Bulvių piktžolės
TURINYS
ĮVADAS…………………………3
1. LITERATŪROS APŽVALA ……………………..4
1.1. Piktžolių biologija ir jų dygimo dinamika bulvių pasėlyje………….4
1.2. Bulvių vystymosi ypatumai …………………………5
1.3. Bulves pasodiname, o piktžolių ne sėjame,- iš kur jos atsiranda tarp bulvių?…..6
1.4. Piktžolių dygimas…………………………7
1.5. Piktžolių klasifikacija…………………………7
1.6. Piktžolių charakteristika…………………………9
2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI…………………………15
3. PIKTŽOLIŲ DYGIMO DINAMIKA BULVIŲ PASĖLYJE………….17
IŠVADOS…………………………20
SANTRAUKA …………………………20
LITERATŪRA…………………………21ĮVADAS
Dirbamuose laukuose auga ne tik žmogaus pasėti kultūrinai augalai, bet ir vietiniai lauko augalai – piktžolės. Tarptautinių žodžių žodyne (Tarptautinių, 1985) fitocenozė aiškinama kaip “augalų bendrija – kartu augančių augalų rūšių komplektas, užimantis tam tikrą plotą ir ppasikartojantis augalijos dangoje panašiomis ekologinėmis sąlygomis”. Tokiu būdu žemės ūkio augalų pasėliai yra augalų bendrijos – agrofitocenozė, susidarančios iš žmogaus pasėtų kultūrinių augalų ir vietinių lauko augalų – piktžolių. Tokiai augalų bendrijai yra būdingi tam tikri glaudūs dinaminiai tarpusavio ryšiai. Tarp visų pasėlio augalų vegetacijos metu vyksta sudėtinga konkurencija dėl erdvės, šviesos, vandens, maisto medžiagų ir kitų augalų augimo ekologinių veiksnių (Monstvilaitė, 1996; Spitters, 1983; Wilkerson, 1990). Šios konkurencijos rezultatai ir nulemia augalų padėtis agrofitocenozėje, jų augimą, vystymąsi ir derėjimą. PPiktžolės, kaip labiau prisitaikiusios prie besikeičiančios aplinkos sąlygų, dažnai laimi kovą dėl vegetacijos faktorių ir užima dominuojančią padėtį.
Piktžolių žalingumas, arba konkurencinė galia, priklauso nuo daugelio veiksnių. Turi įtakos agroklimatinės sąlygos, piktžolių rūšinė sudėtis, jų sudygimo laikas ir gausumas, agrotechnikos llygis ir dirvos derlingumas, tręšimas, kultūrinio augalo rūšis ir konkurencinis pajėgumas (Kreff. 1993; Rola, 1993; Salone, 1993; Arabe, 1987).
Piktžolių sėklų dygimui vegetacijos metu turi įtakos dirvožemio ir klimatinės sąlygos. Literatūroje yra nurodymų, kad pasėlių piktžolėtumo dinamika vegetacijos laikotarpiu tiesiogiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir piktžolių sėklų banko dirvoje (Čiuberkis, 1994; Hakansson, 1991; Cnupuganob, 1989). Mokslinėse įstaigose atliktų tyrimų duomenimis, dirvoje esančios piktžolių sėklos pradeda dygti dar prieš žemės ūkio augalų vegetacijos pradžią ir dygsta iki dirvos užšalimo, tačiau intensyviausiai dygsta pavasarį ir net rudenį (Hakansson, 1983; Melinda, 1999; Roberts, 1980; Stancevičius, 1972).
Piktžolių sėklų dygimo dinamikos tyrimai daugumoje daryti javų pasėliuose. Apie piktžolių dygimo dinamiką bulvių pasėliuose nepavyko rasti išsamesnių duomenų. Yra nurodymų, kad piktžolių gausumą vėlesniuose bulvių vystymosi ttarpsniuose sumažino herbicidų ir tarpueilių dirbimų derinimas (Bellinder, 2000). Bulvių pasėlio piktžolėtumo dinamikai, apart drėgmės, turi įtakos saulėtumas, veislės (Connell, 1999).
Tokiu būdu piktžolių sėklų dygimo dinamiką ir jų rūšinę sudėtį konkrečiame lauke lemia dirvožemio ir klimatinės sąlygos, sėklų bankas, kultūrinio augalo rūšis ir veislė bei kiti veiksniai.
Mūsų kursinio darbo tikslas:
• Apžvelgti bulvių pasėliuose augančių piktžolių biologines ypatybes, jų dygimo dinamiką
Uždaviniai:
• Apžvelgti piktžolių klasifikaciją, bulvių pasėlyje augusių piktžolių biologines ypatybes
• Nustatyti piktžolių dygimo dinamiką ir ryšį su meteorologinėmis sąlygomis
1. LITERATŪROS APŽVALGA1.1. Piktžolių biologija ir jjų dygimo dinamika bulvių pasėlyje
Bulvių ir piktžolių bendrija vadinama agrofitocenzė. Piktžolės atima iš bulvių drėgmę. Nepiktžolėtų pasėlių dirvose drėgmės esti nuo 1,9 iki 2,9% daugiau, negu piktžolėtų pasėlių dirvose. Piktžolės atima iš bulvių šviesą ir šilumą. Trūkstant šviesos, bulvės išblykšta, stiebai pasidaro silpni, lengvai išgula. Piktžolėtame pasėlyje žemesnė temperatūra yra ne tik tarp augalų, bet ir dirvos paviršiuje. Mokslininko Volni tyrimais, 10 cm gylyje temperatūra piktžolėtame plote buvo nuo 1,3 iki 3,0 C žemesnė, palyginus su nepiktžolėtu plotu. Piktžolės, kaip ir bulvės, iš dirvos paima daug maisto medžiagų. Būdamos geriau už bulves prisitaikiusios prie aplinkos, piktžolės duodamas trąšas bei kitus pagerinimus pirmosios ir pasisavina. Smarkiai piktžolėtos dirvos, kaip jas betręštumėme, vis tiek bus nualintos, nes piktžolės maisto medžiagų paima daugiau, negu jų duodama tręšiant (Monstvilaitė,1967). Piktžolės ne tik sumažina bulvių derlių, bet ir pablogina gumbų kokybę. Piktžolėtuose dirvose būna mažesnė sėklinių gumbų išeiga, be to, daug netaisyklingos formos, blogai išsivysčiusių gumbų (Lazauskas, 1995). Piktžolėtame plote augusios bulvės turi mažiau baltymų, riebalų ir krakmolo. Vogy duomenimis, tokie augalai turi daugiau ląstelienos ir pelenų. Piktžolės padeda vystytis bulvių ligoms ir kenkėjams (Monstvilaitė,1986).
1976-1979 m. ekspedicinių tyrimų duomenimis, bulvių piktžolėtumas buvo 12-110 vnt/m , iš viso rasta 60 piktžolių rūšių, iš kurių 37 priklausė ttrumpaamžėms dviskiltėms. Iš jų beveik vienodai buvo paplitusios dirvinė našlaitė Viola arvensis Murr. ir baltoji balanda Chenopodium album L.. Kiek rečiau, tačiau beveik visuose tyrimų vietose buvo rasti Trumpamakštis rūgtis Persicaria lapathifolium (L) Gray, dirvinės aklės Galeopsis tetrahit L., pasitaikė bekvapis šunramunis Tripleurospermum perforatum (Merat.) M. Lainz. Tarp visų piktžolių pagal masę vyravo baltoji balanda, ypač gausu mėšlu bei mineralinėmis trąšomis patręštuose pasėliuose (Monstvilaitė,1986).
