HOMEOPATIJA
Kaip HOMEOPATIJOJE suprantama liga ir sveikata?
Homeopatijoje liga suprantama kaip organizmo vidinės harmonijos pažeidimas. Liga – dinaminis procesas, apimantis visą organizmą. Pastebimi morfologiniai pokyčiai audiniuose yra tik ligos pasekmė, o ne pati liga. Pvz., opa skrandyje nėra vien skrandžio liga, tai – viso organizmo pasekmė. Todėl homeopatijoje vaistas parenkamas atsižvelgiant į viso organizmo ypatumus.
Alopatijoje (tai – gydymas priešingu) medikamentai skiriami slopinti tam tikras organizmo reakcijas (pvz., analgetikai, priešuždegiminiai ir kt. vaistai). Tačiau homeopatai yra pastebėję, kad užslopinus tam tikrus simptomus, dažnai nnepašalinama ligos priežastis, ir po kurio laiko išryškėja pažeidimas kitoje, dažniausiai gyvybiškai svarbesnėje, sistemoje. Po to jau kitas specialistas gydo ,,naują” ligą, nors iš esmės tai yra ta pati neišspręsta problema. Pvz., atopinis bėrimas, užslopintas hormoniniais preparatais, vėliau dažnai pasireiškia bronchine astma, kuri gydoma kaip atskira liga. O gydant homeopatiškai ir praėjus bronchinės astmos simptomams vėl pasireiškia tas pats atopinis bėrimas, kuris buvo iš pradžių. Tik jam pranykus jau galima pripažinti, kad liga išgydyta.
Homeopatijoje simptomas yra tikslingos organizmo apsauginės reakcijos, ssiekiant atkurti pažeistą homeostazę, išraiška. Pvz., skausmas, karščiavimas, išskyros iš nosies, kosulys, viduriavimas ūmių ligų atvejais – visa tai yra apsauginė organizmo reakcija. Lėtinių ligų atveju, tai mažiau akivaizdu, tačiau tuomet organizmas paprastai iš kelių blogybių renkasi mažesnę, pvz., odos bbėrimas vis dėlto yra geriau negu astma. Homeopato tikslas yra neslopinti atskiras organizmo reakcijas, bet padėti organizmui pačiam jas sureguliuoti. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tą patį žalojantį veiksnį, todėl gydymo sėkmė priklauso nuo to, kaip tiksliai bus atsižvelgta į konkrečios organizmo reguliacinės reakcijos ypatumus.
Kada HOMEOPATIJA ypač veiksminga?
Dabar homeopatija taikoma lengvoms ir vidutinio sunkumo ūminėms būklėms bei lėtinėms ligoms gydyti – čia ji ypač veiksminga. Sunkioms būklėms taikoma retai, bet yra išimčių. Pvz., Indijoje yra homeopatinių ligoninių, kur vien homeopatiniais preparatais gydomas net vaikų meningitas. Mūsų šalyje, iš dalies dėl teisinių sumetimų bei tradicijų, sunkesniais atvejais homeopatija netaikoma.
Homeopatija gali būti taikoma, kai:
· Nepavyksta gauti rezultatų kitais metodais;
· Nėra aiškaus gydymo;
· Kontraindikuotinas įprastinis medikamentinis gydymas
(pvz.,nėštumo metu);
· Įprastiniai medikamentai netoleruojami dėl šalutinio jų poveikio;
Kaip hhomeopatijoje skiriami VAISTAI?
Homeopatija yra individualizuojanti terapija, t. y. vaistas skiriamas konkrečiam žmogui, o ne pagal klinikinę diagnozę. Parenkant vaistą labai svarbu fizinių, emocinių ir psichinių simptomų visuma bei konstitucija. Konstitucija ho9meopatijoje suprantama kaip tam tikras kūno sandaros, žmogaus charakterio ir viso organizmo reaktyvumo tipas. Beveik kiekvienas vaistas turi po vieną ar daugiau tik jam būdingų konstitucinių tipų.
