Javų ligos bei kova su jomis

Javų ligos bei kova su jomis

Kietosios kūlės (Tilletia spp.) Yra viena pavojingiausių kviečių ligų. Užkrėstus kviečius galima pastebėti grūdų pieninėje brandoje. Augalai žemesni, varpos pasišiaušusios, tamsesnės, stovi stačios. Varpose vietoje grūdų yra tamsūs kūlgrūdžiai, pilni grybo sporų. Kuliant kviečius sporos išdulka ir patenka ant sveikų grūdų. Augalai kietosiomis kūlėmis apsikrečia dygimo metu. Ši liga pas mus pasireiškia kiekvienais metais ir labiau išplinta, kai blogai paruošiama sėkla, kai vėlinama sėja arba kviečiai dėl blogos priežiūros skursta. Dulkančiųjų kūlių pažeistų kviečių iišplaukėja tik varpų stagarėliai, kurie būna gausiai aplipę tamsia, lengvai dulkančia sporų mase. Nudulkėjusios sporos patenka ant žydinčių augalų. Čia jos sudygsta ir skverbiasi į besiformuojančio grūdo gemalą. Tokiam grūdui dygstant, grybas įauga į daigą, iš kurio išauga kūlėti varpų stagarėliai. Ligos sukėlėjas žiemoja kviečių želmenyse ir grūduose. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja žieminiu javu daiguose, o kuliaspores – ant grūdų – saugyklose. Čia jos gali išlikti gyvybingos daugeli metu. Daigai gali apsikrėsti ir per dirv¹. Derliaus nuostoliai siekia nuo 10 iiki 40% ir yra tiesiogiai proporcingi sergančiu augalu kiekiui.

Dulkančios kūlės (Ustilago spp.) Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja grūduose, gemale ir juose gali išlikti gyvybinga 1-5 metus. Derliaus nuostoliai siekia nuo 10 iki 40% ir yra tiesiog proporcingi sergančiu augalu kiekiui.

Miežių dulkančios kkūlės pažeidžia varpas, sunaikindamos grūdus. Sergantys augalai būna gerai matomi miežiams išplaukėjus – grūdų vietoje būna juodų kūliasporių masė, kuri netrukus nudulka ir iš varpos lieka juodas stagarėlis. Sporos užkrečia besiformuojančius grūdus, kurie pažiūrėjus atrodo sveiki, tik užauga smulkesni. Derliaus nuostoliai priklauso nuo ligos išplitimo ir gali siekti iki 10% ar daugiau. Dulkančiomis kūlėmis didesnė tikimybė užsikrėsti, kai plaukėjimo – žydėjimo metu vyrauja lietingi orai ir šis tarpsnis užsitęsia. Svarbiausia priemonė, padedanti apsisaugoti nuo šios ligos, – miežių grūdų beicavimas sisteminiai beicais. Labai svarbu sudaryti tinkamas sąlygas, kad miežiai sudygtų anksti ir greitai. Tyrimais nustatyta, kad jei miežių dygimo metu vyrauja sausi orai ir dygimas užsitęsia, sisteminių beicų aktyvumas sumažėja. Gerokai sumažinti dulkančiųjų kūlių plitimą galima sėklai atrenkant stabiausius grūdus, ppasirenkant atsparesnes šiai ligai veisles.

Stiebinės kūlės (Urocystis spp.) Kūliasporės patenka ant grudu ir užteršia dirvą. Dygstant užterštiems grūdams, kartu dygsta ir kūliasporės. Derliaus nuostoliai siekia nuo 5 iki 20% ir daugiau.

Dryžligė (Helmintosporium spp.). Ypač pavojinga kviečių dryžligė, kurios latentinis periodas labai trumpas – tik 3-7 dienos (septoriozės latentinis periodas trunka iki kelių savaičių). Apsaugai nuo dryžligės (DTR) svarbu labai tiksliai parinkti purškimo fungicidais laiką. Žemdirbiai turėtų būti ypač atidūs, jei kviečius sėja į neartą ražieną, atsėliuoja, pasirenka neatsparią dryžligei veislę. žžiemoja grybo konidijos grūdų paviršiuje ir dirvoje. Dirvoje gali išlikti gyvybingos iki 3 metu. Derliaus nuostoliai siekia nuo 10, 15 ir 20%.

Tinkliškoji dryžligė. Miežiams susirgus tinkliškaja dryžlige ant lapų atsiranda pailgai elipsiškos dėmės, išmargintos tamsiai rudu raizginiu. Laikraštis apie dėmę arba ir dėmėje pagelsta. Neryškios gelsvos dėmelės gali susiformuoti ant varpažvynių ir grūdų. Drėgnu metu dėmės apsitraukia tamsiai rudomis apnašomis. Sergantys lapai anksti nudžiūsta. Dėl šios ligos derliaus nuostoliai gali siekti iki 16%. Ligos plitimą skatina vėsūs ir drėgni orai.

Juostuotoji dryžligė. Miežiams susirgus juostuotąja dryžlige ant lapų atsiranda pailgų gelsvų dėmių, kurios vėliau pasidaro šviesiai rusvos, apjuostos siauru purpuriniu apvadu. Lapai dėmių vietose išilgai suplyšta ir džiūsta. Ant dėmių paviršiaus matomas apnašas. Šiai ligai neatspariuose miežiuose ligos sukėlėjo grybiena plinta difuziškai, patenka į grūdus ir juos apkrečia. Tokia grūdai ištisai ar tik prie gemalo būna parudavę. Iš apsikrėtusių grūdų išaugę daigai dažniausiai žūva. Dryžligių plitimą padeda sumažinti joms atsparių veislių auginimas, agrotechnikos laikymasis, sėklos beicavimas. Pasėlyje pastebėjus ligos požymių, miežiai purškiami fungicidu.

