Kraujas ir jo ligos

Kraujo reikšmė organizmui labai didelė. Pagrindinės kraujo atliekamos funkcijos:

• pernešimo – kraujas perneša dujas (deguonį ir anglies dvideginį), maisto medžiagas, medžiagų apykaitos produktus, vitaminus, hormonus, elektrolitus, netgi šilumą;

• apsauginė – kraujo ląstelės dalyvauja imuniteto reakcijose, saugo organizmą nuo svetimkūnių ir mikrobų; be to, kraujas geba krešėti, todėl apsaugo nuo nukraujavimo traumų metu;

• kraujas palaiko organizmo pusiausvyrą (homeostazę) – palaiko pastovų pH ir jonų pasiskirstymą.

Kraujas – tai jungiamasis audinys. Jis pasiekia atokiausius audinius, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų. Suaugęs žmogus turi apie 5 llitrus kraujo, kuris sudaro apie 6-8% visos kūno masės. Ramybės metu kraujagyslėmis cirkuliuoja ne visas kraujas, tam tikra jo dalis “sandėliuojama” blužnyje, kepenyse. Prireikus šios sankaupos išmetamos į bendrą kraujo apytaką (tuomet susitraukia blužnis ir todėl, staiga pradėjus bėgti, jaučiamas nemalonus tempimo jausmas po kairiuoju šonkaulių lanku). Net netekus ketvirtadalio kraujo, organizmas gyvuoja be ryškesnių sutrikimų. Taip yra todėl, kad stresinėmis situacijomis kraujotaka perskirstoma taip, kad svarbiausi organai (smegenys ir širdis) gautų pakankamą aprūpinimą.

Kraujo sudėtis ir fizinės savybės yra pastovūs ddydžiai. Bet koks nukrypimas nuo normos rodo organizmo veiklos sutrikimą – ligą. Štai kodėl susirgus vienas pirmųjų atliekamų tyrimų yra kraujo tyrimas. Kraujas atspindi organizmo būklę.

KRAUJO SKYSTOJI DALIS

Kraują sudaro kraujo ląstelės ir skysta dalis – kraujo plazma. Kraujo ląstelės (eritrocitai, lleukocitai ir trombocitai) sudaro apie 40-45% viso kraujo tūrio. Šis dydis vadinamas hematokrito rodikliu. Beje, vyrų ir moterų jis šiek tiek skiriasi (vyrų hematokrito normos ribos yra 40-48%, o moterų – 36-42%). Hematokrito rodiklis mažėja nukraujavus, praskiedus kraują lašinant skysčius į veną, o didėja netekus vandens (stipriai prakaituojant), prisitaikant prie santykinai mažo deguonies kiekio ore (pvz., aukštikalnėse, siekiant geresnių sportinių rezultatų), o taip pat tam tikrų ligų metu.

Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% atėmus hematokrito rodiklį). Tai sudaro apie 2,5-3 litrus. Kraujo plazma – tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį – mineralinės medžiagos, gliukozė, lipidai, aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų koncentraciją palaiko iinkstai.

Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60%). Didesnės molekulinės masės baltymai – globulinai – sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas – 4-5% visų kraujo plazmos baltymų. Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu.

KRAUJO LĄSTELĖS

Eritrocitai – raudonosios kraujo ląstelės. Tai disko formos, abipus įgaubtos ląstelės, neturinčios branduolio. Vidutinis jų skersmuo yra 7,5 µm. Normaliai vyrų organizme eritrocitų yra 4,5-5,5 x 1012/l, o moterų – 44-5,1 x 1012/l. Eritrocitų funkcija – deguonies pernešimas organizme iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius, kur jis pašalinamas. Eritrocito funkciją lemia jo viduje esantis raudonos spalvos baltymas hemoglobinas. Deguonis jungiasi prie hemoglobino. Šio baltymo spalva suteikia eritrocitui ir visam kraujui raudoną spalvą. Plaučiuose prijungiamas deguonis ir kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (tai arterinis kraujas). Audiniuose deguonis atiduodamas ir prijungiamas anglies dvideginis – tuomet kraujas tampa tamsiai raudonu (veniniu). Hemoglobino kiekis kraujyje – svarbus rodiklis. Normaliai vyrų kraujyje jo yra 135-160 g/l, o moterų – 120-150 g/l.

