Kepenų ligos

Kepenų ligos,kaip nuo jų apsisaugoti

Ūminis kvėpavimo nepakankamumas atsiranda greitai (pvz., į kvėpavimo takus patekus svetimkūniui, per bronchų astmos priepuolį) ir pasireiškia per kelias minutes ar valandas, sukeldamas pavojų ligonio gyvybei.

Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas išryškėja pamažu (per kelis mėnesius, metus), dažnai dėl lėtinių kvėpavimo organų ligų. Svarbiausi požymiai: ligonį vargina dusulys (įvairaus intensyvumo, ryškiai stiprėjantis fizinio krūvio metu, atirandantis ir ramybėje), pamėlynuoja oda ir gleivinės, padažnėja kvėpavimas, dažnai plaka širdis. Sunkiu atveju pažeidžiama centrinė nervų sistema: ligonis tampa apatiškas, mieguistas, vvėliau praranda sąmonę.

Ligos baigtis priklauso nuo ligos, sukėlusios kvėpavimo nepakankamumą, ir deguonies trūkumo laipsnio. Deguonies trūkumas veikia daugelį organų, ypač jautrios smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir plaučių kraujagyslės. Esant ūminiam kvėpavimo nepakankamumui, skubiai nesuteikus pagalbos ligonis gali mirti.

Būtina pašalinti iš kvėpavimo takų kliūtis, pagerinti kvėpavimo takų praeinamumą. Tuo tikslu atliekama bronchoskopija, inhaliacijos, bronchų praplovimas. Užspringusiems ligoniams naudojamas Heimlicho būdas. Ligoniui duodama kvėpuoti deguonies, daroma dirbtinė plaučių ventiliacija. Be to, gydoma liga, sukėlusi kvėpavimo nepakankamumą.

Kvėpavimo nepakankamumas – tai neadekvati dujų apykaita pplaučiuose, dėl kurios trūksta deguonies, o anglies dioksidas iš jo pasišalina nepakankamai.

Kvėpavimo takų infekcijos gydymas – tai sudėtinga medicininė ir socialinė problema visame pasaulyje. Pastaraisias metais šioms infekcijoms gydyti vis dažniau vartojami makrolidų šeimos antibiotikai, ypač klaritromicinas, nes jis ggerai veikia įprastinius ir atipinius sukėlėus: Mycoplasma pneumoniae, Chlamydia pneumoniae, Ureaplasma urealyticum, Legionella spp., Haemophilus influenzae, Moraxella catarrhalis ir atsparius penicilinui Streptococcus pneumoniae štamus. Įvairiose šalyse atlikta nemažai klinikinių tyrimų, kurių tikslas buvo įvertinti klaritromicinio efektyvumą ir saugumą gydant kvėpavimo takų infekcijas. Kai kuriuose tyrimuose klaritromicinas buvo palygintas su kitais antibiotikais: azitromicinu, eritromicinu, amoksicilinu su klavulano rūgštimi. Remiantis visų tyrinėtojų duomenimis, klaritromicinas yra efektyvus ir saugus antibiotikas įvairioms suagusių ir vaikų kvėpavimo takų infekcijomis gydyti.

Svarbiausias bronchų astmos gydymo tikslas yra suteikti pacientui galimybę normaliai gyventi apsaugant jį nuo ligos simptomų (lėtinių ir ūminių), palaikyti normalią ar beveik normalią kvėpavimo funkciją ir optimaliai gydyti ligą.

– Svarbiausias gydymas yra priešuždegiminė terapija inhaliuojamaisiais kortikosteroidais (KS) (visiems pacientams, išskyrus sergančiuosius lengva epizodine astma).

– Pacientams negalima rūkyti ir būtina kasmet skiepytis nuo gripo.

– Kartu reikia gydyti esantį rinitą ir gastroezofaginį refliuksą.

– Sunkių paūmėjimų metu reikalinga O2 terapija (PaO2 >60 mmHg, SaO2 >90 proc. turi būti), skysčiai į veną ir plaučių ventiliacija.

– Gydymas turi būti intensyvus, kad kuo greičiau būtų pasiekta ligos remisija, o ją pasiekus galima vaistų dozes po truputį sumažinti.

– Jei FEV1 ar PEFR <50 proc. geriausio paciento individualaus rodiklio, hiperkapnija, sunkūs simptomai, psichikos pokyčiai – būtina hospitalizacija įį intensyvios slaugos skyrių.

– Jei yra geras atsakas į gydymą, normalūs fizinių tyrimų rezultatai praėjus 1 val. po paskutinės vaisto dozės, FEV1 ir PEFR >70 proc. geriausio paciento rodiklio, galima išleisti gydytis ambulatoriškai, būtina kontrolė po 1 savaitės.

Nefarmakologinis gydymas:

1. Pašalinti astmą provokuojančius veiksnius

2. Pacientų mokymas:

– suprasti savo ligą,

– taisyklingai vartoti inhaliuojamuosius vaistus,

– sugebėti atlikti PEF-metriją.

3. Pacientui būtina surašyti astmos gydymo planą.

Vaistai nuo astmos skirstomi į:

1. Greito veikimo – reikalingi bronchų spazmui pašalinti:

– b2 agonistai trumpalaikio poveikio,

– anticholinerginiai,

– KS sisteminiai.

