išnykusios rūšys

Žemė susiformavo maždaug prieš 4,5 milijardo metų. Nuo to laiko ji labai pasikeitė. Paprasčiausios gyvybės formos išsivystė į sudėtingus daugialasčius organizmus.

Suakmenėjusios augalų ir gyvūnų liekanos vadinamos fosilijomis. Jos byloja apie tai, kas gyveno tolimos praeities žemėje. Išlikę urvai, lizdai, pėdų atspaudai, plunksnų žymės pateikia netiesioginių įrodymų. Tiesioginiai įrodymai – tai išlikusios kūnų dalys. Augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagos gali suakmenėti. Laikui bėgant jas pakeičia mineralai. Tyrinėdami gyvus organizmus įgyjame žinių apie gyvūnusir augalus. Šias žinias taikometirdami fosilijas. Sužinome, kokios buvo aaugalų ir gyvūnų rūšys, kaip jos gyveno, kokia buvo aplinka, augmenija, tuometinis klimatas. ( pvz.: dinozaurai dažniausiai vaizduojami žali, rudi ar smėlio spalvos, tačiau jie galėjo turėti raudonus, geltonus ar juodus dryžius, kaip kai kurios gyvatės. Spalvinę gamą nustatyti labai sunku, nes ji, deja, neišliko.)

Augalų ir gyvūnų rūšys prisitaiko prie aplinkos pokyčių. Tačiau tos rūšys, kurios nesugeba prisitaikyti, gali išnykti.

Priešistoriniai gyvūnai. Gyvūnų rūšių yra daugiau nei augalų. Aprašyta apie 1200000 gyvūnų rūšių: 900000 – nariuotakojų, 110000 – moliuskų, 42000 – cchordinių.

Iškastinėse liekanose neaptikta duomenų apie gyvūnijos atsiradimo pradžią. Pirmosios gyvūnų liekanos rastos proterozojaus jūrų nuogulose, jų amžius yra per 800 mln. metų.

Pirmieji aptikti daugialąsčiai priklausė keletui tipų: pintims, duobagyviams, pečiakojams, nariuotakojams.

Kambro periodo (prieš 570 mln. m.) jūrose jau egzistavo visi ppagrindiniai gyvūnų tipai: vėžiagyviai, pintys, koralai, dygiaodžiai, įvairūs moliuskai, trilobitai. Vėlesnei gyvūnų raidai būdinga tik specializacija ir pagrindinių tipų tobulėjimas.

Išimtis yra stuburiniai – pirmosios jų liekanos aptiktos ordoviko periode (prieš 500 mln. m.). Tai buvo skydaodžiai. Juos evoliucija sukūrė iš primityvių chordinių gyvūnų – iešmučių.

Silūro periode (prieš 440 mln. m.) pasirodė oru kvėpuojantys gyvūnai. Pirmieji sausumos gyventojai buvo voragyviai, sandara panašūs į dabartinius skorpionus. Tuo metu vandenyje plito įvairūs žemesnieji stuburiniai ir ypač šarvuotosios žuvys.

Devone pasirodė dvikvapės žuvys, kurios buvo prisitaikiusios kvėpuoti vandenyje, bet turėjo ir plaučius. Iš jų išsivystė šiuolaikinės kaulingosios žuvys, pirmosios amfibijos. Devono pabaigoje atsirado progresyvi gyvūnų grupė – vabzdžiai.

Karbono periode pasirodė pirmieji ropliai, tai buvo aktyvaus stuburinių skverbimosi į sausumą pradžia. Šiuo periodu atsiranda ir paplinta sseniausios vabzdžių grupės – žiogai ir tarakonai.

Permo periode (prieš 285 mln. m.) įsivyrauja ropliai, iš kurių išsivystė žinduoliai. Tuo metu klimatas buvo labai sausas, todėl įvairūs ropliai pakinta.

Iš triaso periodo roplių iki šių dienų išliko tik haterija ir vėžliai. Vieni ropliai tapo plėšrūnais, kiti – augalėdžiais, o dar kiti apsigyveno vandenyje ir mito žuvimis. Iš vienos roplių atšakos išsivystė paukščiai.

