biologinė kova su kenkėjais

BIOLOGINĖ KOVA. KOVA SU KENKĖJAIS

KENKĖJAI

Laukiniai gyvūnai – pradedant amarais ir baigiant elniais – ėda pasėlius ir sėklas. Dideli gyvūnai gali būti atbaidomi fizinėmis priemonėmis, tokiomis kaip užtvaros, kaliausės ir pan. Vabzdžius ir dirvos kenkėjus labai sunku kontroliuoti, todėl jie pridaro daug žalos.

Sodams kenkia vabzdžiai, erkės, amarai, moliusakai, kai kurie paukščiai ir žinduoliai (pelės, pelėnai, kiškiai). Stambiaisią kenkėjų grupę sudaro vabzdžiai. Ligos ir kenkėjai pažeidžia augalus. Pažeisti augalai neišaugina gerų vaisių, tampa neatsparūs aplinkos sąlygoms ir pagaliau žūva. AAmarai perneša virusines ligas ir maitindamiesi sužaloja jaunus daigus.jie žiemoja ant laukinių augalų ir žiemkenčių, o kitais metais apkrečia naujai pasėtus augalus.

Kenkėjai daugiausia skirstomi pagal kenkimo pobūdį. Čiulpiančiųjų kenkėjų grupę sudaro amarai, skydamariai, blakutės, erkutės. Šie kenkėjai daugiausia puola jaunas augalo dalis – ūglių viršūnes, jaunus lapus, o skydamaris po kablelio formos skydeliais įsitvirtina ant jaunos žievės. Čiulpiantieji kenkėjai daro žalą beveik visiems augalams. Šie kenkėjai naikinami kontaktiniais insekticidais.

Lapus ir žiedus graužiantieji kenkėjai – daugiausia įvairių drugių lervos aarba vabalai, pavyzdžiui, žiedgraužis – vabalas, voratinklinė kandis, žieduotasis verpikas, žiemsprindžiai, pjūkleliai – drugiai. Šie kenkėjai naikinami daugiausia vidiniais insekticidais, bet tie, kurių kūnas plikas arba jie nepasislėpę voratinklyje, gali būti naikinami ir kontaktiniais insekticidais. Dabar daugiausia naudojami sisteminiai insekticidai, kkurie veikia per augalų sultis.

Vaisius graužiantieji kenkėjai taip pat yra daugiausia drugių vikšrai, pavyzdžiui, vaisėdis, obuolinė ir šermukšninė kandis, slyvinis pjūklelis ir kt. Šių kenkėjų vikšrai tik trumpą laiką gyvena ant vaisių ar jų užuomazgų ir naikinami, kol kas neįsigraužė į vaisių.

Vabzdžiai – Insecta.Vabzdžiais vadiname, palyginti, smulkius bestuburius gyvius (priklausančius nariuotakojų tipui), kurių kūnas sudarytas iš galvos, krūtinės ir pilvelio, turi 3 poras nariuotų kojų ir dažniausiai 2 poras sparnų. Vabzdžių kūno paviršių dengia kieta chitininė kutikula, kuri kartu yra išorinis skeletas.

Vabzdžio akys gali būti sudėtinės ir paprastos. Viena sudėtinių akių pora yra galvos šonuose; paprastosios akys yra kaktoje arba viršugalvyje (tarp sudėtinių akių), jų būna 1-3. Antenos yra priekinėje galvos dalyje ir sudarytos iš narelių. AAntenų būna įvairiausių formų. Antenomis vabzdžiai uodžia ir liečia.

