Egzotika – Mėlynasis banginis

Egzotika

Mėlynasis milžinas

Jeigu kas nors paklaustų, koks, jūsų manymu, gyvūnas, kada nors gyvenęs mūsų planetoje, yra didžiausias, greičiausiai pagalvotumėte apie milžiniškus priešistorinių laikų roplius, sunkiais žingsniais drebinusius mūsų Žemę. Vis dėlto didžiausias gyvūnas nėra kažkada gyvenusi “iškasena” – jis gyvena ir dabar. Tai – mėlynasis banginis.

Koks šio milžino “ūgis”? Reikia pripažinti, kad šis “gyvūnėlis” tikrai nemenkas: jo kūno ilgis nuo nosies iki uodegos gali siekti 33 metrus, o svoris apie 150 tonų. Tai reiškia, kad mėlynasis banginis (Balaenoptera musculus) – tai ttarsi plaukiojantis dešimties aukštų namas, sveriantis

maždaug tiek pat, kiek ir 2000 statistinių Lietuvos piliečių. O 2000 mėlynųjų banginių svertų tiek pat, kiek visi mūsų valstybės gyventojai. Tikrai įspūdingi gabaritai. Jau vien šio milžino liežuvis sveria apie tris tonas, širdis prilygsta geram arkliui – sveria apie 700 kg. Tokia širdelė varinėja po didžiulį banginio kūną apie 10 tonų kraujo. Šio monstro kraujagyslės taip pat įspūdingos: didžiausia iš jų – nugaros arterija – yra apie pusės metro skersmens.

Tiesa, šiais laikais tokių, ddidesnių nei 30 metrų ilgio galiūnų sutinkama labai retai, nes pradėjus labai intensyviai medžioti pačius didžiausius mėlynuosius banginius jie “sumažėjo”. Paprastai šių banginių patelės būna 26-28 metrų ilgio, o patinai šiek tiek trumpesni – 23-26 metrų.

Banginiai sudaro gyvūnų grupę, į kkurią, be šių milžinų, įeina ir palyginti nedideli gyvūnai (aišku, jei lyginsime su banginiais) – jūrų kiaulės, delfinai. Visi jie priklauso vienam būriui.

Žmogus tapo žmogumi tik “išlipęs iš medžio”, o banginiai – “pasinėrę į vandenį”. Pasirodė, kad banginiai ir plėšrieji žinduoliai yra kilę iš bendrų protėvių, gyvenusių daugiau kaip prieš 65 milijonus metų. Tuomet, kai dauguma gyvūnų vystėsi sausumoje, banginių protėviai “įbrido” į vandenį ir visiškai prisitaikė gyventi tokiomis sąlygomis: jiems išsivystė uodega su pelekinėmis skiautėmis, išnyko užpakalinės galūnės, o priekinės virto stipriais plaukmenimis, padedančiais vairuoti, stabdyti ir išlaikyti pusiausvyrą. Beje, banginiai “įgavo išminties” ir laikomi vienais iš protingiausių gyvūnų.

Visi banginiai skirstomi į dvi pagrindines grupes: ūsuotuosius ir dantytuosius. Dantytieji banginiai, kuriems priklauso ir mums gerai žinomi delfinai, daugiausia maitinasi žžuvimis ir kalmarais, o didžiausieji banginiai – bedančiai ūsuočiai, kurie košia per ūsus planktoną ir minta šia smulkme.

Banginiai galėjo pasiekti tokių įspūdingų matmenų tik gyvendami vandenyje, kur jie egzistuoja tarsi nesvarumo sąlygomis, be to, vandenyje ir pramisti lengviau – čia daugiau maisto.

Banginiai tiesiog nuostabiai prisitaikę gyventi vandenyje. Storas riebalų sluoksnis padeda išsaugoti kūno šilumą.