Rudadėmė dryžligė. Miežiams susirgus rudadėme dryžlige jau ant pirmųjų augalo lapų atsiranda tamsiai rudų dėmelių ir dryželių. Sergantys daigai deformuojasi ir žūva. Ant senesnių lapų susidaro tamsiai rudos, vis šviesėjančios dėmės, apjuostos tamsiai rudu apvalkalu. Gali pūti apatinė stiebo ddalis bei šaknys. Ligos apimta lapų bei stiebo dalis apsitraukia tamsiai pilkomis apnašomis. Sergančiose varpose užauga mažo daigumo grūdai su pajuodavusiu arba parudavusiu gemalo pagrindu. Dėl šios ligos derliaus nuostoliai gali siekti 10 – 30%. Liga labiau išplinta drėgnu oru.

Richosporiozė. Tuo pačiu metu kaip ir dryžligės miežių pasėliuose plinta ir richosporiozė. Miežiams susirgus šia liga ant lapo atsiranda ovalių arba netaisyklingos formos pilkšvai žalsvų pavandenijusių dėmių, apjuostų tamsiai rudu apvadu. Dėmės matosi iš abiejų lapų pusių. Panašiai dėmėti būna ir lapalakščiai. Liga pradeda plisti nuo lapo viršūnės. Pažeidžia visus miežių lapus ir pieninės brandos varpas, nors dėmių ant varpų nesimato. Labai pažeisti miežių lapai nudžiūsta. Dėl šios ligos derliaus nuostoliai gali siekti iki 19%. Palankiausios sąlygos šiai ligai plisti – vėsūs drėgni orai miežių bambėjimo tarpsniu. Liga anksčiausiai ir labiausiai išplinta atsmėliuotų miežių pasėliuose. Šios ligos plitimą galima sumažinti nevėlinant miežių sėjos, palankių sąlygų sėklų dygimui ir sparčiam augalų vystimuisi sudarymas, sėklos beicavimas, o pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams – purškimas fungicidu.

Septoriozė. Septorioze kviečiai ir kiti varpiniai javai serga per visą vegetacijos periodą. Ant apatinių lapų pasirodo smulkios vis didėjančios šviesiai rudos dėmelės, vėliau lapai nudžiūsta. Liga gali pažeisti ir varpas. Pagrindinis septoriozės užkrato šaltinis – augalų liekanos. Maksimalus fungicidų efektas bbūna tuomet, kai purškiama 2 dienos iki infekcijos pradžios ir 5 dienos po užsikrėtimo. BASF su partneriais sukūrė ir šiuo metu tobulina specialų testą septoriozės infekcijai nustatyti. Pats testas ir jo veikimo principas labai panašus į nėštumo nustatymo testą. Testui atlikti pakanka kelių lašų lapų ekstrakto. Testas atliekamas su šviežiausiais lapais. Stebėti javus reikia nuo gegužės mėnesio, kai jau būna pasirodęs antrasis bamblys, iki birželio vidurio. Šiemet septoriozės testą bus pasiūlyta išbandyti geriausiems BASF klientams.

Miltligė (Erysiphe graminis DC. f. hordei Marchal). Miltligės žieminius javus labiausiai pažeidžia bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniuose. Ant lapų ir stiebų atsiranda baltas, vėliau tamsėjantis apnašas. Ligoti augalai silpniau krūmijasi, užauga menkesni, su smulkiomis varpomis. Ligos sukėlėjas žiemoja želmenyse ir augalinėse liekanose. Ekologiškai auginamuose kviečiuose labiau plinta ten, kur pasėliai rudenį buvo gausiau tręšti nepakankamai perpuvusiu mėšlu. Azoto perteklius skatina šių ligų plitimą.

Miltligės miežius pažeidžia krūmijimosi – bambėjimo tarpsnyje. Ligos apimtos augalo dalys apsitraukia baltomis, tankiai susipynusiomis grybienos salelėmis. Jos gali susilieti tarpusavyje ir apimti gana didelę augalo dalį. Pažeisti augalai užaugina smulkius, prastos kokybės grūdus. Ligai išplitus grūdų derlius gali sumažėti iki 25%. Liga labiau išplinta vyraujant šiltiems ir drėgniems orams, tankiuose bei labiau azoto trąšomis įtręštuose pasėliuose. Sumažinti šios ligos išplitimo ruduką padeda tinkamas

agrotechnikos laikymasis. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams pasėlius būtina purkšti fungicidais.

Fuzariozė (Fusarium spp.). Javai serga nuo sudygimo iki grūdų subrandinimo, tačiau augalų daigus labiau pažeidžia žiemos – pavasario laikotarpiu (pavasarinis pelėsis), o subrendusias varpas – vasarą. Pavasarinis pelėsis ypač greitai plinta per anksti pasėtuose ir vešliai sužėlusiose žieminiuose javuose. Tokie pasėliai gali visiškai žūti, kai ant neįšalusios žemės iškrenta storesnis sniego sluoksnis ir ilgesnį laiką išbūna. Dažniausiai javai Lietuvoje apsikrečia Fuzarium nivale (Pavasarinis lielius) ligos sukėlėju. Žieminiai javai apsikrečia rudeni. Ligos žžidinius sudaro apkrėstos sėklos ir užkrėsta dirva. Susidarius palankioms sąlygoms apsikrečia nusilpę daigai. Gali žūti iki 80% derliaus.

