Kiškiai

PILKASIS IR BALTASIS KIŠKIAI

KIŠKINIAI

Kūno ilgis 25 – 75 cm. Uodega trumpa , bet iš išorės aiškiai matoma. Ausys gana ilgos, smailiomis viršūnėmis. Priekinės kojos penkiapirštės, gerokai už jas ilgesnės užpakalinės – keturpirštės. Letenų apačia apžėlusi plaukais. Kailiukas purus ir švelnus, kai kurių trumpaplaukis ir šiurkštokas. Dantų 28, iš jų skruostinių.

Paplitę visų žemynų (išskyrus Antarktidą) įvairiuose landšaftuose. Gyvena miškuose, krūmuose, tarp aukštų žolių.

Dauguma rūšių – medžiojamieji žvėreliai, medžiojami dėl kailio, mėsos. Domestikuotus triušius augina žvėrininkystės ūkiai ir mėgėjai, išvesta daug įvairių jjų veislių.

Šeimoje 43 – 45 rūšys. Lietuvoje – 2.

Kailis žiemą ir vasarą pilkai rusvas. Uodega pailga, jos viršutinėje pusėje visada yra rusvai juoda pailga dėmė ( 1 pav. ).

Didžiųjų kandžių priekinio paviršiaus išilginė vagelė yra danties viduryje. Pilkojo kiškio kailis vasarą rusvai pilkšvas, žiemą baltas. Uodega apvali, vasarą iš viršaus pilkšva, žiemą balta, tamsios dėmės nėra. Didžiųjų kandžių priekinio paviršiaus išilginė vagelė yra arčiau danties vidinio krašto.

PILKASIS KIŠKIS

Panašus įnaminį triušį. Priekinės kojos plonesnės ir trumpesnės negu užpakalinės. Nagai ilgi, aštrūs, ttik senų žvėrelių jie būna trumpi ir atbukę. Pėdos siauresnės negu baltojo kiškio, apaugusios tankiais plaukais. Jose daug prakaito liaukų, todėl neaplimpa sniegu. Ausys ilgos (palenktos į priekį gerokai išsikiša už snukio galo) ( 2 pav. ).

Kailis tankus ir švelnus, vvasarą gelsvai rudas, žiemą pilkšvesnis. Nugaros vilnaplaukių viršūnes tamsios, todėl kailis atrodo margas. Akuotplaukiai ir vilnaplaukių pamatinė dalis balti. Krūtinė, ruožas ant šonų ir priekinės galūnės molio spalvos, viršugalvis juosvas, skruostai ir priekinė galvos dalis pilkšvi, pilvas baltas. Ausų išoriniu kraštu eina juoda juosta. Uodegos viršutinėje pusėje yra pailga rusvai juoda dėmė („gėlė‘‘). Patelių kailis truputį rudesnis, bet tai neryškus lyčių skiriamasis požymis. Lietuvos kiškių nugara šiek tiek garbanota, o jauniklių kaktoje yra balta dėmelė.

Kiškiai šeriasi 2 kartus: pavasarį – nuo kovo iki gegužės ar birželio, o rudenį – nuo spalio iki lapkričio mėn. Vėlyvų vadų jaunikliai ir ligoti kiškiai išsišeria vėliau.

Patinai ir patelės didumu beveik nesiskiria. Lietuvoje kiškiai šiek tiek kiškiai stambesni negu Vakarų Europoje.

Kaukolės smegeninė dalis plati ir pplokščia ( 3 pav.).

Užorbitinės ataugos plačios, su dviem smailiais kampais. Nosikauliai taip pat platūs, jų priekiniai galai aštrūs. Apatinis žandikaulis palyginti plonas.

Didieji kandžiai kalto formos, jų priekinio paviršiaus viduryje yra išilginė vagelė, kuri ilgesnė ir gilesnė negu baltojo kiškio ( 4 pav. ).

Kokiam porūšiui priklauso Lietuvos pilkasis kiškis, tikslių duomenų nėra. T.Ivanauskas jau 1921 m. Pastebėjo, kad Rytų ir Vakarų Lietuvoje kiškiai skiriasi kailio spalva, didumu ir kai kuriais morfologiniais požymiais. Jo manymu Lietuvos pilkojo kiškio sistematiką dar rreikia tyrinėti.

