Hormonų apžvalga

Turinys

Įvadas. 2

Hormonų sintezė ir sekrecija. 2

Hormonų veikimo mechanizmai. 3

Funkcinė pagumburio ir hipofizės sistema. 4

Priekinės hipofizės dalies hormonai. 4

Tarpinės hipofizės dalies hormonai. 6

Užpakalinės hipofizės dalies hormonai. 6

Antinksčių hormonai 7

Endokrininė kasos funkcija 7

Skydliaukės hormonai 8

Priešskydinių liaukų, čiobrialiaukės ir kankorėžinės liaukos hormonai 8

Lytinių liaukų hormonai 8

Difuzinė endokrininė sistema 9

Literatūra 11ĮVADAS.

Endokrininės, arba vidinės sekrecijos liaukos, kurias pirmą kartą 1855 m. taip pavadino prancūzų fiziologas C. Bernard’as, sintetina aktyvias medžiagas – hormonus (gr. hormaein – dirginti). Hormonai – tai specifinės, fiziologiškai aktyvios medžiagos, išskiriamos į kraują, limfą ir tarpląstelinį skystį. Jos, humoraliniu keliu perduodamos informaciją, veikia organizmo struktūrą ir ffunkcijas. Hormonams būdingas specifinis, distancinis ir stiprus fiziologinis poveikis. Nuolat patekdami į kraujo apykaitą, hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, ląstelių diferenciaciją, jų augimą, endokrininių liaukų bei centrinės nervų sistemos (CNS) funkcijas. Nors hormonai atlieka svarbią komunikacinę ir koordinuojančią daugelio ląstelių, organų veiklą, tačiau tiksli ir efektyvi funkcijų reguliacija galima tik tada, kai integruojamos nervinė ir endokrininė sistemos. Nustatyta, kad kai kurios CNS struktūros ne tik pasižymi nerviniu jaudrumu, bet pačios gamina bei išskiria neurohormonus. Tada nerviniai signalai pakeičiami hormoniniais impulsais, ir nneuroendokrininė sistema efektyviau moduliuoja funkcijų reguliaciją, kol organizmas prisitaiko prie nuolat kintančios aplinkos. Nervinė reguliacija per tiesioginius ryšius su efektoriniais audiniais tiksliai bei greitai perduoda jiems informaciją, o hormoninis signalas į visas organizmo ląsteles sklinda radijo bangų veikimo principu. Šią iinformaciją priima tik ląstelės taikiniai, turinčios specifinius receptorius.

Hormonus sintetina ne tik vidinės sekrecijos liaukos, bet ir daugelis ląstelių, kurios išsisklaidę visame organizme (CNS neuronai, virškinimo trakto, trombocitai ir kt.)todėl organizme funkcionuoja ir difuzinė neuroendokrininė sistema, kurią anglų mokslininkas pavadino APUD sistema. APUD sistemos hormonai pasižymi autokrininiu ir parakrininiu poveikiu, t.y. plinta difuziškai ir atitinkamai veikia tos pačios (autokrininis) ar gretimų ląstelių (parakrininis) aktyvumą.

HORMONŲ SINTEZĖ IR SEKRECIJA.

Atsižvelgiant į cheminę struktūrą ir poveikį, hormonai skirstomi į 2 pagrindines grupes: baltyminius ir steroidinius hormonus. Baltyminės kilmės hormonai skirstomi: 1) baltymai (insulinas, somatotropinas, gonadotropinas, kalcitoninas); 2) peptidai (statinai, liberinai, oksitocinas); 3) aminorūgščių dariniai (adrenalinas, tironinai). Jie sintetinami ląstelės endoplazminio tinklo ribosomose, kuriose gaminami preprohormonai, iš kurių susidaro mažesnės molekulinės masės pirmtakai – prohormonai. Goldžio kkomplekse, veikiant proteazėms, susidaro hormonai, kurie kaupiasi sekrecinėse granulėse. Baltyminių hormonų sintezė trunka 1-3 val., jų veikimo pusperiodis yra 10-20 min. Steroidinius hormonus gamina antinksčių žievė (aldosteronas, kortizolis), kiaušidės ir placenta (estrogenai, progesteronas), sėklidės (testosteronas) ir inkstai (kalcitriolis). Jie kaupiasi juos gaminančioje ląstelėje. Veikiant dirgikliui, vyksta greita steroidų sintezė ir sekrecija.