Paukščių ir žinduolių klestėjimo laikotarpis – kainozojaus era (prieš 67 mln. m.), nes atšalo klimatas ir šiltakraujai gyvūnai geriau prisitaikė prie aaplinkos.

Iš seniausių plėšrūnų išsivystė kanopiniai, o nuo vabzdžiaėdžių atsiskyrė primatų būrys. Neogeno periode (prieš 25 mln. m.) įsivyrauja ir dabar gyvenančių žinduolių šeimos ir gentys.

Istorijos periodams būdingos gyvūnų grupės: ankstyvajame paleozojuje – trilobitai (seniausi nariuotakojai) ir skorpionvėžiai (vandenyje gyvenantys šiuolaikinių voragyvių protėviai), vėlyvajame paleozojuje – žuvys ir amfibijos, mezozojaus eroje – aukštesnieji vabzdžiai ir reptilijos, kainozojaus eroje – žinduoliai ir paukščiai.

Prokariotų ir eukariotų kilmė yra bendra (gyvybė atsirado pirmykščiame okeane daugiau kaip prieš 3 milijardus metų), bet tolesnė jų raida ir rezultatai yra skirtingi. Labiausiai tikėtina gyvūnų tipų evoliucijos schema (genealoginis medis) yra tokia:

Priešistoriniai augalai. Pasaulyje yra apie 500 tūkstančių augalų rūšių, iš jų žiedinių – apie 300 tūkstančių. Manoma, kad pirmieji fotosintezę pradėjo melsvadumbliai, o vėliau – žaliadumbliai.

Proterozojuje (ankstyvojoje eroje) susidarė dirvožemis. Dėl dirvodaros procesų sausumoje galėjo apsigyventi tikrieji augalai.

Paleozojuje (senovinėje eroje prieš 570 – 285 mln. m.) augalai įsikūrė sausumoje. Šios eros pradžioje augalai daugiausiai gyveno jūrose. Tarp prie dugno prisitvirtinusių formų buvo žaliadumbliai, rudadumbliai ir kt.

Silūro pabaigoje pasirodė pirmieji sausumos augalai – psilofitai. Jie užėmė tarpinę padėtį tarp sausumos induočių augalų ir dumblių.

Sausumos augalų evoliucijos pradžioje pasirodė samanos, papartainiai ir plikasėkliai. Manoma, kad jie išsivystė iš rudadumblių arba žaliadumblių.

Sausumos augalų raida vyko dviem pagrindinėmis kkryptimis: vienu atveju gyvenimo cikle vyravo gametofitas (lytinė karta), kitu – sporofitas (nelytinė karta). Pirmosios krypties atstovai – samanos, o antrosios – visi kiti aukštesnieji augalai. Sporofitai labiau prisitaikė prie sausumos sąlygų: išsivystė stipri šaknų, sudėtinga ir tobula apytakos indų sistema ir kt. Laisvai plaukiojančioms lytinėms ląstelėms taip pat nebuvo galima daugintis sausumoje, todėl susiformuoja vėjo platinamos sporos ir sėklos. Jau devone vešėjo miškai, juose vyravo seniausi plikasėkliai – kordaitai. Tokie miškai ypač klestėjo karbone.

Sėklinių augalų pirmtakai – paparčiai pasirodė silūre – devone, t.y. maždaug prieš 400 mln. metų.

Karbone ir perme (maždaug prieš 300 mln. m.) vyko tolesnė plikasėklių, paparčių plėtotė, dalis jų perme išmirė. Mezozojuje (viduriniojoje eroje prieš 230 – 137 mln. m.) vyko kalnodara, sausėjo klimatas, mažėjo okeanų ir jūrų plotai. Triase susidarė dykumos. Tuo metu paplinta įvairūs plikasėkliai. Juroje jie vyrauja, bet pasirodo ir benetitai – tiesioginiai žiedinių augalų pirmtakai. Kreidos periodo pradžioje atsiranda pirmieji gaubtasėkliai augalai. Gaubtasėkliai, matyt, kilo iš plikasėklių. Gaubtasėklių atsiradimo vieta dažniausiai laikomi tropikai, ten dabar aptinkama apie 80% visų sumedėjusių žiedinių augalų. Manoma, kad gaubtasėkliai pirmiausia pasirodė tropikų kalnuose, ten ir dabar randama daug primityvių žiedinių augalų rūšių.