Šios ligos pažeisti salykliniai grūdai sukeli aluje išputojimą, kuris padaro daug nuostolių aludariams. Šią ligą pasėlyje pastebėti gana sunku – pavieniai pakitusios spalvos grūdai, išplitę visose varpose, nedaug skiriasi nuo dėl kitų priežasčių pakeitusių spalvą grūdų. Šia liga miežiai užsikrečia dviejų savaičių laikotarpyje miežiams išplaukus. Ligos vystymuisi palankiausios sąlygos yra lietingi orai ir apie 18ºC oro temperatūra.

Juodligė. Grūdas ar jo dalis patamsėja, pasidengia aapnašu. Šią ligą sukelia Clostrydium , Penicilium ir kiti ant subrendusių grūdų įsikuriantys grybai.

Pašaknio ligos žieminiams kviečiams padaro bene daugiausia žalos. Net įprastoje žemdirbystėje, kur plačiau naudojami įvairūs fungicidai, efektyvių priemonių prieš šias ligas kol kas nėra. Pagrindiniai pašaknio ligų ssukėlėjai yra parazitiniai grybai: Ophiobolus graminis, Fusarium culmorum, Alternaria tenuis, Helmintosporium sativum. Pašaknio ligų pažeisti kviečių grūdai praranda geras kepimo savybes. Ligoti grūdai, lyginant su sveikais, turi iki 15 proc. mažiau baltymų, sutrumpėja augalo stiebas bei varpa. Sumažėja grūdų skaičius varpoje, grūdų masė vienoje varpoje, absoliutus jų svoris. Žūsta 3,4 – 19,9 proc. stiebų. Stipriai šių ligų pažeisti augalai gali visiškai sunykti. Pašaknio ligų sukėlėjai yra gana gajūs. Fusarium genties grybai, net neturėdami augalų šeimininkų (kviečių, miežių ir t.t.), dirvoje išsilaiko 5 – 15 ir daugiau metų, javaklupės sukėlėjai – Ophiobolus grybai – 2 – 4 metus, Helminhosporium – 3 metus. Fusarium grybai nepalankiais jiems vystytis metais gali virsti saprofitais, tai yra gali maitintis negyva dirvoje esančia organine medžiaga. Todėl jjie gali gana ilgai išbūti dirvoje be varpinių augalų – šeimininkų, o susidarius palankioms sąlygoms, pradeda aktyviai parazituoti javus. Iš visų priemonių patikimiausia prieš pašaknio ligas yra sėjomaina.

Ophiobolus graminis Fusarium culmorum

Smulkiosios rūdys. Augalams susirgus smulkiosiomis rūdimis ant pažeistų lapų lapalakščių ar stiebų atsiranda labai smulkių (iki 0,56mm skersmens) šviesios oranžiškai rudų praplyštančių pūslelių, o ant apatinės lapų pusės ir ant lapalakščių po epidermiu – labai smulkių juodų kūnelių. Stipriai pažeisti lapai psidaro rūdėti ir ima džiūti. Ligos plitimas dažnai sutampa ssu paskutinių lapų, nulemiančio būsimo grūdo stambumą, vystimuisi, todėl ligai išplitus miežiai užaugina smulkesnius grūdus. Palankesnės sąlygos ligai plisti susidaro šiltą ir sausą vasarą.

Rudosios kviečių rūdys pasirodo pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje. Ant lapų viršutinės pusės susidaro rausvai rudos, apie 1 – 1,5 mm skersmens, lengvai plyštančios, dulkingos pūslelės. Čia subręsta kelios vasarinių sporų kartos per vieną vasarą. Sergantys lapai anksti nudžiūva, sumažėja grūdų derlius

Geltonosios rūdys plinta kviečių žydėjimo ir pieninės brandos metu. Ant lapų, stiebų ir varpų išsivysto smulkios, eilėmis išsidėsčiusios, geltonos spalvos, plyštančios, dulkingos pūslelės. Grūdai užauga smulkūs ir raukšlėti. Rudenį žiemkenčiai užsikrečia nuo javų grūdų krituolių želmenų ir nuo pasėtų sergančių sėklų. Pavasarį nuo žiemkenčių liga pernešama į vasarojaus laukus.

Linų antraknozė (Colletotrichum lini.) Ligos sukėlėjas gali peržiemoti dirvoje ir apkrėstoje sėkloje. Derliaus nuostoliai siekia 90%.

Lubinų antraknozė (Colletotrichum trifolii). Pažeisti ligos lapai, stiebai, žiedynai džiūsta, stiebai dėmių vietose gali palūžti, nenudžiūvę žiedynai užaugina mažas apkrėstas sėklas. Lietuvoje ši liga paplitusi, kai kuriais metais gali pažeisti iki 100% pasėlių.