Simptomatologija homeopatijoje užima labai svarbią vietą . skeptikai, nenorintys pripažinti homeopatijos veiksmingumo, kartais vadina ją tiesiog mokslu apie simptomus. Homeopatui išties būtina mokėti įvertinti ssimptomus, juos skirstyti, susieti su bendru ligos vaizdu. Iš viso to paminėsime tik būdingus simptomus – jie itin svarbūs parenkant vaistą. Jie išskiria tą konkretų atvejį iš kitų tos pačios ligos atvejų, yra tarsi priešingybė patognominiams (tik tam tikrai ilgai būdingiems) simptomams;gali ir nebūti susiję su pagrindine liga. Pvz., vaistui Bryonia būdingas pablogėjimas nuo menkiausio judesio, todėl ligonis nori absoliučios ramybės; Arsenicum album būdingas deginantis skausmas, palengvėjantis nuo šalčio, todėl pacientais norėtų tą vietą šaldyti, dėti šaldančius kompresus.
Pacientui skiriamas vaistas, galintis sveikam žmogui sukelti į ligą panašius simptomus. Vaisto specifiškumą nulemia jo panašumas. Pvz., žmogus skundžiasi nemiga, jis yra susijaudinęs, užmigti neleidžia minčių srautas bei padidėjęs jautrumas garsams. Kokia medžiaga galėtų sukelti panašią simptomatiką? Taip, tai būtų kava, kurią daugelis taip dažnai geriame. Šiuo atveju būtų paskirtas vaistas Coffea cruda, gaminamas iš žalių kavos pupelių. Šis vaistas bus ypač veiksmingas, jei susijaudinimas susijęs su džiaugsmingu įvykiu, pvz., kai negalite užmigti, nes dieną sutikote labai lauktą žmogų arba laimėjote loterijoje.
Nemigos rūšių gali būti daugybė: vienas nemiega negalėdamas atitrūkti nuo dienos rūpesčių ir darbų, kitas gal būt jaudinasi prieš egzaminą, trečiam naktį paūmėja tam tikri ligos simptomai ir t.t. Kiekvienu atveju pacientui būtų parenkamas kitas vaistas,specifinis atitinkamu atveju. Čia ir yra iindividualizacija.
Kaip veikia homeopatiniai VAISTAI?
· Didina organizmo imuninės sistemos aktyvumą (imunokomponentinės ląstelės, I g, citokinai);
· Padeda neutralizuoti biologinės ir cheminės kilmės toksines medžiagas;
· Veikia drenuojančiai, t. y. didina organų ekskrecines galimybes;
· Veikia organotropiškai, t. y. skatina normalaus audinio atsinaujinimą;
· Dėl rezonansinių ryšių tarp įvairių homeopatinių preparatų D potencijų ir organizmo ląstelinių struktūrų 6D potencija turi reguliuojantį poveikį ląstelių citoplazmai, 12D veikia ląstelės membraną. Grybelių ir sporų rezonansą ypač veikia 8D potencija.
Kokios yra homeopatinių VAISTŲ formos?
· Žirneliai (globulės)
· Tabletės
· Tirpalai (Ø arba potencijuoti )
· Motininės tinktūros
· Tepalai
· Ampulės
Iš ko ir kaip gaminami HOMEOPATINIAI vaistai?
Homeopatijoje naudojamos medžiagos: ~70 proc. yra augalinės kilmės, ~25 proc. mineralinės arba cheminės kilmės medžiagos, ~5 proc. gyvulinės kilmės.
Homeopatijoje yra išbandyta ir vartojama apie 1600 vaistų. Tačiau daug simptomų apimančių ir dažnai praktikoje vartojamų vaistų yra apie tris-keturis šimtus, kiti dar retai vartojami.
Gaminant homeopatinius vaistus siekiama išvengti toksinio poveikio, praplėsti vaisto veikimo spektrą, sustiprinti efektą, todėl vaistai homeopatijoje yra potencijuojami, t. y. atliekami serijiniai skiedimai ir supurtymai, o potencijavimo metu atsiradęs vaisto gydomosios galios didėjimas yra vadinamas vaisto dinamizacija.