Vidutiniškai eritrocitai cirkuliuoja kraujyje 120 dienų. Po to jie “pasensta”, nusidėvi ir yra suardomi blužnyje. Hemoglobinas suskaidomas į baltymą ir dažą hemą. Iš hemo atskyla geležis, kuri naudojama naujų eritrocitų gamybai, o likusi dalis virsta pigmentu bilirubinu. Bilirubiną perdirba kepenys ir pašalina su tulžimi. Kartais, kai eritrocitų irimas pagreitėja (sergant hemolizine anemija, apsinuodijus tam tikrais nuodais, įkandus gyvatei) ar sutrinka kepenų funkcija, bilirubinas kaupiasi kraujyje ir nudažo kraujo plazmą bei odą, akių baltymus geltona spalva – atsiranda gelta.

Eritrocitų (ir visų kitų kraujo ląstelių) gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Vaikystėje beveik visi kaulai turi raudonuosius čiulpus, vėliau dalis jų suriebėja ir virsta geltonaisiais – tuomet kraujo ląstelių gamyba (hemopoezė) vyksta ddaugiausia tik plokščiuosiuose, trumpuosiuose kauluose (dubens ir kaukolės kauluose, slanksteliuose, krūtinkaulyje) bei galūnių ilgųjų kaulų galuose. Sergant tam tikromis kraujo ligomis ir norint įvertinti hemopoezę, atliekama kaulų čiulpų punkcija (į krūtinkaulį ar dubens kaulus įduriama adata ir paimama nedaug čiulpų ištyrimui). Eritrocitai gaminami nuolat. Jų gamybą priklausomai nuo organizmo poreikių skatina eritropoetinas (sintezuojamas inkstuose) ir kiti augimo faktoriai. Hemoglobino sintezei ypač svarbi geležis, kurios daugiausia yra mėsoje (todėl vegetarai dažniau suserga mažakraujyste).

Leukocitai – baltosios kraujo ląstelės. Tai didesnės nei eritrocitai ląstelės, kurių kraujyje normaliai yra 4-9 x 109/l. Jų yra kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Todėl be bendro leukocitų skaičiaus kraujyje nustatoma leukocitų formulė – tai atskirų leukocitų rūšių skaičius ir jų santykis. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose, čiobrialiaukėje). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose) iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūdėtuosius ir negrūdėtuosius. Grūdėtųjų leukocitų (granulocitų) citoplazmoje matomos granulės, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūdėtųjų leukocitų (agranulocitų) citoplazmoje granulių nėra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir monocitai.

Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį “praryja” ir suardo (šis pprocesas vadinamas fagocitoze). Neutrofilų kraujyje padaugėja susirgus infekcine liga, pažeidus audinius. Kartu padidėja ir bendras leukocitų skaičius (tai vadinama leukocitoze). Jie kaupiasi uždegimo vietose. Atlikę savo darbą žūva ir kartu su audinių irimo dalelėmis sudaro pūlius. Kai infekcija labai sunki, sunaudojama labai daug neutrofilų ir jų kraujyje gali net sumažėti. Neutrofilų sumažėja piktybinių kraujo ligų metu. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas vadinamas pirogenais. Pirogenai dirgina termoreguliacijos centrus, todėl prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra – tai tam tikra prasme teigiamas reiškinys, nes aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja leukocitų judėjimas, slopinami kai kurie virusai. Todėl temperatūrą reikia mažinti tik tuomet, kai ji viršija 38oC.

Eozinofilai dalyvauja alerginėse organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaugėja sergant alerginėmis ligomis (bronchine astma, dilgėline, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis, užsikrėtus parazitais (žarnyne atsiradus kirmėlių).

Bazofilų kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaugėja alerginių reakcijų metu.