Svarbi piktžolė, turinti tendenciją plisti bulvėse, buvo paprastoji rietmenė. Vienametė miglė Poa annua L. rasta beveik visuose tyrinėtuose pasėliuose, bet, palyginus su rietmene, ji paplitusi mažiau. Daugiamečių dviskilčių rasta 15 rūšių. Svarbiausios jų – dirvinis asiūklis Equisetum arvense L., antroje vietoje – dirvinė usnis Cirsium arvense Scop.. Smulkioji rūgštynė Rumex acetosella L. dažniausiai buvo randamos lengvose dirvose. Bulvėse paplitęs paprastasis varputis Elitrigia repens (L.) Nevski. Atskiruose bulvių plotuose jo rasta 20,6-48,6 vnt m , šakniastiebių ilgis sudarė nuo 262 iki 1284 cm m (Monstvilaitė,1986).1.2. Bulvių vystymosi ypatumai
Dirvos rūgštingumui bulvės ne tokios jautrios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH 5-6.
Derlingumui ir gumbų kokybei labai svarbu šiluma, šviesa, oras, vanduo ir maisto medžiagos. Palankiomis sąlygomis galima gauti maksimalų bulvių gumbų derlių (Lazauskas, 1995).
Bulvės jautriai reaguoja į dirvos ir oro temperatūrą. Gumbai dygsta normaliai, kai dirvos ttemperatūra jų sodinimo gylyje (apie 6-12 cm) būna 7-8 C. Manoma, kad tokiomis sąlygomis bulvės sudygsta per 20-25 dienas. Kai temperatūra aukštesnė (12-15 C arba 18-25 C), bulvės sudygsta greičiau. Tačiau aukštesnėje temperatūroje dygimas lėtėja. Lietuvoje bulvių sodinimo laikotarpiu niekuomet nebūna per šilta, tačiau minimali temperatūra esti dažnais metais. Jeigu dirvos temperatūra žemesnė nei 7 C, bulvių dygimas sulėtėja, augalus puola įvairios ligos, pasėliai išretėja. Žemoje temperatūroje bulvių daigai pasirodo tik po 30-35 dienų arba dar vėliau. Pasodinti į 4-5 C temperatūros dirvą gumbai visiškai nedygsta. Antžeminė dalis geriausiai auga ir vystosi 18-25 C temperatūroje. Tokia temperatūra yra palanki ir bulvėms žydėti. Kad bulvių augalai gerai vystytųsi, aukštesnių kaip 10 C temperatūrų suma per vegetacijos laikotarpį ankstyvosioms ir vidutinio ankstyvumo veislėms turi sudaryti 1000-1400 C, o vėlyvosioms – 1400-1600 C. Optimali dirvos temperatūra ankstyvųjų veislių gumbams augti yra 17 C ar net žemesnė, o vidutinio vėlyvumo veislių – 19 C (Lazauskas, 1995).
Bulvės yra šviesamėgiai augalai. Trūkstant šviesos, jos mažai šakojasi, menkai žydi, užmezga mažiau gumbų, dėl to sumažėja derlingumas. Pasėlyje augalai turėtų būti pasiskirstę vienodai, nes tankiai pasodinti augalai būna silpnesni, ištįsę, mažiau auga šoninių stiebų ir lapų. Taigi kero asimiliacinis paviršius būna mažesnis (Lazauskas, 1995).
Bulvės, lyginant su kitais
augalais, vidutiniškai reiklios drėgmei. Daugiausia įtakos derliui turi kritulių pasiskirstymas vegetacijos periodu, nes įvairiais augimo ir vystymosi laikotarpiais bulvės labai netolygiai naudoja drėgmę. Vegetacijos pradžioje ir pabaigoje drėgmės joms reikia mažai, o butonizacijos ir žydėjimo – daugiau. Bulvės labai gerai auga, kai butonizacijos ir žydėjimo laikotarpiu dirvos ariamajame sluoksnyje, kur yra daugiausiai jų šaknų, būna 70-80% drėgmės. Trūkstant drėgmės, sumažėja maisto medžiagų paėmimas iš dirvos, sulėtėja asimiliacija ir dėl to sumažėja bulvių derlius (Lazauskas, 1995).
Geriausia bulves auginti priesmėlio ir ppriemolio dirvose. Svarbu, kad dirva būtų puri (joje būtų pakankamai oro) ir netrukdytų gumbams augti. Nustatyta, kad požeminėms bulvių dalims deguonies reikia 6-7 kartus daugiau negu javams. Molinga žemė bulvėms auginti mažiau tinka, nes ji supuola, o palaikyti purią labai sunku. Netinka ir šlapios dirvos, kur arti gruntinis vanduo (Lazauskas, 1995).1.3. Bulves pasodiname, o piktžolių ne sėjame,- iš kur jos atsiranda tarp bulvių?
Per daugelį metų piktžolės, visokiomis priemonėmis naikinamos ir ujamos iš laukų, sugebėjo ne tik prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, kkasmet užauginti daug sėklų, bet ir jas išplatinti, išsklaidyti, išmėtyti, kad galėtų sudygti ir plisti toliau (Monstvilaitė,1986).
Piktžolių sėkloms plisti labai daug padeda vaisių ir sėklų sandara. Baltosios balandos, dirvinio kežo ir daugelio kitų piktžolių sėklos yra smulkios, apskritos, dažniausiai llygiu paviršiumi. Lietaus bei tirpstančio sniego vanduo, ypač kalvotose dirvose, tokių piktžolių sėklas labai lengvai pernaša iš vienos vietos į kitą. Dirvinės našlaitės sėklos yra dėžutėje. Sėkloms subrendus ir, vėjui siūbuojant, sėklos byra ne iš karto, o pamažu (Monstvilaitė,1986).
Piktžolėms plisti labai daug padeda prie sėklos esantys įvairūs pūkeliai, dažniausiai vadinami skristukais. Taip kiaulpienės, dirvinės usnies, šalpusnio, kanadinės šiušelės bei daugelio kitų piktžolių sėklos pernešamos iš vienos vietos į kitą net už kelių ir kelių dešimčių kilometrų. Pagrindinis šių piktžolių plitimo veiksnys yra vėjas (Monstvilaitė,1986).
Baltosios balandos, bekvapės ramunės, smulkiosios rūgštynės ir daugelio kitų piktžolių sėklos, perėjusios per gyvulių virškinamąjį traktą, nenustoja daigumo. Tokiu pat būdu piktžoles platina paukščiai, ypač mažesnieji. Burnočio ir dilgėlės sėklos, perėjusios per paukščių virškinamąjį traktą, ddar geriau dygo negu tos, kurios buvo laikomos normaliomis sąlygomis. Vidutinio dydžio paukščiai nesuvirškina 75-88% sulestų piktžolių sėklų (Monstvilaitė,1986).
Piktžolėms plisti padeda ir žmogus. Seniai pastebėta, kad karo metais, kai žmonių judėjimas didesnis, padaugėja ir naujų piktžolių, atneštų su žmonėmis į svetimus kraštus. Dažniausiai jos aptinkamos palei geležinkelio bėgius, didelių kelių pakraščius (Monstvilaitė,1986).1.4. Piktžolių dygimas
Piktžolių sėkloms sudygti ypač svarbi dirvos temperatūra, kuri atskiroms piktžolių rūšims yra gana skirtinga ir net minimalios temperatūros ribos svyruoja nuo 1 iki 10 C. Piktžolės ppavasarį pradeda dygti gana anksti, dar mažai įšilus dirvai, tačiau masiškai daigai pasirodo dažniausiai vėliau, dirvai įšilus vidutiniškai iki10-12 C (Monstvilaitė,1986).
