Bičių ir skruzdžių bendruomenių aprašymas

Įvadas.

Drugiai ir vapsvos, bitės ir skruzdės yra vieni geriausiai pažįstamų vabzdžių. Šie vabzdžiai priklauso dviem labiausiai išsivysčiusių vabzdžių būriams. Dieniniai ir naktiniai drugiai priklauso drugių (Lapidoptera) būriui, bitės, vapsvos ir skruzdėlės – pleivasparnių (Hymenoptera) būriui. Dieninių ir naktinių drugių šeimose yra pačių gražiausių vabzdžių. Bitėms, ypač naminėms, vapsvoms ir skruzdėms būdinga bendruomeninė gyvensena. Naminės bitės daugelyje pasaulio dalių gamina žmogui maistą. Labai naudingi drugiai yra šilkverpiai.

Iš viso žinoma 165 000 dieninių ir naktinų drugių rūšių ir 110 0000 plėvasparnių rūšių. Abi grupės paplitusios beveik visame pasaulyje, visose platumose. Daug drugių būrio rūšių yra patys žalingiausi žemės ūkio augalų ir miško kenkėjai. Jų vikšrai būna labai ėdrūs.

BITĖS

Tie maži, darbštūs, šventais laikyti sutvėrimai

visuomet buvo ir yra turtas.

L.Piškinaitė – Kaziauskienė

Bitės dėl specifinio jų teikiamo produkto – medaus ir vaško – žmonėms jau rūpėjo pirmykštėje bendruomenėje. Lietuvių mitologijoje jos vadinamos šventais Dievo vabalėliais, o jų naikinimas laikomas nuodėme ir už tai baudžiama. Tikėta, kad bitės pačios pasirenka šeimininką, ttodėl tapdavo senojo bitininko ir sodybos, kurioje spiečius susimetė, bendru turtu, o savininkai bičiuliais. Taip prasidėjo graži žmogaus ir bitės draugystė, padovanojusi dar vieną taurų žodį – bičiulis.

Naminė bitės žmonėms šimtmečius davė naudingą poduktą – medų. Medus buvo vienintelis kkoncentruotas saldus maistas, nes cukrus pramonėje atsirado vėliau. Šiandieną bičių reikšmė nesumažėjo, priešingai – išaugo. Populiarūs įvairūs bičių produktai (pienelis, medus, žiedadulkės, vaškas, nuodai, pikis), jos – entomofilinių žemės ūkio augalų žiedų apdulkintojos, taip pat yra megėjiškas užsiėmimas visų profesijų žmonėms. Be to, bitės vis plačiau naudojamos mokslo reikalams, ypač ekologijoje, kaip gamtos užterštumo indikatorės.

1970-jų metų pabaigoje mūsų bites apniko azijietiškas aktoparazitas – varoozė erkė. Ankstesni bičių laikymo metodai paseno: bites reikia prižiūrėti kaip ir visus kitus naminius gyvūnus. Nenuerkintos bitės žūsta. Naminės bitės ne tik teoriškai, bet ir praktiškai tapo naminėmis. Todėl ir jų priežiūra tapo atsakingesnė, reikalaujanti visapusiškai atsakingesnių žinių pakitusiuose ekologinėse sąlygose. Vienas iš svarbiausių bitininko reikalavimų yra veislininkystė.

Pažymėta: “Respublikoje rajonuotos trys bičių rasės: vietinės, Karnikos iir Kaukazo kalnų pilkosios. Nerajonuotų bičių šeimas įvežti į Lietuvos Respublika neleidžiama. Veikiančių veslinių bitynų apylinkėse leidžiama laikyti tik tos rasės bičių šeimas, kurias daugina veislinis bitynas”.

Kiekvienam bitininkui pravartu žinoti savo bityno bičių rasiškumą.

Pagrindinės žinios apie bites

Bitinų antšeimio vabzdžių gentis. Yra 4 rūšys. Europoje gyvena 1 rūšis – naminė bitė. P.Azijoje – 3 rūšys: Indijos didžioji bitė, Indijos mažoji bitė ir Indijos vidutinė bitė. Bitės – bendruomeniniai vabzdžiai, gyvena didelėmis ir pastoviomis šeimomis.