Limfocitai nulemia imunines organizmo reakcijas. Imunitetas – tai organizmo apsauga nuo tam tikrų svetimų medžiagų (bakterijų, virusų, svetimų baltymų). Skiriami T ir B limfocitai. T limfocitai gaminami čiobrialiaukėje ir kaulų čiulpuose. Jie patenka į audinius, kur panašiai kaip neutrofilai fagocituoja svetimkūnius ir bakterijas. T limfocitai taip pat svarbūs kovoje su virusais. B limfocitai gaminami kaulų čiulpuose. Po sąveikos su svetima medžiaga B limfocitai virsta plazminėmis ląstelėmis, kurios

gamina antikūnus. Antikūnai – tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje, atpažįstantys antigeną (t.y. svetimkūnį), prie jo prisijungiantys ir skatinantys jo sunaikinimą. Beje, kiekvienam svetimkūniui ar bakterijai pasigamina specifinis atskiras antikūnas. Plazminės ląstelės gyvena keletą metų ir visą šį laiką “prisimena” informaciją apie svetimą medžiagą. Jei po kurio laiko žmogus užsikrečia ta pačia bakterija, plazminės ląstelės ją atpažįsta ir iš karto pradeda gaminti antikūnus. Šie sunaikina bakterijas ir žmogus nesuserga. Tai yra natūralaus imuniteto procesai. Skiepijant yra sukuriamas dirbtinis imunitetas. Šis gali bbūti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas sukuriamas sušvirkščiant jau paruoštų antikūnų, tačiau jie cirkuliuoja neilgai ir toks imunitetas greitai prarandamas. Aktyvus dirbtinis imunitetas sukuriamas skiepijant vakcinomis. Vakciną sudaro viena ar keletas bakterijų, virusų ar tik jų dalelių. Vakcinoje virusas ar bakterija yra negyvi arba labai susilpninti. Todėl jie nesugeba sukelti infekcinio proceso (nors kartais gali pasireikšti silpni tos ligos simptomai), tačiau organizmas prieš juos pagamina antikūnus. Į organizmą patekus ligų sukėlėjams jau pagaminti antikūnai juos sunaikina ir žmogus nesuserga. Kai kkurie skiepai yra privalomi ir jais vaikai skiepijami tam tikru metu. Kiti skiepai nėra privalomi (pvz., nuo gripo), tačiau tai efektyvus būdas apsisaugoti nuo ligų ir sumažinti jų paplitimą.

Įgytą žmogaus imunodeficito sindromą (AIDS) sukeliantis virusas pažeidžia kai kuriuos T limfocitus, ttodėl sergančio žmogaus imunitetas tampa nepilnaverčiu, sergantiesiems dažnai prisideda įvairios infekcinės ligos arba navikai.

Monocitai – tai patys didžiausi leukocitai. Jie turi panašias į amebų pseudopodijas. Iš kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie fagocituoja bakterijas, suirusių audinių ir navikų daleles, dalyvauja imuninėse reakcijose.

Trombocitai. Tai kaulų čiulpuose esančių ląstelių (megakariocitų) atplaišos. Normaliai jų kraujyje yra 180-320 x 109/l. Tačiau jų skaičius labai kinta. Po operacijų, praradus daug kraujo, pašalinus blužnį, sergant kai kuriomis infekcinėmis ar navikinėmis ligomis, trombocitų padaugėja – tai vadinama trombocitoze. Trombocitų skaičiaus sumažėjimas kraujyje – trombocitopenija – atsiranda tuomet, kai pažeidžiami kaulų čiulpai, susergama ūminėmis uždegiminėmis ligomis, miokardo infarktu, mažakraujyste. Trombocitai yra maži, netaisyklingos formos kraujo kūneliai. Svarbiausia trombocitų funkcija – dalyvavimas kraujo krešėjime. Trombocitai pirmieji prilimpa pprie pažeistos kraujagyslės sienelių, aktyvina krešėjimo faktorius, kol galiausiai susidaro trombas ir kraujavimas sustoja. Žmogaus kraujyje yra ir tam tikrų medžiagų, kurios stabdo krešėjimą. Šių medžiagų pusiausvyra labai svarbi. Jei ji sutrinka trombai gali susidaryti kraujagyslės spindyje ir ją užkimšti.

KRAUJO LIGOS

Ligos galimos dėl skystosios kraujo dalies pokyčių bei dėl ląstęlių pakitimų. Kadangi šių ligų klasifikacija sudėtinga ir plati, todėl šiame referate apžvelgsiu tik mažakraujystę.