Piktžolėms dygti svarbus ir metų laikas. Kaip patirtis rodo, laukuose ir daržuose piktžolės intensyviausiai dygsta pavasarį ir vasaros pradžioje (maždaug 100 dienų). Pavasaris yra tas metų laikas, kai intensyviausiai dygsta piktžolių sėklos po karštos ir sausos vasaros, o po lietingos ir šaltos – blogiau. Lietuvos žemės ūkio universiteto atliktais duomenimis, normaliais metais, iki sudygstant miežiams, piktžolių sudygo 16%, nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio – 70%, iki nuimant miežių derlių – 4% ir nuėmus derlių iki užšąlant – 10% (Monstvilaitė,1986).1.5. Piktžolių klasifikacija
Piktžolės gali būti skirstomos įvairiai. A. Malcevas nurodo, kad piktžolės gali būti skirstomos pagal aukštį: aukštosios, vidutinio aukštumo ir žemosios. A. Stancevičius, remdamasis skirtinga piktžolių biologija, nevienodu jų šaknų sistemos gyliu dirvoje, taip pat nevienodu sėklų subrandinimo laiku, grūdų arba dirvos užterštumu, siūlo klasifikaciją, labiau tinkančią gamybininkams. Pagal šią klasifikaciją visos piktžolės dalijamos į trumpaamžes ir daugiametes (Monstvilaitė, 1967).
I. Trumpaamžės piktžolės:
A. Vienametės piktžolės:
1. Efermentinės piktžolės:
a. Daržinė žliūgė Stellaria media Vill.
b. Siauralapė žliūgė Stellaria graminea L.
c. Vienametė miglė Poa annua L.
2. Ankstyvosios vasarinės piktžolės
a. Baltoji balanda Chenopodium album L.
b. Garstukas Sinapis arvensis L.
c. Svėrė Raphanus raphanistrum L.
d. Dirvinė aklė Galeopsis tetrahit L.
e. Trumpamakštis rūgtis Persicaria lapathifolium (L) Gray
f. Žalioji šerytė Setaria viridis PP.B.
B. Žiemojančios piktžolės
a. Bekvapis šunramunis Tripleurospermum perforatum (Merat.) M. Lainz.
b. Rugiagėlė Centaurea cyanus L.
c. Dirvinė našlaitė Viola arvensis Murr.
C. Žieminės piktžolės
a. Dirvinė smilguolė Apera spica venti P.B.
b. Ruginė dirslė Bromus secalinus L.
D. Dvimetės piktžolės
a. Dygioji usnis Cirsium Lanceolatum Scop.
b. Paprastoji varnalėša Arctium tomentosum Schrank
II. Daugiametės piktžolės
A. Liemenšakinės piktžolės
a. Kiaulpienė Teraxacum officinale L.
b. Dirvinė buožainė Knautia arvensis L.
B. Kuokštašakinės piktžolės
a. Plačialapis gyslotis Plantago major L.
b. Vagotasis vėdrynas Ranunculus polyanthemus L.
C. Velėninės piktžolės
a. Kupstinė šluotsmilgė Deschampsia Caespitosa P.B.
b. Stačioji briedgaurė Nardus Stricta L.
D. Svogūninės piktžolės
a. Laukinis česnakas Alium oleraceum L.
E. Šliaužiojančios piktžolės
a. Šliaužiantysis vėdrynas Ranunculus repens L.
b. Žąsinė sidabražolė Potentilla anserina L.
c. Baltasis dobilas Trifolium repens L.
F. Stiebagumbinės piktžolės
a. Pelkinė notra Stachys palustris L.
b. Dirvinė mėta Mentha arvensis L.
G. Šakniagumbinės piktžolės
a. Didysis šilokas Sedum maximum Sut.
b. Raudonasis šilokas Sedum purpureum Link.
H. Šakniaatžalinės piktžolės
a. Dirvinė usnis Cirsium arvense Scop.
b. Dirvinė pienė Sonchus arvensis L.
c. Smulkioji rūgštynė Rumex acetosella L.
I. Šakniastiebinės piktžolės
a. Paprastasis varputis Elitrigia repens (L.) Nevski
b. Baltoji smilga Agrostis alba L.
c. Ankstyvasis šalpusnis Tussilago farfara L.
d. Dirvinis asiūklis Equisetum arvense L.1.6. Piktžolių charakteristika
Trumpamakštis rūgtis (Plaukuotasis rūgtis)- Polygonum lapathifolium L., P. Scabrum Moench, P.tomentosum Schrank. Ši ankstyva vienametė piktžolė, priklausanti rūgtinių (Polygonaceae) šeimai, liaudyje labai dažnai vadinama karčiažole.
Trumpamakštis rūgtis užauga iki 30-100 cm. Jo stiebas išsišakojęs, su stambiais bambliais, lapai taškuoti, apatinės jų pusės pūkuotos, pilkšvos, žiedai šakų galuose sudaro tankias, storas, tiesias arba kiek išlinkusias varpas, vainiklapiai balsvai žli arba rausvi, giliai, daugiau kaip iki pusės, perskelti į 4-5 dalis, ssu ryškesnėmis arba net tokiomis ryškiomis gyslutėmis, vaisiai – apskritai kaiušiniški, nelygiu paviršiumi, blizgantys, tamsiai rudi, apsupti žalsvu arba rusvu raukšlėtu, nelygiu apyžiedžiu riešutėliai, sėklos blizgančios, rudos, paplokščios, apsitraukusios vandens nepraleidžiančia luobele. Dauginasi jis sėklomis, kurių vienas augalas subrandina apie 800-1350. Sėklos dažiniausiai subręsta iki derliaus nuėmimo. Dalis jų išsibarsto dirvos paviršiuje, dalis užteršia grūdus. Praėjusios per gyvulių virškinamąjį traktą, sėklos lieka nepažeistos, nepraranda ir savo daigumo. Dėl to trumpamakštis rūgtis lengvai plinta su mėšlu.
Trmapamakštis rūgtis dažniausiai randamas drėgnesnėse, derlingose dirvose. Jis užteršia vasarojų, žiemkenčius, linus, pasitaiko ir kaupiamosiose bei kitose kultūrose. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Mikaliūnienė, 1971)
Dirvinė svidrė ( Lininė svidrė) – Lollium remotum Schr., L. Linicola A.Br. Jau pats pavadinimas pasako, kad ši piktžolė dažniausiai aptinkama linuose. Jos stiebas 60-80 cm aukščio, plonas, gelsvai žalias, silpnas, pamate per bamblius išsilenkęs, lapai siauri, lygūs, varputės šviesiai žalios, vienas žiedynas gali subrandinti 50-100 smulkių sėklų, kurios užteršia dirvą ir sėmenis; iš pastarųjų paprastomis priemonėmis labai sunku jas išskirti. (Monstvilaitė, 1986; Mikaliūnienė, 1971)
Dirvinis kežys – Spergula arvensis L. Šis augalas priklauso gvazdikinių (Caryphyllaceae)šeimai. Genties pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio spargere (išsėti, išbarstyti), nes šis augalas lengvai išbarsto sėklas.