Yra trys pagrindinės vaisto skalės (šalia pažymėtas santykis, kuriuoskiedžiamas vaistas kiekviename potencijavimo etape):
D (X) decimalinės,
dešimtinės…….. 1:9
C centimalės,
šimtinės……. 1:99
LM penkiasdešimt-
tūkstantinės … 1:50 000
C potencijų vaisto gamybos schema: Gaminant C potencijjas 1 dalis veikliosios medžiagos maišoma su 99 dalimis skiediklio (distiliuoto vvandens arba alkoholio) ir visa tai supurtoma nuo 10 iki 100 kartų. Taip gaunama 1C potencija. Norint gauti 2C potenciją, imama 1 dalis 1C potencijos tirpalo ir 99 dalys skiediklio ir vėl supurtoma nuo 10 iki 100 kartų. Kartojant tą pačią procedūrą gaunama 3C potencija. Pakrtoję ją 200 kartų turime 200C potenciją. Jeigu sektume medžiagos koncentracija tai matytume, jog pirmame mėgintuvėlyje būtų santykis 1:99 (suapvalinus 1:100), o kiekviename vėlesniame etape prasideda dar po du nulius.
Gamindami D potencijas skiedžiame 1:9 (apvalinant – 1:10), vadinasi, D potencijoje medžiagos koncentracija sulig kiekvienu praskiedimu mažėja dvigubai lėčiau. Pavyzdžiui, 3C potencijoje pradinės medžiagos santykis su skiediniu yra 1:1 000 000, o norint tokią koncentraciją gauti D potenciją, reikės 6D.
Kaip matome, potencijavimo metu labai mažėja pradinė medžiagos koncentracija. Pvz., 6C ji yra 1:1012, t. y. 1:1 000 000 000 000; tai maždaug atitiktų lašą gydomosios medžiagos dideliame ežere vandens; 7C tuomet atitiktų lašą medžiagos 100-te didelių ežerų. O homeopatijoje naudojamos ir 200C, 1000C, 10 000C ir dar aukštesnės potencijos.
Potencijavimo procesą ir dinamizacijos atrado irgi S.Hahnemannas. iš pradžių homeopatiniam gydymui buvo naudojamos vaistinės medžiagos to meto įprastinėmis terapinėmis dozėmis, tik jau pagal naują principą. Rezultatai buvo geri, tačiau tiek gydytojui, tiek pacientui nerimą keldavo paūmėjimas pradėjus vartoti
panašų vaistą. Tai nesunku įsivaizduoti – pvz., esant viduriavimui paskiriami (žinoma, atsižvelgiant į viduriavimo pobūdį bei kitą simptomatiką, įskaitant ir bendrą būklę) vidurius laisvinantys vaistai. Ieškodamas būdų išvengti paūmėjimo, S. Hahnemannas pabandė skiesti vaistus pagal mūsų jau minėtą metodiką. Pasirdė, kad gydomosios savybės nuo to nesusilpnėja, o paūmėjimas būna švelnesnis. Tuo pat metu išryškėjo ir paradoksas – sulig kiekvienu tolesniu praskiedimu vaistas veikia stipriau, ilgiau, ir, kas įdomiausia – išryškėja nauji pradinei medžiagai nebūdingi simptomai.
Potencijavimo atradimas leido saugiai išbandyti bei nnaudoti stipriai toksiškas medžiagas: Arsenicum album (arseno trioksidą), Mercurius vivus (gyvsidabrį), nuodingus augalus, gyvačių nuodus ir kt. Iki tol inertinėmis laikytos medžiagos: Silicea (silicio oksidas), Natrum muriaticum (valg. druska!) pasirodė esantys giliai veikiantys vaistai, šiuo metu priskiriami prie polichrestų – gerai išbandytų, dažnai naudojamų ir daug simtomų apimančių.
Vaisto potencija žymima šalia vaisto pavadinimo, pvz., Calendula Ø (t. y. motininė Calendula tinktūra, gauta užpylus spiritu medetkas); Arnica 30 D, arsenicum album 200 C, Lachesis 1M – tai yra potencijų žymėjimo pavyzdžiai. TTaip homeopatinius preparatus galite atskirti nuo fitoterapinių (žolinių) preparatų. Prie homeopatinio preparato visada bus pažymėta jo potencija.
