Kraujas,kraujo grupės

Kraujagyslės

Kraujagyslės ( lot. vasa sanquifera ) – vamzdeliai, kuriais organizme teka kraujas. Skirstomas į arterijas, kapiliarus ir venas. Smulkiausios arterijų šakos vadinamos arteriolėmis, venų – venutėlėmis. Arterijomis kraujas teka iš širdies, venomis grįžta atgal į širdį. Didžiojo kraujotakos rato arterijomis iš širdies teka arterinis, prisotintas deguonies, mažai turintis anglies dioksido kraujas. Kapiliaruose tarp kraujo ir audinių vykstant medžiagų apykaitai, į širdį venomis grįžta deguonį atidavęs ir turintis daug anglies dioksido veninis kraujas. Mažojo kraujotakos rato arterijomis veninis kraujas iš širdies tteka į plaučius, čia įgyja deguonies, ir virtęs arteriniu krauju, venomis grįžta į širdį.

Arterijų ir venų sienelė susideda iš trijų dangalų: išorinio (jungiamojo audinio), vidurinio (lygiųjų raumenų) ir vidinio (endotelinių ląstelių). Šie dangalai esti įvairaus storio ir proporcijų. Arterijų sienelės yra storos, elastingos. Pradėdamas tekėti didžiuoju kraujotakos ratu, kraujas iš širdies dideliu (120mm Hg) spaudimu išstumiamas į didžiausią aortą, kuri yra labai elastinga. Širdies susitraukimo (sistolės) metu, aorta, padidėjus kraujospūdžiui, išsiplečia, jos sienelės išsitempia; širdžiai atsipalaidavus (diastolė) – susitraukia iir stumteli kraują.

Sienelių bangavimas dėl kraujospūdžio kitimo vadinamas pulsu. Žmogui senstant, elastingumas mažėja.

Kapiliarai yra mažiausios, kurios audiniuose jungia arterioles su venutėkėmis. Kapiliarų sienelė susideda iš vieno endotelinių ląstelių dangalo ir yra pusiau pralaidi. Per ją vyksta medžiagų apykaita tarp kkraujo ir audinių. Iš kapiliarų į audinius filtruojasi kraujo plazmos vanduo su ištirpusiomis maisto medžiagomis, o iš audinių į kapiliarus – medžiagų apykaitos produktai.

Platėjančiomis venomis kraujas iš kapiliarų teka į širdį. Paviršinės venos yra paodyje, o giliosios dažniausia eina greta arterijų. Venų sienelės sandara panašios į arterijų, bet minkštesnės, ne tokios elastingos. Venos turi vožtuvus, kurie neleidžia kraupui tekėti atgal. Didelės arterijos ir venos turi jų sieneles maitinančių – gyslų gyslas. Kai kurių organų esti savitos sandaros ir atlieka specialias funkcijas (pvz. kepenų sinusoidai) Arterijų ir venų sienelėse esantys lygieji raumenys ilgai būna susitraukę ir suteikia tonusą. Tonusą, spindį ir kraujospūdį reguliuoja vazomotoriniai nervai, hormonai ir medžiagų apykaitos produktai. Širdis, kraujas ir jo tekėjimą reguliuojanti nervinė ir humoralinė sistema sudaro kkraujotakos sistemą.

Kraujas

Kraujas – skystas organizmo audinys, kuris cirkuliuoja uždaroje sistemoje ir iriguoja (plauna, drėkina) visus organizmo audinius bei organus. Su limfa ir audinių skysčiu sudaro vadinamąją vidinę organizmo terpę, kuri lemia beveik visas organizmo gyvybines funkcijas. Susidarymas ir vystymasis organizme vadinamas kraujo gamyba, tekėjimas kraujagyslėmis ir širdies ertmėmis – kraujotaka.