Vienaskilčių ir dviskilčių augalų grupės nuo bendro protėvio atsiskyrė anksti ir toliau evoliucionavo savarankiškai. Žiediniai aaugalai, būdami pranašesni, įsivyrauja visuose žemynuose. Tam nemažą reikšmę turėjo skirtingų formų, spalvų ir kvapų vabzdžius priviliojantys žiedai.

Kainozojus (naujoji era, prieš 67 mln. m.) – tai gaubtasėklių klestėjimo laikotarpis.

Dinozaurai. Visuose žemynuose, įvairiuose kraštuose ir visais amžiais žmonės aptikdavo kažkokio neregėto milžino kaulų. Šitaip atsirasdavo pasakos ir legendos, kurių herojai, bebaimiai karžygiai, trokšdami išvaduoti gražuolę princesę ar išgelbėti užburto miesto gyventojus, stodavo į žūtbūtinę kovą su ugnimi spjaudančiu didžiuliu drakonu, su devyngalviais slibinais ar žiauriu vienaakiu milžinu. Įdomu, kad žmonių fantazija, kurdama šių pabaisų paveikslus, ne taip jau toli nuklysdavo nuo tikrovės, kurios niekas nebuvo regėjęs. Pasklaidykime labai senas pasakų ar padavimų knygas su drakonų paveikslais – tarsi iš akies traukti dinozaurai!

Šiais laikais roplių Žemėje ne taip jau daug. Juk nedažnai miške pamatome driežiuką ar gyvatę, o krokodilai, anot zoologų, jau apskritai baigia išmirti. Visai kitos gyvūnų proporcijos egzistavo apie 170 milijonų metų trukusioje mezozojaus eroje, kuri laikoma ‘’didžiųjų ir nepaprastųjų roplių’’ – dinozaurų – klestėjimo era. Jie sudarė pagrindinę Žemės gyvūnų dalį, nes klimatinės sąlygos jiems veistis buvo kuo puikiausios: tropinis klimatas, labai daug saulėtų dienų (šilta buvo net Sibire ir Grenlandijoje). Didžiausiuose žemės plotuose sodžiai vešėjo augmenija. Žemynuose kalnų buvo labai mažai, dykumų – taip pat. Taikūs ir bailūs

dinozaurai turėjo puikiai pritaikytus žolei skabyti dantis ir savo apetitą tenkindavo medžių lapais, gležnom jaunų krūmokšnių atžalom, pievų žole. Todėl nelabai įtikina įvairios nuotykių apysakos, kuriose dinozaurus mėginama vaizduoti kaip kraujo ištroškusias pabaisas. Ypač neįtikėtini pasakojimai apie medžiotojų (tegu ir priešistorinių) susidūrimus su dinozaurais. Suprantama, autoriui tai padėdavo sukurti didžiai dramatiškas, skaitytoją intriguojančias situacijas, padaryti knygą patrauklią, bet tokia ‘’fantastika’’, deja, nepagrįsta mokslo žiniomis. Juk mezozojaus eros gyventojai dinozaurai galutinai išnyko prieš 60-70 milijonų metų, na, o visa žmonijos vystymosi iistorija siekia vos vieną milijoną metų.

Dinozaurai – tai buvo ropliai, didžiuliai driežai, gyvenę Žemėje prieš 100-150 milijonų metų. Geriausiai mokslininkų ištirtas dinozauras – milžiniškas žolėdis diplodokas, kurio kaulų dažniausiai aptinkama Šiaurės Amerikoje, buvo rekordinio ilgio: nuo snukio iki uodegos – 27 metrai. Brontozaurai – kur kas mažesni už diplodokus (tik 17 metrų ilgio), bet panašios išvaizdos. Jie labai lėtai augdavo ir ilgai gyvendavo, netgi apie 200 metų. Daugiausia laiko praleisdavo vandenyje, skabydami vandens augalus. Visų didžiausias dinozauras buvo brachiozauras: AAfrikoje mūsų amžiaus pradžioje iškastas 35 metrų ilgio jo skeletas. Šio gyvūno ūgis – 15 metrų. Jis turėjo mažą, nuolat judančią galvutę ir labai ilgą, lankstų kaip gyvatės kaklą. Manau, tokiam padarui vienas juokas būtų šiandien žvilgtelėti pro mūsų gyvenamojo nnamo penktojo ar šeštojo aukšto langą.

