos greitį nulemia atrankos jėgų pobūdis (dabartinės beždžionės neevoliucionavo į žmogų ne todėl, kad jų genetinės galimybės labiau ribotos, bet todėl, kad jų natūrali atranka neveikė šia kryptimi). Daugybei rūšių turima forma geriausiai atitinka esamas aplinkos sąlygas („ekologinę nišą“). Smarkiai pasikeitus ekologinei nišai, gali išmirti ir ją užimanti rūšis. Tad natūralios atrankos rezultatai negali būti vertinami moralės ar etikos prasme. Atranka yra bešališka: daugės tik tų organizmų, kurie susilaukia didesnio skaičiaus gyvybingų palikuonių, nesvarbu, „gerais“ ar „blogais“ mes juos laikysime.

Tuo pat metu prisitaikymas konkrečiai ekologinei nišai kartais palengvina gebėjimą išgyventi ir kkitose, tuo pačiu palengvina rūšies plitimą. Primatų prisitaikymas gyventi medžiuose davė postūmį žmogaus smegenų evoliucijai. O ši adaptacija savo ruožtu atvėrė didžiules evoliucijos galimybes.

PRIMATŲ VIETA GYVOJOJE GAMTOJE

Karalystė: Gyvūnai (Animalia) (patys nesigamina maisto iš neorganinių medžiagų, o naudoja augalų susintetintas organines medžiagas).

Tipas: Chordiniai (Chordata) (tam tikroje vystymosi stadijoje turi chordą, nervų vamzdelį ir žiaunas).

Potipis: Stuburiniai (Vertebrata) (turi vidinį skeletą, chordą pakeičia stuburas).

Klasė: Žinduoliai (Mammalia) [pastovi kūno temperatūra; gyvavedystė; pieno liaukos; heterodontija ir dvi dantų kartos; didesnių, sudėtingesnių smegenų išsivystymas ir kt. ((mažesnis kaukolės kaulų skaičius, diafragma, septyni kaklo slanksteliai ir t.t.)].

Būrys: Primatai (Primates) (žr. žemiau).

PAGRINDINĖS PRIMATŲ MORFOLOGINĖS IR FIZIOLOGINĖS ADAPTACIJOS

Staigus roplių sunykimas mezozojaus eros pabaigoje (maždaug prieš 135 mln. metų) atvėrė dideles evoliucijos galimybes žinduoliams. Viso tretinio periodo (prieš 65 – 5 mln. metų) vyko naujų žinduolių rūšių atsiradimas ir diferenciacija. Pradine forma aukštesniesiems žinduoliams buvo vabzdžiaėdžiai (panašios į tokias dabartines rūšis kaip ežys, kurmis). Dalis jų prisitaikė gyventi medžiuose ir įgijo bruožus, kurie atvėrė plačias adaptacijos galimybes. Taip atsirado primatų būrys. Žemiau pateikiamos pagrindinės adaptacijos, susijusios su gyvenimu medžiuose ir nulėmusios tolesnę kai kurių primatų rūšių evoliuciją.

Daugelis tyrinėtojų primatų adaptacijas jungia į dvi grupes.

I. Su gyvenimu medžiuose susijusios adaptacijos.

1. Primatų skeletas yra mažai specializuotas – jie išsaugojo daugelį ypatybių, būdingų senoviniams žinduoliams. Ypač tai ryšku viršutinės galūnės griaučiuose: daugelis dabartinių žinduolių, nuėję siauros specializacijos keliu, prarado vieną ar kitą sandaros ypatybę. Dėl to jų judesiai yra labiau universalūs.

2. Galūnių griebimo funkcijos išsivystymas. Atsirado stiprūs savarankiški pirštai su ypač griebimui svarbiu kitiems priešpastatomu nykščiu.

3. Primatų pirštai neturi kitiems žinduoliams būdingų nagų, o turi jautrias lytėjimui pagalvėles. Todėl priekinės galūnės tapo pritaikytos ne tik judėjimui ir atramai, bet ir daugeliui kitų funkcijų: maisto rinkimui, nežinomų daiktų tyrinėjimui.

4. Uoslės organų redukcija. SSkirtingai nuo antžeminio, gyvenimui medžiuose gera uoslė nebereikalinga.

5. Regos pagerėjimas. Dėl natūralios atrankos regėjimas tapo dominuojančiu pojūčiu. Daugumos žinduolių regos laukas yra dvimatis ir juodai-baltas. Primatų akys didelės, skiria spalvas, išdėstytos kaukolės priekiniame paviršiuje. Dėl to galimas stereoskopinis matymas ir detalių skyrimas. Be to, primatams, kaip visuomeniškiems gyvūnams, rega svarbi tarpusavio ryšiams palaikyti.

6. Smegenų vystymasis. Medžiuose gyvenantiems gyvūnams būtina visapusiška informacija apie aplinką. Vystantis jutimo organams, tobulėja su jutimais susijusios galvos smegenų sritys. Tobulėjant judesiams ir jų koordinacijai, labiau sudėtinga tampa motorinių centrų ir smegenėlių sandara. Evoliucionuojant smegenims, ypač auga didieji smegenų pusrutuliai, daugėja žievės vingių, didėja pakaušinė smegenų skiltis (susijusi su rega); sudėtingesnė tampa kaktinė (tvarko judesius ir balso aparatą) ir smilkininė (diferencijuotas garsų suvokimas) skiltys; mažėja uodžiamosios smegenys.

7. Kaukolės sandaros kitimai. Dėl stačios primatų laikysenos kaukolė ima sudaryti vis statesnį kapą su stuburu. Mažėja ir žemyn pasislenka veidinė kaukolės dalis, priekyje suartėja akiduobės, dėl smegenų augimo didėja kaukolės skliauto kaulai.

8. Virškinimo sistemos pakitimai. Visi primatai yra žolėdžiai arba visaėdžiai. Dėl to jų dantys santykinai mažesni, ne tokie skaitlingi ir yra sudėtingos struktūros. Ypač sumažėja kandžių ir kaplių; tiek žmogbeždžionės, tiek ir žmogus kiekviename žandikaulyje turi po 4 kandžius, 2 iltinius, 4 kaplius ir 6 krūminius (dantų formulė 3212|2123, kkai žemesniųjų žinduolių 3413|3143). Tuo pat metu labiau sudėtinga tampa ir dantų sandara, ypač kaplių ir krūminių. Kaplių kramtomasis paviršius tampa dvigumburis, o krūminių – keturgumburis ar net penkiagumburis. Dėl mišraus maisto primatų skrandis paprastos sandaros, žarnynas trumpesnis.

II. Su mokymusi ir socializacija susijusios adaptacijos.

1. Smegenų dalių, susijusių su mokymusi ir asociatyviu mąstymu, padidėjimas. Didėjant betarpiškai jutimus ir motoriką reguliuojančioms zonoms, kartu didėja ir gretimos smegenų sritys.

2. Palikuonių skaičiaus mažėjimas, augimo ir brendimo trukmės ilgėjimas. Kuo mažesnis naujagimių skaičius, tuo didesni šansai juos išauginti. Primatų naujagimiai ir jaunikliai ilgai būna bejėgiai; jiems būdinga ilga augimo ir vystymosi trukmė ir dėl to ilgas rūpinimasis palikuonimis. Todėl jų elgesys tampa plastiškas ir palankus mokymui. Ypač ilgas žmogaus brendimo periodas.

3. Rūšiai būdingos gyvenimo trukmės ilgėjimas.

4. Lytinio gyvenimo sezoniškumo praradimas. Ilgą laiką išliekantys nesavarankiškais jaunikliai reikalauja nuolatinio motinos dėmesio, ir ji mažiau laiko gali skirti kitiems užsiėmimams. Todėl dalis funkcijų perleidžiama patinui, kurį “pririšti” lengviausias būdas – lytinės sueities galimybė. Primatai gali daugintis visais metų laikais. Su tuo tam tikru mastu yra susiję labai išsivystę ir sudėtingi grupės santykiai.

5. Tendencija jungtis į grupes, kur kiekvienas individas turi apibrėžtas funkcijas.

PRIMATŲ BŪRIO KLASIFIKACIJA

Primatų būrys palyginus negausus: jį sudaro 206 išmirusios ir 154 gyvos rūšys (palyginimui: vabzdžių žinoma

iki 1 mln. rūšių, vien skruzdėlių – 12 tūkst.). Tačiau dėl jų artimumo žmonėms primatai susilaukė ypatingo dėmesio.

Pobūris: Pusbeždžionės (Prosimiae). Daugiausia nedideli, primityvių požymių primatai. Turi pailgą snukį, geriau negu beždžionių išsivysčiusią uoslę. Gyvena medžiuose, dauguma aktyvesni naktį. Pobūryje yra 7 šeimos, 60 rūšių. paplitę daugiausia Madagaskare, tropinėje Afrikoje, pietryčių Azijoje ir Malajų salyne.

Šeima: Tupajiniai (Tupaiidae) – 16 rūšių. Primityviausios pusbeždžionės, kartais būdavo priskiriamos vabzdžiaėdžiams. Minta vabzdžiais ir vaisiais.

Šeima: Lemūriniai (Lemuridae) – 23 rūšys.

Šeima: Indriniai (Indridae) &– 4 rūšys.

Šeima: Laibapirštiniai (Daubentoniidae) – 1 rūšis.

Šeima: Loriniai (Lorisidae) – 5 rūšys.

Šeima: Galaginiai (Galagidae) – 6 rūšys.

Šeima: Ilgakulniai (Tarsiidae) – 3 rūšys.

Pobūris: Beždžionės (Simiae, s. Anthropoidea). Tobulos psichikos primatai. Priekinės smegenys stambios, raukšlėtu paviršiumi, pridengia smegenėles. Beveik visos yra dieniniai gyvūnai.

Antšeimis: Plačianosės (Platyrrhina) Paplitusios tik Pietų ir Centrinėje Amerikoje.

Šeima: Voverinės (Callithricidae) – 16 rūšių.

Šeima: Kabiauodegės (Cebidae) – 31 rūšis.

Antšeimis: Siauranosės (Catarrhina). Paplitusios tik Afrikoje ir pietinėje Azijoje.

Šeima: Šunbeždžionės (Cercopithecidae).

Pošeimis: Markatos (Cercopithecinae) – 45 rūšys. Makakos, pavianai, bbabuinai, mandrilai ir kt.

Pošeimis: Laibaliemenės (Colobinae) – 20 rūšių. Gverecos ir langūrai.

Šeima: Žmoginės (Pongidae). Kūno sandara artima žmogui. Turi ilgas rankas ir trumpas kojas, be uodegos, kai kurios gali kiek paeiti dviem kojom. Smegenys stambesnės ir sudėtingesnės. Jaunikliai ilgai bbūna prie motinos, lytiškai subręsta tik 6-10 metų. Paplitusios Senojo pasaulio tropiniuose miškuose.

Pošeimis: Gibonai (Hylobatinae).

Gentis: Gibonai (Hylobates) – 8 rūšys.

Gentis: Siamangai (Symphalangus) – 1 rūšis.

Pošeimis: Tikrosios žmoginės (Ponginae). Stambūs primatai. Vakare medžiuose suka lizdus, kuriuose miega.

Gentis: Orangutangai (Pongo) – 1 rūšis (orangutangas, Pongo pygmaeus L.).

Gentis: Šimpanzės (Pan) – 2 rūšys (šimpanzė, Pan troglodytes Bl., artimiausia žmogui anatominiu požiūriu ir psichikos išsivystymu; mažoji šimpanzė, Pan paniscus Schw.).

Gentis: Gorilos (Gorilla) – 1 rūšis (gorila, Gorilla gorilla S./W., stambiausia žmoginė beždžionė: subrendęs patinas gali būti 2 m ūgio ir sverti iki 300 kg).

Šeima: Žmonės (Hominidae).

Gentis: Žmonės (Homo) – 1 rūšis („protingasis žmogus“, Homo sapiens L.).

PRIMATŲ SOCIALINIS ELGESYS

Paskutinius dešimtmečius biologai ir antropologai bendradarbiavo siekdami atkurti žmogaus ne tik biologinę, bet ir ssocialinę evoliuciją. Todėl natūralu, kad beždžionių elgesys jau 19 a. susilaukė didelio dėmesio dėl bendro susidomėjimo žmogaus evoliucija. Įsivyravo požiūris, kad žmogaus „tikro“ ar „natūralaus“ elgesio formų ir žmogaus visuomenės ištakų reikia ieškoti naudojantis primatų bendruomenėmis, t.y. beždžionių socialinis elgesys gali būti nagrinėjamas kaip supaprastintas žmogaus elgesys.

