Jutimo organai

REGA:

————

Didžioji dalis mūsų žinių apie išorinį pasaulį yra susiję su rega. Regėdami skiriame aplinkos daiktus, gyvų kūnų judėjimą, negyvų kūnų padėtį, rafinius ir šviesos signalus. Rega svarbi visų mūsų darbinei veiklai.Akys yra kaukolės akiduobėse. Akį nuo dulkių saugo blakstienos, antakiai, vokai. Ašarų liauka drėkina akies obuolio paviršių, šildo akis, išplauna į akį atekusius svetimkūnius.Akies obuolį dengia stambi odena, kuri saugoja nuo mechaninių pažeidimų, svetimkūnių ir mikroorganizmų. Odena akies priekyje pereina į akies rageną, kuri lengvai praleidžia šviesos spindulius. Vidurinysis akies aaudinys – gyslainė – išraizgyta tankiu smulkių kraujagyslių tinklu, tiekiančiu akies obuoliui kraują su jame ištirpusiu deguonimi. Akies gyslainės priekinė dalis vadinama rainele.Jos spalva priklauso nuo figmentų kiekio ir jų išsidėstymo. Vyzdys – anga esanti rainelės viduje. Ji reguliuoja šviesos spindulių kiekį, kuris patenka į akies vidų. Už vyzdžio yra skaidrus išgaubtas lęšiukas. Visą vidinę obuolio dalį užpildo stiklakūnis – skaidri, į drebučius panaši medžiaga. Daiktų vaizdai susidaro vidiniame akies obuolio dangale – tinklainėje. Joje yra regos receptoriai – stiebeliai iir kūgeliai. Stiebeliai – prieblandos receptoriai. Kūgeliai reaguoja tik į ryškią šviesą. Regos organų veikla dažnai gali sutrikti. Dažniausi regos organų sutrikimai yra trumparegystė ir tolregystė. Toleregiai ir trumparegiai mato daiktus neryškiai. Trumperegiams neaiškus toli esančių daiktų vaizdas, o toleregiams aarti esančių daiktų ar objektų. Trumparegystė gali būti įgimta. Įgimtos trumparegystės priežastis gali būti pailgėjęs akies obuolys, o toliaregystės atveju akies obuolys yra sutrumpėjęs. Toliaregystės priežastis gali būti sumažėjusi lęšiuko galimybė keisti išgaubtumą.

Ašarų liaukų gaminamas skystis (ašaros) drėkina jautrią regeną ir išplauna į ją patekusius smulkius svetimkūnius; ašarų perteklius ašariniu nosies lataku nuteka į nosies ertmę.Rainelės vidury esančia anga (vyzdžiu) šviesa patenka į akies vidų. Vyzdys prietemoje išsiplečia, o ryškiai apšviestas susitraukia.Fotoaparato lęšius atstoja akies priekinėje dalyje šviesos spindulius laužianti ragena, akies kamerų skystis ir lęšiukas.Pro lęšiuką prasigavusi šviesa eina per stiklakūnį – į drebučius panašią medžiagą.Užpakalinėje akies dalyje esančioje tinklainėje susidaro regimo daikto atvaizdas.Tinklainėje prasideda regos nervas, kuris perduoda impulsus smegenims. Vieta, iš kurios išeina regos nervas, vadinama aakląja dėme, nes joje nėra šviesai jautrių ląstelių.Žiūrint į tolį krumplyninis raumuo atsipalaiduoja, o krumplyninis raištis įsitempia. Lęšiukas tuo metu esti plokščias.Žiūrint iš arti krumplyninis raumuo susitraukia, krumplyninis raištis atsipalaiduoja ir lęšiukas išsigaubia (sustorėja). Tuomet jis stipriau laužia šviesą.Trumparegio lęšiukas būna pernelyg išgaubtas arba akies obuolys pailgėjęs. Tuomet spinduliai lūžta ne tinklainėje, o priešais ją. Reikia nešioti akinius su įgaubtais lęšiais.Jeigu akies obuolys esti sutrumpėjęs ar lęšiuko gebėjimas keisti išgaubtumą apsilpęs, tolimo daikto atvaizdas susidaro už tinklainės – būna toliaregystė. RReikalingi išgaubti akiniai.Geltonojoje dėmėje atvaizdas matomas ryškiausiai. Tinklainėje esti dvejopi receptoriai: kolbelės ir lazdelės.Vidurinėje tinklainės dalyje esančios kolbelės suvokia tik ryškioje šviesoje ir leidžia mums skirti tiek formą, tiek spalvas. Tinklainės periferinėje dalyje gausu lazdelių, kurios suvokia tik daikto formą ir leidžia mums matyti tamsoje. Jose susidaro rodopsinas – purpurinis pigmentas, didinantis lazdelių jautrumą prieblandoje, tačiau jomis spalvų neskiriame. Veikiamas šviesos (išskyrus raudoną), rodopsinas nyksta. Jam išnykus žmogus tamsoje nebemato.