PAPLITIMAS

Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švedija, Suomiją, Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės rajonus ( Uralo kalnų taigoje negyvena ), pietuose eina iki šiaurės vakarų Kazachstano, Mažosios Azijos. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio. Nuo1936 m. Kiškis aklimatizuojamas Pietų Sibire, tolimųjų Rytų rajonuose.

Lietuvoje XV XVIII a. Pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį kiškį veikė nepalankiai, pilkajam buvo palankūs, todėl, neilgai trukus,jis tapo dominuojančia rūšimi.

Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250 – 290 tūkstančių ( 5 pav.).

Tada net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50 – 70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20 – 40 ir tik viename Vilniaus rajone – mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas respublikoje buvo 40 – 50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus.1985 m. vidutinis tankumas buvo tik 12,8 o atskiruose rajonuose – nuo 3 iki 38 kiškių 1000 ha ( 6 pav.).

Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.

Ankščiau kiškių gausumą daugiausia lėmė biotiniai ir abiotiniai veiksniai – užsitęsusios žiemos,daug kritulių iir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir kt. Dabar svarbiausias kiškių populiacijos reguliatorius – ekologinės sąlygos, trikdymas, be to, daug jų žūva per laukų darbus, dėl transporto ir kitų antropogeninių faktorių.

BIOLOGIJA

Tinka įvairus kraštovaizdis. Šis žvėrelis gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Žiemą per didelius šalčius ir rudenį vėjuotomis dienomis slapstosi giraitėse, soduose; per darganas ir ūkanotomis dienomis – atvirose vietose: prie pavienio krūmo, kupsto, kauburėlio ar tankios žolės plotelyje tačiau tik ten, iš kur gali matyti aplinką ( 7 – 9 pav.).

Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos kiškiai apsigyvena miškuose ir nedirbamos žemės plotuose. Čia jų, ypač žiemą, būna 3 kartus daugiau negu gretimuose dideliuose laukuose. Geriausia jų( 50 – 70%) II ir III amžiaus klasės medynuose su gerai išsivysčiusiu traku. Aptinkami ir lapuočių bei lapuočių su eglėmis jaunuolynuose, kur medeliai ne aukštesni kaip 2 m, prie kvartalinių proskynų, naujose kirtavietėse. Didelių spygliuočių miškų nelabai mėgsta. Iš laukų išeina, kai sniego danga pasiekia 30 cm.

Aktyviausi būna vakare, 18 – 24 val., ir rytą iki vidurdienio mažiausiai aktyvūs naktimis. Pavasarį, veisimosi periodu, aktyvesni negu rudenį.

Per parą kiškis pabuvoja vidutiniškai 65 ha plote, bet aktyviausiai panaudoja apie 20 ha, pavojaus atveju – iki 1 km spindulio tteritoriją.

Paros teritorijoje kiškis minta keliose vietose ir turi 2 – 3 gulyklas.Pavasarį guoliai būna krūmuose, jaunuolynuose, pamiškėse (22% aptiktų gulyklų), rečiau – laukuose (21% ), pievose ( 7% ).Vasarą iki 50% guolių aptinkama žemės ūkio naudmenose, kur kiškis maitinasi ir veda jauniklius.

Kiškio individuali teritorija ne mažesnė kaip 50 ha (patinų – iki 22,5, patelių – iki 310 ha). Atskirų kiškių individualios teritorijos dažnai susikloja, bet agresyvių konfliktų dėl to nebūna. Patelės dažniau keičia buvimo vietą, reiklesnės aplinkos sąlygoms kiškiavimosi ir laktacijos periodu.

Skrandis paprastas, bet su dviem fiziologiniais skyriais: fundaliniu ( maistas fermentuojamas ) ir pilioriniu ( virškinamas ). Skrandžio talpa iki 350 ml. Normalus kiškių fiziologinis procesas – koprofagija. Naktį jie išskiria minkštos konsistencijos ekskrementus ( juose yra iki 30% baltymų ), kuriuos nulaižo nuo analinės angos ir nekramtę nuryja. Kietieji (dieniniai) ekskrementai susidaro pakartotinai suvirškinus minkštuosius. Vasarą kai kiškiai minta žole, jie būna rusvai žalsvi, o žiemą kai minta sumedėjusiais augalais gelsvai – rudi.

