galvos smegenys
Masė
Žmogaus galvos smegenys sveria 1020-1970 g. Vidutiniškai vyrų galvos smegenys sveria – 1438 g, moterų – 1263 g. Tačiau iš smegenų svorio negalima spręsti apie asmens intelektualines savybes. Gamtoje yra daug gyvūnų, kurių galvos smegenų svoris didesnis nei žmogaus. Dramblio smegenys sveria 4917 g, banginio – 6800 g. Lyginant galvos smegenų svorio santykį su kūno svoriu, žmogus yra tobulesnis nei kiti gyvūnai.
Veikla
Smegenys yra aktyviausias žmogaus organas. Jo veiklai reikia didelio deguonies ir energijos kiekio. Apie 20 % kraujo širdis perduoda ssmegenims; todėl jau trumpalaikis aprūpinimo deguonimi nutrūkimas sąlygoja smegenų veiklos sutrikimus, ir po keletos minučių gali būti konstatuojama smegenų mirtis. Smegenys pasižymi didele adaptacija ir lankstumu. Vienas smegenų pusrutulis gali perimti kito pusrutulio darbą, jei šis negali funkcionuoti.
Per visą savo gyvenimą žmogus išnaudoja vos kelis procentus visų neuronų. Nustatyta, kad netgi intensyviai treniruojant protinius sugebėjimus, negali būti išnaudojama daugiau kaip 20 % visų esamų galimybių. sistemoje sudaro laidus, o periferinėje nervų sistemoje -nervus.
Galvos smegenys (lot. encephalon) – centrinės nervų sistemos ddalis. Jos skirstomos į šias dalis:
• pailgosios smegenys (myelencephalon)
• užpakalinės smegenys (metencephalon)
• vidurinės smegenys (mesencephalon)
• tarpinės smegenys (diencephalon)
• galinės smegenys, arba didieji pusrutuliai (telencephalon).
Pailgosios ir užpakalinės smegenys sudaro rombines smegenis (rhombencephalon). Užpakalinės smegenys – tai tiltas (pons) ir smegenėlės (cerebellum). KKiekviena galvos smegenų dalis atlieka tam tikrą funkciją, jos glaudžiai tarp savęs susijusios.
Smegenis sudaro apie 100 milijardų nervinių ląstelių, kurios susietos tarpusavyje sinapsėmis (apie 100 biliardų). Kiekvienas neuronas gali būti pasiekiamas daugiausia per keturis žingsnius nepriklausomai nuo pradinio atskaitos taško. Kasmet apie 0,5-1% nervinių ląstelių žūsta.
Didžioji smegenų jungtis (lot. corpus callosum) – galvos smegenų dalis sujungianti abu pusrutulius. Ji yra išilginio smegenų plyšio dugne, kuris atskiria pusrutulius. Didžioji smegenų jungtis susidaro iš skaidulų, kurios sujungia abu pusrutulius.
Galvos smegenų žievė (lot. cortex cerebri) – tai nervinių ląstelių sluoksnis smegenų apsiausto paviršiuje. Galvos smegenų žievė – tai 2- 5 mm pilkosios medžiagos (nervinių ląstelių) sluoksnis smegenų apsiausto paviršiuje. Ji itin „raukšlėta“ – susiklosčiusi įvairaus gylio vagomis ir vingiais : palyginti su kkitų žinduolių ji yra tobuliausios sandaros, didžiausio ploto, tačiau telpa santykinai mažoje kaukolės ertmėje (ištiesinta ji užimtų 30 kartų didesnį plotą).
Pirminės, giliausios vagos dalija pusrutulius į kaktinę, momeninę, smilkinę ir pakaušinę skiltis. Antrinės vagos ne tokios gilios, tačiau yra daugmaž pastovios; jos skiria pagrindines skiltis į tam tikrus vingius. Nuo pastarųjų atsišakoja dar seklesnės trečiosios vagos, kurios yra nepastovios, jų skaičius šiek tiek svyruoja. Beje, nuo galvos smegenų masės žmogaus protiniai sugebėjimai nepriklauso.