2. Vaistai bronchų astmos kontrolei – tai ilgalaikio poveikio vaistai nuolatiniams astmos simptomams kontroliuoti:

– inhaliuojamieji KS (IKS),

– KS per os,

– leukotrienų antagonistai,

– ilgalaikio poveikio b2 agonistai,

– teofilinai,

– kromonai (kromolinas ir nedokromilis).

Lengvai epizodinei astmai gydyti vartojami trumpalaikio poveikio b2 agonistai pagal poreikį.

Lengvos nuolatinės astmos kontrolei nepakanka vien trumpalaikio poveikio b2 agonistų, todėl šalia jų skiriama vaistų nuo uždegimo – inhaliuojamųjų KS (mažos dozės). Pacientams, kurie nenori ar negali vartoti inhaliuojamųjų kortikosteroidų, skiriama leukotrienų antagonistų, ilgalaikio poveikio b2 agonistų, kromonų, teofilinų. Antileukotrienai pagerina kvėpavimo funkciją, suretina ligos paūmėjimus, apsaugo nuo alergenų ar fizinio krūvio sukelto bronchų spazmo, tačiau savo efektyvumu nusileidžia IKS. VVienas svarbiausių šios vaistų grupės privalumų, kad jie vartojami į vidų. Veiksmingiausi vaistai nuo uždegimo yra inhaliuojamieji KS. Jie reguliuoja uždegimo mediatorių sintezę, slopina citokinų sintezę, adhezinių molekulių ekspresiją, sumažina audinių infiltraciją uždegimo ląstelėmis (eozinofilais), kraujagyslių pralaidumą ir eksudaciją. Ilgalaikis gydymas IKS atnaujina pažeisto bronchų epitelio struktūrą. Ši vaistų grupė yra veiksminga daugumai įvairaus amžiaus pacientų. Pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo nuolatine astma, skiriama IKS kartu su ilgalaikio poveikio b2 agonistais, kromonais ar teofilinais. Vienas efektyviausių derinių yra IKS su ilgalaikio poveikio b2 agonistais. Ilgalaikio poveikio b2 agonistai (IPBA) pasižymi ilgalaikiu bronchus plečiančiu poveikiu, kuris tęsiasi 12 ir daugiau valandų, todėl jie vartojami du kartus per parą. Skiriant IKS kartu su IPBA gaunamas sinergistinis poveikis – IPBA padidina KS receptorių translokaciją iš ląstelės į citoplazmos branduolį, todėl tą patį klinikinį poveikį galima pasiekti mažesnėmis IKS dozėmis. Kombinuotas gydymas yra daug veiksmingesnis negu didelių inhaliuojamųjų KS dozių vartojimas.

Anticholinerginiai vaistai bronchų astmą gydant nerekomenduojami kaip mažiau veiksmingi.

Sunkiai astmai gydyti, be anksčiau minėtų vaistų, skiriamos didelės IKS dozės kartu su ilgalaikio poveikio bronchus plečiančiais vaistais bei sisteminio veikimo KS. Ilgalaikis KS į vidų vartojimas sukelia nepageidaujamus poveikius: osteoporozę, raumenų silpnumą, odos išplonėjimą, diabetą ir t.t.

Ksantinai yra mažiau veiksmingi bronchus plečiantys vvaistai nei b agonistai, o jų terapinė platuma siaura, todėl didesnės vaistų dozės, reikalingos bronchams išplėsti, sukelia nepageidaujamų poveikių (pykinimą, vėmimą ir t.t.). Mažos teofilinų koncentracijos (5-10 mg/l) slopina uždegimą, todėl sergantiesiems sunkia astma tikslinga jų vartoti.

Kai aukščiau minėtas gydymas yra nepakankamai veiksmingas, skiriama imunosupresantų (metotreksato, ciklosporino). Anti-IgE – naujas gydymo metodas, paremtas imunoglobulinų E receptorių antagonizmu, rekomenduojamas alerginei astmai gydyti.

Trumpalaikio poveikio inhaliuojamųjų b2 agonistų skiriama sergantiesiems astma pagal poreikį ūminiams astmos simptomams pašalinti.

– Svarbiausias gydymas yra priešuždegiminė terapija inhaliuojamaisiais kortikosteroidais (KS) (visiems pacientams, išskyrus sergančiuosius lengva epizodine astma).

– Pacientams negalima rūkyti ir būtina kasmet skiepytis nuo gripo.

– Kartu reikia gydyti esantį rinitą ir gastroezofaginį refliuksą.

– Sunkių paūmėjimų metu reikalinga O2 terapija (PaO2 >60 mmHg, SaO2 >90 proc. turi būti), skysčiai į veną ir plaučių ventiliacija.

– Gydymas turi būti intensyvus, kad kuo greičiau būtų pasiekta ligos remisija, o ją pasiekus galima vaistų dozes po truputį sumažinti.

– Jei FEV1 ar PEFR <50 proc.

geriausio paciento individualaus rodiklio, hiperkapnija, sunkūs simptomai, psichikos pokyčiai – būtina hospitalizacija į intensyvios slaugos skyrių.

Nefarmakologinis gydymas:

1. Pašalinti astmą provokuojančius veiksnius

2. Pacientų mokymas:

– suprasti savo ligą,

– taisyklingai vartoti inhaliuojamuosius vaistus,

– sugebėti atlikti PEF-metriją.

3. Pacientui būtina surašyti astmos gydymo pplaną.

Vaistai nuo astmos skirstomi į:

1. Greito veikimo – reikalingi bronchų spazmui pašalinti:

– b2 agonistai trumpalaikio poveikio,

– anticholinerginiai,

– KS sisteminiai.