Per parą pilkasis kiškis maitinasi 3 – 5 kartus, suėda 500 – 800 g ( iki 1 kg ) pašaro. Racione apie 520 žolinių ir daugiau kaip 30 sumedėjusių augalų rūšių, daržovės, silosas, grūdai. Mėgstamiausi yra karklas, vikmedis, ąžuolas, obelis, slyva, klevas, gudobelė, lazdynas, ožekšnis, avietė,

iš žolinių – ankštiniai, graižažiedžiai, ypač pelynas, kiaulpienė, bitkrėslė varpiniai. Vasarą iki 88% ėdamų augalų sudaro piktžolės, aitrūs, augalai, kurių daugelis turi tonizuojančių savybių. Rudenį ėda žolių sėklas, ypač dobilų, balandų, kitų piktžolių. Kiškiui reikalinga pašarų įvairovė, kurios kaip tik trūksta dabar vyraujančiose monokultūrose. Tai viena priežasčių, dėl kurių mažėja kiškių skaičius.

Kiškiams būtini mineraliniai priedai. Ieškodami druskos, jie laižo išbarstytas laukuose ar paliktas krūvose trąšas ir dažniausiai apsinuodija.

Stokojant gerų pašarų, kiškis priverstas tenkintis mažiau kokybiškais. Jis laupo žievę,o „baltojo bbado“ periodu iki baltumo nužievina medžių kamienus, šakas. Prastos mitybos ženklas – sunkiasi kiškių ekskrementai, juose daugiau būna ląstelienos. Be to, mažėja pačių žvėrelių masė ir jie gali žūti. Nepriklausomai nuo pašarų kokybės kiškis gali suėsti tik tam tikrą jų kiekį, kurį pajėgia suvirškinti. Todėl suėstas maisto kiekis dar nėra pašarų pakankamumo rodiklis ( 10 pav.).

Per veisimosi sezoną atveda 1 – 3, kartais – 4 vadas. Daugiausia vaikingų patelių būna vasario pabaigoje ( 68 – 75% ), balandį ( 885% ) ir birželį – liepą ( 75 – 83% ), mažai – rugsėjį ( 22% ) ir retai – žiemą. Tarp nėštumų būna1 – 2 savaičių pertrauka. Patinai lytiškai aktyvūs nuo sausio (kai kurie ir nuo gruodžio) iki rugsėjo. JJauni kiškiai pradeda poruotis maždaug mėnesiu vėliau negu seniai.

Lytiniam aktyvumui svarbi oro temperatūra,dienos ilgumas ir kiti abiotiniai veiksniai. Šilti pavasario orai skatina lytinių liaukų vystymąsi, o ilgai užsitęsusi žiema – stabdo, be to lėčiau auga susiporavusių patelių embrionai. Patinų sėklidės ramybės periodu sveria 0,8 – 5,4g,sausio gale – 5,9 g balandžio – liepos mėn.- 15,7 g, o rugsėjo mėn. – apie 1 g. Patelių gimda ramybės periodu sveria 3 – 7 g, o per veisimąsi – iki 13g.

Patelės lytinis ciklas trunka 6 – 11 dienų. Neapvaisinta patelė po 16 dienų vėl rujoja. Nėštumo trukmė 44 – 46 dienos.

Prieš kiškiavimąsi patelės atskiria nuo patinų. Sausoje vietoje iškasa duobutę, kurią užkloja žole ir pūkais. Paprastai jaunikliai gimsta anksti rytą.

Lietuvoje veda 1 – 55, rečiau – 6 – 7 jauniklius. Vidutiniškai per veisimosi sezoną 1 pateliai tenka 7,4 jauniklio. Didžiausios būna antros vados – 4 – 6 jaunikliai, mažiausios – pirmosios ( pavasarinukų ) 1 – 2, o trečiosios ir ketvirtosios – 2 – 3 jaunikliai. Visliausios 2 – 3 metų patelės.

Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute atlikti tyrimai patvirtino ypatingą kiškių savybę – superfetaciją, t.y. prieš gimdyvinę rują. Jeigu embrionai būna viename gimdos rage, o antrasis laisvas, patelė likus iki gimdymo 3 –– 5dienoms, gali būti vėl apvaisinta. Superfetacinis nėštumas trunka tik 25 – 32 dienas.

Embrionų lyčių santykis iš pradžių būna 1:1. Tačiau patelės embrioninio vystymosi periodu jautresnės, todėl esant nepalankioms sąlygoms daugiau atsiranda patinėlių.

Kiškučiai gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti. Jie gauna 27 – 50 g riebaus ir kaloringo pieno ( jame yra 21,5% riebalų, 14% baltymų, 2,5% laktozės, 11,5% kazeino, 2,7% albumin7, 45,5% druskų ). Pirmomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja, todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams. 9 – 10 dienų kiškučiai nutolsta nuo gimimo vietos iki 20 m, o vieni nuo kitų per 80 – 100 žingsnių, bet kas vakarą grįžta atgal. Jeigu patelė neranda jauniklių įprastoje vietoje, bėga ieškoti, surenka juos net pastumdama arba sugriebusi dantimis už sprando.

Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio (rudeniniais – iki 2 mėnesių ). Mažų kiškučių termoreguliacija netobula, kailiukas greitai peršlampa, todėl jiems ypač pavojinga darganos ir šaltas oras.

Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni, patelė nustoja lankytis maitinimo vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie ją suradę bando žįsti. Dabar kurį laiką jaunikliai laikosi kartu, bet geriau pažinę teritoriją, pasiskirsto joje, užimdami individualius plotus.

Tik gimę kiškučiai ( n – 3356 ) sveria 107 ( 50 – 170 ) g. Kūno ilgis – 18 – 20,5cm. Per parą priklausomai nuo amžiaus ir gimimo laiko priauga 2 -37g (rudeniniai – tik 2 – 15g ). Po 240 – 300 dienų sveria ¼ suaugusio kiškio masės. Pirmosios (pavasarinės) vados nukenčia jaunikliai, daug jų žūva per laukų darbus. Iš infekcinių ligų Lietuvos kiškiams ypač pavojinga bruceliozė. Apsikrečia ganydamiesi bendrose su naminiais gyvuliais ganyklose. Kiškių bruceliozė Lietuvoje pirmą kartą diagnozuota 1956 m., nors žvėreliai su patologiniais pakitimais buvo aptinkami ir anksčiau. Išskirti du brucelų kamienai: galvijinis ( Brucella abortus ) ir kiaulinis ( Brucella suis ). 1963-1964 m. brucelioze sirgo 4,8% sumedžiotų kiškių, 1968-1973 m.- 6,5%, o kiaulių susirgimo zonose – net 15,4%. Ligos pradžioje išorinių požymių beveik nebūna. Vėliau patinų sėklidės padidėja ir būna pūlingos, patelių gimdoje, kiaušidėse ir pieno liaukose taip pat susidaro pūliniai. Daug pūlinių būna po oda kaklo srityje. Sergančios patelės dažnai abortuoja arba atveda neišsivysčiusius jauniklius.

Ne mažiau pavojinga liga – pseudotuberkuliozė. Kepenyse, plaučiuose, blužnyje ir kituose organuose būna žalsvai pilkų mazgelių, pilnų tirštos balzganos masės, o patys organai – padidėję. Ši liga ypač pavojinga jaunikliams. Brucelioze ir pseudotuberkulioze gali apsikrėsti ir medžiotojai, apdorodami sumedžiotus sergančius kiškius.

Kiškiai gali masiškai žūti nnuo kokcidiozių. Jomis apsikrėtę kiškiai sudaro apie 57%. Invazija intensyviausia tada, kai būna lietinga vasara ir ilgas bei šiltas ruduo. Tokiais metais apsikrėtę kiškiai sudaro 82 – 93%. Lietuvoje kiškių kokcidiozes sukelia Eimeria genties pirmuonys ( rastos 8 rūšys ). Kokcidijų oocistos labai atsparios. Jų 30 – 40% per žiemą išlieka gyvybingos, o pavasarį sporuliuoja ir tampa invazinėmis. Pagrindinis invazijos šaltinis yra šėryklos, prie kurių susikaupia daug išmatų su kokcidiozių sukėlėjais.