Bitės kūno sudėtis

Bitės kkūno paviršius padengtas elastinga kutikula, kuri reikalinga kaip atrama kojoms, sparnams, raumenims ir kitiems organams. Kutikulos paviršiuje esantys plaukeliai saugo bitės kūna nuo nešvarumų, padeda surinkti ir pernešti žiedadulkes. Kutikulos storumas tam tikrose kūno vietose nevienodas. Jos spalva priklauso nuo bičių veislės. Vietinių bičių plaukeliai pilki, o kutikula tamsi, todėl jaunos bitės atrodo pilkesnės, pasipūtusios, o senos – tamsios, blizgančios.

Bitės kūną sudaro trys dalys: galva, krūtinė ir pilvelis.

Galva yra trikampės formos. Jos apatinėje dalyje yra burnos organai. Galvos šonuose yra 2 sudėtinės akys, o tarp jų viršugalvyje – 3 paprastos akys.

Be to, galvos priešakyje yra 2 antenos. Sudėtinės facetinės akys sudarytos iš kelių tūkstančių mažų akelių – omatidijų, kurių diametras 16 – 40 mikronų. Kiekviena maža akelė duoda siaurą daikto vaizdą. Kadangi akelių daug, tai susidaro visas daikto vaizdas. Bičių darbininkių akys sudarytos iš 4 – 5 tūkstančių omatidijų, tranų – iš 7 – 10 tūkstančių, o motinų – 3 – 4 tūkstančių. Paprastosios akys sudarytos iš permatomo kauburėlio, kurio apačioje yra nervinės ląstelės. Bičių akys prisitaikiusios prie tamsos avilyje ir prie ryškios saulės šviesos. Sudėtinės akys reaguoja į poliarizuotą šviesą ir ultravioletinius spindulius, todėl bitė gerai orientuojasi gamtoje: įsimena žiedų formą, žiedlapių skaičių. Daiktus skiria ppagal tokias formas ir spalvas, kurių daugiausia aptinkama gamtoje. Gerai skiria mėlyną, violetinę, geltoną spalvas. Facetinių akelių šonuose esančiuose plaukuose yra girdėjimo organai, kurie priima garsus, sklindančius oru. Bitė žvalgė peduoda garsus 75 dB stiprumu.

Burnos organai sudaryti iš viršutinės ir apatinės lūpos, viršutinių ir apatinių žandų. Apatinė lūpa sudaro liežuvėlį, kuris esti ilgiausias bičių darbininkių. Liežuvėlis, sudarytas iš chitininių žiedų, gali išsitiesti ir susilenkti, visas padengtas plaukeliais. Liežuvėlio viduriu eina griovelis apsuptas ypač tankių plaukelių, ir susidaro lyg kapiliarinis kanalėlis. Gale liežuvėlio yra šaukštelis, kuriuo imamas nektaras iš žiedų.

Bitės liežuvėlis

Bitės antenos yra dvi. Jos sudarytos iš narelių. Bičių darbininkių antenos sudarytos iš 12 narelių, o tranų – iš 13. Antenose yra lytėjimo, uoslės, skonio ir kiti jutimo organai. Darbininkės tokių organų turi iki 6000, motina – 3000, o tranai – net iki 30 000. Bitės skiria tuos kvapus, kurie joms biologiškai reikalingi: medaus, vaško, nuodų, augalų nektaro, ypač geraniolo ir kt. Orientuojasi bitės ir pagal kvapą ne tik lauke, bet ir avilyje, atlikdamos įvairius darbus. Bitės jaučia temperatūros pasikeitimus, drėgmę, oro slėgimą.

Krūtinė sudaryta iš 4 narelių. Krūtinės viduje yra gerai išvystyti raumenys, kurie valdo 3 poras kojų ir 2 poras sparnų.