2. Vaistai bronchų astmos kontrolei – tai ilgalaikio poveikio vaistai nuolatiniams astmos simptomams kontroliuoti:

– inhaliuojamieji KS (IKS),

– KS per os,

– leukotrienų antagonistai,

– ilgalaikio poveikio b2 agonistai,

– teofilinai,

– kromonai (kromolinas ir nedokromilis).

Lengvai epizodinei astmai gydyti vartojami trumpalaikio poveikio b2 agonistai pagal poreikį.

Lengvos nuolatinės astmos kontrolei nepakanka vien trumpalaikio poveikio bb2 agonistų, todėl šalia jų skiriama vaistų nuo uždegimo – inhaliuojamųjų KS (mažos dozės). Pacientams, kurie nenori ar negali vartoti inhaliuojamųjų kortikosteroidų, skiriama leukotrienų antagonistų, ilgalaikio poveikio b2 agonistų, kromonų, teofilinų. Antileukotrienai pagerina kvėpavimo funkciją, suretina ligos paūmėjimus, apsaugo nuo aalergenų ar fizinio krūvio sukelto bronchų spazmo, tačiau savo efektyvumu nusileidžia IKS. Vienas svarbiausių šios vaistų grupės privalumų, kad jie vartojami į vidų. Veiksmingiausi vaistai nuo uždegimo yra inhaliuojamieji KS. Jie reguliuoja uždegimo mediatorių sintezę, slopina citokinų sintezę, adhezinių molekulių ekspresiją, sumažina audinių infiltraciją uždegimo ląstelėmis (eozinofilais), kraujagyslių pralaidumą ir eksudaciją. Ilgalaikis gydymas IKS atnaujina pažeisto bronchų epitelio struktūrą. Ši vaistų grupė yra veiksminga daugumai įvairaus amžiaus pacientų. Pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo nuolatine astma, skiriama IKS kartu su ilgalaikio poveikio b2 agonistais, kromonais ar teofilinais. Vienas efektyviausių derinių yra IKS su ilgalaikio poveikio b2 agonistais. Ilgalaikio poveikio b2 agonistai (IPBA) pasižymi ilgalaikiu bronchus plečiančiu poveikiu, kuris tęsiasi 12 ir daugiau valandų, todėl jie vartojami du kartus per parą. Skiriant IKS kkartu su IPBA gaunamas sinergistinis poveikis – IPBA padidina KS receptorių translokaciją iš ląstelės į citoplazmos branduolį, todėl tą patį klinikinį poveikį galima pasiekti mažesnėmis IKS dozėmis. Kombinuotas gydymas yra daug veiksmingesnis negu didelių inhaliuojamųjų KS dozių vartojimas.

Anticholinerginiai vaistai bronchų astmą gydant nerekomenduojami kaip mažiau veiksmingi.

Ksantinai yra mažiau veiksmingi bronchus plečiantys vaistai nei b agonistai, o jų terapinė platuma siaura, todėl didesnės vaistų dozės, reikalingos bronchams išplėsti, sukelia nepageidaujamų poveikių (pykinimą, vėmimą ir t.t.). Mažos teofilinų koncentracijos (5-10 mg/l) slopina uždegimą, todėl sergantiesiems sunkia astma tikslinga jų vartoti.

Trumpalaikio poveikio inhaliuojamųjų b2 agonistų skiriama sergantiesiems astma pagal poreikį ūminiams astmos simptomams pašalinti.

Astma yra kintamoji ir grįžtamoji kvėpavimo takų obstrukcija, sukeliama uždegimo ir bronchų hiperaktyvumo. Pagrindinis simptomas – priepuolinio pobūdžio dusulys.

Paplitimas

Serga 7-10 proc. vaikų, 5 proc. – suaugusiųjų; vyrai:moterys = 2:1. Sergamumas įvairiomis astmos formomis. Po 10 proc. suaugusiųjų astmatikų serga alergine extrinsic arba nealergine intrinsic astma, 80 proc. – mišria jų abiejų forma. > 45 m. žmonėms dažniausiai būna infekcinė astma, o vaikams ir jaunuoliams – grynai alerginė astma.

Astminės būklės gydymas

* Intensyvaus gydymo skyriuje širdies/kraujotakos ir plaučių funkcijos, vandens ir elektrolitų pusiausvyros kontrolė.

* Sėdima padėtis.

* Raminimas.

* Deguonies skyrimas.

* Būtini gliukokortikosteroidai.

* Bronchozilikai.

* Sekretolitikai pakankamai skirti parenterališkai skysčio ir prireikus – antibiotikai.

* Kartais aparatinė kontroliuojamoji plaučių ventiliacija, sekreto siurbimas pro endoskopą ir bronchų lavažas.

* Stresinės opos pprpfilaktika.

Bronchinės astmos profilaktika

1. Hiperreaktyvios bronchų sistemos saugojimas

* Vengti alergenų.

* Mesti rūkyti.

* Vengti šalto oro, rūko, dulkių, profesinių inhaliacinių kenksmingų medžiagų.

* Infekcijų profilaktika.

* Vengti per didelių fizinių krūvių.

Kaip apsisaugoti nuo namų dulkių sukeliamos alergijos

* Jokių naminių gyvulių, kambarinių gėlių, kilimų, minkštų baldų ir kitų daiktų, kaupiančių dulkes.

* Sintetinio pluošto patalų kamšalai, plaunami sintetiniai užvalkalai čiužiniams, anklodėms ir pagalvėms.

