Kremzlinės žuvys

Evoliucijos požiūriu (raktas) už kaulinias yra primityvesnės kremzlinės žuvys (rykliai ir rajos).Jų griaučiai susideda ne iš kaulų, bet iš kremzlių. Vienos jų gyvena prie jūros dugno, kitos vandens sluoksnyje.

Kremzlinių žuvų yra apie 620 rušių; tai plokštažiaunės žuvys (Elasmobranschii), apimančios ryklius ir rajožuves (Batoidea), ir neaiškios savita grupe-chimeros (Holocephali). Daugelio kremzlinių žuvų būdingas požymis heterocerkine uodega; virsutinė jos skiltis yra ilgesnė už apatinę. Be to ryklių krūtinės pelekai yra fiksuoti, o galva plokščia, todel jie išlaiko horizontalią padėtį.

Dauguma ryklių yra pplaukiojantys grobuonys ir iš prigimties žuvaėdžiai, taciau kartais, pvz, kai yra labai išalkę, gali žiauriai pulti ir žinduolius, tarp jų ir žmones. Rajos laikosi vandenyno dugne; čia jos šniukštinėja ieškodamos moliuskų.

Didžiausios kremzlinės žuvys, kad ir keista, yra mažiausios agresyvios ir nekelia daugumai povandeninių kaimynų jokios grėsmės. Bangininis ryklys (iki 8m ilgio), milžinryklis (14 m) ir bauginančiai atrodanti raja manta (“sparnų” tarpugalis iki 6m) minta tik plantonu ir kitais smulkiais jūriniais gyvūnais. Nors yra labai dideli, bangininis ryklys ir milžinryklis minta mmažais organizmais, kuriuos išsikošia iš vandens gomorio šonų raginėmis plokštelėmis, vadinanamomis banginio ūsais.

Daugelis kremzlinių žuvų, pvz., mėlinasis ryklys ir kiauninis ryklys yra gyvagimdės.Kitos neršia didelius, turinčius daug trynio, kiaušinius; kiekviena jų iš viršaus gaubia tvirata raginė kapsulė. Jaunikliams išsiritus, jūros ppakrantese galima rasti bangų išmestų tusčių kapsulių; žmonės jas vadina “undinės piniginėmis”. Apvaisinimas yra vidiminis, todėl patinų pilvinių pelekų vidinės skiautės virtusios kopuliacijos organais.

Visos kremzlinės žuvys, išskyrus pjūklažuves ir kai kurių rušių rajas, gyvena jūroje, o 20 000 kaulinių žuvų rušių yra paplitusios vsame pasaulyje tiek jūrose tiek ir gėluosiuose vandenyse.

Žuvų kurių griaučiai kremzliniai, pvz.,ryklio, oda tvirta ir lanksti. Pavienių, į dyglius panašių odos žvynų sandar yra panaši į žandikauliuose esančią dantų sandara

Rykliai

Ryklio gerklėje stirkso daug eilių didelių aštrių trikampių dantų. Vienu metu jų yra net trys tūkstančiai, o per visą gyvenima ši žuvis „sunaudoja“ apie dvidešimt tūkstančių dantų.

Rykliai priklauso kremzlinių klasės žuvims. Visuose pasaulio vandenynuose gyvena du šimtai penkiasdešimt rūšių ryklių. Tarp ju yra nedidelių, siekiančių ppusę metro, kaip kad šuninis ryklys. Yra ir milžinų – bangininis ryklys, siekiantis šešiolika metrų ilgio ir sveriantis iki vienuolikos tonų. Labiausiai rykliai paplitę tropikų vandenynuose, tačiau kai kurios rūšys gyvena ir arktiniuose, kiti renkasi gėlus vandenis, įplaukia net į upių žiotis. Jie nuolat keliauja, negalima numatyti, kur ir kada pasirodys. Medžioja žuvis, aštuonkojus ir didelius krabus, puola ir jūros žinduolius. Rykliai turi nuolat judėti, nes neturi oro pūslės, kuri kitoms žuvims leidžia plūduriuoti be didelių pastangų. Kad nenuskęstų į ggelmę, rykliai turi be perstojo plaukioti, net ilsėdamiesi ir miegodami. Reikiamoje padėtyje kūną išlaiko uodegos ir krūtinės pelekai.

Rykliai veda gyvus vaikus arba neršia ikrus raginėse kapsulėse.