Kai kurie žmonės neskiria raudonos ir žalios spalvos dėl kolbelių veiklos sutrikimo. Tokia regėjimos yda vadinama daltonizmu. Tai paveldima liga.

Miežis – bakterijų sukeltas akies voko riebalinės liaukos uždegimas.

Sergant konjunktyvitu, akies junginės (jungiamojo audinio plėvelės) uždegimu, akių baltymai parausta. Tai gali sukelti bakterijos, virusai ir alerginės medžiagos.

Pagyvenę žmonės serga katarakta, arba akies lęšio padrumstėjimu, nes su amžiumi lęšiuke susidaro įvairios nuosėdos.

Glaukomai būdingas padidėjęs akies kamerų skysčio spaudimas (akispūdis). Sergant glaukoma susilpnėja rega, susiaurėja akiplotis, kamuoja galvos skausmai, didėja ir kraujo spaudimas. Jei ši liga negydoma, žmogus apanka.

KLAUSA

————–

Klausa padeda žmonėms bendrauti dirbant ir ilsintis. Žmogaus klausos organas yra ausis. Ji yra sudaryta iš trijų dalių: išorinės, vidurinės ir vidinės ausies. Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis ir išorinės klausomosios angos. Ausies kaušelis garsinius oro virpesius nukreipia į išorinę klausomąją angą, kurios gale yra tamprus bbūgnelis. Jis skiria išorinę ausį nuo vidurinės ausies. Vidurinėje ausyje yra trimitas, kuris ertmę jungia su nosiarykle.Vidurinėje ausyje yra 3 poros nuosekliai vienas su kitu sujungtų klausomųjų kaulelių.Jie būgnelį jungia su elastinga plėvele, aptraukiančia vidinės ausies apvalųjį langelį.Vidinė ausis yra ertmių ir išsiraizgiusių kanalų sistema – kaulinis labirintas. Jame glūdi plėvinis labirintas, pripildytas skysčio. Klausos funkciją šiame kanale atlieka tik spirale susisukusi sraigė, kurioje yra klausos receptoriai. Visa labirinto dalis yra sudaryta iš pusratinių kanalų. Klausa silpnėja arba jos netenkama sutrikus garso virpesių perdavimui į vidinę ausį,pažeidus vidinės ausies receptorius, taip pat sutrikus nervinių impulsų perdavimui didžiųjų pusrutulių žievės klausos zonai. Klausa gali pablogėti susikaupus išorinėje klausos angoje lipniai medžiagai – ausų sierai. Susikaupusi išorinėje klausos angoje, ausų siera sudaro kamštį. Susikaupusią sierą iš klausomosios angos turi išvalyti gydytojas – specialistas. Susirgus angina, skarlatina, gripu, šias ligas sukėlė mikroorganizmai gali patekti iš nosiaryklės į vidurinę ausį ir sukelti uždegimą. Tadas klausos kauleliai tampa nebejudrūs,sutrinka garso virpesių perdavimas vidinei ausiai. Klausa gali sutrikti nuo stiprių garsų. Labai klausai kenkia didelis triukšmas veikiantis ausį kiekvieną dieną. Nuo stiprių garso bangų smūgių būgnelis visą laiką stipriai virpa. Dėl to, ilgainiui jis netenka elastingumo, ir žmogaus klausa susilpnėja.