* Naktį miegoti su pižama.

* Palaikyti gana žemą patalpų santykinę oro drėgmę ir temperatūrą.

* Kasdien valyti dulkes siurbliu su filtru mikrodulkėms, dažnai keisti lovos skalbinius.

* Dulkes tirti erkutėms nustatyti, prireikus būstą sanuoti akaricidais.

2. Kūdikių atopijos profilaktika 6 mėnesius maitinti krūties pienu, vengti papildomo maisto ir imtis erkučių profilaktikos.

3. Kai yra polinozinė alergija, vengti dažnos kryžminės alergijos, sukeliamos beržų žiedadulkių su žaliais sėklavaisiais bei morkomis, be to, pelynų su salierais arba prieskoniais.

4. Nevartoti vaistų, galinčių sukelti priepuolį pvz., acetilsalicilo rūgštis, jei pacientas jos netoleruoja; beta receptorių blokatorių.

5. Imuninė terapija.

Prognozė

Vaikų astma pasveiksta > 50 proc. sergančiųjų.

Suaugusiųjų astma pasveiksta apie 20 proc., pagėrėja apie 40 proc. Ilgai ir kruopščiai gydantis inhaliaciniais gliukokortikoidais, prognozė gali labai pagėrėti.

Analizuojant užsienio šalių literatūrą pastebima, kad per paskutiniuosius du dešimtmečius padaugėjo alerginių ligų, ypač kvėpavimo takų alerginių susirgimų. Nustatyta, kad 4-6% žmonių kenčia nuo astmos. Šios ligos mirtingumas sudaro 1-7%. PPramonės miestų gyventojai nespecifinėmis plaučių ligomis serga žymiai dažniau nei kitų miestų gyventojai. Daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių šių ligų didėjimas tapo socialine ekonomine rykšte bei viena iš svarbiausių laikino nedarbingumo ir invalidumo priežasčių. Profesorius V.S.Moškevič respiracinę alergiją apibrėžia, kaip susirgimą, kuris išsivysto, patekus dideliam kiekiui žalingų medžiagų į žmogaus kvėpavimo takus, kuris sukelia jų lėtinį uždegiminį procesą bei organizmo sensibilizaciją. Neretai tas pats ligonis serga viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų alergija. Nustatyta, kad išsivystęs alerginis rinitas, nuolat veikiant alergenams, dažnai pereina į bronchinę astmą.

Bronchinė astma – tai lėtinė alerginė recidyvuojanti liga, pasireiškianti generalizuota bronchų obstrukcija ir dėl jos atsirandančiais pasikartojančiais dusulio priepuoliais. Svarbiausia bronchinės astmos patogenezės grandis – tai pakitęs bronchų reaktyvumas, kuris priklauso nuo įgimtų, paveldėtų ir įgytų biologinių faktorių. G.Pauli su bendraautoriais teigia, kad asmenims, turintiems genetinį polinkį sintezuoti IgE, alerginės reakcijos išsivysto kontaktuojant su įvairiais alergenais. Tam, kad įvyktų organizmo sensibilizacija, būtina sąlyga – alergenų buvimas žmogaus gyvenamojoje ar darbo aplinkoje.

Didelę riziką atopiškiems asmenims sukelia:

· gyvenamojoje aplinkoje esantys alergenai: namų dulkių erkės, naminiai gyvūnai, pelėsiai ir kita;

· nespecifiniai aplinkos faktoriai: pasyvus rūkymas, atmosferos taršalai (ozonas, sieros dioksidas, anglies dioksidas, sudegusio kuro dalelės);

· persirgti virusinės kilmės susirgimai (gripas);

· netinkama

mityba (ypač· didelis svetimų baltymų kiekis kūdikių maiste);

· psichiniai faktoriai (paūmina ligą);

· nepalankios klimatinės sąlygos;

· bloga socialinė ir ekonominė būklė.

PROFESINĖ ASTMA

Pastaraisiais dešimtmečiais ypač susidomėta respiracinių alergijų profesine etiologija. Įvairiose šalyse, įdiegiant naujas gamybos technologijas, naudojamos cheminės bei kitos medžiagos, kurios didina profesinių alergijų išsivystymo riziką. Pripažinta, kad profesinė astma yra dažniausiai paplitusi profesinių plaučių ligų forma. Jos paplitimas nėra tiksliai žinomas, bet tai galėtų sudaryti 2-15% visų astmos atvejų.

M.Rueqquer teigia, kad astmos profesinė kilmė labai priklauso nuo darbo sąlygų (daugiau kkaip 50%). Europoje iš visų diagnozuotų profesinės astmos atvejų 50% sudaro „kepėjų” astma ir astma, sukelta izocianatų. Izocianatai plačiai naudojami plastmasių ir dažų gamyboje. Gamybos procese naudojant apsaugos priemones, sumažėjo dirbančiųjų rizika susirgti astma, kurią sukelia šios cheminės medžiagos.

Dažnai profesinės ligos nėra tiksliai diagnozuojamos, kadangi jų etiologija yra daugiafaktorinė, be to gydytojai tinkamai neparuošti. Daug profesinių alergijų diagnozių yra diskutuotinų, vertinant jas pagal nustatymo kriterijus. Svarbu profesinę astmą diferencijuoti nuo kitų astmos formų bei astmą, sukeltą darbo aplinkos veiksnių nuo aastmos, sukeltos nespecifinių dirginančių veiksnių.