Parazitinių kirmėlių aptikta 10 rūšių: 2 rūšys siurbikių, 2 – kaspinuočių ir 6- apvaliųjų kirmėlių. Jų rūšinė sudėtis ir apsikrėtusių žvėrelių procentas nepastovus. Pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio pabaigoje daug kiškių buvo apsikrėtę siurbikėmis. Po 10 metų šių parazitų nerasta. Tuo laikotarpiu 45% kiškių buvo apsikrėtę apvaliosiomis kirmėlėmis Protostrongylus pulmonalis, kurios anksčiau buvo retos. Šis parazitas kiškiams labai pavojingas, nes sukelia didelius patologinius pakitimus plaučiuose. Pastoviai dažnas parazitas yra Trichocephalus leporis.

Iš ektoparazitų kiškius puola blusos, utėlės, bet dažniausiai parazituoja iksodinės erkės (Ixodes ricinus), ypač vasaros mėnesiais.

Pilkasis kiškis – vienas populiariausių medžiojamų žvėrelių, turi nemažą ūkinę ir estetinę vertę. Jo mėsoje gausu mikroelementų. Vertingi kiškio pūkai. Taukais gydoma žaizdos, sąnarių ligos, radikulitas. Juose yra vitaminų, priešuždegiminių medžiagų, riebiųjų rūgščių, kurios padidina ir pačių žvėrelių atsparumą ligoms.

Mažėjant kiškių skaičiui, į paruošų supirkimo punktus

pristatoma mažiau kailių bei mėsos. 1980 – 1983 m. kasmet buvo superkama vidutiniškai 2500 kailiukų, o kiškienos vertė maždaug 21000 rublių.

Kiškių medžioklė ribojama. Kai kuriose šalyse kiškiai veisiami nelaisvėje ir paleidžiami į jiems tinkamus plotus. Kiškių veisimo nelaisvėje bandymai pradėti Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute.

BALTASIS KIŠKIS

Panašus į pilkąjį kiškį, tik mažesnis ir lengvesnis. Ausys trumpesnės – palenktos į priekį vos siekia nosį. Uodega trumpa, apvali. Užpakalinių kojų letenos platesnės ir apaugusios tankesniais plaukais negu pilkojo kiškio ( 11 pav.).

Kailis žžiemą baltas, bet dažnai visiškai neišsišeria – lieka tamsių akuotplaukių ant snukio, kojų ir nugaros ( 12 pav.).

Vasarą panašus į pilkąjį. Nugara pilkšvai rusva. Akuotplaukių pamatinė dalis šviesiai rusva, vidurinė – molio spalvos ( tamsesnė ), viršūnė – juodai ruda. Plaukai lygūs, negarbanoti. Krūtinė rusvai balta. Pilvas baltas. Ausų viršūnės žiemą ir vasarą juodos, jų išoriniame krašte yra ryški balta juosta. Uodega žiemą, balta o vasarą jos viršutinė pusė juosva, bet be ryškios juodos ‚,gėlės“.

Šeriasi 2 kartus per metus: rrudenį nuo spalio iki lapkričio pabaigos ir pavasarį – nuo spalio iki lapkričio pabaigos ir pavasarį – nuo kovo pradžios iki gegužės vidurio. Patelės pradeda šertis kiek vėliau, bet nusišeria greičiau nei patinai. Pavasarį keičia kailį sparčiai, o rudenį – ppalaipsniui, lėtai. Šiltesnę žiemą tai tęsiasi net iki kovo. Patinai ir patelės maždaug vienodo didumo.

Kaukolės santykiškai platesnė ir masyvesnė kaip pilkojo kiškio ( 13 pav.).

Veidinė dalis palyginti trumpa ir plati. Apatinis žandikaulis masyvus. Nuo pilkojo kiškio skiriasi ir kai kurias kitais požymiais.Didžiųjų kandžių priekinio paviršiaus išilginė vagelė yra arčiau danties vidinio krašto. Dantų formulė kaip pilkojo kiškio.