Hormonų sekrecijos intensyvumas yra nevienodas, gali trukti nuo kelių minučių iki keletos dienų. Hormonus kraujyje perneša baltymai – albuminai, globulinai bei specifiniai baltymai. Kraujo apytakoje susidaro dinamiškos hormonų atsargos, nnes susijungusių su juos pernešančiais baltymais hormonų neveikia fermentai. Hormonai yra fiziologiškai aktyvūs tik būdami laisvi, t.y. nesusijungę su juos pernešančiais baltymais. Mažėjant aktyvaus (laisvo) hormono koncentracijai kraujyje, intensyvėja jo sintezė ir sekrecija. Hormonus suardo kraujo, kepenų, inkstų ląstelių proteazės, tačiau inaktyvacijos greitis yra nevienodas, nuo jo priklauso jų veikimo pusperiodžio trukmė. Hormonų skilimo produktai dažniausiai išsiskiria su šlapimu ir tulžimi. Tai netiesiogiai parodo hormonų sekrecijos intensyvumą. Hormonų metabolitai gali būti ir fiziologiškai aktyvūs. Hormonų koncentracijos kraujyje nustatymas geriau apibūdina jų sekrecijos aktyvumą negu skilimo produktų nustatymas. Radioimuniniai tyrimo metodai RIA nustato labai mažas hormonų koncentracijas (10-12M), t.y. aptinka vieną .hormono molekulę tarp 50 milijardų vandens molekulių.

Hormonų sekrecijos intensyvumą organizme reguliuoja grįžtamasis ryšys: didėjant arba mažėjant hormonų koncentracijai kraujyje, atitinkamai slopinama arba aktyvinama jų sekrecija. Pirminis hormoninis signalas ląstelę-taikinį pasiekia daug kartų sustiprėjęs. Hormonų sekrecijos savireguliacijos mechanizmas gali sutrikti, tada endokrininės liaukos veikla patologiškai pakinta. Esant hiperfunkcijai, hormono sekrecija nuolat didėja. Hipofunkcijos atveju organizme nuolat trūksta hormono dėl endokrininės liaukos veiklos silpnėjimo arba greito hormono irimo. Jeigu endokrininė liauka nebegamina hormonų, prasideda jos funkcija, o sutrikus sekretuojamų hormonų kiekybiniams santykiams – disfunkcija.

HORMONŲ VEIKIMO MECHANIZMAI.

Hormono – receptoriaus kompleksas – tai pirmoji hormoninės informacijos (signalo) perdavimo grandis. Prie receptoriaus aktyviojo centro pprisijungia hormonas. Vykstant konformaciniams pokyčiams, prasideda signalo perdavimas ląstelei. Ląstelė-taikinys gali turėti 2-10 tūkst. receptorių, kurių skaičius nuolat keičiasi ir priklauso nuo hormono veiklos specifikos. Didelė hormono koncentracija mažina receptorių tankį, todėl mažėja elektorinių ląstelių jautrumas hormonui. Ląstelės membranos paviršiuje hormono ir receptoriaus kompleksas, perdavęs informaciją endocitozės būdu, patenka ląstelę ir joje suyra. Dalis buvusių receptorių recirkuliuoja iš ląstelės į membranos išorinį paviršių, o kita dalis gaminama iš naujo.

Hormonų signalas perduodamas 3 pagrindiniais būdais: 1) per membranoje esančius receptorius baltyminės kilmės hormonai informaciją perduoda, dalyvaujant antriniams signalo perdavikliams; 2) riebaluose tirpūs steroidiniai hormonai, difundavę per membraną, jungiasi su citoplazmoje esančiais receptoriais. Steroidinio hormono ir receptoriaus kompleksas migruoja į ląstelės branduolį ir, susijungęs su branduolyje esančiais chromuotino nehistoniniais baltymais, aktyvina struktūrinių genų veiklą, iRNR sintezę ir naujų baltymų gamybą ribosomose. Steroidiniai hormonai informaciją perduoda lėtai (valandomis), o dalyvaujant antriniams signalo perdavikliams, signalas perduodamas per sekundes, minutes; 3) per ląstelės branduolyje esančius receptorius mažos molekulinės masės tiroidiniai hormonai aktyvina transkripciją, transliaciją, specifinių baltymų sintezę, skatina ląstelių diferenciaciją, daiginimąsi, energijos apykaitą. Jų poveikis tęsiasi daug ilgiau (dienomis ir savaitėmis).

Skiriami 4 hormoninės sistemos reguliacijos (savireguliacijos) lygiai.