Europos Alergologijos Akademijos ir Imunologijos Klinikų Profesinės Alergologijos Pakomitetis (Subcommitee on Occupational Allergy of the European Academy of Allergology and Clinical Immunology) pasiūlė “Profesinės astmos diagnozavimo taisykles” (“Guidelines for the diagnosis of Occupational Asthma“). Remiantis taisyklėmis, pprofesinė astma diagnozuojama šia tvarka:

1. Išsami PA anamnezė.

2. PA patvirtinama bronchų obstrukcijos ir nespecifinio bronchų hiperreaktyvumo grįžtamumu; taip pat didėjanč3. iu dieniniu maksimalaus iškvėpimo tūrio greič4. io piko dažniu (PEFR).

5. Bronchų spazmai, susiję su darbu, patvirtinami eile PEFR išmatavimų ir nespecifinio bronchų reaktyvumo tyrimais.

6. Sensibilizacija profesiniams patvirtinama odos mėginiais arba atliekami testai in vitro specifiniams imunoglobulinams nustatyti.

7. Profesinių veiksnių įtaka astmos išsivystymui patvirtinama specifiniais bronchų provokaciniais mėginiais.

Profesinė astma yra kvėpavimo takų liga, charakterizuojama kintančia bronchų obstrukcija ir kintančiu bronchų hiperreaktyvumu, sukeliamu specifiniais veiksniais, įkvėptais darbo vietoje.

Pagal Tarptautinį profesinių ligų sąrašą (peržiūrėtą ir papildytą 1980 metais) šiuo metu pripažintos profesinės kvėpavimo takų alergijos yra:

1. Profesinė astma, sukelta sensibilizuojančių veiksnių arba dirginančių medžiagų, kurios yra naudojamos tam tikruose gamybos procesuose.

2. Egzogeninis alerginis alveolitas iir jo komplikacijos, kurį sukelia įvairių organinių dulkių įkvėpimas, kaip numatyta nacionalinėje teisėtvarkoje.

J.Kidney pateikė palyginamąją profesinės astmos charakteristiką su kitomis profesinėmis plaučių ligomis. Buvo ištirti 39 profesinės astmos atvejai, užregistruoti 1978-1988 metais, ir nustatyti jų požymiai: jaunas amžius (77% astma išsivystė iki 35 metų), moterys serga dažniau, trumpas latentinis periodas (56% astma išsivystė po 3-jų darbo metų). Pneumokoniozėms būdinga – serga vyresni žmonės, dažniau vyrai, darbo stažas 10 metų.

ASTMOS EPIDEMIOLOGIJA

Kvėpavimo takų obstrukcinių ligų, ypač astmos, epidemiologinio įvertinimo tikslas yra iištirti šių ligų atsiradimo priežastis bei sergamumo paplitimo dėsningumus. Astmos atvejai (ligotumas) ir nauji astmos atvejai (sergamumas) pirmiausiai turi būti siejami su simptomais (ypač, su sunkiu alsavimu ir su dusulio priepuoliais). Taip pat yra manoma, kad asmenų, turinčių šiuos simptomus, plaučių funkcija gali būti jau nusilpusi, todėl jie turės išreikštas ligos pasekmes. Ligotumą ir sergamumą lemia amžius, paveldimumas ir rūkymas. Naujausi duomenys parodė, kad galimą astmos sergamumo ir ligotumo padidėjimą nulemia ligos eigos pakitimai.

Iš visų užregistruotų astmos atvejų išsivysčiusiose šalyse dažniausiai suserga vaikai iki 5 metų (50%). Rečiausiai suserga 20-40 metų žmonės. Nustatyta, kad nuo 40 metų susirgimai astma dažnėja. Naujai užregistruoti astmos atvejai (virš 40 metų) dažniausiai yra susiję su anksčiau persirgtomis plaučių ligomis (obstrukcinės palučių ligos), 40% astmatikų praeityje šiomis ligomis nesirgo. Moterys, vyresnės kaip 40 metų, susirgusios astma anksčiau skundėsi sunkiu alsavimu ir turėjo dusulio priepuolius. Vyrų astmą daugelio tyrimų duomenimis lėmė paveldimumas bei anksčiau persirgtos apatinių kvėpavimo takų infekcinės ligos.

Rūkymas didina IgE lygį ir eozinofilų kiekį, todėl rūkantys astma suserga dažniau. Rūkančiųjų polinkis susirgti astma priklauso ir nuo cigarečių rūšies bei rūkymo trukmės.

Nors paplitimo (cross – sectional) tyrimai turi tam tikrų trūkumų (negaunama informacija apie tolesnį profesinį maršrutą ir ligos eigą), tačiau šiuo metu jie yra ddažniausiai naudojami vertinant profesinių alergijų paplitimą vertinimui. Epidemiologiniai tyrimai turi būti atliekami ne tik astmos paplitimui ir rizikai įvertinti. Dėmesys turi būti kreipiamas ir į dirbančiųjų sensibilizacijos riziką darbo aplinkos veiksniams bei sergančiųjų profesinį maršrutą. Be to svarbią reikšmę turi darbo aplinkos kenksmingumų ekspozicijos įvertinimas. Išsivysčiusiose šalyse šie tyrimai atliekami kelis dešimtmečius. Daugelyje šalių yra ištirtas profesinės astmos paplitimas įvairiose profesinėse grupėse bei jį lemiantys rizikos veiksniai. Besivystančiose šalyse epidemiologiniai profesinių kvėpavimo takų alergijų tyrimai yra neseniai pradėti, todėl čia mažiau žinoma apie jų paplitimą bei riziką.