Žievėje jungiasi ne tik gretimi neuronai. Tarpusavyje yra ssujungti ir skirtingi to paties vingio laukeliai, ir artimi bei tolimesni, net priešingų pusrutulių vingiai. Žievės funkcija įvairiose vietose skirtinga: čia galima išskirti daugmaž pastovias sritis (zonas), kur baigiasi tam tikri kylantys laidai ir konkrečių periferijoje esančių receptorių. Šios sritys vadinamos projekcinėmis zonomis, arba žieviniais analizatorių centrais. Motorinė projekcinė zona yra priekiniame centriniame vingyje (gyrus precentralis). Iš čia eina laidai, sujungiantys žievę su viso kūno skersaruožiais raumenimis ir valdantys valingus judesius. Bendrojo jutimo zona yra užcentriniame vingyje (gyrus postcenralis). Į šią sritį ateina impulsai iš odos ir gleivinių (suvokiamas skausmas, šaltis, šiluma, lietimai, kūno padėtis). Beje, motorinėje bei jutiminėje srityje žmogaus įvairios kūno dalys turi savo plotelius: aukščiausiai vingiuose išsidėsto kojos, po to – liemens, dar žemiau – kaklo ir galvos motorinės ir jutiminės sritys. Didžiausius plotelius užima galva (ypač lupos, liežuvis), plaštaka (ypač pirštai) ir pėda. Šios sritys ir yra jautriausios arba dažniausiai judinamos. Žievinė kairioji motorinė ir sensorinė zonos susijusios su dešiniąją kūno puse, o dešinioji – su kairiąją.
Regos žievinė zona yra pakaušinėje srityje pentininės vagos pakraščiuose, klausos – viršutiniame smilkinio vingyje, uoslės ir skonio – apatiniame kaktiniame ir juostiniame vingyje, Amonio rage ir kablyje. Motorinė kalbos zona yra apačioje, priešais motorinę zoną, kalbos suvokimo – šoninės vagos ppabaigoje.
Beje, abiejų pusrutulių žievės funkcijos šiek tiek skiriasi: kairysis pusrutulis yra daugiau susijęs su žodiniais, lingvistiniais, matematiniais, analiziniais sugebėjimais, o kairysis – su meniniais, muzikiniais gabumais, erdvės suvokimu. Žmogaus sugebėjimai priklauso nuo to, kuris pusrutulis vyrauja, tačiau kiekvienas žmogus visada turi savybių, būdingų ir vienam, ir kitam pusrutuliui. Manoma, kad dėl to negalima bausti kairiarankių vaikų, jeigu jie ką nors veikia, daro kairiąja ranka (valgo, rašo), nes tuomet slopinamos jų įgimtos savybės, polinkiai.
Galvos smegenų kamienas pagal buvimo vietą:
viršutinę kamieno dalį, kurią sudaro keturkalnė, dangtis, smegenėlių burės, kai kurios perskiria smegenėlės;
vidurinę kamieno dalį sudaro ketvirtasis smegenų skilvelis, branduolių grupės, priklausančios ekstra piramidinei sistemos tinkliniam dariniui, visi kylantys galvos pusrutulio laidai ir kai kurie nusileidžiantieji laidai (dalinai laidinė, dalinai branduolinė);
apatinė kamieno dalis. Dalis tilto, pailgosios smegenys ir nusileidžiantieji laidai, kurie jungia galvos ir nugaros smegeni, ir skersinio tilto – smegenėlių laidas, kuris jungia tiltą su smegenėlėm.
Smeganų kamieno funkcijos:
prasideda didžioji dalis galvinių nervų;
neuronų sankaupos – centrai, kontroliuojantys širdies ir kraujagyslių funkcijas, kvėpavimą, daugelį virškinimo funkcijų;
dalyvauja formuojantis skausmo suvokimą;
reguliuoja raumenų refleksus, susijusius su poza ir pusiausvyra;
išsidėstęs tinklinis darinys;
išsidėstę miego ir budrumo reguliavimo centrai.