Dirvinis kežys užauga iki 10-30 cm. Jo sitiebas status arba kylantis, viršutinėje dalyje apaugęs
liaukingais plaukeliais, lapai linijiški arba yliški, sultingi, apatinėje pusėje turi ryškią išilginę vagelę, žiedai balti, nedideli, išsiskleidžia apie 10-11 valandą ryto ir užsiskleidžia 15-16 valandą, vaisiai – kaišiniškos, beveik apskritos, tamsiai pilkos arba net juodos, nelygiu paviršiumi, lyg nusėtos karputėmis, per vidurį apjuostos šviesiu lanku daugiasėklės dėžutės, iš kurių lengvai išbyra sėklos.
Subrendusios dirvinio kežio sėklos rudenį dygsta silpnai. Daug geriau jos sudygsta peržiemojusios. Dirvoje šios piktžolės sėklos išbūna daigios apie 20 metų. Dirvinis kežys yra labai vislus, vienas augalas subrandina 33000-10 000 sėklų.
Tai tipiška vasarinė ankstyvoji piktžolė, sudygstanti labai anksti ir užteršianti visus vasarinius pasėlius. Nors, sniegui nutirpus, dirvinio kežio daigai pradeda rodytis ir žiemkenčių pasėliuose, bet čia jis pasitaiko daug rečiau. Rudenį sudygęs dirvinis kežys žūva, užėjus pirmiesiems šalčiams.
Ši piktžolė būdinga rūgščioms dirvoms. Ji pakenčia blogas sąlygas, todėl dažnai auga nualintose dirvose, išplautuose šlaituose. Nors kežio stiebai neaukšti, bet, tankiai augdami, jie užstoja kultūriniams augalams šviesą ir neleidžia įšilti dirvai. Be to, kežys iš dirvos paima nemažiai mineralinių medžiagų. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Mikaliūnienė, 1971; Monstvilaitė, 1986)
Garstukai ( Dirvinė garstyčia) – Sinapsis arvensis L. Šis vienmetis augalas priklauso kryžmažiedžių (Crucifarae) šeimai. Graikiškai sinapi reiškia baltoji garstyčia.
Garstukas apaugęs šiurkščiais plaukeliais, jo stiebas iki 30-50 cm aukščio, stačias, lapuotas, šakotas, lapai ppražanginiai, apatiniai lapai daugiau ar mažiau skiautėti arba nelygiai dantyti, viršutiniai – bekočiai, pailgai ovališki arba lancetiški, smailiomis viršūnėmis, vainiklapiai geltoni, d.u kartus ilgesni už taurėlapius, vaisius – juoda ankštara. Garstuko sėklos nevienodos: rudos dygsta greičiau, juodos daug lečiau. Gerai išsivystęs garstukas gali subrandinti 1200-4000 sėklų, kurios dirvoje išbūna daigios 10 metų.
Garstukas labiausiai išplitęs Vidurio Lietuvos zonoje, kur vyrauja velėniniai jauriniai bei velėniniai karbonatiniai priemoliai. Vadinasi, garstukas gali būti nerūgščių, labiau sukultūrintų dirvų indikatorius. Garstukas iš dirvos paima daug drėgmės ir maisto medžiagų, pavyzdžiui, 2 kartus daugiau, negu avižos, 6 kartus daugiau, negu miežiai. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Baleliūnas, 1999; Monstvilaitė, 1986)
Svėrė (Dirvinis ridikas) – Raphanus raphanistrum L. Tai vienas iš labiausiai paplitusių Lietuvoje, vienmečių, kryžmažiedžių (Cruciferae) šeimos augalų. Genties ppavadinimas kilęs iš graikiško žodžio ra (lengvai) ir phaino (pasirodyti), nes augalas greitai auga.
Svėrės stiebas 30-60 cm aukščio, šiurkštus, stačias, šakotas, apatiniai lapai kotuoti, suskladyti, su bukomis dantytomis skaiutėmis, viršūtiniai – ištisiniai, dantyti, lancetiški, vainikėlis šviesiai geltonas, su violetinėmis arba tamsiai geltonomis gyslelėmis, vaisius – ankštaros, sudarytos iš 5-8 ir net daugiau vienasėklių narelių (subrendusios ankštaros suskyla į atskirus narelius), sėklos pailgai apvalios, rausvai rudos. Vienas augalas gali išauginti 160-250 sėklų, kurios sudygsta peržiemojusios dirvoje, anksti pavasarį, todėl dažniausiai ddar prieš derliaus nuėmimą svėrė subradina sėklas ir išbarsto jas dirvos paviršiuje. Kadangi jos gana stambios, tai, nuėmus derlių, dirvos paviršiuje labai ryškiai matomi „subyrėję karoliukai“. Subrendusios sėklos kartu su grūdais pakliūva į džiovyklas. Iš grūdų jos išsiskiria sunkiai, nes savo forma ir svoriu labai panašios į juos.
Svėrė labiau mėgsta rūgščias dirvas ir todėl labiausiai paplitusi Vakarų ir Rytų Lietuvos regionuose. Retai pasitaiko laukas, kuriame kartu augtų svėrė ir garstukas, nors savo morfologiniais požymiais šios piktžolės yra labai panašios. Matyt, joms augti ir vystytis reikalingos gana skirtingos sąlygos. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Baleliūnas, 1999; Monstvilaitė, 1986)
Baltoji balanda – Chenopodium album L. Ši piktžolė priklauso balandinių (Chenopodiaceae) šeimai. Genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio chenopus (žąsies pėda); mat jos labai panašios į žąsies pėdą.
Baltoji balanda yra miltuotas augalas. Jos stiebas išsišakojęs, tiesus, lapai kiaušiniški, rečiau pailgi, žiedai žalsvai gelsvi, smulkūs, neryškūs, sėklos būna kelių rūšių:
1. stambios, plokščios, rudos;
2. smulkios, stora luobele, juodos arba žalsvos;
3. smulkios, apvalios, juodos. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978)
Geriausiai jos dygsta 0-3 cm gylyje, bet stambios gali sudygti net 8-10 cm gylyje. Perėjusių per paukščių arba gyvulių virškinamąjį traktą sėklų daigumas būna apie 55%, o malant grūdus nepažeistų balandų sėklų būna tai pat apie 50%. Sėkloms išplisti padeda vėjas, lietaus bei tirpstančio sniego vvanduo. Atsižvelgiant į balandų sėklų savybes ir jų plitimo būdus, darosi aišku, kad su jomis kovoti nėra lengva. (Baleliūnas, 1999)
Tai viena iš labiausiai paplitusių piktžolių Lietuvoje. Ji lengvai prisitaiko prie aplinkos ir greitai auga bet kokiomis sąlygomis. Palei kelią, sausoje, mindžiojamoje vietoje baltoji balanda būna žema, smulki. Tačiau patręštoje dirvoje, ypač kaupiamųjų kultūrų pasėliuose, ji užauga didelė, plačialapė, sultinga, su stambiu, iki metro ir dar aukštesniu stiebu, turi ilgą storą šaknį ir daugybę smulkių šaknelių. Čia viena balanda gali užauginti iki 100 000 sėklų.