Ramularia (Ramularia collo-cygni ). Nauja vasarinių miežių dėmėtligė – ramularija (sukėlėjas Ramularia collo-cygni, Sutton, Waller) nustatyta Lietuvos žemdirbystės institute 2004 m. Ramularija atpažinta išryškėjus būdingiems jai požymiams. Pagal atsparumą naujai ligai tirtos 33 registruotos Lietuvoje vasarinių miežių veislės tarpusavyje labai skyrėsi. ĮĮvairių veislių miežių pieninės brandos pažeidimas ramularija svyravo nuo 0 iki 20 proc. Daugiau nei pusė tirtų veislių miežių buvo pažeista iki 5 proc. Tik 4 veislės buvo pažeistos iki 20 proc. Tinkamai įvertintos pagal atsparumą ramularijai galėjo būti tik tos veislės, kurios buvo atsparios miltligei ir dėmėtligėms. Pagal vertintų veislių atsparumo ramularijai įvairovę, yra galimybė pasirinkti atsparias veisles, kurios taip pat buvo labai mažai pažeistos ir kitomis ligomis. Tai veislės ‘Jersey’,‘Philadelphia’,‘Wikingett’. Ramularijos įtaka miežių derliui nenustatyta. Stipriausias neigiamas koreliacinis ryšys nustatytas tarp veislių pažeidimo miltlige intensyvumo ir derliaus. Tiesiogiai tarp ramularijos ir kitų ligų intensyvumo koreliaciniai ryšiai nenustatyti. Tik lyginant ramularijos intensyvumo procentinę dalį nuo viso pažeisto lapų ploto su kitų ligų intensyvumu, nustatytas vidutinis neigiamas ryšys tarp ramularijos procentinės dalies bei miltligės (r = -0,59**) ir fiziologinių dėmių intensyvumo (r = -0,61**).

Skalsės. Skalsės yra grybas augantis rugių ir kitų javų varpose. Jos per 50 m. plačiai naudojamos gydymui ir farmacijoje. Kartu jos yra stiprus nuodas ir jos alkaloidai stipriai veikia nervų sistemą paveikiant neuro-transmitinę funkciją. Jų tyrimai leido šveicarų chemikui Albert Hofman atrasti LSD, iš skalsių išskirtą medžiagą, sąveikaujantį su serotoninu (vieną iš neuro- transmiterių). Tuo tarpu tradicinėje medicinoje jų ekstraktai veikia kitą neuro-transmiterį, dopamininą, kurio trūkumas yra ppagrindinė Parkinsono ligos priežastis. Žinomiausias vaistas iš skalsių yra „Sandoz’ Parlodel“ (bromokriptinas). Šio tipo vaistai laikyti „nešvariais“ dėl daugybės šalutinių poveikių. Mat dauguma (bet ne visi) skalsių pagrindu pagamintų vaistų turi šalutinį seksualumą skatinantį poveikį. Tuo tarpu dauguma serotonino gausinančių vaistų (naudojamų klinikinės depresijos gydymuose) mažina seksualumą. Toks poveikio skirtumas susijęs su dopamino ir serotonino receptorių vietomis. Vienose jų yra poveikis, kitose ne (ar net priešingas).

Tamsiai rudos dėmės ant miežių lapų. Prasidėjus žieminių miežių plaukėjimo tarpsniui, ant jų lapų atsiranda tamsiai rudų dėmių, kurių negalima priskirti nė vienai lig šiol žinomai lapų ligai. Pasirodo, tai gali būti augalo reakcija į patiriamą stresą. Ant vasarinių miežių dėmės būna mažos, tamsiai rudos, netolygiai išsidėsčiusios lapų paviršiuje. Labiau dėmėti būna tiesioginių saulės spindulių veikiami lapai. Ant žieminių miežių dėmės būna apvalios arba šiek tiek pailgos, 1-3 mm skersmens. Kadangi šios dėmės, naudojant klasikinį ligų atpažinimo izoliacijos būdą, jokios konkrečios ligos požymių neparodo, jas galima priskirti nepaazitinėms lapų dėmėms. Ant vasarinių miežių lapų esančias nekrozines dėmes, kurias sukelia nuo miltligės saugantys genai, nuo neparazitinių dėmių lengva atskirti.

Neparazitines ligas sukelia stresai. Paskutiniaisiais metais vis daugiau dėmių atsiranda ir ant žieminių, ir ant vasarinių miežių lapų. Nustatyta, kad viršutiniai miežių lapai šių dėmių

būna apnikti iki 60 proc. Tai sukelia iki 20 proc. miežių grūdų derliaus nuostolius.

Dėmių gali atsirasti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dėl augaluose oksidacinių procesų sukelto streso. Dažniausi streso faktoriai gali būti šviesa, sausra, mitybos sutrikimai, ligos ir užterštas oras. Juos gali sustiprinti suintensyvėję fotosintezės procesai bei paspartėjęs augalų augimas. Nustatyta, kad ilgabangiai (fotosintezę skatinantys) saulės spinduliai yra svarbus augalų stresą sukeliantis faktorius. Priešingai, agresyvus ultravioletinis spinduliavimas lemiamo vaidmens nevaidina.

Streso paliestų augalų lapų ląstelėse kaupiasi nuodingi deguonies radikalai (vadinamieji rreaktyviniai deguonies radikalai), kurie sukelia tam tikros grupės audinių mirtį, todėl ir atsiranda dėmės ant lapų. Tarp neparazitinių ligų dėmių pasireiškimo ir oksidacinio augalų streso yra nustatytas tamprus ryšys.

Į stresus ne visos miežių veislės reaguoja vienodai. Iš Lietuvoje registruotų vasarinių miežių veislių atspariausia stresams yra Scarlett, pakankamai atsparios yra Pasadena ir Annabell, labai jautrios yra 2002 metais registruota Extract ir pati naujausia, šiais metais registruota veislė Barke. Visos šios veislės priklauso salyklinių miežių grupei. Stresų sukeltų dėmių neigiamas poveikis salyklinių mmiežių grūdų kokybei nėra nustatytas. Stresams atsparių veislių augaluose yra aktyvesnė antioksidaciių fermentų veikla, todėl jų ląstelėse mažiau kaupiasi žalingų superoksidinių radikalų. Šios veislės sugeba geriau prisitaikyti prie ekstremalių vietos klimato sąlygų pasikeitimų ir todėl net mažiau palankiomis sąlygomis gali ggeriau derėti. Kuriant naujas veisles, ši augalų savybė turi būti visuomet įvertinama.