Vabzdžių burnos organai gali būti graužiamieji, duriamieji, čiulpiamieji ir kitokie. Graužiantieji vabzdžiai, pavyzdžiui, vabalai ir jų lervos bei drugių vikšrai, nuėda lapus, žiedus, apgraužia vaisius, ūglius, šaknis. Vabzdžiai su duriamaisiais burnos organais, kurie paprastai būna straublio pavidalo (amarų, blakučių, blakių), praduria augalų audinius ir iščiulpia jų sultis. Drugių ir daugelio musių burnos organai yra taip pat straublio išvaizdos, bet jie tuo straubliu gali čiulpti tiktai žiedų nektarą ir šiai paviršinius skysčius, bbet pradurti augalo audinių negali. Kovojant su sodų kenkėjais, svarbu gerai pažinti jų burnos sandarą, nes tai padeda pasirinkti reikalingas chemines medžiagas.

Vabzdžių krūtinė sudaryta iš 3 segmentų (narelių). Kiekvieno segmento apačioje pritvirtinta po porą kojų, o nugaros pusėje 2-me ir 3-me segmente po porą sparnų. Kai kurių vabzdžių antroji sparnų pora gali būti išnykusi (pvz., musės, uodai). Pilvelis yra taip pat segmentuotas, jame būna 5-12 segmentų. Pilvelio gale gali būti įvairių išaugų, skirtų lietimui, poravimuisi, kiaušinėlių dėjimui, įgėlimui ir kitiems tikslams.

Vabzdžių kvėpavimo sistema yra sudaryta iš daugelio išsišakojusių vamzdelių-trachėjų visame kūne. Oras į trachėjas patenka pro kūno šonuose esančias skylutes – stigmas, kurių būna iki 10 porų. Pro stigmas galima žalingus vabzdžius naikinti, panaudojant nikotino sulfato, muilo ir kitus skiedinius, kurie jas užkemša ir uždusina kenkėjus.

Visų vabzdžio organų veikimą reguliuoja ir tvarko centrinė nervų sistema, kuri bičių, skruzdžių ir kitų bendruomeninių vabzdžių yra labai išvystyta.

Vabzdžiai yra skirtalyčiai gyviai. Paprastai jie dauginasi apvaisintais kiaušinėliais. Kai kurios vabzdžių rūšys dauginasi ir neapvaisintais kiaušinėliais, pvz.,amarai. Kol iš kiaušinėlių išauga suaugę vabzdžiai, jie pereina keletą skirtingų vystimosi stadijų. Vystimasis būna dvejopas: su nepilna ir su pilna metamorfoze. Nepilnos metamorfozės yra tiktai 3 vystymosi stadijos: kiaušinio, lervos ir suaugėlio. Šioje vystimosi fformoje lervos daugelio atžvilgių yra panašios į suaugėlius, nes turi panašią išvaizdą ir panašų gyvenimo būdą; skiriasi jos tik tuo, kad neturi sparnų, būna mažesnės už suaugėlį ir, be to, nepajėgia daugintis. Augdamos lervos keletą kartų išsineria, pamažu joms išauga sparnai ir kiti suaugėliams būdingi organai. Paskutinės fazės lervos, kurios jau turi aiškius sparnų pradus, dažnai vadinamos nimfomis. Taip vystosi amarai, skydamariai, blakės ir kiti vabzdžiai.

Pilnos metamorfozės yra 4 vystimosi stadijos: kiaušinis, lerva, lėliukė ir suaugėlis. Čia lervos būna visiškai nepanašios į suaugėlius. Musių lervos yra kirmėliškos išvaizdos, bekojės; vabalų lervos turi 3 poras kojų, drugių lervos (vikšrai) būna su 5-8 poromis kojų, o pjūklelių lervos (netikrieji vikšrai) turi 9-11 porų kojų. Užaugusios lervos virsta lėliukėmis. Lėliukės nesimaitina ir dažniausiai nejuda. Tai vabzdžio persitvarkymo į suaugėlį stadija. Iš lėliukės po tam tikro laiko išsirita suaugėlis. Vabalų lėliukės turi aiškiai matomus prie liemens priaugusius sparnus, kojas (laisvosios lėliukės), drugių lėliukės dažniausiai būna tamsiai rusvos, verpstelės pavidalo, turi neryškiai matomus sparnus ir galūnes. Jos būna tarsi apgaubtos storoku chititiniu apvalkalu (dengtosios lėliukės, arba mumijos), musių lėliukės yra boselio pavidalo ir jokių paviršinių organų jose nematyti (bosinės leliukės). Kai kurių vabzdžių lervos prieš virsdamos lėliukėmis, pasidaro specialius maišelius, vadinamus kokonais. Šie kokonai ssaugo jautrias lėliukes nuo sausros, drėgmės, šalčio, pelėsių ir kitokių negeistinų sąlygų. Kokonai gali būti voratinkliniai (kandys, lapsukiai, verpikai), popieriniai (pjūkleliai), chitininiai (musės). Taip pat vystosi vabalai, drugiai, dvisparniai, plėviasparniai.