Galvos smegenys:1. Galinės smegenys, arba didieji pusrutuliai 2. Tarpinės smegenys 3.Vidurinės smegenys 4. Užpakalinės smegenys 5. Smegenėlės 6. Pailgosios ssmegenys
PAILGOSIOS SMEGENYS
Pailgosios smegenys (lot. myelencephalon) – centrinės nervų sistemos dalis, kuri apatinėje dalyje jungiasi su nugaros smegenimis, o viršutinėje – su tiltu (pons). Iš abiejų pusių nuo pailgųjų smegenų yra smegenėlių pusrutuliai. Išsivysto iš rombinės pūslelės apatinės dalies.
Pailgosios smegenys yra nukirsto kūgio formos, apie 21,5 cm ilgio. Skiriamas apatinis, arba ventralinis ir viršutinis, arba dorsalinis, bei du šoniniai paviršiai. . Čia randamos tokios pačios vagos kaip ir nugaros smegenų. Abiejose pusėse priekinės vagos matoma iškilimai, tai yra piramidės, kurias sudaro pagrindinis žievinis, nugarinis laidas (Tr. Corticospinalis).
Pailgųjų smegenų išilginėje priekinėje vagoje, piramidėje eina pynimas, yra piramidinė kryžmė, kuri skiria nugaros smegenis nuo pailgųjų smegenų. Tarp priekinės ir užpakalinės vagų yra sustorėjęs darinys – alyvos. Čia randami nerviniai branduoliai. Tarp užpakalinės ir šoninės vagų randamas grakštusis ir pleištinis pluošteliai. Grakštusis pluoštelis viršuje sustorėja ir baigiasi grakščiuoju pumpurėliu, kurio viduje randamas grakštusis branduolys (Nc. Funiculi gracilis). Pleištinis pluoštelis baigiasi sustorėjimu, kurio viduje yra pleištinis branduolys (Nc. Funiculi cumati). Grakščiojo ir pleištinio branduolių gumburėlius sudaro neuronai, ant kurių pasibaigia nugaros smegenų užpakaliniuose pluoštuose einantys bendravardžiai pluošteliai. Į išorę nuo pleištinio gumburėlio matomas dar vienas sustorėjimas, vadinamas pilkuoju gumburėliu ir jame randamas pilkasis branduolys. Iš šių trijų pluoštų prasideda į smegenėles
einančios apatinės smegenėlių kojytės. Iš pailgųjų smegenų priekinės vagos išeina 12 – tasis paliežuvinis nervas. Iš užpakalinės vagos išeina 9 – tasis, 10- tasis ir 11 – tasis galviniai nervai. 12 – tasis, 9 – tasis, 10 – tasis nervai susiję su virškinimo, tiksliau rijimo, funkcija, dalyvauja kalbėjimo funkcijoje, klajoklis (10 – tasis nervas) ir priedinis (11 – tasis nervas) dalyvauja įnervuojant vidaus organus. Pagrindinės pailgųjų smegenų funkcijos:
• Laidinė funkcija pasireiškia tuo, kad perduoda impulsus tarp galvos ir nugaros smegenų.
• Refleksinė funkcija: kkontroliuoja autonomines funkcijas. Tvarko kvėpavimą, širdies ir kraujagyslių veiklą, ir kitus gyvybiškai svarbius centrus. Pažeidus pailgąsias smegenis mirštama labai greitai.
Pailgosiose smegenyse yra gyvybiškai svarbių branduolių, tvarkančių širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų vidaus organų darbą.
Rombinės smegenys (lot. rhombenocephalon) – galvos smegenų dalis. Embrionogenezės metu galvinis vamzdelis nežymiomis vagelėmis pasidalija į tris pūsleles, kurių viena vadinama rombinės smegenys. Iš rombinės pūslelės apatinės dalies išsivysto pailgosios smegenys, o iš šios pūslelės priekinės dalies – užpakalinės smegenys. Rombinių smegenų ertmė virsta ketvirtuoju sskilveliu (ventriculus quartus).