Koja prasideda 5 letenėlės narelias, toliau eeina blauzda, šlaunis, klubas ir kamienas. Pirmos poros kojose yra prietaisas antenoms valdyti. Vidurinės poros kojose yra spygelis, naudojamas paimti žiedadulkėms ir pikiui, surinktiems trečioje poroje kojų esančiuose krepšeliuose. Kojų blauzdų viršutinėse dalyse yra po 48 – 62 girdėjimo plaukelius, kuriais bitė jaučia garsus. Trečios poros kojų letenėlės penkto narelio ilgio ir pločio santykis sudaro tarzalinį indeksą, kurį reikia žinoti nustatant bičių veislės požymius.

Bitės priešakiniai sparnai ilgesni, užpakaliniai – trumpesni. Bitei skrendant, jie susikabina ir atrodo kaip vienas sparnas. Sparnai išpinti gyslelėmis, kuriose yra oro takai. Tai daro sparnus lengvesnius ir priduoda jiems tvirtumo. Nustatant bičių veislės požymius, matuojams sparno ilgis (i), plotis (p). Sparno gyslelių atkarpėlių a ir b santykis sudaro kubitalinį indeksą.

Bitė skrenda vidutiniškai 41 – 47 km/h. Skrisdama sunaudoja 50 kartų daugiau deguonies negu ramybėje.

Pilvelis bičių darbininkių ir motinos sudarytas iš ryškiai matomų 6 narelių, trano – iš 7.

Bitės pilvelio nareliai (I – VII): A – žiūrint iš šono,

B – žiūrint iš apačios

Paskutinieji darbininkių ir motinų nareliai virtę geluonimi. Nareliai sudaryti iš viršutinės dalies – tergitų ir apatinės – sternitų, kurie vienas su kitu sujungti plėvelėmis, todėl pilvelis gali išsiplėsti į ilgį ir plotį, lankstytis. Tai bitei

labai naudinga, auginant perus, renkant nektarą. Pilvelio apatinėje dalyje ties 3 – 6 sternitu matomos 4 poros plokštelių. Ant jų išsiskiria vaško liaukų pagamintas skystis, kuris sustingęs virsta maža, sveriančia 0,2 mg pleiskanėle. 1 kg bičių palankiomis sąlygomis gali pagaminti 0,5 kg vaško. Potencinis stiprios šeimos pajėgumas – 7,5 kg vaško.

Pilvelio gale yra geluonis, sudarytas iš iešmelio ir dviejų smaigelių.

Bitės darbininkės geluonis: gv – geluonies

Vamzdelis, gi – geluonies iešmelis su dviem dantytais

smaigaliais, gš – geluonies šaknis, np – nuodų ppūslė,

nl – nuodų latakas, G – rūgščius nuodus gaminanti liauka,

D – šarmingus nuodus gaminančioji liauka

Iešmelio apatinė dalis baigiasi siauru vamzdeliu, apsuptu makšties. Platesnėje dalyje atsiveria dvišaka nuodų liauka su nuodų pūsle. Smaigelių gale yra nuo 8 iki 10 į viršų nukreiptų dantelių. Nuodus gamina jaunos maždaug iki 20 dienų amžiaus bitės. Gėluonį naudoja gynimuisi. Bitė, žmogų ar gyvulį, kurių oda elastinga, žūva, nes negali ištraukti geluonies ir prie jo esančių raumenų bei nervų mazgų, bet gelbsti ššeimos egzistenciją. Bitė šeimoje be geluonies gali išgyventi net iki 5 parų, o ne šeimoje – tik – 2 – 4 h. Geldama bitė išskiria 0,2 – 0,4 mg nuodų. Motina geluonimi gelia kitas motinas, be to, geluonies lataku eina ddedamas kiaušinėlis. Ten, kur penktasis narelis dengia šeštąjį, yra kvapioji, arba Nasovo, liauka, sudaryta iš 600 ląstelių. Ji gamina feromoną geraniolį. Krūtinės ir pilvelės šonuose yra 9 poros kvėpavimo organų.

Lietuvoje vyraujančios bičių veislės (rūšys)

Kaukazo kalnų pilkosios bitės (A.m. CAUCASICA)

Kaukazo kalnuose, slėniuose ir miškuose gyvena laukinės Kaukazo bitės. Pirmasis jas aprašė akademikas A.Butlerovas praėjusio amžiaus pabaigoje. Dabar jos žinomos visam pasauliui.