Laikotarpis, per kurį vabzdys pereina visas vystymosi stadijas, pradedant kiaušinėliu ir baigiant lytiškai subrendusiu suaugėliu, vadinasi generacija. Daugelis vabzdžių per metus išaugina paprastai po vieną generaciją, bet būna pusmetinių ir dar trumpesnių generacijų. Kai kurių vabzdžių, būtent, grambuolių, sprakšių generacijos trunka 3-5 metus.

Vieni vabzdžiai žiemoja kiaušinėlių stadijoje (amarai, daugelis drugių), kiti- lervos, dar kiti-lėliukės ar suaugėlio stadijose.

Augalams daugiausia kenkia vabzdžių lervos, bet yra nemaža vabzdžių, kurie kenkia ir suaugėlio stadijoje (pvz., įvairūs straubliukai, amarai, blakutės, blakės). Sodų kenkėjus daugiausia atstovauja 6 būrių vabzdžiai: vienodasparniai, blakės, vabalai, drugiai, dvisparniai ir plėviasparniai.

Pagal mitybinį būdą sodo kenkėjai – vabzdžiai skirstomi į monofagus ir polifagus. Monofagai minta kurios nors vienos rūšies augalais (obelinis žiedgraužis, obuolinis vaisėdis). Polifagai minta įvairiais augalais (žieduotasis verpikas, mažasis žiemsprindis, daugelis lapsukių). Yra ir labai siauros mitybinės specializacijos vabzdžių, kurie minta kuria nors viena augalo dalimi: pumpurais, žiedais, vaisiais ir pan.

Reikia pažymėti, kad ne visi vabzdžiai minta augalais. Vabalai – žygiai , boružės, auksaakės minta kitais vabzdžiais ir yra naudingi. Prie naudingųjų priklauso ir tie

vabzdžiai, kurie parazituoja žalinguosius vabzdžius (pvz., musės – tachinos, ichneumonai, arba vyčiai, ir kiti).

Erkės – Acarina. Erkės yra smulkučiai, neretai mikroskopinio dydžio voragyviai. Nuo vabzdžių jos skiriasi tuo, kad jų kūnas nesegmentuotas, jos neturi antenų, sparnų ir turi 4 poras kojų (rečiau turi 2 poras kojų, pvz., kriaušinė, serbentinė erkutės). Erkių burnos organai dažniausiai būna duriamieji. Jos dauginasi kiaušinėliais. Vystymasis, kaip ir vabzdžių, metamorfoziškas: turi kiaušinėlio, lervos, nimfos ir suaugėlio stadijas. Erkių lervos turi tik 3 poras kojų.

Moliuskai –– Mollusca. Iš moliuskų sodo augalams gali kenkti tiktai pilvakojų (Gastropoda) klasės sausumoje gyvenantys moliuskai: šliužai, sraigės.