Lengva supainioti su nauja liga. Pastaraisiais metais pasirodė nauja miežių lapų liga. Jos sukėlėjas yra ramularia collo-cygni grybas, o simptomai labai panašūs į neparazitinių ligų. Ligos sukėlėjas jau prieš 100 metų aprašytas Šiaurės Italijoje, tačiau vėliau ilgiems dešimtmečiams liga buvo pamiršta. Aštuntojo dešimtmečio viduryje liga vėl pasirodė Šveicarijoje ir Austrijoje, vėliau pradėjo plisti Vengrijoje, Vokietijoje, Airijoje, Škotijoje, Čekijoje ir Danijoje. Liga sparčiau plinta drėgnesnio klimato regionuose. Ramuliarija, skirtingai nuo neparazitinių ligų, pasireiškia ne tik ant lapų, bet ir ant stiebų, lapamakščių ir akuotų. Panašios spalvos dėmės dažniausiai turi geltoną apvadą (tokio apvado neturi dėl neparazitinių ligų atsiradusios dėmės). Vis dėlto lauke be laboratorinių tyrimų neįmanoma nustatyti, ar tai grybinė lliga, ar neparazitinių ligų sukeltos dėmės.

Kokią žalą padaro ramuliarija, tiksliai sunku pasakyti, nes išsamių tyrimų atlikta mažai. Žinoma, kad kai kuriose Vokietijos ir Austrijos vietovėse, kur liga stipriai išplitusi, miežių grūdų derlius sumažėja 18-25 proc. Dažniausiai kartu su ramuliarija plinta ir dvi grybinės ligos: dėmėtligė ir rynchosporiozė. Įvairiose Žemutinės Saksonijos, Bavarijos Baden-Viurtenurgo žemių vietovėse per pastaruosius dvejus metus ramuliarijos dėmėmis buvo paengta daugiau kaip 50 proc. miežių lapų paviršiaus. Pirmųjų lauko bandymų rezultatai rodo, kad šią ligą stabo fungicidai, yypač turintys strobilurinų.

Kaip apsaugoti augalus?

Purškimas fungicidais, ypač iš strobilurinų grupės, stabdo neparazitinių ligų dėmių plitimą ant miežių lapų. Pastaraisiais metais pastebėta, kad tokių dėmių atsiranda ir ant kviečių lapų. Jų pasėlius purškiant fungicidais nuo kitų ligų, pristabdomas ir nuo stresų atsirandančių dėmių plitimas. Lyginant su grybinių ligų sukeltais derliaus nuostoliais, neparazitinių ligų poveikis būna daug mažesnis, nes jos pažeidžia tik lapų paviršių, nenaudoja augalo maisto medžiagų ir nepalieka toksinių darinių, kaip grybinių ligų sukėlėjai. Todėl būtina tiksliai nustatyti ant augalų lapų atsiradusių dėmių kilmę ir tik tada imtis atitinkamų priemonių ligos neigiamam poveikiui sumažinti.

Saugantis nuo neparazitinių miežių ligų, pirmiausia būtina auginti stresams atsparias veisles. Antioksidantų turintys strobilurinų preparatai gali sumažinti neparazitinių ligų plitimą. Derinant fungicidų naudojimą nuo grybinių ir neparazitinių ligų, galima pasiekti gana gerų rezultatų.

Kovos priemonės. Ekologinėje žemdirbystėje, nenaudojant fungicidų ir kitų cheminių preparatų kovai su augalų ligomis, pagrindiniai apsaugos būdai daugiau remiasi organizaciniais – ūkiniais, agrotechniniais, mechaniniais, biologiniais ir, retais atvejais, kai kuriais cheminiais metodais. Pagrindinis ir pigiausias javų ligų naikinimo būdas yra sėjomaina. Daugelis ligų sukėlėjų tam tikrą laiką gali išbūti dirvoje ir be augalų – šeimininkų, kaip saprofitai (pvz., pašaknio ligų, fuzariozės sukėlėjai). Kitiems būtinas tų pačių augalų buvimas, be kurių jie greitai ssunyksta. Kai kurie grybai ilgesnį laiką išgyvena dirvoje, sudarę gyvybingas sporas ar skleročius (skalsės). Kaitaliojant augalų rūšis, neleidžiama susikaupti gausiam tos pačios genties ligų pradui. Augalai bus apsaugoti nuo masinio ligų sukėlėjų antplūdžio, kai jie į tą pačią vietą bus sėjami tik tada, kai ilgalaikės sporos bus jau mažai gyvybingos arba visiškai žuvusios, o saprofitiniai grybai išsieikvoję, nusilpę arba sunykę. Todėl ekologinėje žemdirbystėje žieminiai kviečiai negali būti sėjami į tą patį lauką anksčiau kaip po 5 metų. Per šį laikotarpį tame lauke negali būti auginamos giminingos augalų rūšys (rugiai, kvietrugiai, miežiai), kurie gali sirgti tomis pačiomis ligomis kaip ir kviečiai.

Atsparios ligoms kviečių veislės ekologinėje žemdirbystėje yra labai svarbus veiksnys. Atspari ligoms veislė gali sutaupyti ekologiškai ūkininkaujančiam daug lėšų kitoms, brangesnėms kovos priemonėms.