UŽPAKALINĖS SMEGENYS
Užpakalinės smegenys (lot. metencephalon) – galvos smegenų dalis. Susiformuoja iš galvinio vamzdelio rombinės pūslelės apatinės dalies. Embriogenezės metu formuojantis galvinis vamzdelis nežymiomis vagelėmis padalintas į tris pūsleles: priekines smegenis, vidurines smegenis ir rombines smegenis. Iš užpakalinių ssmegenų užpakalinės, arba dorsalinės, sienos išsivysto smegenėlės, o iš pilvinės, arba ventralinės, – tiltas.
Tiltas (lot. pons) – tai į baltą skersą veleną panaši smegenų kamieno dalis, apačioje ir užpakalyje suaugusi su pailgosiomis smegenimis, o viršuje ir priekyje – su smegenų kojytėmis (pedunculi cerebri). Toje vietoje, kur tiltas pereina į kojytes, išeina trišakis nervas, o kur jis įeina į rombinę duobutę – V, VI, VII, VIII galvinių nervų porų branduoliai.
Tilte yra refleksiniai centrai, susiję su galvos judesiais reaguojant į regos ir klausos dirgiklius. Be to, tiltas veikia drauge su pailgosiomis smegenimis, reguliuodami kvėpavimo greitį. Tiltas apačioje ir užpakalyje suaugęs su pailgosiomis smegenimis, o viršuje ir priekyje – su smegenų kojytėmis. Tiltas vadinamas retransliacijos stotimi, t.y. perduoda impulsus iš gavos smegenų įį smegenėles. Reguliuoja miegą, dalyvauja kontroliuojant seilėtekį, ašarojimą, mirkčiojimą, garso susidarimą, yra refleksiniai centrai, susiję su galvos judesiais reaguojant į regos ir klausos dirgiklius. Tiltas šonuose pereina į viduriniąsias smegenėlių kojytes ir viduj yra vaga, kur randama pagrindinė, pamatinė arterijos vaga. Iš tilto išeina trišakio nervo motorinės šakos (5 – tasis galvos nervas) ir iš ribos tarp pailgųjų smegenų ir tilto – vidinis nervas bei vestibulio kokliarinis nervas. Tarp tilto ir smegenėlių yra 4 – tasis smegenų skilvelis, kuris pripildytas llikvoru ir trimis angomis susisiekia su tarpu tarp voratinklinio ir švelniojo dangalo. Be to, 4 – tajame smegenų skilvelyje randami kraujagysliniai rezginiai, kurie gaminą likvorą.
Smegenėlės (lot. cerebellum) – galvos smegenų dalis. Tai vienas iš svarbiausių judesių koordinacijos centrų. Paviršių dengia pilkoji medžiaga, kuri sudaro smegenėlių žievę. Po ja yra baltoji medžiaga. Pjūvyje smegenėlės primena išsišakojusį medį, todėl buvo pavadintos „gyvybės medžiu“ (lot. arbor vitae).
Sudarytos iš dviejų pusrutulių ir kirmino, kuris skiria pusrutulius vieną nuo kito. Iš viršaus smegenėlės uždengia 4 – tąjį smegenų skilvelį. Savo vidinėje struktūroje smegenėlės turi pilkąją ir baltąją medžiagas. Pilkoji medžiaga sudaro smegenėlių žievę, kuri įsiterpia į baltąją medžiagą ir pjūvyje primena medį. Baltosios medžiagos gilumoje randamos keturios branduolių poros, o smegenėlių žievėje, tarp paviršinio ir giluminio nervinių ląstelių sluoksnio, yra išsidėsčiusios specifinės Purkinje skaidulos, kurios sudaro slopinančias sinapses tarp smegenėlių branduolių ir smegenų kamieno vestibulinio branduolio.
Smegenėlės turi tris poras kojyčių, kurios jungiasi su smegenų kamieno kitomis dalimis. Viršutinės kojytės jungia smegenėles su keturkalniu. Pro jas ateina priekinis nugarinis smegenėlių laidas, kuris pereina į priešingą smegenėlių pusrutulį. Vidurinėmis kojytėmis smegenėlės jungiasi su tiltu ir čia randami laidai, kurie galvos smegenų didžiuosius pusrutulius jungia su priešinga smegenėlių pusrutulio puse. Apatinės kojytės jungia smegenėles su pailgosiomis smegenimis. Čia rrandami kylantieji laidai, tokie, kaip tinklinio darinio ir smegenėlių laidas, nugarinis ir prieanginis smegenėlių laidas. Nusileidžiantieji laidai – smegenėlių alyvų laidas.