PUSIAUSVYROS JUTIMAS

————————–

Kūno padėtis erdvėje, judėjimas, suvokiami ausies mmaišelių ir pusratinių kanalų receptoriais.Maišeliuose ir pusratiniuose kanaluose gausu ląstelių, receptorių ir skysčio, panašaus į vidinės ausies sraigėje esantį skystį. Pusratiniai kanalai yra trijose viena kitai statmenose plokštumose. Kintant galvos padėčiai, arba judant, dirginami maišelių ir pusratinių kanalų receptoriai. Tuo metu susidarę nerviniai impulsai nervais eina į vidurines smegenis,smegenėles, ir didžiųjų pusrutulių žievę. Reguliarus ir ritmiškas galvos judėjimas sukelia nemalonų svaigulio ir pykinimo jausmą.

RAUMENŲ JUTIMAS

———————

Net užmerktomis akimis žmogus junta kokioje būsenoje yra jo kūnas. Stovi ar sėdi, sulenkta ar ištiesta ranka, nes raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose yra specialių receptorių, kuriuos dirgina išsitemdami ar susitraukdami raumenys. Impulsais, kuriuos į centrinę nervų sistemą siunčia šie receptoriai galima nežiūrint keisti kūno padėtį. Žmonės, kurių raumeninis jutimas yra sutrikęs,junta netiksliai. Jiems orientuotis erdvėje padeda tik regėjimas.

ODOS JUTIMAS

——————-

Gleivinėse ir odoje yra nemažai receptorių, Ypač jų daug liežuvyje, pirštuose ir delnuose. Liečiant ar slegiant odos paviršių, nerviniai impulsai siunčiami į galvos smegenų odos jautrumo zoną. Gleivių ir odos receptoriai reaguoja į šilumą ir šaltį. Skausmo receptorius sudirgina bet koks poveikis, galintis pažeisti audinį arba organą. Iš skausmo taškų einantys impulsai skatina atitraukti ranką nuo karšto arba aštraus daikto.

UOSLĖS JUTIMAS

—————

Nosies ertmės gleivinėje yra daug uoslės receptorių. Juos sudirgina kvapios dujinės medžiagos. Iš receptorių uoslės nervu impulsai patenka

į galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės uoslės zoną. Pagal kvapą žmogus atskiria blogą maistą nuo tinkamo valgyti, užuodžia ore kenksmingas priemaišas.

SKONIO JUTIMAS

—————

Skonio receptorių gausu skonio svogūnėliuose. Ypač jų daug liežuvio gale, kraštuose ir užpakalinėje dalyje, ryklės ir minkštojo gomurio sienelėje. Skonio receptorius sudirgina skystos arba vandenyje bei seilėse ištirpusios medžiagos. Maisto temperatūra taip pat padeda pajusti skonį. Kai maistas sudirgina skonio receptorius, juose atsiranda jaudinimas. Nerviniai impulsai skonio nervinėmis skaidulomis perduodami didžiųjų pusrutulių žievės skonio zonai. Čia galutinai atskiriamas maisto sskonis. Skonis padeda žmogui nustatyti maisto kokybę, išsiskirti virškinimo sultis ir virškinti.