Aukštesnių potencijų (pvz., 200C ir daugiau) vaistai veikia specifiškiau, stipriua ir ilgiau. Potencijavimas sumažina vaisto organotropiškumą ir praplečia jo poveikio spektrą: žaliava (motininė tinktūra) vveikia tam tikrus organus ar organų sistemą, o potencijuoti preparatai veikia visą organizmą: tiek fizinį kūną, tiek psichiką. Aukštų potencijų preperatai skiriami didesniais intervalais: vieno žirnrlio veikimo gali užtekti mėnesiams gydant kai kuriuos lėtinius atvejus. Potencijuotas preparatas sukelia silpnesnį pirminio paūmėjimo fenomeną, tačiau aukštų potencijų preparatų sukeltas paūmėjimas yra sunkiau kontroliuojamas. Aukštų potecijų vaistus gali skirti patyręs homeopatas, nes ,,nepataikyti” paskirti vaistą dirbant su aukštų potencijų preparatais gali būti pavojinga.
Žemesnių potencijų vaistai, pvz. 6C, 3C, tas pats būdinga ir D potencijoms, veikia trumpiau, ne taip specifiškai, jiems būdingas ryškesnis organotropinis poveikis, jie yra saugesni, todėl gali būti naudojami savigynai. Vakruose homeopatinė savigyna yra gana paplitusi: žmonės nusiperka specielių žinynų , jie turi vaistinėlę, kurioje yra 30-40 dažniausiai vartojamų homeopatinių vaistų iir, esantnedideliems negalavimams, patys susiranda tinkamą vaistą.
Kompleksiniuose homeopatiniuose preparatuose taip patnaudojamos žemesnių potencijų veikliosios medžiagos, nes žemesnių potencijų prparatai yra saugesni, be to, juos lengviau suderinti nei aukštesnių potencijų preparatus.
Kaip dirba klasikinis HOMEOPATAS?
Klasikinėje homeopatijoje daug laiko skiriama išsamiai ligonio apklausai bei ištyrimui. Gauta informacija sisteminama bei analizuojama pagal specialius žinynus – repertoriumus, ligos vaizdas lyginamas su vaisto aprašymu Materia Medica. Dabar pasaulyje dažniausiai naudojamos kompiuterinės programos – taip gali greičiau surasti žinyne reikiamą požymį bei jį galinčius sukelti vaistus. Bet mmes kol kas dar daugiausiai vartome knygas.
Paprastai klasikinėje (Hahnemanno) homeopatijoje vienu metu yra skiriamas vienas vaistas, geriausiai atitinkantis simtomų visumą. Skiriami tiek aukštų, tiek žemų potencijų vaistai.
Kas yra kopleksinė HOMEOPATIJA?
Kompleksinio homeopatinio preparato sudėtinės dalys bei jų potencijos parenkamos tokios, kad kartu turėtų platų veikimo spektrą tam tikrai patologijai gydyti. Kompleksinio preparato dalys papildo ir pratęsia viena kitos poveikį bei veikia sinergetiškai. Sudėtinės kompleksinio preparato dalys veikia kaip homeopatiniai antidotai, t. y. jos gana panašios viena į kitą ir taip sumažina pirminio paūmėjimo tikimybę.
Kompleksiniai preparatai skiriami pagal klinikinę diagnozę, jie nėra tokie specifiniai kaip monopreparatai, tačiau juos skirti daug patogiau, žmogus pats gali jų nusipirkti vaistinėje. Kompleksiniai homeopatiniai preparatai yra gana paplitę Vakarų Europoje.
Ar tikrai homeopatinius vaistus pirmiausia išbando savanoriai?
Vaistinės medžiagos homeopatijoje S.Hahnemanno laikų yra išbandomos skiriant jas sveikiems savanoriams. Tiriamas preparatas duodamas sveikiems savanoriams, kurie nežino, ką gauna. Eksperimente dalyvaujantys savanoriai rašo dienoraščius, yra konsultuojami už eksperimentą atsakingų homeopatų, stebima, kokius simptomus tas vaistas gali sukelti sveikam žmogui. Todėl 1811-1821 m. išleistus pirmuosius homeopatinių vaistų aprašymus (6 tomai) S. Hahnemannas pavadino Materia Media Pura – t.y. ,,grynaisiais”. Tuo jis norėjo pabrėžti, kad įtraukti tik tie simptomai, kurie buvo pastebėti eksperimentų metu arba būdingi apsinuodijus ta medžiaga.