Vėlyvojoje juroje gyveno grobuonis alozauras, siekęs beveik dešimtį metrų. Tačiau jis nė iš tolo neprilygo Tiranozaurui – sausumos plėšrūnui. Visi mezozojaus eros žvėrys buvo tikri pabaisos, o tiranozauras – pabaisų pabaisa. Jis buvo 96 metrų aukščio, iki 15 metrų ilgio, turėjo didžiulius nasrus, pilnus aštrių, į durtuvus panašių dantų. Jo žingsniai milžiniški – 3-75(?) metro ilgumo. Tiranozaurai buvo grakštesni, greitesni ir vikresni už gremėzdišką, dramblotą liemenį sunkiai velkančius žolėdžius dinozaurus. Užpulti tokį nepaslankų, didžiulį padarą, kūpsantį pajūryje, tiranozaurui buvo vieni niekai. Lėtai krutantys didžiuliai žolėdžiai dinozaurai ne visada spėdavo nuo jo pabėgti, įbristi į vandenį, kur plėšrūnas jų nebepasiekdavo.

Vienintelis jo nebijojo stegozauras, labiausiai iš visų dinozaurų panašus į pasakų knygose piešiamus drakonus, slibinus. Šios ddramblio dydžio, apie 6 metrų ilgio baidyklės kūną dengė kauliniai šarvai, kuriais ji atremdavo puolantį priešą. Žemiau šarvų, į kuoką panašioje uodegoje, styrojo ilgi, aštrūs dygliai. Vienu šitokios kuokos smūgiu stegozauras nudėdavo savo priešą. Tai buvo tikras šarvuotis ar tankas be patrankos. Tik pabandytų kas nors tokį užpulti! Masyvaus, į priekį palinkusio liemens gale kėksojo mažutė galvytė, kurioje, anot mokslininkų, buvo labai nedaug smegenų, bet stegozauras dar turėjo jų kryžkauly, dvidešimt kartų talpesnėje ertmėje negu galva. Ne veltui vienas mokslininkas yyra pasakęs: ‘’Stegozauras tiesiogine prasme protavo užpakaliu’’.

175 milijonus metų pasaulyje gyveno, veisėsi dinozaurai. Bet ir jiems atėjo galas: gerokai pakito žemyno reljefas, klimatas pasidarė vėsesnis. Pasikeitus gamtos sąlygoms, ropliai neišlaikė konkurencijos su labiau organizuotais gyvūnais – žinduoliais.

Prieš 30 milijonų metų gyveno dabartinio raganosio protėvis paraceraterijus. Jo kaulus, atkasė ir ištyrinėjo M.Prochorovas. Jau gerokai vėliau (prieš 5-8 milijonus metų) gyveno raganosis dicerorinas

Indrikoterijus gyveno Žemėje anksčiau už rytietiškąjį diceroriną ir paraceraterijų. Tai didžiausias iš kada nors Žemėje gyvenusių raganosių. Tiesa, Mongolijoje atkastas giminaitis baluchiterijus buvo jį praaugęs. trisdešimčia centimetrų. Indrikoterijus neturėjo rago. Jo nugara buvo iškilusi apie penketą metrų nuo žemės, o po pilvu kaip pro didelę arką būtų galėjęs pražingsniuoti būrys kareivių. (Deja, tais laikais žmonių pasauly dar nebuvo.) Šio gyvūno kaulai pirmą kartą ir iškasti Šiaurės Kazachstane, Kara-Turgajuje, 1912 metais.