Kaulai labai tvirti, bet kartu ir lengvi, nes juose yra poros – primena pintį, prisotintą riebalų. Aptakios kūno formos leidžia šiems gyvūnams gana greitai plaukioti. Net ttoks gigantas kaip mėlynasis banginis yra gana greitas gyvūnas. Didesnę laiko dalį jis praleidžia judėdamas ir paprastai plaukioja apie 20 km/h greičiu, o bėgdamas nuo pavojaus gali plaukti net didesniu kaip 40 km/h greičiu. Banginių uoslė ir regėjimas gana silpni, todėl jie daugiausia vadovaujasi lytėjimu ir klausa. Plaukiodami jie naudojasi ir echolokaciniais sugebėjimais: leidžia tam tikrus garsus ir pagal jų aidą puikiai orientuojasi. Banginiai skleidžia ir kitokius garsus, kuriais “susišneka” tarpusavyje. Mokslininkai, tyrinėjantys šiuos žinduolius, stengiasi kaip nors iššifruoti šią gana sudėtingą banginių “kalbą”. Kvėpuoja banginiai irgi savitai: jie negali kvėpuoti per nosį, o jų šnervės, esančios viršugalvyje, turi sandariai jas uždarančius vožtuvus, kurie užsispaudžia tuo sandariau, kuo giliau neria banginis. Banginių leidžiamas fontanas ir yra vandens paviršiuje iškvepiamas su garais oras. Kai kurie banginiai fiziologiškai yra prisitaikę panerti į 1500 metrų gylį ir nekvėpuodami po vandeniu gali išbūti net dvi valandas. Tiesa, mėlynasis banginis nėra pats geriausias naras, jis retai kada neria giliau nei kelis šimtus metrų, be to, šiam milžinui ir įkvėpti reikia dažniau, jis panėręs paprastai tebūna 20-30 minučių. Neriant sulėtėja banginių širdies plakimas, kraujas iš raumenų teka į smegenis, banginių organizmas sugeba sukaupti papildomas deguonies atsargas raumenyse. Be to, daug šių gyvūnų medžiagų apykaitos reakcijų vyksta kkitaip nei pas žmogų, ir banginis gali sutaupyti deguonies.

Mėlynieji banginiai gyvena visuose vandenynuose: tiek šalčiausiuose, tiek šilčiausiuose. Gyvūnai išties primena bangas – jų kūnai melsvai pilkos spalvos, nors pilvai dažniausiai gelsvi, tačiau šį gelsvą atspalvį banginiams suteikia ant jų kūno besidauginantys dumbliai.

Dažniausiai mėlynieji banginiai keliauja pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis, nors yra stebėta ir 60 šių milžinų grupė.

Mėlynųjų, kitų ūsuotųjų banginių (seivalų, kuprotųjų ar pietinių) burna pilna ūsų, kurie gali sverti net porą tonų. Ūsai – bedančių banginių košiamasis aparatas. Apžioję savo milžiniškais nasrais (šių banginių galva sudaro apie ketvirtadalį viso kūno) turtingą maistu “gabalą jūros”, savo tris tonas sveriančiu liežuviu kaip stūmokliu išstumia vandenį pro plyšius ūsų kutuose, kurie ir sulaiko maistą.

Nepaprastieji ūsai sudaryti iš tvirto ir kartu elastingo rago, dėl kurio ne vienas banginis atsisveikino su šiuo pasauliu, nes daugybė jų buvo sunaikinta būtent dėl ūsų. Dažnai banginių medžiotojų laivai, iki kraštų prikrauti banginių mėsos ir taukų nepraleisdavo progos nudaigoti dar vieną kitą banginį tik dėl ūsų. Karštame vandenyje įkaitinti banginio ūsai suminkštėja ir tada juos lengva pjaustyti, netgi štampuoti įvairius dirbinius. Kadaise iš banginių ūsų gamindavo lankus, rogių pavažas. Senieji Šiaurės ir Tolimųjų Rytų gyventojai susuktus į spiralę banginio ūsų gabaliukus slėpdavo mėsos ir riebalų gumulėliuose, kuriuos po tto sušaldydavo. Toks “mirtinas” jaukas jį prarijusiam žvėriui suplėšydavo vidurius. O labiau civilizuoti medžiotojai banginių ūsus naudojo laikrodžių ir baldų spyruoklėms, lazdoms, rankenoms, portsigarams, lagaminams, karietų lingėms ir meškerėms gaminti. Tai toli gražu dar ne viskas. Iš plonų ūsų plokštelių buvo gaminamos vėduoklės, skėčių griaučiai, korsetai, perukai, šepečiai, įvairūs sietai ir net meškerių valai. Visa tai vyko maždaug prieš šimtą metų, tada banginio ūsai buvo labai vertinami. Bet ilgainiui, banginių laimei, jų ūsus pakeitė metalas ir plastmasės.

Gana sunku įsivaizduoti dramblį, mintantį, pavyzdžiui, uodais. O juk tarp dramblio ir uodo daug mažesnis skirtumas nei tarp banginio ir planktoninių gyvūnėlių. Bedančių banginių valgiaraštis paprastas: planktonas pusryčiams, planktonas pietums, vakarienei irgi planktonas. Didžiąją mėlynųjų banginių maisto dalį sudaro krilis – įvairūs kelių centimetrų

ilgio į krevetes panašūs vėžiagyviai, kurių kartais susidaro tiesiog milžiniški telkiniai.

Tokių krilio sankaupų ir ieško banginiai. Kiek gi reikia šiems gigantams suėsti tokios smulkmės? Ogi nei daug, nei mažai – mėlynojo banginio skrandžio turinys paprastai sveria 1-2 tonas, o per parą jis suryja 3-4 tonas.