Baltoji balanda iš dirvos paima labai daug maisto medžiagų. Joje yra 3,72% azoto, 0,65% fosforo ir net 9,58% kalio, todėl ji priskiriama prie augalų, rodančių kad dirvoje yra daug maisto medžiagų, ypač azoto. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Monstvilaitė, 1986)
Vijoklinis rūgtis – Polygonum convolvulus L. Tai rūgtinių (Polygonaceae) šeimos augalas. Svarbiausias šios piktžolės požymis – vijoklinis, n.uo pagrindo besišakojantis, 30-100 cm aukščio stiebas. Jos lapai trikampiški, strėliškais pamatais, žiedai sukrauti šakučių galuose arba lapų pažastyse, smulkūs, neryškūs, žalsvi, baltu vidiniu paviršiumi, vaisiai – trikampiški, nelygiu paviršiumi, su išilginėmis vagelėmis, matiniai, kartais blizgantys, juodi arba labai tamsiai rudi apsupti apyžiedžių riešutėliai, šaknys silpnos, pagrindinė šaknis užauga iki 12 cm ilgio.
Vijoklinis rūgtis yra labai paplitusi mūsų krašte tipiška vienametė piktžolė. Ji aauga bet kokiomis sąlygomis, dažniausiai lengvesniuose, nederlinguose dirvožemiuose, todėl randama beveik visuose pasėliuose, taip pat palaukėse, daržuose, soduose. Pavasarį jos daigai pasirodo gana anksti. Žydi vijoklinis rūgtis nuo birželio mėnesio iki vėlyvo rudens. Dauginasi jis tik sėklomis, kurių vienas augalas gali subrandinti apie 640. Daugiausia sėklų subręsta vasaros viduryje. Jos užteršia grūdus ir dirvą. Iš grūdų šios piktžolės sėklas nesunku išvalyti. Daug sunkiau atskirti jas nuo grikių, nes svoriu ir forma jos gerokai į juos panašios. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Monstvilaitė, 1986)
Dirvinė aklė – Galeopsis tetrahit L. Tai vienametė lūpažiedžių (Labiatae)šeimos piktžolė. Rūšies pavadinimas graikiškas – tetrachistos reiškia padalytas į keturias dalis. Dirvinės aklės stiebas 30-60 cm aukščio, išsišakojęs, žemiau bamblių apaugęs šiukščiais plaukeliais, lapai 3-8 cm pločio, pailgai kaiušiniški, žiedai dantyti, ratu išsidėstę lapų pažastyse, apsupa visą stiebą, vainiklapiai purpuriniai, kartais rausvai balti, su geltonu, radonai dėmėtu apatinės lūpos pamatu, taurelė apaugusi kietais plaukeliais ir turi 5 ilgus, aštrius dantelius, vaisiai – skletavaisiai, sėkla (riešutėliai) pilkšvai rudos spalvos. Žydi ji nuo liepos pabaigos iki rugsėjo mėnesio. Vienas augalas gali subrandinti 100-8000 sėklų, kurios dygsta labai pamažu ir dirvoje gali išbūti daigios iki 14 metų. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Monstvilaitė, 1986)
Tai labai dažna mūsų laukų ir daržų pktžolė. Labiausiai ji užteršia vasarinius
javus, nors auga ir kaupiamųjų laukuose. Dirvinės aklės labiau paplitusios rūgščiose dirvose. (Baleliūnas, 1999)
Dirvinė pienė – Sonchus arvensis L. Jos stiebas 60-150 cm aukščio, tiesus, viršutinėje dalyje plaukuotas, šakotas, lapai lancetiški, plunksniškai suskaldyti, širdiškais pamatais ir apvaliomis auselėmis, žiedai geltoni, sudaro graižą, vaisiai (sėklos) – pailgi lukštavaisiai, sėklos ovalinės, tamsiai rudos, su skirstuku iš baltų nešakotų plaukelių. Viena piktžolė subrandina vidutiniškai 20 000-30 000 sėklų. Jos geriausiai dygsta 1-2 cm gylyje. Praėjus 5 dienoms po subrendimo, sudygsta 90% sėklų. Dirvoje jjos išbūna daigios apie 5 metus. Pagrindinė pienės šaknis apie 50 cm ilgio, nuo jos į šalis eina horizontalinės, 1-1,5 cm ilgio šaknys, išsidėsčiusios ariamajame sluoksnyje. Ant šaknų yra daug pumpurų, iš kurių išauga naujos atžalos. Nedidelės šaknų atkarpos, turinčios gyvų pumpurų, lengvai išaugina naujus augalus.
Dirvinės pienės šaknys yra atsparios sausrai. Išdžiūvusios šaknys, pakliuvusios į drėgną žemę, vėl atgauna turgorą ir buvusią masę. Ir pačios šaknys ir jų atžalos lengvai pakenčia šaltį. Dirvinės pienės mūsų laukuose randamos labai dažnai. YYpač daug jų būna drėgnesniais metais. (Monstvilaitė, 1986)
Dirvinė usnis – Cirisium arvense (L.) Scop. Dirvinė usnis priklauso graižažiedžių (Compositae) šeimai. Genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio kirsos (opa dėl venų išsiplėtimo), nes senovėje usnį vartodavę tai ligai gydyti. Tai dvinamis aaugalas. Jo stiebas iki 120 cm aukščio, stačias, lapai lancetiški, sveiki arba skiautėti, spygliškai dantyti, žiedynas – graižas, žiedai violetiškai raudoni, vaisiai (sėklo) – atvirkščiai kiaušiniški, kiek suspausti lukštavaisiais, sėklos rusvos, su dideliu, iš baltų šakotų plaukelių sudarytu skirstuku. Vienas usnies augalas gali išauginti apie 35 000 sėklų, kurios išbūna daigios 5-6 metus. Suaugusios usnies pagrindinė šaknis yra 4-5, o kartais net 6m ilgio. Nuo jos .įvairiame gylyje, sudarydamos kelis aukštus, atsišakoja šoninės (horizontaliosios) šaknys. Pagrindinės šaknies viršutinėje dalyje ir šoninių šaknų sustorėjusiose vietose yra daugybė pumpurų, duodančių atžalas. Atėjus žiemai, antžeminės usnies dalis nudžiūsta, o šaknys būdamos giliai po žeme, nebijo nei žiemos šalčių, nei sausrų vasarą.
Dirvinė usnis iš dirvos paima daug maisto medžiagų, pavyzdžiui, 3,6 karto daugiau azoto, 11,6 karto daugiau fostoro ir 3,3 karto daugiau kalio, negu žieminis kvietys. Vietoj vieno usnies stiebo gali augti 3 avižų stiebai, nes usnis iš dirvos paima 3 kartus daugiau vandens, negu aviža. Ant usnių sau prieglobstį randa įvairių ligų pradai, kenkėjų lervos. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Baleliūnas, 1999)
Paprastasis varputis – Elytrigia repens (L.) Nevski. Tai varpinių (Gramineae) šeimos augalas. Genties pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių agros (laukas) ir pyros (kvietys) – laukinis kvietys. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978)
Paprastasis varputis visiems labai gerai pažįstama ppiktžolė, nes auga visuose Lietuvos rajonuose. Paprastųjų varpučių labai gausu lengvose Rytų Lietuvos dirvose. Tai nepaprastai žalinga piktžolė daugeliui žemės ūkio augalų, ypač ilgai dygstančioms smulkiasėklėms daržovėms; iš sėklų auginamiems svogūnams, morkoms, petražolėms ir kt. Nustatyta, kad paprastieji varpučiai gamina kai kuriems augalams toksines medžiagas, stabdančias kultūrinių augalų sėklų dygimą bei jų augimą. Taip pasireiškia neigiama žemės ūkio augalams cheminė sąveika, vadinama alelopatija. Dėl alelopatinių savybių paprastieji varpučiai turi būti negailestingai naikinami visomis galimomis priemonėmis. Be to, jie padeda plisti augalų ligoms ir kenkėjams.