DARBO APLINKOS ALERGENAI

Alergenas – iš graikų kalbos išvertus “allos“ – kitas + „genus“ – giminė, kilmė. Tai antigenas, galintis organizme gaminti alerginius antikūnus, o dar kartą patekęs sukelia alerginę reakciją arba alerginę ligą. Alergenu gali būti paprastos (netgi atskiri cheminiai elementai – platina, nikelis ir kiti) bei sudėtinės baltyminės medžiagos, baltyminiai – polisacharidiniai, baltyminiai – lipidiniai. Kai kada alergenai susidaro pačiame organizme dėl įvairių priežasčių pakitus saviems baltymams ( dėl spinduliuotės, cheminių medžiagų poveikio, ligos) – autoalergenai. Įvairių gamybos šakų astmogenai tiriami apie 30 metų. Šiuo metu žinoma ir ištirta daugiau kaip 200 medžiagų, sukeliančių astmą. Jų sąrašas nuolat ilgėja.

Dažnesni alergenai ir jų šaltiniai:

1) buitiniai;

2) pramoniniai;

3) augaliniai;

4) gyvuliniai;

5) cheminės medžiagos;

6) maisto produktai;

7) vaistai.

Manoma, kad vvisos medžiagos alergizuoja, kurios yra naudojamos gamyboje. I.L.Bernstein ir kiti autoriai suskirstė profesinės astmos etiologinius veiksnius į imunologinius ir neimunologinius. Imunologiniai veiksniai skirstomi į sukeliančius astmą, dalyvaujant IgE ir jam nedalyvaujant. Pastaruoju atveju specifinių IgE antikūnų randama nedaugeliui ligonių, net jei klinika ir pasireiškia alerginėmis reakcijomis. Pagrindinis skirtumas tarp neimunologinių ir imunologinių veiksnių sukeltos profesinės astmos yra tai, kad paveiktiems asmenims, pakartotinai susidūrus su kenksmingų veiksnių mažu kiekiu, nebeatsinaujina ligos simptomai. Remdamasis šia klasifikacija M.Chan-Yeung, J.-L.Malo pateikė profesinės astmos etiologinių veiksnių sąrašą pagal gamybos šakas, darbo vietas ar darbo procesus.

Profesinis alergenas gali būti augalinės, gyvulinės ir cheminės kilmės. Dėl augalinės kilmės alergenų gausumo kartais būna sunku išskirti konkretų veiksnį, sukeliantį profesinę alergiją.

Miltų ir grūdų dulkės. Tai visų šalių pripažinti alergenai. Jie sukelia vadinamą “kepėjų” astmą. Kai kuriose šalyse ši profesinės astmos forma yra labiausiai paplitusi. Pastebėta, kad beveik kas penktas kepėjas suserga profesine astma. Dauguma, sergančių “kepėjų” astma, yra alergiški kviečių ir rugių miltams. Atlikus kviečių ekstrakto tyrimus, rasta 40 įvairių alergenų, daugelis iš jų yra globulinų, gliadinų ir gliuteinų frakcijos.

Farmaciniai augalinės kilmės alergenai. Daugelis jų yra baltymai, pavyzdžiui, ipecacuancha (gaunama iš Cephaelis ipecacuancha šaknies) arba polisacharidai (psyllium).

Dažniausiai tiriama psyllium sukelta profesinė astma.

Mokslinių tyrimų duomenimis nuo 28% iki 44% farmacininku

yra sensibilizuoti augalinės kilmės alergenais, o iš jų 4% serga profesine astma.

Kavos pupelės. Nustatyta, kad perdirbtos kavos pupelės yra pagrindinis rizikos faktorius kavos pupelių perdirbimo darbininkams.

Medžio dulkės. Jos gali sukelti profesinę bronchinę astmą, alerginį rinitą ir kitus respiracinius negalavimus miškų ūkio darbininkams, muzikos instrumentų meistrams, gaminantiems smuikus ir violončeles iš juodmedžio, lentpjūvių darbininkams.

Pelėsių ir grybų sporos. Nustatyta, kad darbininkai, dirbantys drėgnose vietose, turi riziką būti sensibilizuoti grybų ir pelėsių sporomis.

Fermentai. Maisto pramonėje jie naudojami apie 20 metų ir žinomi, kaip rrespiraciniai alergenai. Augalinės kilmės fermentai (papainas, gaunamas iš papajos, ir bromelinas) ir gyvulinės kilmės (kiaulių tripsinas) gali sukelti profesinę astmą. Šiuo metu fermentai naudojami gaminant gyvulių pašarą, minkštinant popierių, įvairiuose tekstilės gamybos procesuose.

Laboratoriniai gyvūnėliai. Farmacijos pramonėje, universitetuose ir moksliniuose centruose, taip pat gyvūnėlių veisimo ir auginimo fermose daug darbuotojų dirba su laboratoriniais gyvūnėliais. Dažniausiai alergiją sukelia žiurkių, pelių ir triušių šlapime ir kitose išskyrose randami alergenai. Pelių ir žiurkių šlapime randamas stipriausiai alergizuojantis veiksnys – alfa2 – globulinas.

Gyvuliniai baltymai. Aprašyta jjaučio išvalyto serumo miltelių ir vištų kiaušinių lizocimų sukelta profesinė astma.