Šliužų kūnas nesegmentuotas, gležnas, dengtas minkšta gleivėta oda. Kūnas verpstės pavidalo, nugara iškili, apačia plokščia. Ant nugaros yra savotiškas kauburys su skylute dešinėje pusėje. Tai mantija su kvėpavimo anga – stigma. Kūno apačia vadinama koja, su kurios pagalba gyvūnas šliaužioja, palikdamas gleivėtą pėdsaką. Kūno priekyje yra burnos anga, o jos viršuje – 2 poros čiulptuvėlių. Didesniųjų čiulptuvėlių viršūnėse yra akys. Burnoje yra pasagos ppavidalo neporinis žandas ir raumeningas, apaugęs aštriais danteliais, liežuvis – radula, arba tarka, kuria šliužas tarkuoja sultingas augalų dalis ir jomis minta.

Šliužai dauginasi dėdami kiaušinėlius po žemės grumsteliais drėgnose vietose. Iš kiaušinėlių išsiritę šliužiukai būna panašūs į suaugėlius.

Sraigės sskiriasi nuo šliužų tuo, kad turi spirališkai susuktą kiautą, kuriame jos slepiasi. Jų kūno sandara ir gyvenimo būdas panašus į šliužų.

Paukščiai – Aves. Dauguma paukščių sodams yra naudingi, nes naikina įvairius žalingus vabzdžius. Tiktai nedaugelis paukščių kekia sodams, nulesdami anksti pavasarį pumpurus, sirpstančias uogas. Prie tokių paukščių priklauso žvirbliai, volungės ir kt.

Graužikai–Rodentia. Nemaža žalos sodams gali padaryti kiškiai ir peliniai graužikai: pelės, pelėnai. Visiems graužikams būdinga tai, kad jų priekiniai dantys – kapliai visą laiką auga ir nuo graužimo nesutrumpėja ir neatbunka. Iltinių dantų graužikai neturi. Dauguma pelinių graužikų yra labai vislūs. Per metus veda vaikus keletą kartų, vienoje vadoje gimdydami iki 10 jauniklių. Jaunikliai gimsta pliki ir akli. Atanka ir plaukais apauga po keleto dienų. Užauga ir llytiškai subręsta po 3–4 mėnesių. Iš pelinių graužikų soduose kenkia dirvinė pelė, geltonkaklė pelė, paprastasis pelėnas ir rudasis pelėnas.

Daugiausia žalos soduose padaro obelų ir kriaušių rauplės. Rauplės puola vaisius, lapus ir jaunas šakutes. Nuo jų vaisiai ir lapai pasidaro dėmėti. Ligai labai išplitus, sutrinka lapų asimiliacija, o vaisiai deformuojasi, dėmių vietose suskilinėja. Ne visos veislės rauplėms vienodai jautrios. Iš labai jautrių obelų yra “Lobo”, ”Kortlendas”, ”Noris”. Mažai jautrios “Bogatyr”, “Spartanas”, “Kulono renetas”. Liga plinta sporomis. Jų židiniai yra nukritę llapai, ant medžių pasilikusios vaisių mumijos ar užsikrėtusios šakutės.

Pavojinga ir sunkiai išgydoma liga – vaismedžių paprastasis vėžys. Daugiuasia serga obelys, rečiau kriaušės. Liga plinta sporomis, kurios į augalą patenka per žaizdas. Žaizdos vaismedyje atsiranda dėl šalčių, daugiausia šakų pažastyse, prie sunykusių mažų šakučių, dėl krušos, kai ledai sukapoja žievę, dėl genėjimo. Vėžys labai išplinta rudenį, kai krenta lapai, per lapų prisegimo vietas. Ūkanoti, drėgni ir šalti orai yra palankūs vėžiui plisti. Daugiau serga gausiai azoto trąšomis tręšiami vaismedžiai.

Ligos požymiai yra įvairaus dydžio,raukšėtais kraštais negyjančios ir besiplečiančios žaizdos. Jos esti ant vienmečių ūglių, įvairaus storio šakų ir kamieno. Žaizdoms išsiplėtus vaismedžiai žūsta.