Integracinis poveikis galvos smegenų sekretuojamiems neuropeptidiniams hormonams. Jie integruoja CNS struktūrų veiklą ir koordinuoja hormoninės sistemos aktyvumą, atsižvelgdami įį organizmo poreikius.

Moduliaciniu poveikiu pasižymi sistemos, moduliuojančios pagumburio neurohormoninę sekreciją.

Reguliacinis poveikis būdingas pagumburio neurohormonams, aktyvinantiems ir slopinantiems hipofizės veiklą.

Elektorinę reguliaciją atlieka hipofizės tropiniai hormonai, skatinantys periferinių endokrininių liaukų aktyvumą.

FUNKCINĖ PAGUMBURIO IR HIPOFIZĖS SISTEMA.

Pagumburio ir pasmegeninės liaukos sąveika pasireiškia per pagumburio neuronų sintetinamus ir išskiriamus hormonus, kurie veikia humoraliniu būdu.

Pagumburis užpakalinę hipofizės dalį reguliuoja nerviniu keliu.Priekinės hipofizės dalies hormonai.

Priekinė hipofizės dalis yra polimorfinė struktūra, išskirianti tropinius hormonus, kurie ne tik tiesiogiai reguliuoja atitinkamas periferines liaukas, bet ir savarankiškai sukelia endokrininius pokyčius.

Kortikotropinas. Kortikotropinas reguliuoja antinksčių žievės augimą ir skatina kortizolio sekreciją. Kortikoliberinas ir kortikotropinas periodiškai išskiriami per parą, t.y. jų sekrecijai būdingas cirkadinis ritmas: maksimaliai jie išsiskiria ryte (4-6 val.), minimaliai – vakare. Streso metu kortikotropino sekrecija padidėja 10-15 kartų. Jis yra vienas iš svarbiausių hormonų, dalyvaujančių adaptacinėse organizmo reakcijose.

Tirotropinas. Jis aktyvina skydliaukės funkcijas: didina jodą pernešančių joninių siurblių aktyvumą ir skatina jodo kaupimąsi skydliaukėje; stimuliuoja jodtirozinų ir jodtironinų susidarymą bei jų sekreciją; intensyvina tiroglobulino sintezę; skatina skydliaukės augimą. Adenohipofizės ląstelės tirotrofai nuolat ir nedideliais kiekiais išskiria tirotropiną. Daugiausia jo išsiskiria ryte ir vidurnaktį. Jo veikimo pusperiodis – 100 min., inaktyvavimas kepenyse ir inkstuose. Stresas, kortizolis ir somatotropinas slopina tirotropino sintezę bei sekreciją, o šaltis ir alkis skatina jo išsiskyrimą.

Somatotropinas.

Šis hormonas yra specifiškas kiekvienai rūšiai: žmogus reaguoja tik į žmogaus somatotropiną. Somatotropinas skatina audinių augimą: didina ląstelių kiekį, jų apimtį bei ląstelių diferenciaciją. Augant, bręstant organizmui, somatotropino koncentracija kraujyje yra didžiausia. Kraujyje somatotropiną perneša plazmos baltymai. Jo kiekis per parą kraujyje periodiškai kinta, būdingi trumpalaikiai (kas 20-30 min.) sekrecijos aktyvumo ritmai. Somatotropino sekrecija intensyvėja brendimo, gilaus miego, sunkaus fizinio darbo metu, veikiant stresiniams dirgikliams. Somatotropinas aktyvina medžiagų apykaitą. Somatotropinas augimą skatina, tiesiogiai aktyvindamas baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitą. Somatotropinas sskatina baltymų sintezę, intensyvina aminorūgščių pernešimą iš kraujo į ląsteles, todėl spartėja kaulų augimas, didėja raumenų masė.

Kai jaunuoliams padidėja somatotropino sintezė, vystosi hipofizinis gigantizmas: sparčiai auga ilgieji kaulai, didėja raumenų masė ir žmogaus ūgis gali siekti 210-240 cm. Jeigu somatotropino sekrecija didėja suaugusiam žmogui, formuojasi akromegalija. Jos metu sparčiai pradeda augti trumpieji kaulai, o kadangi epifizinės linijos dar nėra visiškai sukaulėjusios, todėl neproporcingai pailgėja bei sustorėja galūnių ir kaukolės kaulai. Įgimtos somatotropino hipofunkcijos atveju jaunuoliams sutrinka organizmo augimas ir aatsiranda hipofizinis mažaūgiškumas – nanizmas.