Vabzdžiai. Laboratorijų dirbantieji, veisiantys ir auginantys žiogus, grūdų straubliukus, skėrius, vaisių museles, šilkverpių kokonų surinkėjai rizikuoja susirgti profesine astma. Nustatyta, kad dvisparnių vabzdžių šeimos hemolimfa (Chi t I) alergizuoja ne ttik dirbančius laboratorijoje, bet ir mėgėjus, turinčius insektariumus, bei žmones, susiduriančius su šios šeimos atstovais aplinkoje.

Cheminės medžiagos. Alergizuojančios medžiagos, sukeliančios bronchinę astmą ir kitas profesines kvėpavimo takų alergines ligas: formaldehidas, izocianatai, žemo molekulinio svorio junginiai, metalai, lateksas ir kt.

PROFESINĖS ASTMOS PROGNOZĖ

Profesinės astmos prognozė priklauso nuo jos nustatymo laiko, alergizuojančio veiksnio išskyrimo bei jo pašalinimo iš darbo aplinkos. Ankstyvas profesinės astmos nustatymas yra svarbus ne tik ligoniui ir gydytojams, bet žinant kas sukelia profesinę astmą galima laiku gerinti darbo aplinkos sąlygas bei jas kontroliuoti. Tačiau daugumos ligonių profesinės astmos ir bronchų hiperreaktyvumo simptomai išlieka ilgą laiką, nutraukus kontaktą su alergizuojančiais veiksniais. Nepalankūs veiksniai, lemiantys astmos prognozę:

1) ilgalaikis kenksmingų faktorių poveikis prieš išsivystant astmos simptomams;

2) ilgai nediagnozuoti pirmieji astmos simptomai;

3) kvėpavimo takų oobstrukcija;

4) atlikus provokacinius bronchų mėginius, gaunamas dvejopas atsakymas (greito ir lėto tipo imunologinės reakcijos);

5) pastovus uždegimas, vykstantis plauč6) ių alveolėse.

PROBLEMA LIETUVOJE

Specialių mokslinių tyrimų duomenimis mažuose Lietuvos miestuose 5,9% 40-59 metų vyrų serga lėtiniu bronchitu, 0,7% – bronchine astma, 6,9% – nustatyta lėtinio bronchito priešligė (M.Staponkienė, 1987 m.). 1990 metais kvėpavimo organų ligos nulėmė 4,6% mirčių.

Lietuvoje 1993 metais iš viso buvo užregistruota 40,705 kvėpavimo organų ligų.

Suaugusiųjų sergamumas bei ligotumas kvėpavimo organų ligomis Lietuvoje (Sveikatos informacijos centras, 1993)

Nozologinė forma Naujai užregistruoti atvejai (absoliutūs sskaičiai) Ligotumas (absoliutūs skaičiai)

Alerginis rinitas 1630 2535

Nepatikslintas bronchitas ir emfizema 5299 69579

Bronchinė astma 797 10584

Kitos lėtinės plaučių ligos 142 1022

Kitos kvėpavimo organų ligos 1767 2980

Pastebėta, kad Lietuvoje paskutiniaisiais metais daugėja kvėpavimo takų alerginių susirgimų. Tačiau trūksta tikslių duomenų apie bronchinės astmos paplitimą. Manoma, kad įvairiose Lietuvos vietovėse šia liga serga 2-4% gyventojų.

Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama erkių sukeliamos alergijos problemai. 1982 metais pradėtas mokslinis darbas, tiriantis pajūrio regiono (Lietuva) namų dulkių akarofauną ir bandoma įvertinti jos įtaką atopinės bronchinės astmos etiologijai. Pirmą kartą buvo išskirta erkių fauna namų dulkių pavyzdžiuose. Išaiškintos 22 erkių rūšys. Sergančiųjų astma namuose erkių aptikta keturis kartus daugiau nei sveikų. Daugiausiai Lietuvoje vyrauja Dermatophagoides pteronyssimus rūšis, kuri sudaro 80,3% visos akarofaunos.

Lietuvos pramonės įmonėse naudojama daugelis medžiagų (epoksidinės dervos, nikelis, aliuminis), kurių įtaka astmos išsivystymui yra įrodyta kitose pasaulio šalyse. Tačiau bronchinės astmos paplitimas pramonės įmonių darbuotojų tarpe praktiškai nėra tirtas. Tuo tikslu Higienos instituto Darbo medicinos centre pradėtas rengti epidemiologinių tyrimų projektas. Numatoma išsiaiškinti pramonės darbuotojų grupes su didžiausia rizika susirgti bronchine astma bei ištirti sergamumo šia liga priklausomybę nuo darbo aplinkos, profesinio stažo, rūkymo ir kitų veiksnių intensyvumo. Panaudojant specialiai parengtą epidemiologinio tyrimo klausimyną, bus tiriami visi nauji kliniškai patvirtinti bronchinės astmos atvejai, konsultuos Vilniaus miesto alergologai.

Pasaulio sveikatos organizacija rūkymą vertina kaip ligą, kuri yra įtraukta į TTarptautinę ligų klasifikaciją. Įprasčiausios medicininės rūkymo pasekmės yra kvėpavimo takų ligos, chroniškos plaučių ligos, plaučių vėžys, kitos vėžio formos, kraujagyslių ligos, alergija, dantų kritimas, impotencija ir t.t. Rūkant pulsas padažnėja 15 – 18 kartų per minutę, kas gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Rūkymo metu su seilėmis nuryjamas nikotinas ir kitos medžiagos patenka į skrandį, erzina jo liaukas, mažėja apetitas, prasideda skrandžio gleivinės uždegimas, padidėja rizika susirgti opalige. Moterims rūkymas gali sukelti menstruacinio ciklo sutrikimus, paankstinti menopauzę. Ilgą laiką rūkančios moterys negali pastoti.