NERVŲ SISTEMA

—————

Nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės – neuronai. Jie turi kūną ir ataugas. Trumpesnės, gana išsišakojusios, nervinius impulsus perduodančius į neuroną ataugos – dendritai, – aksonai, arba neuritai, perduodantys impulsą iš neurono kūno. Neuronas turi tik vieną aksoną ir vieną ar kelis dendritus. Impulsas yra elektrinės prigimties signalas, plintantis nervinėmis ląstelėmis. Iš aksono impulsas neuroharmonų pagalba 100-130 m/s greičiu perduodamas į kito neurono dendritus, iš kurių toliau sklinda į nneurono kūną. Aksonai būna mielininiai, t.y. padengti mielino dangalu ir atrodo balti, arba nemielininiai, sudaryti iš nemielininių nervinių skaidulų ir atrodo pilki. Juntamieji, arba receptoriniai neuronai priima dirgiklį; judinamieji, arba motoriniai neuronai siunčia impulsą į nervą. Jų veikla yra darni, kkoordinuota ir sukelia organizmo atsakomąją reakciją (refleksą) į dirgiklį automatiškai. Neurono kūną sudaro branduolys ir citoplazma su joje esančiais organoidais. Jie būna dažniausiai išsidėstę galvos bei nugaros smegenyse, nerviniuose mazguose, o ataugos sudaro nervus, einančius į periferiją. Neuronų kūnai nebeatsinaujina, o periferijoje esantys aksonai pažeisti gali atsistatyti. Reflekso lankas susideda mažiausiai iš trijų dalių: iš kylančio iki nugaros smegenų, iš nugaros smegenų centro ir nusileidžiančios į atsakomąjį organą. Refleksai esti dvejopi: nesąlyginiai, arba įgimti, ir sąlyginiai (rašymas), įgyti gyvenant ir mokantis. Koordinuojant judesius dalyvauja ne tik nugaros, bet ir galvos smegenys.

Nervų sistema skirstoma į centrinę ir periferinę. Centrinę nervų sistemą (CNS) sudaro galvos bei nugaros smegenys. Galvos smegenys susideda iš 5 pagrindinių dalių: 1) galinių smegenų (svarbiausia dalis – didieji ppusrutuliai; 2) tarpinių smegenų; 3) viduriniųjų smegenų; 4) užpakalinių smegenų (tilto ir smegenėlių); 5) pailgųjų smegenų. Periferinė nervų sistema sudaryta iš nervų, jungiančių galvos ir nugaros smegenis su periferija, t.y. su visais audiniais bei organais. Juntamieji nervai atneša signalus iš įvairių receptorių, o judinamieji perduoda impulsus, pvz., į raumenis ir liaukas. Be kaukolės kaulų galvos smegenis saugo ir smegenų dangalai. Mintys – tai ypatingi impulsai, atsirandantys DP (didžiųjų pusrutulių) ploname žievės sluoksnyje. Ne vien DP žievė dalyvauja aukštesnioje nervinėje veikloje. PPvz., tarpinės bei vidurinės smegenys taip pat susijusios su jausmais (meilė, neapykanta), mokymusi, suvokimu, jutimais (šalta, karšta, skauda), emocijomis (juokas, verksmas, įtūžis). Tarpinių smegenų apačioje yra prisitvirtinusi pasmegeninė liauka. Didžiausia užpakalinių smegenų dalis – smegenėlės. Svarbiausia jų paskirtis – tvarkyti darnią (koordinuotą) raumenų veiklą ir kūno padėties pusiausvyrą. Pailgosiose smegenyse yra nevalingi svarbiausi gyvybiniai centrai, nuo kurių priklauso širdies darbas ir kvėpavimas. Nugaros smegenys: 1) reguliuoja kūno judesius; 2) reguliuoja vidaus organų veiklą Nugaros smegenys perduoda impulsus arba į galvos smegenis, arba iš galvos smegenų – į kūno organus. Nugaros smegenys išsidėstę nesąlyginių refleksų centrai. Jos gerai apsaugotos nuo sužalojimų, nes glūdi kauliniame stuburo kanale. Į CNS impulsai atkeliauja juntamosiomis skaidulomis, o iš ten sklinda į periferiją dviem keliais: valingu ir nevalingu. Nevalingi impulsai keliauja per vegetacinės nervų sistemos skaidulas. Jos paskirtis yra tvarkyti vidaus organų darbą.