Biologinės evoliucijos principai gerai žinomi. Darwino natūralios atrankos teorija aiškina, kaip vyko biologinė evoliucija. Tačiau žmonės savo kultūros dėka susikūrė unikalią ekologinę nišą. Kultūros ir socialinę evoliuciją neretai skirtingai aiškina keletas kultūrinės antropologijos mmokyklų. Viena iš tokių mokyklų – lyginamoji sociobiologija, apibrėžiama kaip visų socialinio elgesio formų biologinio pagrindo sisteminis tyrinėjimas, kur biologai ir antropologai siekia atsekti kaip galima senesnes šių ir kitų žmogiškųjų savybių ištakas. Šios pastangos turi padėti surasti elgesio dėsnius, kurių dėka individai pagerina savo individualų prisitaikymą manipuliuodami visuomene. Sociobiologija teigia, kad žmonės ir jų elgesio motyvai valdomi bendrų genetinių dėsningumų – bet koks elgesys, jei veda prie didesnės reprodukcijos sėkmės ir yra genetiškai determinuotas, yra adaptyvus. Laikantis tokio požiūrio, galima biologizuoti socialinius mokslus. Aštuntajame dešimtmetyje tokie sociobiologai kaip E.O.Wilson pabandė tuo remdamiesi sukurti naują mokslą. Šiuolaikinė sociobiologija teigia, kad žmonės iš savo protėvių paveldėjo daugelį bendrų elgesio tendencijų – tiek fiziologinių (valgyti, kai alkanas; gerti, kai ištroškęs; siekti lytinės sueities esant atitinkamai stimuliacijai; vengti skausmo ir diskomforto; periodiškai ilsėtis ir miegoti; vengti bereikalingų pastangų ir siekti tikslo lengviausiu keliu; siekti optimalios stimuliacijos, vengiant ilgų labai žemos ar labai intensyvios jutiminės stimuliacijos periodų), tiek ir psichosocialinių (siekti grupės dėmesio, grupės narių pritarimo ir vengti nepritarimo bei paniekos; pritarti grupei naudingoms, ar laikomomis tokiomis, elgesio formoms ir nepritarti priešingoms; lenktyniauti su bendraamžiais dėl padėties, pagarbos ir įtakos; reikšti pasitikėjimą savo grupės nariais, juos palaikyti ir ginti; nepasitikėti svetimais; priimti ir gerbti ssavo grupės įsitikinimus ir vertybes; rūpintis savo grupės nesuaugusiais nariais, ypač savo palikuonimis, ir stengtis perteikti jiems savo grupės įpročius, įsitikinimus bei vertybes). Kultūrinė aplinka gali sustiprinti ar slopinti šias elgesio tendencijas. Tačiau detaliau tyrinėjant vis ryškesni ne panašumai, o skirtumai. Tvirtinimas, kad genai atsakingi už įvairius gyvūnų ir žmogaus elgesio tipus, yra prieštaringiausias sociobiologijos teorijoje, nes sociobiologijos hipotezės sunkiai moksliškai patikrinamos. Klausimai: kiek žmogaus elgesys nulemtas biologiškai? ar kultūrą galima nagrinėti kaip ir kitus biologinius požymius? – lieka diskusiniai. Reikia nepamiršti ir galimų rasinių ar lytinių iškraipymų, susijusių tiek su paties tyrinėtojo subjektyvumu, tiek ir su visuomenės įsitikinimais. Biologiniai aiškinimai neretai atrodo labiau moksliški negu socialiniai. Bet biologiniai aiškinimai supaprastina – o to neretai griebiamasi analizuojant tokias žmogaus elgesio formas, kaip agresyvumas, statuso siekimas, teritorinis (pvz. miestų „graffiti“, tautinis ar lyčių šovinizmas, ksenofobija) ar lytinis elgesys. Biologinių motyvų iškėlimas gali tapti patraukliu mūsų nemalonaus elgesio vienas kito atžvilgiu pateisinimu.

Šiaip ar taip, nežiūrint metodologinių sunkumų, vienas iš žmogaus sociogenezės tyrimo šaltinių yra primatai ir jų elgesio ypatybės. Primatų elgesys veikiamas gyvenamosios aplinkos (ekologinės nišos). Todėl primatų elgesys ir bandomas aiškinti ekologiniu požiūriu. Ekologinę nišą apibūdina tokie faktoriai:

maisto kiekybė ir kokybė (įvairus ar specializuotas; maisto kaloringumas ir baltymų kiekis); <

maisto ir vandens resursų pasiskirstymas (tolygus ar negausus, netolygiai pasiskirstęs ir neprognozuojamas);

primatų rūšiai būdingas gyvenimo būdas (naktinis ar dieninis, medžiuose ar ant žemės);

plėšrūnų ir kitų priešų grėsmės dydis;

poilsio (miego) vietų pasiskirstymas;

rūšiai būdingas kūno dydis ir kt.

Primatai yra socialūs visą laiką; jų lytinio gyvenimo ypatumai (patelės gebėjimas lytinei sueičiai visus metus) – ne vienintelė priežastis. Gyvenimas grupėje teikia ir tokius privalumus, kaip geresnė apsauga nuo priešų, sėkmingesnis maitinimasis, sėkmingesnė reprodukcija (tiek biologinė – lengviau susirasti partnerį, grupėje teikiama parama patelėms su jaunikliais – tiek ir socialinė). Aukščiau minėti ekologiniai faktoriai nulemia konkrečias grupės gyvenimo formas. Nustatyta, kad vabzdžiaėdžiai yra nedideli; gyvenantys medžiuose primatai mažesni, negu gyvenantys ant žemės; visaėdžiai juda daugiau ir yra labiau išplitę, negu žolėdžiai; tarp visaėdžių esama atvirkščio ryšio tarp individo kūno dydžio ir grupės dydžio. Be to, nustatyta, kad panašiomis sąlygomis gyvenančių beždžionių socializacija tuo didesnė, kuo didesnis ekologinis spaudimas (rūstesnės gyvenimo sąlygos).

Primatų grupių formos

1. Motinos ir vaiko grupė. Tai arba naktiniai vabzdžiaėdžiai primatai (kai kurios pusbeždžionės), arba tokios stambios medžiuose gyvenančios ir vaisiais mintančios žmoginės beždžionės kaip orangutangai. Pastarųjų grupėms susidaryti neleidžia jų dideli energetiniai poreikiai (didelė kūno masė ir gyvenimas medžiuose) bei būdinga dieta (palyginus mažai kaloringi vaisiai). Suprantama, kad

tokia „grupė“ yra mažai tinkamas modelis žmonių šeimos ištakų paieškoms.

2. Tėvų „šeima“. Grupės pagrindą sudaro ilgalaikis monogaminis patelės ir patino ryšys bei palikuonys. Tokia forma būdinga nedidelėms medžiuose gyvenančioms daugiausia augaliniu maistu mintančioms beždžionėms: pusbeždžionėms lemūrams, kelioms Naujojo Pasaulio beždžionių rūšims, iš žmoginių – tik gibonams. Ši grupės forma, labai reta tarp Senojo Pasaulio primatų, taip pat laikoma mažai tinkama žmonių šeimai nagrinėti.

3. Vieno patino ir kelių patelių grupė. Tokia forma optimaliausia stambioms ant žemės, dažniau atvirose vietose gyvenančioms ir aaugaliniu maistu mintančioms šunbeždžionėms. Grupėje dominuoja vienas patinas, netoleruojantis kitų patinų (įskaitant ir savo paaugusius sūnus), atliekantis sargo ir „piemens“ funkcijas, tačiau grupės pagrindą sudaro bendradarbiaujančios patelės (motinos ir dukterys). Taip gyvenančioms beždžionių rūšims būdingas ryškus lytinis dimorfizmas (patinai neretai dvigubai stambesni už pateles ir turi daug kitų išorinių „vyriškų“ požymių – karčius, stambias iltis ir t.t.).

4. Patinų su amžiaus gradacija grupė. Tokia elgesio adaptacija būdinga įvairioms beždžionėms, iš žmoginių – goriloms. Čia taip pat grupės pagrindą sudaro patelės, tačiau yyra ir keli patinai, kurių vienas, paprastai vyriausias (tarp gorilų – vadinamasis „sidabranugaris“), užima dominuojančią padėtį ir toleruoja grupėje esančius jaunesnius patinus. Tokioms beždžionių rūšims taip pat būdingas lytinis dimorfizmas.

5. Daugelio patinų grupė. Būdinga įvairioms ant žemės ar miško-savanos paribyje ggyvenančioms ir įvairiu maistu mintančioms beždžionėms. Ryškiausias pavyzdys – šimpanzės, kurių 20-60 individų „bendruomenė“ paprastai būna pasiskirsčiusi 4-5 individų grupėmis. „Bendruomenė“ susirenka retkarčiais, paprastai prieš naktį. Šimpanzės, būdamos visaėdės ir užimdamos įvairiapusišką ekologinę nišą, natūraliomis sąlygomis nepatiria stipraus ekologinio spaudimo, dėl to jų tarpe nėra tokios ryškios kaip šunbeždionių hierarchijos. Lytinis dimorfizmas nėra žymus; lyčių santykiuose vyrauja promiskuitetas, tačiau didesnė reprodukcijos sėkmė lydi dominuojančius patinus.

Vieno patino bei patinų su amžiaus gradacija grupės laikomos labiausiai tikėtinu modeliu žmonių šeimos evoliucijai, taigi jų gyvenimo formas verta panagrinėti detaliau.

Tokių primatų grupių biologinį pagrindą sudaro patelės, kurios retai palieka grupę, kurioje gimė. Jos taip pat tarsi užtikrina ir „tradicijų“ tęstinumą – jos geriausiai žino maisto šaltinius ir dažniausiai nulemia grupės judėjimo maršrutą maitinantis, kitaip ttariant, grupės yra matrilokalinės. Tačiau patinai, dažniau migruojantys tarp grupių, užima dominuojančią padėtį. Santykiai primatų grupėje yra reguliuojami. Tvarką palaikyti padeda nusistovėjusi hierarchija (kiekvienai lyčiai atskirai). Kiekvieno individo statusas grupėje priklauso ne tik nuo jo dydžio, jėgos, bet taip pat ir ryžto, sumanumo pajungti sau kitus, o taip pat motinos statuso. Neretai skirtingų amžiaus ir lyties grupių nariai atlieka skirtingas funkcijas (babuinų suaugę patinai palaiko tvarką; jauni patinai dažniau būna grupės pakraščiuose ir atlieka žvalgų ir sargų vaidmenį; suaugusios patelės nnulemia grupės judėjimo laiką ir kryptį; jaunikliai yra dėmesio centras).

Hierarchiją užtikrina įvairios socialinio elgesio formos. Daugelyje primatų bendruomenių patinai dominuoja prieš savo amžiaus pateles, vyresni ir stipresni individai prieš jaunesnius ir silpnesnius. Patinai savo dominuojančią padėtį užsitikrina „dominavimo“ arba „agonistiniu“ elgesiu – atitinkamomis pozomis, plačiai išsižiodami ir demonstruodami savo iltis, garsais ir kitaip pabrėždami savo išskirtinumą. Patelių hierarchijos struktūra yra stabilesnė ir daugelio rūšių, pvz. savanų babuinų, didele dalimi priklauso nuo motinos statuso. Dominavimo elgesio formos atskiroms primatų rūšims labai skiriasi, bet beveik niekados neprieinama iki tiesioginių grumtynių. Todėl dominavimo elgesys gali būti laikomas adaptyviu, nes padeda išvengti kruvinų konfliktų, o tai yra ypač svarbu socialiems gyvūnams. Nors patinas gali būti ir labai agresyvus siekdamas statuso, svarbiausia yra kitų grupės individų reakcija – jei jis ignoruojamas, toks jo socialinis elgesys tampa beprasmišku. Labai svarbus taip pat yra „grooming“ („kasymas“, „ieškojimas“). Tai – ypatinga socialinio elgesio forma. Beždžionės nemažai laiko praleidžia pirštais ir nagais šukuodamos viena kitos kailį ir rankiodamos parazitus bei nešvarumus. „Grooming“ turi ne tik higieninę prasmę. Dažnai tai ir prisirišimo, atsidavimo išraiška, savotiška glamonė. Aukštą statusą turinčią beždžionę kitos kaso dažniau. Todėl „grooming“ atlieka ir socialinio amortizatoriaus funkciją, sumažindamas įtampą ir cementuodamas grupę.

Lytinis elgesys primatų grupėje priklauso nuo ppatelių lytinio aktyvumo. Ovuliacinio ciklo pradžioje patelė mažai domisi patinais; artėjant ovuliacijai, patelė pastebimai suaktyvėja, prisileidžia patinus ir neretai pati rodo iniciatyvą sueičiai; kai kurių šunbeždžionių patelių ryškiai paburksta genitalijų sritis. Dėl rujojančios patelės patinai konkuruoja; kuo arčiau ovuliacija, tuo didesnį dėmesį jai rodo aukštesnio statuso patinai. Patelės lytinis aktyvumas viršūnę pasiekia ovuliacijos metu; tada (t.y. didžiausios tikimybės pastoti metu) ją paprastai „monopolizuoja“ grupės lyderis. Prieš lytinę sueitį dažnai būna savotiška įžanga, „draugystė“, lydima ritualų. Patelių lytinio aktyvumo bangavimas ypač ryškus grupėse, kur daug patinų.

Primatų grupė rūpinasi jaunikliais. Svarbiausias vaidmuo čia, be abejo, tenka motinai. Beždžionės jauniklio pirmasis ir stipriausias prisirišimo objektas yra motina. Labai svarbus yra tiesioginis fizinis kontaktas. Motinos ir vaiko ryšys išlieka visą gyvenimą. Tačiau patelės rūpinasi ir svetimais jaunikliais. Ypač kitų jaunikliais domisi jaunos patelės, dar neturinčios savo palikuonių. Toks aloparentinis rūpestis yra labai svarbus visos grupės reprodukcijos sėkmei. Žuvus motinai, jauniklis turi didesnį šansą išgyventi, nes juo pasirūpins „tetos“; antra vertus, jaunos patelės taip pačios išmoksta motiniško elgesio. Pastebėta, kad kartais ir patinai rūpinasi jaunikliais.

Santykius tarp grupės narių palaikyti padeda visa komunikacijos sistema. Tai – sudėtingas garsų, mimikos, pozų rinkinys. Laisvėje gyvenančių primatų komunikacijos sistema yra uždara – jų signalų skaičius yra ribotas, patys signalai yyra diskretūs, turintys konkrečią reikšmę. Beždžionės susižino gestų ir garsų deriniais, kur svarbesni yra gestai; pabandžius komunikacijai naudoti vien garsus, visa jų „kalbos“ sistema subyra.