Vaisių puvinys, arba moniliozė, pavojingas obelims, kriaušėms, slyvoms ir vyšnioms. Sode užpulti puvinio vaisiai toliau genda sandėliuose. Vyšnių puvinys pakenkia ne tik vaisiams, bet ir žiedams, šakutėms. Vaisiai dar neprinokę sudžiūsta ir ilgai laikosi ant medžių. Šakutės lieka be lapų ir taip pat nudžiūsta, labiau nukenčia apatinės vainiko dalys. Dėl ligos vyšnios nusilpsta, pasidaro neatsparios šalčiams ir žūva.

Kriaušių kvapūs vaisiai daugiausia užsikrečia puviniu per vapsvų padarytas žaizdeles.

Labai pavojinga liga vyšnių kokomikozė. Tai lapų liga. Lapai pradeda gelsti gegužės mėnesį ir vidurvasaryje nukrenta.

Agrastams ir juodiesiems serbentams kenkia agrastinė valktis. Agrastų uogos aptraukiamos vailokiniu apvalkalu iir pakenkiami jauni ūgliai. Ant serbentų pasireiškia panašiu į mitligę apnašu.

Prie labai pavojingų ligų priskiriama serbentų žiedų pilnavidurė. Tai virusinė liga. Pakenktų augalų žiedai pražysta lyg pilnaviduriais žiedais, uogos neužsimezga.

Kitos vaismedžių ar vaiskrūmių ligos, kaip citosporozė, fuzariozė, deguliai, rūdys ir kai kurios kitos, yra pavojingos, bet sunaikinamos bendromis profilaktinėmis priemonėmis.

KOVA SU KENKĖJAIS

Kovai prieš kenkėjus ir ligas soduose taikomi šie būdai: organizacinis– agrotechninis, mechaninis, biologinis ir cheminis. Organizaciniu – agrotechniniu būdu sode siekiama sudaryti geras augalams augti sąlygas, o pačius kenkėjus naikint, soduose jis vaidina nedidelį vaidmenį. Mechaniniu ir biologiniu kovos būdais siekiama tiesiogiai sunaikinti kenkėjus, tačiau sodininkystėje šie būdai vaidina daugiau pagalbinį vaidmenį. Veiksmingiausias ir ekonomiškiausias yra cheminis kovos būdas. Nepaisant cheminio kovos būdo pranašumo, kovojant prieš sodų ligas ir kenkėjus, reikia taikyti visą kovos būdų kompleksą, nes tik tada gaunami geriausi rezultatai.

Jei vabzdžių kenkėjų atsiranda pernelyg daug, kovai su jais ūkininkai naudoja cheminius insekticidus. Insekticidai neabejotinai pagerina derlių, tačiau jų naudojimas turi ir trūkumų:

• Insekticidai yra brangūs, todėl kai kurie ūkininkai, ypač nederlingų žemių savininkai, neįstengia jų nusipirkti.

• Insekticidas gali ir neveikti kenkėjo, prieš kurį kovojama.

• Cheminės medžiagos gali greitai suskilti, o tada jų veiksmingumas sumažėja.

• Cheminės medžiagos gali nepakankamai greitai suskilti, ir kenksmingų jų likučių gali likti ppasėliuose ir dirvoje.

• Daugelis insekticidų veikia vabzdžius, todėl netvarkingai purškiant galima sunaikinti ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius, tokius kaip auksaakės ir boružės.

• Kai kurie insekticidai, pvz., malationas, yra nuodingi žmonėms. Išlikę nuimtame derliuje ir patekę į maistą, jie gali pakenkti žmogui.

• Purškiamus insekticidus vėjas gali nunešti ant žmonių, sodų, bičių avilių, naminių gyvūnų ir padaryti jiems žalos.