Funkcijos:
• Pusiausvyros reguliavimas
• Raumenų tonuso palaikymas
• Derina staigaus ir lėto judesio komponentus
• Tvarko liemens raumenų grupių veiklą, palaikančią pusiausvyrą stovint, einant, sėdint
• Dalyvauja, reguliuoja eumetriją (judesio ir suvokimo vienu metu tikslumas)
• Tvarko kalbos aparato raumenų sąveiką
• Dalyvauja reguliuojant smulkiuosius rankos judesius.
Pažeidus smegenėles sunku išlaikyti pusiausvyrą, vystosi endoksikacija.
VIDURINĖS SMEGENYS
Vidurinės smegenys (lot. mesencephalon) – galvos smegenų dalis, esanti į priekį nuo tilto ir smegenėlių. Jos sudarytos iš keturkalnio (lamina tecti) ir smegenų kojyčių (pedunculi cerebri).
Keturkalnį sudaro dvi poros kalnelių: du viršutiniai ir du apatiniai. Iš kiekvieno jų išeina keturkalnio kojytė. Viršutiniuose keturkalnio kalneliuose yra vienas iš požievinių regos centrų, o apatiniuose kalneliuose – klausos centras. Vidurinių smegenų sudedamosios dalys:
• Padangtė (tegmentum) – dopamininis kelias
• Keturkalnė: viršutiniai ir apatiniai kalneliai
• Smegenų kojytės
Padangtė
Čia randama juodoji medžiaga, kuri sudaryta iš kompaktinės dalies, kurioje randamas ir tinklinės dalis, kurioje randama GABA energiniai neuronai, kurie dalyvauja ir yra atsakingi už akių obuolius ir yra orientaciniai. Dopaminas yra atsakingas už raumenų tonusą. Sumažėjus dopamino, vystosi Parkinsono liga, šizofrenija. Pro padangtę praeina raudonojo branduolio pagrindiniai laidai, kaktinės skilties blyškiojo branduolio laidai. Čia randama 3 – čiojo, 4 – tojo, 5 – tojo galvinių nervų branduoliai. Padangtėje eina pagrindinis ddopamininis kelias, kurį pažeidus netenkame sąmonės.
Keturkalnis
Jį sudaro dvi poros kalnelių: du viršutiniai ir du apatiniai kalneliai. Iš kiekvieno šių keturių kalnelių šoninės pusės į priekį bei šonus tęsiasi baltas velenėlis, vadinamas keturkalnių kojytėmis. Viršutiniuose kalneliuose baigiasi dalis regos laidų, kurie atsakingi už staigų, netikėtą regos dirgiklį. Apatinieji laidai atsakingi už staigų, netikėtą klausos dirgiklį, nes čia baigiasi dalis klausos laidų.
Smegenų kojytės
Sudaro lyg ir duobę, kurios dugnas išvarpytas kraujagyslių, vadinamų akytąja medžiaga. Kojytėmis praeina stambus aksonų pluoštas, kuris reguliuoja valingus judesius, nusileidžiantis kaktinio tilto laidas
.2 –tras stambus laidas yra žievinis branduolinis laidas ir pagrindinis žievinis nugarinis laidas, atsakingi už valingus judesius.
TARPINĖS SMEGENYS
Tarpinės smegenys (lot. diencephalon) – galvos smegenų dalis, esanti vidurinių smegenų priekyje, po didžiąja smegenų jungtimi. Jas dengia galinės smegenys, tik užpakalinė dalis yra matoma iš smegenų pamato pusės.
Tarpinėms smegenims priklauso: simetrinės, porinės ir neporinės dalys. Porinėms dalims priklauso gumburas (thalamus) ir užgumburis (metathalamus), o neporiniams dariniams – antgumburis (epithalamus), pogumburis (hypothalamus) ir trečiasis skilvelis (ventriculus tertius).