Šių ir daugelio kitų elgesio formų beždžionės išmoksta. Mokymosi pradžia – jauniklio ryšys su motina, iš kurios jis perima pagrindines elgesio grupėje normas. Todėl ir aukšto statuso motinų palikuonys grupės hierarchijoje dažniau užima aukštesnę padėtį. Motinos reikšmę ankstyvai primatų socializacijai gerai iliustruoja Harlow ir Harlow eksperimentų rezultatai: be motinos išaugintos jaunos beždžionės būdavo asocialios, turėjo daug sunkumų pirmiausia bendraudamos su priešinga lytimi. Patinai nemokėdavo sueiti į lytinę sueitį arba staiga tapdavo agresyvūs ir net sužalodavo pateles; patelės, susilaukusios jauniklio, juo nesidomėdavo ir visiškai nesirūpindavo. Vėlesni eksperimentai patvirtino, kad socialinė izoliacija ankstyvoje vaikystėje turi sunkių pasekmių vėlesniam daugelio primatų rūšių gyvenimui.

Paaugęs jauniklis vis dažniau ir ilgiau palieka motiną, įsijungdamas į bendraamžių būrį. Taip susidaro paauglių beždžionių „žaidimų rateliai“. Tai – kitas labai svarbus socializacijos būdas – šie rateliai yra savotiška gamtinės ir socialinės aplinkos pažinimo forma, suaugusių elgesio mokymasis, savęs išbandymas ir būsimo statuso grupėje nustatymas. Daugelis autorių pabrėžia žaidimų svarbą primatams: jaunikliai žaisdami kur kas greičiau išmoksta socialinio elgesio formų.

Primatų biologinės galimybės mokytis, keistis patyrimu bei inovacijomis, o tuo pačiu adaptuoti savo elgesį prie besikeičiančių aplinkos

sąlygų yra didžiulės, kur kas didesnės negu reikalauja konkreti biologinė niša. Plačiai žinomi šimpanzių ir gorilų gana sėkmingo kurčnebylių kalbos mokymo eksperimentai (bandymai išmokyti kalbėti artikuliuota garsų kalba buvo nesėkmingi dėl skirtingos beždžionių balso aparato sąrangos); paaiškėjo, kad žmogbeždžionės turi savimonės elementų, net gali operuoti abstrakčiomis sąvokomis ir pačios sudarinėti 2-3 žodžių frazes. Šimpanzės ir laisvėje moka manipuliuoti daiktais kaip įrankiais (akmenimis riešutams gliaudyti, lazdomis, žolės stiebeliais termitams gaudyti, kempinėmis vandeniui ar medui rinkti), pasirinkdamos tam tinkamiausius objektus. Šių dalykų, rreikalaujančių įgudimo, jaunikliai turi mokytis. Tačiau, ne taip kaip žmonės, šimpanzės įrankius naudoja atsitiktinai ir nesistemingai.

Kiekviena primatų grupė turi savo gyvenamą teritoriją, kuri paprastai nebūna griežtai apibrėžta. Maitinimosi plotai („home range“), kaip taisyklė, persikloja su kitų grupių, tačiau siauresnė pagrindinė gyvenama teritorija, kur būna grupės poilsio vietos („core area“), yra saugoma ir ginama. Santykiai su kitomis savo rūšies grupėmis retai būna priešiški – tai padeda geriau eksploatuoti gamtinius resursus ir užtikrina egzogamiją. Tačiau žinomi ir šimpanzių ar gorilų kruvinų konfliktų aatvejai.

Inteligentiškiausios žmogbeždžionės – šimpanzės – sugeba ir medžioti. Dažniausiai tai būna grupinis ilgalaikis, pastangų ir elgesio koordinavimo reikalaujantis patinų užsiėmimas, kai keli patinai apsupa auką, vieni atitraukia dėmesį, o kiti prisėlina ir užmuša grobį. Laimikis tuoj pat suėdamas; maisto dalijimasis ssu kitais grupės nariais nėra būdingas. Šimpanzės paprastai medžioja smulkius gyvūnus, kartais – šunbeždžionių jauniklius, nors pasitaiko ir kitų grupių užpuolimo ir šimpanzių kanibalizmo atvejų. Tokios kraštutinės elgesio formos neretai būna išprovokuotos besikeičiančių aplinkos sąlygų.

Tokiu būdu daugelis žmonių socialaus elgesio užuomazgų turėtų analogijų tarp beždžionių: aukštesnio statuso siekimas grupės hierarchijoje; skirtingos lyčių rolės ir lytinio elgesio ypatumai; ypatingas dėmesys vaikams; paauglių grupių susidarymas; verbalinė ir neverbalinė komunikacija; kartais agresyvus teritorijos gynimas ir t.t. Tačiau nepaprasta žmogaus proto evoliucija beveik neatpažįstamai iškraipė netgi pačias pagrindines primatų socialinio elgesio ypatybes. Todėl ir dabartinių primatų socialinį gyvenimą laikyti geru atskaitos tašku netikslinga: kitokia jų ekologija. Be to, apibendrinimai apie beždžionių socialinį elgesį turi būti labai atsargūs, nes netgi tos pačios rūšies elgesys skirtingomis ssąlygomis gali žymiai keistis – todėl negalime kalbėti apie „tipišką“ primatų elgesį ar „tipišką“ primatų grupę. Šimpanzės, protingiausi primatai, gyvena miške ir yra vegetarai; tik retkarčiais, kai jos medžioja ir ėda babuinus ar kitas beždžiones, jų elgesys gali būti tiesiogiai siejamas su žmogaus evoliucija. Žodžiu, šunbeždžionių ir žmogbeždžionių rūšys turi plastišką, lengvai keičiamą besimokant, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, socialinę organizaciją; žmonės išplėtojo šią ypatybę iki beribės sociokultūrinių sistemų įvairovės. Skirtingai nuo beždžionių, žmonių komunikacijos sistema yra atvira, ir kai kalbėtojas iir klausytojas turi bendras žodyno ir gramatikos taisykles, kalba tampa labai lanksti ir jos galimybės beribės. Galų gale žmonių lytinis aktyvumas, kuriam didelės reikšmės teikia sociobiologija, nėra toks cikliškas kaip primatų: ovuliacijos laikas nėra akivaizdus, moterų lytinis aktyvumas jos metu nepadidėja ar padidėja nežymiai. Net tarp beždžionių yra daugybė išimčių: gorila, labiausiai sociali iš žmogbeždžionių, turi trumpiausią poravimosi ciklą; vienišius orangutangas gali poruotis bet kada, nesvarbu, rujoja patelė ar ne; gibonai yra mažiausiai lytiškai aktyvūs, tačiau sudaro ilgalaikius šeimos ryšius. Tuo tarpu žmonių šeima – socialinis ir teisinis kontraktas su teisėmis ir pareigomis, apimantis kur kas daugiau negu lytinis elgesys.

Tokiu būdu vienas esminių klausimų: kokiu mastu dabartinių žmonių elgesys yra adaptacija paskutinių dešimties tūkstančių metų daugmaž civilizuotai būčiai, o kokiu – nenaudingas ankstesnės socialinės evoliucijos pėdsakas? – negali būti vienareikšmiškai atsakytas remiantis vien primatų biologijos ir socialinio elgesio tyrimais. Štai kodėl žmogaus priešistorės tyrimai yra tokie svarbūs norint suprasti žmogaus psichologiją ir visuomenės formavimosi dėsningumus.

ANTROPOGENEZĖ

Iki šiol sukaupti paleontologijos duomenys leido, nors ir apytikriai, nubrėžti visą primatų evoliucijos kelią iš esmės patvirtino Darwino teiginius.

Primatų iškasenos leidžia susidaryti bendrą primatų evoliucijos vaizdą, nors ir išlieka daug „baltų dėmių“. Jos, kaip ir kitų gyvūnų iškasenos, jau nebeturi minkštųjų audinių, kaulai ir dantys neretai bbūna fragmentiški ir mineralizuoti. Paprastai nieko nebūna galima tiesiogiai pasakyti apie jų gyvenamąją aplinką, santykius grupėje ir elgesį aplamai, t.y. praėjus tokiam ilgam laiko tarpui didžioji dalis informacijos būna negrįžtamai prarasta: kaip gyvūnas atrodė, kuo maitinosi, kaip judėjo, kur gyveno ir t.t. Apie tai sprendžiama iš netiesioginių liudijimų ir požymių, po ilgos ir sudėtingos analizės, kurią atlieka paleoantropologija (mokslas apie priešistorinius hominidus). Jos objektas yra tiek fosilizuoti palaikai (jų susidarymo dėsningumus aiškina tafonomija), tiek artefaktai (žmogaus veiklos materialūs liudijimai). Paleoantropologija tampriai siejasi su paleontologija (mokslu apie fosilijas), palinologija (mokslu apie iškastines žiedadulkes) ir paleoekologija (mokslu apie aplinkos, kurioje gyveno iškastiniai hominidai, sąlygas).

Paleoantropologija susiduria su specifiniais metodologiniais sunkumais. Gyvų populiacijų rūšies apibrėžimas paremtas reprodukcijos kriterijumi, kuris iškastinėms nėra pritaikomas. Tad įvedama paleorūšies sąvoka, paremta iškasenų morfologiniu panašumu. Paleorūšis – tai grupė panašių fosilijų, kurių morfologinio varijavimo ribos neperžengia giminingų dabartinių rūšių individualios įvairovės ribų. Rūšių klasifikavimo problemas nagrinėja taksonomija.

Geologinis datavimas. Seniausias datavimo būdas remiasi stratigrafijos (mokslo apie geologinių sluoksnių susidarymą) studijomis. Stratigrafija paremta superpozicijos principu – esant stabilioms sąlygoms, giliau esantys geologiniai sluoksniai yra senesni už viršutinius. Atinkamai ir fosilijos bei artefaktai, kuo gilesniame sluoksnyje randami, tuo jie senesni. Jau 18 a. pabaigoje pastebėta, kad kiekvienam geologiniam sluoksniui būdingas savitas ffosilijų derinys. Tuo ir paremtas stratigrafinis datavimas – tam tikros iškasenos ar jų kombinacija gali būti specifinio geologinio laikotarpio markeriais. Be to, sukurti ir specialūs geologinio datavimo metodai. Fluoro datavimas: kaulams ar dantims gulint žemėje, jie kaupia fluorą ir kitus mineralus. Azoto datavimas: kuo ilgiau kaulai guli žemėje, tuo mažiau juose azoto. Šie požymiai gali būti panaudojami fosilijų chronologijai. Dažniausiai taip nustatoma, ar viename sluoksnyje rastos iškasenos yra vienalaikės, nes mineralinių medžiagų koncentracija priklauso nuo vietos dirvos sąlygų. Radiometrinis metodas remiasi stabilių ir nestabilių (radioaktyvių) izotopų santykiu. Laiko bėgyje mažėja radioaktyvių izotopų kiekis. Tai labai pastovaus greičio procesas, kuriam aplinkos sąlygos įtakos neturi. Kalio-argono datavimas remiasi kalio 40 izotopo skilimu (skilimo pusperiodis 1,3 mlrd. metų). 40K skyla į 40Ar. Kuo senesnis geologinis sluoksnis, tuo jame mažiau 40K ir daugiau 40Ar. Metodas naudojamas vulkaninių pelenų ir lavos datavimui. Panašiai naudojami ir kiti izotopai (238U, 235U, 87Rb). Organinei medžiagai datuoti plačiausiai naudojamas radiokarboninis metodas, paremtas 14C skilimu į 14N (skilimo pusperiodis 5.730 metų). Kol organizmas gyvas, jo audiniai vienodai kaupia tiek 14C , tiek ir anglies stabilų izotopą 12C . Po mirties nauji 14C atomai į organizmą nebepatenka, ir radioaktyvios anglies kiekis mažėja. Pagal 14C ir 12C santykį ir sprendžiama, su

tam tikra paklaida, apie absoliutų radinio datavimą. Aminorūgščių racemizacijos metodas remiasi tuo, kad gyvuose organizmuose paprastai randama L aminorūgščių forma. Po mirties ji palaipsniui virsta D forma. Pavyzdžiui, D-asparagino rūgšties santykis su jos L forma po 15-20 tūkst. m. bus 0,333.

Geologai suskirstė žemės istoriją į eras, periodus ir epochas. Kiekvienam laiko tarpsniui yra būdinga tam tikra fosilinė flora ir fauna bei stambūs geologijos įvykiai. Geologinis laikas skirstomas į Paleozoinę (prieš 590-248 mln. metų), Mezozoinę (prieš 248-65 mln. metų) ir Kainozoinę ((pradžia prieš 65 mln. metų) eras. Prieš Paleozojų buvęs periodas vadinamas Proterozoiniu. Visa primatų evoliucija iš esmės ir vyko Kainozojaus eroje, kuris dar vadinamas žinduolių amžiumi. Geologinė Kainozojaus laiko skalė pateikiama lentelėje.

Lentelė Geologinė Kainozojaus eros laiko skalė

Periodas Epocha Pradžia, prieš mln. m. Pastabos

Kvarteras Dabartinė 0,01 Kultūriniai augalai ir naminiai gyvuliai.

Pleistocenas 2,0 Ledynmečiai.

Terciaras Pliocenas 5,1 Pirmieji neabejotini hominidai.

Miocenas 23,0

Oligocenas 34,0 Pirmieji antropoidai (neabejotini Catarrhinae).

Eocenas 55,0 Žinduoliai, paukščiai ir vabzdžiai dominuoja žemėje. Prosimiae diferenciacija.

Paleocenas 65,0 Pirmieji neabejotini primatai.