Teisingai pasirinkta žemės dirbimo sistema ekologiniame ūkyje padeda išvengti kai kurių ligų plitimo. Nuėmus javų derlių, suskustose ražienose labai suaktyvėja dirvos mikroorganizmų veikla. Tada dirvoje padaugėja ligų sukėlėjams antagonistinių mikroorganizmų, kurie juos naikina arba bent jau slopina. Vyksta vadinamasis savaiminis dirvos apsivalymo procesas. Daugelis ligų sukėlėjų gali gyvuoti tik aerobinėse sąlygose, todėl į vagos dugną apvertus suskustos ražienos viršutinį sluoksnį, didelė dalis paskatintų dygti arba sudygusių grybų sporų žūsta dėl deguonies trūkumo, ypač tada, kai po arimo ilgiau išsilaiko ššiltesni orai. Taip sėkmingai galima naikinti rudųjų rūdžių, pašaknio ligų bei miltligių sukėlėjų pradus, nes jie dažniausiai vystosi ant ražienose išbyrėjusių ir sudygusių javų želmenų.

Organinės trąšos sumažina augalų ligų sukėlėjų plitimą bei pavojingumą. Teisingai paruoštame mėšle bei komposte yra daug įvairių mikroorganizmų, tarp jų ir tokių, kurie naikina kitus, augalams pavojingus grybus. Įterptos organinės trąšos suaktyvina mikrobiologinius procesus dirvoje, vyksta vadinamasis „grybų karas“, kurio metu vieni mikroorganizmai naikina kitus. Tačiau tręšiant neišsigulėjusiu, menkai perpuvusiu ir šiaudingu mėšlu, galime sulaukti atvirkščio rezultato, tai yra padauginti per šiaudus plintančias javų ligas, ypač jeigu augalai atsėliuojami.

Pašaknio ir kitas žieminių kviečių ligas ženkliai sumažina sideralinių augalų auginimas ir aparimas. Žaliajai trąšai aparti aliejiniai ridikai, rapsai, dobilai ar net svidrės stimuliuoja pašaknio ligų sukėlėjų sporų dygimą. Masinis jų dygimas pasireiškia praėjus 2 savaitėms po sideralinių augalų įterpimo. Sudygusios sporos, tuo metu neradusios augančių augalų – šeimininkų, greitai žūsta. Taip jų skaičius dirvoje gerokai sumažėja ir po to pasėti augalai yra geriau apsaugoti nuo apsikrėtimo šiomis ligomis.

Sėklos paruošimas taip pat gali stipriai sumažinti javų ligų daromus nuostolius. Svarbiausia, kad sėkla nebūtų ruošiama iš per grūdus plintančiomis ligomis užkrėstų pasėlių. Pavojingiausia žieminių kviečių liga, plintanti per sėklą, yra kūlės, todėl sėklos beicavimas yra būtina priemonė, užkertanti

kelią joms plisti. Ekologinėje žemdirbystėje naudotinas terminis ir cheminis beicavimas leistinais preparatais. Atsparumas ligoms padidėja, kai sėjama stambesnė, didelės dygimo energijos ir gero daigumo sėkla.

Svarbu yra griežtai laikytis optimalių žieminių kviečių sėjos terminų. Didesnis pavojus apsikrėsti rudosiomis ar geltonosiomis rūdimis bei pavasariniu pelėsiu iškyla per anksti pasėtuose kviečiuose. Nereikia daug didinti rekomenduojamos sėklos normos. Tankiuose pasėliuose dažniau pasireiškia miltligės bei kviečių pašaknio ligos. Per giliai įterpta sėkla ilgiau dygsta, išaugę daigai būna silpnesni, juos dažniau apninka kūlės bei pašaknio ligos.

Piktžolių nnaikinimas ne tik pasėliuose, bet ir laukų pakraščiuose padeda išvengti kai kurių bendrų augalų ligų išplitimo. Kviečiams didesnį pavojų gali sukelti vienskiltės piktžolės. Per jas daugiausia plinta javų rūdys, miltligės bei pašaknio ligos.

Kenkėjai

Didesnės žalos žieminiams kviečiams padarančių kenkėjų pas mus nėra daug. Kai kurie iš jų aktyviau pasireiškia tik atskirais, palankiais jiems vystytis metais.

Spragšiai yra bene dažniausias žieminių kviečių, pasėtų į dobilienas, kenkėjas. Augalams kenkia spragšių lervos. Tai geltonos arba gelsvai rusvos spalvos kietos kirmėlaitės ryškiai segmentuotu kūnu, su ttamsesne galva ir 3 poromis krūtininių kojų. Jos gyvena dirvoje ir minta augalų šaknimis, požeminėmis stiebų dalimis, kartais net pasėtomis sėklomis. Lervos dirvoje išgyvena 3 – 5 metus. Žalingiausios jos būna trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Spragšių lervos pažeidžia kviečių ddaigų šaknies kaklelį, todėl lapai pagelsta ir nudžiūsta. Didesnę žalą pasėliams padaro, kai viename kvadratiniame metre randama 5 – 10 spragšių lervų.

Švedinių muselių lervos pažeidžia žiemkenčius dar rudenį, kai jiems sudygus ilgiau užsitęsia šilti ir saulėti orai, o tai dažniau atsitinka per anksti pasėjus. Pažeisto augalo centrinis lapelis nuvysta ir nudžiūsta. Rudenį nesunykę pažeisti augalai, žūsta žiemą arba pavasarį. Ekonominė žalingumo riba yra 25 – 30 muselių, pagautų 100 entomologinio tinklelio mostų. Šalia užsikrėtusių žiemkenčių reikia vengti pavasarį sėti miežius.