Tarpinės smegenys labai svarbios funkciniu atžvilgiu. Pogumburyje yra nerviniai centrai, kurie reguliuoja angliavandenių, riebalų, vandens apykaitą, turi svarbią reikšmę termoreguliacijai. Pogumburis kaip svarbus neuroendokrininis reguliacinis centras taip pat turi didelę įtaka posmegeninei liaukai, kuri reguliuoja kitų endokrininių liaukų veiklą
Gumburas (lot. thalamus)
– galvos smegenų kiaušinio formos darinys, esantis po didžiąja smegenų jungtimi
.
Užgumburis (lot. metathalamus) – tarpinių smegenų porinė dalis, esanti greta gumburo pagalvės (lot. pulvinar). Jame randami poriniai dariniai, vadinami keliniais kūnais (corpus geniculatum mediale ir corpus geniculatum laterale), kuriuose yra požieviniai klausos ir regos centrai. Iš šių centrų nerviniai laidai eina į žievinius centrus.
Pogumburis (lot. hypothalamus) – tai tarpinių smegenų dalis, esanti po gumburu (pagal tai ir pavadinimas); joje gausu nervinių ląstelių, atliekančių signalo perdavimo ir sekrecijos funkcijas. Tai yyra aukščiausias vegetacinių organizmo reakcijų reguliavimo centras; tai vieta, kurioje kartu reguliuojama tiek nervinė, tiek ir endokrininė veikla. Pogumburio reguliacinė veikla dažniausiai pasireiškia per hipofizę, kuri dar vadinama pogumburio liauka. Taip yra reguliuojamos lytinės liaukos, skydliaukė, antinksčių žievė ir kt. Pogumburio veiklos sutrikimai pasireiškia įvairiai, priklausomai nuo pažeistų centrų lokalizacijos ir pobūdžio.
Pogumburio nervinių ląstelių branduoliuose susidaro liberinai – medžiagos, kurios reguliuoja visus tropinius hormonus (kurie susidaro hipofizės priekinėje dalyje): vieni turi skatinantį poveikį, kiti – slopinantį. Liberinai, dar vadinami rilizing-faktoriais ((RF, angl. releasing factor), yra savotiški universalūs cheminiai veiksniai, perduodantys impulsus į endokrininę sistemą. Pavyzdžiui, lytinė funkcija reguliuojama per gonadotropinus. Pogumburyje yra centrai (toniški), kurie stimuliuoja pastovią priekinės hipofizės dalies hormonų sekreciją, ir centrai (cikliški), reguliuojantys periodišką gonadotropinų sekreciją. Toniški ccentrai yra tiek pas vyrą, tiek ir pas moterį, o cikliški yra tik pas moterį. Tokia pogumburio veiklos diferenciacija nulemiama dar vaisiaus laikotarpyje.
Pogumburio veiklos sutrikimai pasireiškia įvairiai, priklausomai nuo pažeistų centrų lokalizacijos ir pobūdžio.
GALINĖS SMEGENYS
Galinės smegenys, arba didieji pusrutliai (lot. telencephalon) – tai didžiausia ir geriausiai susiformavusi galvos smegenų dalis, iš viršaus ir šonų apgaubianti kitas galvos smegenų struktūras. Ją sudaro du pusrutuliai (hemispera cerebralis), sujungti baltosios medžiagos dariniu – didžiąja smegenų jungtimi (corpus colosum). Kiekvienas pusrutulis susideda iš apsiausto, pamato mazgų, uodžiamųjų smegenų ir šoninių skilvelių.
STUBURO SMEGENYS
Stuburo smegenys (lot. medulla spinalis) – centrinės nervų sistemos dalis, esanti stuburo kanale. Stuburo smegenys tęsiasi 40-45 cm nuo galvos smegenų iki juosmens srities. Tai suspausto vamzdelio pavidalo darinys, kuris ties kaklu iir juosmeniu yra sustorėjęs. Nugaros smegenys sudaryti iš pilkosios medžiagos, kurią juosia baltoji medžiaga.