Terciaro (tretinio periodo) primatai Pirmosios pusbeždžionės greičiausia išsivystė iš ankstyvųjų vabzdžiaėdžių mezozojaus pabaigoje, vadinamuoju Kreidos periodu, maždaug prieš 130-140 mln. metų. Tai bbuvo archainiai primityvūs primatai, panašūs tiek į dabartinius graužikus ir vabzdžiaėdžius, tiek į dabartines pusbeždžiones. Seniausi žinomi primatai iš paleoceno jungiami į Plesiadapis pobūrį, Purgatorius šeimą. Šių primatų liekanų rasta Šiaurės Amerikoje, jos datuojamos 65-60 mln. m. Tai turėjo būti žžiurkės dydžio primityvios pusbeždžionės, mitusios sėklomis ir vabzdžiais, tačiau turėjusios kiek didesnes galvos smegenis su sumažėjusia uodžiamąja sritimi.

Eoceno epochos (55-34 mln. m.) pradžioje atšilo klimatas, todėl vyko pusbeždžionių diferenciacija ir atsirado daug adaptuotų šiltų drėgnų miškų ekologinei nišai pusbeždžionių rūšių. Jos grupuojamos į Adapidae (į lemūrus panašūs) ir Omomyidae (į ilgakulnius panašūs) šeimas. Visiems būdinga kiek didesnės smegeninės, kaukolės priekyje esančios ištisinio kaulinio žiedo apsuptos akiduobės. Atskirą eoceno primatų grupę sudaro Catopithecus liekanos iš El Fayum vietovės Egipte, datuojamos 37 mln. m.; pastarajam būdinga daugelis siauranosių beždžionių bruožų (dantų formulė, didžiosios pakauškaulio angos padėtis ir kt., smegeninės talpa – apie 3,1 cm3). Eoceno pabaigoje pusbeždžionių staiga sumažėjo dėl klimato atšalimo, naujai atsiradusių graužikų bei tikrųjų beždžionių konkurencijos. Tikrosios beždžionės ((Simiae, s. Anthropoidea), arba aukštesnieji primatai, sugebėjo geriau naudotis pusbeždžionių ekologinėmis nišomis, ir ilgainiui nukonkuravo pačias pusbeždžiones (gyvenimas medžiuose reikalauja lankstaus nestereotipinio elgesio, ir beždžionės čia lengvai aplenkia pusbeždžiones). Jos atsirado vėlyvuoju eoceno laikotarpiu.

Oligoceno epochoje (34-23 mln. m.) daugiausia iš El Fayum žinomos dvi iškastinių beždžionių šeimos – Parapithecidae (mažesni, greičiausia šunbeždžionių protėviai) ir Propliopithecidae (stambesni); tarp pastarųjų žinomiausia Aegyptopithecus gentis – katės dydžio medžiuose gyvenusios beždžionės, pasižymėjusios santykinai stambesnėmis smegenimis bei ryškiu lytiniu dimorfizmu, liudijančiu gyvenimą grupėmis. Seniausia žžinoma Senojo pasaulio siauranosė beždžionė, Oligopithecus savagei, rasta ankstyvojo oligoceno sluoksniuose El Fayum vietovėje Egipte. Ši vietovė kol kas vienintelė, kur randamos senojo pasaulio oligoceno Parapithecus genties beždžionės, tame tarpe ir šunbeždžionių protėviai. Oligopiteko rasta pusė žandikaulio, kuris pasižymi eile aukštesniųjų beždžionių bruožų, tame skaičiuje ir dantų formule. Pats oligopitekas buvo geros katės dydžio, tačiau turėjo didesnes smegenis; ryškus lytinis dimorfizmas liudija, kad gyveno grupėmis. Oligopitekas – paskutinis bendras žmogbeždžionių ir šunbeždžionių protėvis.

Mioceno epochoje (23-5 mln. m.) siauranosės beždžionės išplito po visą Senąjį Pasaulį. Aukštesniosios beždžionės jungiamos į Hominoidea antšeimį. Ankstyviausi jų atstovai – Proconsul šeima, neabejotinai kilusi iš egiptopitekų. Viduriniojo ir vėlyvojo mioceno (16-5 mln. m.) Hominoidea skirstomi į Dryopithecinae (plačiai paplitusios į Proconsul panašios beždžionės) ir Sivapithecinae (Ramapithecinae) pošeimius. Pastarieji savo dantų sandara neabejotini Hominidae, ir ilgą laiką buvo laikomi tiesioginiais žmogaus protėviais, tačiau vėlesni postkranijinių griaučių tyrimai įrodė, kad sivapitekai yra orangutangų protėviai, atskilę nuo bendro kamieno prieš 18-12 mln. m. Kitos mioceno beždžionės – Pliopithecus ir Dendropithecus, mioceno žmogbeždžionės, greičiausia buvo šiuolaikinio gibono protėviai; jų šaka atsiskyrė prieš maždaug 20 mln. metų.

Mioceno epochoje vyko žymūs klimato pasikeitimai: sumažėjo tropinių miškų, padaugėjo stepių ir savanų, tad kai kurioms beždžionių populiacijoms smarkiai pasikeitė ekologinė niša, o ttai pastūmėjo tolimesnėms adaptacijoms ir evoliucijai. Afrikoje prieš 20-17 mln. metų gyveno prokonsulai (Proconsul africanus, nyanzae, major); jų radiniai palyginti gausūs ir neblogai išlikę. Šios žmogbeždžionės buvo dabartinių pavianų ar šimpanzių dydžio, nuo kitų skyrėsi mažesnėmis iltimis ir diastema, žandikaulio forma. Tai – maždaug 10 kg svorio beždžionės, gyvenusios riboje tarp tropinio miško ir savanos; stora dantų emalė rodo, kad mito kietu augaliniu maistu; skeleto ypatybės rodo, kad galėjo stotis ant užpakalinių kojų. Prieš 14 – 16 mln. metų Afrikoje atsiradusios žmogbeždžionės paplito taip pat Azijoje (sivapitekai, ramapitekai) ir Europoje (driopitekai). Driopitekai buvo plačiai paplitę, labai įvairuojantys savo sandaros ypatybėmis, o tai rodo gerą jų adaptaciją. Driopitekai ir prokonsulai, manoma, buvo paskutiniai bendri žmonių, gorilų (atsiskyrė prieš 10 mln. m.) ir šimpanzių (atsiskyrė prieš 7 mln. m.) protėviai. Mioceno laikotarpio sluoksniuose randama ir kitų hominidų grupių (Afropithecus, Gigantopithecus, Limnopithecus, Ouranopithecus, Rangwapithecus, Rudapithecus, Turkanapithecus).

Pliocenas. Australopitekai

Plioceno epochoje (5-2 mln. m.) Rytų, kiek vėliau Pietų Afrikoje atsiranda neabejotini Homininae pošeimio atstovai – Ardipithecus, Australopithecus, kai kurių autorių išskiriama Parapithecus gentys. Visiems būdinga vaikščiojimas dviem kojom, laisvos rankos, pritaikytos manipuliuoti daiktais, tačiau nedidelės (380-500 cm3) galvos smegenys. Australopitekų (lot. australis – pietinis + gr. pithecos – beždžionė) terminą sukūrė Witwatersrand’o universiteto Pietų Afrikoje anatomijos pprofesorius Raymond Dart, 1925 m. taip pavadinęs fosilizuotą kaukolę iš Taung akmens skaldyklų. 1974 m. lapkričio 30 d. (Richard Leakey) buvo rastas apypilnis hominido, gyvenusio daugiau kaip prieš 3 mln. metų, skeletas, priskirtas naujai rūšiai Australopithecus afarensis, plačiai žinomas kaip „Lucy“. Plataus masto kasinėjimų Pietų (Sterkfontein, Swartkraans, Taung ir kt.) ir Rytų Afrikoje (Omo, Olduwai, Turkana) metu rasta daugybė kaulų liekanų, priskiriamų ankstyvoms hominidų formoms ir jungiamų į australopitekų gentį. Dabar manoma, kad Homo ir australopitekų gentys turėjo vieną bendrą protėvį.

Australopitekai gyveno prieš 4-6 – 0,9 metų. Iki šiol jų rasta tik Pietų ir Rytų Afrikoje. Ūgiu jie nesiskyrė nuo driopitekų (apie 130 cm, kūno svoris galėjo siekti 25-50 kg), tačiau turėjo didesnę kaukolės talpą (450-700 cm3). Australopitekai vaikščiojo dviem kojom ir turėjo beveik žmogišką ranką. Pastaruoju metu beveik visi tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad australopitekai galėjo naudotis įvairiais objektais kaip įrankiais, bet jų negamino.

Australopitekų ekologija ir adaptacijos. Plioceno epochoje Afrikoje klimatas tapo gerokai sausesnis, sumažėjo miškų ir padaugėjo savanų, o tai paskatino naujų žinduolių rūšių, tame tarpe ir australopitekų, atsiradimą. Australopitekų adaptacija vaikščioti dviem kojom teikė jiems daug pranašumų: be galimybės geriau matyti, ji išlaisvino rankas, o tai leido nusinešti maistą į saugią vietą, saugiai gabenti palikuonis,

galop pats judėjimas dviem kojom energetiškai racionalesnis. Kita labai svarbi australopitekų adaptacija – mitybos ypatumai. Jie mito daugiausia smulkiais gyvūnais bei augaliniu maistu, surinktu nuo žemės. Tačiau, gyvendami savanoje, jie turėjo nuolat susidurti su pilnaverčių gyvulinių baltymų trūkumo problema, kurią išsprendė labai originaliai: australopitekai ėmė maitintis ir kitų savanos plėšrūnų sumedžiotu grobiu („scavenging“ – maitėdystė). Tokia jų elgesio adaptacija buvo ypatingai svarbi jų smegenų evoliucijai ir tolesnei socializacijai. Dėl maitos australopitekai turėjo konkuruoti su kitais plėšrūnais, o tai skatino lankstaus iir greito mąstymo tobulėjimą, tarpusavio kooperaciją bei kooperaciją tarp lyčių: patelės, rinkdamos augalinį maistą, užtikrindavo kasdienį kalorijų poreikį, o patinai – parūpindavo būtiną gyvulinių baltymų kiekį.

Ankstyviausias plioceno australopitekų protėvis – visai neseniai Rytų Afrikoje rastas Ardipithecus ramidus (4,4 mln. m.). Tai – šimpanzės dydžio beždžionė, galėjusi vaikščioti ant dviejų kojų; jos dantų emalė plonesnė, o tai liudija, kad mito mišriu maistu. Dabar australopitekų genčiai priskiriamos bent 5 rūšys:

1. Rytų Afrikoje rastas A. anamensis – seniausia žinoma rūšis, datuojamas 4,2-3,9 mmln. m., turėjęs dideles iltis ir beždžionėms būdingą seklų gomurį, tačiau išlikęs blauzdikaulis liudija vertikalią laikyseną.

2. Rytų Afrikos A. afarensis, datuojamas 3,9-2,9 mln. m., laikomas vėlesnių australopitekų ir Homo habilis protėviu. Būdinga nedidelė smegeninės talpa (380-500 cm3), didelis prognatiškas vveidas, stambūs dantys, santykinai ilgos rankos, neabejotinai vaikščiojimui dviem kojomis pritaikyti griaučiai (tai tiesiogiai liudija ir 3-4 mln. m. senumo pėdų įspaudai), ryškus lytinis dimorfizmas (vidutinis patinų ūgis 151, patelių – 105 cm).

3. Pietų Afrikos A. africanus, anksčiausiai aprašyta australopitekų rūšis, datuojamas 3,0-2,3 mln. m.; gracili vėlyvųjų australopitekų forma, biologiškai artima A. afarensis, jo smegeninės talpa neviršijo 600 cm3.

4. A. robustus (Pietų Afrikoje) bei A. boisei, arba A. aethiopicus (Rytų Afrikoje), datuojami 1,8-1,0 mln. m. Jiems būdinga iki 500 cm3 smegeninės talpos masyvios kaukolės su sagitaline skiautere kramtomųjų raumenų prisitvirtinimui, labai masyvus apatinis žandikaulis, santykinai nedideli priekiniai, bet stambūs krūminiai dantys su storu emalės sluoksniu liudijantys specializaciją augaliniam maistui. Šie homininai kartais priskiriami Parapithecus genčiai.

5. Homo habilis, ppereinamoji forma tarp australopitekų it Homo erectus.

Pleistoceno hominidai

Homo. Visos kitos hominidų formos priskiriamos Homo šeimai, skirstant ją į dvi rūšis – Homo erectus (stačiasis žmogus, dabar išmiręs), ir Homo sapiens (protingas žmogus), kuri apima visas dabartines rases ir eilę iškastinių formų.

Homo habilis („sumanusis žmogus“) dabar dažniau laikomas seniausiu Homo šeimos atstovu, nors morfologiškai neretai ir priskiriamas australopitekams. Tai tarpinė rūšis tarp australopiteko ir Homo. Jo liekanas pirmą kartą atrado R. Leakey Olduvajuje 1960 m. Geriausiai išlikęs individas žinomas kaip „„KNM ER 1470″. H.habilis datuojamas 2 – 1,7 mln. metų. H.habilis buvo kiek didesnis už australopitekus, turėjo stambesnius kandžius ir iltinius dantis, bet mažesnius krūminius, didesnę kaukolės talpą (apie 775 cm3). Likęs skeletas nesiskyrė nuo australopiteko. Tačiau kokybinis skirtumas nuo australopitekų ne iki šiol žinomos biologinės ypatybės, o kultūra. Homo habilis – pirmasis hominidas, neabejotinai gaminęs įrankius (Olduvajaus kultūros universalus akmeninis kirtiklis), tad nuo šiol, be biologinės, prasideda ir kultūros evoliucija, kultūros istorija (ankstyvasis paleolitas). Įrankių turėjimas, atrodo, įgalino daugiau maitintis lengviau įsisavinamu gyvuliniu maistu: H.habilis buvo visaėdis, o suskaldytų australopitekų kaulų radimas kartu su jo įrankiais liudytų, kad jis gal būt medžiojo ir A.boisei. Ankstyvajam Homo priskiriamas taip pat Homo rudolfensis.