Gonadotropiniai hormonai. Folitropinas (FSH) ir lutropinas (LH) reguliuoja lytinių liaukų veiklą. Vyro organizme jie išsiskiria nuolat ir nedideliais kiekiais, o moters organizme – cikliškai ir daug didesniais kiekiais. Gonadotropinų sekrecija didėja, veikiant nerviniams impulsams, kylantiems iš rregos, klausos, uoslės ir taktilinių receptorių, lytinio jaudinimo metu, o veikiant stipriems neigiamiems psichogeniniams veiksniams (baimei, išgąsčiui) – sekrecija slopinama.

FSH moterims skatina: folikulų augimą, brendimą kiaušidėse; kartu su lutropinu – ovuliaciją ir geltonkūnio susidarymą; estrogenų sekreciją ir antrinių lytinių požymių vystymąsi. Vyrams jis stimuliuoja sėklidžių Sertoli’o ląstelių vystymąsi; spermiogenezę, hormono inhibino ir baltymo, pernešančio kraujyje lytinius hormonus, biosintezę.

LH moters organizme skatina: ovuliaciją, geltonkūnio susidarymą, estrogenų ir progesterono sintezę bei sekreciją. Jis išsiskiria visų moters lytinio ciklo fazių metu, tačiau daugiausia – ovuliacijos metu. Vyrams jis didina sėklidžių Leydig’o ląstelių aktyvumą ir androgenų sekreciją.

Prolaktinas. Jo pagrindinis taikinys yra pieno liauka. Lytinio brendimo metu jis skatina pieno liaukos augimą, nėštumo metu – pieną išskiriančių ląstelių vystymąsi, o po gimdymo – ppieno sekreciją ir motinystės instinktą. Akt.yvindamas riebalų sintezę iš angliavandenių, prolaktinas po gimdymo didina riebalų kiekį organizme. Prolaktino sekrecija didėja nėštumo metu ir žindant kūdikį.Tarpinės hipofizės dalies hormonai.

Žuvų, reptilijų, paukščių organizme tarpinės pasmegeninės liaukos ląstelės iš prohormono sintetina melanocitus stimuliuojantį hormoną, kuris dar vadinamas melanotropinu. Melanotropino kiekis jų organizme kinta sezoniškai ir dienos-nakties laikotarpiu, todėl didėja arba mažėja pigmentacija ir gyvūno kūno spalva. Žmogaus organizme melanotropino funkcija nėra aiški. Žmogaus epidermyje jis stimuliuoja pigmentą sintetinančias ląsteles.Užpakalinės hipofizės dalies hormonai.

Hipofizės uužpakalinės dalies pituicitai negamina hormonų, bet kaupia išskiriamus pagumburio hormonus – antidiurezinį hormoną ir oksitociną.

Antidiurezinis hormonas reguliuoja vandens apykaitą organizme (osmosinę homeostazę). Oksitocinas aktyvina gimdos ir pieno liaukų lygiųjų raumenų veiklą. Oksitocinas dalyvauja apvaisinimo procese – lytinio akto metu, dirginant mechanoreceptorius, refleksiškai aktyvinami pagumburio branduoliai, o išsiskyręs oksitocinas skatina trumpalaikius gimdos ir kiaušintakių lygiųjų raumenų susitraukimus, greitinančius spermatozoidų ir kiaušinėlio migraciją; gimdymo procese – mažėjant progesterono kiekiui ir didėjant estrogenų sekrecijai nėštumo pabaigoje, gimdos raumenys tampa jautrūs oksitocino poveikiui, kuris aktyvina jų susitraukimus ir greitina gimdymą; po gimdymo oksitocinas skatina pieno sekreciją.

ANTINKSČIŲ HORMONAI

Antinksčių žievės hormonai. Žievinė dalis gamina apie 30 aktyviųjų medžiagų, bet tik nedidelė dalis tenka hormonams.

Mineralkortikoidai. Pagrindinis mineralkortikoidas – aldosteronas, jis reguliuoja seilių, prakaito sudėtį, greitina Na+ rezorbciją storojoje žarnoje bei K+ ekskreciją su ekskrementais. Informaciją aldosteronas perduoda, sąveikaudamas su citoplazmoje esančiais specifiniais receptoriais.