Pilkojoje medžiagoje skiriami priekiniai, arba motoriniai, ir šoniniai, arba senoriniai, ragai. Baltoji medžiaga – tai skaidulų pluoštai, arba kitaip vadinami laidai, kurie nutįsta išilgai nugaros smegenų į galvos smegenis arba jungia atskirus nugaros smegenų segmentus.
Stuburo smegenys gali būti sužalojamos dėl stuburo sutrenkimo, išnirus ar lūžus jo slanksteliams. Žemiau sužalotos stuburo smegenų vietos sutrinka jutimas, atsiranda kiti funkciniai pakitimai, kaip šlapimo ir išmatų susilaikymas, dubens organų funkcijos sutrikimas iir kt. Po nesunkių sužalojimų nugaros smegenys gali atsigauti ir vėl normaliai funkcionuoti. Po rimtesnių traumų susidaro nugaros smegenų ir jų dangalų hematomos, sutrinka audinių mityba, išsivysto kvėpavimo organų, šlapimo pūslės ir kt. organų funkcinis nepakankamumas. Po tokių traumų susidaro pažeidimo židiniai ir nervinis audinys nebeatsistato. Pats pavojingiausias sužalojimas yra stuburo smegenų nutraukimas. Tada jos jau niekada nebeatsigauna ir nustoja funkcionuoti.
Funkcijos:
• perduoda impulsus iš periferijos į galvos smegenis ir atgal;
• vykdo refleksines funkcijas
CENTRINĖ NERVŲ SISTEMA
Centrinė nervų sistema, arba CNS – nervų sistemos dalis, atliekanti daugelį sudėtingų aukštosios nervinės veiklos funkcijų. Ji sudaryta iš nugaros ir galvos smegenų. CNS gerai apsaugota: galvos smegenys glūdi kaukolės ertmėje, o stuburo – stuburo kanale, be to yra 3 galvos ir nugaros smegenų jungiamojo audinio dangalai: kietasis, švelnusis ir voratinklinis. Tarp švelniojo ir voratinklinių dangalų yra subarachnoidinė ertmė, kurioje kaupiasi gelsvos spalvos smegenų skystis (likovoras). Šį skystį gamina galvos smegenų skilvelių gysliniai rezginiai. Pagrindinė jo funkcija – sušvelninti ir susilpninti smūgius (smegenų sukrėtimas) ir apsaugoti gležną nervinį audinį.
Periferinė nervų sistema (lot. systema nervosum periphericum) – nervų sistemos dalis, kurią sudaro nervai (nervi), nervų rezginiai (plexus nervorum) ir mazgai (ganglia nervorum).
Nervai sudaryti iš motorinių ir juntamųjų skaidulų pluoštų, apgaubtų jungiamojo audinio dangalais. Jie sujungia centrinę nervų ssistemą su kitomis kūno dalimis, visais audiniais ir organais ir perduoda nervinius impulsus. Išsišakoję po visą kūną nervai sudaro nervinius rezginius. Nervinis mazgas – tai neuronų, nervinių skaidulų ir neuroglijos telkinys. Paprastai nervinis mazgas yra apgaubtas jungiamojo audinio kapsule.
Periferinei nervų sistema priskiriama 12 porų galvinių nervų (nervi cranales) ir 31 pora nugarinių nervų (nervi spinales).
Galviniai nervai (lot. nervi cranales):
• I. Uoslės nervas (nervus olfactorius)
• II. Regos nervas (nervus opticus)
• III. Judinamasis akies nervas (nervus oculomotorius)
• IV. Skridininis nervas (nervus trochlearis)
• V. Trišakis nervas (nervus trigeminus)
• VI. Atitraukiamasis nervas (nervus abducens)
• VII. Veidinis nervas (nervus facialis)
• VIII. Prieangio ir sraigės nervas (nervus vestibulocochlearis)
• IX. Liežuvinis ryklės nervas (nervus glossopharyngeus)
• X. Klajoklinis nervas (nervus vagus)
• XI. Priedinis nervas (nervus accessorius)
• XII. Poliežuvinis nervas (nervus hypoglossus)
Nugariniai nervai (lot. nervi spinales):
• Kakliniai nugariniai nervai (8 poros),
• Krūtininiai nugariniai nervai (12 porų),
• Juosmeniniai nugariniai nervai (5 poros),
• Kryžmeniniai nugariniai nervai (5 poros),
• Uodeginis nugarinis nervas (1 pora)
Nugaros ir galvos smegenų dangalai
Kietasis smegenų dangalas yra išorinis storiausias ir tvirčiausias dangalas. Jis laisvai apsupa nugaros smegenis. Stuburo kanalo sienų jis neliečia, sudaro lyg maišą, kurio viduje guli smegenis. Galvos smegenų kietasis dangalas silpnai suauga su kaukolės skliauto kaulais, o pamato srityje jis suauga daug tvirčiau. Tam tikrose vvietose kietasis galvos smegenų dangalas skyla į dvi plokšteles, sudarydamas endoteliu išklotus plyšius – kietojo dangalo ančius, kuriais teka veninis kraujas.