Kraujas yra raudonos ( tokią spalvą lemia eritrocitų pigmentas – hemoglobinas) ir sūrus (dėl jame esančio natrio chlorido ir kt. druskų). Susideda iš skystosios dalies – kraujo plazmos ir forminių elementų: eeritrocitų, leukocitų ir trombocitų. Jis sudaro 6-8 % visos kūno masės (~ 5 l). ~ 55 % viso tūrio sudaro plazma, ~ 45 % – forminiai elementai. Kraujas yra 4-5 kartus klampesnis už vandenį. 100 ml kraujo su forminiais elementais susideda iš 77-82 g vandens ir 18-24 g kietų medžiagų: baltymų (albuminų, globulinų, fibrinogeno), angliavandenių (daugiausiai gliukozės) ir jų apykaitos tarpinių produktų, lipoproteinų, mineralinių medžiagų (natrio, kalio, kalcio), geležies junginių. Kraujyje taip pat yra hormonų, fermentų, antikūnių, mažos molinės masės azoto junginių. Kraujas būna keturių grupių, turi teigiamą arba neigiamą rezus faktorių, įvairių agliutinogenų. Eritrocitų antigeninė struktūra tokia pat savita kaip pirštų anspaudai; tai kiekvieno žmogaus fenotipinis požymis, kuris yra paveldimas ir netinta. Tekėdamas kraujas spaudžia kraujagyslių sieneles. Pažeidus kraujagysles, organizmą nuo nukraujavimo saugo natūralioji arba savaiminė hemostazė; vienas jos veiksnių yra kraujo krešėjimas. Su krauju iš plaučių į audinius patenka deguonis, o iš audinių į plaučius – anglies dioksidas. Kraujas neša maisto medžiagas, šalina iš organizmo medžiagų apykaitos produktus, padeda palaikyti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą, reguliuoti kūno temperatūrą, atlieka apsaugines organizmo funkcijas (kraujyje yra mikrobus ir svetimkūnius fagocituoti gebančiu leukocitų, antikūnių, lizinų, fermentų).

Kraujo kiekio ir sudėties kitimai rodo organizmo veiklos pokyčius ir daugelį jame vykstančių liguistų procesų. Diagnozuojant daugelį lligų, daromi morfologiniai, biocheminiai, imuniniai ir kitokie kraujo tyrimai. Dažniausios ligos yra mažakraujystė, leukozė, hemoraginės diatezės, hemoglobinopatijos, limfoma.

Didžiausią praktinę reikšmę turintys morfologiniai kraujo rodikliai ir dažniausiai pasitaikantys liguisti jų pakitimai. Eritrocitų norma yra 4,5-5,0 mln.1mm3 kraujo; kai eritrocitų <4,0, būna mažakraujystė, kai jų >6,0 būna eritrocitozė. Leukocitų norma 3500-9000 1 mm3 kraujo;kai jų <3000 būna leukopenija, agranulocitozė, kai >10000- leukocitozė,leukemoidinė reakcija, leukozė. Leukocitų formulėje (leukogramoje) neutrofilų norma esti 60-68 % (jei <20 % būna agranulocitozė, jei >70 % – ūminė infekcinė liga), eozinofilų norma yra 1-3 % (jei <1 %- antinksčių liga, jei >7 % – alergija, parazitinė liga), limfocitų norma yra 22-30 % (jei <10 % – imuniteto deficito būklė, jei >40 % – limfoleukozė, lėtinė infekcinė liga, virusinė liga), monocitų norma yra 2-8 % (jei >12 % – ūminė liga).Trombocitų norma 150-400 tūkst. 1 mm3 kraujo; jei jų <150000 – trombopenija, hemoraginė diatezė, jei >500000 – trombocitozė, tikroji policitemija. Eritrocitų nusėdimo greitis atspindi ligos intensyvumą ir eigą.

Kraujo grupės

Kraujo grupė, kraujo tipas, pagrįstas paveldėtomis jo ypatybėmis. Kraujo grupė nustatoma pagal dvi sistemas: ABO ir rezus.

ABO sistema pagrįsta antigenų (agliutinogenų) būvimu eritrocituose ir antikūnių (agliutininų) – kraujo serume. Jei agliutinogenų nėra, tai grupė nulinė, arba pirma; jei yra A aagliutinogenų – grupė A, arba antra; jei B – grupė B, arba trečia; jei A ir B – grupė AB, arba ketvirta.

Rezus sistema pagrįsta agliutinogeno rezus (Rh) buvimu eritrocituose. Šį agliutinogeną, arba rezus faktorių,atrado K. Landšteineris ir A. Vyneris (1940 Australija) bengališkos makakos Macacus rhezus kraujyje. Jis būdingas 85% baltosios rasės žmonių. Rh turintis žmogus vadinamas rezus teigiamu (Rh+), o neturintis – rezus neigiamu (Rh-). Rh- ligoniui perpylus Rh+ kraujo, organizmui svetimas antigenas paskatina antikūnių gamybą. Vėl įpylus Rh+ kraujo, jie pradeda lipdyti eritrocitus, įvyksta rezus konfliktas.