Neigiami rūkymo padariniai veikia ir rūkančiojo aplinkoje esančius žmones. Todėl tokio paties pobūdžio kenksmingas poveikis pastebimas ir tiems, kurie yra rūkančiojo aplinkoje, vadinamiesiems pasyviai rūkantiems, kaip ir rūkoriams. Žalos rizika priklauso nuo dūmų koncentracijos ore ir buvimo dūmuose laiko. Viena iš rūkymo pasekmių yra padidėjusi staigios kūdikių mirties rizika, kūdikių kvėpavimo takų ligų ir viduriniosios ausies uždegimo priežastis.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis, jaunos merginos rūko daug daugiau nei vaikinai, yra dideli skirtumai tarp dideles ir mažas pajamas turinčių žmonių grupių, profesinių grupių ir individo šeimyninės padėties (pvz. rūko beveik 50 proc. vienišų motinų).

Pasaulyje jau rūko apie 60 proc. 13 –15 metų vaikų ir apie 25 proc. iš jų rūkyti pradėjo iki 11 metų amžiaus. O rūkyti meta tik apie 22 proc. rūkančiųjų.

Europos regione, taip pat, pastebimas greitas tabako epidemijos plitimas. Nors Europoje gyvena mažiau negu 15 proc. pasaulinės populiacijos, tačiau būtent Europos regione užfiksuojama apie vieną trečdalį su rūkymu susijusių mirčių. PSO prognozuoja, kad situacijai nepasikeitus 2020 metais su rūkymu susijusių mirčių skaičius padvigubės.

Tabakas – tai legali narkotinė medžiaga ir galima teigti, kad jo vartojimas nėra laisvo pasirinkimo dalykas, beveik visi, kurie rūko, pradėjo tai daryti iki pasiekdami suaugusiojo amžių. Rūkymu siekiama palaikyti įprastinę nikotino koncentraciją kraujyje, normalią savijautą taip išvengiant abstinencijos reiškinių. Fiziškai nuo tabako priklauso apie 80 proc. rūkančiųjų.

Aplinkos rūkymo įpročiai ir požiūris į rūkymą turi apskritai didelę įtaką vaikų ir jaunimo polinkiui pradėti rūkyti. Tai glaudžiai siejasi ir kokios buvo nuostatos tabako atžvilgiu namuose, mokykloje, draugijų veikloje ir viešojoje aplinkoje bendrai. Jeigu rūkymas suvokiamas kaip savaime suprantama ir priimtina suaugusiųjų gyvenimo dalis, didėja pavojus, kad vaikai ir jaunuoliai pradės rūkyti. Vaikų ir jaunimo veiklos patalpos ir įvairios bendrosios patalpos šiandien pagal įstatymo reikalavimus yra nerūkymo zonos bei kavinėse, restoranuose ir baruose turi būti įrengtos atskiros vietos rūkantiems asmenims.

Saugių cigarečių nėra. Net ir cigaretės su mažesniais dervų ir nikotino kiekiais yra kenksmingos. Perėjimas prie mažiau dervų ir nikotino turinčių tabako gaminių neduoda žymesnio atpratimą palengvinančio poveikio.

Ant cigarečių pakelių esantys dervų, nikotino ir anglies monoksido skaičiai nurodo vidutinį cigaretės dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekį. Nikotinas – lengvai į kraujotaką patenkanti toksinė medžiaga, pasižyminti priklausomybę lemiančiu poveikiu. Jis stimuliuoja kai kurių cheminių junginių išsiskyrimą galvos smegenyse, šie junginiai yra susiję su malonumo jausmu ir pakelia nuotaiką. Panašus veikimo mechanizmas būdingas ne tik nikotinui, bet ir kitoms narkotinėms medžiagoms. Taip pat, reikia prisiminit, kad dar be paminėtų medžiagų, cigarečių dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių iš jų aapie 50 kancerogeniškai veikiančių junginių.

Tabakas – pagrindinė cigarečių sudedamoji dalis, tačiau į cigaretes dedama ir kitokių sudedamųjų dalių: amoniakas – sustiprina nikotino absorbciją; kvapiosios medžiagos – pagerina skonį, saldikliai – suteikia skonį ir pikantiškumą, eugenolis ir mentolis – apstingdo gerklę ir palengvina įkvėpimą; kakava – išplečia kvėpavimo takus ir t.t.

Mesti rūkyti būtina. Ypač besilaukiančioms moterims ir jaunoms mamoms. Rūkymas nėštumo metu gali pakenkti kūdikiui ir, be kita ko, yra mažo kūdikio svorio priežastis. Negalima rūkyti prie vaikų, nes jie yypač jautrūs tabako dūmų poveikiui. Mesti rūkyti gali būti sunku, tačiau tai padaryti įmanoma. Dėl patarimo ir pagalbos, kaip mesti rūkyti, pasitarkite su savo gydytoju. Atpratimo nuo rūkymo yra įvairių metodų. Tai gali būti ir norinčių mesti draugijos, arba nikotiną ppakeičiančių medžiagų naudojimas. Metus rūkyti pagerėja sveikata, geriau užuodžiami kvapai, suaktyvėja skonio receptoriai, mažiau išleidžiam pinigų.