Kazachstane tada augo ūksmingi miškai, tankūs krūmai, žėlė aukšta žolė. Čia anuo metu ganydavosi indrikoterijus ir dar kitas raganosis alaceropsas, kuris, palyginus su indrikoterijum, buvo miniatiūrinis gyvuliukas sulig nedideliu arkliuku, poniu. Mokslininkams rūpėjo išaiškinti, ar alaceropsas sugyvenęs su didžiuoju giminaičiu. Pasak garsaus paleontologo akademiko J.Orlovo, indrikoterijus gražiai sutaręs su mažuoju giminaičiu, nes tasai žinojęs savo vietą. Alaceropsas ganėsi pamiškėje, neišdrįsdamas nė kojos kelti į miško tankmę, kur buvo ggalingojo giminaičio valdos.

Tengizo ežero pakrantėse kadaise buvo aptikti nežinomo gyvūno, panašaus lyg į kiaulę, lyg į šerną, kaulai. Ilgainiui Karagandos apylinkėse iškastas visas šio gyvūno skeletas, dabar taip pats eksponuojamas paleontologijos muziejuje. Pasirodė, kad tai prieš 40 milijonų metų gyvenęs entolodas – plėšriai nusiteikusi kiaulė, didumo sulig bizonu. Tai rodo stambios iltys ir aštrūs dantys. Mokslininkai stebisi nepaprastai įdomiu reiškiniu.: šitos priešistorinių laikų kiaulės kaukolė buvo labai didelė, siekianti tris ketvirtadalius metro, o smegenys šioje didžiulėje ‘’dėžėje’’ nepaprastai mažos. Dabar žinoma, kad gyvenimo būdu entolodonas buvo panašesnis į mūsų dienų Afrikos hipopotamą negu į kiaulę. Dieną jis paprastai maudydavosi vandeny, o naktį išlipdavo į krantą pamedžioti.

‘’Dievas nedavė žmogui sparnų. Bet vietoj sparnų davė jam arklį. Tai iškilnus ir gražus gyvulys, kuris kaip žaibas nuneša žmogų iš vienos vietos į kitą’’, – parašyta vaikų elementoriuje, išleistame dar 1848 metais. Čia, aišku, kalbama apie prijaukintą naminį arklį. Jo skeleto muziejuose nepamatysi. Užtat galima rasti eksponuojamą laukinio arklio skeletą. Tik nepainiokime 1881 metais rusų zoologo Poliakovo aprašyto N.Prževalskio arklio su Amerikos prerijų gyventoju mustangu. Jis neturi nieko bendra su laukiniu žirgu, o yra tik sulaukėjęs arklys, kurio protėviai – prijaukinti naminiai arkliai, kitados iš Europos atvežti į Naująjį pasaulį.

Arklių protėviai –– eohipai, gyvenę prieš 40-50 milijonų metų, didumo sulig lape ar nedideliu vilku, ant priekinių kojų turėjo po keturis, o ant užpakalinių – po tris pirštus. Jie buvo ne tokie greiti ir vikrūs kaip nūdieniai arkliai. Ganydavosi giliai miške, šlamšdavo medžių lapus. Keliasdešimčia milijonų metų vėliau už eohipą gyvenusio arklio hipariono skeletas. Hiparionas, jau išsikėlęs iš miško į savaną ir stepes, buvo mažesnis už mūsiškį arkliuką, bet grakštesnis, o gal ir greitesnis. Niekas jo nemokė šokinėti per kliūtis, bet, mokslininkų nuomone, hiparionas skriste skrisdavęs per savanas kaip koks pegasas. Pavlodaro apylinkėse iškasta apie 15 000 šio arklio protėvio skeletų liekanų.

Tuo pačiu metu, kai gyveno hiparionai, po stepes ir Tian Šanio kalnų atšlaites klajojo ir mūsų dvikuprio kupranugario protėvis, trečdaliu už jį didesnis, – gigantiškasis kupranugaris. Jo skeleto liekanos buvo aptiktos Pietryčių Kazachstane.

1951 metais Petropavlovske, Išimo upės pakrantėje, mūsų keliautojas, archeologas ir paleontologas Antanas Poška atkasė neblogai išsilaikiusį mastodonto skeletą. Šis mastodontas buvo didžiausias iš visų kada nors iškastų Rusijoje, dvigubai didesnis už visus, aptiktus iki tol Europoje bei Azijoje (vien tik jo dantis svėręs apie septynis kilogramus ir buvęs toks didelis, jog kažin ar uždengtum dvigubu sąsiuvinio lapu).