PAPLITIMAS

Arealas apima Europos ir Azijos miškų zoną ir didelę tundros dalį bei Šiaurės Amerikos šiaurinę sritį. Per Lietuvą eina šių žvėrelių arealo pietinė riba.

Lietuvoje baltųjų kiškių populiacija negausi, gausumas nepastovus, kinta kas 4 – 9 metai. Šiaurryčių ir rytiniuose respublikos rajonuose tankumas stabilesnis. Daugumoje respublikos rajonų tankumas 1 – 2 kiškiai 1000 ha miško ploto ( 14 – 15 pav.).

BIOLOGIJA

Labiau mmėgsta uždarus plotus t. y. Miškus su kirtavietėmis, aikštėmis, sąžalynais. Vengia labai tankių vientisų medynų. Pavasarį ir rudenį dažniausiai aptinkami miškuose su tankiu traku ir pomiškiu ( eglynuose, beržynuose, drebulynuose su eglėmis ), sąžalynuose, jaunuolynuose. Tokiose stacijose būna iki 96% visų gulyklų. Žiemą 20%gulyklų aptinkama vidutinio brandumo ir senuose mišriuose lapuočių su eglėmis medynuose, 9% – eglynuose, 6% – pušynuose, 29% – pamiškėse ir tik 3,4% – laukuose bei 2,8% – lapuočių su retu traku miškuose. Dažnai gulyklos būna ir ppamiškėse. Dabar baltieji kiškiai jau rečiau aptinkami žmogaus ūkinės veiklos nepaliestuose miškuose, taikosi prie kultūrinio kraštovaizdžio, bet vis dėlto laikosi atokiau nuo intensyviai kultivuojamų žemių.

Būdingas polifazinis paros aktyvumas: minimalus 13 – 15 val., maksimalus 19 – 21 val. Aktyvumo ritmas priklauso nuo sniego dangos, oro, kitų abiotinių veiksnių. Aktyvesnis, kai krinta oro temperatūra, tai[ pat veisimosi periodu.

Gana sėslus. Dieną ilsisi įvairiose saugesnėse vietose: tarp žabų, vėjovartose, sąžalynuose, pelkėse tarp kupstų. Rudenį, kai laša nuo medžių, krinta lapai, dažnai išeina į atvirus plotus, pamiškes, slapstosi žolės kupstuose. Žiemą per šalčius arba kai gausiai sninga kasa iki 0,5 – 1,5 m. gylio urvus. Kai oras nepalankus gali išbūti gulykloje 2 dienas ir ilgiau. Per parą suėda 500 – 900 g. pašaro. Būdinga koprofagija – minkštųjų ekskrementų pakartotinas virškinimas.

Žiemos pradžioje iki 30% paros raciono sudaro sausi žoliniai augalai, o sausio ir vasario mėnesį daugiau graužia medžių ir krūmų ūglius bei žievę ( iki 40% ), aviečių ūglius. Daugiausia maitinasi pamiškėse, mėgsta pasiganyti žiemkenčių želmenyse. Dažniausiai apgraužia karklus ( 88 – 97% ), drebules ( 54 – 98% ), beržus ( 30 – 80% ). Tai mėgstamiausi sumedėję augalai žiemą.

Pavasarį baltieji kiškiai dažniausiai maitinasi atviruose plotuose ( 35% visų mitybos taškų ), oo vasarą – miškuose ( 28 – 35% ), ypač II – III amžiaus klasių beržynuose su egle, III amžiaus klasės eglynuose ir lapuočių jaunuolynuose, retai – senesniuose drebulynuose ir beržynuose. Mitybai reikalingi mineraliniai priedai, todėl noriai laižo druską. Vaikingos patelės graužia kaulus, numestus žvėrių ragus.