Sukelti simptomai registruojami ir indeksuojami ttais žodžiais, kokiais ir buvo apibūdinti, t.y. ne nozologiniais terminais, ne kaip diagnozė, bet taip, kaip tas žmogus jautė, kaip tai apibūdino. Pvz ., Cactus būdingas širdies skausmas, lyg ją gniaužtų geležinis kumštis. Todėl dar S.Hahnemanno išbandytų vaistų aprašymai iki šiol nepraradę savo reikšmės, tik patikslinti bei patikslinti. Ir pats vaistas homeopatijoje nesensta: jeigu išbandant Cactus sveikiems savanoriams vaistas sukėlė minėtą širdies skausmą, tai tas simptomas išlieka aktualus ir dabar.
Vaisto patogenezę (taip homeopatai vadina vaisto veikimo aprašymą) sudaro:
1) eksperimentų rezultatai;
2) duomenys iš toksikologijos;
3) papildymai, pastebėti vartojant vaistą klinikinėje praktikoje.
Kas svarbu skiriant HOMEOPATINIUS vaistus?
Pirminis homeopatinis paūmėjimas įvyksta, nes skiriami vaistą, galintį sustiprinti ar sukelti organizmo reakcijas. Pirminis paūmėjimas rodo, kad vaistas paskirtas teisingai ir laikomas geru prognostiniu požymiu. Pirminis paūmėjimas trunka neilgai (paprastai kelias minutes ar valandas ūmiais atvejais ir kelias dienas ar savaitę lėtinių ligų atvejais), po jo prasideda ilgalaikis pagerėjimas arba visiškai pasveikstama.
Homeopatijoje yra labai svarbios Heringo taisyklės, taikomos ligos dinamikai įvertinti. Jos sako, kad teisingai gydant:
· simptomai išnyksta atbuline tvarka negu atsirado (tai atrodytų kaip atgal atsukamas filmas);
· sveikstama nuo gyvybiškai svarbesnių vidaus organų, mažiau svarbių išorėje esančių organų link;
· sveikstama nuo viršaus žemyn ( ši taisyklė labiau būdinga bėrimui).
Jeigu gydymas vyksta priešingai Heringo taisyklėmis, vadinasi, vaistas paskirtas klaidingai.
Šios taisyklės tinka bet kuriam ggydymo būdui, ne tik homeopatijai.
Homeopatija gali būti taikoma tiek ūmioms, tiek lėtinėms ligoms gydyti, tik čia jos suprantamos kiek kitaip.
· Ūminės ligos: trunka neilgai, galimas savaiminis pasveikinimas, atskiriems individams pasireiškia panašiai, kryptis – iš vidaus į išorę.
· Lėtinės ligos: pasveikimas be specifinio gydymo neįmanomas, eiga banguota, apraiškos įvairios, kryptis – iš išorėe į vidų.
Koks homeopatinių vaistų veikimo MECHANIZMAS?
Vienas pirmųjų ir pamatinių šiuolaikinės farmakologijos dėsnių yra Arndt – Šulco dėsnis : kiekvienos medžiagos mažos dozės stimuliuoja, vidutinės – inhibuoja, didelės – mirtinos.
Paprastai farmakologijoje yra skiriama 50 proc. maksimalios vaisto dozės.
Aukštesnių nei 24D arba 12C potencijų vaistuose nebelieka veikliosios medžiagos molekulių, nes gaunama 1:10-24 koncentracija (Avogadro skačius yra 10-24).
Nors empiriškai homeopatinių vaistų poveikis nenuginčijamai įrodytas, tikslus veikimo mechanizmas iki šiol yra tyrinėjamas. Šiuo metu vyrauja dvi homeopatinių vaistų veikimo hipotezės: medžiagos molekulių elektromagnetinio spinduliavimo bei vandens atminties.
1 pav. matome kelių vaistų kirlianogramas (fotografuota ultraaukšto dažnio elektromagnetiniame lauke).
Kaip matome, vienaip švyti Beladona motininė tinktūra, t. y. gryna žaliava, 6D jau visai keičiasi vaizdas, o 200D, kur pradinės medžiagos nebebus nė vienos molekulės (būtų praskiesta 1:10200), spinduliavimas toliau intensyvėja.