Homo erectus. Pirmą kartą jo liekanas 1891 m. Javos saloje rado E. Dubois, pavadinęs radinį pitekantropu („beždžionžmogiu“). Ankstyviausi jo radiniai yra iš žemutinio pleistoceno. 1,3 – 1,6 mln. m. senumo sluoksniuose prie Turkanos ežero H. erectus kaulai rasti kartu su masyviojo australopiteko. Viduriniajame pleistocene, maždaug prieš 650.000 m., H. erectus populiacijos paliko Afrikos tropinius ir subtropinius regionus ir patraukė į šaltesnes šiaurines ir rytines sritis (pirmoji žmonių plitimo banga). Šiai rūšiai priskiriami ir vėlesni Javos bei Kinijos (sinantropas) bei Europos ir Šiaurės Afrikos radiniai. Jis buvo vidutinio ūgio, smegeninės ttalpa apie 1000 cm3 (700-1200 cm3), pačios smegenys, ypač kalbos sritys, artimesnės šiuolaikiniam žmogui; veido santykinis dydis mažesnis, negu australopiteko, tačiau veidas prognatiškas; labiau išgaubtas kaukolės skliautas, dantų sandara artimesnė dabartiniam žmogui, tačiau apatinis žandikaulis dar be smakro kyšulio. Galūnių kaulai nesiskyrė nuo Homo sapiens. Homo erectus datuojamas 1,6 mln. – 400 tūkst. m. Tačiau seniausios H. erectus veiklos radimvietės Olduvajuje siekia 2,5 mln. metų. Tai stambių gyvulių kaulai su pjovimo žymėmis. Vėlesniuose sluoksniuose randama akmeninių įrankių (kirtiklių), vadinamų bendru Olduvajaus (Olduvai) kultūros vardu (1,75 mln. metų). Ten pat rastas ir 3,7 – 4,3 m skersmens akmenų ratas, kuris, kaip manoma, galėjo būti palapinės pamatu. Tad H. erectus gyventas laikotarpis dar vadinamas žemutiniu paleolitu, arba senuoju akmens amžiumi, o jo kultūra – ašeline (Acheul). Tai universalūs akmeniniai rankiniai kirviai. Vėlesnėms ašelinės kultūros formoms būdingi sudėtingesni įrankiai; iš akmens nuoskalų buvo daromi taip pat gremžtukai it rėžtukai. Tokiems įrankiams pagaminti būtina pasirinkti žaliavas, numatyti veiksmų planą – tai liudytų, kad Homo erectus turėjo abstraktaus mąstymo pradmenis. Atsiranda tam tikra regioninė kultūrinė įvairovė. Yra duomenų, kad bent jau vėlyvos Homo erectus formos naudojo ugnį. Seniausios ugniavietės pietų Prancūzijoje (Terra amata) yra 750.000 m. senumo. Ten pat rasta ir apdegusių gyvulių kaulų. Terminis mmaisto apdorojimas leido lengviau jį įsisavinti, detoksikuoti augalinės kilmės toksinus. Ugnis taip pat buvo naudojama medžioklei, būstui apšildyti, kaip grupės susirinkimo vieta, o tai skatino socialinį solidarumą ir įvairių ritualų atsiradimą (žinomi stambių žinduolių kaulai su savoriškomis “graviravimo” žymėmis). Homo erectus gyveno urvuose, medžiojo stambius gyvulius; manoma, kad galėjo kalbėti artikuliuota kalba. Homo erectus, turėdamas didesnes smegenis, kultūros dėka (geresnės kokybės ir įvairesni įrankiai bei jų regioninė įvairovė; ugnies panaudojimas, būstų statyba, abstraktaus mąstymo užuomazgos) galėjo geriau adaptuotis prie įvairių aplinkos sąlygų ir išplito po visą Senąjį Pasaulį (pirmoji žmonių plitimo iš Afrikos banga). Skirtingose vietose jo palikuonys evoliucionavo į savarankiškas archainio Homo formas, kūrusias viduriniojo paleolito kultūras. Vėlyviausia jo forma Europoje ir Artimuosiuose Rytuose – Homo neanderthalensis – jau laidojo mirusiuosius.

Archainis Homo. Pereinamoji forma tarp Homo erectus ir Homo sapiens, gyvenęs įvairiose Europos, Afrikos ir Azijos vietose prieš 400.000-35.000 m. Prie jo dabar taip pat priskiriamas ir Homo neanderthalensis. Pasižymėjo Homo erectus ir Homo sapiens biologinių požymių deriniu. Kaukolės didelės ir masyvios, smegeninės plačiausia vieta – prie kaukolės pamato; veidui būdingi didesni už šiuolaikinių žmonių matmenys, stambesni dantys, ryškesni antakių velenai, apatinis žandikaulis be smakro kyšulio. Likę griaučiai iš esmės nesiskiria nuo šiuolaikinių žmonių. Požymių įvairovė, o ypač smegenų

didėjimas (neandertaliečių siekia 1400 cm3, plg. Homo sapiens – 1300 cm3) liudija archainio Homo evoliuciją, todėl neretai vieni radiniai priskiriami “progresyviam” Homo erectus, kiti – “primityviam” Homo sapiens. Turėdamas dideles smegenis, archainis Homo sugebėjo abstrakčiai mąstyti ir galėjo sukurti tobulesnes kulūrines adaptacijas aplinkai bei apgyvendinti įvairesnes ekologines nišas: prieš 125.000 m. jis jau buvo išplitęs po visą Senąjį Pasaulį. Europoje ir Vakarų Azijoje kai kurios archainio Homo populiacijos (neandertaliečiai) išliko iki 35.000 m. Seniausio archainio Homo kultūra tęsė ašelinės (Acheul) HHomo erectus kultūros tradicijas; prieš 200.000 m. evoliucionavo į Levalua (Levalloise) viduriniojo paleolito kultūrą, pastaroji Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje – į Mustjė (Le Moustier) kultūrą.

Šiuolaikinio žmogaus pirmtakas Europoje ir Vakarų Azijoje buvo neandertalietis (pagal vieną pirmųjų radimviečių 1856 m. netoli Diuseldorfo), gyvenęs prieš 80 – 35 tūkst. m. Dabar žinoma daugybė H. neanderthalensis radimviečių Europoje (La Chapelle-aux-Saints, Le Moustier, Krapina ir kt.), Azijoje (Kiik-Koba, Teshik Tash, Shanidar, Palestina), Afrikoje (Broken Hill). Nors kaukolės talpa (1300 – 1600 ccm3) buvo net didesnė už šiuolaikinio žmogaus, tačiau forma gerokai skyrėsi, pirmiausia žemu kaukolės skliautu, nuolaidžia kakta ir masyviu antakių velenu, ryškiu prognatizmu (žandikaulių atsikišimu), nedideliu smakro kyšuliu. Ilgą laiką buvo manoma, kad neandertaliečio buvo menkiau išsivystę galvos smegenų kaktinės sskiltys, kuriose yra svarbūs slopinimo ir asociaciniai centrai (kitaip tariant, neandertaliečio sugebėjimas mąstyti buvo ribotas, o elgesys ūmus ir agresyvus). Tai buvo vidutinio ar žemesnio nei dabartiniai ūgio ir labai tvirto kūno sudėjimo žmonės. Jie gamino įvairius akmeninius įrankius. Jų gyventas laikotarpis vadinamas Viduriniuoju paleolitu, o kultūra – mustjerine (Le Moustier). Ji buvo gana įvairi; randama daug įvairios paskirties įrankių iš akmens nuoskalų, universalus rankinis kirtiklis naudojamas rečiau. Plačiai buvo naudojami ir kauliniai dirbiniai, kriauklės, greičiausia ir medis. Neandertaliečiai gyveno urvuose, be to, mokėjo statytis palapines. Turėdami būstus, pastoviai kūrendami ugnį, mokėdami pasigaminti rūbus iš kailių (odos apdorojimą liudytų labai nusidėvėję priekiniai dantys), jie sugebėjo ne tik išgyventi rūstaus ledynmečio klimato sąlygomis, bet ir migruoti į šiauresnes teritorijas. Neandertaliečiai buvo ppirmieji, kurie sistemingai laidojo savo mirusiuosius, palydėdami laidotuves ritualais. Žinomi jų kapai, kur mirusieji paguldyti miego pozoje, su įkapėmis, kartais ir su gėlėmis; gali būti, kad turėjo ir šeimos kapus. Jie rūpinosi savo ligoniais. Yra duomenų, liudijančių apie urvinio lokio kultą. Dabar žinoma keletas neandertaliečių variantų (“klasikiniai” Europos ir “generalizuoti” Artimųjų Rytų).

Maždaug prieš 40.000 – 35.000 m. neandertaliečiai išnyko. Iki šiol buvo diskutuojama, ar jie galėjo būti tiesioginiais Homo sapiens protėviais. Vis daugiau duomenų liudija, kad Neandertalio žmonės visgi bbuvo šalutinė evoliucijos šaka. 1997 m. išskyrus mitochondrinę DNR (mtDNR) iš neandertaliečio kaulų ir lyginant 378 bazių porų grandinę, rasta 27 skirtumai lyginant su šiuolaikiniu žmogumi, tuo tarpu kai dabar gyvenančių žmonių variacija – 8 skirtumai. Tai laikoma įrodymu, kad neandertaliečiai yra šalutinė evoliucijos šaka, atsiskyrusi nuo bendro kamieno prieš 690.000 – 550.000 metų. Ji nepaliko jokio pėdsako dabartinių žmonių (bent jau europiečių) genofonde.

Remiantis fosilijų analize, šiuolaikinio žmogaus (Homo sapiens) kilmei aiškinti sukurtos 2pagrindinės teorijos.

1. Nesenos evoliucijos iš Afrikos teorija. Jos esmė – šiuolaikiniai žmonės atsiranda Afrikoje ir išplinta po visą pasaulį (“antroji žmogaus plitimo banga”) išstumdami prieš tai buvusias archainio žmogaus formas ir su jomis nesimaišydami.

2. Evoliucijos daugelyje regionų teorija. Pagal ją, šiuolaikinis žmogus atsiranda iš archainio žmogaus keliuose židiniuose ir maždaug vienu metu.

Daug iš esmės naujų duomenų aiškinantis šiuolaikinio žmogaus kilmę pateikė molekulinės biologijos atradimai. Anksčiausiai (nuo 1987 m.) tiriama mtDNR įvairovė. Ši DNR perduodama tik motinos linija, jos mutacijos yra atrankos požiūriu neutralios ir vyksta maždaug pastoviu greičiu (kas 6.000 – 12.000 metų). Paaiškėjo, kad žmonėms būdingas didelis giminingumas (didesnis, negu bet kurios kitos žinduolių rūšies); mtDNR įvairovė didžiausia Afrikoje – tai liudytų, kad šiuolaikiniai žmonės atsirado ten, iš labai nedidelės pradinės archainio žmogaus populiacijos, maždaug prieš 200.000 metų (( 290-140 tūkst. m.).Vėliau būta įvairių šios hipotezės variacijų, bandymų duoti net vėlesnę atsiradimo datą.

Y chromosomos įvairovė pradėta tirti vėliau (1996 m.). Ši chromosoma perduodama tik vyriška linija. Jos mutacijų tyrimo duomenys nesutampa su mtDNR ir liudytų sudėtingesnį migracijų iš ir į Afriką vaizdą. Y Alu (YAP) haplotipų rasta 5, iš kurių I haplotipas seniausias ir afrikietiškos kilmės; V haplotipas – taip pat afrikietiškas, tik vėlesnės kilmės; III haplotipo šaltinis yra Azija, iš kurios jis migravo į Afriką. Kitas Y chromosomos segmentas (SRY) taip pat tarsi Azijos kilmės.

Branduolio DNR įvairovė pradėta tirti vėliausiai (1997 m.).Paaiškėjo, kad 11 chromosomos beta-globino geno įvairovės šaltinis – Azija, o 12 chromosomos – Šiaurės Rytų Afrika, nedidelė (apie 1.000 individų) populiacija. Pagal šios chromosomos mutacijas, šiuolaikinio tipo žmonės iš Afrikos migravo prieš 100.000 – 70.000 metų. Taigi molekulinės biologijos duomenys prieštaringi ir paremia abi (nors kol kas daugiau – nesenos Afrikos evoliucijos) šiuolaikinio žmogaus kilmės teorijas.

Savo sugebėjimo kurti tobulesnę kultūrą dėka Homo sapiens populiacijos plito, išstumdamos archainio Homo formas: Pietų Afrikos radiniai datuojami 120.000-100.000 m., Artimųjų Rytų – 90 000 m. Prieš 40.000-30.000 m. Homo sapiens ir su juo siejamos vėlyvojo paleolito kultūros ima dominuoti Europoje (kromanjoniečiai, pagal pirmąją radimvietę Cro-Magnon 1868 m. pietvakarių Prancūzijoje). AApie tą patį laiką Homo sapiens išplinta Azijoje; seniausi Australijos radiniai datuojami 30.000-25.000 m., Amerikos – 15.000 m. Pagrindiniu Homo sapiens prisitaikymo prie aplinkos būdu tampa ne biologinės, bet kultūrinės adaptacijos. Atranka šiuo laikotarpiu veikė sugebėjimo mokytis, koncentruoti dėmesį, savęs suvokimo ir vertinimo, kūrybingumo – sugebėjimo kurti tobulesnę kultūrą – kryptimi. Tolesnę žmonijos istoriją nulemia ne biologijos, bet kultūros evoliucijos dėsningumai, ir plintant į įvairias klimatines zonas ir ekologines nišas didėja ne biologinė, bet kultūrinė įvairovė.