Paprastasis varputis – tipiškas vienaskilčių (varpinių, miglinių) piktžolių atstovas. Stiebas išauga iki 40-120 cm aukščio, plikas, stačias, lapai linijiški, iki 1 cm pločio, šiurkščiu paviršiumi, žali arba melsvai žali. Varpa siaura, tiesi, varputės plačiomis pusėmis atgręžtos į varpos ašį. Vienas augalas išaugina 250-300 sėklų. Laikant vienu augalu ir jo atžalas, sėklų gali buti iki 10 000. dirvoje jos išlieka daigios apie 5 metus.
Varpučio daigai iš sėklų pasirodo rudenį arba pavasarį ir auga greitai. Turėdamas 4-5 lapus, varputis pradeda auginti šakniastiebius. Ant šakniastiebių susidaro pumpurai, iš kurių išauga naujos atžalos. Varpučio šakniastiebiai po žeme, 10-12 cm gylyje, sudaro ištisą raizginį.
Tačiau paprastais varputis nepakenčia pavėsio, todėl nustelbiamas vešliuose žieminių kviečių, rugių bei vikių ir avižų mišinio pasėliuose.
Yra žinoma, kkad paprastojo varpučio šakniastiebiai turi nuodingų medžiagų, kurios kenkia kai kurių augalų daigams; be to jis padeda plisti augalų ligoms bei kenkėjams. (Baleliūnas, 1999)
Dirvinis asiūklis – Equisetum arvense L. Tai asiūklinių (Equisetaceae) šeimos augalas. Genties pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių equus (arklys) ir seta (ašutai, plaukai), nes kai kurių rūšių asiūkliai panašūs į arklio uodegą. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978)
Dirvinis asiūklis yra bežiedis augalas. Jis dauginasi sporomis ir šakniastiebiais. Stiebai būna dviejų rūšių. Anksti pavasarį pasirodo vaisiniai stiebai, subrandinantys sporas. Jie yra nuo 7 iki 25 cm aukščio, rusvos spalvos, pasibaigiantys didelėmis bukomis varpomis, kuriose subręsta sporos. Subrendusias sporas dirvinis asiūklis išbarsto ir užteršia dirvą. Nevaisiniai stiebai yra plonesni už vaisinius ir šakoti – su 9-12 šakelių.
Be sporų, asiūkliai daug intensyviau dauginasi standžiais, šiurkščiais šakniastiebiais. Seni šakniastiebiai būna juodi, o jauni – gelsvi. Jie gali užaugti net iki 9 m. ilgio. Pagrindinis vertikalus šakniastiebis auga gilyn iki 30-50 cm, o kartais net iki 1m, todėl neretai pasiekia drenažą, jį užkemša ir gadina didelius nusausintus plotus. Tuo ši piktžolė ir yra labai žalinga. Dirvinis asiūklis – rūgščių ir drėgnų dirvų piktžolė, paplitusi visoje Lietuvoje, ypač rytų ir vakarų regionuose, kur yra daugiau rūgščių dirvų. Ši piktžolė ant šaknų aug.ina gumbelius, kuriuose sukaupiamos ddidelės maisto medžiagų atsargos. Iš tokių atskirų gumbelių išauga savarankiški augalai. (Baleliūnas, 1999)
Dirvinė našlaitė – Viola arvensis Murr., V. tricolor var. arvensis D.C. Tai našlaitinių (Violaceae) šeimos atstovas. Lotyniškas genties pavadinimas Viola reiškia žibuoklę.
Dirvinės našlaitės stiebas paprastas arba kiek šakotas, 10-30 cm aukščio, lapai karbuoti, apatiniai – širdiškai kiaušiniški arba pailgi, viršutiniai – pailgi arba lancetiški, vainikėlis mažas, geltonas, vaisius – vienasėklė tribriaunė kiaušiniška dėžutė, sėklos raukšlėtos, blizgančios, rečiau matinės, šviesiai rudos, šviesiai arba tamsiai geltonos. Subrendus sėkloms, dirvinės našlaitės dėžutės sprogsta per vidurį į tris laivelio pavidalo dalis. Vienoje dėžutėje būna apie 75-80, o vienas augalas gali subrandinti iki 3200 sėklų. Sėklos geriausiai dygta 4-5 cm gylyje nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Dirvinės našlaitės dauginasi sėklomis, bet gali iš pagulusio stiebo bamblio išauginti šaknis, ir atžala tampa atskiru augalu. Šis augalas gali būti labai įvairių formų: anksti pavasarį vasarojuje jis sudygsta kaip ankstyvoji vasarinė, žiemkenčiuose gali būti kaip žeimojanti, žieminė ir net dvimetė piktžolė. Vasarinės formos paprastai būna nelabai šakotos ir sudaro net ištisą kupstą. Dirvinė našlaitė gali peržiemoti tokioje fazėje, kokioje ją užklupo žiemos šalčiai. Žydi dirvinė našlaitė nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens.
Ši piktžolė paplitusi visoje Lietuvoje. Jos auga visur, bet dažniausiai sutinkamos lengvesnėse ir mažai
maisto medžiagų turinčiose dirvose. (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978; Mano, 1999/2)2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI
Bandymai buvo įrengti Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale 1996 ir 1997 metais mikrolaukelių metodu. Pradinio laukelio dydis 2,8×2,5=7,0m , apskaitomojo 1,4×2,0m=2,8m . pakartojimai šeši. Bulvės augintos “Nida” 70 cm pločio tarpueiliais.
Bulvių laukeliuose sudygusios piktžolės kas dvi savaites buvo išraunamos pradedant nuo bulvių pasodinimo iki jų derliaus nuėmimo. Ravint piktžolės suskaičiuotos rūšimis ir nustatytos jų skaičius viename kvadratiniame metre.
Tyrimų metu bulvių vegetacijos laikotarpiu meteorologinės sąlygos pateiktos 1,2 llentelėse.
Augalų vegetacijos periodo sąlygoms įvertinti vienu informatyviausiu ir perspektyviausiu rodikliu laikomas G. Seliaminovo hidroterminis koeficientas (HTK) (Bukantis, 1997)
, kur
– kritulių suma mm per laikotarpį, kuriuo temperatūra aukštesnė kaip 10 C;
– to paties periodo temperatūrų suma C
1996 m. gegužes mėnesį buvo vėsu ir drėgna. Kritulių kiekis 3 kartus viršijo daugiametę normą. Pagal hidroterminį koeficientą buvo perteklinis drėgnumas, ypač pirmą ir trečią dekadomis. Tokios sąlygos galėjo turėti teigiamą įtaką piktžolių dygimui. Lietingos liepos mėnesio pirma ir antra dekados, oo liepos trečią ir rugpjūčio pirmą ir antrą dekadomis vyravo labai didelė sausra.
1997 m. pagal kritulius ir temperatūrą buvo artimi daugiamečiam vidurkiui. Tik rugpjūtyje buvo šilta ir sausa.
1 lentelė. Krituliai ir vidutinė oro temperatūra bandymų laikotarpiu
Vėžaičių meteorologinė stotis, 11996-1997 m.