Daugiausia jos veisiamos Kaukazo regione. Šios bitės šviesiai pilkos, sidabro atspalvio. Jos smulkesnės už vietines bites, turi ilgesnes kojeles. Taikios, ramios. Netgi ant iš lizdo išimto korio jos toliau tebedirba, tarytum niekur nieko.

Kaukazo kalnų pilkųjų bičių, kaip jokių kitų, gyvenančių žemėje, labai ilgas čiultuvėlis. Jis siekia _7,2 mm. Tai leidžia joms siurbti nektarą iš ilgavamzdžių žiedų, ttarp jų – raudonojo dobilo. Vietovėse, kur auginamas šis pašarinis augalas, stengiamasi įsiveisti Kaukazo ilgačiultuvių bičių. Vienu metu jos buvo pradetos vadinti net raudonųjų dobilų bitėmis.

Kaukazo kalnų pilkųjų bičių motinėlės kiaušinėlių deda mažiau, todėl, žydint pagrindiniams medingiesiems augalams, kurie duoda daug medaus, šeimos nepasiekia didelės masės.

Šios bitės sunkiai išgyvena ilgas žiemas, dažniau serga žarnyno ligomis. Ant tokių medingųjų augalų kaip liepa, dirba nenoriai, labiau mėgsta pievų žoles ir labiau prie jų prisitaikiusios. Grikių beveik nelanko. Šių javų jos nnepažįsta, nes jų tėvynėje grikiai niekuomet nebuvo auginami.

Krajina (Karnika) bitė (A.m. CARNICA)

Krajinos bičių evoliucija vyko Balkanų pusiasalio, Jugoslavijos ir Alpių teritorijose. Palygint šaltos žiemos, dažni atšalimai pavasarį, šilta vasara, silpnas ir dažnas lipčiaus medunešis suformavo gyvybinga, greit reaguojančią į besikeičiančias sąlygas bičių veislę.

Dabar Krajinos bites laiko daugelio Europos šalių bitininkai.

Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu. Krajinos bitės ramios, nepiktos, išimtos iš avilio korio niekada nepalieka ,o dirba toliau, gerai žiemoja, ekonomiškai naudoja žiemos maistą, pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasarinį medunešį. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bitės. Medų dengia labai baltai. Ne vagilės, gerai orentuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. Labiau linkusios spiestis už kitų veislių bites.

Italijos bitės (A.m. LIGUSTIKA)

Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai labiausiai paplitusi veislė pasaulyje.

1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę.

Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite.

Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jjos turi Kaukazo kalnų pikųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pieiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todel šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje. Jų motinos pačios dėsliausios iš visų veislių bičių.

Jos esti labai didelės vagilės. Pradeda pulti pačios pirmos. Pasitaiko, kad silpną šeimą visai sunaikina. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai.

Į Lietuvą Italijos motinų įsiveždavo tik kai kurie bitininkai. Lietuvoje jos neišplito del nepalankių klimatinių sąlygų.

Vietinės bitės (A.m. MELLIFERA)

Vietinių bičių kūnas tamsiai pilkas, be geltonu ruoželių pilvelyje, apaugęs ilgais retais plaukeliais (apie 0,5 mm ilgio). Vietinės bitės didesnės už kitų veslių bites. Tarp medaus ir vaško dangtelio palieka tarpelį, todėl medus atrodo baltai dengtas. Apžiūrint lizdą, bitės, pajutusios dūmų kvapą, stipriai susijaudina, nubėga į lizdo apačia, todėl sunku sugauti motiną. Jos stengiasi slėptis tamsesnėje korio pusėje, piktesnės už kitų veslių bites, todėl dirbti su jomis sunkiau. Gerai žiemoja, atsparios ligoms. Linkusios spiestis. Dažnai spiestis ruošiasi 80-90% bičių šeimų. Spietimosi nuotaika dingsta tik prasidėjus geram medunešiui (2,5 – 3,0 kg per dieną). IIš pavasario bičių šeimos stiprėja lėtai. Blogai gina savo lizdus nuo bičių plėšikių, dėl to dažnai nukenčia.