Taigi šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) ima dominuoti Pleistoceno pabaigoje, prieš 40.000 – 35.000 metų. Kultūros istorijoje šis laikotarpis (35.000 – 10.000 m.) vadinamas vėlyvuoju paleolitu. Vėlyvojo paleolito kultūros pasiekė iki tol neregėto sudėtingumo ir įvairovės. Pagrindinė žaliava akmeniniams įrankiams gaminti buvo akmens nuoskalos aštriais kraštais, todėl žymiai efektyviau panaudojamos žaliavos (palyginimui: eksperimentinės archeologijos duomenimis, iš maždaug 1 kg titnago, naudojantis ašelinės kultūros technologija, galima pagaminti 40 cm ašmenų, mustjerinės – 180 cm, vėlyvojo paleolito – 25 m). Iš tokių nuoskalų buvo gaminama daugybė specializuotų įrankių. Daugelio tokių įrankių paskirtis buvo kitų įrankių gamyba. Plačiai buvo naudojamas taip pat ir kaulas bei ragas. Didelis vėlyvojo paleolito pasiekimas buvo sudėtingų svaidomųjų įrankių gamyba. Jais naudodamiesi, vėlyvojo paleolito medžiotojai sėkmingai medžiojo stambius bandomis gyvenančius gyvūnus, dažnai net pažeisdami

ekologinę pusiausvyrą. Manoma, kad kai kurių stambių gyvūnų išnykimo kaltininkas galėjo būti žmogus. Europos vėlyvasis paleolitas sutapo su labai šalto klimato laikotarpiu, todėl tobulėjo kultūrinės adaptacijos tokiai aplinkai (rūbų gamyba, pastatai). Vėlyvajame paleolite formuojasi sudėtingas žmogaus dvasinis gyvenimas, atsispindintis to meto meno kūriniuose (uolų piešiniai ir skulptūros). Materialinės ir dvasinės kultūros įvairovę didele dalimi nulėmė aplinkos sąlygos.

Kultūros evoliucija ir žmogaus biologija

Nuo vėlyvojo paleolito kultūra tampa pagrindiniu žmogaus adaptacijos prie aplinkos būdu; žmonėms užimant įvairias ekologines nišas, didėja ne biologinė, o kkultūrinė įvairovė.

Jei dėl žmogaus biologijos dėsningumų iš esmės sutariama, kultūros vystymosi ir funkcionavimo dėsningumai buvo suprantami skirtingai. Įvairiais laikotarpiais vyravo žemiau trumpai apibūdinamos kultūrinės antropologijos mokyklos:

1. Evoliucionizmas (19 a. vid., žymiausi atstovai – E.B. Tylor, L.H. Morgan). Pagrindinis teiginys – visos visuomenės dėsningai pereina evoliucijos stadijas (laukinė, barbarystė, civilizacija); skirtumai tarp kultūrų nulemti jų skirtingų išsivystymo stadijų. Nors vėliau kritikuota už spekuliatyvumą ir etnocentrizmą, ši tradicija davė pradžią tokioms pakraipoms, kaip:

1.1. Dialektinis materializmas. Kadangi istorija yra kryptinga, mokslininkas, numatydamas šią kkryptį, turi aktyviai kištis į visuomenės gyvenimą ir dalyvauti istorijos procese.

1.2. Kultūrinis materializmas. Neigia būtinumą dalyvauti politikoje.

2. Difuzionizmas (19-20 a. sandūra). Kultūros inovacijos atsiranda tik vienoje vietoje (G.E. Smith, W.G. Perry – Egipte) ar keliose vietose (vokiškoji kulturkreise mokykla – FF. Graebner ir kt.) ir vėliau plinta difuzijos būdu (perimant ir mėgdžiojant).

3. Amerikos istorinė mokykla (20 a. pr., F. Boas). Atsiranda kaip reakcija į spekuliatyvų ankstesnių teorijų pobūdį. Kadangi kiekviena kultūra vystosi savaip, turi savo unikalią ir nepakartojamą istoriją, todėl prieš kuriant apibendrinimus, būtina sukurti tikslių empirinių duomenų bazę. Pirmiausia būtina visapusiškai tirti konkrečią kultūrą, surinkti visus įmanomus etnografinius faktus. Nors vėliau kritikuota dėl to, kad nebandė kurti rimtos teorijos, ši mokykla paliko labai gilų pėdsaką kultūrinėje antropologijoje.

4. Funkcionalizmas (20 a. pr., B. Malinowski). Kultūra tenkina bendrus individo ir/ar visuomenės poreikius; kultūra funkcionuoja kaip visuma, kurios atskiros dalys tarpusavyje persipynę. Lauko tyrimų metu būtina išaiškinti papročių ir institucijų funkcijas.

5. Struktūrinis funkcionalizmas (20 a. pr., A.R. Radcliffe-Brown). Akcentuojamos kultūros elementų visuomeninės ffunkcijos – kaip papročiai ir institucijos (socialinės struktūros) tarnauja visuomenės interesams.

6. Psichologinė antropologija (20 a. 3-4 dešimtm., E. Sapir, R. Benedict, M.Mead). Kiekviena visuomenė sukuria savitą asmenybės struktūrą, todėl antropologijos uždavinys – atskleisti ryšius tarp psichologinių ir kultūrinių ypatybių. Psichologiniai antropologai sprendė tokius klausimus: kiek žmogaus elgesį nulemia asmenybės ypatumai? ar į asmenybę galima žiūrėti kaip į kultūros sistemos dalį? jei asmenybės ypatumai yra kultūros dalis, kaip jie susiję su sistemos visuma?

7. Neoevoliucionizmas (20 a. vid.; L. White, J. Steward). KKartais vadinama kultūrinės ekologijos mokykla. Kultūra vystosi nuo paprastų prie sudėtingų formų proporcingai įvaldytai energijai, tenkančiai 1 asmeniui. Priklausomai nuo kultūros ir aplinkos sąveikos, kultūros evoliucija gali būti multilinijinė.

8. Prancūzų struktūralizmas (20 a. II pusė, C. Levi-Strauss). Pagrindinė idėja paimta iš lingvistikos: remiamasi prielaida, kad pagrindinės gramatinės struktūros yra užprogramuotos žmogaus psichikoje. Vadinasi, yra tam tikri užprogramuoti žmogaus psichikos kodai (pvz., dichotominis mąstymas), kurie nulemia kultūros formas. Kultūriniai skirtumai atsiranda dėl aplinkos ir istorijos įtakos. Tačiau, nors kultūros elemento turinys gali skirtis. Jo struktūra iš esmės vienoda. Struktūraslistinės teorijos atrodo patraukliai, tačiau jos kritikuojamos dėl abstraktumo, daugelio jų negalima empiriškai patikrinti.

9. Etnomokslas (etnosemantika, naujoji etnografija) (20 a. 7-8 dešimtm., W. Goodenough, W Sturtevant). Kultūrą reikia bandyti suprasti “iš vidaus”, t.y. ji turi būti nagrinėjama naudojantis tos kultūros kūrėjo, o ne antropologo kategorijomis. Naudojami lingvistiniai modeliai, pabrėžiama lingvistikos svarba. Tokios nuostatos susilaukia kritikos, nes dėl išankstinio nusistatymo neįmanoma iki galo suprasti kitos kultūros žmogaus psichologijos, neįmanoma objektyviai palyginti kultūrų.

10 Statistiniai tarpkultūriniai palyginimai (20 a. 8-9 dešimtm., G.P. Murdock). Sukurta didžiulė duomenų bazė (HRAF), naudojama statistiniam hipotezių tikrinimui ir indukciniam teorijų kūrimui.

Bendriausiais bruožais kultūra vystosi pagal tokius dėsningumus:

1. Tam tikru momentu imama vis labiau pasikliauti įrankiais (kultūra).

2. Įrankių randasi vis daugiau.

3. Įrankiai tampa vis įvairesni iir labiau specializuoti.

4. Todėl efektyviau išnaudojama ekologinė niša (didėja adaptacijos galimybės).

5. Dėl to didėja žmonių skaičius grupėje.

6. Didėja žmonių specializacija, integracija ir koordinacija.

7. Toliau didėja populiacijos adaptacijos galimybės.

Laikantis šio modelio akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių biologinių kultūros efektyvumo rodiklių – demografinė situacija.

Demografijos elementai

Kaip ir visoje biologijoje, vertinant populiacijos santykius su aplinka reikia žinoti individų skaičių, to skaičiaus svyravimų dėsningumus, metinį gimusių ir mirusių skaičių, gyvenimo trukmę ir t.t., nes šie rodikliai atspindi populiacijos dinamiką. Demografija nagrinėja individų skaičiaus ir jų struktūros kitimus populiacijoje. Žmonių demografija gana gerai ištyrinėta, nes tai susiję su praktiniais poreikiais (pvz. draudimo kompanijų veikla). Konkretaus individo gyvenimo trukmę ir palikuonių skaičių prognozuoti sunku, tačiau populiacija pasižymi tam tikromis statistinėmis savybėmis, kurias galima tirti teoriškai ir modeliuoti. Pagrindines populiacijos demografines savybes nulemia ją sudarančių individų dauginimasis ir mirimas; o skirtumas tarp šių priešingų procesų vadinamas populiacijos augimu.

Eksponentinis augimas. Daugeliui biologinių rūšių sugebėjimas daugintis žymiai viršija poreikį tik pakeisti tėvų kartą (pvz.: kambarinė musė per savo gyvenimą padeda 120 kiaušinėlių; per metus pasikeičia 7 musių kartos; jei nežūtų nė vienas individas ir visos musės sulauktų maksimalaus palikuonių skaičiaus, metų pabaigoje populiacija, kuirą pradžioje sudarė tik patelė ir patinėlis, pasiektų 5.598.720.000.000 skaičių, o jų bendra masė išaugtų nuo 0,02 g iki 28 ttonų). Toks populiacijos augimas vadinamas eksponentiniu. Jis gali būti apibūdinamas formule

Nt = N0ert,

Kur N0 – pradinis individų skaičius, Nt – individų skaičius laiko momentu t, e – natūrinio logaritmo pagrindas, r – augimo greitis (skirtumas tarp gimstamumo ir mirštamumo – rūšiai būdinga konstanta). Suprantama, kad realiomis sąlygomis eksponentinis augimas gali vykti tik trumpą laiką, nes aplinkos resursai yra riboti.

Logistinis augimas. Populiacijos augimas reguliuojamas dviejų faktorių – sugebėjimo daugintis maksimaliu greičiu ir aplinkos rsursų ribotumo. Todėl realių populiacijų augimo kreivės paprastai būna S raidės formos – laikui bėgant kreivė plokštėja, kol nusistovi pusiausvyra tarp gimusių ir mirštančių individų skaičiaus. Toks augimas vadinamas logistiniu.

Empiriškai ištirti populiacijos dinamiką galima sudarinėjant demografines lenteles. Žmonėms sudaromos gimstamumo, gyvenimo (mirštamumo), santuokų, ekonominio aktyvumo ir kt. lentelės. Paprasčiausia ir plačiausiai naudojama yra gyvenimo lentelė. Pagal ją skaičiuojami daugelis demografinių rodiklių: vidutinė numatoma gyvenimo trukmė, vidutinis vaikų skaičius vienai moteriai, mirties tikimybė, apskaičiuojamos išgyvenimo kreivės.

Demografinių lentelių sudarymas remiasi prielaida, kad populiacija yra stabili, t.y. nevyksta migracijos procesai.

Gyvenimo lentelė – tai eilė tarpusavyje susijusių dydžių, esančių vieno rodiklio – amžiaus – funkcijomis.

Lentelė.

15-17 a. Alytaus senkapio gyvenimo lentelė

X Dx dx lx qx Lx Tx ex

0 104 7,73 100,00 0,0773 96,14 2781,64 27,82

1-4 173 12,86 92,27 0,1394 429,20 2865,50 29,10

5-9 127 9,44 79,41 0,1189 373,45 2256,30 28,41

10-14 68 5,06 69,97 0,0723 337,20 1882,85 26,91

15-19 61 4,54 64,91 0,0699 313,20 1545,65 23,81

20-29 185 13.75 60,37 0,2278 534,95 1232,45 20,41

30-39 210 15,61 46,62 0,3348 388,15 697,50 14,96

40-49 209,5 15,58 31,01 0,5024 232,20 309,35 9,98

50-x 207,5 15,43 15,43 1,0000 77,15 77,15 5,00

1345 100,00 2781,64

Šioje lentelėje x – amžiaus intervalas;

Dx – mirusiųjų amžiaus intervale x skaičius (kohorta);

dx – mirusiųjų amžiaus intervale x (kohortos x)

procentas nuo bendro mirusiųjų skaičiaus, pvz.: d1-4 = 173 x 100 /1345 = 12,86;

lx – iki amžiaus grupės x išgyvenusių žmonių procentas, pvz.: l1-4 = 100-7,73 = 92,27;

populiacijos dinamiką vaizdžiai apibūdina grafiškai pavaizduotas lx – išgyvenimo kreivė. Teoriškai išgyvenimo kreivės gali būti kelių tipų: I – visi individai pasiekia maksimalios rūšiai būdingos gyvenimo trukmės; II – pastovus mirusiųjų skaičius; III – pastovi mirties tikimybė; IV – mažėjanti mirties tikimybė; V – didėjanti mirties tikimybė.

qx – mirties amžiaus grupėje x tikimybė ((mirusiųjų ir išgyvenusiųjų santykis), pvz.: q1-4 = = d1-4 / l1-4 = 12,86/92,27 = 0,1394;

Lx – metų skaičius, kuriį išgyveno visi individai amžiaus intervale x, pvz.: L1-4 = 5 x (l1-4 + l5-9) / 2 = 5 x (92,27 + 79,41) / 2 = 429,20;

Tx – bendras metų skaičius, likęs gyventi visiems individams, sulaukusiems amžiaus x, pvz.: T1-4 = T0 – L0 = 2781,64 – 96,14 = 2685,50; T5-9 = T1-4 – L1-4 = 2685,50 – 429,20 = 2256,30, ir tt.t.

ex – vidutinė numatoma gyvenimo trukmė inidvidui, įžengiančiam į amžiaus periodą x, pvz.: e01-4 = Tx / lx = 2650,50 / 92,27 = 29,10.