Voratinklinis dangalas yra vidurinis ploniausias dangalas. Tai yra plona jungiamojo audinio dalis, iš abiejų pusių išklota plokščiomis ląstelėmis. Nuo švelniojo dangalo voratinklinį dangalą skiria povoratinklinis dangalas. Jį varsto gausios sijos, jungiančios voratinklinį dangalą su švelniuoju.
Švelnusis dangalas betarpiškai liečia smegenis ir suauga su jomis. Jis yra sudarytas iš dviejų lapų, tarp kurių eina kraujagyslės, maitinančios smegenis.
Kas tai yra galvos smegenų trauma?
Apibrėžimas:
Galvos smegenų trauma – tai tokia būsena, kuomet galvos smegenys sugeria tam tikrą kinetinės energijos kiekį, sukeliantį funkcinius ar morfologinius galvos smegenų veiklos sutrikimus.
Apibrėžimo paaiškinimas:
Kinetinė energija – tai judančių kūnų turima energija. Galva gali sugerti kinetinę energiją keliais būdais: judantis daiktas atsitrenkia į galvą, judanti galva atsitrenkia į stovintį daiktą arba staiga pasikeičia galvos judėjimo greitis ar kryptis. Paskutiniuoju atveju smegenys traumą patiria be tiesioginio smūgio į galvą.
Funkciniai sutrikimai – anatominė struktūra išlieka nepakitusi, tačiau sutrinka smegenų veikla. Taip atsitinka dėl pasikeitusių sudėtingų tarpląstelinių ryšių. Jie dažniausiai yra laikino pobūdžio ir, atsistačius tarpląsteliniams ryšiams, paprastai atsistato ir smegenų veikla.
Morfologiniai sutrikimai – pakenkiama smegenų anatominė struktūra. Traumos sukeltas smegenų pakenkimo židinys gali būti mikroskopinio dydžio, arba didelis, aiškiai
matomas. Nepriklausomai nuo dydžio, morfologinio pakenkimo atveju negrįžtamai prarandama pakenktos srities funkcija
Įsišakniję prietarai, esą po mirties galima nuskaityti (nuskenuoti) žmogaus genialumą, yra tokie pat seni kaip ir kiti smegenų tyrimai. Jie vykdomi ligi šiol. Michaelis Hagneris aprašė istorinius daugelio asmenybių (kaip Imanuelis Kantas, Leninas ar Albertas Einšteinas) smegenų tyrimus. Jie leidžia pažinti to meto pasiekimus, žinias, greta medicinos, kultūros ir visuomenės raidą per praėjusius 300 metų.
Šiuo metu smegenis tiria įvairūs mokslai – neurologija, neurofiziologija, neuropsichologija, neuroanatomija, neurobiologija, neurochemija, neuroekonomika. Tiriama įįvairiais aspektais, naudojamos įvairios technologijos, priemonės ir prietaisai. Informacinėms technologijoms paplitus ir mokslo įstaigose, pateikiami žmogaus smegenų ir kompiuterio mikroprocesoriaus darbo tyrimai. Neuroinformatika bando smegenų veiklos dėsningumus pritaikyti kuriant dirbtinį intelektą, tobulinant kompiuterius ir spartinant automatizuoto informacijos perdirbimo procesą