1971 – 1979 m. vietinėms bitėms buvo įsteigtas vietinių bičių draustinis, apimantis Jurbarko – Tauragės miškų masyvą ir jį supančių ūkių teritorijas.

Skruzdėlės

Skruzdėlės (Formacidae), plėvasparnių būrio geluoninių pobūrio vabzdžių šeima. Ju yra _6000 rūšių. Paplitusios beveik visame pasaulyje, daugiausia tropinėse juostose. Mažos ir vidutinio dydžio. Skirtingai nuo kitų geluoninių, skruzdžių krūtinę su pilveliu jungia plonas 1 – 2 segmentų stiebelis, turintis statmeną plokštelę arba 1 – 2 mazgelius. Visos skruzdės pilvelyje turi nuodų liauką, gaminančią skruzdžių rūgštį, geluonį – tik primityvios rūšys. Burnos organai graužiamojo tipo. Antenos alkūninės. Joms būdingas polomorfizmas ir bendruomeninė gyvensena. Skruzdžių bendrija gyvena skruzdėlyne, kurį įsirengia žemėje, medžio kelme, kamiene. Tropinėse juostose gyvenančios Oecophyla genties rūšys lizdus daro medžių lajose iš lapų. Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotų patinų, vienos, keleto, o kartai ir kelių šimtų besparnių patelių, dedančių kiaušinius, ir besparnių darbininkių (nesubrendusių patelių). Darbininkės stato skruzdėlyną, renka maistą, maitina ir prižiūri jauniklius. Amazonės skruzdžių kūno ilgis _ 7 mm. Jos darbininkių vietoje turi kareivius su dideliais viršutiniais žandais; joms visus kitus darbus atlieka kitų rūšių (dažniausiai Formica genties) skruzdžių darbininkės. Jos dauginasi 1 kartą, rečiau 2

kartus per metu. Apvaisinimas vidinis. Po to patinai žuva, o patelės nusigraužia sparnus ir pradenda rengti naujus skruzdėlynus. Patelė iš pradžių padeda _10kiaušinių, maitina išsiritusias lervas. Atsiradus pirmosioms darbininkėms, patelė tik deda kiaušinius.Daugumai skruzdėlių rūšių būdingas “socialinis” parazitizmas. Pvz.: rudosios miško skruzdės (kūno ilgis 9 – 11 mm) patelė patenka į kitos rūšiesskruzdėlyna, nužudo patelę ir ima dėti kiaušinius. Kai kurios rūšys sudaro skruzdėlynų kolonijas (keičiasi maistu ir individais, kartu saugo teritorijaą nuo svetimų skruzdėlynų skruzdžių. Dauguma jų minta mišriu mmaistu (vabzdžiais, žiedų nektaru, augalų sėklomis, vaisiais, grybais). Daugelis gyvena simboliškai su amarais (saugo amarų kolonijas nuo priešų ir minta jų saldžiomis išmatomis), su mirmekofelininiais augalais. Miške gyvenančios skruzdžių rūšys sunaikina daug vabzdžių – miško kenkėjų. Todėl rudosios miško skruzdės ir mažosios miško skruzdės, skruzdėlynai dirbtinai dauginami ir saugomi. Daržuose ir soduose gyvenančios skruzdėlės kenkia kultūriniams augalams. Namuose, sandėliuose, ligoninėse aptinkama faraoninė (kūno ilgis 2 – 2,5 mm) skruzdė. Ji gadina maisto produktus, medieną, platina infekcines ligas. Lietuvoje _ 40 rrūšių; dažnesnės: rudoji miško, tamsiarudė miško, sodinė, arba juodoji skruzdė.

Referatui naudota literatūra

1. Tarybinė Enciklopedija

2. PAŽINIMO DŽIAUGSMAS – GYVOJI GAMTA

3. Bestubūrių zoologija V.F.Natali

4. Alpatov V.V.Popody medonosnoj pčely

5. Kričiūnas J. Bitininkystė

6. Narbutas V.,Jaruševičius A. Bitės ir jų priežiūra