Kiti demografiniai rodikliai apskaičiuojami remiantis gyvenimo lentele.

Mirštamumas rodo kiek individų iš tūkstančio miršta per metus:

M = 1000 // e00 ; Alytaus 15-17 a. šis rodiklis – 35,94; to paties laikotarpio kaimo populiacijoms – 35,19.

Gimstamumo (vaisingumo) rodikliai. Vidutinis vaikų skaičius vienai moteriai (suaugusiųjų porai) “tradicinėse” bendruomenėse sužinomas iš etnografijos. Paprastai galimas (jei moteris išgyvena visą reprodukcijos periodą – 15-50m.) palikuonių skaičius (Uc) tokiose bendruomenėse svyruoja tarp 7 ir 10. Realybėje jis visada mažesnis, nes nemažai moterų mirdavo jauname amžiuje. Tikimybė sulaukti pilno palikuonių skaičiaus (sx), jei moteris yra 15-20 m. – 0,90, jei 20-29 m. – 0,62; jei 30-39 m. – 0,30; jei 40-49 m. – 0,08, jei virš 50 m. – 0,00. Paleopopuliacijoms gimstamumas apskaičiuojamas naudojantis gyvenimo lentele ir minėtais rodikliais. Remiantis šiais skaičiavimais, 15-17 a. Alytaus miestelyje moteris vidutiniškai gimdydavo 6,52, to paties laikotarpio kaime – 66,80 karto (jei Uc prilyginsime 8).

Demografinė situacija medžiotojų-rinkėjų kultūros fazėje. Apie šio labai ilgo laikotarpio kultūrą sprendžiama naudojantis 2 šaltiniais: etnografinėmis paralelėmis ir archeologijos duomenimis. Europoje ši kultūros fazė apima paleolitą (100.000-15.000 m. pr. Kr.) ir mezolitą (15.000-5.000 m. pr. Kr.). Paleolito laikotarpis sutapo su periodiškais ledynmečiais; žmonės vertėsi augalinių produktų rinkimu ir stambių žinduolių medžiokle. Tipingą to meto bendruomenę sudarė keliolika – kelios dešimtys žmonių, klajojančių paskui medžiojamų gyvulių bandas. Bendruomenėje nebuvo ryškios hierarchijos, asmeninės nuosavybės, žmones jungė labai sstiprus bendrumo su savo grupe jausmas. Mezolito laikotarpį lydėjo klimato atšilimas, miškų plitimas į šiaurę ir stambių kanopinių bandų nykimas. Svarbiausios to meto kultūrinės adaptacijos – lankas ir labiau individuali medžioklė, atsiranda žvejyba. Maisto šaltiniams tapus įvairesniems, žmonių grupės tampa sėslesnės.

Gyventojų tankumas buvo nulemtas to meto kultūros galimybių. Net palankiausiomis sąlygomis, naudojantis medžiotojų ir rinkėjų technologijomis vienam žmogui reikia ne mažiau kaip 10 kv. km teritorijos (plg. Australijos aborigenų gyventojų tankumas – 1/10-200 kv. km; Šiaurės Amerikos prerijų indėnų – 1/20-25 kv. km; Kalahario bušmenų – 1/10 kv. km.; paleolito Prancūzijoje, įvairiais vertinimais – 1/50 kv. km). Gimstamumas tarp medžiotojų-rinkėjų palyginus žemas (4-6 vienai moteriai); žemą gimstamumą lėmė biologinis reguliavimas (ilgas maitinimas krūtimi) ir kultūrinis – įvairūs lytinio gyvenimo tabu, santuokų reguliavimas, abortai, infanticidas. Etnografiniai duomenys rodo, kad dauguma medžiotojų-rinkėjų bendruomenių turi savotišką supratimą apie jų ekologinės nišos talpumą ir stengiasi jo neperžengti, todėl esant stabilioms sąlygoms medžiotojų rinkėjų populiacijos šimtmečius išlieka stabilios – logistinis augimas). Mirštamumą apibūdina vidutinė numatoma gyvenimo trukmė: naujagimiams (e00) ji tesiekė 18-20 m.; apie 55% gimusiųjų mirdavo iki savo reprodukcijos periodo pradžios (14 m.). Tik 1 – 2 % sulaukdavo 50 ir daugiau metų. Nenuostabu, kad pirmiesiems su Amerikos ar Polinezijos medžiotojais-rinkėjais susidūrusiems europiečiams susidarė įįspūdis, kad jie yra puikios sveikatos: nėra senatvės ligų, arterinės hipertenzijos, nutukimo ir badavimo. “Civilizacijos” infekcinės ligos (žarnyno ir oro lašelinės infekcijos) medžiotojams-rinkėjams nebūdingos; retai pasitaiko dantų kariesas.

Demografinė situacija ankstyvosios žemdirbystės (neolito) kultūros fazėje. Kai kuriose pasaulio vietose (maždaug 11.000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, 8.000-5.000 m. – Pietryčių Azijoje, 5.000 m. – Kinijoje, 3.000 m. – Centrinėje Amerikoje, 2.000 m. – Pietų Amerikoje) įvyksta “neolito revoliucija” – palaipsnis perėjimas prie maisto produktų gamybos (žemdirbystės). Šio iš pirmo žvilgsnio paradoksalaus perėjimo priežastis ir dėsningumus (žemdirbiai dirba daugiau, jų gyvenimas neretai sunkesnis) bandyta aiškinti įvairiai. “Oazių teorija” tvirtino, kad sausėjant klimatui maistui tinkami augalai ir gyvūnai būrėsi apie vandens telkinius. Kartu sekė ir medžiotojai-rinkėjai žmonės, ilgainiui pradėję šiais augalais ir gyvūnais rūpintis. “Populiacijų augimo teorija” aiškino, kad augant žmonių skaičiui ėmė trūkti medžiojamų gyvūnų ir renkamų augalų, todėl žmonės buvo priversti imtis jais sąmoningai rūpintis. Tačiau įtikinamiausia yra “šalutinio ir netikėto produkto teorija”, teigianti, kad apie sėslias mezolito medžiotojų-rinkėjų gyvenvietes dėl žmonių veiklos keitėsi gyvenamoji aplinka ir ekologinė niša. Sunku tikėtis, kad mezolito rinkėjai ėmė tikslingai ir sąmoningai užsiiminėti augalų ir gyvūnų selekcija, kurios vaisiai išryškėjo tik po kelių žmonių kartų. Aplink žmonių gyvenvietes pribyrėdavo surinktų augalų sėklų, netgi mažai vertingų ((dabartiniams rinkėjams laukiniai javai yra tik trečiarūšis produktas). Jos savo ruožtu duodavo derlių, nuo kurio žmonės tapdavo vis labiau priklausomi (žr. sociobiologinį “mažiausių pastangų” principą). Didėjant žmonių skaičiui didėjo ši priklausomybė, ir atvirkščiai.

Visuose neolitizacijos židiniuose randamos panašios kultūros ypatybės (neolitizacijos požymiai):

• Namai kaip sėslaus gyvenimo ženklas; namai susitelkę į kaimus (grupės namų, kiekvienas su židiniu, maisto saugojimo duobe). Neolito gyvenvietėse gyveno šimtai (Jericho Artimuosiuose Rytuose -–400-900) ar net tūkstančiai (Çatal Hüyük Mažojoje Azijoje iki 5.000) žmonių.

• Derliaus nuėmimo ir apdorojimo įrankiai (pjautuvai, girnos), naminių gyvulių liekanos, prekybos požymiai (prekybos ryšiai siekė iki 500 km).

• Keramika, naudojama kaisto atsargų saugojimui, ruošimui. Iš keramikos taip pat buvo gaminami įvairūs kiti objektai, net laidojimo urnos.

• Austinė tekstilė –naminių gyvulių ir kultūrinių augalų buvimo įrodymas.

Žinomos trys ankstyvosios žemdirbystės kultūros rūšys: hortikultūra (daržininkystė, žemė dirbama naudojantis tik žmogaus raumenų jėga), agrikultūra (pasitelkiami naminiai gyvuliai), pastoralizmas (klajoklinė gyvulininkystė).

Ankstyvųjų žemdirbių visuomenės socialinė struktūra – egalitarinė. Dar nėra formalių religinių ar valdymo institucijų su realiu socialiniu svoriu ir jėga. Dar nėra centralizuotos valdžios, religinės centralizacijos; joks asmuo nepasiekdavo išskirtinio statuso.

Gyventojų tankumas lyginant su medžiotojais-rinkėjais išauga 10 ir daugiau kartų (iki 1 –10 žmonių /kv. km). Gimstamumas beveik visose ankstyvųjų žemdirbių bendruomenėse išauga (iki 6-8 gimdymų vidutiniškai 1 moteriai) dėl daugelio priežasčių.

Yra kuo pakeisti motinos pieną, todėl motina gali anksčiau nutraukti žindymą ir pilnai įsitraukti į ūkio darbus. Dėl ankstesnio vaikų nujunkymo padidėja tikimybė vėl pastoti. Sėslioje žemdirbių bendruomenėje daug vaikų tampa ne našta kaip klajokliams rinkėjams, bet privalumu, nes jie gali atlikti įvairius ūkio darbus. Todėl didelis vaikų skaičius tampa prestižo dalyku, lemiančiu tėvo, o ypač –moters statusą bendruomenėje. Mirštamumas išlieka aukštas: e00 vidutiniškai tesiekia 20-25 m.; 50% gimusiųjų nesulaukia 14 metų. Ankstyvieji žemdirbiai susiduria su visiškai naujomis sveikatos ir hhigienos problemomis.

• Didelė priklausomybė nuo siauro produktų pasirinkimo. Perėjus prie žemdirbystės, išauga ūkio produktyvumas (plg. gyventojų tankumo rodiklius), tačiau padidėja ir ekonominis nestabilumas. Nederliaus atveju ištinka bandmečiai ir demografinės krizės.

• Didesnis angliavandenių kiekis dietoje (daugiau karieso) ir santykinis gyvulinių baltymų trūkumas.

• Kai kuriuose žemės regionuose dėl irigacinės žemdirbystės atsiranda sąlygos atsirasti endeminiams maliarijos židiniams.

• Dėl žmonių sėslumo ir padidėjusio tankumo iškyla daug higieninių ir epidemiologinių problemų:

• Dėl besikaupiančių atmatų ir išmatų susidaro sąlygos žarnyno infekcijoms ir parazitams plisti; tai savo ruožtu padidina baltyminių kalorijų deficitą; ppvz., užteršus vandenį, sergama dizenterija (net iki XIX a. kūdikių mirštamumas vasarą dėl viduriavimų išaugdavo; daržoves tręšiant išmatomis, iškyla pavojus jas apkrėsti žarnyno bakterijomis, ir t.t.

• Dėl didelio gyventojų susigrūdimo ima plisti kvėpavimo takų infekcijos. Daugeliui šių infekcijų reikalingas pakankamai didelis žžmonių skaičius bendruomenėje.

• Dėl tos pačios priežasties rūbuose susidaro idealios sąlygos parazitams veistis;

• Maistui naudojamo pieno bakteriologinis užterštumas (bruceliozės, tuberkuliozės bakterijomis) kelia ypač didelį pavojų vaikams. Dabar laikoma, kad žmogaus tuberkuliozės sukėlėjas kilo iš galvijų tuberkuliozės.

• Ilgesnį laiką saugant mėsą, joje veisiasi parazitai ir bakterijos (salmonelės); manoma, kad pirmoji prieskonių vartojimo priežastis – mėsos gedimo kvapui slopinti. Maistui vartojant sūdytą mėsą, gali sutrikti prganizmo elektrolitų balansas.

• Grūdų saugyklose jie gali būti užteršiami grybeliais. Be to, susidaro geros sąlygos veistis graužikams, savo ruožtu pernešantiems zoonozes. Maras ir kilęs iš Tolimųjų Rytų, kur greta senos žemdirbystės kultūros egzistuoja ir endeminiai maro židiniai.