Mažakraujystė – tai organizmo būklė, kai kraujyje sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Kitaip ši liga dar vadinama aanemija. Raudonieji kraujo kūneliai po visą organizmą išnešioja deguonį. Jei jų trūksta, audiniai pradeda badauti, dėl to ir prasideda įvairūs negalavimai.

Mažakraujystės simptomai.

Iš pradžių mažakraujyste sergantis ligonis gali nejausti jokių simptomų. Net prasidėjus ligai, simptomai nėra labai ryškūs. Blyškumas. Mažakraujyste sergantis žmogus būna išblyškęs, ligai sunkėjant, blyškumas stiprėja. Blyški būna ne tik oda, bet ir gleivinės. Lengviausia apžiūrėti apatinio voko gleivinę – sergant mažakraujyste ji būna labiausiai pablyškusi. Kai kurių žmonių oda iš prigimties yra blyški, tačiau jų gleivinės yra įprastos rausvos spalvos.

1. Odos sausumas. Sergant mažakraujyste oda tampa ne tik blyški, bet ir sausa, pakinta nagai.

2. Nuovargis. Mažakraujyste sergantys žmonės greičiau pavargsta, jaučia bendrą silpnumą. Pradeda mirgėti akyse, gali spengti ausyse.

3. Greitesnis pulsas. Jei liga įsisenėjusi, padažnėja pulsas, ligoniai gali pradėti alpti, nes smegenys nepakankamai aprūpinamos deguonimi.

4. Mažesnis aktyvumas. Mažakraujyste sergantys vaikai yra ramūs, mažiau aktyvūs.

5. Didesnis miego poreikis. Kadangi deguonies „badui“ jautriausios yra smegenys, tai mažakraujyste sergantis žmogus nuolat nori miego, vaikai prasčiau mokosi.

6. Apetito stoka. Kai kurie ligoniai praranda apetitą. Kartais sergant mažakraujyste keistai pakinta apetitas, ligonis gali norėti nevalgomų dalykų, pavyzdžiui, ledo, molio, žemių.

Mažakraujystės priežastys.

Mažakraujystės priežastys gali būti labai įvairios. Mažakraujystė gali prasidėti, kai trūksta kai kurių maisto medžiagų arba jų nepakankamai pasisavinama. Dažniausias yra ggeležies trūkumas. Taip pat mažakraujystė gali prasidėti sergant kitomis ligomis. Retai mažakraujystė gali būti dėl retų, įgimtų kraujo gamybos sutrikimų. Taip pat mažakraujystė išsivysto, kai netenkama daug kraujo. Aišku, kad ji gali prasidėti po traumų, didelių operacijų, plyšus stambiai kraujagyslei, kartais po gimdymo, kurio metu moteris stipriai nukraujuoja. Tokias būkles lengva pastebėti. Stipriai nukraujavus paprastai perpilamas kraujas ir ligos išvengiama. Tačiau mažakraujystė gali prasidėti ir tada, kai žmogus lyg ir nepastebi, kad netenka kraujo. Po nedaug, tačiau ilgai (jei liga negydoma – net kelis metus) gali kraujuoti iš nosies, išsiplėtusių hemoroidinių mazgų, skrandžio opos, po įvairių kitų virškinimo trakto ar šlapimo takų pažeidimų

Mažakraujystė ir geležis

Kaip jau minėta, gana dažnai mažakraujystę sukelia geležies trūkumas. Geležis – labai svarbi raudonųjų kraujo kūnelių, o ypač juose esančio baltymo hemoglobino dalis. Normaliomis sąlygomis geležis iš organizmo nepasišalina. Kai suirsta seni kraujo kūneliai, juose esanti geležis keliauja į kaulų čiulpus, kur naudojama naujų eritrocitų gamybai. Dalis geležies paliekama atsargai. Su maistu gauta geležis taip pat naudojama kraujo kūnelių gamybai, dalis jos taip pat paliekama atsargai. Normaliai besimaitinantiems suaugusiesiems geležies pradeda trūkti tik tada, kai organizmas netenka kraujo. Prasidėjus kraujavimams, su įprastu maistu gauname mažiau geležies negu jos netenkame. Pakankamas geležies kiekis maiste labai svarbus vvaikams, nes jų organizmas nuolat auga ir jiems greitai gali pritrūkti „statybinės medžiagos“ naujiems kraujo kūneliams. Dėl tos pačios priežasties papildomai geležies reikia ir nėščioms moterims. Trūkstant geležies, mažakraujystė vystosi pamažu. Iš pradžių išnaudojamos organizme esančios geležies atsargos. Sveikų žmonių organizme nenaudojama geležis yra susijungusi su baltymu feritinu. Ligos pradžioje raudonųjų kraujo kūnelių trūkumas dar nedidelis, bet specialūs tyrimai padeda pastebėti, kad šio baltymo vis dėlto trūksta. Visiškai išnaudojus geležies atsargas, sulėtėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba. Sumažėja eritrocitų ir hemoglobino. Organizmas jau nepajėgia gaminti normalių eritrocitų, ir jie jau yra daug mažesni. Paprastai paėmus kraujo iš piršto galima nustatyti ir eritrocitų, ir hemoglobino koncentraciją, kraujo kūnelių formos pokyčius.