Nors šie plėšrūnai žmonėms visada kėlė siaubą, ne visi jie yra pavojingi. Alkanas tigrinis ryklys arba rajūnas žmogėdra įnirtingai puola. Jie sužeidžia gyvūną ir suka aplink jį ratus, kad galėtų pribaigti. Sužeistos aukos signalus ir vibraciją bei kraujuojančią žaizdą rykliai jaučia net iš kelių šimtų metrų. Labai pavojingas yra didysis baltasis ryklys. Jis gali sverti iki 2 tonų ir siekti 6 metrus ilgio, yra labai stiprus, tačiau „nemanevringas“, todel kai kuriems jūros gyvūnams pavyksta nuo jo pasprukti. O štai banginis ryklys daugiausia minta planktonu ir yra visai nepavojingas.

Rykliai vaidina sanitarų vaidmenį, nes jų aukomis dažniausiai tampa silpnesni ar paliegę gyvūnai. Tačiau ir patiems gręsia išnykimo pavojus – juos naikina žmonės.

Daugeliui iš mūsų, vos išgirdus žodį ryklys, vaizduotėje iškyla vandens paviršių skrodžiantis pelekas – ryklys kaip tik taikosi sudraskyti į gabalėlius vargšą plaukiką. Tačiau kasmet dėl ryklių užpuolimo žūsta kur kas mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, nuo bičių įgėlimų, nors bičių mes kažkodėl nelaikome nuožmiais žmonių žudikais.

Iš tiesų – ką mes žinome apie ryklius? Manau, nedaug, nes ryklių būriui priklauso ne tik didžiuliai ir plėšrūs rykliai, bet iir daug visai nepavojingų, netgi draugiškų padarų. Vieni rykliai užauga tik iki keliasdešimties centimetrų ilgio, o kiti sveria net kelias tonas. Vieni išmarginti įvairiausių spalvų dėmėmis, kiti labai keistos išvaizdos. Dar daug paslapčių gaubia ryklius, ir joms atskleisti prireiks nemažai pastangų ir laiko.

Rykliai atsirado maždaug prieš 350 milijonų metų, ir šiuo metu gyvena beveik visose vandenyno vietose, labai skirtingame gylyje, įvairiomis sąlygomis. Ryklių, kaip ir rajų, skeletas niekada nesukaulėja, yra sudarytas iš kremzlių. Dėl šios priežasties rykliai ir rajos priskiriami kremzlinių žuvų poklasiui. Rykliai neturi ne tik kaulų, bet ir žiaunų dangtelio. Daug kas mano, kad rykliai turi nuolat plaukioti, nes kitaip uždus. Tačiau pasirodė, kad tai netiesa, nes rykliai gali ramiausiai ilsėtis atsigulę ant vandenyno dugno. Šios žuvys turi nuolat plaukioti tik tada, jei nenori lėtai nugrimzti į dugną, mat rykliai neturi plaukiojamosios pūslės. Visos mums žinomos žuvys turi plaukiojamąją pūslę, ir, reguliuodamos joje dujų kiekį, gali panerti arba pakilti į vandens paviršių. Plaukiojamąją pūslę rykliams iš dalies atstoja jų didelės ir labai riebios kepenys, bet to nepakanka, kad rykliai galėtų išsilaikyti vandenyje negrimzdami gilyn.

Rajos

“Jūrų velnias” (Raja)

Žuvys rajos – „jūrų velniai” – plačiai paplitusios šiltuose tropikų ir subtropikų vandenyse. Jos turi plokščią kūną ir ilgą, ploną dantytą uodegą , kkuria gali įpjauti, įdurti ir įšvirkšti nuodų. Rajos nėra agresyvūs gyvūnai, tad sužalojimai dažniausiai atsiranda užmynus ant jų.

SUŽALOJIMO POŽYMIAI:

Staigus, labai stiprus, nepakeliamas skausmas ir kraujavimas, trunkantis 1-2 val.

Žaizda parausta, patinsta, pabąla ir įgauna melsvą atspalvį.

Padidėja limfmazgiai.

Gali atsirasti stipresni pakenkimo požymiai – pykinimas, vėmimas, karščiavimas, raumenų spazmai, paralyžius, pagreitėjęs širdies susitraukimų dažnis, kraujo spaudimo sumažėjimas, sąmonės netekimas. Laiku nesuteikus pagalbos, gali ištikti mirtis.