Mėnuo Krituliai mm Temperatūra C
1996m. 1997m. 1947-2000m. vidurkis 1996m. 1997m. 1947-2000m. vidurkis
Balandis 18,4 68,2 44,6 6,1 3,5 5,6
Gegužė 146,7 75,5 45,0 11,7 10,2 11,1
Birželis 35,3 68,5 62,0 13,7 15,9 14,8
Liepa 91,3 51,3 85,5 14,5 18,3 16,7
Rugpjūtis 41,1 18,2 90,8 18,1 19,5 16,3
Rugsėjis 36,6 133,9 92,8 10,0 12,7 12,3
2 lentelė. Vegetacijos laikotarpio hidroterminiai koeficientai
Vėžaičiai, 1996-1997 m.
Mėnuo Dekados 1996 m. 1997 m.
Balandis I – –
II – –
III 0,4 –
Vidurkis – –
Gegužė I 5,6 –
II 1,4 0,4
III 7,0 –
Vidurkis 4,0 0,4
Birželis I ,2 1,7
II 1,1 1,3
III 1,5 1,3
Vidurkis 0,8 1,4
Liepa I 3,2 0,1
II 3,1 1,0
III 0,1 1,5
Vidurkis 2,0 0,9
Rugpjūtis I 0,2 0,7
II 0,5 0,2
III 1,5 0,1
Vidurkis 0,7 0,33. PIKTŽOLIŲ DYGIMO DINAMIKA BULVIŲ PASĖLYJE
Bulvių pasėliuose buvo rasta 15 piktžolių rūšių. Jos buvo kas dvi savaites išraunamos ir suskaičiuojamos rūšimis. Jų skaičius pateiktas 3 lentelėje, o atskirų rūšių kiekis procentais nuo bendro piktžolių skaičiaus – 4 lentelėje. “Nida” veislės bulvių pasėlyje vyravo dirviniai kežiai (Spergula arvensis L.). jie rasti tik 1996 m., Dirvinės našlaitės (Viola arvensis L) ir daržinė žliugės (Stellaria media (L.)Vill) vidutiniais duomenimis sudarė po 19,8-19,9 % nuo bendro piktžolių skaičiaus.
3 lentelė. Vyraujančių piktžolių dygimo dinamika bulvių pasėlyje, vnt.m Vėžaičiai, 1996-1997 m.
Bulvių vystymosi tarpsniai Me-tai Iš viso pikt-žolių Jų tarpe vyraujančios
d. ak-lės b. ba-lan-dos d. naš-lai-tės b. šun-ramu-niai d. ke-žiai tr. rūg-čiai vij. pelė-virkš-čiai trik. žva-gi-nės d. žiū-gės p. var-pu-čiai
Bulvių sudygimas 1996
1997
vid. 3,4
8,0
5,7 0,5
0,4
0,4 0
2,5
1,2 1,3
0
0,7 0,1
0
0,1 0,1
0
0,1 0
0,2
0,1 0,2
0,7
0,4 0
0
0 0
0,1
0,1 1,0
1,7
0,9
Bulvienojai 220 cm 1996
1997
vid. 232,6
15,8
124,2 1,4
0,1
0,8 1,3
7,1
4,2 45,1
0
22,6 46,3
0,3
23,3 86,0
0
43,0 0,7
0,6
0,6 3,1
4,2
3,6 7,4
0
3,7 38,6
0,4
19,5 2,3
0,1
1,2
Žydėjimas 1996
1997
vid. 74,8
2,1
38,4 0,3
0
0,2 0,2
0,8
0,5 20,2
0
10,1 6,4
0,2
3,3 14,9
0
7,4 0
0
0 0,5
0,5
0,5 3,6
0,1
1,8 25,7
0,3
13,0 2,6
0,2
1,4
25 d. po žydėjimo 1996
1997
vid. 11,6
2,3
7,0 0,1
0,1
0,1 0,1
0,2
0,2 3,2
0,1
1,6 0,5
0,2
0,4 0,9
0
0,4 0,1
0
0,1 0,1
0,4
0,2 0,5
0
0,2 5,1
0,2
2,6 1,0
0,1
0,6
Prieš bulvių kasimą 1996
1997
vid. 4,3
1,0
2,7 0,1
0
0,1 0,1
0,2
0,2 0,4
0
0,2 1,0
0,2
0,6 1,3
0
0,6 0
0
0 0
0,1
0,1 0,4
0,1
0,3 0,4
0,1
0,3 0,2
0,1
0,2
Iš viso 1996-1997 1996
1997
vid. 326,7
29,2
178,0 2,4
0,6
1,6 1,7
10,8
6,3 70,2
0,1
35,2 54,3
0,9
27,6 103,2
0
51,4 0,8
0,8
0,8 3,9
5,9
4,8 11,9
0,2
6,0 69,8
1,1
35,5 7,1
2,2
4,3
“Nida” veislės bulvių pasėlyje 1996-1997 m. vyravusios piktžolės dygo visą bulvių vegetacijos laiką. Tačiau intensyviausiai dygo nuo bulvių sudygimo iki bulvienojai pasiekė 20cm aukštį. Tuo metu sudygo 69,8% nuo visų per metus išaugusių piktžolių (4 lentelė). Iki bulvių žydėjimo dar sudygo 21,5% piktžolių. Tam turėjo įtakos palankios meteorologinės sąlygos (1,2 lentelė) ir piktžolių rūšinė sudėtis. Vėlesniuose bulvių vystymosi tarpsniuose piktžolių dygimas sulėtėjo dėl vyravusių sausų ir šiltų orų. Literatūroje yra duomenų, kad ssėklinės piktžolės intensyviausiai dygsta nuo pirmųjų javų-avižų sėjos pradžios iki birželio vidurio. Tuo laikotarpiu sudygsta 74% visų per metus išaugusių piktžolių.
Vidutiniais 2 metų duomenimis nuo bulvių sudygimo iki bulvienojai užaugo 20 cm aukščio intensyviausiai dygo beveik visos vyraujančios trumpaamžės sėklinės piktžolės, išskyrus trumpamakščius rūgčius (Persicaria lapathifolium (L) Gray) (4 lentelė). Bulvienojams pasiekus 20 cm aukštį ir iki bulvių žydėjimo intensyviausiai dygo dirvinės našlaitės (Viola arvensis Murr.), trikertės žvaginės (Capsella bursa-pastoris (L) Med.), daržinės žliugės (Stellaria media Vill.). po bulvių žydėjimo piktžolių dygimas sulėtėjo. Daugiametė vienaskiltė piktžolė paprastasis varputis (Elitrigia repens (L.) Nevski) visą vegetaciją dygo beveik vienodu intensyvumu, jo dygimas sulėtėjo prieš bulvių kasimą.
1996 m. kai gegužės mėn. kritulių buvo gausu ir vėsu, piktžolių buvo daugiausia, net 326 vnt m , kai 1997 m. per vegetaciją sudygo 29 piktžolės. Jų dygimui 1996 m. buvo palankus drėgnas pavasaris. Be to, tais metais net 31,6% visų piktžolių sudarė dirviniai kežiai (Pergula arvensis L.) 103,2 vnt m , o 1997 m. jų iš viso nebuvo. Apart dirvinių kežių (Pergula arvensis L.), 1996 m. dar vyravo dirvinės našlaitės (Viola arvensis Murr.) (70,2 vnt m arba 21,5%), bekvapės šunramuniai (Tripleurospermum perforatum (Merat.) M. Lainz.) (54,3 vnt m , 16,6%).