1984 – 1990 m. J.Benveniste atliko tyrimą: in vitro sukėlė bazofigilų degranuliaciją aukštų praskiedimų anti-IgE antikūnais bei įrodė, kad aukštų praskiedimų histaminas ( 120D) patikimai ją inhibuoja. Tai
sukėlė sąmyšį mokslo pasaulyje, bet neseniai šį bandymą pakartojusios keturios nepriklausomos Europos labaratorijos patvirtino, kad šis teiginys yra teisingas. 1999-2000 m. įrodytas aukštų praskiedimų heparino poveikis kraujo plazmos koaguliacijai in vitro. Daugiau informacijos apie šiuos ir kitus J.Benveniste eksperimentus galite rasti internete adresu www.digibio.com.
Anksčiau vyravęs aiškinimas, jog vykstant biocheminėms reakcijoms ligandas jungiasi su receptoriumi rakto ir spynos principu, veikiant elektrostatinėmis jėgomis mažiau atitinka tikrovę. Ląstelėje, kur vienai baltymo molekulei tenka apie 10 tūkst. H2O molekulių, o elektrostatinės jėgos tarp molekulių vveikia tik labai mažu spinduliu (tik 2-3x didesniu už pačios molekulės diametrą), tokios reakcijos turėtų būtyi labai lėtos.
Kur kas įtikinamiau tą galima paaiškinti remiantis medžiagos molekulių elektromagnetiniu spinduliavimu. Jau seniai įrodyta, kad kiekviena medžiaga turi tik jai būdingą EM spinduliavimo dažnį diapazone iki 20kHz.
Gyvuose organizmuose biocheminių reakcijų greitį ir nuliame būtent ši savybė. Pasirodo molekulės gali sąveikauti ir ,,per atstumą”, nebūtinai susidurdamos viena su kita.minėtasis J.Benveniste 1998 m. atliko tyrimą su izoliuota jūros kiaulytės širdimi ir įrodė, kad įrašytas tam ttikros medžiagos molekulių dažnis, o po to paleistas per stiprintuvą izoliuotą širdį veikė vienodai patikimai kaip ir pati pradinė medžiaga (išbandytas 30-ies medžiagų ir jų EM dažnio ,,įrašų” poveikis)
Vandens atminties hipotezė: potenciavimo metu susidaro vandens molekulių junginiai (klasterai) (2 pav.), iišlaikantys pradinės medžiagos elektromagnetinį dažnį. Aukštesnių potencijų preparatuose, nors ir nebelikę medžiagos molekulių, šis EM signalas yra labai sustiprinamas.
Apie homeopatiją – konkrečiai, aiškiai ir suprantamai
Visiems besidomintiems homeopatija ir ne tik jiems turėtų būti įdomi neseniai knygynuose pasirodžiusio Ukrainos homeopatų asociacijos prezidento, daugybės straipsnių apie homeopatiją autoriuas Antono Popovo knyga ,,Homeopatija ne visiems”.
Knygoje literato talentą turintis autorius labai suprantama forma pataria pacientui, kaip apžvelgti savo ligos ar negalavimo simptomus, supažindina su homeopatinių vaistų ypatumais, nurodo atvejus, kada reikėtų kreiptis į gydytoją homeopatą. Knygos autorius yra baigęs medicinos mokslus universitete, dešimtmetį dirbęs chirurgu prie operacinio stalo, perpratęs meicinos mokslo panašumus ir trūkumus.
Pats autorius A.Popovas apie knygą ir jos atsiradimą jos įžangoje pasakoja taip:
“.prisipažinsiu, kad parašyti tokią knygą svajojau seniai, dar prieš pradėdamas ddirbti gydytoju. Tuo metu šis noras dar tebuvo tik neaiški nuojauta, ir aš dėkoju savo gyvenimo verpetams, lėmusiems šio leidinio gimimą.
Dėkoju ir akademinei medicinai, išmokusiai mane visko, ką privalo žinoti gydytojas apir kūno ligas. O teisę kritiškaivertinti chirurgiją, manau, įgijau dešimt metų pradirbęs prie operacinio stalo. Reanimacija bei intensyvi terapija sutikė daugybę progų ne tik pažvelgti mirčiai į akis, bet ir suvokti šiuolaikinio gydymo vaistais didžiules galimybes bei trūkumus.