Demografinė situacija urbanizacijos (ankstyvosios civilizacijos) fazėje. Civilizacijos kultūros istorijoje siejamos su miestų atsiradimu, ir, nors tik nedidelė dalis žmonių gyveno miestuose, jie buvo civilizacijos varomoji jjėga, tad civilizacijos istorija glaudžiai susijusi su miestų istorija. Civilizacijos centrai, kaip taisyklė, iškyla senuose žemdirbystės židiniuose: Mezopotamija – 6.000-6.500 m. pr. Kr.; Egiptas – kiek vėliau ir pasižymėjo savitumais; Indija – 2.500 m. pr. Kr.; Kinija – 2.000 m. pr. Kr.; Peru – 2.000 m. pr. Kr.; Centrinė Amerika – 1.200 m. pr. Kr. Tarp ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietės ir miesto išryškėja kokybiniai skirtumai (“urbanizacijos revoliucija”). Miestas – tai jau gyvenvietė su branduoliu, dideliu gyventojų skaičiumi, kuriame gyvena ekonomiškai ir ssociališkai diversifikuota visuomenė. Civilizacijų židiniams taip pat būdinga:

• Žemės ūkio inovacijos (irigacijos sistemos, terasinė žemdirbystė ir pan.), dėl ko žymiai padidėja ūkio produktyvumas;

• Darbo diversifikacija. Išaugus ūkio efektyvumui, vis daugiau žmonių tampa laisvi nuo betarpiško žemės darbo; dalis jų specializuojasi amatuose, suklesti menai. Specializuojasi ir ištisi regionai, todėl plėtojami prekybos ryšiai, dalis žmonių specializuojasi prekyboje. Tokia specializacija skatina vis naujų inovacijų (naujų technologijų), prekybos plėtojimas – naujų transporto priemonių atsiradimą. Kartu su plintančiais kontaktais plinta ir naujos žinios, jas sisteminant atsiranda mokslai, o tai skatina naujas inovacijas.

• Valdantis elitas ir socialiniai sluoksniai. Visose civilizuotose visuomenėse išryškėja bent trys gyventuojų sluoksniai – politinis elitas, ekonominiai specialistai (amatininkai ir pirkliai), žemdirbiai. Tam tikras žmonių sluoksnis specializuojasi spręsti dėl populiacijos didumo ir sudėtingų santykių joje kylančias problemas. Atsiranda biurokratija; valdymui reglamentuoti kuriamos teisės normos, iškilus reikalui dalytis informacija irperduoti sukauptą patirtį – raštas. Atsiranda religijos institucijos (šventyklos ir kiti ceremonijų pastatai, joms dirbantis šventikų luomas).

Gyventojų tankumas ankstyvųjų civilizacijų židiniuose – 10-35 žmonės / kv. km, o miestuose – labai didelis (iki 30-50 tūkst. / kv. km). Žmonių skaičius miestuose skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. Šumero miestai – 20-50.000; Atėnai Periklio ir Sokrato laikais – apie 100.000; Roma apie Kristaus gimimo metus – iki 1 mln.; Konstantinopolis 300-400 mm.e.m. – apie 1 mln. gyventojų. Viduramžiais buvęs žymus miestų nuosmukis, ir daugelis Vakarų ir Vidurio Europos miestų teturėjo 25-60 tūkst. gyventojų, tik Venecija ir Milanas virš 100.000. Vilniuje XVI a. pradžioje buvo apie 30.000, o šimtmečio pabaigoje iki 100.000 gyventojų. Didžioji gyventojų dalis nuolat balansavo ties badavimo riba, nes vidutinis suvartojamų maisto kalorijų kiekis vos tenkino fiziologinius poreikius. Rachitas, skorbutas, geležies maiste trūkumas buvo nuolatiniai žmogaus gyvenimo palydovai. Didelė priklausomybė nuo riboto produktų skaičiaus (didžiojoje Europos dalyje – nuo kviečių) visuomenę darė pažeidžiamą: dėl nederliaus kildavo periodiški badmečiai. Dėl beveik nuolatinio maisto, o ypač gyvulinių baltymų trūkumo, žmonių (ypač vyrų) ūgis buvo gerokai mažesnis negu dabar. Tačiau aukšto socialinio statuso žmonės dėl geresnės mitybos buvo aukštesnio ūgio. Maisto trūkumas tam tikru mastu buvo ir moterų trūkumo priežastis. Daugelyje viduramžių visuomenių vyrų/moterų santykis buvo apie 130/100. Dėl socialinių sąlygų mergaitės buvo mažiau pageidaujamos, todėl daugiau jų dėl prastesnės priežiūros mirdavo vaikystėje. Dėl gyventojų specializacijos atsiranda profesinės ligos, kurių pavadinimai pasiekė ir mūsų dienas (auksakalio katarakta, kaminkrėčio vėžys, angliakasio džiova, studento alkūnė, dažytojo kolika ir t.t.).

Gimstamumas priklausė nuo socialinių veiksnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žemesniųjų sluoksnių moterys dėl ekonominių priežasčių tekėdavo vidutiniškai apie 25 m. ir, jei išgyvendavo visą reprodukcijos laikotarpį, ssusilaukdavo vidutiniškai 5 vaikų (gimdydavo kas 2,5 metų). Aukštesniųjų sluoksnių moterys neretai tekėdavo jaunesnės ir gimdydavo daugiau ir dažniau (pvz., Anglijos karalienė Eleonora Akvitanietė – 8 vaikai su Henriku II, 12 – su Edvardu I; Prnacūzijos karaliaus Liudviko VIII žmona pagimdė 11 vaikų, Liudviko IX – 12). Tokį didelį gimdymų skaičių skatino aukštuomenėje plačiai naudojamos žindyvių paslaugos.

Mirštamumo rodikliai iš esmės nepakito: e00 tesiekė 25-35 metus (pvz., senovės Egipte – apie 22 m.; antikinėje Graikijoje – 20-30 m; XIII a. Anglijoje – iki 35 m., Europoje XVII a. –32 m., XVIII a. – 34-36 m.). Net ne epidemijų metais buvo didžiulis kūdikių ir vaikų mirštamumas: 40-50% gimusiųjų mirdavo nesulaukę 14 metų. Vyrų gyvenimo trukmė, kaip taisyklė, ilgesnė (pvz. Lietuvoje 15-17 a. e020 vyrams kaime buvo 25,9 m., moterims – 21,4 m.; tik po 40 m. vyrų ir moterų mirties tikimybės išsilygina). Infekcinės ligos įgauna epidemijų pobūdį, nes didžiulis gyventojų tankumas ir dėl prastos mitybos nusilpę žmonės sudaro idealias sąlygas joms plisti. Epidemijos neretai sukeldavo toli siekiančias socialines ir politines pasekmes, kartais daugiau negu karvedžiai nulemdavo karų baigtį. Pirmoji istoriniuose šaltiniuose užfiksuota epidemija 707 m. pr. Kr. Romoje (tuoj po miesto įkūrimo!); 430 m. pr. Kr. Atėnus nusiaubė raupų epidemija. Sunkiausios buvo

maro epidemijos. Europą užklupo 2 maro bangos: 542-546 m.e.m., su mažesniais atkryčiais iki 750 m. (Justiniano maras, dėl kurio susilpnėjo Bizantija, žlugo siekiai atkurti Romos imperiją, o susidariusį vakuumą užpildė naujos jėgos); 1348-1350 m., su pasikartojančiomis bangomis iki 17 a. (“juodoji mirtis”, daugelyje Europos sričių gyventojų skaičių sumažinusi 40-50%). Ne epidemijų metais žmonėms, ypač miesto, rimtą pavojų kėlė tuberkuliozė (viena iš pagrindinių miršamumo priežasčių), kitos kvėpavimo takų, žarnyno, parazitų pernešamos infekcijos, vaikams – žarnyno parazitai.

Tačiau tuo pat metu vystosi iir kultūrinės adaptacijos naujoms sąlygoms: karantinas ir ligonių izoliavimas, tobulinamos tokios higienos priemonės, kaip vandentiekis ir kt., atsiranda tokia svarbi kultūrinė adaptacija, kaip medicina. Nežiūrint aukšto mirštamumo, gimstamumas kompensuodavo nuostolius, ir žmonių skaičius pradžioje lėtai, vėliau – vis sparčiau augo. Įvairiais vertinimais, bronzos periodu visame pasaulyje gyveno apie 50 mln. žmonių, Romos imperijos laikais – 100-190 mln.; Europos viduramžiais – 220-360 mln.; XVII a. – 545 mln., XVII a. pradžioje – 720 mln., apie 1800 m. – 1 milijardas. Šie mmetai – sąlyginė riba, kai Europa ir jos įtakos sritys pereina į industrinę kultūros fazę.

Demografinė situacija industrinėje (aukštos energijos) fazėje. Jos esminiai bruožai – fosilinio kuro ir kitų energijos šaltinių panaudojimas ir mokslo bei mokslinės medicinos progresas. Industrinėse visuomenėse vidutinis ggyventojų tankumas siekia 90-300 ir daugiau / kv. km. Gimstamumas darosi vis vis labiau sąlygojamas kultūros veiksnių (medicinos progreso dėka vis daugiau žmonių gali sąmoningai rinktis ir renkasi vaikų skaičių ir jų gimimo laiką). Dėl ištobulėjusių kultūrinių adaptacijų (geresnės gyvenimo sąlygos, geresnė ir labiau subalansuota mityba, medicinos laimėjimai) visiškai pasikeičia mirštamumo pobūdis ir struktūra. Vaikų ir kūdikių mirštamumas Europoje sumažėja nuo 150/1000 iki 10-15/1000. Industrializacijos ir ją lydinčių kultūros pokyčių įtaką vidutinei numatomai naujagimio gyvenimo trukmei (e00) vaizdžiai iliustruoja žemiau lentelėje pateikiami duomenys.

Lentelė

Neindustrinės visuomenės Industrinės visuomenės

Gvatemala, 1893: 24 m.

Europinė Rusija, 1896: 32 m.

Indija, 1950: 41 m.

Indija, 1970: 48 m. Masačiusetsas, 1840: 41 m.

Anglija, 1861: 43 m.

Japonija, 1899: 44 m.

Čekija, 1900: 40 m.

JAV, 1900: 48 m.

Švedija, 1903: 53 m.

Prancūzija, 1946: 62

Švedija, 1960: 73 mm.

Japonija, 1970: 73 m.

Pasikeičia išgyvenimo kreivių pobūdis (iš IV tipo virsta V, nes vis daugiau individų priartėja prie maksimalios žmogui būdingos gyvenimo trukmės). Šiuo metu industrinėse ir postindustrinėse visuomenėse (Japonija, Skandinavijos šalys) moterų e00 viršija 80 m., vyrų – 70 m. Pasikeičia ir vyrų bei moterų gyvenimo trukmės santykis: pirmą kartą per visą žmonijos istoriją moterų gyvenimo trukmė viršija vyrų.

Rekomenduojama literatûra

1. Aiello L., Dean C. An Introduction to Evolutionary Anatomy. Academic Press, 1990.

2. Alekseev V.P. Èelovek. Evoliucija i taksonomija (nekotoryje teoretièeskije vvoprosy). Moskva, 1985.

3. Barnouw W. An introduction to anthropology: In 2 vol. 5th ed. Chicago: The Dorsey Press, 1989.

4. Bennet K.A. Fundamentals of Biological Anthropology. W. C. Brown Company Publishers, 1979.

5. Birdsell J.B. Human Evolution. 3rd ed. Houghton Mufflin Company, 1981.

6. Boyden S. Western Civilization in Biological Perspective. Oxford University Press, 1987.

7. Campbell B.G. Humankind Emerging. 4th ed. Little, Brown and Company, 1985.

8. Charrison Dþ., Uainer Dþ., Tenner Dþ., Barnikot N., Reinolds V. Biologija èeloveka. Moskva, 1979.

9. Chrisanfova E.N., Perevozèikov I.V. Antropologija. Moskva, 1991.

10. Cohen E.N., Eames E. Cultural Anthropology. Little, Brown and Company, 1982.

11. Cummins M.R. Human Heredity: Principles and Issues. 3rd ed. West Publishing Co., 1994.

12. Cunningham J.D. Human Biology. 2d ed. Harper & Row Publishers, 1989.

13. Ferraro G. Cultural Anthropology: An Applied Perspective. 2nd ed. West Publishing Co., 1995.

14. Gendrolis E. Kultûros iðtakos. Vilnius: Mintis, 1994.

15. Haviland W.A. Anthropology. 5th ed. Holt, Rinehart and Winston, 1989.

16. Haviland W.A. Anthropology. 8th ed. Harcourt Brace College Publishers, 1997.

17. Haviland W.A. Human Evolution and Prehistory. 4th ed. Harcourt Brace College Publishers, 1997.

18. Yèas M. Apie biologijà. Kaunas: Candela, 1994.

19. Kliksas F. Bundantis màstymas: þmogaus intelekto kilmë ir raida. Vilnius: Mintis, 1988.

20. Kottak C.Ph. Anthropology: the Exploration of Human Diversity. 5th ed. McGraw-Hill, Inc., 1991.

21. Lancaster J.B. Primate Behavior and the Emergence of HHuman Culture. Holt, Rinehart and Winston, 1975.

22. Leakey R.E. The Making of Mankind. E.P. Dutton, 1981.

23. Leakey R.E., Lewin R. Origins. E.P. Dutton, 1977.

24. Lewin R. Human Evolution: AN Illustrated Introduction. 2nd ed. Blackwell Scientific Publishers, 1989.

25. Nelson H., Jurmain R. Introduction to Physical Anthropology. 5th ed. West Publishing Company, 1991.

26. Peoples J., Bailey G. Humanity: An Introduction to Cultural Anthropology. 3rd ed. West Publishing Co., 1994.

27. Poirier F.E. McKee J.K. Understanding Human Evolution. 4th ed. Prentice Hall, 1999.

28. Roginskij Ja. Ja., Levin M.G. Antropologija. Moskva, 1978.

29. Solbrig O., Solbrig D. Populiacionnaja biologija i evoliucija. Moskva, 1982.

30. Stein P.L., Rowe B.M. Physical anthropology. McGraw-Hill Publishing Company, 1989.

31. Weiss M.L., Mann A.E. Human Biology and Behavior. 4th ed. Little, Brown and Company, 1985.