Kraujotaka

Širdies sandara:

Kraujotaka, kraujo arba hemolimfos tekėjimas kraujagyslėmis ir kūno ertmėmis. Kraujotaka sąlygoja organizmo medžiagų apykaitą, tiekdama audiniams deguonį, maistą, vandenį, šalindama iš audinių anglies dioksidą, medžiagų apykaitos produktus. Kraujotaka padeda reguliuoti organizmo funkcijas (humoralinė reguliacija) ir kūno temperatūrą.

Kraujas teka uždara kraujagyslių sistema. Kraujotaką sudaro dvi dalys – centrinė (širdis) ir periferinė (kraujagyslės) – bei jų veiklą reguliuojanti nervinė ir humoralinė sistema. Didžiuoju kraujotakos ratu arterinis kraujas iš kairiojo keturkamerės širdies skilvelio teka į aortą, arterijas, arterioles ir kapiliarus (juose vyksta medžiagų apykaita tarp kraujo ir audinių), o iš jų jau veninis kraujas patenka į venules, paskui – į venas ir suteka į dešinį prieširdį. Į mažąjį ratą veninis kraujas patenka iš dešiniojo skilvelio,

tekėdamas plaučių arterija, arteriolėmis bei kapiliarais, kuriuose atskiria anglies dioksidą, pasiima deguonį, tampa arteriniu ir plaučių venomis grįžta į kairįjį prieširdį.

Kraują elastingomis kraujagyslėmis varinėja širdis, sudarydama kraujospūdžio skirtumą tarp kraujotakos rato pradžios ir pabaigos. Per kiekvieną susitraukimą širdis į aortą vidutiniškai išstumia 60-80 ml kraujo (sistolinis širdies tūris). Kraujotaka arterijomis priklauso nuo kraujagyslių tonuso (pvz., padidėjus arteriolių tonusui, kraujotaka arterijomis sunkėja, arterinis kraujospūdis didėja), kraujotaka venomis – nuo slėgio svyravimo krūtinės ir pilvo ertmės kvėpuojant, griaučių raumenų susitraukimų (kai jie ssusitraukia, periferinių venų sienelės spaudžiamos kraujotakos kryptimi); kraujui tekėti atgal neleidžia aortos ir venų vožtuvai.

Kraujotaka reguliuoja nervinė ir humoralinė sistema (neurohumoralinė reguliacija).Nervų sistema veikia širdies veiklą ir kraujagyslių tonusą. Centrai reguliuojantys kraujotaką, yra nugaros pailgosiose smegenyse, hipotalame, smegenų žievėje. Pačioje širdyje yra autoreguliacinė nervų sistema, kurią veikia plūstantis į širdį kraujas. Ji jungia širdies struktūrų funkcijas. Širdies darbą refleksiškai gali veikti ir kiti organai bei endokardo, miokardo ir epikardo receptoriai. Širdį ir vazomotorinius centrus veikia ir nuolat patenkančios į kraują ccheminės medžiagos, kurios irgi padeda reguliuoti kraujotaką. Tai adrenalinas, noradrenalinas, tiroksinas, vazopresinas, angiotenzinas, acetilcholinas ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, medžiagų apykaitos produktai, mineralinių druskų jonai, kvėpavimo dujos. Pakitus aplinkai, kraujotaka prie jų prisitaiko: pakinta širdies susitraukimų dažnis, jos išstumiamo kraujo kkiekis. Prisitaikyti padeda kraujo rezervuarai: blužnis, kepenys, poodis, plaučiai, iš kurių, padidėjus deguonies poreikiui, į kraujotakos sistemą patenka daugiau eritrocitų, kraujoaplinkinė apytaka (kraujas ir limfa teka ne pagrindiniais kamienais, smulkesnėmis kraujagyslėmis), vartinė sistema (kraujotakos sistema, kurią sudaro kraujas, tekantis kapiliarais tarp dviejų venų arba tarp dviejų arterijų).

Kai organizmo organams arba audiniams trūksta kraujo, gali atsirasti nepakankamumas. Jį sukelia sutrikusi širdies arba kraujagyslių funkcija (širdies nepakankamumas ir kraujagyslių nepakankamumas.