Gliukokortikoidai. Aktyviausias – kortizolis. Gliukokortikoidai reguliuoja medžiagų apykaitą. Jie aktyvina angliavandenių sintezę. Veikiant stipriems stresiniams nespecifiniams dirgikliams (infekcija, trauma, aukšta ar žema temperatūra, operacijos, psichogeniniai veiksniai), didėja gliukokortikoidų sekrecija, todėl intensyvėja medžiagų apykaita ir kompensuojami didėjantys energetiniai organizmo poreikiai. Tai stimuliuoja adaptacines reakcijas. Taip pat gliukokortikoidai slopina uždegiminį procesą bei ląstelių reaktyvumą: mažina kapiliarų pralaidumą; stabilizuoja lizosomų poveikį ir slopina ląstelių membranų pažeidimą. <

Lytiniai antinksčių hormonai. Gaminami ir išskiriami vyriškieji lytiniai hormonai – androgenai. Antinksčių androgenai skatina kaulėjimo procesą, baltymų sintezę raumenyse, kauliniame audinyje bei odos ląstelėse. Androgenai moterims skatina plaukuotumą, gali sukelti vyriškumo požymių, ir vystosi adrenogenitalinis sindromas.

Antinksčių šerdinės dalies hormonai. Antinksčių šerdinė dalis kartu su simpatine nervų sistema sudaro funkcinę simpatoadrenalinę sistemą. Adrenalinui ir noradrenalinui būdingas mobilizuojantis bei apsauginis poveikis – tai greitos adaptacijos hormonai.

ENDOKRININĖ KASOS FUNKCIJA

Insulino sekreciją reguliuoja teigiamas grįžtamasis ryšys: gliukozės koncentracijai kraujyje mažėjant, insulino sekrecija taip pat mažėja, o gliukozės koncentracijai didėjant, insulino sekrecija intensyvėja. Insulinas yra universalus anabolinis hormonas, skatinantis angliavandenių, baltymų, nukleininių rūgščių ir riebalų biosintezę. Insulino fiziologinis poveikis angliavandenių apykaitai yra ypatingas tuo, kad insulinui jautriose audinių ląstelėse jis stimuliuoja gliukozės pernešimą per ląstelių membranas, didina jo utilizaciją, mažindamas gliukozės koncentraciją kraujyje.

Gliukagonas. Jo sekreciją skatina sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje, stresas, fizinis krūvis ir kt. Gliukagonas skatina angliavandenių, baltymų, riebalų apykaitą.

Somatostatinas. Jo išsiskyrimą skatina padidėjęs gliukozės, amino, riebalų rūgščių, gliukagono kiekis kraujyje. Didėjant maisto medžiagų kiekiui virškinimo trakte, intensyvėja somatostatino sekrecija, kuri ilgina maisto medžiagų rezorbciją ir lėtina jų apykaitą ląstelėje. Todėl somatostatinas kaupia energetinių medžiagų atsargas organizme, saugo organizmą.

Žmogaus kasos polipeptidas. Jį išskiria kasos ląstelės. Jis slopina kasos egzokrininę funkciją ir lėtina maisto medžiagų rezorbciją vvirškinimo trakte.

SKYDLIAUKĖS HORMONAI

Skydliaukės hormonai (Tiroidinai ir Kalcitoninas) skatina organizmo funkcijas 2 būdais: reguliuoja augimo procesus, skatindami kaulų augimą, audinių diferenciaciją, CNS vystymąsi; aktyvina med.žiagų apykaitą, greitina energijos išsiskyrimą ir skatina funkcinių sistemų veiklą.

PRIEŠSKYDINIŲ LIAUKŲ, ČIOBRIALIAUKĖS IR KANKORĖŽINĖS LIAUKOS HORMONAI

Paratiroidinas, veikdamas kaulus, inkstus ir virškinimo traktą, reguliuoja kalcio ir fosforo homeostazę.

Čiobrialiaukės hormonai. Čiobrialiaukė koordinuoja organizmo imunines reakcijas ir endokrininės sistemos aktyvumą. Čiobrialiaukė yra svarbi lytiniam brendimui, organizmo vystymuisi ir augimui. Jos epitelinės ląstelės gamina ir išskiria hormonus timoziną ir timopoetiną.

Kankorėžinės liaukos hormonai. Kankorėžinė liauka sintetina hormoną melatoniną. Ji reguliuoja organizmo bioritmus, jos ciklišką aktyvumą veikia kintanti dienos ir nakties trukmė. Melatoninas slopina lytinių liaukų aktyvumą.