Kitos mažakraujystės priežasys

Mažakraujystė beveik visada atsiranda išsivysčius piktybiniams augliams. Iš piktybinių auglių gali kraujuoti, be to, piktybiniai augliai apnuodija organizmą ir sutrinka normali kraujo gamyba. Mažakraujystė taip pat dažnai prasideda sergant įvairiomis sunkiomis lėtinėmis ligomis. Mažakraujystės priežastis gali būti ir parazitai. Pavyzdžiui, žarnyne gyvenančios parazitinės kirmėlės sunaudoja daug maisto medžiagų, jos tarsi apvagia organizmą. Dėl to organizmas negauna geležies, vitaminų, ir prasideda mažakraujystė. Jei žarnyne parazituoja kaspinuotis (soliteris), dažniausiai prasideda vitamino B12 stokos mažakraujystė. Raudonieji kraujo kūneliai gaminasi kaulų čiulpuose. Kraujo gamybą gali nuslopinti didelės radiacijos dozės, vaistai veikiantys vėžį, kai kurie

antibiotikai, įvairūs nuodai. Raudonųjų kraujo kūnelių gamybą skatina inkstuose besigaminanti medžiaga eritropoetinas. Sergant kai kuriomis sunkiomis inkstų ligomis šios medžiagos sumažėja, dėl to taip pat gali prasidėti mažakraujystė. Sergant kai kuriomis retomis paveldimomis ligomis organizmas negali pagaminti normalių raudonųjų kraujo kūnelių. Jie būna neįprastos formos, nepilnavertiški arba gyvena labai trumpai. Lietuvoje šios ligos nėra paplitusios.

Mityba

Geležies yra: liesoje mėsoje (daugiausiai – jautienoje, antroje vietoje – vištiena); grūduose, kruopose (pavyzdžiui, ryžių ar grikių); lapinėse daržovėse, vaisiuose. Kiaulienoje geležies yra mažiau nnegu, pavyzdžiui, špinatuose ar rupaus malimo duonoje. Tačiau iš kiaulienos geležies pasisavinama daugiau. Kartu valgant ir augalinį, ir gyvulinį maistą, geležis iš augalinio maisto pasisavinama geriau. Folinės rūgšties yra: žaliose lapinėse daržovėse (pavyzdžiui, špinatuose, Briuselio kopūstuose, brokoliuose, salotose); vaisiuose; kepenyse. Folinė rūgštis įeina į beveik visų multivitaminų sudėtį (kiekis būna nurodytas). Jei nepakanka multivitaminuose esančios dozės, folinės rūgšties galima gerti atskirai. Vitamino B12 daugiausiai yra: kepenyse; kiaušinio trynyje; vaisiuose ir daržovėse. Skirtingai nuo kitų vitaminų, gydant B12 stokos anemiją šis vvitaminas ne geriamas, bet leidžiamas, nes dažniausia B12 stokos priežastis – žarnyno ir skrandžio ligos. Dėl šių ligų sumažėja vitamino pasisavinimas.

Naudotos literatūros šaltiniai:

1. Gyd. Daliaus BALTUŠNIKO straipsnis

2. Medicinos enciklopedija I T. 1991 m. Vilnius

3. Internetas

4. Sauliaus Čaplinsko (Lietuvos AIDS centras) straipsnis