Biologinė kova su kenėjais vykdoma vietoj chemikalų naudojant jų natūralius priešus ar ligų sukelėjus. Biologinės kovos priemonės dažnai naudojamos šiltnamiuose, kur kontroliuojamos oro sąlygos. Tokie augalai kaip pomidorai, agurkai, paprikos yra sėkmingai saugomi nuo kenkėjų būtent biologinėmis priemonėmis. Pvz., su raudonąja voratinkline erkute kovoja kitos erkės, su baltasparniais – parazitinės vapsvos (jos deda kiaušinėlius į jų lervas), o vynmedinių straubliukais ir šliužais – apvaliosios kirmelės (nematodai).

Biologinei kovai priklauso visi tie būdai, kai kovai prieš kenkėjus panaudojami kiti organizmai, pvz., vabzdžiai grobuonys, vabzdžiai parazitai, paukščiai, žinduoliai.

Kaip yra žinoma, ne visi vabzdžiai minta augaliniu maistu. Daug yra ir mėsėdžių vabzdžių. Vabalai – žygiai (Carabidae) sunaikina daug kitų vabzdžių lervų, vikšrų, suaugėlių. Visiems pažįstamos boružės (Coccinellidae) minta amarais. Pvz., septintaškė boružė per dieną gali suėsti iki 270 amarų. Amarus naikina auksaakių ir žiedmusių lervos. Yra vabzdžių, kurie deda kiaušinėlius ant kitų vabzdžių kūno. Išsiritusios

iš kiaušinėlių lervos sunaikina savo “šeimininkus”. Prie tokių vabzdžių priklauso tochinos ir ichneumonai. Dėl grobuonių ir kitus vabzdžius parazituojančių vabzdžių veiklos dažnai sužlunga augalų kenkėjų masiniai antplūdžiai. Taigi aukščiau minėtieji vabzdžiai daugiausia yra naudingi ir gali būti geri talkininkai kovoje su sodų kenkėjais.

Biologinio kovos būdo taikymas vyksta dviem kryptimis: 1. įvežant naudingus, augalų kenkėjus naikinančius, vabzdžius iš kitų kraštų ir aklimatizuojant juos vietos sąlygomis (pvz., boružė vedalija, ichneumonai: afelinas, telenomas ir kt.); 2. dauginant laboratorinėmis sąlygomis vietinius vabzdžius, kurie vienokiu aar kitokiu būdu naikina augalų kenkėjus, ir panaudojant juos norimoje vietoje bei reikiamu laiku. Iš pastarųjų pažymėtinas mažytis parazitas trichograma.

Lietuvos biologinis metodas kovai prieš sodų kenkėjus netaikomas, nors galimybės ir pas mus yra nemažos, tik reikia mokėti jas išnaudoti. Prof. V.N.Starko ir daugelio kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad daugelis kitus vabzdžius parazituojančių vabzdžių suaugėlių stadijoje minta žiedų nektaru. Ant žiedų sutinkamos vapsvos skolijos, žiedmusės, tachinos, ichneumonai. Ypač mėgsta šie vabzdžiai fecelijos žiedus. Patartina šį nektaringą augalą plačiai auginti medelynuose iir sodų pakraščiuose. Fecelijos pasėliai suvilioja daug kitus vabzdžius parazituojančių ir grobuonių vabzdžių, kurie vėliau pasklinda soduose bei medelynuose ir sunaikina daug kenkėjų. Nereikia taip pat pamiršti, kad fecelija labai naudingas augalas ir naminėms bitėms. Reikėtų patyrinėti ir kitų nektaringų aaugalų tinkamumą naudingiesiems vabzdžiams privilioti.

Kovoje prieš žalingus vabzdžius ir graužikus daug padeda vabzdžialesiai ir kai kurie plėšrieji paukščiai. Peles ir pelėnus gaudo įvairios pelėdos, suopiai, pelėsakaliai ir kt. Daug vabzdžių sunaikina kovai, varnėnai, kielės, zylės, kregždės, čiurliai, musinukės, volungės ir kiti paukščiai giesmininkai. Geniai išrenka iš po žievės daug kinivarpų, gegutės sunaikina daug plaukuotų vikšrų, kurių neliečia kiti paukščiai.