LYTINIŲ LIAUKŲ HORMONAI

Vyriškos lytinės liaukos išskiria androgenus, o moterų – estrogenus. Vyro ir moters lytinės liaukos gamina abiejų lyčių hormonus – androgenus ir estrogenus, bet jų kiekiai skirtingi. Lytinius hormonus gamina ir antinksčių žievė, placenta. Lytiniai hormonai yra steroidiniai dariniai. Jie skatina pirminių, antrinių lytinių požymių vystymąsi, reprodukciją, veikia organizmo somatines ir psichines funkcijas.

Vyriški lytiniai hormonai. Svarbiausias jų – testosteronas. Testosterono sekrecijos intensyvumui bei lytiniam aktyvumui turi įtakos kankorėžinė liauka (dienos ir nakties laikotarpis, sezoniškumas), čiobrialiaukė, kurios slopina androgenų gamybą. Jaudinimai, kylantys iš regos, klausos, uoslės, taktilinių receptorių, skatina androgenų sekreciją.

Testosterono poveikis: skatina vyriškos

lyties organizmo diferenciaciją embriogenezės laikotarpiu, lytinių organų vystymąsi ir jų augimą; lemia antrinių vyriškų lytinių požymių vystymąsi: raumenų augimą, tipišką griaučių kaulų vystymąsi, būdingą plaukų dangą, balso tembrą; stimuliuoja vyriškus lytinius instinktus, lytinį geismą; aktyvina spermiogenezę ir lytinę potenciją; didina cholesterolio kiekį kraujo plazmoje, todėl įtakoja aterosklerozės vystymuisi širdies ir kraujagyslių sistemoje.

Moteriški lytiniai hormonai. Moteriškus lytinius hormonus gamina kiaušidės, nėštumo metu – placenta, nedidelius kiekius – antinksčių žievė, o vyrams – sėklidės.

Estrogenai, kaip steroidiniai hormonai, jungdamiesi su citoplazmoje esančiais receptoriais, sskatina ląstelės branduolio iRNR susidarymą ir naujų baltymų sintezę. Estrogenai stimuliuoja antrinių moteriškų lytinių požymių vystymąsi, skatina medžiagų apykaitą ir rengia moters organizmą apvaisinti, vaisių išnešioti, gimdyti ir maitinti. Estrogenų poveikis: skatina gimdos, makšties, pieno liaukų augimą, kiaušintakių motorinį aktyvumą; aktyvina baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų apykaitą; veikia kaulų augimą.

Gestagenai. Progesteronas yra estrogenų antagonistas. Progesterono poveikis: mažina gimdos lygiųjų raumenų spontaninį elektrinį aktyvumą ir greitina estrogenų gamybą; skatina susidaryti pieno liaukos audinį, parengia sekrecijai; slopina motinos imuninę sistemą ir saugo vaisių nnuo galimų antigenų poveikio; ovuliacijos metu didina kūno temperatūrą; aktyvina medžiagų apykaitą.

DIFUZINĖ ENDOKRININĖ SISTEMA

Histaminas. Jis išplečia kraujagysles, didina kapiliarų pralaidumą, todėl mažina cirkuliuojančio kraujo kiekį ir arterinį kraujo spaudimą. Jis skatina antinksčių hormonų sekreciją, didina HCl išsiskyrimą skrandyje, pasmegeninės liaukos hhormonų sekreciją, dalyvauja skausmo recepcijoje.

Serotoninas. Kankorėžinėje liaukoje iš jo gaminamas hormonas melatoninas. Seratoninas skatina opiatų sekreciją, dalyvauja atminties mechanizmuose.

Kininai. Jie reguliuoja kraujagyslių tonusą: sutraukia vidaus organų (bronchų, žarnyno, gimdos) lygiuosius raumenis ir labai išplečia smulkiąsias kraujagysles.

Prostaglandinai. Reguliuoja trombocitų agregaciją, imuninį audinių reaktyvumą, išplečia kraujagysles, didina lygiųjų raumenų tonusą, kraujospūdį.

Opiatai. Juos gamina neuronai, susikaupę nugaros smegenyse, smegenų kamiene, pogumburyje, hipofizėje, antinksčių ir virškina.mojo trakto ląstelėse. Opiajai slopina skausmo recepciją, kvėpavimo sistemos veiklą, sukelia euforiją, moduliuoja hormonų sekrecijos intensyvumą, stimuliuoja motorinį virškinimo sistemos aktyvumą, tačiau slopina žarnyno sekreciją.

LITERATŪRA

1. Žmogaus fiziologija. – K., 1999.

2. Biologijos pagrindai. – V., 1987.