1997 m. piktžolių bulvių pasėliuose bbuvo 11 kartų mažiau nei 1996 metais. Vyravo baltosios balandos (Che.nopodium album L.) (10,8 vnt m , 37,0%) mažiau buvo vijoklinių pelėvirkščių (5,9 vnt m ,20,2%). Kitų piktžolių buvo mažai. Tai galėjo lempti tiek agrometeorologinės sąlygos, tiek piktžolių sėklų kiekis, esantis dirvoje. Mat bulvės buvo pasodintos kitame sėjomainos lauke. Baltosios balandos ir vijokliniai pelėvirkščiai 1997 m. taip pat intensyviai dygo bulvėms sudygus ir iki bulvienojai užaugo 20 cm aukščio. Jų tuo metu buvo sudygę 66 ir 71 % nuo šių piktžolių sudygusių per visą vegetaciją.
Remiantis darytais tyrimais, galima teigti, kad trumpaamžės sėklinės piktžolės intensyviausiai dygsta sudygus bulvėms ir iki bulvienojai pasiekia 20 cm aukštį. Be to jų dygimo intensyvumui didelę įtaką turi meteorologinės sąlygos ir piktžolių rūšinė sudėtis, o ji priklauso nuo dirvožemyje esančio piktžolių sėklų banko.
4 lentelė. Vyraujančių piktžolių dygimo dinamika % “Nida” veislės bulvių pasėlyje
Vėžaičiai, 1996-1997 m. vidurkis
Bulvių vystymosi tarpsniai Visų sudy-gimo Jų tarpe vyraujančios
d. ak-lės b. ba-lan-dos d. naš-lai-tės b. šun-ramu-niai d. ke-žiai tr. rūg-čiai Vij. pelė-virkš-čiai trik. žva-gi-nės d. žiū-gės p. var-pu-čiai
Bulvių sudygimas 3,2 25,0 19,0 2,0 0,1 0,1 12,5 8,3 0 0,3 20,9
Bulvienojai 20 cm 69,8 50,0 66,7 64,2 84,4 83,6 7,5 75,0 61,7 54,9 27,9
Žydėjimas 21,5 12,5 7,9 28,7 12,0 14,4 0 10,4 30,0 36,6 32,6
25 d. po žydėjimo 3,9 6,3 3,2 4,5 1,4 0,8 12,5 4,2 3,3 7,4 14,0
Prieš bulvių kasimą 1,5 6,2 3,2 0,6 2,2 1,2 0 2,1 5,0 0,8 4,6IŠVADOS
1. Bulvių pasėlyje rasta 10 piktžolių rūšių. Jų tarpe vyravo trumpaamžės dviskiltės. Daugiametė vienaskiltė piktžolė paprastasis varputis (Elitrigia repens (L.) Nevski) sudarė 2,4%
2. Trumpaamžės dviskiltės piktžolės bulvių pasėlyje dygo visą bulvių vegetaciją. Tačiau intensyviausiai dygo sudygus bulvėms ir iki bulvienojai uužaugo iki 20 cm aukščio: sudygo 69,8% visų per vegetaciją išaugusių piktžolių. Nuo bulvienojų 20 cm aukščio ir iki žydėjimo dar sudygo 21,5%.
3. Piktžolės intensyviausiai dygo vyraujant drėgniems orams, pagal HTK esant pertekliniam drėkinimui.SANTRAUKA
Kursiniame darbe išnagrinėta piktžolių klasifikacija, jų biologinės ypatybės, ekologinė reikšmė. Pateikti 1996-1997 m. daryti bandymų duomenys apie piktžolių rūšinę sudėtį ir jų dygimo dinamiką bulvių pasėlyje.
Trumpaamžės dviskiltės piktžolės bulvių pasėlyje intensyviausiai dygo sudygus bulvėms ir iki bulvienojai užaugo 20 cm aukščio. Tuo laiku sudygo 70% visų per vegetaciją sudygusių piktžolių. Piktžolės intensyviausiai dygo vyraujant drėgniems orams.LITERATŪRA
1. Bellinder R.R., Kirkwyland J.J., Wallace R.W., Colquhoun J.B. (2000). Weed control and potato yield with banden herbicides and cultivation // Weed Technology, Vol. 14.Iss.1. – P. 30-35.
2. Bukantis A., Rimkus E. (1997). Lietuvos agroklimatinių išteklių kaita ir prognozės // Lietuvos klimato ir dirvožemio potencialo racionalaus naudojimo perspektyvos.-Dotnuva. Akademija.-P.5-11
3. Connell T.R., Binning L.K., Schmitt W.G. (1999). A conopy development model for potatoes // American Journal of Potato Research. Vol. 76. Iss.3. – P. 153-159.
4. Čiuberkis S. (1994). Laukų piktžolėtumo kitimas Lietuvos Respublikos vakarinėje dalyje // Žemės ūkio mokslai. Vilnius, Nr 1, -P.54-60
5. Gudžinskas Z. (1999). Lietuvos indučiai augalai. Vilnius. Botanikos instituto leidykla. – 210p.
6. Häkansson S. (1983). Seasonal variation in the emergence of annual weeds – an introductory investigation
ir Sweden // Weed Research, N:23. –P. 313-324.
7. Häkansson S. (1991). Germination of weed seeds in different seasons // IX Colleque Internations. – P. 45-54.
8. Kroff M.J., Van Laad H.H. (1993). Modeling crop – weeds interactions // CAB international. – P. 12-115.
9. Lazauskas J., Simanavičienė O. (1995). Bulvės. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 140p.
10. Melinga L. Hoffman, Douglas D. Buhler and Micheal D.K. Owen (1999). Weed population and crop yield response to recomendations from a weed control decision aid // Agronomy Journal. Vol. 91. –– P. 386-392.
11. Monstvilaitė J. (1996). Laukų piktžolėtumo problemos. – Dotnuva-Akademija. 88p.
12. Monstvilaitė J. (1967). Piktžolės. Vilnius. Mintis – P. 22-137.
13. Monstvilaitė J. (1986). Piktžolės ir herbicidai. Vilnius. Mokslas. – P. 9-254.
14. Robersts H.A., Potter M.E. (1980). Energence paterns of weed seedlings in relation to cultivation and rainfall // Weed research. Vol.20. N:6. – P. 377-386.
15. Rola H. (1988). Ekologiczne podstawy ustalania progow skodlinwopci chwastow roplin uprawnych. Szkodliwopci schwastow sogetalnych. – C. 9-15.
16. Salone J. (1993). Weed infostation and factos effecting weed incidence in spring cereals iin Finland a multivariate approarch // Agriculture Science. Finland. Vol.2. – P. 525-536.
17. Spitters C.J.T., Aerts R. (1983). Simulation of competition for light and water in crop weed associations // Aspects of applied Biology. – P. 467-484.
18. Stancevičius A., Špokienė N. (1972), ppiktžolių sėklų dygimo dinamika vegetacijos laikotarpiu // LŽŪA mokslo darbai. T.47. – P. 15-24.
19. Wilkerson G.G., Jones J.W., Coble H.D., Gunsolus J.L. (1990). Soyweed: a simulation model of soybean and common coclebur growth and competion // Agronomy Journal. Vol.82 – P. 100-110.
20. Arabe M.Г. (1990). Пonyляции copныx pacтeний, ux cтpykтypная opганизация // Akтyaльные npoблеми coвpeменнои гербологии: Teз. goки. 1. гербол. тений, nяocвяц. Naмяти H.A. Mиnинова и A.B. Boeводина. – Л. – C. 7-9.