Norint padidinti paukščių vaidmenį kovoje prieš kenkėjus, reikia jų daugiau privilioti į sodus ir sudaryti tinkamas sąlygas perėti. Aplink medelynus ir sodus patartina užsodinti stangių krūmų gyvatvores, kuriose apsigyvena daug smulkių paukščių giesmininkų. Reikia naikinti valkataujančias kates, persekioti tuos plėšriuosius paukščius, kurie naikina naudinguosius paukščius giesmininkus, drausti vaikams draskyti paukščių lizdus ir gaudyti juos. Įtaisyti, kur galima, paukščiams inkilėlius. DDarant inkilėlius svarbu žinoti, kad įvairiems paukščiams jie turi būti skirtingų dydžių ir formų. Inkilėlius reikia įrengti įvairiame medžių aukštyje, kesmet juos valyti, sutvarkyti, o pastebėjus juose parazitų – dezinfekuoti. Žiemos metu soduose reikia įrengti specialias lesyklas su pastogėmis, kurios turi būti reguliariai aprūpinamos lesalu.

Žalingus vabzdžius naikina kurmiai, ežiai ir kai kurie kiti žinduoliai. Kurmiai medelynuose vis dėlto padaro daugiau žalos, negu naudos, todėl jie naikintini. Kai dėl ežio, tai reikia pažymėti, kad jis nors ir naudingas, tačiau, būdamas mmiškinis gyvis, soduose jis retai kada apsigyvena ir todėl jo nauda medelynuose ir soduose mažai juntama.

Biologiniam kovos būdui priklauso ir patogeninių mikroorganizmų panaudojimas. Didesnę praktinę reikšmę turi jų panaudojimas prieš graužikus (peles ir žiurkes). Plačiai yra žinomos pelių ir žiurkių šiltinės bakterijos. Šių bakterijų kultūros naudojamos masalams apkrėsti. Kovai su vabzdžiais mikroorganizmai tuo tarpu žymesnės praktinės reikšmės neturi.

Kai kurie gyvūnai gali tapti kenkėjais, kai sutrinka natūrali populicijos kontrolė. Ypač tai pasitaiko introdukavus į šalį naujų rūšių. Europiniai triušiai buvo tapę tikra bėda Australijoje, nes ten jie turėjo per mažai natūralių priešų ar konkurentų. Kovai su šiais gyvūnais į Australiją buvo įvežtas miksomatozę sukeliantis Europinio triušio virusas, kuris išžudė didžiąją dalį triušių populiacijos. Lygiai taip Australijoje prieš 60 metų didžiulę žalą dėl vieno vabalo kaltės patyrė cukranendrės. Kovai su juo buvo introdukuotos nendrinės rupūžės. Jos puikiai susidorojo su vabalais, deja, pernelyg suklestėjo Australijos sąlygomis ir tapo kenkėjais.

Naikinant ligas bei kenkėjus daug reikšmės turi profilaktinės priemonės.

Kaip apsisaugoti nuo kai kurių kenkėjų:

1. Šliužai ir sraigės. Kad apsisaugotume nuo jų, reikia palaikyti šiltnamyje švarą, išrautas žoles, nugnybtus stiebus, nupjautus pažeistus vaisius, atliekas iš karto išnešti iš šiltnamio. Nesodinti žemuogių šalia šiltnamių. Laistyti aitriųjų paprikų užpilu, tarpueilius lieti garstyčių tirpalu. Lieti aaugalus 10 proc. kalio druskos tirpalu, šliužus rinkti ir naikinti.

2. Apvalieji šimtakojai. Puola dažniausiai kitų kenkėjų jau pažeistus augalus. Ypač aktyvūs drėgnu šaltu oru. Kovoti su jais labai sunku. Reikia dezinfekuoti dirvą. Užkrėstuose plotuose 5–6 metus neauginti pomidorų ir bulvių.