Žaliaakė muselė pas mus išaugina dvi generacijas. Rudeninė generacija pažeidžia žiemkenčius. Lervos įsigraužia į stiebo vidų ir įsikuria krūmijimosi mazge. Pažeistas augalas nustoja augti, sustorėja stiebas, lapai garbanojasi, gelsta ir dažniausiai žūsta. Žaliaakė muselė paplitusi visoje Lietuvoje, bet ne dažnai jjų būna gausu.

Javinis amaras žiemoja kiaušinėlio stadijoje ant žiemkenčių ir varpinių žolių. Amarų antplūdžiai javuose būna ne kiekvienais metais. Jų daroma žala dažniausiai priklauso nuo susiklosčiusių klimato sąlygų. Šilti orai ir drėgmė skatina amarų veisimąsi ir aktyvumą.

Lemų suaugę vabalai ir lervos išgraužia lapų minkštimą, palikdami gyslas ir vienos pusės epidermį. Ekonominė žalingumo riba krūmijimosi tarpsnyje 10 – 15 vabalų/m2, bamblėjimo tarpsnyje 0,1 – 0,5 lervų augalui

Lauko augalų ligos ir jų plitimo sąlygos

Liga Plitimo sąlygos

Varpiniai javai

Miltligė (kviečiai, miežiai, kvietrugiai, avižos) Oro ttemperatūra (18-200 C), oro drėgmė 50-100 %. Jautrios veislės, tankūs pasėliai, gausiai tręšti azoto trąšomis, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai

Rudosios rūdys (kviečiai, rugiai, kvietrugiai) Šilti (naktį 120 C, dieną – 20-250 C), drėgni (100 % oro drėgmė arba rasa) orai, jautrios veislės, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai, ankstyva žiemkenčių sėja ir gausus tręšimas azotu

Geltonosios rūdys (kviečiai, kvietrugiai, miežiai) Vėsūs ir lietingi orai (t=9-130 C), 100 % oro drėgmė, jautrios, vėlyvo brendimo veislės, tankūs pasėliai, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai, l. ankstyva žiemkenčių sėja, gausus tręšimas N trąšomis

Septoriozė (kviečiai, kvietrugiai) Optimali temperatūra 15-200 C, vėsūs ir drėgni orai, dažni krituliai, jautrios veislės, šalia ligoti laukai, atsėliuoti javai arba daug kviečių (kvietrugių) sėjomainoje, lauke ligotų augalų liekanų ar grūdų pabirų, minimalus žemės dirbimas, ankstyva kviečių sėja ar sėja į ražienas, nepakankamas tręšimas azoto trąšomis

Tinkliškoji dryžligė (miežiai) Užsikrėtusi sėkla (palankiausia 10-150 C temperatūra, vyraujantys lietingi su smarkiomis liūtimis orai, jautrių veislių auginimas, atsėliavimas, dirvoje likę šiaudai, sėja į ražienas, šalia esantys ligoti laukai

Stiebalūžė (kviečiai, kvietrugiai, rugiai, miežiai) Šiltas ruduo, švelni su atlydžiais žiema ir vėsus pavasaris, jautrios veislės, ankstyvos sėjos ir tankūs pasėliai, gausus tręšimas azotu, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai

Javaklupė (rugiai, kviečiai, kvietrugiai, miežiai) Šilti ir drėgni orai, jautrios veislės, nesubalansuotas tręšimas aazoto trąšomis, skurdžios organinių medžiagų dirvos, sėjomainoje gausu javų, atsėliuoti javai

Dryžligė (kviečiai, kvietrugiai) Drėgni ir šilti orai (t=20-250 C), dažni lietūs, jautrios veislės, tankūs pasėliai, šalia esantys ligoti laukai, atsėliuoti javai, minimalus žemės dirbimas, nebeicuotos sėklos, sėja į ražienas

Pavasarinis pelėsis (ž. rugiai, ž. kviečiai, ž. kvietrugiai, ž. miežiai) Sniegas ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris, ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai, atsėliuoti varpiniai javai, apkrėsta sėkla, minimalus žemės dirbimas

Natūralių augalų apsaugos priemonių ruošimo būdai

Šalta ištrauka.

Šviežias arba džiovintas žoles užmerkti 12-24 val., po to ištrauką perkošti. Naudoti nepradėjusią rūgti.

Nuoviras.

Šviežias arba džiovintas žoles užmerkti, po to 20 min. virti ant mažos ugnies ir uždengus atvėsinti Užpilas.

Šviežias arba džiovintas žoles užmerkti karštame vandenyje ir palikti 24 val.

Fermentuotas tirpalas.

Žalias augalo dalis užpilti lietaus vandeniu. Indą uždengti taip, kad prieitų oras. Kasdien maišyti. Nemaloniam kvapui panaikinti pridėti kreidos. Kai tirpalas nustos putoti jį galima naudoti.

Toks tirpalas naudojamas tik praskiestas. Žiedų ištrauka.

Gaminama iš prasiskleidusių žiedų. Jie sudrėkinami ir susmulkinami. Per tankų audinį išspaudžiamos sultys ir laikomos gerai užkimštuose tamsiuose buteliuose šaltoje vietoje.

Tirpalas sėkloms beicuoti.