Eršketinių šeima

Lietuvos vandenyse šiai šeimai atstovauja tik 2 žuvų rūšys. Eršketinių žuvų kūną dengia 5 išilginės kaulinių plokštelių eilės: viena eina nugara, dvi šonais ir dvi pilvu. Kaukol; kremzlinė, padengta plokščiais odos kaulais. Uodegos stuburo galas pariestas į viršų, uodeginis pelekas asimetriškas.Vidinis skeletas kremzlinis, vietoj stuburo – chorda. Žuviena ir ikrai aukštos vertės maisto produktai – delikatesai

Eršketo metai Vokietijoje

Dinozaurai išmirė prieš 60 mln. metų, bet jų vandeniniams “kolegoms” pasisekė – daugelis iš jų ramiai išgyveno iki mūsų dienų. Bet štai klausimas: ar išliks žuvys, kurios gimė prieš 220 mln. metų, dar 2-3 dešimtmečius? Kalbama pirmiausia apie vadinamuosius “baltiškuosius eršketus”. Jie jau, galima sakyti, išnyko Prancūzijoje ir Vokietijoje, o Rusijoje, remiantis organizacijos “Greenpeace” duomenimis, pasmerkti išnykti per artimiausius trejus-ketverius metus.

Dėl to Vokietijos žvejų sąjunga paskelbė šiuos metus “eršketo metais”, ketindama drauge su

“Eršketo gelbėjimo draugija”, įsteigta Rostoke, atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į šią problemą. Dar visai neseniai galinga žuvis, siekianti 6 metrus ilgio ir 600 kg svorio, veisėsi visose stambiose Europos upėse. Ji porą dešimtmečių buvo gaudoma Vokietijos upėse, Šiaurės ir Baltijos jūrose, kol nebuvo galutinai išgaudyta. Savo juodąjį darbą atliko užtvankos, hidroelektrinės, užtvėrusios žuvų kelią į nerštavietes.

“Kartais paskelbiama, – sako Gerdas Arndtas iš Rostoko draugijos, – apie eršketų sužvejojimą, bet tai būna egzotiški kitų šalių egzemplioriai, gauti dirbtinės žuvivaisos būdu iir atsitiktinai užklydę į mūsų vandenis”.

Vokietijoje į pagalbą eršketui ateina federalinės gamtos apsaugos žinybos, sukūrusios “Vietinių žuvų rūšių apsaugos programą”. Vadovaujantis šia programa, numatyta eršketo mailių auginti Oderio baseine. Berlyno Vandens ekologijos instituto biologai jau rimtai užsiima eršketinių žuvų rūšių atkūrimu. Jie išaugino 27 žuvis, kurios, tiesa, tik geriausiu atveju duos palikuonių po 5-6 metų. Mat “baltiškojo eršketo” lytinei brandai reikia nuo 7 iki 14 metų.

Draugija iš Rostoko svajoja sugauti vokiškuose vandenyse “laisvai plaukiojantį” eršketą ir paskyrė už jjo sugavimą premiją. Tačiau egzempliorius būtinai privalo būti gyvas. Mokslininkai visiškai nenori, kad pasikartotų 1993 m. spalio mėnesio istorija, kai į pietus nuo Helgolando salos (Šiaurės jūroje) buvo sugautas 2,85 metrų ilgio ir 142 kg svorio eršketas. Praėjęs rinkos labirintus, jjis atsidūrė ant Vokietijos vidaus reikalų ministerijos valgyklos stalo, kur ir buvo suvalgytas.

Atlantinis eršketas priklauso kremzliniams ganoidams (chondrostei). Tai primityviausia stipinpelekių žuvų grupė. Jo heterocerkinė uodega ir kremzliniai griaučiai panašūs į ryklių. Kai kurios rūšys turi švirkštus. Eršketo žvynai dideli ir blizgantys, ganoidiniai primena senovinių kaulinių žuvų žvynus.Eršketas nėra žiaurus grobuonis. Jis plaukioja prie jūros dugno, minta bestuburiais. Ieško jų ilgu jautriu šnipu. Subrendusios žuvys plaukia neršti į upes

Sterlė: eršketinių šeimos, itin reta, nykstanti ir beveik nesugaunama žuvis – todėl jos ikrai vadinami karališkaisiais. Maži, aukso spalvos. Nepardavinėjami, randami tik „privačiose kolekcijose“.