3. Spragių lervos gyvena dirvoje, minta augalų šaknimis, kartais graužia stiebų vidų, lapus. Išgraužia lapus nedidelėmis skylutėmis. Augalas ima lėčiau augti, jauni daigai gali žūti. Vos pastebėjus pirmuosius požymius reikia apibarstyti daigus medžių pelenais, augalus daugiau laistyti. Dezinfekuoti sėklas.

4. Voratinklinė erkė. Ant lapų atsiranda dėmių, jie blykšta, apsitraukia blizgiu voratinkliu. Ant apatinės jų pusės galima pastebėti labai mažų žalsvų ar rausvų erkučių. Augalai lėčiau auga, nyksta. Pažeistus augalus purkšti česnakų, kiaulpienių, svogūnų ar kraujažolių užpilais. Reikia stengtis, kad šiltnamyje nebūtų per aukšta oro temperatūra ir kad netrūktų drėgmės.

5. Amarai. Jų apniktų augalų lapai raukšlėjasi, vaisiai nubyra tik užsimezgę. Amarai perneša įvairias virusines ligas, todėl tik pastebėjus pirmuosius amarus augalus reikia skubiai purkšti insekticidais arba insekticidinėmis savybėmis pasižyminčių augalų užpilais. Tinka aitriųjų paprikų, česnakų, kiaulpienių arba svogūnų užpilai. Laikyti šiltnamį švarų, laiku naikinti piktžoles.

6. Daržinis pelėdgalvis graužia stiebus prie pat šaknų. Kovoti su juo padės kiaulpienių užpilas. Palaikyti šiltnamyje švarą, naikinti piktžoles, nuėmus derlių dirvą giliai suarti, rūgštesnę – kalkinti, augalus apkaupti.

7. Spraškių lervos pažeidžia įvairių augalų sėklas, ddaigus, maždaug 15 cm gyliu įkasti į žemę per pusę perpjautų bulvių, pasmeigtų ant pagaliukų, taip, kad pagaliukai kyšotų paviršiuje. Neturėdami kito maisto sprakšiai aptiks masalą. Po 3 dienų pagaliukus su bulvėmis ištraukite ir sudeginkite. Naikinti piktžoles, purenti dirvą, rūgštesnes dirvas kalkinti. Į labai užkrėstą žemę reikia keletą metų sėti ankštinius augalus.

8. Šiltnaminis baltasparnis. Ir vabzdžiai, ir jų lervos siurbia sultis iš augalų lapų. Ant pažeistų augalų atsiranda dėmių, lapai gelsta, pasidengia tamsiomis lipniomis apnašomis. Reikia purkšti pažeistus augalus kiaulpienių, kraujažolių, česnakų arba svogūnų užpilais. Galima įrengti gaudyklių: pakabinti šiltnamyje baltų ar geltonų kartono gabaliukų, išteptų vazelinu ar ricinos aliejumi. Nuėmus derlių, reikia sunaikinti visas augalų liekanas, neauginti šiltnamiuose kitų augalų.

9. Paprastasis kurklys. Gyvena žemėje, pažeidžia augalų šaknis. Augalai vysta, žūva. Reikia nuolat purenti žemę, pastebėtus lizdus su kiaušiniais naikinti. Šalia pomidorų sodinti chrizantemas – kurkliai nemėgsta jų kvapo. Lieti žemę vištų mėšlo užpilu.

10. Šiltadaržinis tripsas. Jo lervos minta augalų sultimis. Ant pažeistų augalų lapų atsiranda gelsvų dėmelių, juodų taškelių, lapai įgauna sidabro atspalvį, gelsta ir džiūsta. Naikinti šiuos kenkėjus reikia kraujažolių užpilu. Palaikyti šiltnamyje švarą, naikinti piktžoles ir palaikyti temperatūrą virš 15 laipsnių celsijaus.