Desertacijos gynimas padėjo konkrečiai perprastimedicinos mokslo privalumus ir trūkumus. Progresyvių Mokslo tarybos nnarių paramos bei savojo užsispyrimo dėka pavyko įrodyti homeopatinio gydymo efektyvumą gydant nemažai endokrininių ligų ir apginti jų profilaktiką.
Ir dar atsirasti šiai knygai labai padėjo bendravimas su menu. Menas neįmanomas be sugebėjimo atskleisti žmogaus charakterio esmės. Ji gydytojui homeopatui irgi yra svarbiausia skiriant patį tiksliausią gydymo būdą.
Matote, aš gimiau kuo tikriausioje “homeopatinėje šeimoje”, todėl žodis “homeopatija”man nebuvo nei mįslingas, nei neigiamas, nei kėlė susižavėjimą. Jis, kaip man dar vaikui atrodė, buvo suaugusiųjų gyvenimo dalis. Mūsų namuose kitokių vaistų nebuvo, tik natūralieji homeopatiniai.
Homeopatija tapo pagrindiniu mano užsėmimu, nors aš kartu stengiausi nebūti iš anksto nusistatęs oficialiosios medicinos atžvilgiu. O dėlvisuomeninės nuomonės, tai prisipažinsiu, kad nustebau pajutęs vienų juodžiausią panieką, kitų – perdėtą susižavėjimą homeopatija. Stebino ir tai, kad žmonės nė neabejodami ją vadino gydymu žolelėmis, o patys gydytojai – medicinos podukra. Norėdamas dar pasitikrinti suorganizavau homeopatijos centro lankytojų apklausą, ir rezultatai iš tikrųjų pasitvirtino. Nusprendžiau, kad gal taip yra, kaip dabar madinga sakyti, dėl informacijos stygiaus.
Vaistų aprašai čia pateikti taip, kaip ir įprasta pateikti profesionalams. Pirmiausia apžvelgiau kiekvienos medžiagos kilmę, cheminę sudėtį, aprašiau biologines ir nuodingąsias savybes. Toliau pateikiau, kaip vaistas taikomas liaudies ir mokslo medicinoje, nuoseniausių laikų iki šių dienų. Svarbiausia ko siekiau – tai vartoti kiek galima mažiau sudėtingos mmedicinos terminijos, kuri dažnai atima bet kokį norą žvilgtelti į šiuolaikinius leidinius. Homeopatijos terminai surašyti į specialųjį žodynėlį.
Ši knyga nebus homeopatinio gydymosi namuose vadovėlis tiems, kurie homeopatiją suvokia pagal nusistovėjusius stereotipus. Aš npritariu supaprastintoms vaisto paieškoms remiantis vienu ar keliais simptomais. Taip paprastai ir gydo bendroji medicina, kuri turi vaistų nuo skausmo, vaistų kraujospūdžiui sumažinti, nuo vidurių užkietėjimo ir nemigos. Jei taip suprasime homeopatiją, jos efektyvumas bus menkas. Šios knygos tikslas yra padėti išsigydyti arba nors palengvinti daugelį negalavimų ir įsisenėjusių ligų.
Kad pacientą ir gydytoją sietų kuo geresnis savitarpio supratimas, specialių žinių prireiks ir pacientui, ir gydytojui. Todėl ši knyga adresuota ir vieniems ir kitiems. Jei nori geriau gydyti, išmok ir pats gydytis.
Aš neabejoju, kad tie, kurie rimtai domisi homeopatija, sugebės suprasti, kas ji iš tiesų yra. Esu įsitikinęs, jog menkutė homeopatinio vaisto dozė gali įveikti grėsmingą jėgą – ligą, todėl man ypač buvo svarbu parašyti knygą paprastai, bet kartu ir nesupaprastintam.”
Naudota literatūra:
1. Žurnalas “Gamtos galia” 2003 Nr.2(8) vasara – ruduo.
2. Laikrastis “Sveikatos ABC” Nr.4(53) 2003m. vasario 27d. – kovo 12d.
3. Laikraštis “Sveikatos ABC” Nr.3(52) 2003m. vasario 13- 26d.