Naudojamas sėklų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų. Kelis lašus žolių arba žiedų ištraukos įpilti į vandenį, gerai išmaišyti. Sėjamas sėklas 10-15 min. užmerkti tirpale, tada apdžiovinti ir sėti. Žirnių, pupelių, ridikėlių ir ridikų sėklos bbeicuojamos ramunėlių tirpalu. Valerijonų tirpalas – salierų, pomidorų, svogūnų, porų ir bulvių sėklai.

Beicuota sėkla – derliaus pagrindas ir apsauga nuo kenkėjų

Beicuojant sėklą visada reiktų atminti:

Beicuojama tik gero daigumo, išvalyta sėkla.

Beico norma turi būti visada panaudojama tokia, kokia yra rekomenduojama. Sumažinus normą sumažėja ir beico veiksmingumas.

Beicuojant kiekvienas grūdas turi būti apveltas beicu. Tik taip apdorota sėkla bus geriausiai apsaugota nuo su ja plintančių ligų sukėlėjų.

Neturint ūkyje beicavimo įrangos, nesinaudoti tam nepritaikytomis parankinėmis priemonėmis, o pagalbon kviesti beicavimo paslaugas teikiančias firmas.

Sėjant efektyviais beicais beicuotą sėklą tinkamiausiu laiku į gerai paruoštą ir patręštą dirvą, visada užtikrinamas sveikas, optimalaus tankumo ir tolygus pasėlis, kuris yra gero derliaus pagrindas.

Beicų Maksimo ir Maksimo Star naudojimas žieminiuose javuose

Beicai Veiklios medžiagos ir jų kiekis Augalas Norma

Saugo nuo

Maksimas 025 FS fludijoksonilas 25 g/l Žieminiai kviečiai 2,0 l/t Pavasarinio pelėsio, pašaknio puvinių, daigų septoriozės, kietųjų kūlių

Žieminiai rugiai 2,0 l/t

Pavasarinio pelėsio, pašaknio puvinių, skalsių

Maksimas Star 025 FS fludijoksonilas 18,75 g/l +cyprokonazolas 6,25 g/l Žieminiai kviečiai 1,0 l/t Dulkančiųjų kūlių, kietųjų kūlių, pašaknio puvinių, daigų septoriozės, pavasarinio pelėsio

Maksimas yra kontaktinis beicas su ilgalaikiu poveikiu. Jo veikli medžiaga fludijoksonilas slopina grybų – ligų sukėlėjų ląstelių energetinius procesus, nutraukdamas grybienos augimą. Beicuotos sėklos apsaugomos ne vien nuo sėklos paviršiuje, bet ir nuo dirvoje, esančių ligų sukėlėjų. Pasėjus beicuotą sėklą taip pat apsaugomas dygstantis

daigas ir jo koleoptilė. Naudojant maksimo 2,0 l/t normą užtikrinamas labai geras beico veiksmingumas nuo žalingiausių žiemkenčių ligų tiek ankstyvuose vystymosi tarpsniuose, tiek ir vėliau. Taip pat šis beicas veiksmingai sunaikina kietųjų kūlių sporas.

Maksimas star sudarytas iš kontaktinio veikimo veiklios medžiagos fludijoksonilo ir sisteminio veikimo cyprokonazolo. Pastaroji veikli medžiaga pasižymi stipriu sisteminiu veikimu, gerai tirpsta vandenyje, todėl lengvai patenka į dygstantį daigą, lengvai pasiekia ligų pradus, esančius grūdo gemale ar po lobele. Todėl užkrėstą dulkančiomis kūlėmis, kurių sukėlėjai aptinkami grūdo ggemale, sėklą rekomenduojame beicuoti maksimu star registruota 1,0 l/t beico norma. Kad užtikrinti geresnį maksimo star efektyvumą nuo pavasarinio pelėsio bei pašaknio ligų, mes rekomenduojame prie maksimo star 1,0 l/t pridėti maksimo 0,5-0,7 l/t.

Minimi beicai gerai skiedžiasi vandeniu, o paruoštas darbinis skiedinys gerai pasiskirsto grūdų masėje, tolygiai padengia grūdo paviršių. Beico 1 t norma skiedžiama 6-8 l vandens. Išbeicuota sėkla visiškai nedulka.

Fungicidai. Veikliosios medžiagos Kemikar® T pasižymi dviguba apsauga, nes susideda iš dviejų veikliųjų medžiagų:

• karboksino 200 g/l,

• tiramo 2200 g/l.

Karboksinas – sisteminis fungicidas, naikinantis ligų sukėlėjus sėklos gemale ir sėklos paviršiuje. Karboksinas yra efektyviausias fungicidas, apsaugantis javus nuo kietųjų, dulkančiu ir stiebiniu kuliu, skalsiu. Tiramas – kontaktinis fungicidas, efektyviai naikinantis ligų pradus sėklos paviršiuje ir apsaugantis nuo ligų, pplintančiu per dirv¹ ar augalines liekanas.

Naudota literatūra:

Internetiniai adresai:

1. http://www.manoukis.lt

2. http://www.organic.lt

3.http://www.kemira-growhow.com/NR/rdonlyres/9AB0CB99-2A86-430D-B754-A95F1CC1F621/2999/Salyklini%C3%85%C2%B3mie%C3%85%C2%BEi%C3%85%C2%B3auginimas.pdf

4.http://www.kemira-growhow.com/NR/rdonlyres/9AB0CB99-2A86-430D-B754-A95F1CC1F621/2798/KemikarT2.pdf

5. http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=183&return_action=top_articles

6. http://www.nso.lt/lucid/ergot.htm

7. http://www.vaat.lt/index.php?1472559956