Veisimosi periodas trunka nuo vasario iki liepos pabaigos. Senesni pradeda veistis 1 – 2 mėnesiais anksčiau negu jauni. Nėštumo trukmė ilgesnė negu pilkojo kiškio – 47 – 55 dienos. Patelės atveda vidutiniškai 3, senos – kartais ir 4 vadas ( ketvirtąją – rugpjūčio mėn. Ar rugsėjo pradžioje ). Pirmosios vados pasirodo kovo ar balandžio mėn., jas veda apie 40 – 56% patelių. Vadoje vidutiniškai būna 2 – 4 ( nuo 1 iki 8 ) jaunikliai. Baltųjų kiškių populiacijos gausumui svarbiausios I ir II vados – jos sudaro iki 70% jauniklių. Nepalankiomis sąlygomis daug embrionų rezorbuojasi. Gimę jaunikliai būna ypač gyvybingi, jei pirmosios 45 jų gyvenimo dienos saulėtos ir šiltos. II vadų jauniklių daugiau išlieka nelietingą vasarą ( 16 pav.).

Jaunikliai gimsta regintys, apaugę tankiais, ilgais plaukais ir sveria 90 – 130 g. Po 10 dienų pradeda ėsti augalinį maistą, nors dar gauna ir maistingo patelės pieno ( 12% baltymų, 15 – 17% riebalų ). Laktacija vidutiniškai ttrunka 30 dienų. Lytiškai subręsta 9 – 10 mėnesių .

Baltojo kiškio priešai – visi miškuose gyvenantys plėšrūnai. Konkurentų nedaug: dėl maisto – kanopiniai žvėrys ( žiemą, kai gilu sniego ) dėl maisto ir slapstymosi vietų – pilkieji kiškiai ( kai gyvena tuose pačiuose plotuose ) .

Būdingos tos pačios infekcinės ligos kaip ir pilkiesiems – bruceliozė, pseudotuberkuliozė, kokcidiozė. Lietuvos baltieji kiškiai parazitologiniu atžvilgiu netirti.

Lietuvoje negausus vertingas medžiojamas žvėrelis. Miško medynams didelės žalos nepadaro. Saugotinas kaip reta rūšis.

BALTOJO IR PILKOJO KIŠKIŲ HIBRIDAI

Pilkojo ir baltojo kiškio hibridus jau XVIII a. mini P. Palasas, XIX a. jie buvo žinomi Rusijoje. K.Grėvė mini nušautus hibridus Latvijoje ir nurodo, kad jie turi abiejų kiškių rūšių požymių. Manoma, kad hibridai labiau panašūs į baltuosius kiškius ir yra vislūs.

Lietuvoje taip pat pasitaiko baltojo ir pilkojo kiškių hibridų, bet gana retai. Tai mažesni už pilkuosius, bet sunkesni už baltuosius kiškius žvėreliai. Vidutiniškai sveria 4 – 5 (iki 6 – 7 ) kg. Ausys ilgesnės negu baltųjų kiškių (apie 10,6 cm.), išoriniame krašte yra neryški balta juostelė. Uodega truputį pailga. Jos viršutinėje pusėje nėra būdingos pilkiesiems kiškiams rusvai juodos „gėlės“ – jos vietoje matyti neryški rusvai pilka dėmelė. Pėda apie 14,7 cm. ilgio, truputį platesnė

negu pilkojo kiškio. Kailis tankus kaip baltojo kiškio, o švelnus kaip pilkojo. Vasarą ir žiemą plaukai visiškai lygūs (negarbanoti). Vasarą nugara juosvai ruda, o krūtinė, šonai ir galvos priekis truputį šviesesni, todėl kailis nevienodas. Akuotplaukių vidurinė dalis kaip ir baltojo kiškio, tamsesnė už pamatinę dalį, bet šviesesnė už rudą viršūnę. Vilnaplaukiai rusvesni. Rudenį išsišėrusių hibridų nugara ir šonai šviesesni ir pilkesni, priekinės kojos lieka molio spalvos, ausys tampa balsvos su rusvų plaukų priemaiša. Šviesios akuotplaukių viršūnės suteikia kailiui savotišką žilai ssidabrišką atspalvį. Priekinėje galvos dalyje išryškėja molio spalvos kaukė. Būdingų pilkajam kiškiui juosvų dėmių po akimis nėra.

Jaunikliai beveik nesiskiria nuo baltojo kiškio jauniklių. Jų kaktoje nėra pilkojo kiškio jaunikliams būdingų baltų dėmelių. Mase bei augimo greičiu hibridai pranoksta pilkojo kiškio jauniklius.

Hibridų biologija ir elgsena dar nepakankamai ištirta, abejojama ir dėl jų vislumo.