Mėlynieji banginiai pasirodė esą ir ilgaamžiai, retsykiais sulaukiantys net 100 metų amžiaus. Lytiškai šie sutvėrimai subręsta 8-9 metų amžiaus, o jauniklius veda kas dvejus, trejus metus. Banginių nėštumas trunka 11-12 mėnesių. Banginiai veistis migruoja iš

šiaurinių į šiltesnius vandenis, kur pasaulį išvysta apie septynių metrų ilgio 2-3 tonas sveriantys “mažyliai”. Visi banginiai ir delfinai garsėja kaip labai rūpestingi tėvai. Jie kaip įmanydami rūpinasi savo vaikeliais: prilaiko juos vandens paviršiuje, kad šie galėtų kvėpuoti, saugo nuo galimų pavojų ir beveik niekada nepalieka savo vaikų be priežiūros, netgi jei kyla pavojus jų pačių gyvybei. Šia banginių ir delfinų savybe dažnai pasinaudodavo medžiotojai, mat sugavus banginio jauniklį lengvu grobiu tapdavo ir rūpestinga jo motina.

Banginių jaunikliai, kaip ir visi žžinduoliai, minta savo motinos pienu, bet žodis “žinda” šiems gyvūnams vargu ar tinka. Pabandyk kad gudrus žįsti, jei turi burną, bet visai tam nepritaikytas lūpas bei neturi minkštų žandų. Tačiau ir šiuo atveju motulė gamta parodė išradingumą: sukūrė puikų “aparatą”, palengvinantį šią užduotį. Pasirodo, banginių pieno liaukos visai nepritaikytos žįsti. Tai savotiškos raumenimis apaugusios “cisternos”, į kurias atsiveria pieno liaukų latakai. Kai tik banginiukas nustveria savo motinos spenį, raumenys staigiai susitraukia ir tiesiai į mažylio gerklę paleidžiamas pieno fontanas. Tokia ssrovė plūsta 15-20 sekundžių, paskui pertraukėlė, per kurią mažylis atsikvepia, o “cisternos” vėl prisipildo pieno. Žindančios banginiuko motinos pieno liaukos – tai tikras pieno fabrikas, kurio našumas – per 600 litrų pieno per parą. Mamos maitina banginiukus 7-8 mėnesius. Tiesa, bbanginio pieną vargu ar galima vadinti pienu – tai greičiau “pagerinta grietinėlė”, nes šio pieno riebumas 40-50 procentų, o žmogaus pieno – vos 2 procentai, katės – 4, karvės – 3-5, kalės – 9 procentai. Maitinantis tokiu pieneliu belieka augti ir pilnėti. Be abejo, banginiukai taip ir daro: per gerą pusmetį užauga iki 15 metrų, o per dieną priauga po 90-100 kg. Juk kai esi didžiausias pasaulyje, dietos nesilaikysi.

Gaila, šie gyvūnai stovi prie išnykimo slenksčio, nors jau keli dešimtmečiai visiškai uždrausta mėlynųjų banginių medžioklė. Prieš pusantro šimto metų mėlynieji banginiai dėl savo dydžio ir greičio buvo mažai medžiojami, bet technikos pažanga leido žmogui įveikti ir šį milžiną. O jau kas kas, bet saiko pojūtis tikrai nėra būdingas žmonių giminei. Todėl pprasidėjusi šių gyvūnų masinė medžioklė įgavo tikrai neregėtus mastus. Apskaičiuota, kad vien tik XX amžiuje iki 1965 metų buvo sumedžiota apie 350 000 šių gyvūnų, kol pagaliau buvo susigriebta ir imta saugoti mėlynuosius banginius, tačiau jų populiacijai jau buvo padaryta nepataisoma žala.

Manoma, kad šiuo metu mūsų planetos vandenynuose vis dar klajoja keli tūkstančiai šių didžiulių draugiškų padarų. Bet išlikę banginiai sudaro mažiau nei 3 procentus anksčiau egzistavusios jų populiacijos. Ir nors dabar šie gyvūnai yra labai saugomi, kol kas nematyti ppožymių, jog taip stipriai išnaikinta populiacija atsigautų ir pradėtų gausėti. Be to, nemažą įtaką šių banginių dauginimuisi turi ir užterštumas kai kuriais chemikalais, pesticidais, nes teršalai kaupiasi banginių organizme ir labai kenkia jų vislumui.

Kol kas niekas negali tvirtai pasakyti, ar mūsų vandenynuose išliks mėlynieji banginiai. Bet vis dėlto norėtųsi tikėti, kad dar ilgai vandenynų platybėse retsykiais šmėstels ir vėl pradings milžiniškos mūsų didžiausiųjų “peteliškės”.